Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-21-361-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-03-22
Bylos Nr.: 1A-21-361-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-44-1-00154-2006-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Rasa Valentinienė
Nukentėjusysis: E. P.
Nuteistasis: V. Š.
Advokatai: Gražina Mauručaitienė

Kategorijos

1.2.13.1Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas (BK 176 str.)

Pranešėjas D. Jocys Baudžiamoji byla Nr. 1A-21-361/2012

Teisėjas V. Gasiūnas Teisminio proceso Nr. 1-44-1-00154-2006-8

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.13.1.; 2.1.14. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 22 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Rasos Valentinienės,sekretoriaujant Aistei Šeibelytei ir Ingai Navickienei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,nukentėjusiosios atstovei advokatei Gražinai Mauručaitienei,nukentėjusiajai E. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendžio, kuriuo V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 63 str. 3 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2009-02-04 Klaipėdos miesto apylinkės teismo paskirtąja bausme jas sudedant ir galutinė bausmė nustatyta 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 35 MGL (4375 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nuosprendžiu iš V. Š. nukentėjusiajai E. P. priteista 1600 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. E. P. ir Plungės rajono apylinkės prokuratūros ieškiniai ir su jais susiję dokumentai pagal aprašą perduoti Klaipėdos apygardos teismui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteista už tai, kad būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, tai yra darbdaviu ir atsakinga už darbų saugą, pažeidė: LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 d. reikalavimus, kad įmonėse privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2.8 p. reikalavimus, kad jei yra rizika, kad dėl mechaninio sąlyčio su darbo įrenginio judančiomis dalimis darbuotojas gali būti traumuotas, tokios dalys turi būti uždengtos apsaugais arba įrengti apsauginiai įtaisai, sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje; techninio reglamento „Mašinų sauga“ 1.3.7 p. reikalavimus, kad mašinų judamosios dalys turi būti suprojektuotos, sumontuotos ir išdėstytos taip, kad būtų išvengta pavojų, o ten, kur pavojai išlieka, apsaugais arba apsaugos įtaisais jos uždengtos, kad būtų išvengta sąlyčio su šiomis dalimis rizikos, dėl kurio gali įvykti nelaimingi atsitikimai; dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M EC gamintojo instrukcijos 4. 1. p. reikalavimus, kad darbdavys yra atsakingas už savo darbuotojų, dirbančių su dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačiu DFK-2M EC, instruktavimą; 4.9.2.1 p. reikalavimus, kad nupjovimo pjūklai bei dygių pjovimo frezos yra įdėti į apsauginius gaubtus, kurie kartu yra ir drožlių siurbimo priimtuvai, kurie privalo būti prijungti prie drožlių siurbimo įrangos; 4.3.3.3 p. reikalavimus, kad negalima naudoti pusautomačio, jei yra nuimta bent viena apsauga; 4.3.3.4 p. reikalavimus, kad operatoriui negalima įjungti pusautomačio, jei pavojaus zonoje yra pažeidžiami asmenys; 4.3.3.10 p. reikalavimus, kad pusautomačio apžiūros, remonto, įrankių keitimo metu privalu užrakinti pusautomačio įvadinį jungiklį, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, t. y., 2006-12-13 23.30 val. (duomenys neskelbtini), esančiame UAB „(duomenys neskelbtini)“, medienos apdirbimo ceche, nukentėjusiajai E. P. ir A. A. dirbant prie medienos dygiavimo linijos dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M EC, kurios nebuvo instruktuotos darbui su mini dygių pjovimo pusautomačiu DFK-2M EC, E. P. peiliu valant dygiavimo staklių greta frezavimo įrenginio pritvirtintą šepetį, skirtą medienos paviršiaus prieš sutepant jį klijais nuvalymui, A. A., stovėjusi prie valdymo pulto, įjungė stakles, dėl to frezavimo velenas pradėjo suktis ir frezas užkabino nukentėjusiosios E. P. dešinę trikotažine darbo pirštine apmautą ranką ir ją traumavo. Nukentėjusiajai E. P. dėl dešinio dilbio viršutinio trečdalio trauminės amputacijos, lydimos trečio-ketvirto laipsnio šoko, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Nuteistoji V. Š. ir jos gynėjas advokatas H. Mackevičius apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir V. Š. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog V. Š. atliko BK 176 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pagal BK 176 str. 1 d. atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus. BK 176 str. 1 d. norma yra blanketinė, todėl konkretūs darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimai numatyti specialiuose teisės aktuose. Šiuo atveju V. Š. buvo kaltinama ir nuteista už tai, kad 1) jos vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo naudojamas darbų saugos reikalavimų neatitinkantis įrenginys, kadangi, pažeidžiant įrenginio gamintojo instrukciją, buvo nuimta viena iš įrenginio dalių – gaubtas; 2) netinkamai įvykdyti darbuotojų instruktavimo darbų saugos klausimais reikalavimai. Tačiau atsakomybės už galimus įrenginio konstrukcijos trūkumus subjektas yra ne darbdavys, naudojantis įrenginį, o gamintojas; įrenginys, kuriuo sužalota nukentėjusioji, naudotas pagal gamintojo reikalavimus, neįrodyta, jog gamintojo reikalavimai buvo neįvykdyti, be to, nurodomas pažeidimas (frezos gaubto nuėmimas) būtų neleidęs įrenginiui funkcionuoti; nukentėjusioji ir kartu su ja dirbusi kita UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja A. A. buvo tinkamai instruktuotos darbų saugos klausimais ir žinojo darbo su įrenginiu reikalavimus; nenustatytas priežastinis ryšys tarp V. Š. tariamai neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių – nukentėjusiosios sužalojimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad išanalizavus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, matyti, jog teismas, spręsdamas dėl nuteistosios V. Š. kaltumo, iš esmės vadovavosi tik 2008 10 23 Specialisto išvados Nr. 11-1748 (07) dalimi, kurioje pateikiami specialisto atsakymai į klausimus, tačiau dėl tiriamosios specialisto išvados dalies, kurioje pagrindžiami atsakymai į pateiktus klausimus, teismas neanalizavo, todėl šio įrodymo įvertinimas negali būti laikomas tinkamu. 2008 10 23 Specialisto išvados Nr. 11-1748 (07) 2 lape nurodoma, kad „ (...) nelaimingas atsitikimas darbe nebūtų įvykęs, jei tiriamo nelaimingo atsitikimo metu atliekant darbus su dvipusiu mini dygių pjovimo pusautomačiu DFK-2M, būtų įgyvendintos norminiais aktais numatytos atitinkamos techninės ir organizacinės priemonės“. Toliau 2008 10 23 Specialisto išvadoje Nr.11-1748 (07) išvardijamos taikytinos darbų saugą reglamentuojančios normos, o 3 lapo 5 pastraipoje teigiama, kad „pagal tyrimui pateiktas nuotraukų kopijas (nuotraukų kopijos labai prastos kokybės), darytina išvada, kad įrenginio DFK-2M freza be apsauginio gaubto, kaip nurodo gamintojo instrukcijos 4.9.2.1 p. reikalavimuose“. Taigi, nepaisant to, kad pateiktos tyrimui nuotraukos labai prastos kokybės, specialistas šiomis nuotraukomis grindžia savo išvadą, jog įrenginio DFK-2M freza buvo be apsauginio gaubto. Visiškai nesuprantama, kuo remiantis nurodoma, kad nelaimingo atsitikimo metu buvo nuimta viena apsauga ir tokiu būdu buvo pažeistos dvipusio minidygių pjovimo pusautomačio DFK-2M gamintojo instrukcijos 4.9.2.1 p. („nupjovimo pjūklai bei dygių pjovimo frezos yra patalpinti į apsauginius gaubtus, kurie kartu yra ir drožlių siurbimo priimtuvai. Jie privalo būti prie drožlių siurbimo įrangos“) bei 4.3.3.3 p. („negalima naudoti pusautomačio, jei yra nuimta bent viena apsauga“) nuostatos. Visos įrenginio sudėtinės dalys buvo (arba turėjo būti) savo vietoje. Jeigu įvykio metu nebuvo reikiamų apsaugų, turėjo būti išspręstas klausimas, kas šias apsaugas pašalino. Įvertinus tai, kad pagal bylos medžiagą nustatyta, jog E. P. negalėjo pasiekti šepečio, nes jis buvo sąlyginai sunkiai pasiekiamoje įrenginio vietoje, neatmetama galimybė, kad neva trūkstamus apsaugos įtaisus darbo metu be atsakingų asmenų žinios pašalino pačios įvykio dalyvės (nors manytina, kad apsaugos buvo sumontuotos taip, kad jas nuėmus, staklių variklis tiesiog nebūtų galėjęs įsijungti). Galbūt šios apsaugos buvo nuimtos įrenginio fotografavimo metu, bet jos buvo įvykio metu, nes, kaip nurodoma įrenginio instrukcijoje, pašalinus apsaugas, įrenginys nefunkcionuoja, nes tam trukdo apsauginiai įtaisai, atjungiantys elektros energijos tiekimą įrenginio varikliams, kaip tai numato įrenginio konstrukcija. Pažymėtina, kad kaip liudytojas apklaustas P. Š. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog nuėmus įrenginio DFK-2M frezos gaubtą, įrenginys dėl savo konstrukcinių ypatybių neveikia. Dėl kaltinamajame akte nurodomų Dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M gamintojo instrukcijos 4.3.3.4 p. („operatoriui negalima įjungti pusautomačio, jei pavojingoje zonoje yra pažeidžiami asmenys“) bei 4.3.3.10 p. pažeidimų („pusautomačio apžiūros, remonto, įrankių keitimo metu privalu užrakinti pusautomačio įvadinį jungiklį“) pasisakyta anksčiau, nurodant, kad abi įvykio dalyvės pripažino, jog žinojo, kad šepetys turi būti valomas įrenginį išjungus, bei tai, kad A. A. bandė įsitikinti, kad E. P. yra nepavojingoje zonoje, nors tai padarė neapdairiai. Taigi specialisto išvados dalis dėl įrenginio DFK-2M gamintojo reikalavimų neįvykdymo yra nepagrįsta, be to, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, šiuo atveju – liudytojo P. Š. parodymams.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2007 01 12 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. l nurodomos dvi V. Š. tariamai padarytų darbų saugos pažeidimų grupės — pažeidimai, susiję su darbe naudoto įrenginio saugumu, bei pažeidimai, susiję su darbuotojų instruktavimu. Su 2007 01 12 nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. l išvadomis, taip pat su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie V. Š. padarytus pažeidimus sutikti negalima. Už darbų saugą atsakingo asmens pagrindinė pareiga – užtikrinti saugią darbo aplinką. Ši pareiga gali būti įgyvendinama įvairiais būdais, kurių esmė yra atlikti protingus veiksmus, kad būtų įsitikinta, jog darbui pasirinkta įranga yra saugi. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. Kartu su dvipusiu mini dygių pjovimo pusautomačiu įrenginio gamintojas pateikė būtiną dokumentaciją – eksploatacijos instrukciją bei EB atitikties deklaraciją, kurioje nurodoma, jog gamintojas pareiškia, jog „gaminys „Mini dygių pjovimo pusautomatis“ atitinka šių direktyvų reikalavimus: 98/37/EC Mašinų sauga; 73/23/EEC Žemos įtampos“. Taip pat eksploatacijos instrukcijos 4 p. nurodoma, kad „Pusautomatis DFK-2M suprojektuotas pagamintas prisilaikant Europos standartų reikalavimų“. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 03 06 įsakymu Nr. 28 patvirtino techninio reglamento „Mašinų sauga“ (2004 01 13 redakcija) 1 p., „techninis reglamentas „Mašinų sauga“ (toliau - Reglamentas) įteisina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 98/37/EC „Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų Mašinoms, derinimo“. Pagal 2006 05 17 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/42/EB 25 straipsnį „direktyva 98/37/EB panaikinama. Nuorodos į panaikintąją direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal XII pateiktą atitikmenų lentelę“. Taigi nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2006 12 13, minėtoji direktyva 98/37/EB buvo pakeista naujos redakcijos direktyva, tačiau absoliuti dauguma direktyvos 98/37/EB nuostatų buvo perkeltos į naująją direktyvą 2006/42/EB, ir nuorodos į direktyvą 98/37/EB yra laikomos į direktyvą 2006/42/EB. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į šias minėtos naujos redakcijos direktyvos 2006/42/EB I priedo „Esminiai sveikatos ir saugos reikalavimai mašinų projektavimui ir gamybai“ nuostatas: „1.1.2. Saugos integravimo principai:

