Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Sprendimu nuspręsta panaikinti Irano Islamo Respublikos piliečiams P. F. N. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7475296 (galiojantį iki 2021-07-10) ir P. E. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 7475730 (galiojantį iki 2021-07-10) bei A. E. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7475729 (galiojantį iki 2021-07-10).

Nurodo, kad atsakovas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir VSDFV) informacinėje sistemoje kaupiamus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus bei nustatė, kad 2021 metų sausio mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtas darbo užmokestis nesiekė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, į bendrą darbo užmokesčio sumą neįskaitant pareiškėjos, kitų užsieniečių, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Lietuvos piliečių, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančių (dirbusių) ne visą darbo laiką, darbo užmokesčio. Atsakovas taip pat analogiškai patikrino 2020 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei nustatė, kad ir šiais laikotarpiais VSDFV duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtas darbo užmokestis nesiekė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, atsakovas Sprendime nurodė, esą pareiškėja apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo bei nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

Skunde nesutiktina su Sprendimo teiginiais, esą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę vykdyti bet kurią iš įmonės įstatuose nurodytų veiklos rūšių. Pažymi, kad įstatai yra bendro pobūdžio dokumentas ir jame tikslingai nurodoma daugiau skirtingų ekonominės veiklos rūšių tam, kad tuo atveju, jeigu įmonėje būtų priimtas sprendimas keisti veiklos kryptį, būtų galima tai padaryti nekeičiant įstatų bei išvengiant su tuo susijusių administracinių veiksmų. Tačiau tam tikrų veiklos rūšių įvardijimas įmonės įstatuose savaime nereiškia, jog įmonė yra pasirengusi šią veiklą vykdyti. Be to, dėl epidemiologinės situacijos ir ryšium su ja skelbiamais draudimais nemaža dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatuose nurodytų veiklos rūšių taip pat patenka į ribojamos veiklos sritį (pavyzdžiui, prekyba, paslaugų teikimas, kelionių organizavimas). Sprendime minima aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 metais vykdė konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą taip pat savaime nesukuria prielaidos šios rūšies veiklos vykdymui 2020 metais. Paaiškina, kad kritiškai sumažėjus šių paslaugų paklausai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ šios veiklos nebevykdo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualiomis. Nesant klientų, kuriems galėtų būti teikiama paslauga, konsultavimo veikla nėra įmanoma.

Atkreipia dėmesį, kad nors teoriškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatuose numatyta daugiau įmonės galimos vykdyti veiklos rūšių, nuo 2020 metų pradžios pagrindinė ir vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „„(duomenys neskelbtini)““, esantis adresu „(duomenys neskelbtini)“. Nors restorano verslas iki pandemijos pradžios 2020 vasarį judėjo pozityvia linkme, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip ir kiti restoranai, 2020 metais susidūrė su itin dideliais verslo draudimais, kurie apsunkino veiklą ir pajamų surinkimą. Pažymi, kad faktiškai maisto išsinešimui generuojamos pajamos negalėjo padengti net būtiniausių įmonės sąnaudų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ restoranas „„(duomenys neskelbtini)““ turi itin siaurą specializaciją - gamina tik vegetarišką maistą, kuris nors yra šiuo metu populiarėjantis bei madingas, tačiau vis tik nėra klientų prioritetinis pasirinkimas. Todėl galimybė teikti maistą išsinešimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišgelbėjo, nors įmonė vystė šią veiklos kryptį. Nurodo, kad vertinant 2020 metų apyvartą matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamos buvo pastebimai didesnės vasaros sezono metu ir ne karantino laikotarpiais, kai buvo leidžiama teikti viešo maitinimo paslaugas ne tik išsinešimui. Tačiau vis tik gaunamos pajamos buvo nepakankamai didelės, kad jų užtektų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pakankamam darbo užmokesčio fondui sukaupti, kad būtų galima įvykdyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio.

