Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-77-460/2013

Teisėjas Vaclovas Paulikas. (Proceso Nr. 2-06-3-08654-2010-7)

2013 m. sausio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1365-794/2012 pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui R. L., trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras dėl žalos regreso tvarka atlyginimo bei atsakovo (apelianto) R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius 2010-06-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui R. L. dėl 13 310,35 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovas R. L. neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, 2005-09-21 vairuodamas automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė ir sužalojo R. K.. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2007-08-17 pažyma Nr. 0007688 patvirtino, jog R. K. dėl 2005-09-21 nelaimingo atsitikimo darbe neterminuotai neteko 90 procentų darbingumo, dėl to VSDFV Vilniaus skyrius 2007-09-03 sprendimu Nr. 6-18-1921 nuo 2007-07-26 neterminuotai paskyrė R. K. netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Per laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2010-05-31 VSDFV Vilniaus skyrius R. K. išmokėjo 13 310,35 Lt dydžio netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Ieškovė, remdamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d., nustatančia, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str., pagal kurį tais atvejais, jei ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai VSDFV teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka bei CK 6.290 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo, prašė teismo priteisti iš atsakovo R. L. 13 310,35 Lt R. K. išmokėtų periodinių netekto darbingumo išmokų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas R. L. vairuodamas automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, Taikos pr., ties Nr. 22 namu, 2005-09-21, apie 10.00 val., partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią R. K., kuriai buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus gautu 2008-09-19 BDUAB „Ingo Baltic“ administratoriaus UAB „Jupoga“ raštu Nr. 166, automobilis Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šioje draudimo bendrovėje buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nuo 2004-12-08 iki 2005-12-07, tačiau kadangi Vilniaus apygardos teismo 2005-08-18 nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ buvo iškelta bankroto byla, vadovaujantis Draudimo įstatymo 135 straipsnio nuostatomis, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, visos draudimo sutartys pasibaigia. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-12-20 nuosprendžiu R. L. buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį. R. K. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nedarbinga nuo 2005-09-21 iki 2006-01-22. Jai už šį laikotarpį buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 1422550. VSDFV Vilniaus skyrius R. K. 2005-09-21 nelaimingą atsitikimą darbe 2005-12-31 sprendimu Nr. D1571 pripažino draudžiamuoju įvykiu ir tuo pagrindu jai už 2005-09-21–2006-01-22 nedarbingumo laikotarpį paskyrė 4 017,92 Lt ligos pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2006-01-27 pažyma Nr. 0003735 nustatė, jog dėl 2005-09-21 nelaimingo atsitikimo darbe R. K. nuo 2006-01-23 neteko 95 procentų darbingumo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2006-03-01 sprendimu Nr. 367 paskyrė jai nuo 2006-01-23 netekto darbingumo periodinę kompensaciją netekus 95 procentų darbingumo. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2006-07-25 pažyma Nr. 0007530 R. K. laikotarpiu nuo 2006-07-25 iki 2007-07-25 nustatė 90 procentų netektą darbingumą ir VSDFV Vilniaus skyrius 2006-08-24 sprendimu Nr. 6-18-519 R. K. nuo 2006-07-25 paskyrė netekto darbingumo periodinę kompensaciją netekus 90 procentų darbingumo. 2007-08-17 pažyma Nr. 0007688 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavirtino, kad R. K. dėl 2005-09-21 nelaimingo atsitikimo darbe neterminuotai neteko 90 procentų darbingumo, dėl to VSDFV Vilniaus skyrius 2007-09-03 sprendimu Nr.6-18-1921 jai nuo 2007-07-26 neterminuotai paskyrė netekto darbingumo periodinę kompensaciją. 2009-04-23 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu ieškovei VSDFV iš atsakovo R. L. priteista 24 022,76 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją už laikotarpį iki 2008-09-30, sprendimas įsiteisėjęs. Kadangi R. K. netekto darbingumo periodinė kompensacija paskirta neterminuotai, todėl per laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2010-05-31 VSDFV R. K. išmokėjo 13 310,35 Lt netekto darbingumo kompensaciją, kurią prašo priteisti iš įvykio kaltininko R. L. ( t. 1, b. l. 6–24).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi visą asmens dėl sveikatos sužalojimo patirtą žalą sudaro su sveikatos sužalojimu susijusios išlaidos ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų sužalota jo sveikata. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003-11-11 Nr. VIII-1819, toliau – Nelaimingų atsitikimų įstatymas) 2 straipsniu, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo numatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims. Tai reiškia, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas nukentėjusiam asmeniui kompensuoja būtent tą žalos dalį, kurią sudaro negautos pajamos.

