Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,N“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – A. Č., dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, jame pateiktos teisės aktų bei teismų praktikos nuorodos niekaip nesusietos su faktinėmis ginčo aplinkybėmis. Ginčijamu sprendimu pažeidimai nustatyti dėl publikacijose paskelbto turtingiausių Lietuvos asmenų sąrašo, kurio tikslas – pagerbti Lietuvos verslui nusipelniusius asmenis, supažindinti visuomenę su didžiausiais Lietuvos verslininkų pasiekimais bei verslo atstovų iniciatyvomis ir ekonominės gerovės Lietuvoje augimu. Pareiškėja pažymi, kad analogiški sąrašai yra įprasti ir gerai žinomi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio valstybėse. Tokio pobūdžio publikacijos nėra jokiu pagrindu draudžiamos, laikomos nesuderinamomis su jose nurodomų asmenų privačiu gyvenimu ar cenzūruojamos pagal šių asmenų norus. Pasauliniu mastu žinomos ir gerbiamos visuomenės informavimo priemonės, tokios kaip Forbes, Bloomberg, Business Insider ir kt., sudaro identiško pobūdžio turtingiausių asmenų sąrašus, į juos įtraukdamos informaciją apie šių asmenų valdomas bei su jais susijusias įmones ir kitą informaciją. Pareiškėjos nuomone, ji publikacijose paskelbtus sąrašus sudarė visiškai analogišku principu bei vadovaudamasi analogiško pobūdžio metodais. Tiek Europos Sąjungos valstybių narių, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) dalyvių institucijos, atsakingos už asmens duomenų apsaugą ir (arba) visuomenės informavimo priemonių priežiūrą, eksplicitiškai pripažįsta, kad tokie sąrašai yra leistini ir patenkantys į saviraiškos laisvės ribas. Dar daugiau – vertinant tokius sąrašus yra pabrėžiama, kad saviraiškos teisė apima ne tik informacijos, kurią galima patikrinti, skelbimą, tačiau ir nuomonę, kritiką, samprotavimus, kuriems netaikomas tiesos (patikrinimo) kriterijus. Todėl turtingiausių asmenų sąrašai, sudaromi remiantis viešai prieinama informacija, yra laikomi teisėtais. Būtent tokiu principu sudaryta ir publikacijose paskelbtas turtingiausių Lietuvos asmenų sąrašas, t. y. pareiškėja vertino viešai prieinamus duomenis ir, atitinkamai, pateikė redakcijos nuomonę dėl turtingiausių Lietuvos asmenų.

Atsižvelgusi į visus nurodytus argumentus, prašo jos skundą patenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovės vertinimu, asmens finansinė padėtis ar aplinkybė, jog asmuo yra turtingas, jokiu būdu negali būti kriterijus, lemiantis asmens priskyrimą viešųjų asmenų kategorijai. Asmens turtingumas niekaip nesuponuoja jo priimamų sprendimų ir veiksmų galios, realios įtakos visuomenei ar tam tikrai jos daliai. Juridinio asmens ir juridinio asmens dalyvio veikla negali ir neturi būti tapatinama. Nurodo, kad nebuvo objektyvaus pagrindo tapatinti trečiojo suinteresuoto asmens, kaip akcininko, ir privataus juridinio asmens UAB „K“ veiklą ir teigti, kad juridinio asmens veiklos tariamas reikšmingumas turi lemiamą įtaką priskiriant trečiąjį suinteresuotą asmenį viešųjų asmenų kategorijai. Šiuo atveju taip pat neturi reikšmės ir pareiškėjos argumentai, jog UAB „K“ yra stambiausia (duomenys neskelbtini) gamintoja, kurios produkcija naudojama (duomenys neskelbtini). Toks pareiškėjo juridinio asmens veiklos vertinimas yra neproporcingas ir visiškai neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 dalies prasmės. Konkrečiu atveju visuomenei jokios realios įtakos nedarė faktas, kad privatus juridinis asmuo, kurio akcininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo, yra stambiausias (duomenys neskelbtini) gamintojas ir, jog būtent į jo gaminamą (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės demonstravo tai, jog ir trečiojo suinteresuoto asmens, kaip akcininko, sprendimai šioje įmonėje nėra visuomeniškai svarbūs, taigi ir jo veikla neturėjo reikšmės viešiesiems reikalams.

Atsakovė pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reguliavimas reiškia, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) neatsako už paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, jei ji buvo paskelbta anksčiau ir nebuvo paneigta. Pareiškėjai ši redakcinės atsakomybės išimtis negali būti pritaikyta, kadangi publikacijose nebuvo nurodytas pirminis informacijos šaltinis, o paskelbtos informacijos turinys neatitiko pirminiame šaltinyje skelbtos informacijos.

Atsakovės nuomone, vien tai, kad anksčiau trečiasis suinteresuotas asmuo nereiškė pretenzijų dėl skelbiamos privačios informacijos, nereiškė sutikimo pareiškėjui ir toliau ją skelbti viešai naujose publikacijose. Pasirinkti, kokia asmens privataus gyvenimo dalis gali būti prieinama visuomenei, yra asmens teisė, nes kiekvienas asmuo turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar atskleisti bei kokia apimtimi atskleisti informaciją, kuri sudaro privataus gyvenimo dalį.

Atsakovė akcentuoja, kad publikacijose skelbtame turtingiausių asmenų sąraše skelbiama informacija ir apie asmenis, apskritai neplėtojančius jokio verslo, kadangi turtą paveldėjo arba turto šaltinis yra santykiai. Nurodytų moterų turto šaltiniu nurodyti santykiai (skyrybos, buvimas sužadėtine), nei viena iš jų nėra verslininkė ir neplėtoja jokio verslo apskritai. Todėl pareiškėjos argumentas apie tariamą siekį sąrašu pagerbti verslui nusipelniusius asmenis, informuoti apie reikšmingus verslo procesus, ne tik nepagrįstas, bet ir visiškai neatitinka tikrovės. Publikacijose pateiktos trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo detalės neatskleidžia visuomeniškai svarbių aplinkybių ar asmeninių savybių, visuomenei nėra būtinybės žinoti, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo, kiek jam metų, kokia jo turto vertė ir kokie yra jo turto šaltiniai. Šiuo atveju privačios informacijos skelbimas, išreitinguojant asmenis išskirtinai pagal turto vertę, tenkina ne visuomenės interesą žinoti visuotinai reikšmingas asmens privataus gyvenimo detales, o smalsumą ir norą žinoti sensacijas apie konkrečių asmenų turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju ginčijamos informacijos skleidimas, atsakovės nuomone, negalėjo būti pateisintas viešuoju interesu.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjos išvada, jog žurnalistikos tikslas per se (liet. pats savaime) yra visada viršesnis už duomenų subjekto teises, neišplaukia iš teisės aktų, iš nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos. Tai, kad tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos tikslu, konkretūs Reglamentos (ES) 2016/679 straipsniai netaikomi, nereiškia, jog žurnalistikos tikslas savaime viršesnis už duomenų subjektų teises ir asmens duomenys visais atvejais gali būti tvarkomi be asmens sutikimo. Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies (f) punkte numatyta teisėtumo sąlyga įpareigoja kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar egzistuoja teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti (tvarkyti) konkretaus asmens duomenis. Teigti, jog žurnalistikos tikslas visada viršesnis už duomenų subjekto interesus, nelogiška ir neprotinga.

