Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorui Helvijui Keturakiui,

nukentėjusiųjų M. M. ir D. P. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei Genovaitei Eidukienei ir įgaliotai atstovei advokatei Lionei Musteikienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. G., gimusi (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, netekėjusi, pagrindinio išsilavinimo, gyvenanti (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), bedarbė, registruota užimtumo tarnyboje, bausta administracine tvarka, neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. G. laikotarpyje nuo 2017 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. rugsėjo mėnesio, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia ranka smogė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių bet ne mažiau 10 kartų (atvejų) į įvairias kūno vietas mažamečiam sūnui M. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais mažamečiam nukentėjusiajam M. M. sukėlė fizinį skausmą.

Baudžiamoji atsakomybė už šią L. G. padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje.

Be to, L. G. laikotarpyje nuo 2017 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. rugsėjo mėnesio, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia ranka smogė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių bet ne mažiau 7 kartų (atvejų) į įvairias kūno vietas mažamečiam sūnui D. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais mažamečiam nukentėjusiajam D. P. sukėlė fizinį skausmą.

Baudžiamoji atsakomybė už šią L. G. padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, konstatuoja, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina kaltinamosios L. G. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje. L. G. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi L. G., smurtaudama prieš savo mažamečius vaikus, nukentėjusiuosius M. M. ir D. P., sukėlė jiems fizinį skausmą.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad L. G. gyvendama šeimoje su dviem mažamečiais vaikais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų sudavė smūgius savo mažamečiams vaikams. Nors kaltinamoji nurodė, kad jos suduoti smūgiai vaikams buvo nestiprūs ir juos sudavė norėdama sudrausminti vaikus bei tokiu būdu juos auklėdama, teismo nuomone bylos nagrinėjimo metu nustatyti visi objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai: t. y. mažamečiams vaikams buvo suduoti smūgiai, vaikai dėl suduotų smūgių patyrė fizinį skausmą, ką patvirtina byloje duoti mažamečio M. M. parodymai. Kaltinamoji veikė netiesiogine tyčia, t. y. suduodama smūgius savo mažamečiams vaikams ji suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos suduotų smūgių vaikams gali būti sukeltas fizinis skausmas ir nors to nesiekė, bet sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Šiuo atveju motina, būdamas suaugusi ir pakaltinamas asmuo, suduodama į skausmingas žmogaus (vaiko) kūno vietas – nugarą, galvą, užpakalį, suvokia, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą, ir nors šių padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog M. M. į L. G. šeimą buvo grąžintas 2017 m. rugsėjo 23 d., patikslina nusikalstamos veikos padarymo laiką, kad nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. rugsėjo mėnesio. Šis patikslinimas iš esmės nekeičia L. G. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų esmės, kaltinamosios teisinės padėties nepasunkina ir nepažeidžia jos teisės į gynybą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, už kurią ji nustatyta, negalima nustatyti tokios bausmės ir tokio jos dydžio, kuris būtų akivaizdžiai neadekvatus nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir dydį. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, esant BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnio numatytiems pagrindams.

BK 140 straipsnio 3 dalyje yra numatytos trys alternatyvios bausmės rūšys – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tiek prokuroras, tiek kaltinamosios gynėjas, atsižvelgdami į sunkią kaltinamosios materialinę padėtį ir į tai, kad baudos ar arešto paskyrimas kaltinamajai būtų per griežta bausmė, prašė skirti jai laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant vieneriems metams. Pažymėtina, kad pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