Nurodo, kad restoranui iki minimumo sustabdžius veiklą dėl galiojančių apribojimų, tapo be galo sudėtinga išlaikyti reikalaujamą kiekį darbuotojų ir mokėti jiems nustatyto dydžio atlyginimus, kai darbo apimtys restorane tik tokios, kuomet užimtumui patenkinti pakanka vos 1 darbuotojo. Dėl paskelbto karantino UAB „(duomenys neskelbtini)“ teko paskelbti darbuotojų prastovą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalimi, paskelbus prastovą tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, prastovos laikotarpiu darbdavys darbuotojui moka darbo užmokestį, ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka. Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsidūrė padėtyje, kai norint gauti pagalbos priemonę bei iš užimtumo tarnybos sumokėtos subsidijos atsiskaityti su darbuotoju ir tokiu būdu išsaugoti jo darbo vietą, įmonė neturėjo kito kelio kaip tik sumažinti tokio darbuotojo darbo užmokestį prastovos laikui.

Nurodo ir tai, kad restoranas, kitaip nei kitos veiklos rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita, tiek sezonine, tiek nesusijusią su sektoriaus sezoniškumu. Dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ beveik nuolat reikėdavo ieškoti naujų virtuvės ir salės darbuotojų, atsirasdavo laiko tarpai, kuomet trūkdavo personalo, vienam išėjus, o kitam dar nepradėjus dirbti, nes paieškos, atrankos laikas užima nuo savaitės iki mėnesio, o dėl epidemiologinės situacijos - ir ilgiau. Įmonė jokiu būdu nesielgė piktavališkai ir visom išgalėm šiuo sunkiu laikotarpiu stengėsi išpildyti nuostatas, susijusias su darbuotojų bei jų darbo užmokesčio dydžiu. Iš pridedamos VSDFV suvestinės apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2020-01-01 iki 2020-12-31 matyti, kad 2020 metais pusė darbuotojų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vos 2-3 mėnesius.

Pažymi, kad Sprendime klaidingai nurodoma, esą nebuvo kreiptasi dėl pasikeitusių aplinkybių. Nurodo, kad 2021-02-08 elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovo direktorę, įvardindami problemas ir prašydami patarimo, kaip susiklosčiusią situaciją išspręsti.

Nurodo, kad yra dedamos pastangos situacijai ištaisyti bei atkurti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Nuo 2021-02-01 iš prastovų buvo atšaukti visi esami įmonės darbuotojai. Nuo 2021-02-01 darbuotoja A. L. įmonėje dirba pilnu etatu ir jai nustatytas 1135,00 Eur mėnesinis atlyginimas ir nuo 2021-02-01 darbuotojui E. V. nustatytas 1135,00 Eur mėnesinis atlyginimas. Tokiu būdu, šiuo metu išnyko pagrindas kvestionuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

Pažymi, kad skundžiamu Sprendimu sukeliamos neproporcingai neigiamos pasekmės. Visa pareiškėjų šeima be galo myli Lietuvą, jos žmones, gerbia ir paklūsta vietiniams įstatymams, yra be galo emociškai prisirišę prie susikurto gyvenimo Lietuvoje, sunkiai dirbo, stengėsi ir svajojo Lietuvoje įleisti savo ir savo vaikų šaknis.

Pareiškėjos nepilnamečiai vaikai lanko lietuviškas ugdymo įstaigas, puikiai kalba lietuviškai, juos itin skaudžiai palietė žinia apie priimtus sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Sprendimo vykdymas padarys nepataisomą žalą nepilnamečiams vaikams. Per ilgą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiką vaikai čia adaptavosi, susirado draugų, išmoko valstybinę kalbą, mokosi pagal Lietuvos mokyklinio ugdymo programą. Vaikų mentalitetas taip pat prisitaikė prie Lietuvos realijų, jie net nebemoka persų kalbos. Privertus vaikus grįžti į Irano Islamo Respubliką, jie patirs itin neigiamą ir galimai neįveikiamą patirtį adaptuojantis prie šalies gyvenimo, su kuria jie prarado bet kokias sąsajas išskyrus formalias (jie yra Irano piliečiai).

Departamentas pabrėžia, jog ginčijamame sprendime vertindamas bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, Departamentas vadovavosi ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatais, kuriuose bendrai nurodomos galimos vykdyti bendrovės veiklos, tačiau finansinės atskaitomybės dokumentais: 2020-06-01 valstybės įmonei Registrų centrui bendrovės teiktose finansinėse ataskaitose ir dokumentuose pažymėta, jog 2019 m. laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė ne tik restoranų ir pagaminto maisto teikimo veiklą (5610), tačiau ir konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą (7022). Nors pareiškėja teigia, kad nuo 2020 metų tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020-03-16 Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė.

