- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-26
- Bylos Nr.
- Iv-2893-171/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02049-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. lapkričio 26 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui A. T., jo atstovei S. R., atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Vilniaus AVPK) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–6), kuriame prašė:
1) panaikinti 2009 m. birželio 4 d. Vilniaus AVPK viršininko patvirtintą tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-16 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėjo A. T. traumos tarnybos metu“;
2) pripažinti, kad sveikatos sutrikdymą patyrė esant Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytoms sąlygoms ir jam priklauso kompensacija;
3) įpareigoti atsakovą siųsti pareiškėją į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. kovo 24 d., vykdydamas 2010-03-19 Vilniaus AVPK viršininko įsakymą Nr. 10-AK-114 „Dėl siuntimo į kvalifikacinius kursus Vilniuje“, dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Profesinė taktika“ Lietuvos policijos mokykloje. Imituojant nusikalstamos veikos – ginkluoto apiplėšimo – modelį, jam kartu su pareigūnu R. N. buvo paskirta atlikti neuniformuotų policijos pareigūnų vaidmenį, kurio atlikimo metu turėjo užkardyti galimai atliekamą nusikalstamą veiką. Paaiškino, kad taktikos situacijos metu, pareigūnai, atliekantys nusikalstamą veiką darančių/padariusių asmenų vaidmenį, šaudė pareiškėjo ir R. N. bėgimo kryptimi, todėl greitai reaguodamas į susidariusią pavojingą situaciją ir ieškodamas priedangos bei dėl to staigiai keisdamas bėgimo kryptį, pareiškėjas suklupo ant bėgimo dangos ir patyrė sužalojimą. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje jam buvo diagnozuotas dešinės kojos išorinės kulkšnies lūžimas.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiama išvada, mano, kad ji naikintina kaip nepagrįsta ir neteisėta, nes jo sveikatos sutrikdymas atitinka Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 str. 3 d. sąlygas, todėl pagal sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį jam priklauso minėta teisės norma nustatyta kompensacija.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Statuto 40 str. 3 d. numatytų vidaus tarnybos pareigūnams mokamų kompensacijų paskirtis, atsižvelgiant į jų dydį (palyginus su draudimo išmokomis, jos yra keletą kartų didesnės) ir skyrimo sąlygas, yra kompensuoti galimą sveikatos sutrikdymą ar gyvybės praradimą, atsiradusį būtent dėl tarnybos ypatumų, o ne dėl įprastų (normalių) tarnybos sąlygų, kuriomis savo pareigas atlieka visi kiti valstybės tarnautojai.
Paaiškino, kad išvadoje nurodyta, jog jis traumą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, fizinio parengimo kursų metu, į kuriuos buvo siųstas Vilniaus AVPK viršininko įsakymu, todėl jo situacijai aktuali Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pirmoji teisės į kompensaciją atsiradimo alternatyva.
Pažymėjo, kad turi būti nustatyti šie juridiniai faktai, kad būtų galima konstatuoti, ar sveikatos sutrikdymą patyrusiam pareigūnui priklauso kompensacija: 1) ar pareigūnas, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas; 2) ar tarnybinių pareigų atlikimas, kurių metu pareigūnas patyrė sužalojimą, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Šalies argumentai
Teigia, kad išvadoje nekvestionuojama, jog 2010-03-24 pareiškėjas traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, tačiau pažymėta, kad kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas, nes pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir nurodo, kad situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimų arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų, vykdymu.
Mano, kad LVAT, nurodydamas papildomus kriterijus ir taip susiaurindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, apsunkino teisės į socialinę garantiją (kompensaciją pagal Statuto 40 str. 3 dalį) įgyvendinimą. Pažymėjo, kad administracinės justicijos praktika dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisinės kategorijos „tarnybinių pareigų atlikimas“ vertinimo nėra vieninga. Mano, kad atsakovas nepagristai nusprendė, jog jo patirto sužalojimo aplinkybės yra identiškos ar panašios aplinkybėms, konstatuotoms LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-568/2010 bei Nr. A143-145/2010.