Kaltinamosios L. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, priskirtinos nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas vertina, kad nors kaltinamoji nusikalstamas veikas įvykdė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kas laikytina jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau ji visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, kas pripažintina kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltinamoji neteista (t. 1, b. l. 115), tris kartus bausta administracine tvarka, už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaikų interesams, turinti galiojančių nuobaudų (t. 1, b. l. 116-121), nedirbanti (t.1, b. l. 123), registruota užimtumo tarnyboje. Ji dėl padarytų veikų labai gailisi, nebevartoja alkoholio ir gydosi nuo alkoholizmo, lankosi pas psichologą, vartoja raminančius vaistus ir vaistus nuo alkoholizmo, lanko pozityvios tėvystės kursus, stengiasi keisti savo gyvenimo būdą ir vykdo visus nurodymus, kad galėtų susigrąžinti savo vaikus, todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pirmą kartą teisiamai kaltinamajai L. G. skirti įstatymo sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Kitos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos bausmės rūšys yra bauda ir areštas. BK 49 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad arešto bausmė paprastai neskiriama asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. Areštas kaip trumpalaikis laisvės atėmimas (BK 49 straipsnio 2 dalis) aptariamu atveju būtų per griežta bausmė pirmą kartą teisiamai kaltinamajai, siekiančiai susigrąžinti vaikus. Kaltinamosios šeimos materialinė padėtis yra sunki, ji niekur nedirba, gauna 255 Eur iš Sodros, ją išlaiko minimalų darbo užmokestį gaunantis sugyventinis, todėl už nusikalstamas veikas jai paskyrus net ir minimalią baudą, kaltinamoji neturėtų realių galimybių tokią bausmę įvykdyti. Be to, vaikams grįžus gyventi į šeimą, baudos paskyrimas iš esmės pažeistų jų interesus, nes bauda turėtų būti mokama iš nedidelių šeimos pajamų, kurios galėtų būti skiriamos vaikų išlaikymui. Įvertinęs aptartas bausmių skyrimo galimybes, teismas vertino nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes – ar nagrinėjamu atveju yra BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai, leidžiantys išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant, teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, tik nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Taikyti šio straipsnio 2 dalies normą, teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Kaip matyti, BK 62 straipsnio taikymas siejamas su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų.

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018).

