- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-10-24
- Bylos Nr.
- 1A-161-526/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- M. L.
- Advokatai
- Dainius Dargevičius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 52 MGL, t. y. 2600 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų eurų) dydžio bauda.
Nuosprendžiu D. V. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš M. L. priteisti 7000 Eur (septyni tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. L. nuteistas už tai, kad apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: nuo 2023 m. sausio 9d. iki 2023 m. gegužės 23 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2023 m. vasario 26 d., 16 val. 39 min., internetiniame portale ,,Autoplius.lt“ melagingai paskelbė apie parduodamą daužtą automobilį ,,BMW 530“ bei skelbime nurodė telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pagal melagingą skelbimą paskambinusiam D. V. melagingai prižadėjo iki 2023 m. birželio 25 d. iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtą automobilį jam parduoti už 14000 eurų bei 2023 m. vasario 28 d. surašė įmonės UAB (duomenys neskelbtini) vardu avansinį susitarimą, nurodė D. V. į UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią ,,Luminor Bank“ AS banke, už automobilį ,,BMW 530E“, VIN: (duomenys neskelbtini), pervesti 7000 eurų. D. V. 2023 m. vasario 28 d., 17 val. 3 min., pervedė 7000 eurų avansinį mokėjimą į UAB (duomenys neskelbtini) vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią ,,Luminor Bank“ AS banke, tačiau prekės negavo. M. L. iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios ,,Luminor Bank“ AS banke, gautą 7000 eurų avansinį mokėjimą pervedė į kitą UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią ,,Luminor Bank“ AS, ir davė nurodymą savo nepilnamečiui broliui A. L. minėtus pinigus išgryninti. Pastarasis, vykdydamas brolio M. L. nurodymą, 2023 m. kovo 2 d. ,,Luminor Bank“ AS banko bankomate Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), išgrynino 1000 eurų, 2023 m. kovo 3 d.,,Luminor Bank“ AS banko bankomate Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), išgrynino 1000 eurų, 2023 m. kovo 6 d., ,,Luminor Bank“ AS banko bankomate Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), per penkis kartus išgrynino 5000 eurų. Tokiais savo veiksmais M. L. apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam D. V. priklausantį turtą (pinigus) – 7000 eurų.
I. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. L. gynėjas advokatas D. Dargevičius prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. balandžio 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-439/2024, ir M. L. išteisinti. Atsisakius tai padaryti, prašo pakeisti minėtą nuosprendį ir M. L. vadovaujantis BK 40 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti mamos L. L. arba tėvo D. L. atsakomybei pagal laidavimą vienerių metų terminui be užstato. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti Tomą A. B., bei nuteistojo tėvą D. L..
2.1. Apelianto gynėjas skunde nurodo, jog Tauragės apylinkės teismas, pripažindamas M. L. kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje ir atsisakydamas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnį), nesilaikė aptartų imperatyvių BPK reikalavimų. Apelianto gynėjo manymu, teismas nustatė lengvinančią aplinkybę nuteistojo prisipažinimą, tačiau nurodė, jog nuteistasis nepervedė žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. V., o mamos L. L. kaip laiduotojos kandidatūra, teismui pasirodė neįtikinama, nes mama gyvena Lietuvoje, o nuteistasis Danijoje. Gynėjo vertinimu, teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik subjektyvaus pobūdžio įrodymų šaltiniais – neigiamai nuteistojo veiksmus charakterizuojančiais duomenimis, kurių pirmosios instancijos teismas nesugebėjo įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – išsamiai ir nešališkai. Apelianto gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nenustatė dviejų laidavimo sąlygų, t. y. neatlyginta žala ir nepatikimas laiduotojas. Apelianto gynėjo nuomone, šie teismo argumentai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bei yra visiškai nepagrįsti, tad nuosprendis šioje dalyje keistinas.
