- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-03
- Bylos Nr.
- e2A-1244-921/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10441-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Rasa Urbanavičiūtė, Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- R. V. K.
- Atsakovas
- A. M., D. S., „Swedbank“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1466-962/2022 pagal ieškovo R. V. K. ieškinį atsakovams A. M., D. S. ir „Swedbank“ akcinei bendrovei dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. R. V. K. (toliau – ir ieškovas) patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų A. M., D. S. ir „Swedbank“, AB (toliau – ir atsakovė arba bankas) 10 000 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovui 2019 m. birželio 19 d. apie 12 val. mobiliuoju telefonu paskambino vyras, prisistatė banko saugos skyriaus darbuotoju. Šis asmuo perspėjo ieškovą, kad į jo banko sąskaitą bando įsilaužti trys asmenys. Minėtas asmuo nurodė ir tai, kad dėl to policija atlieka tyrimą, o bankas jo sąskaitą yra užblokavęs. Telefonu vyras paaiškino ieškovui, kokias funkcijas jis turi atlikti jam išduotu PIN kodų generatoriumi, kad būtų pakeisti identifikaciniai duomenys ir būtų išvengta įsilaužėlių atakos. Ieškovas po poros valandų vėl sulaukė to paties asmens skambučio. Minėtas asmuo nurodė, kad policija sulaikė vieną asmenį, taip pat nurodė ir tai, kad ieškovo banko sąskaitoje atsirado iš Norvegijos ar Danijos pinigų, kuriuos ieškovas turi išgryninti bankomate ir atiduoti sutartoje vietoje laukiančiam policininkui. Ieškovas tokiam prašymui neprieštaravo, bankomate išgrynino 14 000 Eur. Ieškovas nustebo, kad bankomate jam išdavė tokią didelę pinigų sumą, kadangi žinojo, jog yra nustatyti ženkliai mažesni paslaugų limitai. Ieškovui kilus įtarimų, jis nuvyko į banko skyrių ir pranešė apie vykdomą operaciją. Banko darbuotojai patikrino ieškovo duomenis ir pastebėjo, kad iš jo banko sąskaitos trimis pavedimais buvo pasisavinta 10 000 Eur. Pavedimai buvo padaryti į atsakovės A. M. banko sąskaitą. Ieškovas išgrynintus 14 000 Eur įsinešė atgal į savo banko sąskaitą, o banko darbuotojai iškvietė policijos pareigūnus. Ieškovas vėliau sužinojo, kad pavedimai iš jo sąskaitos buvo padaryti, paskirtyje nurodant „už pristatytas prekes“. Ieškovas taip pat sužinojo, kad atsakovai A. M. ir D. S. išgrynino iš jo gautą 10 000 Eur sumą. Ieškovo įsitikinimu, bankas netinkamai vykdė savo pareigas, numatytas teisės aktuose, klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrosiose sąlygose, nes laiku nesulaikė neteisėtai pervestų piniginių lėšų atsakovės A. M. banko sąskaitoje. Tokie banko veiksmai sąlygojo ieškovui kilusios žalos atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, jam kilusi 10 000 Eur žala turi būti priteista solidariai ne tik iš A. M. ir D. S., bet ir iš banko. Ieškovas pažymėjo ir tai, kad jo vardu buvo sukurta „Smart-ID“ paskyra, kuria ir buvo atliekami neteisėti mokėjimai.