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamoji į įvairias kūno vietas sudavė ranka savo mažamečiams vaikams, sukeldama jiems fizinį skausmą. Nukentėjusiesiems sveikatos sutrikdymo nustatyta nebuvo, vaikams atvykus pas budintį globėją, jokių smurto žymių nepastebėta. Pažymėtina, jog ir nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis M. M. nurodė, jog jam skaudėdavo galvą ir nugarą, tuo metu, kai mama atlikdavo fizinius veiksmus, tačiau akivaizdu, jog minėtais motinos veiksmais 13 metų sūnui sukeliamas skausmas buvo labiau momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Vaiko nurodytos guzo galvoje atsiradimo aplinkybės yra abejotinos ir jokiais byloje esančiais duomenimis nepatvirtintos. Nukentėjusiajam D. P. sukeltas fizinis skausmas taip pat buvo momentinis ir trumpalaikis, jokios papildomos priemonės fiziniam skausmui sukelti nebuvo naudotos. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas M. M. nurodė, kad po sudavimo broliui per užpakalį ar nagus, ant pastarojo nėra pastebėjęs jokių žymių ar mėlynių. Be to, byloje nėra duomenų, jog dėl mamos prieš D. P. pavartoto smurto mažamečiui būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai, nes kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytoja budinti globėja D. L., D. nuolat kalbėdavo, kad nori pas mamą, susitikęs su mama vaikas rėkė ir cypė iš džiaugsmo, nieko nėra sakęs, kad mama ar tėtis jį būtų mušęs ar skriaudęs, aplankius tėvams, vaikas buvo labai laimingas, labai norėjo būti su tėvais. Teismas vertina, kad aptartos aplinkybės mažina kaltinamosios L. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kas leidžia teismui spręsti dėl švelnesnės bausmės skyrimo BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Vertinant kaltinamosios L. G. asmenybę, nėra abejonės, kad jos nusikalstamiems veiksmams lemiamos įtakos turėjo pakankamų auklėjimo ir tėvų valdžios įgyvendinimo žinių neturėjimas ir tai, kad kaltinamoji pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Šeima buvusi įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, iki 2018 m. balandžio 12 d. šeimai buvo teikiamos socialinės paslaugos: socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas. Kaip nurodė vaikų įstatyminė atstovė, panaikinus motinos valdžios apribojimą ir grąžinus vaiką M. M. į šeimą, pastarasis labai išgyveno, kai kaltinamoji vėl pradėjo vartoti alkoholį. Akivaizdu, kad tai supriešino vaikus su motina, sukėlė vyresniajam sūnui pyktį, nusivylimą bei jai pačiai iššaukdavo agresijos priepuolius. M. M. pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad kai jį mama mušdavo, jis jautėsi blogai, blogi prisiminimai, nenori su ja gyventi, nes ji geria ir mušasi. Tačiau byloje esanti medžiaga patvirtina, kad fizinį smurtą kaltinamoji vaikų atžvilgiu naudojo, kai pastarieji jos neklausė. Kaltinamoji pripažino, kad vaikas M. M. jos neklausyti pradėjo maždaug po pusės metų nuo grįžimo pas ją gyventi ir tai galėjo lemti tai, jog ji pradėjo vartoti alkoholį. Kita vertus, iš mokyklos charakteristikos matyti, kad M. M. mokykloje nelinkęs laikytis elgesio taisyklių, atsikalbinėja, neklauso mokytojų, reikalinga nuolatinė kontrolė. Budinti globėja liudytoja D. L., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad M. M. su mama ir patėviu dažniausiai pykdavosi dėl namų ruošos darbų, jei jo paprašydavo malkų atnešti ar kitokių darbų, tada prasidėdavo tarp jų nesutarimai. Jos manymu, jis pas mamą nenori grįžti, nes ten reikia dirbti. Kaltinamoji nurodė, kad vaikas namuose nupjovė interneto laidus, sudaužė kompiuterį, neklausydavo ne tik jos, bet ir mokytojų, grįžęs iš mokyklos erzindavo mažąjį brolį, abu susimušdavo, todėl ji jam sudavė per nugarą ir per nagus. Kaip nurodė kaltinamoji, namuose M. nieko niekada nenorėjo dirbti, jo negalėjo priversti. Mažąjį D. P. kaltinamoji mušė, nes jis neklausydavo, pykdavosi su broliu, neidavo laiku miegoti. Nukentėjusysis M. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad mama suduodavo broliui per nagus ir per užpakalį, kai šis neklausydavo. Taigi, aptarti nusikalstamų veikų padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, jog mama vartojo fizinį smurtą prieš vaikus ne specialiai tam, jog jiems būtų sukeliamas fizinis skausmas, o fizinį skausmą sukėlė, pasirinkusi netinkamą būdą auklėti sūnus ir mėginti keisti jų elgesį. Akivaizdu, jog nukentėjusiųjų mama naudojo fizinę jėgą tuomet, kai žodinėmis pastabomis nebesugebėjo auklėti savo sūnų, t. y. kai, jos supratimu, išnaudojo visas nesmurtines priemones sudrausminti vaikus. Nėra abejonės, jog prie tokių mamos veiksmų prisidėjo pavartotas alkoholis, auklėjimo žinių stoka bei tai, kad pati yra labilios psichologinės būsenos, nervinga (šiuo metu geria raminančius vaistus). Matyti, kad kaltinamoji savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo sūnus, siekdama, kad jie būtų disciplinuoti, atsakingi, drausmingi, vykdytų savo pareigas. Šiuo metu kaltinamoji nebevartoja alkoholio, gydosi nuo alkoholizmo, lanko pozityvios tėvystės kursus, domisi globos įstaigoje esančiais vaikais, stengiasi vykdyti visus nurodymus, kad vaikai būtų grąžinti į šeimą. Visos aukščiau aptartos aplinkybės iš dalies sumažina kaltinamosios L. G. kaip asmenybės pavojingumą.

Pažymėtina, kad kaltinamosios vartotos fizinės jėgos tikslas nebuvo skausmo sukėlimas sūnums, o susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių nulemtų konkrečių asmens elgesio formų pasekmė. Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamų veikų pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, sprendžia, jog BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas už nusikaltimus, padarytus byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Šioje byloje akivaizdžios išimtinės aplinkybės, mažinančios kaltinamosios L. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei išimtinės aplinkybės, susijusios su jos asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas L. G. už jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismas remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra teisinis pagrindas kaltinamajai L. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskirti kitas, BK 140 straipsnio 3 dalyje nenumatytas bausmes – laisvės apribojimą, jo trukmę nustatant tarp įstatymo numatyto bausmės minimumo ir vidurkio (BK 48 straipsnio 2 dalis).

Laisvės apribojimo laikotarpiu, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 ir 5 punktais, L. G. skirtini įpareigojimai – per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba toliau, visą bausmės atlikimo laiką, būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Teismo įsitikinimu, jų visuma leis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus ir užtikrins teisingo nubaudimo principo įgyvendinimą.

Baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpintu įrodymų tyrimu (BPK 273 straipsnis), kaltinamoji L. G. prisipažino kalta, todėl vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, jai paskirtos bausmės mažintinos vienu trečdaliu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, dalimis, paskirtos bausmės subendrintinos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę.