Atsakovės vertinimu, teisė į privatumą ir asmens duomenų apsauga, nors ir panašios, tačiau yra skirtingos asmeninės neturtinės teisės. Ginčijamu atveju pagrįstai nustatyta, jog publikacijose atskleista tiek privati informacija, tiek trečiojo suinteresuoto asmens duomenys. Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies, t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis, sankcijų už tą patį pažeidimą. Šiuo atveju pareiškėja, paskelbdama tą pačią informaciją, pažeidė dvi skirtingas, atskirais teisės aktais ginamas teises, todėl pagrįstai buvo įspėta už abiejų šių pažeidimų padarymą. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėja nubausta už tokio paties turinio ir tas pačias publikacijas, negalėjo būti laikoma non bis in idem principo pažeidimu.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėja selektyviai aiškina su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus ir nepagrįstai teigia, jog pareiškėja be pagrindo įspėta už teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principų pažeidimą. Skunde pareiškėja selektyviai atrinko panašias Reglamento (ES) 2016/679 nuostatas, kuriose aiškinamos duomenų subjektų ir duomenų valdytojų teisės ir pareigos, ir kurios netaikomos tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos tikslu. Sąvokų ar nuostatų panašumas negalėjo nulemti konkrečiose normose nustatytų teisių ir pareigų sutapties. Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai yra universalūs ir taikomi visų duomenų valdytojų (tvarkytojų) veikloje. Be to pažymi, kad Žurnalistų etikos inspektorius ginčijamame sprendime nesirėmė ir netaikė nei vienos Reglamento (ES) 2016/679 išimtimis laikytinos nuostatos.

Pažymi, kad Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens skundą, nustatė, kad asmens duomenys tvarkyti nesant nei vienos iš teisėtumo sąlygų (nei sutikimo, nei viešojo intereso), todėl pagrįstai konstatavo, jog asmens duomenys paskelbti neteisėtai. Dėl šių priežasčių taip pat pagrįstai nustatė, kad duomenų subjekto atžvilgiu duomenys nebuvo tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu.

Atsakovės vertinimu, ginčijamas sprendimas motyvuotas ir pagrįstas teisės normomis, atitinka tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir pareiškėjos skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja be pagrindo tapatino A. Č. statusą bei „žinomumą“ su teismų viešais asmenimis pripažintais verslininkais. Skirtingai nuo jo, pareiškėjos įvardinti asmenys buvo ir tebėra visuomenėje gerai žinomi asmenys dėl jų visuomenėje pagarsėjusios veiklos, šie asmenys viena ar kita forma dalyvauja visuomenės gyvenime ir (arba) figūruoja visuomenės diskusijose. Todėl, skirtingai nuo A. Č. asmens, šiuos asmenis visuomenė atpažįsta, šie asmenys daro arba potencialiai gali daryti įtaką visuomenės nuomonės formavimui. Pareiškėjas be pagrindo A. Č. priskyrimą prie viešųjų asmenų kategorijos kildino dėl jo turtinės padėties ir verslo. Asmens finansinė padėtis ar aplinkybės, jog asmuo yra turtingas, nebuvo ir negalėjo būti kriterijumi, lemiančiu asmens priskyrimą viešųjų asmenų kategorijai. Asmens turtas nekoreliuoja su asmens viešumu, jeigu pats asmuo pasirenka savo turto nenaudoti kaip priemonės daryti įtaką visuomenei. A. Č. yra asmuo, investavęs į tam tikras Lietuvos pramonės įmones, tačiau šių savo investicijų ir pačių įmonių jis nenaudoja savo asmens viešinimui ar visuomenės nuomonės formavimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, susijusių su reikalavimu visuomenės informavimo priemonėse informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai bei užtikrinti privataus gyvenimo apsaugą, – tinkamo taikymo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šias aplinkybes.

Pareiškėja UAB ,,N“ publikacijose „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)), paskelbdama sudarytą Lietuvos turtingiausiųjų sąrašą (500-uką), apie trečiąjį suinteresuotą asmenį A. Č. nurodė šiuos duomenis: pagal turtą – (duomenys neskelbtini) Eur, jį reitingavo Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė jo vardą, pavardę, amžių, įdėjo jo nuotrauką; pažymėjo, kad pagrindinė įmonė – ,,K“, turto šaltinis – gamyba; pateikė šią informaciją: ,,(duomenys neskelbtini)“ Iš esmės analogiška informacija buvo pateikta ir ,,(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini); tą kartą A. Č. reitinguotas Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) turto verte.

Po publikacijų, 2019 m. birželio 14 d. A. Č. pateikė skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (registruotas 2019 m. birželio 20 d. Nr. SK-208). Skunde nurodė, kad pateikta informacija žemina jo garbę ir orumą, pažeidžia jo privataus gyvenimo apsaugą, taip pat Reglamente (ES) 2016/679 nustatytus reikalavimus dėl asmens duomenų tvarkymo. Nurodė, kad tuo pažeisti visuomenės informavimo principai.

2019 m. birželio 27 d. raštu Nr. (SK-208) S-686 Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba paprašė UAB ,,N“ pateikti paaiškinimą dėl A. Č. skundo. 2019 m. liepos 11 d. pareiškėja Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė paaiškinimus (registruoti 2019 m. liepos 15 d. Nr. G-794). Paaiškinimuose nepripažino, kad publikacijose pateikta informacija žemina A. Č. garbę ir orumą, nes teisminis procesas dėl skolos pagrįstas teismo procesiniu sprendimu ir yra tiesa; nurodė nesutinkanti, kad buvo paskleisti duomenys apie privatų A. Č. gyvenimą, nes: pateikti duomenys yra viešai prieinami; pateikta viešuose registruose esanti informacija; A. Č. yra visuomenėje žinomas verslininkas, todėl viešas asmuo; nurodė, kad Reglamento (ES) 2016/679 nuostatos nepažeistos, nes A. Č. esant viešam asmeniui, sutikimas dėl asmens duomenų paskelbimo nebuvo būtinas. Taigi, nesutiko, kad publikacijose pažeidė visuomenės informavimo principus (iš esmės analogiškus paaiškinimus pateikė ir į trečiojo suinteresuoto asmens A. Č. paklausimą prieš jam su skundu kreipiantis į Žurnalistikos etikos inspektoriaus tarnybą).

Žurnalistų etikos inspektorius ginčijamu sprendimu – 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (SK-208, 2019) SPR-222, pripažino A. Č. skundą dėl publikacijose ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos iš dalies pagristu: įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB ,,N“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo paskelbiant publikaciją ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)); įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB ,,N“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalių pažeidimo paskelbiant publikacijas ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir pareikalavo pašalinti pažeidimą – iš interneto tinklalapio (duomenys neskelbtini) pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją; pareiškė papeikimą asmens duomenų valdytojui (tvarkytojui) UAB ,,N“ dėl Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant publikacijas ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)).