3. Atsakovė „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo ir banko teisiniai santykiai kyla iš sutarties, todėl, sprendžiant klausimą dėl banko neteisėtų veiksmų ir žalos ieškovui atsiradimo priežasties, šalių veiksmai turėtų būti vertinami per sutartinių santykių prizmę, t. y. kokios šalių teisės ir pareigos buvo numatytos sutartimi ir kaip šalys vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Pagal incidento metu galiojusią tarp banko ir ieškovo sudarytą Elektroninių paslaugų tiekimo sutartį, didelis dėmesys buvo skiriamas elektroninių mokėjimo priemonių duomenų konfidencialumui ir saugumui. Atsakovė pažymėjo ir tai, kad elektroninių mokėjimo priemonių turėtojas ir naudotojas privalo rūpestingai jas saugoti, užtikrinti mobiliojo įrenginio ir saugos kodo saugumą. Naudotojas jokiais atvejais neturi teisės perduoti tretiesiems asmenims tapatybės patvirtinimo priemonių bei tapatybės patvirtinimo priemones generuojančių įrenginių, leisti jiems sužinoti konkrečius identifikavimo kodus, slaptažodžius arba leisti pasinaudoti minėtomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis bei juos generuojančiais įrenginiais, ir (arba) identifikavimo kodų nustatymo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju, tiek limitų keitimai, tiek visi trys pavedimai buvo patvirtinti ir atlikti per du kartus iš naujo jungiantis prie ieškovo teikiamos interneto banko paskyros ir sąskaitos, t. y. ieškovas du kartus tretiesiems asmenims diktavo visus prisijungimo kodus (savo asmeniškai sukurtą nuolatinį slaptažodį ir PIN kodų generatoriumi formuojamas skaitmeninių kodų sekas). Atsakovė pažymėjo ir tai, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą dėl 10 000 Eur nuostolių atlyginimo tyrimą atliko ir Lietuvos bankas. Lietuvos bankas 2019 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą netenkinti ieškovo reikalavimo. Pabrėžė, kad be ieškovo paviešintos asmeninės, tik jo paties valdomos slaptos informacijos, tretieji asmenys būtų negalėję atlikti jokių bankinių operacijų. Vartotojo teisės nėra absoliučios, todėl šiuo atveju ieškovas taip pat turi pareigas, nustatytas sutartimi bei įstatymu, kurių tinkamai nevykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų A. M. ir D. S. 10 000 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (10 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo; ieškinį atsakovės „Swedbank“, AB atžvilgiu atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovų A. M. ir D. S. po 480 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o valstybei iš atsakovų A. M. ir D. S. po 134,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 7 d. tarp ieškovo ir atsakovės „Swedbank“, AB buvo pasirašyta Elektroninių paslaugų teikimo sutartis (toliau – ir sutartis). 2018 m. spalio 12 d. ieškovas pasirašė Patvirtinimą dėl identifikavimo kodų nustatymo priemonės išdavimo. Ieškovas tokiu būdu patvirtino, kad: gavo identifikavimo kodų nustatymo priemonę (identifikavimo kodų generatorių) ir naudojimosi ja instrukciją; susipažino su nurodytomis sąlygomis (taip pat ir dėl saugumo), su jomis sutiko ir įsipareigojo jų laikytis.
6. 2020 m. gegužės 27 d. Utenos apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-732/2020 atsakovai A. M. ir D. S. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą – 10 000 Eur pinigus, priklausančius ieškovui R. V. K., tuo padarydami jam 10 000 Eur turtinę žalą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2019 m. birželio 19 d. apie 12 val. nenustatytas asmuo paskambino ieškovui, prisistatė banko darbuotoju, nurodė, kad iš jos sąskaitos yra plaunami pinigai, o norint tai sustabdyti, reikia padiktuoti elektroninio prisijungimo duomenis, t. y. ID kodą bei PIN generatoriaus sugeneruotus kodus. Ieškovui juos padiktavus, nenustatytas asmuo neteisėtai įgijo elektroninius prisijungimo duomenis prie ieškovo banko sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB banke. Nenustatytas asmuo, panaudodamas gautus prisijungimo duomenis, 2019 m. birželio 19 d. laikotarpiu nuo 12 val. 51 min. iki 13 val. 21 min. atliko tris neteisėtas finansines operacijas: vieną 2 000 Eur pavedimą bei du pavedimus po 4 000 Eur. Minėti pinigai, t. y. iš viso 10 000 Eur, buvo pervesti į atsakovės A. M. banko sąskaitą. Atsakovai A. M. ir D. S. pinigus 2019 m. birželio 19 d. apie 13 val. 29 min. išgrynino „Swedbank“, AB bankomate.
7. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2019 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 242-477 „D. R. V. K. ir banko „Swedbank“, AB ginčo nagrinėjimo“, kuriuo atmetė ieškovo prašymą atlyginti 10 000 Eur nuostolius.
8. Teismas, įvertinęs ieškovo ir banko sudarytos sutarties nuostatas, konstatavo, kad būtent ieškovo veiksmai (identifikacinių kodų atskleidimas) buvo pirminiai neteisėti, t. y. kalti, veiksmai ir tai buvo pirminė priežastis bei pagrindinė sąlyga incidentui kilti bei žalai atsirasti. Ieškovas suprato arba turėjo ir galėjo suprasti, kad jam atsakovės „Swedbank“, AB suteikti slapti ir tik jam žinomi prisijungimo prie sąskaitų duomenys apsaugo jo sąskaitas. Jų atskleidimas tretiesiems asmenims, juo labiau neidentifikuotiems telefoniniu ryšiu, pažeidė sąskaitos apsaugą ir sudarė galimybę tretiesiems asmenims pasinaudoti joje esančiais pinigais. Teismo vertinimu, personalizuotų (slaptų, žinomų tik vartotojui) prisijungimo prie sąskaitos duomenų atskleidimas telefoniniu ryšiu tretiesiems asmenims rodo ne tik ieškovo neteisėtus, pažeidžiančius sutarties sąlygas veiksmus, bet ir neprotingą, nerūpestingą elgesį, kuris kvalifikuotinas kaip didelis neatsargumas, lėmęs pinigų iš jo sąskaitos pervedimą tretiesiems asmenims. Todėl pačiam ieškovui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai.
