- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-30
- Bylos Nr.
- eI3-2332-595/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00531-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Panevėžio rajono Aukštadvario žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 18.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Panevėžio rajono Aukštadvario žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Panevėžio rajono Aukštadvario žemės ūkio bendrovė kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021-01-28 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-28 (toliau – ir Sprendimas). Teismui nenustačius pagrindų panaikinti Sprendimą, prašo jį pakeisti, sumažinti šiuo Sprendimu už 2018 m. I-IV ketv. be Lietuvos geologijos tarnybos leidimo išgautą ir 2020 m. II ketv. nedeklaruotą požeminį vandenį mokėtiną mokestį iki 6100 Eur bei į pareiškėjos mokėtiną mokesčio sumą (6100 Eur) įskaičiuoti pareiškėjos jau sumokėtą mokesčio už išgautą požeminį vandenį sumą (3416 Eur), nustatant, jog likusi pareiškėjos mokėtina mokesčio už laikotarpiu 2018 m. I-IV ketv. ir 2020 m. II ketv. išgautą požeminį vandenį suma yra lygi 2684 Eur. Prašo priteisti iš Departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodo, kad jai priklauso Aukštadvario vandenvietė (kodas (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), ir Butiškių vandenvietė (kodas (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini) (toliau abi vandenvietės kartu - Gręžiniai). Iš šių Gręžinių išgautas vanduo yra skirtas pareiškėjos vykdomai žemės ūkio veiklai, vanduo nėra tiekiamas tretiesiems asmenims. 2018-10-16 pareiškėja sudarė požeminio vandens išteklių naudojimo sutartis dėl Gręžinių naudojimo ir šių sutarčių pagrindu 2018-10-16 Lietuvos Respublikos geologijos tarnyba pareiškėjai yra išdavusi leidimą naudoti gėlo požeminio vandens išteklius pagal sudarytų sutarčių sąlygas.
Paaiškina, kad ji visada tinkamai vedė iš Gręžinių išgaunamo ir sunaudojamo vandens apskaitą bei teikė teisingus apskaitos duomenis atsakingoms institucijoms. Pareiškėja kiekvienais metais teikė Lietuvos Respublikos geologijos tarnybai (toliau – ir LGT) požeminio vandens gavybos metines ataskaitas, kuriose pateikdavo duomenis apie kiekvieną mėnesį iš Gręžinių išgautą vandens kiekį. Pareiškėja, nors ir ne teisės aktų nustatytais terminais, pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) už laikotarpius 2018 m. I-IV ketv., 2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv.: 2018 m. I-IV ketv., 2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I ketv. deklaracijos buvo pateiktos 2020-07-09 – 2020-11-13 laikotarpiu, o 2020 m. II-III ketv. deklaracijos buvo pateiktos 2020-12-10. 2020 m. II ketv. deklaracija buvo suformuota pateikimui dar 2020-07-14, tačiau nebuvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai įstatymo nustatytu terminu dėl techninės klaidos. Pareiškėja sumokėjo mokestį už laikotarpiais 2018 m. I-IV ketv., 2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv. išgautą požeminį vandenį 2020-07-15, 2020-11-13, 2020-12-15 mokėjimo pavedimais. Departamentas atliko planinį patikrinimą pagal 2020-11-16 pranešimą (pavedimą) apie patikrinimą Nr. (7.6)- AD5-20247, kurio tikslas - mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už 2018-2020 m. mokestinius ketvirtinius laikotarpius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas. Visą mokestinio patikrinimo laikotarpį pareiškėja bendradarbiavo su Departamentu, teikė jam reikalingus duomenis patikrinimui atlikti. Pareiškėjos pateikti duomenys yra užfiksuoti 2020-12-09 Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte.
Nurodo, kad Departamentas atlikęs planinį patikrinimą, 2020-12-18 surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-125-2020 (toliau - ir Patikrinimo aktas), kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėja 2018 m. I-IV ketv. mokestiniais laikotarpiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturint LGT išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes bei 2020 m. II ketv. nepateikė mokesčio už išgautą požeminį vandenį deklaracijos. Patikrinimo aktu pareiškėjai už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą požeminio vandens kiekį buvo paskaičiuotas mokestis, taikant 10 kartų didesnį tarifą, lygus 30 507 Eur. 2021-01-18 pareiškėja pateikė Departamentui rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto (toliau – ir Rašytinės pastabos), kuriomis prašė netvirtinti Patikrinimo akto išvados, t. y. neskirti bendrovei sankcijos, o nenustačius pagrindų neskirti sankcijos - iš esmės sumažinti už be leidimo išgautus ar nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius apskaičiuotą mokestį. Sprendime nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos Rašytines pastabas.