Ginčijamame sprendime atsakovė sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad paskleista informacija pažeidė A. Č. garbę ir orumą, tačiau pateikta informacija nėra tiksli, kaip to reikalauja Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Sprendė, kad A. Č. nėra viešas asmuo, todėl skelbiant duomenis apie privatų gyvenimą, – vardas, pavardė, amžius, nuotrauka, finansinė padėtis, pagrindinė įmonė, turto šaltinis, – buvo reikalingas jo sutikimas, kurio UAB ,,N“ neturėjo. Atsižvelgęs į tai sprendė, kad be A. Č. sutikimo jo asmens duomenų tvarkymas pažeidžia Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus, taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintą privataus gyvenimo apsaugą.

II. Dėl privataus gyvenimo, viešojo asmens sampratos ir su tuo susijusių aplinkybių teisinio vertinimo

Kaip minėta, publikacijose nurodyta trečiojo suinteresuoto vardas, pavardė, amžius, finansinė padėtis, turto šaltinis, nuotrauka. Skunde pareiškėja nesutinka, kad publikacijose nurodyta informacija yra privataus pobūdžio.

Privataus pobūdžio informacija – žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalis (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1683 redakcija). Privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 46 dalis (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1683 redakcija).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis yra pamatiniai teisės aktai asmenų privataus gyvenimo apsaugos srityje, todėl, remiantis būtent šiomis nuostatomis, teismų praktikoje yra konstruojama juridinė privataus gyvenimo samprata. Reikšminga tai, kad nei Konstitucijos, nei Konvencijos nuostatose nėra pateikiama privataus gyvenimo definicija, todėl konkrečiu atveju teismai turi plačią diskreciją spręsti, ar tam tikri faktai laikytini privačiu gyvenimu, kuriam taikytina apsauga, ar ne. Tikslios sąvokos savo jurisprudencijoje nepateikia ir EŽTT. Dar 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime byloje Niemietz prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13710/88) teismas pabrėžė, jog pateikti privataus gyvenimo sąvoką nėra nei galimybės, nei būtinybės, ir nurodė, kad ši sąvoka būtų per daug susiaurinta apibrėžiant ją kaip ,,vidinę sritį“ (angl. inner circle), kurioje kiekvienas individas gali gyventi taip, kaip nori, visiškai atsiribodamas nuo išorinio pasaulio.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privataus gyvenimo sąvoka yra plati, ji apima asmens fizinį bei psichinį neliečiamumą; tad gali apimti daugelį asmens tapatybės aspektų, tokius kaip asmens pavardė (vardas), kitos asmens tapatybės ir sąsajos su šeima nustatymo priemonės; su asmens teise į atvaizdą susiję elementai; seksualinė tapatybė ir orientacija, seksualinis gyvenimas; asmeninė informacija, dėl kurios asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ji nebus paskelbta be jo sutikimo. Pagal Konvencijos 8 straipsnį suteikiama garantija pirmiausia siekiama užtikrinti kiekvieno individo asmenybės raidą jam palaikant santykius su kitais žmonėmis, nesant jokio išorinio kišimosi. Taigi net ir viešame kontekste egzistuoja asmens sąveikos su kitais sritis, kuri gali patekti į „privataus gyvenimo“ sferą; be kita ko, privatus gyvenimas gali apimti profesinę ar verslo veiklą; taip pat teisę gyventi privačiai, nesant nepageidaujamo dėmesio (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Magyar Helsinki Bizotts?g prieš Vengriją, peticijos Nr. 18030/11, par. 191; Didžiosios kolegijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, peticijos Nr. 931/13, par. 129–131; Didžiosios kolegijos 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje B?rbulescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61496/08, par. 70–71; Didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją, peticijos Nr. 56925/08, par. 72; Didžiosios kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04, par. 66).

Apibendrindamas paminėtą, teismas pažymi, kad sąvoka „žmogaus privatus gyvenimas“ labai plati, taigi yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nepasiduoda griežtai klasifikacijai.

Aukščiau aptartoji teisminė praktika patvirtina, kad informacija apie asmens vardą, pavardę, amžių, jo atvaizdą (nuotrauką) yra pripažįstama kaip patenkanti į privataus gyvenimo sąvoką, teisės į vardą, atvaizdą apsauga apibrėžta ir tiesiogiai įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.20–2.22 straipsniai), todėl teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje publikacijose paskelbtas trečiojo asmens vardas, pavardė, amžius ir jo nuotrauka, patenka į privataus gyvenimo sąvoką.

Kaip rodo aukščiau paminėtoji Europos Žmogaus teisių Teismo jurisprudencija, duomenys apie verslą, finansus, taip pat gali būti vertinami kaip patenkantys į privataus gyvenimo sąvoką. Teismas pažymi, kad pareiškėja duomenis apie trečiojo suinteresuoto asmens verslą ir finansus gavo, nors ir iš valstybės registrų, tačiau naudodamasi specialiai jai suteiktais įrankiais, nes visiems vartotojams tokia informacija nėra teikiama be įstatyme nustatytų pagrindų, taigi, trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo pagrįstai tikėtis, kad ji nebus paskelbta be jo sutikimo. Atsižvelgęs į tai teismas sprendžia, kad duomenys apie verslą ir finansus priskirtini Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nurodytiems kitiems duomenims, kuriuos galima naudoti tik asmeniui sutikus, ir juos taip pat vertina kaip patenkančius į privataus gyvenimo sąvoką.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos paskelbta informacija – nuotrauka bei asmeniniai faktai (vardas, pavardė, amžius, finansinė padėtis, turto šaltinis), laikytina privačia Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45–46 dalių kontekste (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1683 redakcija). Byloje nėra ginčo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo davęs aiškaus sutikimo, kad šie jo asmens duomenys būtų tvarkomi pareiškėjo.

Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus tai, kad pareiškėja pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalis, svarbu nustatyti, ar trečiasis suinteresuotas asmuo A. Č. laikytinas viešuoju asmeniu.

Viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 dalis) (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1683 redakcija).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Visuomenės informavimo įstatyme pateiktą viešojo asmens sampratą pabrėžiama, kad net tais atvejais, kai trečiasis suinteresuotas asmuo neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, dėl savo darbo pobūdžio nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, sprendžiant dėl šio asmens priskyrimo viešajam yra vertinama ir tai, ar tokio asmens veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021; 2021 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2078-815/2021; išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022).

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) 7 punkte įtvirtinta, jog viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje veikloje). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešiesiems asmenims pirmiausia priskirtini asmenys, kurie dėl einamų pareigų ar savo darbo pobūdžio dalyvauja viešajame gyvenime (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nubrėžęs viešojo asmens ribas ir jo jurisprudencijoje į šią kategoriją yra patekę ne tik renkami valdžios pareigūnai ar įžymybės, bet ir verslininkai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 10520/02; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas Tonsbergs Blad AS ir Haukom prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 510/04).