9. Teismas, įvertinęs tai, kad technine prasme visas operacijas atliko pats ieškovas, nusprendė, kad bankas neturėjo teisinio pagrindo suabejoti ar stabdyti ieškovo atliekamų ir patvirtintų finansinių operacijų. Iš esmės dėl tų pačių priežasčių bankas, remdamasis Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 3.4.5 papunkčiu, neturėjo pagrindo atsisakyti vykdyti pervedimus, t. y. ieškovo atliktos piniginės operacijos nesukėlė bankui pagrįstų abejonių, kad mokėjimo nurodymą pateikė ne klientas ar jo teisėtas atstovas arba bankui pateikti dokumentai yra suklastoti. Ieškovo sąskaitoje (incidento metu) vykdytos operacijos neviršijo Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) 9 straipsnyje numatytų kritinių sumų, todėl bankas neturėjo pagrįstų abejonių dėl ieškovo atliekamų piniginių operacijų.
10. Teismas nustatė, kad ieškovas dėl „Smart-ID“ paskyros į banką paskambino 16 val. 42 min., o į banką atvyko 16 val. 51 min., t. y. praėjus beveik keturioms valandoms nuo 12 val. 51 min. Jeigu ne banko darbuotojai, ieškovas tretiesiems asmenims būtų atidavęs dar ir 14 000 Eur grynųjų pinigų. Teismas laikė, kad visos nurodytos aplinkybės rodo, jog ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nesilaikė įstatymu jam nustatytų ir sutartimi prisiimtų pareigų, būtent dėl to ir atsirado žala.
11. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad bankas turėjo pastebėti iki jo pranešimo, kad sąskaitoje vyksta kliento neautorizuotos operacijos. Pažymėjo, kad tiek pavedimai, tiek sutarčių pakeitimai dėl operacijų limito padidinimo buvo autorizuoti su asmeniškai kliento turimomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis, už kurių konfidencialumo išsaugojimą atsakingas būtent klientas. Tokio dydžio, iki kurio 2019 m. birželio 19 d. buvo padidinti, limitai nelaikytini neįprastais. Taip pat teismas nelaikė neįprastu veiksmu įsigyti prekių asmeniniams poreikiams tenkinti už 10 000 Eur sumą trimis mokėjimais. Ieškovas neįrodė, jog bankui turėjo būti akivaizdu, jog ne jis autorizavo operacijas. Nenustačius atsakovės „Swedbank“, AB neteisėtų veiksmų, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo iš banko.
12. Teismas, įvertinęs tai, kad teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, jo turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovų A. M. ir D. S.. Teismas už ieškinį mokėtiną 225 Eur žyminį mokestį ir 44,88 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisė valstybei iš atsakovų A. M. ir D. S. lygiomis dalimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių priteisimo iš atsakovės „Swedbank“, AB; priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės „Swedbank“, AB 10 000 Eur žalos atlyginimą solidariai su atsakovais A. M. ir D. S.; priteisti ieškovui iš atsakovės „Swedbank“, AB solidariai su atsakovais A. M. ir D. S. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško atsiskaitymo; priteisti ieškovui iš atsakovų A. M., D. S. ir „Swedbank“, AB patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
13.1. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialines teisės normas, kadangi netinkamai aiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – ir MĮ) ir PPTFPĮ nuostatas.
13.2. Apeliantas nesutinka su teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad ne tik pavedimai, bet ir kortelės dienos operacijų limitų padidinimas buvo patvirtinti su klientui asmeniškai išduotomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis, už kurių duomenų saugumą yra atsakingas klientas. Apeliantas pažymi, kad jis nepatvirtino jokių operacijų jam asmeniškai išduotomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis. Mobiliuoju telefonu paskambinęs asmuo ieškovui sudarė įspūdį, kad jis jau yra prisijungęs prie ieškovo banko sąskaitos. Ieškovas pripažįsta, kad jis tris kartus diktavo generatoriumi sugeneruotus pavedimo patvirtinimo skaičius, tačiau gerai prisimena, kad jo neprašė padiktuoti ir jis nediktavo nei asmeniškai sukurto slaptažodžio, nei generatoriumi sukurto prisijungimo kodo. Todėl banko kaltinimai dėl ieškovo didelio neatsargumo yra visiškai nepagrįsti. Pabrėžė, kad paskambinusiam asmeniui prisijungimo duomenų iš ieškovo nereikėjo, nes jis jau buvo prisijungęs prie jo banko sąskaitos.