Pareiškėjos nuomone, Sprendime nepagrįstai padaryta išvada, kad sprendžiant sankcijos skyrimo klausimus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) nėra taikytinas; buvo neįvertintas pasikeitęs reglamentavimas, pagal kurį šiuo metu pareiškėja nėra mokesčio už išgautą požeminį vandenį mokėtoja, ir todėl nepagrįstai paskirta sankcija už veiksmus, kurie šiuo metu yra vertinti kaip teisėti; sankcijos dydis nustatytas neįvertinus jau sumokėto mokesčio už išgautą požeminį vandenį. Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui. Dėl šių priežasčių Sprendimas prieštarauja MAĮ 140 str. 2 d., 3 d. 1 p., 2 p., 142 str. 1 d. bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d.
Teigia, kad Departamentas nepagrįstai Sprendime tvirtina, kad vadovaujantis MAĮ 16 str. 3 d. jai nėra taikytini MAĮ reikalavimai, kadangi tik tam tikra aiškiai įstatyme apibrėžta mokestinių santykių sritis yra reglamentuojama kitais teisės aktais. Rašytinėse pastabose pareiškėjos nurodytos MAĮ normos, reglamentuojančios sankcijos už padarytos pažeidimą neskyrimą (MAĮ 142 str.) bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes (MAĮ 140 str. 2 d. ir 3 d.), į kurias būtina atsižvelgti skiriant sankciją už padarytą mokestinį pažeidimą, nepatenka į MAĮ 16 str. 3 d. numatytą teisinių santykių sritį, nes yra susijusios ne su mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka ar patikrinimo rezultatų įforminimu ir patvirtinimu (procedūriniais klausimais), o su atleidimo nuo atsakomybės pagrindais bei atsakomybės sušvelninimu (įstatyme numatytos sankcijos sumažinimu).
Nurodo, kad 2020-07-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (2019-10-15 įstatymas Nr. XMI-2481) ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtinius išteklius įstatymo (201910-15 įstatymas Nr. XIII-2484) naujos redakcijos. Pagal naujos redakcijos įstatymus pareiškėja nėra laikytina mokesčio už išgautas naudingas iškasenas (požeminį vandenį) mokėtoja, o taip pat neprivalo turėti išduoto leidimo išgauti požeminį vandenį.
Taigi, pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, pareiškėjos veiksmai, t. y. iki 2018-10-16 neturėjimas LGT išduoto leidimo išgauti požeminį vandenį ir 2020 m. II ketv. mokesčio už išgautą vandenį deklaracijos teisės aktų nustatytu terminu nepateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nėra vertintini kaip teisės aktų pažeidimas, nes nuo 2020-07-01 pareiškėja neprivalo turėti leidimo išgauti požeminį vandenį bei teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijų dėl mokesčių už išgautą vandenį mokėjimo. Šie įstatymų pakeitimai įsigaliojo 2020-07-01, t. y. dar iki Sprendimo priėmimo momento, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą ir vertindamas pareiškėjos veiksmus, turėjo atsižvelgti į naują reglamentavimą ir jame nurodytą pareiškėjos atliktų veiksmų nebaudžiamumą ir teisėtumą.
Nurodo, kad atsakovas Sprendime neįvertino, kad pareiškėja jau yra sumokėjusi mokestį už išgautą vandenį įprastu (nepadidintu) tarifu ir pareiškėjos sumokėtos sumos neįskaičiavo į paskirtą sankciją. Neįskaičiavus jau sumokėtos sumos, pareiškėja, galiojant nepakeistam Sprendimui, turėtų sumokėti mokestį už išgautą vandenį, kuris yra padaugintas iš koeficiento 11. Tokia situacija neatitinka Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d., kuriame nurodoma maksimali sankcijos suma už nedeklaruotus ar/ir be leidimo išgautus gamtos išteklius.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai paskirtos sankcijos proporcingumo būtina vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų - teisingumas - vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Nors Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d. suteikia teisę skirti įstatymo pažeidėjams sankciją, padidinant mokėtino mokesčio tarifą už pažeidimo laikotarpį 10 kartų, tačiau ši sankcija yra skirta drausminti pažeidėjus, kurie vengia mokėti mokesčius už išgautus gamtos išteklius. Šiame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nevengė mokėti mokesčių už išgautus gamtos išteklius, todėl Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati, be to, atsakovas, skirdamas sankciją, neatsižvelgė į pareiškėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o taip pat kitas aplinkybes, sudarančias pagrindą sankciją sumažinti.