2.2. Apelianto gynėjas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, jog nuteistasis pripažino padaręs žalos nukentėjusiajam ir kartu su laiduotoja mama L. L. įsipareigojo ją atlyginti. Nurodo, jog teismo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusysis D. V. nesutiko dėl žalos atlyginimo dalimis, o šią aplinkybę jis patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu teisme. Taip pat nukentėjusysis paaiškino, jog dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. L. savo iniciatyva skambino nukentėjusiajam, tačiau šis žalos atlyginimo dalimis atsisakė, bei šias faktines aplinkybes patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. Apelianto gynėjas pažymi, jog teismo posėdžio metu, tiek mama L. L., tiek nuteistasis M. L. įsipareigojo atlyginti padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis pirmosios instancijos teismas, tad mano, jog teismas nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nepagrįstai nenustatė vienos iš laidavimo sąlygų ir atsisakė atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad „BK 40 straipsnis nenustato kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos, todėl tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Kaltininko raštiškas. sutikimas ar įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą reikalingas tuomet, kai šalys sutaria dėl konkretaus žalos dydžio. Jei šalių pozicijos labai skiriasi, minėtai aplinkybei konstatuoti pakanka, kad kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole, taip pat būtų nustatytas pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys“. Apelianto gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nuteistasis neatlygino žalos, tačiau peržvelgus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kuri nesikeitė ilgą laiką), akivaizdu, jog teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį dalyje dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistasis neatlygino padarytos žalos, nes viso proceso metu siūlė nukentėjusiajam sumokėti padarytą žalą dalimis, tačiau nukentėjusysis atsisakė ir galimai sąmoningai nepateikė savo banko sąskaitos duomenų. Mano, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos seka, jog nuteistasis ir jo mama L. L. (laiduotoja) sutiko ir įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, o tai yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo. Akivaizdu, jog pirmos instancijos teismui buvo pagrindas manyti, kad nuteistasis visiškai atlygins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio l, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. Nurodoma, jog BK 40 straipsnio l ir 3 dalyse nustatytos sąlygos nereikalauja, kad laiduotojas turėtų gyventi kartu su kaltininku, jo darbinė veikla turėtų būti panaši į kaltininko. Vien tik tai, kad tokios aplinkybės nenustatytos, nedraudžia asmenį pripažinti tinkamu laiduotoju. Apelianto gynėjas nurodo, jog Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Apelianto gynėjo vertinimu, iš išdėstytos teismų praktikos seka, jog mama L. L. yra tinkama asmenybė, nes turi autoritetą prieš nuteistąjį, jį gerai pažįsta, nes užaugino. Taip pat nuolat kalbasi ir bendrauja, todėl gynėjo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai esant visoms BK 40 straipsnio sąlygoms atsisakė M. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymi, jog susiklosčius tokiai faktinei padėčiai, nuteistasis apeliacinės instancijos teismo prašys atnaujinti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistojo tėvą D. L., kuris gyvena Danijoje. Šis procesinis veiksmas bus atliktas siekiant pateikti naują laiduotojo kandidatūrą, siekiant pašalinti mamos L. L. kaip laiduotojos nuosprendyje nurodomus trūkumus.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis pripažino padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 13 dalyje nurodoma, jog kai klientas pripažįsta kaltę, o advokatas, įvertinęs visus įrodymus, mano, kad kliento kaltė neįrodyta arba kelia abejonių, advokatas privalo laikytis savarankiškos, nuo kliento nepriklausomos, pozicijos. Atsižvelgdamas į šią teisės normą, advokatas D. Dargevičius laiko, jog jo ginamasis nepadarė nusikalstamos veikos ir prašo ginamąjį M. L. išteisinti, kaip nepadarius nusikalstamos veikos numatytos BK 182 straipsnio l dalyje. Nurodo, jog apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsni turi būti nustatoma visais atvejais. Nurodo, jog teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymima, jog sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Apelianto gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukščiau nurodomą teismų praktiką ir nuosprendyje dėl jos nepasisakė. Nurodo, jog baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog tarp nuteistojo M. L. vadovaujamos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiojo D. V. 2023 m. vasario 28 d. buvo sudaryta preliminari pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 000204 dėl automobilio ,,BMW 530e“, kuris pagal 2023 m. vasario 28 d. avansinį susitarimą iki 2023 m. birželio 25 d. turėjo būti pristatytas nukentėjusiajam. 2023 m. gegužės 10 d. M. L. sudarė UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo - pardavimo sutartį su R. S., kuria įmonė UAB (duomenys neskelbtini) akcijos buvo parduotos. Pirkėją surado Tomas A. B.. Apelianto gynėjo manymu, vertinant aukščiau nurodomą teismo praktiką, svarbia aplinkybe tampa tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo įgaliojęs T. A. B. atstovauti UAB (duomenys neskelbtini) interesus. Nors teismas nurodė, jog šis įgaliojimas neturi jokios teisinės galios, tačiau šis dokumentas aiškiai atskleidžia T. A. B. vaidmenį UAB (duomenys neskelbtini) bendrovės veikloje t. y. tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir T. A. B. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Apelianto gynėjo nuomone, iš anksčiau nurodomų juridinių faktų tampa akivaizdu, jog juridinio asmens prievolės įvykdymo terminas dar nebuvo pasibaigęs, todėl M. L. dėl kitų asmenų veiksmų ir prievolės neįvykdymo negali būti atsakingas baudžiamosios teisės prasme.