13.3. Ieškovo nuomone, nuo to momento, kai jo telefono numeriu buvo atsiųsta SMS žinutė dėl „Smart-ID“ aktyvavimo, t. y. nuo 12 val. 19 min., jo sąskaita turėjo būti užblokuota iki jo skambučio nurodytu telefono numeriu 1884, t. y. iki 16 val. 42 min. Bankas, neblokavęs minėtu laikotarpiu jo sąskaitos, pažeidė MĮ 58 straipsnio 1 dalį, sudarydamas sąlygas nusikaltėliams plauti pinigus iš jo banko sąskaitos. Taigi, bankas ieškovo atžvilgiu netaikė saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros, numatytos MĮ 58 straipsnio 1 dalyje. Tai turėjo būti įvertinta kaip banko neteisėti veiksmai, sudarantys pagrindą kilti civilinei atsakomybei.
13.4. „Swedbank“, AB klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrųjų sąlygų, galiojusių žalos atsiradimo metu, 11.1.5 punktas numatė sąlygas, kada turi teisę be kliento nurodymo blokuoti sąskaitą. Minėtame punkte, be kita ko, numatyta, kad: bankas turi teisę be kliento nurodymo blokuoti sąskaitą, jeigu bankui kyla pagrįstų įtarimų, kad sąskaitoje esančiomis lėšomis ir (ar) kitu turtu gali neteisėtai pasinaudoti tretieji asmenys; yra kiti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti pagrindai ir kt. PPTFPĮ 9 straipsnyje buvo numatytas finansų įstaigų prievolės nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę ir tam tikrais atvejais imtis priemonių pagrindų sąrašas. PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo numatyta, kad finansų įstaiga, be kita ko, privalėjo nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę ir imtis priemonių, bet kuriuo kitu atveju, kai kyla įtarimų, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veikla.
13.5. Ieškovas teigia, kad anksčiau minėtas teisinis reglamentavimas ir atsakovės A. M. asmens duomenys (prasta finansinė būklė, bedarbės statusas ir kt.) patvirtina, kad atsakovė „Swedbank“, AB neįvykdė savo pareigos pažinti savo klientą, todėl laiku neblokavo atsakovės A. M. banko sąskaitos. Bankas privalėjo imtis veiksmų ir visapusiškai ištirti situaciją prieš išmokėdamas socialiai remtinam asmeniui 10 000 Eurų. Dėl „Swedbank“, AB neteisėto veikimo ieškovas galutinai prarado iš jo sukčiavimo būdu išviliotus pinigus. Šiuo neveikimu bankas pažeidė PPTFPĮ nuostatas. Pažymi ir tai, kad išmokant pinigines lėšas asmeniui, kuris negali pagrįsti šių lėšų kilmės, kyla akivaizdi grėsmė dėl galimo teroristų ar nusikaltėlių veiklos finansavimo. Todėl bankui turėjo kilti civilinė atsakomybė už tinkamą įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė „Swedbank“, AB prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Apeliaciniame skunde ieškovo nurodoma įvykių seka, samprotavimai yra prieštaringi ir nesuderinami su elementaria logika. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad asmenys su juo bendravo, tai darė pakankamai ilgai ir intensyviai, bendravimo metu ieškovo buvo prašoma panaudoti PIN kodų generatorių ir padiktuoti sugeneruotus skaičius. Jeigu asmenys galėtų prisijungti prie ieškovo sąskaitos be personalizuotų saugumo duomenų ir be generatoriaus sukurto prisijungimo kodo, jiems nereikėtų skambinti ieškovui, prisistatyti banko darbuotoju, kurti neegzistuojančią istoriją ir prašyti pateikti informaciją. Jie tiesiog nurašytų pinigines lėšas ir taip galėtų pasielgti su bet kokiu banko klientu, tačiau taip nėra, todėl tam, kad patektų į kliento sąskaitą, jiems būtinai reikalingas klientas ir būtinai reikalingi prisijungimo duomenys, o taip pat ir asmeniškai sukurtas slaptažodis. Ieškovas atskleidė jam paskambinusiam asmeniui visus jo prašomus prisijungimo kodus, o tai savo ruožtu leido ieškovo vardu autorizuoti mokėjimo operacijas. Tai patvirtina tiek Lietuvos banko atliktas tyrimas, tiek pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai.