Nurodo, kad pareiškėjų skunde minimos aplinkybės, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomas restoranas „„(duomenys neskelbtini)““ turi itin siaurą specializaciją, restoranas, kitaip, nei kitos verslo rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšmingos ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, kadangi prieš pradėdamas vykdyti veiklą ir prieš kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėja P. F. N. privalėjo būti susipažinusi su Įstatymo bei kitų aktualių teisės aktų reikalavimais, tinkamai įsivertinti verslo riziką, numatyti, kokių priemonių ir veiksmų imsis, kad, be kita ko, užtikrintų pakankamą darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą. Taip pat, jei pareiškėjai išlaikyti viešojo maitinimo srityje veikiantį verslą yra sudėtinga, neaišku, kodėl pareiškėja neplėtoja įmonės veiklos pagal kitas veiklos rūšis, ką leidžia UAB „„(duomenys neskelbtini)““ steigimo dokumentai.

Pažymi, kad pareiškėja teigia, jog bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, tačiau iš kartu su skundu pateikto įmonės vadovo 2021-11-07 įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), kai Migracijos departamentas vertino ne tik šios darbuotojos, bet ir E. V. bei A. L. darbo užmokesčio dydžius.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog prastovos įmonėje buvo atšauktos nuo 2021-01-29 ir tą pačią dieną (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams) padidinti darbuotojams E. V. ir A. L. mokami darbo užmokesčiai, kas leidžia spręsti, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.

Pareiškėjos nepilnamečiams vaikams – P. E. ir A. E. 2019-07-10 buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2021-07-10, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu.

Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta panaikinti Irano Islamo Respublikos piliečiams P. F N išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7475296 (galiojantį iki 2021-07-10), P. E. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 7475730 (galiojantį iki 2021-07-10) bei A. E.išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7475729 (galiojantį iki 2021-07-10).

Nustatyta, kad Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2021-02-18 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjos P. F. N. valdomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad šiuo metu bendrovėje yra įdarbinti 6 darbuotojai: 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ir 3 trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi.

Pagal aktualiausius Sodros informacinės sistemos duomenis (aktualiausi duomenys Sodrai bendrovės yra pateikti už darbą 2021 m. sausio mėn.), buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos I. G., gim. „(duomenys neskelbtini)“ m., darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 642 Eur; darbuotojo E. V., gim. „(duomenys neskelbtini)“ m., - darbo užmokestis sudarė 1052,80 Eur. Patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje apie P. F N valdomos bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją A. L., gim. „(duomenys neskelbtini)“ m., buvo nustatyta, kad jai nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje mokamas 495-496 Eur/mėn. darbo užmokestis. Todėl Departamentas laikė, kad, A. L., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba visą darbo laiką, kadangi jai yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2020 m. sudarė 607 Eur/mėn., o nuo 2021 m. sausio mėn. sudaro 642 Eur/mėn.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes Departamentas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. I. G., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., E. V., gim. „(duomenys neskelbtini)“m), bendrai mokamas darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudaro 1694,80 Eur. Atsižvelgiant į tai buvo konstatuota, kad P. F N valdomoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1694,80 Eur, todėl F. N. bei jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokamas 1694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pažymėtina tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), nagrinėdamas bylas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą (LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4059- 858/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3280-438/2018). Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

Ginčo atveju nustatyta, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos P. F. N. valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kadangi darbuotojams bendrai mokamas 1694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis sausio mėnesį nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl buvo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės pripažįsta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau mano, kad šiuo atveju turėjo būti įvertinta jos individuali situacija, tai, kad Bendrovė dirbo valstybėje paskelbto karantino sąlygomis, jos veikla buvo apribota.

Nustatyta, kad priimant Sprendimą, taip pat įvertinta aplinkybė, jog nuo 202011-07 Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas. Departamentas, įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, t. y., kad Bendrovė vykdo plataus pobūdžio veiklą, nes be maitinimo įstaigos paslaugų yra teikiama ir kito pobūdžio veikla (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla), taip pat viešai prieinamą informaciją, kad karantino metu restoranas priima užsakymus, teikia maisto į namus paslaugas, Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė turi galimybes susidoroti su pokyčiais, nulemtais karantino režimo.