Aptartame kontekste teismas pripažįsta, kad nustatytas teisinis reguliavimas, nacionalinių ir tarptautinių teismų jurisprudencija leidžia daryti išvadą, kad netgi privati sfera tam tikromis aplinkybėmis gali būti teisės aktų ginamo viešojo intereso sritis, jeigu tuo prisidedama prie visuotinai svarbios diskusijos. Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovės argumentus, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo teisminės praktikos, leidžiančios verslininką pripažinti viešuoju asmeniu. Tai, kad ši praktika nebuvo išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje iki išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 15 d. priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021, nereiškia, kad aukščiau nurodytoji teisminė praktika negali būti taikoma sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Pareiškėja A. Č. laikė viešu asmeniu dėl to, kad pagal viešuosius registrus jo turto vertė siekė (duomenys neskelbtini) eurų ir Lietuvos turtingiausiųjų žmonių 500-uke pagal turtą jis reitinguotas (duomenys neskelbtini) vietoje; kad jis yra stambiausios (duomenys neskelbtini) gamintojos UAB ,,K“, kuri įkurta dar (duomenys neskelbtini) akcininkas; investuodamas į ją, prisidėjo prie jos gaivinimo. Iš pareiškėjos pateiktos nuorodos į 2017 m. Konkurencijos tarnybos veiklos ataskaitą matyti, kad 2017 m. vasario 24 d. A. Č. leista vykdyti koncentraciją netiesiogiai per Estijos bendrovę ,,D“ įsigyjant 25,56 proc. AB ,,P“ akcijų ir kartu su UAB ,,S“ įgyjant bendrąją šios bendrovės kontrolę, dėl ko kontroliuotų ir (duomenys neskelbtini) gamyba užsiimančią UAB ,,K“ ir AB ,,P“. Konkurencijos tarnybai atlikus išsamią analizę nustatyta, kad dėl koncentracijos nebus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija, o kiti ūkio subjektai, užsiimantys (duomenys neskelbtini) gamyba, turėtų daryti pakankamą konkurencinį spaudimą bendrovėms ,,K“ ir ,,P“. Taip pat pareiškėjos vertinime svarbiu laikytas faktas, kad A. Č. bylinėjosi dėl skolos, taip pat dėl akcijų perleidimo su verslo partneriu (duomenys neskelbtini). Be kita ko, pareiškėja skunde mini ir aplinkybę, kad UAB ,,K“ buvo pagrindinė 2018 m. vykusios parodos, skirtos valstybės 100-mečiui, rėmėja, taigi pabrėžia ir jos visuomeninę veiklą.

Sprendžiant, ar nurodytos aplinkybės pakankamos aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo ir teisminės jurisprudencijos kontekste A. Č. laikyti viešuoju asmeniu, teismas pažymi šiuos aspektus.

A. Č. nėra valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, turintis viešojo administravimo įgaliojimus ar administruojantis viešųjų paslaugų teikimą, taigi spręstina, ar jo, kaip verslininko, nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Aukščiau aptartoje teisminėje praktikoje verslininkai viešaisiais asmenimis pripažinti, esant šioms faktinėms aplinkybėms: stambus verslininkas (verslo magnatas), turintis ir valdantis vieną iš garsiausių šalies įmonių; paskelta informacija (ir jo nuotrauka) susijusi su nebaigtu tyrimu, įtariant minimą verslo magnatą vengimu mokėti mokesčius; pripažinta, kad tokio pobūdžio straipsniai gali prisidėti prie visuomenės diskusijų apie verslo lyderių sąžiningumą, apie nelegalią verslo praktiką ir teisinės sistemos funkcionavimą ekonominių nusikaltimų atžvilgiu (EŽTT 2006 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 10520/02); vienos didžiausių Norvegijos pramonės įmonių vykdomojo viceprezidento, finansinių investicijų skyriaus vadovo ir vykdomosios valdybos nario pareigas ėjusio stambaus pramoninko atžvilgiu, kai paaiškėjo, kad jis rado būdų apeiti teisės aktų reikalavimus ir, pasinaudojęs teisės aktų spragomis, siekė išvengti įstatymu nustatyto reguliavimo, kurio tikslas – užkirsti kelią privačių nekilnojamojo turto objektų, skirtų nuolatiniam gyvenimui, pertvarkymui į poilsio namus; pripažinta, jog tuomet, kai viešasis asmuo galimai nesugeba laikytis įstatymų ir taisyklių, siekiant apsaugoti rimtus viešuosius interesus, privati sfera gali būti teisės aktų ginamo viešojo intereso sritis (EŽTT 2007 m. kovo 1 d. sprendimas Tønsbergs Blad AS ir Haukom prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 510/04); galiausiai – bendrovės, vaistais ir medicininės paskirties produktais aprūpinančios daugiau nei 1 500 Lietuvos vaistinių ir ligoninių, tiekiančios medicinos ir kosmetikos prekes parduotuvėms ir optikoms, turinčios Lietuvoje per 250 įmonių tinklą generalinės direktorės ir valdybos narės atveju, kai pripažinta, kad tokios apimties turto valdymo veikla reikšminga visuomenės interesams dėl darbo vietų kūrimo, mokesčių surinkimo bei verslo aplinkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021).

Aptartame kontekste A. Č., – kuris pagal pareiškėjos suskaičiuotą (duomenys neskelbtini) eurų vertės turtą yra (duomenys neskelbtini) pagal turtingumą verslininkas Lietuvoje; jis investavo į UAB ,,K“ akcijas (yra vienas iš akcininkų), tačiau šiame segmente, kaip matyti iš Konkurencijos tarnybos ataskaitos, verslas neturi dominuojančios padėties; UAB ,,K“ parėmė valstybės 100-mečiui skirtą renginį; A. Č., nesutarus su verslo partneriu dėl akcijų perleidimo bei skolos, kreiptasi dėl to į teismą; pagal viešai skelbiamus duomenis (rekvizitai.vz.lt) darbuotojų skaičius UAB ,,K“ 2019–2024 m. laikotarpiu svyravo nuo 161 iki 208 – teismo vertinimu, negali būti prilygintas verslo magnatui, kurio veikla dėl nustatytų aplinkybių turėtų reikšmės viešiesiems reikalams ar jo ginčas su verslo partneriais (ar kitais asmenimis) teisme keltų visuomenei reikšmingą diskusiją.

Teismo vertinimu, pareiškėja, tvirtindama, kad A. Č. dėl jo sąsajų su UAB ,,K“ veikla, tampa viešuoju asmeniu, pernelyg sureikšmina šios bendrovės paramą valstybės 100-mečio parodoje, taip pat faktą, kad UAB ,,K“ veikia nuo pat (duomenys neskelbtini) ir tiekia (duomenys neskelbtini).

Aukščiau nurodytų aplinkybių ir aptartų argumentų kontekste teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti trečiąjį suinteresuotąjį asmenį A. Č. viešu asmeniu, taigi, pareiškėja, publikacijose paskelbdama jo vardą, pavardę, amžių, finansinę padėtį, turto šaltinį bei nuotrauką, paviešino privataus pobūdžio informaciją bei duomenis apie privatų gyvenimą be jo sutikimo.