VSDFV Vilniaus skyrius ieškinyje yra nurodęs, kad vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, netekto darbingumo periodinė kompensacija mokama kas mėnesį ir apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d), kompensavimo koeficiento (k) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) sandaugos pusė pagal formulę 0,5 xdxkxD. Kolegija atkreipia dėmesį, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2012-07-02 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose Klaipėdos miesto apylinkės teismui paaiškino, jog apskaičiuojant mokėtiną nukentėjusiam nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui iš darbo ar į darbą metu asmeniui netekto darbingumo periodinę kompensaciją yra atsižvelgiama į jo turėtas draudžiamąsias pajamas, darbingumo netekimo procentą, t. y. įvertinamos tokios objektyvios aplinkybės kaip nukentėjusiojo iki nelaimingo atsitikimo turėtos pajamos bei galimybės dirbti ir gauti pajamas po nelaimingo atsitikimo. Nelaimingų atsitikimų įstatymo 3 straipsnio 9 dalis nustato, kad kompensavimo koeficientas (k) – tai asmens vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų per paskutinius paeiliui einančius 12 mėnesių, skaičiuojant atgal nuo užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo mėnesį, santykis su nelaimingo atsitikimo metu galiojančiomis einamųjų metų draudžiamosiomis pajamomis. Vadovaujantis 3 straipsnio 4 dalimi, darbingumo netekimo koeficientas (d) – vieneto dalimis išreikštas dydis, apskaičiuojamas netekto darbingumo procentą dalijant iš 100. Taigi nagrinėjamu atveju socialinio draudimo išmokos pagal savo esmę yra laikomos socialinio draudimo išmokomis, mokamomis asmens sveikatos sužalojimo atvejais, bet ne valstybės teikiama socialine parama, kaip nepagrįstai nurodo apeliantas.

VSDFV Vilniaus skyrius pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie pagrindžia, jog iki nelaimingo atsitikimo R. K. draudžiamosios pajamos viršijo jai VSDFV Vilniaus skyriaus mokamos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos dydį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog R. K. po įvykio neterminuotai neteko 90 procentų darbingumo, t. y. faktiškai tapo visiškai nedarbinga, nes, kaip VSDFV Vilniaus skyrius nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose, vadovaujantis išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais, laikoma, kad 100 procentų darbingumo neteko miręs asmuo (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 78 punktas) (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime pagrįstai, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, konstatavo, jog ieškovė VSDFV Vilniaus skyrius įrodė kompensacijos dydį, ją grindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais, kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Nelaimingų atsitikimų įstatyme įtvirtintas taisykles. Teismas pagrįstai nurodė, kad išmokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiškia, kad sužalotas asmuo nepatyrė tokio dydžio žalos. Atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už R. K. patirtą žalą. Tokią pirmosios instancijos teismo poziciją pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 yra pažymėjęs, jog yra įvairių žalos apskaičiavimo metodų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tiek privataus, tiek socialinio draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Šiuo atveju VSDFV Vilniaus skyrius R. K. išmokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos apskaičiavimą paaiškino teisės aktų nustatyta tvarka, tai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įpareigojimą teismams aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas yra apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovo R. K. išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija yra valstybės socialinė parama, dėl kurios ieškovas neturi regreso teisės į atsakovą. Tokią poziciją apeliantas grindžia tuo, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, jog socialinio draudimo įstaigos regreso teisę į asmenį įgyja tokia apimtimi, kiek išmokėta socialinio draudimo išmoka atlygina nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. R. K., atstovaujama savo atstovės pagal įstatymą L. K., su atsakovu 2009-05-18 pasirašė taikos sutartį, kuria buvo susitarta, jog R. K. atsisako savo reikalavimų dėl turtinės žalos atlyginimo. Tokiu pagrindu atsakovas laikosi pozicijos, kad VSDFV Vilniaus skyriaus išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija nebuvo skirta atlyginti R. K. jos patirtą turtinę žalą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu Konstitucinio Teismo aiškinimu bei Nelaimingų atsitikimų įstatyme pateikiama nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtimi, nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog VSDFV Vilniaus skyriaus R. K. išmokėta netekto darbingumo kompensacija yra valstybės socialinė parama, dėl kurios atsakovas neįgijo regreso teisės. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.105 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo" patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ patvirtino, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo šeimos asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija ir kt. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, jog CK 6.290 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškinamas kitų CK normų, reguliuojančių civilinę atsakomybę ir socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų, inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, nuostatų kontekste, reiškia, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų nustatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo –nukentėjusiajam ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinių išmokų dydį.

Aktualu pažymėti, kad iš Nelaimingų atsitikimų įstatymo 2 straipsnio matyti, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, kurie to paties įstatymo 3 straipsnyje apibrėžiami kaip asmenys, privalomai draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe draudimu, už kuriuos draudėjas mokėjo ar privalėjo mokėti nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokas. Įvykus Nelaimingų atsitikimų įstatymo 6 straipsnyje nustatytam draudžiamajam įvykiui apdraustieji asmenys įgyja teisę gauti šiame įstatyme nustatytas socialinio draudimo išmokas. Taigi asmuo, nedraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, už kurį nebuvo ar neturėjo būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos, neturi teisės gauti Nelaimingų atsitikimų įstatyme nustatytų išmokų, todėl pagal savo esmę VSDFV Vilniaus skyriaus remiantis Nelaimingų atsitikimų įstatymu R. K. paskirta netekto darbingumo kompensacija yra priskirtina socialinio draudimo išmokai, mokamai įvykus Nelaimingų atsitikimų įstatyme nustatytam draudžiamajam įvykiui. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegijos nuomone, R. K. bei atsakovo R. L. sudaryta taikos sutartis negali pakeisti įstatyme įtvirtintos socialinio draudimo išmokos paskirties.