Atkreipė dėmesį į tai, kad jam, atliekančiajam policijos pareigūno vaidmenį, nebuvo nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus turi atlikti, tik buvo duota užduotis sulaikyti ir nuginkluoti galimai nusikalstamą veiką darančius asmenis. Taigi, kokių veiksmų imtis ir kokius taktinius sprendimus priimti, buvo palikta jo paties nuožiūrai. Mano, kad modeliuojamos nusikalstamos veikos metu jis turėjo elgtis taip, kaip elgtųsi, jei analogiška modeliuojamai nusikalstama veika vyktų realiai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad modeliuojamosios situacijos metu turėjo imtis visų įmanomų veiksmų, kad įgyvendintų policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje numatytus uždavinius, todėl mano, kad atsakovas negalėjo formaliai vertinti, kad tuo metu, kai patyrė sužalojimą, jo atliekamos funkcijos buvo tik fizinis ar kitų pareigūnui būtinų įgūdžių lavinimas.
Nurodo, kad atsakovas visiškai netyrė patirto susižalojimo aplinkybių tuo atžvilgiu, ar pareigų vykdymas, kurių metu patirtas sužalojimas, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Atsakovas visiškai netyrė ir nevertino, kad inscenizacijos aplinka buvo priartinta prie realių sąlygų: inscenizacija buvo atliekama lauke, buvo išduoti ginklai, reikėjo elgtis pagal susiklosčiusias aplinkybes, todėl galiojo netikėtumo principas.
Paaiškino, kad dėl jo bėgimo kryptimi paleistų šūvių grėsė akivaizdus pavojus jo gyvybei, turėjo ieškoti priedangos, dėl ko buvo priverstas staigiai manevruoti, kadangi bėgimo greitis buvo didelis, o danga vietomis padengta ledu bei buvo būtina staigiai reaguoti į susidariusią pavojingą situaciją, jis negalėjo numatyti, kad paslys ant ledo.
Pareiškėjas mano, kad jo patirto sužalojimo aplinkybės negali būti vertinamos kaip įprastos tarnybos sąlygos, nes jau savaime šūvių paleidimas į pareigūno pusę vertintinas kaip situacija, kelianti akivaizdų pavojų jo gyvybei ir sveikatai.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiamoje išvadoje nėra nustatyta nei viena iš Statuto 40 str. 6 d. įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant, kompensacija nemokama, todėl, pareiškėjo manymu, jo atveju yra visos sąlygos pripažinti, kad sveikatos sutrikdymą patyrė esant Statuto 40 str. 3 d. apibrėžtai kompensacijų pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygai.
Per teismo posėdį palaikė skundo reikalavimus ir jame išdėstytus motyvus (b. l. 68–69).
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 14–17) nurodė, kad pareiškėjas yra statutinis vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio statusą socialines bei kitas garantijas nustato Statutas.
Atsakovas mano, kad dalyvavimas sporto užsiėmimuose negali būti siejamas su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, kompensacijos mokėjimo kontekste. Pažymėjo, kad tik atliekant Policijos veiklos įstatyme numatytus tiesioginius policijos uždavinius galima kalbėti apie padidintą pavojų. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje pareigūnas traumą patyrė ne vykdydamas Policijos įstatyme 5 str. 1 d. numatytus uždavinius, o dalyvaudamas sporto užsiėmimuose.
Pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija mokama pareigūnams šiais atvejais: 1) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarp šių pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir pareigūno sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšis; 2) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta dėl pareigūno tarnyboje atliekamų ar atliktų pareigų arba dėl pareigūno statuso (pavyzdžiui, trečiųjų asmenų neteisėtos veikos prieš pareigūnų motyvu buvo pareigūno tarnyboje atlikti veiksmai).
Atsakovė paaiškino, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso.
Nurodo, kad tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl anksčiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tokia tvarka yra nustatyta Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose, patvirtintose Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530.
Teigia, kad tam, jog atsirastų pagrindas taikyti Statuto 40 str. 3 d., tiek 49 str. 1 d. aptariamas teisės normas, būtina sąlyga – tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl anksčiau nurodytų priežasčių, todėl A. T. turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai, tačiau pagrindo išmokėti Statuto 40 str. numatytos kompensacijos nėra.
Atsakovas remiasi LVAT praktika ir nurodo, kad Statuto 40 str. 3 d. nurodyti pavojus ir rizika yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai. Pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra vienas iš būdų atitikti Statuto 21 str. 4 d. įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 str. 9 d. reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, todėl tais atvejais, kai jis atliekamas vykdant atitinkamą vadovybės nurodymą, tai laikytina tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas, nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūnų funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 str. 3 d. taikymo prasme.
Paaiškino, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo tiesioginio priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, nėra, nes dalyvavimas sporto užsiėmimuose negali būti siejamas su padidėjusiu pavojumi sveikatai ir gyvybei. Nenustačius priežastinio ryšio, kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas.