Pareiškėja laiku nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (KIT708 forma) Valstybinei mokesčių inspekcijai per klaidą, nesiekiant išvengti mokesčio mokėjimo. Kadangi pareiškėja naudojo Gręžinius savo ūkio reikmėms (ne pardavimui), ji klaidingai buvo įsitikinusi, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius neprivalo turėti. Pareiškėja nežinojo, jog poįstatyminiai aktai numato šios įstatymo nuostatos išimtį, dėl kurios pareiškėja turi pareigą turėti LGT išduotą leidimą naudoti požeminį vandenį. Tik sužinojusi, kad ji privalo turėti LGT išduotą leidimą, pareiškėja kreipėsi į LGT dėl jo išdavimo.
Visas privalomas pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) pareiškėja buvo pateikusi dar iki pranešimo apie mokestinį patikrinimą, išskyrus deklaraciją už 2020 m. II ketv. Deklaracija už šį mokestinį laikotarpį (2020 m. II ketv.) buvo suformuota 2020-07-14, tačiau nebuvo pateikta dėl techninės klaidos (per apsirikimą). Klaida pastebėta tik renkant dokumentus tikslu juos pateikti Departamentui mokestiniam patikrinimui. Pastebėjus klaidą, ji buvo ištaisyta - Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija (KIT708 forma) už 2020 m. II ketv. pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėtas mokestis už 2020 m. II ketv. išgautą vandenį. Pagal 2018-10-16 su LGT sudarytas Gręžinių požeminio gamybinio vandens išteklių naudojimo sutartis pareiškėjai buvo nustatyta tik pareiga kiekvienais metais teikti LGT vandens gavybos metines ataskaitas, prievolė teikti valstybinėms institucijoms kitus dokumentus ir/ar mokėti mokesčius nebuvo nurodyta bei atskleista. Sutartyse nurodytą pareigą teikti vandens gavybos metines ataskaitas pareiškėja vykdė tinkamai, - kiekvienais metais LGT teikdavo ataskaitas, kuriose nurodydavo išgauto požeminio vandens kiekį. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti suvartoto požeminio vandens kiekio ir išvengti mokesčių už išgautą požeminį vandenį mokėjimo. Prašymas išduoti leidimą išgauti požeminį vandenį LGT laiku nebuvo pateiktas dėl neteisingo teisės aktų interpretavimo. Nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nebuvo nustatyta, kad pareiškėja nuslėpė ar siekė nuslėpti išgauto požeminio vandens kiekį. Pareiškėjos suvartojamas požeminio vandens kiekis buvo išviešintas, jo duomenys prieinami kiekvienai valstybės institucijai ar privačiam asmeniui. Patikrinimo metu taip pat nebuvo nustatyta nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Patikrinimo akte ir Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (KIT708 forma) už 2020 m. II ir III ketv. nebuvo pateiktos. Deklaracijos už 2020 m. II ir III ketv. Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateiktos 2020-12-10, o mokestis už išgautą požeminį vandenį sumokėtas 2020-12-15, t. y. dar iki Patikrinimo akto surašymo. Taigi, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo sumokėtas visas pareiškėjai priklausantis mokėti mokestis už išgautą požeminį vandenį. Visose deklaracijose pateikti teisingi duomenys, tinkamai deklaruotas išgauto požeminio vandens kiekis ir mokėtinas mokestis už jį. Deklaruotų duomenų neteisingumo fakto patikrinimą atlikęs atsakovas nenustatė.
Be to, pareiškėjos vertinimu, pareiškėja neturėjo prievolės teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (KIT708 forma) už 2020 m. III ketv. ir mokėti mokesčio už šį ketvirtį išgautą požeminio vandens kiekį. Kaip jau buvo nurodyta šiame skunde, nuo 2020-07-01 pasikeitus reglamentavimui pareiškėja nėra mokesčio už išgautą požeminį vandenį mokėtoja, todėl neprivalo teikti deklaracijų apie išgautą požeminį vandenį. Teismų praktikoje reikšminga aplinkybė tokio pobūdžio bylose, sprendžiant dėl sankcijos adekvatumo yra laikoma deklaracijų už išgautus gamtos išteklius pateikimas ir mokesčių mokėjimas laiku. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti pareiškėjai paskirtą sankciją neadekvačia ir ją sumažinti.