Šalies argumentai
14.2. Apeliantas, pasisakydamas dėl banko saugesnio autentiškumo patikrinimo, nurodė, kad jis gavo automatiškai banko suformuotą SMS žinutę, kurioje buvo informuojama apie ieškovo vardu aktyvinamą „Smart-ID“ paskyrą. Taip pat banko SMS žinute ieškovas buvo informuotas, kad jeigu „Smart-ID“ paskyrą aktyvavo ne jis, nedelsiant turi skambinti bankui telefonu 1884. Apelianto nuomone, nuo to momento jo sąskaita turėjo būti blokuojama iki tol, kol sulauks jo atsakymo telefonu 1884, t. y. iki 16 val. 42 min. Atsakovė, nesutikdama su šiuo argumentu, pažymi, kad „Smart-ID“ paskyra nėra „Swedbank“, AB produktas. Priešingai nei teigia ieškovas, automatiškai siunčiama SMS žinutė yra skirta klientui atkreipti jo dėmesį, informuoti, kad jo vardu yra diegiama nauja programa (šiuo atveju „Smart-ID“ paskyra). Todėl, jeigu ieškovas jam siųstą SMS žinutę būtų iš karto perskaitęs, o ne 16 val. 42 min., galbūt jam būtų kilę įtarimų, kad kažkas manipuliuoja jo duomenimis ir galbūt būtų supratęs, kad bendrauja su sukčiais. Visa tai turėjo leisti ieškovui laiku ir tinkamai sureaguoti, informuoti banką apie slaptos prieigos prie sąskaitos atskleidimą tretiesiems asmenims ir pateikti prašymą dėl sąskaitos blokavimo. Tačiau ieškovas dėl nežinomų priežasčių to nepadarė. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad sukčiai, ieškovui atskleidus visą prieigos prie sąskaitos konfidencialią informaciją, negalėjo pasinaudoti „Smart-ID“ paskyra. Todėl jie įkalbėjo ieškovą išgryninti iš sąskaitos dar 14 000 Eur. Atsakovės nuomone, būtent ieškovo neatsakingi veiksmai leido atsirasti nusikalstamos veikos padariniams.
14.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad bankas nesilaikė įstatymuose nustatytų bankinių operacijų vykdymo ir organizavimo reikalavimų. Pagal PPTFPĮ 9 straipsnį, finansų įstaiga privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš atlikdama vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas arba sudarydami sandorius, kurių suma lygi arba viršija 15 000 Eur. Tai, banko nuomone, reiškia, kad ne bet kokia, t. y. ne visais atvejais ir ne visos piniginės operacijos turi būti revizuojamos. Pažymi, kad ieškovo piniginės lėšos buvo įgytos legaliai ir dėl jų neteisėtos kilmės jokios informacijos bankas neturėjo. Be to, ieškovo pavedimai buvo atlikti pasinaudojus elektronine bankininkyste, piniginės lėšos gavėjui buvo pervestos elektroniniu būdu, ant gavėjo sąskaitos nėra automatinės žymos, blokuojančios pinigų gavimą. Todėl įvertinus tai, kad technine prasme visas operacijas atliko pats ieškovas, bankas neturėjo teisinio pagrindo suabejoti ir stabdyti ieškovo atliekamų ir jo patvirtintų finansinių operacijų. Duomenų, kad atsakovė A. M. yra nesąžininga, užsiimanti pinigų plovimu, bankas neturėjo, todėl tokių piniginių operacijų automatinis ribojimas negalėjo būti taikomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl rašytinių paaiškinimų
16. Ieškovas apeliacinio proceso metu, t. y. 2022 m. spalio 10 d., pateikė rašytinius paaiškinimus.
17. Pažymėtina, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Be to, proceso įstatymo nuostatos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės apeliaciniame procese reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į apeliacinį skundą, papildomus rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, ieškovo pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nenustatė CPK 314 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant būtų galimas ieškovo kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktų naujų įrodymų priėmimas, todėl juos taip pat atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl ginčo esmės ir apeliacinio skundu argumentų
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Utenos apylinkės teismas 2020 m. gegužės 27 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-732/2020, kurioje atsakovai A. M. ir D. S. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Teismas, nagrinėdamas minėtą baudžiamąją bylą, nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo 2019 m. birželio 19 d. apie 12 val. paskambino ieškovui, prisistatė banko darbuotoju ir nurodė, kad iš ieškovo banko sąskaitos yra plaunami pinigai. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nustatė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo įtikino ieškovą, jog norint sustabdyti pinigų plovimą, reikia padiktuoti banko sąskaitos elektroninio prisijungimo duomenis, t. y. ID kodą bei PIN generatoriaus sugeneruotus kodus. Ieškovas padiktavo minėtus duomenis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Tokiu būdu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo neteisėtai įgijo elektroninius prisijungimo duomenis prie ieškovo banko sąskaitos ir, juos panaudodamas 2019 m. birželio 19 d. laikotarpiu nuo 12 val. 51 min. iki 13 val. 21 m., atliko tris neteisėtas finansines operacijas. Neteisėtai atliktų finansinių operacijų metu iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovės A. M. banko sąskaitą buvo pervesti 10 000 Eur. Minėtus pinigus atsakovė A. M. kartu su atsakovu D. S. išgrynino bankomate.
19. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 000 Eur žalos atlyginimą iš atsakovų A. M., D. S. ir „Swedbank“, AB. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, t. y. ieškovui žalos atlyginimą priteisė iš atsakovų A. M. ir D. S., o atsakovės „Swedbank“, AB atžvilgiu ieškovo pareikštą reikalavimą atmetė. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priteisti jam žalos atlyginimą solidariai ne tik iš atsakovų A. M. ir D. S., bet ir iš atsakovės „Swedbank“, AB.
20. Taigi, apeliacijos objektas – teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės „Swedbank“ AB, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 7 d. tarp ieškovo ir atsakovės „Swedbank“, AB buvo pasirašyta Elektroninių paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią ieškovui suteikta galimybė elektroniniais kanalais atlikti įvairias banko operacijas (pervesti lėšas iš sąskaitos, pateikti informaciją apie sąskaitoje atliktas operacijas ir lėšų likutį, pateikti prašymus bankui ir kt.).
22. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, kad ne tik pavedimai, bet ir kortelės dienos operacijų limitų padidinimas ir susitarimas prie sutarties buvo patvirtinti su klientui asmeniškai išduota tapatybės patvirtinimo priemone, už kurios personalizuotų saugumo duomenų konfidencialumo saugojimą yra atsakingas klientas. Apeliantas tvirtina, kad jis neatskleidė jam paskambinusiam asmeniui jokių savo asmens duomenų, kaip ir nepatvirtino jokių operacijų jam asmeniškai išduota tapatybės patvirtinimo priemone. Apelianto teigimu, asmuo, kuris atliko neteisėtus veiksmus, jau buvo prisijungęs prie jo banko sąskaitos. Dėl šių ir kitų priežasčių, apelianto nuomone, ieškovui žalą, kartu su atsakovais A. M. ir D. S., turi atlyginti ir bankas. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
23. Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja bendras principas, kad šalys, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta nutarties 19 punkte, tarp šalių buvo sudaryta Elektroninių paslaugų teikimo sutartis. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalėjo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo įrodyti, kad atsakovė neįvykdė savo prievolių pagal sutartį ir neužtikrinimo ieškovo sąskaitos saugumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-217/2017).
24. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė „Swedbank“, AB neįvykdė savo prievolių pagal sudarytą sutartį ir neužtikrino ieškovo sąskaitos saugumo. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu buvo atliktos finansinės operacijos, atliko ne bankas, o atsakovai A. M. ir D. S. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo (asmenys) (žr. šios nutarties 16 punktą). Nagrinėjamu atveju atsakovė „Swedbank“, AB, kaip paslaugų teikėja, laikėsi sutarties reikalavimų, taigi nėra pagrindo ir daryti išvadą, jog ji yra kalta ir atsakinga už ieškovo patirtą turtinę žalą.
27. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad tarp šalių sudarytos sutarties 7 punktas buvo skirtas tapatybės patvirtinimo priemonių konfidencialumo reglamentavimui. Minėtame punkte, be kita ko, numatyta, kad: siekiant užtikrinti elektroninių kanalų saugumą ir tai, kad operacijų sąskaitoje negalėtų atlikti kliento neįgalioti asmenys, tapatybės patvirtinimo priemonės turi būt žinomos tik naudotojui, kuris privalo rūpestingai jas saugoti; naudotojas jokiais atvejais neturi teisės perduoti tretiesiems asmenims identifikavimo kodų nustatymo priemonių, leisti jiems sužinoti konkrečius identifikavimo kodus, nuolatinį slaptažodį ir (arba) identifikavimo kodų generatoriaus slaptažodį arba su minėtomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis ir (arba) identifikavimo kodų nustatymo priemonėmis leisti kitaip susipažinti tretiesiems asmenims.