Vilniaus AVPK taip pat nurodė, kad šiuo atveju pripažįsta, jog A. T. sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, pareigūnas turi teisę į draudimo išmoką.
Per teismo posėdį palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir išdėstytus motyvus (b. l. 68–69).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininko 2010-03-19 įsakymu Nr. 10-AK-144 (b. l. 31) A. T. buvo išsiųstas į kvalifikacijos tobulinimo kursus „Profesinė taktika“. Kvalifikacijos tobulinimo kursų metu, atlikdamas asmens sulaikymo pratimus, A. T. patyrė traumą, t. y. susižalojo dešinę koją (b. l. 29, 30, 32, 33). Dėl įvykio Vilniaus AVPK surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-16 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėjo A. T. traumos tarnybos metu“ (b. l. 22?24), kurią 2010-06-04 patvirtino Vilniaus AVPK viršininkas (b. l. 19?21). Šioje išvadoje nustatyta, kad 2010-03-25 Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriuje (toliau – VTS) buvo gautas Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato (toliau – PK) Nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – NTS) viršininko pavaduotojo V. D. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2010-03-24 apie 15.50 val. jam paskambino NTS tyrėjas D. P. ir pranešė, kad kvalifikacijos tobulinimo kursuose (duomenys neskelbtini) g. 7, Vilniuje, NTS tyrėjas A. T. patyrė nelaimingą atsitikimą. A. T. buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba ir diagnozuotas kojos lūžis.
Apibendrinus tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, buvo nustatyta, kad 2010-03-24 apie 13.00 val. profesinės taktikos kursų metu Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėjas A. T. bėgdamas griuvo ir susilaužė dešinę koją. Į įvykio vietą nedelsiant buvo iškviesta GMP ir nukentėjusysis išvežtas į ligoninę. Tą pačią dieną pareigūnui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kurio grafoje „nedarbingumo priežastys“ nurodyta – nelaimingas atsitikimas darbe. Dėl patirtos kojos traumos pareigūnas iki šiol nedarbingas. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad į pratybas A. T. atvyko sveikas, jokiais kojos skausmais nesiskundė. Prieš atlikdamas pavestas užduotis, A. T. buvo atlikęs apšilimą.
Teismas pažymi, kad nėra ginčo tarp šalių dėl to, kad A. T. 2010-03-24 patyrė traumą (susilaužė dešinės kojos šoninę kulkšnį) kvalifikacijos tobulinimo kursuose, t. y. šalys sutinka, kad traumą pareiškėjas patyrė tarnybos metu (b. l. 2, 16, ). Šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad praktiniai mokymai, kurių metu A. T. patyrė traumą, vyko stadione, kur buvo modeliuojama profesinės taktikos situacija, kurioje pareigūnai turėtų sulaikyti įtariamuosius.
Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnybos metu yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei.
Teismas bylą nagrinėja vadovaudamasis teisės aktų redakcijomis, kurios galiojo 2010-03-24, t. y. tuo metu, kai A. T. patyrė traumą.
Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2010-05-18) 40 str. 3 d. numatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba, kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama tam tikro dydžio kompensacija.
Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai, tačiau byloje aktualus tik Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.
Remdamasis LVAT praktika (2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. A143-568/2010, 2010-02-09 nutartis Nr. A143 – 193/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje A662-1098/2010), teismas pažymi, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: 1) pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; 2) ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Taigi šiuo atveju būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų (sietinų, pvz., su pareigūno pasirengimu šiems uždaviniams tinkamai atlikti), vykdymu.
Teismas, remdamasis nustatytomis įvykio aplinkybėmis, bei vadovaudamasis LVAT praktika, konstatuoja, kad pareiškėjo A. T. dalyvavimas profesinės taktikos mokymuose, t. y. tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas, yra būdas atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, o ne specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymas.
Analogiškai Statuto 40 str. 3 d. aiškinama LVAT 2010 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 bei 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143 – 193/2010, kuriose nagrinėtos situacijos iš esmės buvo panašios į šioje byloje analizuojamą.
Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis LVAT praktika, konstatuoja, kad profesinės taktikos mokymuose pareiškėjo A. T. patirta trauma nelaikytina tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, todėl atsakovas pagrįstai savo išvadoje nusprendė kompensacijos pagal Statuto 40 str. 3 d. neskirti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str. teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.