Pažymi, kad Sprendime nebuvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Atsakovas nepagrįstai neįvertino, kad šiuo atveju egzistavo šios pareiškėjos atsakomybę lengvinančios aplinkybės: 1) asmuo pripažino mokesčio įstatymo pažeidimą ir bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi šio pažeidimo tyrimo metu (sudarė sąlygas tinkamai mokesčių administratoriaus veiklai tiriant pažeidimą, pateikė mokesčių administratoriui prašomą informaciją, padėjo mokesčių administratoriui išaiškinti šį pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis; 2) asmuo savo noru atlygino arba pašalino dėl pažeidimo padarymo atsiradusią žalą. Pareiškėja bendradarbiavo su atsakovu patikrinimo metu bei pripažino pažeidimą. Pareiškėja pateikė visus dokumentus, patvirtinančius suvartoto vandens kiekį, bei visus kitus duomenis, reikalingus mokestiniam patikrinimui atlikti. Pareiškėja padaryto pažeidimo neginčija, jį pripažįsta. Pareiškėja savo noru atlygino/pašalino dėl pažeidimo padarymo atsiradusią žalą. Atsakovas nepagrįstai Sprendime neatsižvelgė į šią pareiškėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą MAĮ 140 str. 3 d. 2 p. t. y. kad pareiškėja savo noru pašalino padarytą žalą dar Patikrinimo akto surašymo ir Sprendimo priėmimo, pateikdamas per klaidą nepateiktą deklaraciją ir sumokėdamas mokestį.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad nesutinka su skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 4 str. 2 d., 5 str. 1 d. nuostatas bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu buvo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, kadangi pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d., 15 str. 1 d. reikalavimus, galiojusius tikrinamuoju laikotarpiu, požeminio vandens išteklių išgavimui jai buvo reikalinga turėti Leidimą. Pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir IKS) duomenis buvo nustatyta, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) (toliau – ir Deklaracija) už 2018-2019 metų ketvirčius ir 2020 metų I ketvirtį pareiškėja pateikė pavėluotai. Deklaracija už 2020 m. II ketvirtį iki patikrinimo pradžios pateikta nebuvo. Ją pateikė 2020-12-10, t. y. pradėjus mokestinį patikrinimą, todėl patikrinimo metu vertinta nebuvo. Bendrovei 2020-11-16 Pranešimas apie patikrinimą/pavedimas Nr. (7.6)-AD5-20247 elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2020-11-16.
Nurodo, kad išgauto požeminio vandens kiekis sutampa su deklaracijose pateiktais duomenimis. Per laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-10-15 pareiškėja iš abiejų vandenviečių išgavo 22 416 m³ požeminio vandens neturėdama Leidimo, 2020 m. II ketv. mokestinį laikotarpį - 5 996 m³, kurio teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo. Už be Leidimo išgautą (22 416 m³) ir nedeklaruotą (5 996 m³) požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 30 507,00 eurų. Po atlikto mokestinio patikrinimo 2020-12-18 buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. PA80-125-2020 ir į teiktas pareiškėjai. Pareiškėja 2021-01-18 raštu pateikė pastabas į Patikrinimo aktą. Įvertinus pareiškėjos pateiktas Rašytines pastabas ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis MAĮ 132 str. 1 d. 1 punktu, 2021-01-28 sprendimu Nr. AS-28 buvo patvirtintas 2020-12-18 patikrinimo aktas Nr. PA80-125-2020.
Pažymi, kad MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento - 10. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąją baudą sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. MAĮ 139 straipsnyje yra nustatytos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus, 140 straipsnyje - baudų skyrimas. Kadangi MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas didesnis mokesčio tarifas, o ne bauda, todėl MAĮ 142 straipsnio nuostatos šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomos. Asmens pareiga mokėti mokesčius kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šiuo konkrečiu atveju mokestis padidintu tarifu už 2018 m. I-IV ketv. be leidimo išgautą vandenį bei už 2020 metų II ketvirčio mokestinį laikotarpį laiku nedeklaruotą išgautą vandens kiekį paskaičiuotas vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad principas lex benignior retro agit (lot. teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal) nėra absoliutus. Pareiga mokėti mokesčius už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius yra nustatyta įstatymu ir yra skirta garantuoti mokestinių pajamų surinkimą į valstybės biudžetą, kaip vieno iš valstybės mokesčių politikos tikslų funkcionavimą. Todėl teisiniams santykiams, susijusiems su mokesčiais už valstybinius gamtos išteklius paskaičiavimu, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.