a) Mašinos turi būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad visas operacijas atliekant ne tik gamintojo numatytomis sąlygomis, bet ir pagrįstai numanomu netinkamo jų naudojimo atveju, jos vykdytų savo funkcijas ir nekeltų pavojaus jas valdantiems, derinantiems ir prižiūrintiems asmenims.

b) Gamintojas arba jo įgaliotas atstovas privalo, parinkdamas pačius tinkamiausius būdus, tokia eilės tvarka laikytis šių principų: kiek įmanoma pašalinti arba sumažinti riziką (iš esmės saugių mašinų projektavimas ir gamyba).

c) Gamintojas arba jo įgaliotas atstovas, projektuodamas bei gamindamas mašinas ir sudarydamas jų instrukcijas, privalo įžvelgti ne tik numatytą mašinų naudojimą, bet ir bet kokį pagrįstai numanomą jų netinkamą naudojimą.

e) Mašinos privalo turėti visą būtiną specialią įrangą ir reikmenis, kurie leistų jas saugiai reguliuoti, prižiūrėti ir naudoti“ (direktyvos 98/37/EB I priedo 1.1.2 punktas; „1.3.7. Mašinų judančios dalys privalo būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad būtų išvengta rizikos susilietus, dėl kurios galėtų įvykti nelaimingi atsitikimai, arba, jei rizika išlieka, jos privalo turėti apsaugus arba apsauginius įtaisus“ (direktyvos 98/37/EB I priedo 1.3.7 punktas); „1.4.1. Apsaugai ir apsauginiai įtaisai turi: (...) nebūti lengvai pašalinami arba padaromi nenaudojami“ (direktyvos 98/37/EB I priedo 1.3.7 punktas); „1.6.4. Mašinos turi būti suprojektuotos, pagamintos ir sukomplektuotos taip, kad operatoriui reikėtų kuo mažiau kištis į mašinos darbą. Jei operatoriaus įsikišimo išvengti negalima, tokia operacija turi būti nesudėtinga ir saugi“ (direktyvos 98/37/EB I priedo 1.3.7 punktas); ir kt. Kaip minėta, šie bei kiti direktyvų reikalavimai, yra perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę, kai kurios nuostatos tiesiog pažodžiui atkartojamos kaltinamajame akte nurodytame techniniame reglamente „Mašinų sauga“. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su nukentėjusiąja traumavusiu įrenginiu gamintojas pateikė ir minėtą deklaraciją, patvindamas, kad parduodamas įrenginys visiškai atitinka direktyvos 98/37/EB (o tai reiškia, kad atitinka ir direktyvos 2006/42/EB bei techninio reglamento „Mašinų sauga“) nuostatas, V. Š. nekilo jokių abejonių, kad darbe naudojamas įrenginys yra visiškai saugus jo paskirties funkcijoms atlikti. Įrenginys turėjo visas būtinas gamintojo numatytas apsaugos priemones, kurioms esant įrenginys buvo laikomas atitinkančiu esminius saugumo reikalavimus ne tik nacionaliniu, bet ir Europos Sąjungos lygmeniu, todėl papildomų apsaugos priemonių diegimas nebuvo būtinas, o nagrinėjamu atveju išaiškėję galimi įrenginio konstrukcijos trūkumai laikytini ne kaltinamosios V. Š., bet įrenginio gamintojo darbo trūkumais. Kaip byloje nustatyta, nukentėjusiąją traumavo dvipusio dygių pjovimo pusautomatis, jai valant šio įrenginio dalį – klijų sutepimo šepetį. 2006 12 13 įvykio vietos apžiūros akte (b.1.46) nurodoma, jog „esant išjungtoms staklėms, stalas stovi ant kreipiančiųjų kraštinėje padėtyje prie valdymo pulto. Esant tokiai jo padėčiai, ant staklių korpuso tarp klijų tepimo įrenginio ir frezavimo įrenginio pritvirtintą šepetį pasiekti iš valdymo pulto pusės, stovint ant patalpos grindų, neįmanoma. Atsistojus dešinėje stalo judėjimo zonos pusėje esančių įrenginių užnugaryje, šepetį pasiekti galima, tačiau tam, kad būtų galimąjį matyti, stovint ant patalpos grindų, reikia būti didelio ūgio“. Kaip matyti, nurodytos aplinkybės dėl įrenginio atitikties saugos standartams patvirtina, kad nukentėjusiąją traumavusios staklės buvo suprojektuotos taip, kad į pavojingą zoną atsitiktinai patekti yra sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma. Jokių atvirai judančių dalių, kurios galėtų kliudyti greta dirbančius asmenis, įrenginys neturi, į pavojingą įrenginio zoną, kurioje buvo traumuota nukentėjusioji, galima patekti tik sąmoningai, prieš tai įsitikinus savo atliekamų veiksmų saugumu.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad įrenginio gamintojas eksploatavimo instrukcijos 4.1 p. nurodė, kad „gamintojas atmeta bet kokią atsakomybę, jei naudotojas savavališkai pakeitė pusautomačio ar jo dalių konstrukciją, naudojo priklausinius, įrankius ar eksploatacines medžiagas, nerekomenduotus gamintojo (...)“. Dėl nurodytų priežasčių kaltinamosios V. Š. galimybės atlikti papildomas įrenginio modifikacijas, kurios neva nebuvo padarytos nagrinėjamu atveju, buvo ribotos, nes tokiu būdų būtų savavališkai pakeistas suprojektuotas įrenginys, kas galėjo sukelti dar sunkesnių padarinių dirbantiems asmenims.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad darbui naudotas įrenginys buvo visiškai saugus, jo gamintojas pateikė visas garantijas gaminio pirkėjams, kartu ir kaltinamajai V. Š., kad gaminys atitinka mašinoms keliamus tarptautinius saugumo reikalavimus, kurie yra perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę, abejoti bei kvestionuoti šiuos gamintojo pareiškimus pagrindo nebuvo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2007 01 12 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. l kaip viena iš nelaimingo atsitikimo priežasčių nurodomas darbuotojų instruktavimo darbų saugos klausimais pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. Š. pagal BK 176 str. 1 d., taipogi nurodo, jog darbuotojų instruktavimo reikalavimai buvo pažeisti. Sprendžiant klausimą dėl 2007 01 12 nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. l išvadų bei dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, kompleksiškai vertintini nukentėjusiosios E. P. bei liudytojos A. A. parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai, lokaliniai UAB „(duomenys neskelbtini)“ aktai, reglamentuojantys darbų saugą. Pagal dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M gamintojo instrukcijos 4.1 p. reikalavimus, darbdavys yra atsakingas už savo darbuotojų, dirbančių su pusautomačiu, instruktavimą. Nurodomas šios nuostatos pažeidimas yra visiškai nepagrįstas. Iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių instruktavimų registravimo žurnalo bei Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnalų matyti, kad 2006 12 01 nukentėjusioji E. P., o 2006 11 30 A. A. buvo pasirašytinai supažindintos su visa būtina informacija, reikalinga jų darbo funkcijų saugiam atlikimui. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į šias svarbias darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos dirbančiam su dygiavimo medžio apdirbimo staklėmis nuostatas: „1.1. Vykdyti darbus gali asmenys ( ...) susipažinę su įrenginio eksploatavimo taisyklėmis, pasitikrinę sveikatą, išklausę įvadinį ir darbo vietoje darbuotojų sveikatos instruktavimą“; „1.4. Darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos taisyklių, saugoti savo ir nekenkti kitų darbuotojų sveikatai, mokėti saugiai dirbti, (...) žinoti ir vykdyti instrukcijos reikalavimus“; „3.12. Darbo nepradėti, kol nebus pašalinti visi trūkumai“; ir kt. Nukentėjusioji E. P. bei liudytoja A. A., vykdant minėtos instrukcijos 1.1 p. nuostatas, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, buvo supažindintos su dvipusio dygių pjovimo pusautomačio eksploatavimo instrukcija, kurioje numatyti šie reikalavimai su įrenginiu dirbančiam operatoriui: „4.3.3.3. Nenaudoti pusautomačio, jei yra nuimta bent viena apsauga“; „4.3.3.4. Nejungti pusautomačio, jei pavojingoje zonoje yra pažeidžiamieji asmenys“; „4.3.3.10. Pusautomačio apžiūros, remonto, įrankių keitimo metu privalo užrakinti pusautomačio įvadinį jungiklį“; „4.3.3.11. Prieš įjungimą įsitikinti, kad ant pusautomačio nėra pašalinių daiktų“. Kad abi nelaimingo atsitikimo dalyvės visas šias nuostatas žinojo ir buvo su jomis supažindintos, patvirtina įvykio aplinkybės bei teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiosios E. P. bei liudytojų A. A. ir P. Š. parodymai. 