28. Pažymėtina, kad ieškovas nuo sutarties sudarymo iki 2018 m. spalio 12 d. kaip tapatybės patvirtinimo priemone naudojosi banko išduota PIN kodų kortele bei jam vienam žinomu nuolatiniu slaptažodžiu. Ieškovui 2018 m. spalio 12 d. buvo išduota kita tapatybės patvirtinimo priemonė – PIN kodų generatorius. Šias aplinkybes patvirtina ieškovo 2018 m. spalio 12 d. pasirašytas Patvirtinimas dėl identifikavimo kodų nustatymo priemonės išdavimo. Minėtame patvirtinime ieškovas savo parašu patvirtino aplinkybę, kad jam yra išduotas generatorius, kad jis susipažino su jo naudojimo instrukcija. Ieškovui 2019 m. balandžio 19 d. iš banko ir interneto banko buvo atsiųsta žinutė „Priminimas dėl PIN kodų generatoriaus naudojimo“. Šioje žinutėje, be kita ko, buvo nurodyta ir tai, kad: „Jeigu Jūs atsiliepėte arba perskambinote į praleistą skambutį ir pašnekovas pokalbio metu paprašė padiktuoti prisijungimo kodą, jo jokiu būdu nediktuokite! Užbaikite pokalbį ir nedelsiant skambinkite į banką telefonu 1884.“ Banko pateiktame PIN kodų generatoriaus naudotojo vadove taip pat nurodyta, kad būtina saugoti kodus ir jų niekam neatskleisti. Generatoriaus naudojimo vadove nurodoma, kad, norint prisijungti prie interneto banko, būtina įvesti naudotojo ID kodą ir 8 skaitmenų kodą, kurį parodo generatorius. Generatoriaus sugeneruotą vienkartinį kodą reikia suvesti ir atliekant mokėjimą.
29. Taigi, nutarties 27–28 punktuose nurodyti įrodymai neabejotinai patvirtina tai, kad ieškovas ne kartą ir įvairiais būdais banko buvo informuotas apie tai, kad neturi teisės perduoti tretiesiems asmenims tapatybės patvirtinimo priemonės, kaip ir neturi teisės atskleisti tretiesiems asmenims turimos tapatybės patvirtinimo priemonės personalizuotų kodų.
30. Kaip minėta nutarties 22 punkte, ieškovas neigia, kad tvirtino finansines operacijas, kurių metu iš jo banko sąskaitos į atsakovės A. M. banko sąskaitą buvo pervesti 10 000 Eur, jam išduota tapatybės nustatymo priemone. Taigi, ieškovas iš esmės neigia, kad tretiesiems asmenims atskleidė tik jam vienam žinomus tapatybės nustatymo priemonės prisijungimo kodus (savo asmeniškai sukurtą nuolatinį slaptažodį, PIN kodų generatoriumi suformuotas skaitmeninių kodų sekas), kurie reikalingi norint atlikti finansines operacijas interneto banko tinklalapyje.
31. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys (Lietuvos banko priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 242-477, atsakovės „Swedbank“, AB 2019 m. liepos 16 d. raštas Nr. SR/19-14449 ir Utenos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-732/2020) neginčytinai patvirtina, kad ieškovas jam išduotos tapatybės nustatymo priemonės personalizuotus saugumo duomenis atskleidė tretiesiems asmenims, taip pažeisdamas sudarytos sutarties nuostatas. Tokiais savo veiksmais ieškovas, kaip mokėjimo paslaugų vartotojas, pažeidė ir MĮ 34 straipsnyje nustatytą pareigą saugoti personalizuotus saugumo duomenis. Iš anksčiau minėtų duomenų nustatyta, kad ieškovas atskleidė tretiesiems asmenims ne tik savo asmeniškai sukurtą ir tik jam vienam žinomą PIN kodo generatoriaus nuolatinį slaptažodį, bet ir jam išduoto PIN kodo generatoriumi (kaskart jungiantis) naujai formuojamas skaitmeninių kodų sekas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas ginčijamą sprendimą, konstatavo, kad personalizuotų (slaptų, žinomų tik vartotojui) prisijungimo prie sąskaitos duomenų atskleidimas telefoniniu ryšiu tretiesiems asmenims rodo ne tik ieškovo neteisėtus, pažeidžiančius sutarties sąlygas veiksmus, bet ir neprotingą, išskirtinai nerūpestingą elgesį, kuris kvalifikuotinas kaip didelis neatsargumas, lėmęs pinigų iš jo sąskaitos pervedimą.
32. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2019 m. birželio 19 d. tretieji asmenys ir (ar) trečiasis asmuo, pasinaudoję ieškovo jiems atskleistais prisijungimo prie „Swedbank“, AB interneto banko tinklalapio mokėjimo priemonės personalizuotais saugumo duomenimis, kelis kartus prisijungė prie ieškovo teikiamos interneto banko paslaugos ir atliko ieškovo sąskaitoje šias operacijas: pakeitė pinigų išgryninimo ir atsiskaitymo limitus, atliko 2 000 Eur ir du kartus po 4 000 Eur mokėjimo pavedimus į atsakovės A. M. banko sąskaitą. Duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad jis neautorizavo jo sąskaitoje atliktų operacijų, dėl kurių buvo pervesta į atsakovės A. M. banko sąskaitą 10 000 Eur, nėra. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame procese.