Teismas nesutinka, kad šiuo atveju sprendžiant dėl trečiojo suinteresuoto asmens viešumo gali būti taikomos pareiškėjos nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje bylose – 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012, 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-421/2017, – suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Minimose bylose buvo sprendžiama dėl ilgamečio valstybės pareigūno ir politiko, itin gerai visuomenei žinomų verslininkų, atlikėjų, prodiuserio bei drabužių dizainerio viešumo, o A. Č. pagal jo žinomumą visuomenėje negali būti lyginamas su paminėtais asmenimis.

Pažymėtina ir tai, kad publikacijomis pareiškėjas nekėlė jokios aiškios diskusijos visuomenėje, nesiekė atskleisti kokių nors visuomenei reikšmingų, neteisėtų, teisės aktus ar moralės normas pažeidžiančių A. Č. veiksmų; pareiškėja apsiribojo asmenų reitingavimu pagal turtą, prie to nurodydama ir pikantiškas detales: apie bylinėjimąsi (A. Č. atveju), apie tai, kad reitinguoto asmens sutuoktinis yra anksčiau atleistas iš kontrolieriaus pareigų dėl antisemitinės iniciatyvos (apie asmenį, kuris reitinguotas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pan.

Tokios publikacijos, teismo vertinimu, niekaip negali būti pripažįstamos siekiu pagerbti verslui nusipelniusius asmenis, supažindinti su jų pasiekimais ar verslo iniciatyvomis, kaip kad nurodo pareiškėja; taip pat negali būti laikomos siekiu inicijuoti visuomenei reikšmingą diskusiją kokiu nors jai rūpimu klausimu; teismo vertinimu, tokios publikacijos pagal jose pateiktos informacijos svarbą bendram visuomenės interesui nepakankamos pripažinti esant teisėtą ir pagrįstą viešą, t. y. visuomenės, interesą žinoti tam tikrą informaciją apie asmens privatų gyvenimą.

Pažymėtina, kad pagal formuojamą teisminę praktiką, asmens viešumo ar žinomumo apimtis daro įtaką apsaugai, kuri taikoma jo privačiam gyvenimui. Atitinkamo asmens vaidmuo ar pareigos bei veiksmų, kurie yra reportažo tema, pobūdis, yra svarbus kriterijus sprendžiant, ar išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos, nes užduotis skleisti informaciją būtinai apima „pareigas ir atsakomybes“, taip pat ir ribas, kurias žiniasklaida privalo pati sau taikyti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Mater prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 54997/08, 55 p.).

Teismui pripažinus, kad A. Č. negali būti laikomas viešuoju asmeniu Visuomenės informavimo įstatymo prasme, publikacijose paskelbta privataus pobūdžio informacija bei duomenys apie privatų A. Č. gyvenimą be siekio inicijuoti visuomenei reikšmingą diskusiją kokiu nors visuomenei rūpimu klausimu, be siekio atskleisti kokį nors pažeidimą ar nusikalstamą veiką, pažeidžia saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos pusiausvyrą. Atsižvelgus į tai, toks paskelbimas negali būti pateisinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1–3 dalyse bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į saviraiškos laisvę kontekste.

Atsižvelgęs į tai teismas sutinka su atsakovės padaryta išvada, kad pareiškėja publikacijomis pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalis, nes nesant Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, paskelbė duomenis apie privatų gyvenimą be asmens sutikimo, todėl šis pažeidimas ginčijamame sprendime konstatuotas pagrįstai.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos argumentus, susijusius su tuo, kad publikacijose pateikta informacija yra pareiškėjos nuomonė. Net jei ir galima pareiškėjos A. Č. priskirtą vietą reitinge vertinti kaip pareiškėjos nuomonę, visi kiti publikacijose pateikti duomenys vertintini kaip žinia visuomenei, o ne pareiškėjos nuomonė.

Teismas sutinka, kad turtingiausių šalies žmonių sąrašo, jų valdomo turto vertės bei sričių, kuriose veikia jų verslas, paskelbimas iš tiesų gali prisidėti prie viešojo intereso diskusijos apie visuomenei reikšmingus verslo procesus, čia gaunamas pajamas, apie valstybės mokesčių bei socialinės politikos tinkamumą; sutinka taip pat su tuo, kad turtingiausių žmonių sąrašas, jų valdomo turto vertė bei sritys, kuriose veikia jų verslas, yra klausimai, kurie daro poveikį visuomenei tokia apimtimi, kad jie gali pagrįstai traukti visuomenės dėmesį, ją dominti ir jai rūpėti. Vis tik, šiuo atveju pareiškėja neįrodė, kad paskelbdama publikacijas kėlė visuomenei reikšmingą diskusiją dėl paminėtų vertybių.

Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais vertinant A. Č. elgesį ankstesnių publikacijų atžvilgiu kaip teisiškai reikšmingą.

Teismas pripažįsta, kad atitinkamo asmens elgesys prieš reportažo publikavimą, ar tai, kad atitinkama nuotrauka ar susijusi informacija jau buvo pasirodžiusi ankstesnėje publikacijoje, taip pat yra aplinkybės, į kurias atsižvelgtina (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 111 p.).

Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad tiek, kiek pareiškėjas žurnalistas neiškreipdamas perteikė dalį informacijos, kuri buvo laisvai atskleista ir paviešinta paties asmens, konkrečiai, jo autobiografijoje, apie jo turtą ir kaip jis leido pinigus, jis jau neturėjo „teisėtų lūkesčių“, kad jo privatus gyvenimas bus veiksmingai apsaugotas (2009 m. liepos 23 d. sprendimo byloje Hachette Filipacchi Associés (ICI PARIS) prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 12268/03, 52, 53 p., taip pat žr. 2005 m. birželio 15 d. sprendimą byloje Minelli prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 14991/02).

Ir priešingai, Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad vien ankstesnio bendradarbiavimo su žiniasklaida faktas negali būti argumentas, dėl kurio atitinkamas asmuo netektų visos apsaugos nuo publikavimo. Asmens tariamas ar tikras ankstesnis toleravimas ar prisitaikymas prie publikacijų, susijusių su jo(s) privačiu gyvenimu nebūtinai atima iš atitinkamo asmens jo teisę į privatumą (2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendime byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 130 p.).

Nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, viena faktas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo dėl ankstesniais metais skelbiamų turtingiausiųjų asmenų sąrašų jokių pretenzijų dėl įtraukimo į sąrašą ir (ar) jame nurodytos informacijos iki šiol nereiškė, nėra argumentas, galintis nulemti informacijos skelbimo teisėtumą, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo vien tik toleravo ankstesnes publikacijas. Pareiškėja neįrodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo aktyviais veiksmais būtų prisidėjęs prie nurodytos informacijos skleidimo.

III. Dėl pateiktos informacijos teisingumo, tikslumo ir nešališkumo

Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Pareiškėja nesutinka su ginčijamame sprendime konstatuotu šiuo pažeidimu iš esmės dėl to, kad: pirma, kad paskelbtai informacijai taikytina Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta redakcinės atsakomybės išimtis; antra, pateikta informacija iš esmės teisinga, o absoliutaus tikslumo iš spaudos reikalauti negalima. Teismas nurodytus pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir žemiau dėl to pasisakys.

Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo, be kita ko, anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones (Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kaip teisingai pažymėta ginčijamame sprendime, tam, kad būtų galima remtis redakcinės atsakomybės išimtimi, skelbiant informaciją, būtina nurodyti informacijos šaltinį. Publikacijų tekstas patvirtina, kad toks šaltinis nebuvo nurodytas, taigi pareiškėjos argumentai, susiję su tuo, kad informacija publikacijose paskelbta iš ankstesnės publikacijos ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)), kurios anksčiau trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo, todėl pareiškėja dėl jos turinio negali atsakyti, atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl paskelbtos informacijos tikslumo ir teisingumo bei nešališkumo, teismas pažymi, kad ginčijamame sprendime atsakovė detaliai išanalizavo, kodėl sprendžia, kad publikacijose pateikta netiksli ir neteisinga informacija, kuri pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus principus, ir teismas neturi pagrindo nesutikti su nustatytomis aplinkyėmis ir jų vertinimu. Pažymėtina, kad ir pati pareiškėja neginčija fakto, kad pateikta informacija nebuvo tiksli ir teisinga, tačiau mano, kad netikslumai gali būti pateisinami, atsižvelgus į tai, kad iš spaudos negali būti reikalaujama absoliutaus tikslumo.

Teismas sutinka su pareiškėja, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003, 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009), tačiau ši nuostata negali būti suprantama tiesmukiškai. Teisminėje praktikoje suformuota teisės aiškinimo taisyklė – kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo reiškia spaudos pareigą elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę. Iš esmės išlyga spaudai dėl informacijos tikslumo siejama su tuo, kad pastaroji ne visada turi realias galimybes gauti visiškai tikslią informaciją, todėl reikalavimas absoliučiai tikslios informacijos, iš esmės paneigtų spaudos, kaip „viešojo sergėtojo“ vaidmenį, kurį ji atlieka demokratinėje visuomenėje, tačiau nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusiklostė.

Kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimų, skelbdama publikacijas, jis rėmėsi ne tik minėta publikacija (duomenys neskelbtini), bet ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017 (ieškinys pateiktas 2017 m. sausio 6 d.). Iš minimame sprendime pateiktų aplinkybių aiškiai matyti, kad dar iki trečiajam asmeniui kreipusis dėl akcijų perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia minimoje Kauno apygardos teismo byloje, pagal trečiojo asmens A. Č. 2014 m. gruodžio 15 d. R. D. naudai pasirašytą neprotestuojamą vekselį (apmokėjimo terminas – 2015 m. birželio 15 d.), R. D. pareikalavimu notarui išdavus vykdomąjį dokumentą, pagal antstolio raginimą, A. Č. jau 2016 m. liepos 12 d. buvo pervedęs visą pagal neprotestuotiną vekselį privalomą mokėti sumą, – 871 878,35 Eur, o tik po to kreipėsi dėl savo teisių gynimo civilinio proceso tvarka.

Tai leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėja disponavo ypač aiškia ir tikslia teismo sprendime esančia informacija (aiškesne ir tikslesne nei nurodytoje (duomenys neskelbtini) paskelbtoje publikacijoje) apie publikacijose nurodytas aplinkybes, susijusias su A. Č. ir jo verslo partnerio ginču dėl akcijų ir su neprotestuotino vekselio apmokėjimo aplinkybėmis, todėl elgdamasi sąžiningai, turėjo pareigą, pateikdama informaciją, jos neiškraipyti, nenutylėti tam tikrų faktų, siekdama stipresnio įspūdžio, tačiau to nepadarė. Atsižvelgęs į tai, teismas sutinka su atsakovės ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad aptartame kontekste, negalima pripažinti, kad publikacijose pateikta informacija buvo teisinga, tiksli ir nešališka, todėl atsakovė pagrįstai pripažino, kad pareiškėja pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus principus.

Pareiškėjos argumentai, kad minimoje (duomenys neskelbtini) publikacijoje minimi ,,teismo antstoliai“, ,,teisminiai procesai“ ją suklaidino, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės: pareiškėja disponuodama 2017 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017, turėjo tikslią ir aiškią informaciją apie publikacijose paskelbtas aplinkybes; taigi, elgdamasi sąžiningai, privalėjo į ją įsigilinti ir pateikti visuomenei Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus principus atitinkančią informaciją; pareiškėja to nepadarydama, iš esmės piktnaudžiavo teise skleisti informaciją.

IV. Dėl Reglamento (ES) 2016/679 nuostatų pažeidimo

Pareiškėja nesutinka, kad ginčijamus sprendimu jai pagrįstai pareikštas papeikimas dėl Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant publikacijas ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir ,,(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)).

Asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas) (Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punktas). Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma – duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais (Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies (a) punktas).

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (2019 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2500 redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu).

Asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius (Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 1 punktas).

Duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas (Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 2 punktas).

Aptartame teisinio reguliavimo kontekste teismas sutinka su atsakovės ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjai publikacijose paskelbus trečiojo asmens vardą, pavardę, amžių, finansinę padėtį, turto šaltinį, nuotrauką, buvo tvarkomi A. Č. asmens duomenys Reglamento (ES) 2016/679 prasme.

Teismas sprendimo II–III dalyje pateikė argumentus, kuriais remiantis padarė išvadą, kad pareiškėja trečiojo asmens duomenis turėjo teisę paskelbti tik esant jo sutikimui. Be to, kad pareiškėja, tvarkydama trečiojo suinteresuoto asmens duomenis (juos paskelbdama) nebuvo sąžininga, nes skelbdama duomenis pažeidė teisingumo, tikslumo ir nešališkumo principus.

Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio nustatyti pagrindai, kuriems esant laikoma, kad duomenys tvarkomi teisingai. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad šiuo atveju vienintelis teisėtas pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnį trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo būdas buvo galimas Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies (a) punkte nustatytu pagrindu, t. y. jei duomenų subjektas būtų davęs sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais. Sprendimo II–III dalyse aptarti įrodymai patvirtina, kad sprendžiant dėl teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę bei teisės į asmens duomenų apsaugą balanso, pripažinta, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo teikti prioriteto teisei į saviraiškos ir informacijos laisvę, todėl pripažinta, kad atsakovė pagrįstai sprendė, kad asmens sutikimas dėl duomenų paskelbimo šiuo atveju buvo būtinas, tokio sutikimo trečiasis asmuo nedavė, todėl teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės išvada, kad duomenys tvarkyti pažeidžiant Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio nuostatas, taigi, pažeidžiant teisėtumo principą, nes duomenys galėjo būti paskelbti tik Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies (a) punkte nurodytu pagrindu.

Sprendimo II–III dalyje pateikti argumentai patvirtina, kad teismo vertinimu, pareiškėja neturėjo pagrindo remtis duomenų tvarkymo teisėtumą pagrindžiančiu Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalie (f) punktu, nustatančiu, kad duomenų tvarkymas teisėtas, kai tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas, – nes pareiškėja nepagrindė, kad toks teisėtas interesas buvo nagrinėjamu atveju. Atsižvelgus į tai, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos argumentus, kad jos tvarkomų duomenų teisėtumas gali būti pagrįstas Reglamento (ES) 6 straipsnio 1 dalies (f) punktu.