2007 02 08 E. P. apklausos protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji nurodė, jog „savaime aišku buvo žinoma, kad šepetį galima valyti tik esant staklėms išjungtoms“, o 2007 02 08 A. A. apklausos protokole – „visada, kai reikėdavo išvalyti iš dygiavimo klijų šepečio klijus, mes stakles išjungdavome ir tik tada valydavome“. Aplinkybės, kad apklausos protokoluose A. A. nurodo, jog ji pasižiūrėjo, kur yra nukentėjusioji, tačiau nemanė, kad ji yra pavojingoje zonoje, bei tai, kad E. P. perspėjo A. A. apie tai, kad ji ketina valyti įrenginį, tik patvirtina, kad abi darbuotojos gerai žinojo apie įrenginio keliamą pavojų ir ėmėsi priemonių, kad įsitikintų savo atliekamų veiksmų saugumu (A. A. – įrenginio įjungimu, E. P. – šepečio valymu), tačiau A. A. tai atliko neatsakingai ir neapdairiai - netgi matydama, kad E. P. yra pavojingoje zonoje, žinodama, kad E. P. darbo vieta yra greta jos, elgėsi rizikingai ir įjungė stakles (2007 02 08 apklausos protokole A. A. nurodė: „aš tik mačiau, kad E. P. stovi priešais mane, tai yra, kitoje staklių pusėje, nors jos darbo vieta buvo šalia manęs. Aš pagalvojau, kadangi buvome tik pavalgiusios, tai ji tuoj ir ateis dirbti į savo darbo vietą“. Be to, ir teismo posėdyje 2011 07 07 liudytoja A. A. pripažino, jog girdėjo, kaip nukentėjusioji E. P. pasakė jai, jog eina valyti šepečio). Taip pat neatsakingai pasielgė ir pati nukentėjusioji E. P. – abi įvykio dalyvės patvirtino, kad su staklėmis, kurios traumavo nukentėjusiąją, tą pamainą dirbo A. A., o E. P. darbo vieta buvo prie kitų staklių (2006 12 19 E. P. paaiškinimas, 2007 02 08 E. P., 2007 02 08 A. A. apklausų protokolai). Nepaisant to, E. P., negavusi tiesioginio nurodymo iš vadovų, neinformavusi atsakingų asmenų apie ketinimą atlikti jai nepaskirtą darbą, savo iniciatyva nusprendė išvalyti A. A. valdomas stakles. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių įvykio dalyvių parodymus, jog joms neva nebuvo aišku, kas turi atlikti įrenginio valymą. Pagal dirbančiam su dygiavimo medžio apdirbimo staklėmis darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos 4.2 p., „darbuotojas privalo dirbti tik paskirtą darbą, neleisti į savo darbo vietą pašalinių asmenų“. Tiek nukentėjusioji E. P., tiek liudytoja A. A. šių nuostatų nesilaikė, tai ir sukėlė nelaimingą atsitikimą. 2007 03 27 E. P. ir A. A. akistatoje A. A. patvirtino, kad „darbo vietoje mane apmokė P. Š. ir tai truko apie keturias valandas. Man to apmokymo užteko ir aš viską supratau“, o E. P. nurodė, kad „pirmą dieną mane apmokė meistras vardu V., jis man viską paaiškino ir parodė, kaip ką daryti, tai truko apie keturias valandas“. Klaipėdos apygardos teismas yra pažymėjęs, kad „instruktavimas, kai instruktuojant yra praktiškai (realiai) pademonstruojama, kaip konkretus darbas (užduotis) turi būti atliktas, laikytinas neabejotinai išsamiu ir tinkamu, nes tokiu būdu instruktuojamas asmuo pats vizualiai mato, kaip teisingai nurodytas darbas turi būti atliktas, t. y., jam nereikia kažką papildomai užsirašyti, įsivaizduoti“ (2011 05 26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. lA-326-462/2011). Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusioji E. P. pripažino, kad pakankamai ilgą laiko tarpą (apie ketverius metus) yra dirbusi panašų darbą baldų gamybos įmonėje, kurioje, jos žodžiais, buvo vestas tinkamas instruktažas, kitaip sakant, ji žinojo, koks turi būti „tinkamas“ instruktažas, ir jo negavusi, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti dirbti darbą, kurio dirbti nebuvo instruktuota. Iš kitos pusės, nukentėjusioji iš savo ankstesnės darbinės praktikos turėjo žinoti, kokia yra elementari darbų sauga, dirbant su medžio apdirbimo staklėmis – net ir neinstruktuotas asmuo privalo suprasti, kad staklės – tai potencialiai pavojingas įrenginys (tai patvirtina ir specialių apsaugų, įrengtų staklėse, buvimas), ir jas valyti galima tik neveikiant staklėms, bei tai, kad dirbant dviese, privalu įspėti bendradarbį apie numatomus veiksmus, kurie bus atliekami su staklėmis, ir įsitikinti, kad bendradarbis suprato, ką asmuo ketina daryti su staklėmis, ir tie veiksmai bus saugūs. Vadovaujantis teismų praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad kaltinamoji V. Š., pavesdama darbuotojams atlikti instruktažą darbo vietoje, tinkamai atliko savo pareigas. Nukentėjusiosios E. P. parodymai, neva jai skirto instruktažo nepakako, vertintini kritiškai, nes DK 275 str. 5 p. numato, kad „darbuotojai turi teisę atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, jei neįrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės ar pats neaprūpintas reikiamomis asmeninės apsaugos priemonėmis“. E. P. šia savo teise nepasinaudojo, jokių pastabų dėl atliktų mokymų nepareiškė, papildomo instruktažo neprašė, darbo ėmėsi savo noru. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tiek E. P., tiek A. A. gerai žinojo, kaip tinkamai ir saugiai atlikti šepečio valymo operaciją, todėl darytina bylos duomenimis pagrįsta išvada, kad abi įvykio dalyvės turėjo visas būtinas žinias, kad nelaimingo atsitikimo būtų galima išvengti, tačiau savo pareigas vykdė neatsakingai, nesuderino savo veiksmų viena su kita, A. A., net esant abejonei dėl E. P. buvimo pavojaus zonoje, nesiėmė papildomų priemonių įsitikinti, ar saugu įjungti įrenginį, E. P., palikusi savo darbo vietą, vykdė funkcijas, kurios jai nebuvo pavestos, savavališkai kišosi į A. A. darbo sferą, tokiais veiksmais sukeldamos nelaimingą atsitikimą. Pagal LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnį, darbuotojai privalo laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais supažindinami pasirašytinai, reikalavimų. Abi įvykio dalyvės – ir nukentėjusioji E. P., ir liudytoja A. A. – pripažino, kad instruktavimo žurnaluose yra būtent jų parašai, tokiu būdu patvirtino, jog instruktažą išklausė, ir jų paaiškinimai, neva jos nebuvo instruktuotos, suprantami, kadangi nustačius, jog dėl nelaimingo atsitikimo kalta ne kaltinamoji V. Š., teks aiškintis, kas gi dėl to kaltas, ir, nustačius, jog kalta A. A., jai gresia ir baudžiamoji, ir civilinė atsakomybė, o nustačius, kad dėl įvykio kalta pati nukentėjusioji E. P., ji netenka teisės ir galimybės reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kaltinamoji V. Š. tinkamai vykdė savo pareigas darbų saugos srityje, tinkamai instruktavo E. P. bei A. A., tačiau nelaimingas atsitikimas vis tiek įvyko dėl E. P. bei A. A. neteisėtų veiksmų, pažeidžiant įmonės vidaus teisės aktų nuostatas bei elementarias protingo elgesio taisykles, todėl teismo išvados, jog V. Š. pažeidė darbuotojų instruktavimo taisykles, yra nepagrįsti.

Gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodoma, kad Plungės rajono aplinkės teismas V. Š. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepateikė nuoseklios visų byloje esančių įrodymų analizės, leidžiančios daryti išvadą apie V. Š. kaltumą dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nuosprendyje įvertinti tik tie įrodymai, kurie, teismo manymu, patvirtina V. Š. kaltę, tuo tarpu įrodymai, patvirtinantys V. Š. nekaltumą, net nevertinti. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Plungės rajono apylinkės teismas, pripažindamas V. Š. kalta pagal BK 176 str. 1 d., neišsamiai ir vienpusiškai įvertino byloje esančius įrodymus — rėmėsi specialisto tyrimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe akto išvadomis, neįsitikinęs šių išvadų pagrįstumu, išsamiai neįvertino pačios nukentėjusiosios bei liudytojos A. A. parodymų.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 06 07 nutartyje, priimtoje išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 2K-221/2011, kurioje asmuo buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 str. 1 d., nurodoma, kad kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių, šiuo atveju – nelaimingo atsitikimo žmogui, privalo būti nekvestionuojamai nustatyta, įvertinus tiek asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, tiek nukentėjusio asmens veiką ir jų įtaką kilusiems padariniams, ar galimų kaltininkų, ar nukentėjusiojo veika buvo esminė kilusių padarinių sąlyga ir būtina jų priežastis. Tik tai įvertinus spręstina, ar veika yra nusikalstama, ar ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 10 26 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436/2010 pasisakoma, kad pagal BK 2 str. 3 d. nuostatą asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo atsako už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą veiką, kurios požymiai yra aprašyti BK specialiosios dalies straipsniuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas (ne atsitiktinis) veikos rezultatas (2009 12 08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514/2009). Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar kaltinamajai V. Š. inkriminuojami neva padaryti pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Kitaip tariant, ar E. P. sužeidimų būtų išvengta, jeigu nebūtų nurodoma kaltinamosios V. Š. tariamai padarytų teisės aktų nuostatų pažeidimų.