Pagal BK 67 straipsnį pilnamečiui asmeniui, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, kartu su bausme gali būti skiriamos ir baudžiamojo poveikio priemonės, turinčios padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Įvertinus visas šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog kaltinamoji ne vieną kartą smurtavo prieš savo vaikus, siekiant keisti jos smurtinį elgesį, L. G. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje nustatant, jog įpareigojimas turi būti įvykdytas per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 72² straipsnis).

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajai L. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Byloje yra pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. M., nes, kaip nurodyta ieškinyje, jis dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, patirdamas smurtą iš neblaivios motinos, verkdavo, labai išgyvendavo, blogai jausdavosi, niekam apie tai nepasakojo, nes bijojo, lankosi pas psichologą, jam išsivystė depresinis sindromas, tikėtina, kad šis padarytas nusikaltimas turės įtakos ir tolesnei nepilnamečio vaiko raidai ir gyvenimui (t. 1, 78-79).

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neabejotina, kad nusikalstamos veikos, padarytos šeimoje, sukelia daug didesnes neigiamas pasekmes ir išgyvenimus. Nukentėjusysis M. M. dėl jo atžvilgiu neblaivios motinos prieš jį panaudoto smurto patyrė fizinį skausmą, stresą, liūdesį, pyktį. Ne vienkartiniai motinos veiksmai jo atžvilgiu jį veikė psichotraumuojančiai, tai gali turėti įtakos jo gyvenimui ir ateityje. Tačiau atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, kilusias pasekmes, tai, jog pas psichologą nukentėjusysis M. M. turi lankytis ne tik dėl jo atžvilgiu naudoto smurto, bet ir dėl kitų jam nustatytų elgesio sutrikimų, į teisingumo ir protingumo kriterijus, kaltinamosios turtinę padėtį, teismas sprendžia, kad protingas ir teisingas, atitinkantis abiejų šalių interesų pusiausvyrą, neturtinės žalos dydis, atlygintinas nukentėjusiajam, yra 100 Eur, todėl civilinės ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies priteisiant iš L. G. jos mažamečiam sūnui M. M. 100, 00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. vasario 4 d. pažyma Nr. (2.19)NTP-7-794, kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiesiems M. M. ir D. P., valstybės patyrė 147,07 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 24). Teismui pateiktoje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. kovo 27 d. pažymoje Nr. (2.19)NTP-7-2018 nurodyta, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 101,40 Eur (t. 2, b. l. 48). Atsižvelgiant į tai, jog nurodytos išlaidos pagal dvi byloje esančias pažymas susidarė dėl advokato ligos pakeitus kitą įgaliotą atstovą mažamečiams, įgaliotas atstovas mažamečiams kaltinamiesiems buvo paskirtas teismo nutartimi, byla iš esmės išnagrinėta viename teisiamajame posėdyje, į kaltinamosios turtinę padėtį, tai, jog ji turės atlyginti priteistą neturtinę žalą pagal civilinį ieškinį, todėl aukščiau paminėtos nukentėjusiesiems suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš L. G. nepriteistinos.

Kaltinamajai L. G. išaiškintina laisvės apribojimo bausmės vykdymo tvarka ir jos neatlikimo pasekmės, numatytos BK 48 straipsnio 9 ir 10 dalyse.

Kaltinamajam L. G. taip pat išaiškintina, jog asmuo, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas pagal BK 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 418-422 straipsniais,

nusprendžia:

L. G. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas sūnui M. M.) ir paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba, visą bausmės atlikimo laikotarpį, būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, L. G. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba, visą bausmės atlikimo laikotarpį, būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

L. G. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas sūnui D. P.) ir paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba, visą bausmės atlikimo laikotarpį, būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, L. G. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti laisvės apribojimo bausmę 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba, visą bausmės atlikimo laikotarpį, būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, L. G. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti L. G. galutinę subendrintą bausmę – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba, visą bausmės atlikimo laikotarpį, būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, L. G. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje nustatant, jog įpareigojimas turi būti įvykdytas per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo L. G. palikti nepakeistą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiųjų M. M. ir D. P. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Genovaitės Eidukienės civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš kaltinamosios L. G. 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

Išaiškinti L. G., kad jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Išaiškinti L. G., kad jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Išaiškinti L. G., kad asmuo, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.