Aptartame kontekste, teismas neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjos skunde nurodytu argumentu, kad buvo nesilaikyta Reglamento (ES) 2016/679 85 straipsnio reikalavimų, nustatančių, kad teisė į asmens duomenų apsaugą pagal šį reglamentą turi būti suderinta su teise į saviraiškos ir informacijos laisvę, įskaitant duomenų tvarkymą žurnalistikos tikslais ir akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos suderintos su Reglamento (ES) 2016/679 nuostatomis, pareiškėjos veiksmai vertinti tiek Visuomenės informavimo įstatymo, tiek Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo bei Reglamento (ES) 2016/679 kontekste, atsižvelgta į tarptautines teisės nuostatas ir tarptautinių teismų jurisprudenciją ginant teisę į saviraiškos ir informacijos laisvę. Vien tai, kad nurodyto teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos kontekste padaryta išvada dėl paskelbtų duomenų neteisėtumo nesutampa su pareiškėjos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo vertinimas nepagrįstas.

Kaip minėta, asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas) (Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punktas).

Aukščiau aptarti argumentai patvirtina, kad pareiškėja asmens duomenis paskelbė pažeisdama Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies (a) punktą, taigi, atsakovė pagrįstai ginčijamame sprendime nustatė teisėtumo principo pažeidimą.

Sąžiningumo principo apibrėžtis Reglamente (ES) 2016/679 neaptarta, todėl teismas pareiškėjos veiksmus tvarkant asmens duomenis vertins sąžiningumo, kaip bendrojo teisės principo, kontekste.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (pvz., EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje H. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25181/94, 46 punktas; 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje S. and M. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01, 87 punktas; 2008 m. liepos 29 d. sprendimas byloje F. prieš Moldovą, peticijos Nr. 22824/04, 26 punktas, ir kt.).

Europos Žmogaus teisių teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konvencijos 10 straipsnyje minimos pareigos ir atsakomybė, susijusios su naudojimusi saviraiškos laisve, reiškia, jog žurnalistams šio straipsnio apsauga taikoma tik jei jie veikia sąžiningai, remdamiesi tiksliais faktais, ir pateikia „patikimą ir tikslią“ informaciją, laikydamiesi žurnalistų etikos (pvz., EŽTT 2000 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo byloje B. T. ir kiti prieš Norvegiją 53 punktą; 2002 m. liepos 11 d. sprendimo byloje G. prieš Jungtinę Karalystę 39 punktą; 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje F. ir R. prieš Prancūziją 54 punktą).

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja disponavo ypač aiškia ir tikslia informacija (turėjo 2017 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimą) apie aplinkybes, susijusias su A. Č. ir jo verslo partnerio ginču dėl akcijų, su neprotestuotino vekselio apmokėjimo aplinkybėmis, taigi, elgdamasi sąžiningai, pagal tarptautinių teismų praktikos suformuotas Konvencijos 10 straipsnio aiškinimo taisykles, privalėjo pateikti tikslią ir aiškią informaciją, jos neiškraipyti, nenutylėti tam tikrų faktų, tačiau tvarkydama gautus duomenis ir paskelbdama informaciją ją iškraipė: vietoje 2017 m. gruodžio 21 d. teismo sprendime nurodyto fakto, kad verslo partneriui pareikalavus apmokėti neprotestuotiną vekselį ir su notaro įrašu kreipusis į antstolį, A. Č. geranoriškai sumokėjo mokėtiną sumą, nurodė, kad – po teismo sprendimų antstoliai iš A. Č. jau išieškojo apie 800 tūkst. eurų, kas, teismo nuomone, turi esminės įtakos visuomenei vertinant A. Č. kaip asmenybę ir verslininką. Toks duomenų tvarkymas negali būti pripažįstamas sąžiningu, todėl teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad duomenų tvarkymas pažeidė Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkte įtvirtintą sąžiningumo principą.

Taikant skaidrumo principą, fiziniams asmenims turėtų būti aišku, kaip su jais susiję asmens duomenys yra renkami, naudojami, su jais susipažįstama arba jie yra kitaip tvarkomi, taip pat kokiu mastu tie asmens duomenys yra ar bus tvarkomi (Reglamento (ES) 2016/679 preambulės 39 punktas). Ginčo atveju nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo apie jo asmens duomenų tvarkymą nebuvo informuotas, jam pareiškėjo paprašius pateikti paaiškinimus, iš kur gauti minėti duomenys, pareiškėja tiksliai neatsakė, viena vertus nurodė, kad neturi pareigos atskleisti šaltinio, kita vertus, aiškino, kad duomenys surinkti tik iš viešųjų registrų, tačiau, kokie duomenys, iš kurių konkrečiai registrų gauti nenurodė. Būtent duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas) (Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja gi neįrodė tvarkiusi asmens duomenis skaidriai, todėl nėra pagrindo nesutikti su ginčijamu sprendimu, kuriame padaryta išvada, kad pareiškėja pažeidė Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkte įtvirtintus duomenų tvarkymo principus.

Vien tai, kad skaidrumo principas apibrėžtas ir Reglamento (ES) 2016/679 12 straipsnyje, kuris pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnį netaikomas, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais, nereiškia, kad šiuo atveju duomenų valdytojas neturėjo pareigos laikytis Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto reikalavimo dėl principų laikymosi. Reglamento (ES) 2016/679 8, 12–23, 25, 30, 33–39, 41–50, 88–91 straipsniai, kuriuose detalizuotos tam tikros duomenų tvarkymo nuostatos netaikomi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnyje nustatytais atvejais, tačiau tai nepanaikina visų asmens duomenų valdytojų pareigos laikytis asmens duomenų tvarkymo pagrindinių principų, nustatytų Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalyje.

Taigi, teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad konstatavus Reglamento (ES) 5 straipsnio 1 dalies (a) punkte įtvirtintą skaidrumo principo pažeidimą, pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai pritaikytas ir Reglamento (ES) 2016/679 12 straipsnis, kuris jai negalėjo būti taikomas.

Įvertinęs aukščiau aptartus argumentus, teismas sutinka su atsakovės ginčijamame sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei pripažįsta, kad ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja padarė Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkte bei 6 straipsnio 1 dalies (a) punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimus, dėl ko atsakovė, remdamasi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento (ES) 2016/679 58 straipsnio 2 dalies (b) punktu, pagrįstai pritaikė pareiškėjai atsakomybę už padarytus pažeidimus.

V. Dėl kitų skunde nurodytų argumentų

Teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos argumentus dėl dvigubo baudimo principo (lot. non bis inidem) pažeidimo.

Teismas pažymi, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis pirmiau nurodytas reikalavimas, draudžiantis bausti asmenį dukart už tą patį teisės pažeidimą (lot. non bis inidem), kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, taip pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas). Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis inidem, be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (2017 m. kovo 15 d. nutarimas).