2008 10 23 Specialisto išvadoje Nr. l1-1748 (07) nurodoma, kad „(...) pavojingo veiksnio, sužalojusio E. P., šaltiniu buvo dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M besisukačios frezos jėga“. Kaip minėta, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tiek E. P., tiek A. A. buvo apmokytos tinkamai ir saugiai dirbti su staklėmis. Iš abiejų įvykio dalyvių parodymų nustatyta, kad jos gerai žinojo, jog įrenginys valymo metu privalo būti išjungtas, netgi abi ėmėsi priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas darbo metu – E. P., žinodama apie ketinamos atlikti operacijos pavojingumą jos sveikatai, perspėjo A. A., kad ji valys šepetį, o A. A., taip pat žinodama apie įjungiamų staklių keliamą pavojų pavojingoje zonoje esantiems asmenims, bandė įsitikinti, kur tuo metu yra E. P., tačiau negirdėjusi E. P. perspėjimo ir klaidingai įvertinusi E. P. buvimo pavojaus zonoje reikšmę, vis tiek įjungė stakles, tuo sukeldama nelaimingą atsitikimą. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad negalima pripažinti bet kokio formalaus darbų saugos reikalavimų pažeidimo pagrindu taikyti BK 176 str. Tik nustačius tokius pažeidimus, kurie tiesiogiai padarė įtaką E. P. sužeidimui, galima inkriminuoti kaltinamajai V. Š. BK 176 str. numatytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, kaltinamajame akte nurodomos dvi grupės darbų saugos teisės aktų pažeidimų. Net ir nustačius faktą, kad buvo padaryti pažeidimai, susiję su darbo metu naudoto įrenginio saugumu, tenka konstatuoti, kad nelaimingas atsitikimas nutiko ne todėl, kad įrenginys neturėjo reikiamų apsaugų. Įvertinus situaciją, akivaizdu, kad net esant apsaugoms, E. P., norėdama išvalyti šepetį, šias apsaugas būtų nuėmusi. Elektros įtaiso tinkamas išjungimas (užrakinant valdymo pultą valymo metu) taip pat nebūtų šiuo atveju padėjęs išvengti nelaimingo atsitikimo, nes A. A., kuri buvo atsakinga už įrenginio valdymą, tiesiog negirdėjo E. P., kai ji A. A. įspėjo dėl savo ketinamos atlikti operacijos, todėl yra galimybė, kad ir esant valdymo pultui užrakintam, A. A. jį būtų atrakinusi ir įrenginį paleidusi – bet kokiu atveju įvykio dalyvėms nesusikalbėjus tarpusavyje, bet kokios techninės apsaugos priemonės nebūtų padėjusios išvengti įvykusio nelaimingo atsitikimo. Taip pat nelaimingo įvykio atsitikimo tikimybės nepašalintų kaltinamajame akte nurodomų neva buvusių darbų saugos pažeidimų, susijusių su darbuotojų instruktavimu, nebuvimas, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, abi darbuotojos, net ir teigdamos, kad instruktavimas buvo nepakankamas, labai gerai suvokė E. P. atliekamos operacijos – šepečio valymo – bei A. A. atliekamos operacijos – įrenginio įjungimo – pavojingumą, todėl ir atliko jau minėtus veiksmus viena kitos atžvilgiu, kad pavojaus būtų išvengta, tačiau dėl tarpusavio nesusipratimo įvykio išvengti nepavyko. Net ir apmokius abi darbuotojas papildomai ar ėmusis papildomų priemonių, kad jos būtų instruktuotos dar išsamiau, akivaizdu, kad nesusikalbėjimas tarpusavyje vis tiek būtų įvykęs, A. A. vis tiek būtų pamaniusi tą patį – kad E. P. nevalo šepečio, o E. P. – kad A. A. ją girdėjo ir atlikti valymą yra saugu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad iš gyvenimo praktikos kiekvienas normalus žmogus gali numatyti, kokius padarinius gali sukelti tam tikri jo veiksmai (2011 03 08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2011). Atliekami abiejų įvykio dalyvių veiksmai buvo akivaizdžiai pavojingi, abi darbuotojos tai žinojo ir pripažino, kad joms taip pat buvo žinoma, kaip saugiai atlikti operaciją, E. P. bei A. A. įvykio metu atlikti veiksmai tai tik patvirtina, todėl laikytina, kad būtent E. P. bei A. A. pasielgė neatsargiai, atmestinai atliko savo darbo funkcijas, nesilaikė instrukcijų reikalavimų bei elementarių logikos principų. Bet kokiu atveju kaltinamoji V. Š. jokiu būdu negalėjo numatyti, kad A. A., būdama protingai mąstanti bei apmokyta, įjungs įrenginį tuo metu, kai E. P. jį valys. Kaltinamoji V. Š. negali apsaugoti vieno darbuotojo nuo kito darbuotojo neatsargaus elgesio pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad būtinoji padarinių kilimo sąlyga nagrinėjamu atveju buvo A. A. bei E. P. neteisėti veiksmai, dėl kurių kaltinamoji V. Š. nėra atsakinga.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apkaltinamojo Plungės rajono apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendžio 3–4 puslapiuose nurodoma „todėl kaltinimo formuluotė, kad kaltinamoji nesilaikė darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2. 8 p. reikalavimų, kad jei yra rizika, kad dėl mechaninio sąlyčio su darbo įrenginio judančiomis dalimis darbuotojas gali būti traumuotas, tokios dalys turi būti uždengtos apsaugais arba įrengti apsauginiai įtaisai, sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje bei techninio reglamento „Mašinų sauga“ 1.3.7 p. reikalavimų, kad mašinų judamosios dalys turi būti suprojektuotos, sumontuotos ir išdėstytos taip, kad būtų išvengta pavojų, o ten, kur pavojai išlieka, apsaugais arba apsaugos įtaisais jos uždengtos, kad būtų išvengta sąlyčio su šiomis dalimis rizikos, dėl kurio gali įvykti nelaimingi atsitikimai“. Šioje Plungės rajono apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendžio dalyje teismas atkartoja kaltinamojo akto formuluotę, tačiau ši teismo nuosprendžio dalis yra neaiški ir nesuprantama, kadangi nepateiktas kaltinimo formuluotės pagrįstumo įvertinimas, nėra motyvų, patvirtinančių, jog surinkti įrodymai leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, šiuo atveju – V. Š. kaltumą dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo. Galiojant nekaltumo prezumpcijai, asmuo, nesutinkantis su jam pareikštu kriminaliniu kaltinimu, pagrįstai tikisi, jog teismas, pripažindamas jį kaltu, objektyviai, išsamiai ir suprantamai motyvuos apkaltinamąjį nuosprendį, todėl šių reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimas iš esmės suvaržo asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, teises. Taigi Plungės rajono apylinkės teismas, priimdamas V. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, bei suvaržė V. Š. teises, įtvirtintas BPK.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji E. P. prašo nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nuosprendį palikti nepakeistą.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė advokatė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Š. pagrįstai nuteista pagal BK 176 str. 1 d. Apeliaciniame skunde ji ir gynėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl jos kaltės ir prašo ją išteisinti.

Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ medienos apdirbimo ceche įvykio metu prie medienos dygiavimo linijos dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M dirbo dvi darbuotojos – A. A. ir E. P.. E. P. peiliu valant dygiavimo staklių greta frezavimo įrenginio pritvirtintą šepetį, skirtą medienos paviršiaus prieš sutepant jį klijais nuvalymui, A. A., stovėjusi prie valdymo pulto, įjungė stakles, dėl to frezavimo velenas pradėjo suktis ir frezas užkabino nukentėjusiosios E. P. dešinę trikotažine darbo pirštine apmautą ranką ir ją sunkiai traumavo.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, jog būtent apeliantė, o ne koks kitas asmuo privalėjo užtikrinti „(duomenys neskelbtini)“ medienos apdirbimo ceche saugias darbo sąlygas ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi. To nepadariusi, V. Š. pažeidė darbų saugos įstatyme ir kituose teisės aktuose bei gaminio instrukcijoje numatytus darbų saugos darbe reikalavimus, dėl to ir įvyko nelaimingas atsitikimas.

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji, lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiamas klausimas, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos. Nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-267/2009, 2K-134/2010,2K-221/2011 ir kt.).

V. Š. įvykio metu ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigas (b. l. 100-102, t. 1). Pagal Darbo kodekso 16, 24 straipsnių, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio prasmę V. Š. buvo darbdaviui (UAB „(duomenys neskelbtini)“) atstovaujantis asmuo. Minėtas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įpareigoja darbdavį užtikrinti saugias ir sveikas darbuotojų darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo patvirtinusi ir direktoriaus pareiginę instrukciją (b. l. 103–106, t. 1), pagal kurią numatyta, jog būtent direktorius atsako už darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos organizavimą bendrovėje, elektros įrenginius aptarnaujančio personalo parinkimą, darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymą, atestavimą ir instruktavimą (35.2. p.), o už savo netinkamą pareigų vykdymą direktorius atsako bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklių ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (40 p.). V. Š. buvo išduotas darbų saugos pažymėjimas, kad buvo išklausiusi darbų saugos tarnybų specialisto įmonės mokymo programą (b. l. 62, t. 1). Byloje nėra jokio tvarkomojo dokumento, įsakymo, kuriame būtų buvę konkrečiai nurodoma, kad direktorius perleidžia savo teises ir pareigas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, be to, teismo posėdyje apklausta V. Š. parodė, kad įmonėje už darbų saugą atsakingo kito žmogaus nebuvo paskyrusi (b. l. 136, t. 2). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, V. Š., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, yra tinkamas atsakomybės pagal BK 176 straipsnio 1 d. subjektas.

Nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde ginčijant jos kaltę, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus. Kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnį sunkius nelaimingus atsitikimus darbe tiria Valstybinė darbo inspekcija. Tirdama nelaimingą atsitikimą darbe, Valstybinė darbo inspekcija nustato nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis. Šiuo atveju Valstybinės darbo inspekcijos 2007-01-12 akte nurodytos dvi nelaimingo atsitikimo darbe priežastys: 1. Darbo priemonės konstrukcijos trūkumai, pasireiškę tuo, kad techninėmis priemonėmis nebuvo užtikrintas dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M nuolat klijais aplimpantį dulkių nuvalymo šepetį valančio darbuotojo saugus buvimas toje įrenginio zonoje; 2. Darbo atlikimas neapmokyto ir neinstruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens – pasireiškęs tuo, kad A. A., dirbusi su dvipusiu medienos dygių pjovimo pusautomačiu, nebuvo mokyta, kaip saugiai su juo dirbti, darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijose, su kuriomis ji pasirašytinai supažindinta, nenurodyta, kad negalima įjungti įrenginio, kai kitas darbuotojas yra pavojingoje įrenginio zonoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasinaudojo savo teise apskųsti nelaimingo atsitikimo darbe akto.