Nurodo, kad pareiškėjos sumokėtas mokestis, Sprendime atlikto vertinimo nekeičia, nes tai nekeičia fakto, kad pareiškėja tam tikrą vandens kiekį išgavo be leidimo, jo nedeklaravo ir didesnis mokesčio tarifas pritaikytas būtent už tai. Susidariusi mokesčio permoka, įsiteisėjus Departamento Sprendimui, vadovaujantis MUVGIĮ 10 straipsnio 2 dalimi (permokėta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka grąžinama (įskaitoma)), galėtų būti įskaitoma apskaičiuotam mokesčiui apmokėti. Nagrinėjamu atveju buvo priimtas skundžiamas Sprendimas patvirtinti 2020-12-18 patikrinimo aktą Nr. PA80-125-2020, įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus visus faktinius duomenis, tuo pačiu atmetant ir pareiškėjos pareikštas pastabas dėl Patikrinimo akto. Iš skundžiamo Sprendimo aiškiai matyti, kad pareiškėjos pastabos priimant skundžiamą Sprendimą buvo įvertintos. Tai, kad detaliai nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjos pateiktų pastabų nereiškia, jog jos nebuvo įvertintos. Pažymėtina ir tai, kad mokesčių administratorius neturi pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis.
Teigia, kad pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės - dėl netinkamo teisės aktų interpretavimo, neįsigilinimo į teisinio reguliavimo pokyčius, nesiekė mokestinės naudos, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip, teigia pareiškėja, ji manė, kad leidimo nereikia jei žemės gelmių išteklius naudoja savo ūkio reikmėms (ne pardavimui), pažeidus įstatymų nuostatas, sankcijos vis tiek turėtų būti taikomos.
Pažymi, kad bendrovė, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198, reikalavimais nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Pagal teisinį reglamentavimą bendrovei prievolė turėti leidimą buvo nuo 2015-11-01. Nuo šios dienos ji tapo ir mokesčio už požeminį vandenį mokėtoja pagal MUVGIĮ reikalavimus. Tačiau Leidimas išgauti požeminį vandenį buvo gautas tik 2018-10-16, o mokesčiai net ir už 2018 ir 2019 metų mokestinius laikotarpius sumokėti tik 2020 metais, kai tuo tarpu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis metų ketvirtis ir turėjo būti deklaruojamas, paskaičiuojamas ir mokamas pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui. Tai akivaizdus mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo vengimas ilgą laikotarpį ir delsimas gauti Leidimą požeminio vandens išgavimui. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui nuo 2020-07-01 bendrovei išgaunant požeminio vandens išteklius leidimas nebereikalingas, tačiau iki šios nuostatos įsigaliojimo už 2018 m. I-IV ketvirčių mokestinius laikotarpius aukščiau minėtos teisės normos labai aiškiai reglamentavo leidimo privalomą turėjimą ir mokesčio mokėjimo prievolę.
Pažymi, kad vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjos turtinė padėtis. Byloje pareiškėja iš esmės neteikė jokių įrodymų apie jos turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta ir kad ji nepajėgtų jo sumokėti (grėstų bankrotas ir pan.). Tad laikytina, kad pareiškėja gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (30 507,00 eurų). Mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, idant asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos prašomas paskirti 6 100 eurų mokestis, Departamento nuomone, nėra ženklus, kad darytų atgrasantį poveikį už be leidimo išgautus ir nedeklaruotus gamtos išteklius ir būtų veiksmingas siekiant šių pažeidimų prevencijos. Taip pat, Departamento nuomone, nustatytas mokestis padidintu tarifu yra proporcingas jo padarytam pažeidimui ir nėra per griežtas, jog pareiškėja negalėtų jo sumokėti. Pareiškėjos skunde išvardintos aplinkybės, dėl kurių ji prašo panaikinti paskirtą baudą ar ją sumažinti, nėra tos ypatingos aplinkybės, į kurias atsižvelgus teismas turėtų mažinti už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą požeminio vandens kiekį apskaičiuotą mokestį ar jį panaikinti.
Nurodo, kad skunde reikalavimas priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei Departamento veika būtų pripažinta neteisėta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021-01-28 priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjai už nustatytus pažeidimus skirta sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio rajono Aukštadvario žemės ūkio bendrovei priklauso Aukštadvario vandenvietė (kodas (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), ir Butiškių vandenvietė (kodas (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), išgautas vanduo yra skirtas pareiškėjos vykdomai žemės ūkio veiklai, vanduo nėra tiekiamas tretiesiems asmenims.
2018-10-16 pareiškėja sudarė požeminio vandens išteklių naudojimo sutartis dėl Gręžinių naudojimo ir šių sutarčių pagrindu 2018-10-16 Lietuvos Respublikos geologijos tarnyba pareiškėjai yra išdavusi leidimą naudoti gėlo požeminio vandens išteklius pagal sudarytų sutarčių sąlygas.
Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė pagal 2020-11-16 pranešimą (pavedimą) apie patikrinimą Nr. (7.6)- AD5-20247 atliko pareiškėjos planinį patikrinimą, kurio tikslas - mokesčio už 2018-2019 m. bei 2020 m. I, II ir III ketv. išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo patikrinimas. 2020-12-18 buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėja 2018 m. I-IV ketv. mokestiniais laikotarpiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturint LGT išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes bei 2020 m. II ketv. nepateikė mokesčio už išgautą požeminį vandenį deklaracijos.