2.5. Apelianto gynėjas nurodo, jog bylos duomenimis nustatyta (D. V. teismo posėdžio metu patvirtino), jog nuteistasis M. L. į juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą prašė pervesti 1000 eurų avansą, tačiau po kurio laiko nukentėjusysis norėdamas nusiderėti perkamo automobilio kainą, savo iniciatyva pats pasiūlė perversti į UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą 7000 eurų, su kuo M. L. sutiko. Nuteistasis M. L. nurodė, jog pinigus išgrynino jo nepilnametis brolis A. L. ir pinigus perdavė T. A. B. dėl atsiskaitymo už nukentėjusiojo perkamą automobilį. Šios aplinkybės buvo nustatytos tik bylą nagrinėjant teisme apklausus A. L., kuris patvirtino nuteistojo parodymus ir nurodė, jog išgrynintus pinigus perdavė T. A. B.. Be to, liudytojas pastebėjo, jog kieme stovi A. L. lietuvių kalbos mokytojos (B.) automobilis. Apelianto gynėjas pabrėžia, jog iš banko sąskaitos išrašo ir www.autoplius.lt skelbimų tampa akivaizdu, jog UAB (duomenys neskelbtini) realiai prekiavo automobiliais, tačiau iš kitų asmenų jokių nusiskundimų nebuvo gauta. Gynėjo manymu, šie M. L. veiksmai, nesuėjus prievolės įvykdymo terminui, bei esant vienai verslo nesėkmei, dėl nuo M. L. valios nepriklausančių aplinkybių, negali jam užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
2.6. Apelianto gynėjo vertinimu, šiuo atveju neatskleistos visos baudžiamosios bylos aplinkybės turinčios esminės reikšmės ir teismas nesiėmė visų priemonių apklausti T. A. B. siekiant nustatyti objektyvią tiesą šioje baudžiamojoje byloje priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Mano, jog iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų tapo žinoma, jog prieš nukentėjusįjį apgaulė, kaip nusikalstamos veikos požymis – nebuvo panaudota, nes UAB (duomenys neskelbtini) buvo reali įmonė užsiimanti prekyba automobiliais. M. L. tapatybė nebuvo slepiama, nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino, jog įsitikino, kad perkamas automobilis iš tiesų buvo nupirktas į Lietuvą, o perkamo automobilio kaina buvo reali ir atitiko aukciono kainą. Be to, nurodo, jog liudytojas V. M. teismo posėdžio metu patvirtino, jog su įgaliotu asmeniu T. A. B. vykdė analogišką verslą, automobiliai buvo pristatomi į Lietuvą pirkėjams, tačiau vienu atveju pirkėjas kreipėsi į policijos įstaigą, nes automobilis buvo pristatytas su didesniais apgadinimais nei buvo nurodyta skelbime. Dėl šio įvykio Kauno AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis ir T. A. B. buvo apklausti.