Apeliacinio skundo motyvas, jog ieškovė R. K. turtinės žalos nekompensavo, o suteikė socialinę paramą, atmestinas kaip nepagrįstas ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitomos į turtinės žalos, kurią patyrė nukentėjęs asmuo, dydį, o žalą padaręs asmuo turi atlyginti tą turtinės žalos dalį, kuri viršija nukentėjusiajam išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį. Kaip matyti, Konstitucinis Teismas nedviprasmiškai pasisakė, kad socialinio draudimo išmokos yra nukentėjusio asmens patirtos turtinės žalos dalis.

CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą CK 6.290 straipsnis yra aiškintinas kitų CK normų, nustatančių žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, todėl teisėjų kolegija mano, kad nukentėjęs asmuo, draustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, neturi savarankiškos teisės reikalauti iš kalto asmens tos turtinės žalos (negautų pajamų) dalies, kurią jam kompensuoja socialinio draudimo įstaigos socialinio draudimo išmokų forma. Sistemiškai įvertinus žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės nuostatas, jog už sužalojimą atsakingas asmuo nukentėjusiam asmeniui privalo atlyginti tik socialinio draudimo išmokas viršijančią negautų pajamų dalį, atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma 2009-05-18 taikos sutartis, kuria R. K. atsisako turtinės žalos atlyginimo, galėjo būti sudaryta tik dėl tos negautų pajamų dalies, kuri viršijo socialinio draudimo išmokų dydį ir negali turėti įtakos VSDFV Vilniaus skyriaus nukentėjusiajai mokamos netekto darbingumo kompensacijos, kaip socialinio draudimo išmokos, prigimčiai bei VSDFV Vilniaus skyriaus teisei susigrąžinti šias išmokas atgręžtinio reikalavimo tvarka, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad VSDFV Vilniaus skyrius R. L. negali reikšti reikalavimo regreso tvarka ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, yra atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius R. K. išmokėtos netekto darbingumo kompensacijos dydį, t. y. jog minėta kompensacija buvo apskaičiuota vadovaujantis objektyviais negautas pajamas pagrindžiančiais kriterijais, taip pat įrodymus apie iki nelaimingo atsitikimo darbe jos turėtas draudžiamąsias pajamas, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie patvirtintų VSDFV Vilniaus skyriaus teisę reikalauti iš atsakovo R. K. išmokėtos netekto darbingumo kompensacijos (t. 1, b. l. 6–25) (CPK 197 straipsnis).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog teismo išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pateiktos rašytinės taikos sutarties. Kolegijos nuomone, kadangi taikos sutartis gali apimti tik tą nukentėjusiojo patirtos žalos (netektų pajamų) dalį, kuri viršija socialinio draudimo išmokų dydį, Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas nepaneigė VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už R. K. patirtą žalą. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgdamas išimtinai į ieškovės VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktus įrodymus ir tuo pažeidė CPK 12 straipsnyje bei 17 straipsnyje įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime kaip tik pažymėjo, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, kitaip būtų pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principai, t. y. teismas, vadovaudamasis minėtais CPK įtvirtintais principais, konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog VSDFV Vilniaus skyrius neįrodė žalos dydžio.

Vadovaudamasis CPK 185 straipsnio 1 dalimi teismas vertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamas proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas CPK nustatytų įrodymų vertinimo bei civilinio proceso taisyklių ir sprendimą priėmė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą jų pakankamumą nustatyti byloje įrodinėjamas aplinkybes, t. y. susipažinęs su byloje pateiktais įrodymais, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios paneigtų ieškovo pateiktus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-09-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad įstatyme įtvirtinta teismo pareiga tinkamai motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, jog teismas turi detaliai atsakyti į kiekvieną byloje pateiktą argumentą tačiau teismo sprendime nurodyti motyvai turi pagrįsti, kad byla buvo nagrinėjama rūpestingai ir atsakingai. Svarbu tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą pažymėjo, kad, jeigu visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą ir nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012). Teisėjų kolegija mano, kad nors anksčiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kalba apie apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo pagrindimą, minėtas išaiškinimas neprieštarauja ir CPK 270 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams pirmosios instancijos teismo sprendimo, jo motyvuojamosios dalies turiniui. Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame 2012-07-27 sprendime motyvuotai pagrindė nustatytas išnagrinėto ginčo faktines aplinkybes, aiškiai išdėstė teisės nuostatas, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, o iš bylos medžiagos galima daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti CPK nustatyti principai, o teismas sprendimą priėmė atsižvelgdamas išimtinai į ieškovo pateiktus įrodymus, bet nevertino atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.