Taigi Valstybinė darbo inspekcija nurodė dvi nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – įrenginio konstrukcijos trūkumai bei nepakankamas darbuotojo instruktavimas. Nors apeliaciniame skunde kritikuojamos Nelaimingo atsitikimo darbe išvados, tačiau būtent jas patvirtina ir 2008-10-23 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1748(07), kurioje nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sužalota E. P., technine priežastimi buvo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 p., Darbo įrenginių naudojimosi bendrųjų nuostatų 2.8 p., darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 1.3.7.p. bei Dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M EC atitikties deklaracijos 4.9.2.1.p. reikalavimų neįgyvendinimas ir Dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M EC atitikties deklaracijos 4.3.3.3. p., 4.3.3.4. p., 4.3.3.10. p. reikalavimų nevykdymas. Specialisto išvadoje konstatuota, jog nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, jeigu dirbant su įrenginiu DFK-2M, būtų įgyvendintos norminių aktų numatytos atitinkamos techninės ir organizacinės priemonės. Specialistas, atsižvelgęs į pateiktą medžiagą, pažymėjo, kad įrenginio DFK-2M freza be apsauginio gaubto, ir, nors su tokia išvada apeliaciniame skunde nesutinkama, tačiau, kolegijos nuomone, ją patvirtina ir kiti teisme ištirti įrodymai. DFK-2M eksploatacijos instrukcijos 4.9.2.1. p. nurodyta, kad „(...) dygių pjovimo frezos yra patalpinti į apsauginius gaubtus (...)“. Darbo inspektoriaus surašytame įvykio vietos apžiūros akte aprašant įrenginio dalį, traumavusią nukentėjusiąją, nurodoma, kad „(...) greta dešinės staklių stalo kreipiančiosios sumontuotas klijų tepimo įrenginys, tuoj po jo – prie staklių korpuso pritvirtintas nuo klijų sukibusiais kaproniniais šeriais medinis šepetys, tuoj po jo – frezavimo įrenginys, kiek tolėliau – elektrinis diskinis pjūklas. Ant greta dešinės kreipiančiosios esančio frezavimo įrenginio frezos, ant viršutinės jos dalies matosi suvynioti suplėšytos trikotažinės pirštinės likučiai. Ant frezos ir artimoje jos aplinkoje matosi kraujo pėdsakai bei žmogaus kūno audinių dalelės (...)“. Taigi apie jokius frezų gaubtus įvykio vietos apžiūros akte, surašytame netrukus po nelaimingo atsitikimo, neužsimenama. Apie tai, kad apsaugų ant staklių nebuvo, teismo posėdyje užsiminė tiek nukentėjusioji E. P., tiek liudytoja A. A., pastaroji taip pat teigė, kad apsaugos buvo uždėtos po įvykio. Nors tiek V. Š., tiek P. Š. teisme parodė, jog apsaugos ant frezos buvo, o pakėlus gaubtą įrenginys nepasileisdavo, tačiau jų parodymais apylinkės teismas pagrįstai nepatikėjo, kadangi šių parodymų kiti bylos duomenys nepatvirtina, netgi priešingai, P. Š. ir V. Š. parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi jie teigė, kad pakėlus gaubtą, įrenginys nepasileisdavo, tai tikint jų versija, jog įrenginys turėjo visas gamintojo nurodomas apsaugas, E. P. pakėlus apsaugą, kas yra būtina siekiant išvalyti įrenginį, staklės turėjo neįsijungti, net A. A. jas ir įjungus, tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog staklės įsijungė, nors E. P. jas ir valė. Šiuo atveju būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip darbdavio pareiga buvo užtikrinti, jog dvipusis mini dygių pjovimo pusautomatis DFK-2M turėtų visas gamintojo instrukcijoje nurodomas apsaugas, kurios užtikrintų darbuotojų, esančių pavojingoje zonoje, saugumą, kad būtų išvengta sąlyčio su pavojingomis įrenginio dalimis rizikos, dėl ko gali įvykti nelaimingi atsitikimai (Darbo įrenginių naudojimo bendrosios nuostatų 2.8. p.). Nors nuteistosios apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad už įrenginio konstrukcijos trūkumus atsako gamintojas, tačiau DFK-2M eksploatacijos instrukcijoje (4.9.2.1. p.) ir nurodoma, kad frezos yra įdėtos į apsauginius gaubtus (reikalavimas apsaugos įtaisais uždengti pavojingas įrenginio judamąsias dalis numatytas ir techninio reglamento „Mašinų sauga” 1.3.7 p.), taip pat, jog negalima naudoti pusautomačio, jei nuimta bent viena apsauga (4.3.3.3 p.). Bylos duomenys (nukentėjusiosios, liudytojos A. A. parodymai, Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, įvykio vietos apžiūros aktas, specialisto išvada) leidžia pagrįstai spręsti, jog ant UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksploatuojamo įrenginio DFK-2M frezos jokio apsaugos gaubto nebuvo. Nors apeliaciniame skunde daroma prielaida, jog pačios darbuotojos galėjo nuimti apsauginius gaubtus, tačiau šios versijos bylos duomenys nepatvirtina. Kaip matyti tiek iš A. A., tiek iš E. P. parodymų, jokių apsaugų ant įrenginio nebuvo, valant įrenginį nieko nuimti nereikėjo, kita vertus, abi darbuotojos įmonėje dirbo neilgai, kaip teigė pati E. P., iki nelaimingo atsitikimo įrenginio išvis nebuvo valiusi, todėl neįtikėtina, jog pačios darbuotojos savavališkai būtų pašalinusios įrenginio apsaugas. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 p. įpareigoja darbdavį naudoti tik techniškai tvarkingas darbo priemones, o kadangi nebuvo laikomasi paminėtų teisės aktų bei įrenginio eksploatacijos instrukcijos techninių reikalavimų, susijusių su pavojingų įrenginio dalių apsauga, nėra pagrindo teigti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudotas įrenginys – dvipusis mini dygių pjovimo pusautomatis DFK-2M buvo techniškai tvarkinga darbo priemonė. Teismo posėdyje apklaustas darbo inspektorius J. L. paaiškino, kad yra galima sutvarkyti darbo aplinką nekeičiant įrenginio konstrukcijos, o pritaikant vieną iš srovės išjungimo variantų – elektrinę blokuotę, kai žmogui patenkant į tam tikrą įrenginio vietą, atidaromi varteliai ir nutrūksta grandinė (b. l. 133–135, t. 2). Vadinasi, techninė galimybė darbo aplinką prie pavojingo įrenginio buvo įmanoma padaryti saugesnę, tačiau nebuvo laikomasi netgi visų DFK-2M instrukcijos reikalavimų dėl pavojingų įrenginio vietų apsaugos, o pareigą naudoti techniškai visiškai tvarkingą įrenginį darbdavys, atsižvelgiant į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 d., Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2.8 p., techninio reglamento „Mašinų sauga“ 1.3.7. p. reikalavimus, neabejotinai turėjo.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog darbuotojos buvo instruktuotos darbų saugos klausimais ir kaip dirbti su įrenginiu. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka. Viena iš saugą darbe užtikrinančių priemonių yra darbuotojų instruktavimas saugos darbe klausimais, kurį reglamentuoja teisės aktai, ir instrukcijose nurodytų reikalavimų laikymasis. Iš bylos medžiagos matyti, jog E. P. bei A. A. ėjo staliaus pareigas, tam tikrais darbų saugos ir sveikatos klausimais tiek nukentėjusioji E. P., tiek liudytoja A. A. buvo instruktuotos. Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale nurodyta, jog A. A. bei E. P. buvo pasirašytinai supažindintos su devyniomis instrukcijomis (b. l. 53, t. 1). Byloje pateikta viena iš jų – Nr. 18 „Dirbančiam su dygiavimo medžio apdirbimo staklėmis darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcija“, aktuali ir susijusi su šiuo konkrečiu atveju, kadangi nukentėjusioji buvo sužalota dvipusiu mini dygių pjovimo pusautomačiu. Taip pat nukentėjusioji E. P. bei liudytoja A. A. teisme teigė, kad joms buvo praktiškai parodyta, kaip dirbti su įrenginiu. Nepaisant to, kolegija nemano, jog E. P. ir A. A. buvo pakankamai instruktuotos, kaip saugiai dirbti su dvipusiu mini dygių pjovimo pusautomačiu DFK-2M. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, E. P. buvo sužalota tada, kai ėmė valyti dygiavimo staklių greta frezavimo įrenginio pritvirtintą šepetį, skirtą medienos paviršiaus prieš sutepant jį klijais nuvalymui, o A. A., stovėjusi prie valdymo pulto, įjungė stakles. Nelaimingo atsitikimo darbe akte konstatuota, kad A. A. nebuvo mokyta, kaip saugiai dirbti su įrenginiu, o instrukcijose, su kuriomis ji supažindinta, nenurodyta, kad negalima įjungti įrenginio, kai kitas darbuotojas yra pavojingoje įrenginio zonoje. Neabejotina, jog įrenginys, su kuriuo dirbo A. A. ir kurį valyti ėmėsi E. P., buvo pavojingas, o su juo dirbantys asmenys turėjo aiškiai žinoti, kaip tai daryti. Darbdavys, kuris turi pareigą užtikrinti darbuotojui saugias darbo sąlygas, pavesdamas ir leisdamas darbuotojui dirbti su pavojingu įrenginiu, besąlygiškai turi užtikrinti tinkamą ir pakankamą darbuotojo instruktavimą dėl darbo su pavojingu įrenginiu. Jeigu iš asmens reikalaujama tam tikro elgesio modelio, tai asmuo turi iš anksto aiškiai ir konkrečiai žinoti, kokių elgesio taisyklių jam privalu laikytis. Šiuo atveju darbuotojas, kurio darbas susijęs su konkrečiu pavojingu įrenginiu, darbdavio turi būti instruktuotas, kokius veiksmus jis gali atlikti, o nuo kokių susilaikyti, pasitikėti vien bendru darbuotojo atsargumo suvokimu pavedant jam dirbti su pavojingu įrenginiu, negalima. Neabejotina, jog dvipusis mini dygių pjovimo pusautomatis DFK-2M buvo pavojingas įrenginys (turi judančių dalių, prie kurių prisilietęs asmuo gali būti traumuotas), kurio naudojimas ne pagal gamintojo nurodytus reikalavimus gali būti nesaugus su įrenginiu dirbančiam asmeniui, todėl gamintojas instrukcijos 4.1. p. yra nurodęs, kad darbdavys yra atsakingas už savo darbuotojų instruktavimą su šiuo įrenginiu, o operatorius, kuriuo laikomas asmuo, turintis užduotį surinkti, valdyti, reguliuoti, prižiūrėti, valyti, taisyti arba gabenti mašinas, privalo puikiai žinoti visų pusautomačio valdymo organų vietą ir funkcijas. Iš bylos duomenų matyti, jog su pusautomačio DFK-2M instrukcija nei A. A., nei nukentėjusioji E. P. supažindintos nebuvo. Instrukcija Nr. 18, su kuria jos abi buvo supažindintos, yra bendro pobūdžio taisyklių rinkinys dirbantiesiems su dygiavimo medžio apdirbimo staklėmis, kuris vis dėlto šiuo atveju nėra pakankamas pripažinti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip darbdavys tinkamai instruktavo savo darbuotojas, kaip dirbti su konkrečiu pavojingu įrenginiu DFK-2M. Gamintojo instrukcijoje yra pakankamai labai konkrečių elgesio taisyklių, kurių turi laikytis su įrenginiu dirbantis asmuo, pvz. 4.3.3.4. p. reikalavimas nejungti pusautomačio, jei pavojaus zonoje yra pažeidžiamieji asmenys; 4.3.3.10. p. reikalavimas pusautomačio apžiūros, remonto, įrankių keitimo metu užrakinti pusautomačio įvadinį jungiklį. Tokių reikalavimų nenumatyta instrukcijoje Nr. 18, su kuria supažindintos darbuotojos, teisme apklaustas J. L. taip pat užsiminė apie pastarosios insrukcijos per daug bendrą pobūdį, teigdamas, jog vien įrašymo, kad negalima pradėti darbo nepašalinus trukdžių, nepakanka. Nors darbuotojos teisme nurodė, jog joms buvo parodyta, kaip dirbti su įrenginiu, tačiau šiuo atveju nelaimingas atsitikimas įvyko ne pačiame tiesioginio staklių darbo procese, o kaip tik prieš pradedant medžio apdirbimo procesą staklėmis, kai viena darbuotoja stakles valė, o kita jas įjungė. Nė viena iš darbuotojų nenurodė, jog joms būtų buvę parodyta ar paaiškinta, jog prieš pradedant darbą reikia įsitikinti, kad pavojingoje įrenginio zonoje nėra pažeidžiamų asmenų, su tokio pobūdžio gamintojo instrukcijos reikalavimais jos taip pat nebuvo supažindintos, nors darbdavys, kaip matyti iš bylos duomenų, tokią įrenginio instrukciją turėjo. Darbdavys, būdamas stipresnioji darbo santykių pusė, turi užtikrinti, jog darbuotojas tiek teoriškai, tiek praktiškai žinotų, kaip saugiai dirbti su pavojingu įrenginiu, juolab, jog tokius reikalavimus kelia ir gamintojas įrenginio intrukcijoje. Kadangi šiuo atveju darbuotojos nebuvo supažindintos su gamintojo reikalavimais asmenims, dirbantiems su konkrečiu įrenginiu, nėra pagrindo teigti, kad darbdavys tinkamai instruktavo savo darbuotojas dėl saugaus darbo su dvipusiu mini dygių pjovimo pusautomačiu DFK-2M.