3. Atsiliepimų į nuteistojo M. L. gynėjo advokato D. Dargevičiaus apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis savo kaltę pripažino, prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti visa apimtimi, t. y. išteisinti M. L., o tokio sprendimo nepriėmus, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atmesti jo dalį dėl M. L. išteisinimo, ir tenkinti jo dalį dėl M. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Apeliacinis skundas paduotas dėl laidavimo instituto (ne)taikymo sąlygų ir pagrindų. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atleisti nuteistąjį M. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nenustatė dviejų laidavimo sąlygų, t. y. neatlyginta žala ir nepatikimas laiduotojas.
7. BK 40 straipsnyje nustatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-134-1073/2018).
8. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-176-303/2018). BK 40 straipsnio taikymo požiūriu byloje negali likti neaiškumų, sprendimo motyvai turi būti aiškūs ir išsamūs, išdėstyti pagal visus įstatymo reikalaujamus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301-788/2019).
9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. L., padariusiam nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, BK 40 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes nėra visų privalomų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 1-3 dalyse.
10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog kaltinamasis M. L. pirmą kartą padarė nusikaltimą, jis iš esmės pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Be to, M. L. nebaustas administracine tvarka, duomenų apie jo naujai padarytas nusikalstamas veikas ar pradėtus tyrimus byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš visumos nustatytų aplinkybių yra pagrindas tikėti, jog M. L. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, M. L. neįvykdė reikalavimo bent iš dalies atlyginti ar pašalinti nukentėjusiajam D. V. padarytą 7000 eurų turtinę žalą, arba neįvykdė reikalavimo įsipareigoti žalą atlyginti, t. y. nesusitarė su nukentėjusiuoju, kad padaryta žala bus atlyginta vėliau, t. y. jau atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. V. nurodė, kad jis nori visus savo pinigus atgauti iš karto ir kad susitarimas jį tenkintų, jei M. L. grąžintų pinigus per tam tikrą laiką, bet visą sumą per vieną kartą (b. l. 108, t. 2). Teismas pažymėjo, jog tik esant raštiškam M. L. įsipareigojimui dėl žalos atlyginimo teismas gali jį patvirtinti ir įtraukti į nuosprendžio turinį, o M. L. nevykdant teismo patvirtinto įsipareigojimo, nukentėjusiojo prašymu galėtų būti išduotas vykdomasis raštas, todėl nesant raštiško M. L. įsipareigojimo atlyginti žalą nėra pagrindo manyti, jog jis visiškai atlygins padarytą žalą, nes iki šiol nepradėjo atlyginti žalos. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis M. L. pripažino padaręs žalos nukentėjusiajam ir kartu su laiduotoja mama L. L. įsipareigojo ją atlyginti, be to, paaiškino, kad nukentėjusysis D. V. nesutiko dėl žalos atlyginimo dalimis (b. l. 79-80, t. 2). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. V. paaiškino, jog dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. L. savo iniciatyva skambino nukentėjusiajam, tačiau šis žalos atlyginimo dalimis atsisakė (b. l. 108, t. 2). Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu, tiek mama L. L., tiek nuteistasis M. L. įsipareigojo atlyginti padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis pirmosios instancijos teismas (b. l. 108, 176, t. 2). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nepagrįstai nenustatė vienos iš laidavimo sąlygų ir atsisakė atleisti nuteistąjį M. L. nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad „BK 40 straipsnis nenustato kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos, todėl tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Kaltininko raštiškas sutikimas ar įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą reikalingas tuomet, kai šalys sutaria dėl konkretaus žalos dydžio. Jei šalių pozicijos labai skiriasi, minėtai aplinkybei konstatuoti pakanka, kad kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole, taip pat būtų nustatytas pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys“. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nuteistasis M. L. neatlygino žalos ir nesusitarė dėl jos atlyginimo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys leidžia daryti priešingą išvadą. Pažymėtina, jog M. L. viso proceso metu siūlė nukentėjusiajam sumokėti padarytą žalą dalimis, tačiau nukentėjusysis atsisakė ir galimai sąmoningai nepateikė savo banko sąskaitos duomenų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis M. L. ir jo mama L. L. (laiduotoja) sutiko ir įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, o tai yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo.
11. Kaip anksčiau minėta, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, bet ir įvykdžius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus, susijusius su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2018, 2K-96-628/2019). Laiduotojas gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-186-942/2018, 2K-67-942/2019). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K-132-699/2017, 2K-186-942/2018).