2021-01-18 pareiškėja pateikė Departamentui rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, prašė netvirtinti patikrinimo akto, kadangi jai nuo 2020-07-01 nebereikia turėti Leidimo, o pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnio nuostatas bauda nebegali būti skirta už nustatytus pažeidimus. Prašė į Patikrinimo akte paskaičiuotą sumą įskaičiuoti jau sumokėtą sumą, kadangi neįskaičiavus sumokėtos sumos, bendrovė turėtų sumokėti mokestį už išgautą vandenį, kuris būtų padaugintas iš koeficiento 11. Teigė, kad nebuvo atsižvelgta į pažeidimo pobūdį, kaltės formą ir dėl pažeidimo neatsiradusią žalą.
Departamentas 2021-01-28 Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.
Patikrinimo akte ir Sprendime nustatyta ir konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 str. 2 d., 5 str. 1 d. nuostatas bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu (2018 m. I-IV ketvirčiai, 2019 m. I-IV ketvirčiai, 2020 m. I-II ketvirtis) buvo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, kadangi pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d., 15 str. 1 d. reikalavimus, galiojusius tikrinamuoju laikotarpiu, požeminio vandens išteklių išgavimui jai buvo reikalinga turėti Leidimą. Pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir IKS) duomenis buvo nustatyta, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) už 2018-2019 metų ketvirčius ir 2020 metų I ketvirtį pareiškėja pateikė pavėluotai: už 2018 m. I, II, III ketv. - 2020-11-13; už 2018 m. IV ketv. - 2020-07-09; už 2019 m. I ir II ketv. - 2020-07-14; už 2019 m. III, IV ketv. ir 2020 m. I ketv. - 2020-07-15. Deklaracija už 2020 m. II ketvirtį iki patikrinimo pradžios pateikta nebuvo (2020-11-16 pranešimas (pavedimas) apie patikrinimą Nr. (7.6)- AD5-20247). Ją pareiškėja pateikė 2020-12-10, t. y. pradėjus mokestinį patikrinimą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja išgavo požeminio vandens: 2018 m. I ketv. - 5 830 m³, II ketv. - 8 016 m³, III ketv. - 7 765 m³, IV ketv. - 4 186 m³; už 2019 m.: I ketv. - 2 957 m³, II ketv. - 5 519 m³, III ketv. - 8 581 m³, IV ketv. - 7 002 m³; už 2020 m.: I ketv. - 6 551 m³. Už 2020 II ketv. išgauta 5 996 m³, tačiau nedeklaruota, III ketv. - 7 879 m³, deklaruoti nebeprivalėjo (Patikrinimo aktas). Leidimą bendrovė gavo 2018-10-16. Taigi, Departamentas konstatavo, kad per laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-10-15 pareiškėja iš abiejų Gręžinių išgavo 22 416 m³ požeminio vandens, neturėdama Leidimo, 2020 m. II ketv. mokestinį laikotarpį - 5 996 m³, kurio teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo. Už be Leidimo išgautą (22 416 m³) ir nedeklaruotą (5 996 m³) požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 30 507,00 eurų.
Pareiškėja pateikė teismui skundą dėl Sprendimo. Iš skundo turinio nustatyta, kad pareiškėja iš esmės neginčija jos padarytų ir Departamento patikrinimo metu nustatytų pažeidimų, t. y. kad išgavo požeminį vandenį, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, ir nedeklaravo laiku išgauto vandens kiekio. Todėl teismas dėl nustatytų pažeidimų pagrįstumo nepasisako. Vertinamas Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas paskirtos sankcijos ir jos dydžio aspektu.
Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo <...> racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų;<...>. MUVGIĮ mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti, kad gamtos ištekliai būtų išgaunami teisėtai, tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Mokesčių teisės prasme, subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai, nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas. Taip yra pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-220/2014).
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (Suvestinė redakcija 2016-08-01 - 2020-06-30) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2020-07-01) 16 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.
Ginčo tarp šalių, kad pareiškėjai nuo 2020-07-01 nereikia turėti Leidimo, nėra.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtinius išteklius įstatymo (2019-10-15 įstatymas Nr. XIII-2484, įsigaliojo 2020-07-01) 5 str. 1 d. numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Taigi, mokesčius už valstybinius gamtos išteklius turi mokėti tik asmenys, kuriems įstatymai numato pareigą turėti leidimą išgauti gamtos išteklius.