Konstatavus, jog darbdavys pažeidė LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 d. reikalavimus, Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2.8 p. reikalavimus, Techninio reglamento „Mašinų sauga“ 1.3.7 p. reikalavimus, Dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M EC gamintojo instrukcijos 4. 1. p., 4.9.2.1 p., 4.3.3.3 p., 4.3.3.4 p., 4.3.3.10 p. reikalavimus, būtina nustatyti, ar nustatyti pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – sunkiu E. P. sveikatos sutrikdymu, kurį patvirtina 2007-01-30 specialisto išvada. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl pačių darbuotojų – E. P. ir A. A. – neatsargumo darbe, o V. Š. dėl to nėra atsakinga, tačiau apygardos teismas su šiais argumentais nesutinka. Specialisto išvadoje Nr. 11-1748 (07) nurodyta, jog, jeigu atliekant dvipusio mini dygių pjovimo pusautomačio DFK-2M šepečio valymo darbus, įrenginys nebūtų įjungtas, tai nelaimingas atsitikimas nurodytomis aplinkybėmis būtų neįvykęs, technine priežastimi buvo anksčiau paminėtų teisės aktų ir įrenginio instrukcijos reikalavimų nevykdymas ir neįgyvendinimas. Nors E. P. ir A. A. ir pačios nebuvo itin atsargios, nė viena aiškiai neįsitikino, kokį darbą ketina daryti kita, tačiau net ir tokiu atveju, jeigu darbdavys vis dėlto būtų tinkamai įvykdęs techninius ir organizacinius reikalavimus, kurių jam buvo privalu laikytis, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrenginys DFK-2M būtų buvęs techniškai tvarkingas, turėjęs visas gamintojo reikalaujamas apsaugas ir kurio judamosios dalys būtų buvusios uždengtos taip, jog būtų išvengta sąlyčio su šiomis dalimis rizikos, kaip to reikalaujama paminėtuose teisės aktuose ir gamintojo instrukcijoje, o prie įrenginio dirbusios darbuotojos būtų buvusios tinkamai supažindintos su įrenginio naudojimo reikalavimais ir ypač su tais, kurie susiję su saugia darbo pradžia (kai operatorius prieš paleisdamas įrenginį įsitikina, jog pavojingose zonose nėra pažeidžiamų asmenų, nenaudoti pusautomačio, jei nuimta bent viena apsauga, o šiuo atveju A. A. teisme parodė, jog niekas jai neaiškino, jog prieš įjungiant stakles, reikia apsižvalgyti), įrenginio valymo procesu (pusautomačio apžiūros, remonto, įrankių keitimo metu privalu užrakinti pusautomačio įvadinį jungiklį, o tiek E. P., tiek A. A. teisme teigė, kad dėl įrenginio peilių valymo jos išvis instruktuotos nebuvo, b. l. 69, 70, t. 2), nelaimingo atsitikimo būtų išvengta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, yra nustatyta, kad V. Š. pažeidė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sunkiai sužalotas žmogus.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl teismo nuosprendžio surašymo trūkumų, tačiau apygardos teismas su šiais argumentais nesutinka. Nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis nereiškia, jog nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ištirtus įrodymus, išdėstė motyvus, kuriais remiasi darydamas išvadas dėl V. Š. kaltės, todėl nėra pagrindo teigti, jog apylinkės teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų.

Apygardos teismui buvo pateiktas nukentėjusiosios atstovės advokatės G. Mauručaitienės pinigų priėmimo kvitas, pagal kurį nukentėjusioji E. P. už atstovavimą apygardos teisme sumokėjo 2500 Lt. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija mano, jog 2500 Lt suma yra reali ir pakankama E. P. gautoms advokato paslaugoms apmokėti, todėl šios išlaidos nukentėjusiajai papildomai priteistinos.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Iš V. Š. priteisti nukentėjusiajai E. P. 2500 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai apygardos teisme apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Dalius JocysTeisėjai Remigijus PreikšaitisRasa Valentinienė