12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl M. L. motinos L. L. tinkamumo būti laiduotoja, nuosprendyje nurodė, kad nors M. L. mamos santykiai su sūnumi yra geri, ji su sūnumi bendrauja nuotoliniu būdu, kadangi sūnus septyni metai gyvena Danijoje, o L. L. gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), dirba, darbovietėje charakterizuojama teigiamai (b. l. 110, t. 2), ji nebausta ir neteista, tačiau vertinant, ar laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo ir gali teigiamai veikti kaltinamąjį, svarbu yra tai, jog M. L. gyvena Danijoje, todėl abejotina ar dėl atstumo ir retų susitikimų L. L. galės tinkamai kontroliuoti sūnaus elgesį. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra pagrįstų abejonių, ar L. L. yra tinkamas asmuo būti laiduotoju, galintis teigiamai veikti kaltinamojo M. L. elgesį. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.
13. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. L. gynėjas nurodo, jog nuteistasis M. L. apeliacinės instancijos teismo prašys atnaujinti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistojo tėvą D. L., kuris gyvena Danijoje. Tenkindamas šį apeliacinio skundo prašymą apeliacinės instancijos teismas apklausė nuteistojo M. L. tėvą D. L., kuris nurodė, jog sutinka laiduoti už sūnų M. L., laidavimo pasekmės jam yra žinomos. Taip pat nurodė ir pateikė tai patvirtinančias pažymas, kad jis nebuvo teistas. Nuteistojo tėvas pažymėjo, jog jis, kaip ir nuteistasis, gyvena Danijoje ir nors ne kartu, tačiau dirba toje pačioje gamykloje, matosi kasdien, kartu pietauja. Taip pat nurodė, jog pasižada kartu su nuteistuoju atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, kadangi visi yra dirbantys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo M. L. tėvas D. L. yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo ir savo sūnui gali daryti teigiamą įtaką ir kontroliuoti, kad daugiau jos sūnus nenusikalstų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju vertinant ar laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo ir gali teigiamai veikti M. L., svarbu yra tai, jog abu gyvena Danijoje, dirba toje pačioje darbovietėje, kasdien matosi, todėl akivaizdu, jog D. L. galės tinkamai kontroliuoti sūnaus elgesį. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinis teismas neturi abejonių, kad D. L. yra tinkamas asmuo būti laiduotoju, galintis teigiamai veikti sūnaus M. L. elgesį.
14. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau minėtų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir apeliantą M. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
15. Parenkant laidavimo terminą atsižvelgtina į M. L. asmenybę, tai, kad jis padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi), į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Į tai, kad jis praeityje neteistas ir administracine tvarka nebaustas. Todėl įvertinus M. L. asmenybę nustatytinas vienų metų laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 4 dalis).
16. Apibendrinama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos, leidžiančios taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir baudžiamoji byla M. L. nutrauktina (BPK 327 straipsnio 2 punktas).
17. Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje priimamas sprendimas dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo analogiškas pirmosios instancijos teismo sprendimui.
18. Apeliaciniame nuteistojo M. L. gynėjo D. Dargevičiaus skunde taip pat buvo nurodoma, jog advokatas išreiškia savo atskirąją nuomonę ir nurodo, jog jo manymu M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nepagrįstai. Tačiau pažymėtina, jog nuteistasis M. L. savo kaltę pripažino visiškai. Ši aplinkybė laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, tai yra privalomas pagrindas, norint asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo M. L. aiškiai išreikštą poziciją dėl savo kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir tenkindamas jo ir apeliacinio skundo prašymą atleisti M. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, plačiau apie apeliacinio skundo argumentus dėl kaltės nepasisako.
19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendį panaikinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, M. L., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį tėvo D. L., gim. (duomenys neskelbtini), atsakomybei.
Nustatyti vienerių metų laidavimo terminą, jį skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
M. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
D. V. civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti iš M. L. 7000 Eur (septynis tūkstančius eurų) turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiojo D. V. naudai.
Baudžiamąją bylą M. L. nutraukti.
Išaiškinti M. L., kad jam laidavimo metu padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Išaiškinti laiduotojui D. L., kad jis turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį jis laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.