Skunde nurodoma, jog, nors Bendrovės įstatuose numatyta daugiau įmonės galimos veiklos rūšių, nuo 2020 metų pradžios vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „„(duomenys neskelbtini)““, todėl dėl pandemijos įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais.

Remiantis byloje esančiais Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais nustatyta, kad 2019 m. laikotarpiu Bendrovė vykdė ne tik restoranų ir pagaminto maisto teikimo veiklą (5610), tačiau ir konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą (7022). Nors pareiškėjas teigia, kad nuo 2020 metų tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020-03-13 Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė. Skundo teiginiai, kad konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualiomis, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Iš bylos medžiagos bei sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas taip pat įvertino Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir iki 2020-11-07, kuomet dar nebuvo paskelbtas karantinas.

Nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-15 nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020-10-30 iki 2020-11-06, viešojo maitinimo įstaigoms, restoranams, kavinėms buvo leidžiama veikti: minimo nutarimo 4.1.3 papunktyje įtvirtinta, kad nuo 2020-10-30 viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų, lažybų ir totalizatorių punktų veikla vykdoma nuo 7 iki 24 valandos, o darbo laiko ribojimas netaikomas, kai maistas tiekiamas išsinešti arba pristatomas fiziniams ir juridiniams asmenims kitais būdais, kai viešasis maitinimas teikiamas įmonių, įstaigų ar organizacijų, kuriose vykdomas pamaininis darbas, darbuotojams šių įmonių, įstaigų ar organizacijų teritorijose ir (ar) patalpose.

Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. spalio mėn. Bendrovėje buvo įdarbinti šie Lietuvos Respublikos piliečiai: I. G., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., E. V. gim. „(duomenys neskelbtini)“ m., E. A., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., ir A. L., gim. „(duomenys neskelbtini)“m. Kaip jau buvo minėta, Bendrovėje darbuotoja A. L., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., Bendrovėje niekada nedirbo viso darbo laiko, todėl jos darbo užmokestis negali būti vertinamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto bendrai visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams, kurie yra Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, mokamo darbo užmokesčio fondo kontekste.

Patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis už darbą 2020 m. spalio mėn., buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. buvo 607 Eur; darbuotojo E. V., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., – 752,52 Eur; darbuotojos E. A., gim. „(duomenys neskelbtini)“m., – 664,78 Eur. Tai reiškia, kad šiems Bendrovės darbuotojams, 2020 m. spalio mėn. atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 2 024,30 Eur, t. y. mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2018 m. IV ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudaro 961,70 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 1 923,40 Eur; pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 2 479,26 Eur/mėn. (1923,40 Eur x 1,289). Taigi, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja P F N bei jos valdoma įmonė nei 2020 m. spalio mėn., t. y. dar iki antrojo karantino režimo Lietuvos Respublikoje įvedimo, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad ir kitais 2020 m. mėnesiais Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo visą darbo laiką dirbantiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams mokėti mėnesinį darbo užmokestį, kuris bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius: už 2020 m. rugsėjo mėn. P F N valdomos Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 633,25 Eur, už 2020 m. lapkričio mėn. – 1 535,89 Eur, už 2020 m. gruodžio mėn. – 1 659,80 Eur. Pareiškėja šių faktinių aplinkybių neginčija.

Skunde nurodoma aplinkybė, kad Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, nepaneigia išvadų dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Iš pareiškėjos kartu su skundu pateikto 2021-11-07 įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), tačiau šiuo atveju yra reikšmingi visų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančių Bendrovės darbuotojų duomenys apie gautą darbo užmokestį. Kaip jau buvo minėta, Bendrovės darbuotojų darbo užmokestis 2020 m. spalio mėn., 2021 m. sausio mėn. buvo mažesnis už 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Be to, reikšminga ir tai, jog pareiškėja P F N iš prastovas atšaukė nuo 2021-01-29 ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas suponuoja išvadą, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta objektyvi nuo Bendrovės nepriklausiusi priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.