Taigi, kaip matyti, pagal pasikeitusias ir nuo 2020-07-01 įsigaliojusias įstatymų nuostatas, pareiškėja nuo 2020-07-01 nėra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, įstatymas aiškiai apibrėžia laikotarpį, nuo kada pareiškėja nėra laikoma mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, - nuo 2020-07-01. Tačiau iki šio laikotarpio pareiškėja yra laikoma mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja ir įstatymo nustatyta tvarka privalėjo mokėti mokestį už išgaunamą požeminį vandenį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (Įstatymo 7 str. 4 d.). To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento - 10.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ir tai yra imperatyvas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. A-821-602/2016). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės formos dėl neteisingai deklaruoto mokesčio (arba deklaracijos nepateikimo). Nors mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad Departamentas Sprendime privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad nuo 2020-07-01 ji nėra mokesčio mokėtoja, įstatymų pakeitimai įsigaliojo iki Sprendimo priėmimo ir nustatytų veiksmų nevertinti kaip pažeidimo, yra visiškai nepagrįsti. Bylos duomenimis nustatyta, be to, pareiškėja iš esmės to neneigia, kad Leidimą ji gavo 2018-10-16, o už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-10-15 (t. y. už I-IV ketv.) išgavo gėlą požeminį vandenį be reikalingo turėti Liedimo. Deklaracijas už visus nurodytus mokestinius laikotarpius pareiškėja teikė pavėluotai, o už laikotarpį 2020 m. II ketvirtį iki patikrinimo nebuvo pateikusi deklaracijos.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020-08-03 direktoriaus įsakymu Nr. AD1-227 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolės vidaus tvarkos aprašo (toliau - Mokesčio kontrolės aprašas) 19 p. nuostatos nurodo, kad vykdant mokestinį patikrinimą vertinamos tik tos mokesčio už aplinkos teršimą ir (ar) valstybinius gamtos išteklius deklaracijos, kurios Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo pateiktos iki patikrinimo pradžios datos, t. y. iki registruoto pranešimo ir (ar) pavedimo/sprendimo apie patikrinimą išsiuntimo Mokėtojui datos. Kaip nustatyta, pareiškėjai 2020-11-16 Pranešimas apie patikrinimą/pavedimas Nr. (7.6)-AD5-20247 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas 2020-11-16, deklaraciją už 2020 m. II ketv. pareiškėja pateikė VMI 2020-12-10, todėl Departamentas pagrįstai vertino ją kaip nepateiktą.
Pareiškėja skunde teigia, kad Departamentas, tvirtindamas Patikrinimo aktą, neįvertino pasikeitusio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėja nebėra mokesčio mokėtoja, dėl ko sprendimas prieštarauja MAĮ 140 str. 2 d., 3 d. 1 p., 2 p., 142 str. 1 d., todėl pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikoma MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta bauda už mokesčių įstatymo pažeidimą.
MAĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo šio Įstatymo nuostatos netaikomos. Šioje dalyje nurodytus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad MAĮ 139 straipsnyje yra nustatytos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus, 140 straipsnyje - baudų skyrimas. Nagrinėjamu ginčo atveju taikytinos MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, kur yra įtvirtintas didesnis mokesčio tarifas už padarytus pažeidimus, o ne bauda, todėl MAĮ 142 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 1-2 punktų nuostatos, kuriose nustatytos baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus skyrimo taisyklės ir baudas švelninančio teisės akto galiojimo taikymas, šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomos. Kaip minėta, įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos sankcijos ar ją sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. Todėl pareiškėjos argumentai, kad paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neadekvatus pažeidimo turiniui, neatsižvelgta į pažeidimo pobūdį, lengvinančias aplinkybes, nepagrįsti. Kaip nustatyta, Departamentas rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančia norma, kuri yra imperatyvi, konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad principas lex benignior retro agit (lot. teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal) nėra absoliutus ir ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (žr., pvz., 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015). Tuo tarpu pareiga mokėti mokesčius už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius yra nustatyta įstatymu ir yra skirta garantuoti mokestinių pajamų surinkimą į valstybės biudžetą, kaip vieno iš valstybės mokesčių politikos tikslų funkcionavimą, bei niekaip nėra susijusi su nusikaltimais ar administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Todėl teisiniams santykiams, susijusiems su mokesčiais už valstybinius gamtos išteklius paskaičiavimu, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.
Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą, teismas nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kad pareiškėjos sumokėti mokesčiai turi būti įskaičiuoti į paskirtą sankciją. Nustatyta, kad pareiškėja tam tikrą vandens kiekį išgavo be Leidimo, jo nedeklaravo nustatytu laiku, nepateikė VMI deklaracijos, todėl esant šiems nustatytiems pažeidimams įstatymas numato taikytiną sankciją. Įstatymas nenumato mokesčio perskaičiavimo tvarkos. Atsakovas nurodė, kad susidariusi mokesčio permoka, įsiteisėjus Departamento Sprendimui, vadovaujantis MUVGIĮ 10 straipsnio 2 dalimi (permokėta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka grąžinama (įskaitoma)), galėtų būti įskaitoma apskaičiuotam mokesčiui apmokėti.
Nagrinėjamu atveju visi kiti pareiškėjos nurodyti argumentai, kad priimant Sprendimą Departamentas turėjo atsižvelgti į tai, kad vis gi deklaracijas pateikė, be to, sumokėjo mokesčius, teiktose ataskaitose, kurios išviešintos, nurodė teisingus duomenis, neslėpė išgauto vandens kiekio, nesiekė nuslėpti mokesčių, nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Sprendimas taikyti sankciją kaip tai imperatyviai nustatyta įstatyme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja mokesčius už 2018 ir 2019 metų mokestinius laikotarpius sumokėjo tik 2020 metais, kai tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalį mokestinis laikotarpis yra kalendorinis metų ketvirtis ir turėjo būti deklaruojamas, paskaičiuojamas ir mokamas pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui. Delsimas gauti Leidimą, taip pat nuolatinis deklaracijų nepateikimas laiku, kaip ir delsimas ilgą laiką sumokėti mokesčius, šiuo atveju gali būti vertinamas kaip mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo vengimas ilgą laikotarpį. Teismas pažymi ir tai, kad Sprendimo pagrįstumui neturi jokios reikšmės ir įtakos tai, kad, kaip nurodė pareiškėja, pagal sutartis jai buvo nustatyta pareiga tik teikti ataskaitas, ką ji tinkamai yra atlikusi, taip pat tai, kad nežinojo apie būtinybę turėti Leidimą, kad nepateikta laiku deklaracija buvo suformuota 2020-07-14, tačiau nepateikta dėl techninės klaidos. Nagrinėjamu atveju tai nėra svarūs ir Sprendimo pagrįstumą paneigiantys argumentai.
Teismas pažymi, kad teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėja, ji manė, kad Leidimo nereikia jei žemės gelmių išteklius naudoja savo ūkio reikmėms (ne pardavimui), pažeidus įstatymų nuostatas, sankcijos remiantis teisiniu reguliavimu turi būti taikomos. Pažymėtina, kad bendrovė, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198, reikalavimais nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Šiuo atveju niekuo nepagrįsti ir abejones keliantys pareiškėjos teiginiai apie neva nežinojimą turėti Leidimą vertintini kaip subjektyvūs teiginiai, siekiant pateisinti savo veiksmus. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į jos pateiktas Rašytines pastabas.
MAĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis; nėra jokių abejonių dėl prievolės susipažinti su pastabomis ir, įvertinus ne tik j as, bet ir kitus duomenis, priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo į statymo 132 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., 2020-05-13 nutart į, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-772-556/2020).
Iš Sprendimo turinio matyti, kad į pareiškėjos pastabas buvo atsižvelgta, priimant Sprendimą, jos buvo nagrinėtos kartu su visais kitais turimais faktiniais duomenimis. Tai pažymėta ir pačiame Sprendime. Tai, kad detaliai nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjos pateiktų pastabų, nereiškia, jog jos nebuvo įvertintos.
Pareiškėja nurodo, kad sankcija neadekvati ir neproporcinga padarytam pažeidimui, pareiškėjos vertinimu, ji turėtų būti sumažinta. Pareiškėja nurodo, kad ji pažeidimus pripažino, bendradarbiavo su Departamentu, teikė dokumentus, sumokėjo mokesčius, tokiu būdu nesiekė ekonominės naudos, todėl prašo teismo tuo atveju jei nebus pagrindo naikinti Sprendimo, jį pakeisti ir sumažinti šiuo Sprendimu mokėtiną mokestį iki 6 100 Eur bei į mokėtiną mokesčio sumą (6 100 Eur) įskaičiuoti pareiškėjos jau sumokėtą mokesčio už išgautą požeminį vandenį sumą (3 416 Eur).
Kaip šiame teismo sprendime jau minėta, Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).
Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl mokesčio sumažinimo ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką ginčo klausimu, daro išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už be Leidimo išgautą požeminį vandenį ir už nesavalaikį deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikimą nustatymo.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį - 30 507,00 eurų iki 6101,40 Eur sumos. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju pareiškėjo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Panevėžio rajono Aukštadvario žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021-01-28 sprendimą Nr. AS-28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 30 507,00 eurų mokestį sumažinti iki 6101,40 euro.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.