Šiame kontekste aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje taip pat nuosekliai aiškinama, kad skirtingų teisinės atsakomybės rūšių taikymas asmeniui už padarytą neteisėtą veiką nėra konstitucinio principo non bis inidem pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-858-1083/2010, eA-356-415/2018, A-868-261/2018, eA-411-492/2022, eA-562-662/2022). Šio teismo praktikoje pabrėžiama, kad konstitucinis non bis inidem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, taip pat nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas.

Dėl aptarto teismas sprendžia, kad nustačius, jog paskelbdama publikacijas pareiškėja padarė kelis skirtingus teisės pažeidimus, pagrįstai pritaikyta atsakomybė už visus nustatytus pažeidimus.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintos nuostatos reiškia, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021).

Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teismas sprendžia, kad skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamo sprendime yra aiškiai nurodytas sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, išsamiai išanalizuotos reikšmingos sprendimui aplinkybės, tinkamai pritaikytos teisės normos, išanalizuoti dokumentai ir įrodymai, kurių pagrindu priimtas sprendimas, išaiškinta apskundimo informacija.

Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos argumentus, susijusius su skundžiamo sprendimo neatitikimu individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams.

Teismas su tokiu pareiškėjos vertinimu nesutinka.

Nors pareiškėja aiškiai nenurodė, iš kokių konkrečiai viešųjų registrų ir kokiu pagrindu gavo naudojamus duomenis, tačiau teismas pažymi, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, viešuosiuose registruose esantys duomenys nėra visiškai vieši, jie teikiami tik esant teisėtam, įstatyme nustatytam pagrindui: pvz., Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatų 36–37 punktai; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatų 221–223 punktai.

Pažymėtina ir tai, kad net tuo atveju, kai duomenys jau yra viešai prieinami visuomenei, nebūtinai panaikina Konvencijos 8 straipsnio apsaugą šių duomenų atžvilgiu. Konvencijos 8 straipsnis nustato tam tikrą informacinio apsisprendimo teisę, leidžiančią asmenims remtis savo teise į privatumą dėl duomenų, kurie, nors neutralūs, renkami, tvarkomi ir skleidžiami kolektyviai ir tokia forma ir būdu, kad jų teisės pagal Konvencijos 8 straipsnį gali būti paveikiamos (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 134, 137 p.).

Pareiškėjos nurodomas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 6 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje C-73/07 taip pat patvirtina nuostatą, kad veiklą, susijusią su pagal nacionalinės teisės aktus viešais pripažįstamuose dokumentuose esančiais duomenimis, reikia laikyti asmens duomenų tvarkymo veikla, vykdoma „tik žurnalistikos tikslais“ šios nuostatos prasme, jeigu jos vienintelis tikslas yra skleisti visuomenei informaciją, nuomones ar idėjas, o tai nustatyti turi nacionalinis teismas.

Taigi, vien duomenų viešumo faktas savaime nereiškia ribojimų nebuvimo juos tvarkant.

Pareiškėjos manymu, ginčijamas sprendimu nepagrįstai ribojama tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu garantuojama saviraiškos ir informacijos laisvė bei visuomenės interesas būti informuotai, t. y. sukurtas precedentas įtvirtinantis cenzūrą.

Teismas pažymi, kad cenzūra – žiniasklaidos ir kitų informacijos priemonių valstybinė priežiūra ir kontrolė, kurią atlieka specialios institucijos, kurios pagrindinis tikslas – stabdyti valdžiai ir jos oficialiajai ideologijai priešingų ar nepageidaujamų žinių, nuomonių plitimą, garantuoti karinių ir valstybės paslapčių saugumą.

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises (LVAT administracinėse bylose Nr. A62-787-2011, Nr. A858-1309/2012).

Atsižvelgus į šias teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, darytina išvada, kad atsakovė ginčijamu sprendimu nesiėmė veiksmų, kurie būtų suvokiami kaip tiesioginis kišimasis į visuomenės informavimo priemonių veiklą, taip pat nedraudė šios veiklos ar kaip nors jos neribojo. Tačiau viešai paskleistos informacijos turinys dažnai tampa asmens teisės skleisti informaciją ir kitų žmogaus teisių, kurias saugo įstatymas, konflikto objektu. Todėl atsakovės įstatymu jai deleguota pareiga prižiūrėti, kad nebūtų pažeidžiama visuomenės interesų – teisės gauti teisingą, objektyvią ir nešališką informaciją bei kitų žmogaus teisių (garbės ir orumo, privatumo, asmens duomenų) apsaugos – pusiausvyra, t. y. ji turi užtikrinti, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai sąžiningai ir atsakingai naudotųsi jiems suteikta teise skleisti informaciją bei idėjas. Atsakovei Visuomenės informavimo įstatyme pavesta ne tik pagrindinių visuomenės informavimo principų bei žmogaus teisių apsaugos reikalavimų priežiūra, bet ir suteikti įgaliojimai reaguoti į teisės aktų, reglamentuojančių visuomenės informavimo sritį, pažeidimus. Atsakovei nustatyta pareiga priimti įspėjančiojo ar įpareigojančio pobūdžio sprendimus bei taikyti administracinę atsakomybę, tačiau atsakovė, atlikdama įstatymu pavestas funkcijas, negali imtis veiksmų, kurie būtų suvokiami kaip tiesioginis kišimasis į visuomenės informavimo priemonių veiklą (cenzūra), negali drausti šios veiklos ar kaip nors ją riboti, negali reikalauti atskleisti informacijos šaltinį.

Aptartame kontekste teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamu sprendimu įtvirtinta žiniasklaidos cenzūra.

Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, todėl dėl jų teismas nepasisako.

VI. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis).

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).

Kaip minėta, byloje pripažinta, kad ginčijamas atsakovės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis).

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Č. 2021 m. balandžio 26 d. pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, – 1 497,38 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šias išlaidas patvirtina 2021 m. vasario 28 d., 2021 m. kovo 31 d. ir 2021 m. balandžio 26 d. PVM sąskaitos faktūros ASAU Nr. 000628, Nr. 0006350 ir Nr. 000642 bei 2021 m. kovo 3 d. ir 2021 m. balandžio 4 d. patvirtinimai apie lėšų įskaityme bei 2021 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. 6923.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Teismas įvertinęs tai, kad byloje atstovas teikė atsiliepimą į skundą, tris prašymus, atstovavo keturiuose teismo posėdžiuose, kurie truko 3 val., taip pat atsižvelgęs į šių procesinių veiksmų atlikimą (2021 m. balandžio 26 d. ataskaita bei informacinės pažymos apie teismo posėdžius), bylai aktualių 2020 m. III–IV ketvirčio, 2021 m. II ketvirčio, 2023 m. I ketvirčio, 2024 m. I–II ketvirčių vidutinio darbo užmokesčio mėnesinį brutto darbo užmokestį šalies ūkyje, sprendžia, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.

Pažymėtina, kad mažinti šių išlaidų, atsižvelgus į trukusį procesą, ginčo sudėtingumą, teismas taip pat neturi pagrindo.

Atsižvelgus į tai, trečiojo suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1 497,38 Eur, priteistinos iš pareiškėjos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,N“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), skundą atmesti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,N“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 1 497,38 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 38 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.