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad būtent ieškovui, o ne atsakovei „Swedbank“, AB, tenka visi dėl pinigų pervedimų atsiradę nuostoliai. Analogiška praktika formuojama ir kasaciniame teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-217/2017).
34. Nesutiktina ir su ieškovo argumentu, kad nuo to momento, kai jo telefono numeriu buvo atsiųsta SMS žinutė dėl „Smart-ID“ aktyvavimo, jo sąskaita turėjo būti užblokuota iki jo skambučio nurodytu banko telefono numeriu 1884, t. y. iki 16 val. 42 min. Kaip ir nesutiktina su ieškovo argumentu, kad bankas, neblokavęs jo sąskaitos iki 16 val. 42 min., t. y. iki jo skambučio, pažeidė MĮ 58 straipsnio 1 dalį, tokiu būdu sudarydamas sąlygas asmenims plauti pinigus iš jo sąskaitos.
35. MĮ 58 straipsnyje numatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas privalo taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kai mokėtojas: 1) internetu arba kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis prisijungia prie savo mokėjimo sąskaitos; 2) inicijuoja elektroninę mokėjimo operaciją; 3) nuotolinio ryšio priemone vykdo bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimo atliekant mokėjimą ar kitokio piktnaudžiavimo rizika.
36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas gavo iš banko numerio 1884 suformuotą SMS žinutę, kurioje buvo nurodyta apie ieškovo vardu aktyvinamą „Smart-ID“ paskyrą. Be to, minėtoje SMS žinutėje ieškovas buvo informuotas, jog tuo atveju, jeigu „Smart-ID“ paskyrą aktyvavo ne jis, nedelsiant turi skambinti bankui nurodytu telefono numeriu 1884.
37. Pažymėtina, kad „Smart-ID“ – tai nemokama programėlė, veikianti kaip tapatybės patvirtinimo priemonė (kaip ir mobilusis parašas ar ieškovo turimas slaptažodžių generatorius). Kaip teisingai nurodo atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepime į ieškinį – „Smart-ID“ nėra jų produktas. „Smart-ID“ yra sukurta „SK ID Solutions“. „Smart-ID“, kaip nurodyta interneto puslapyje, yra lengviausias, saugiausias ir greičiausias būdas patvirtinti tapatybę internete, užsiregistruoti e. paslaugoms ir pasirašyti dokumentus (https://www.smart-id.com/lt/). Taigi, atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodė ir tai, kad „Smart-ID“ paskyra naudojama ne tik bankinėms operacijoms. Su šia paskyra asmuo taip pat gali identifikuotis jungdamasis ir prie kitų organizacijų, tokių kaip Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kt., interneto puslapių.
38. Šiuo atveju sutiktina ir su kitais atsakovės „Swedbank“, AB argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, t. y. kad automatiškai siunčiama SMS žinutė, kurią gavo ieškovas dėl „Smart-ID“ paskyros aktyvavimo, buvo skirta išimtinai ieškovui, t. y. buvo skirta tam, kad atkreiptų jo dėmesį, informuotų jį apie tai, kad jo vardu yra diegiama nauja programa (šiuo atveju „Smart-ID“). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo SMS žinutę, kurią gavo ieškovas, apie jo vardu aktyvinamą „Smart-ID“ paskyrą, vertinti (traktuoti) kaip įpareigojimą bankui blokuoti sąskaitą iki ieškovo atskiro skambučio. Juolab nėra jokio pagrindo, kaip teigia ieškovas, kad bankas, neblokavęs jo sąskaitos laikotarpiu nuo 12 val. 19 min. (SMS žinutės gavimo) iki 16 val. 42 min. (jo skambučio bankui), pažeidė MĮ 58 straipsnį, kuris reglamentuoja autentiškumo patvirtinimą.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu svarbu ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog su „Smart-ID“ paskyra prie ieškovui teikiamos interneto banko paslaugos buvo bandoma jungtis, tačiau nesėkmingai. Nustatyta, kad visos operacijos, taip pat ir visi trys pinigų pervedimai, kurių bendra suma 10 000 Eur, buvo patvirtinti ieškovui išduota tapatybės patvirtinimo priemone, t. y. PIN kodų generatoriumi. Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nebuvo pateikta. Tokių įrodymų nepateikta ir apeliaciniame procese.
40. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ignoravo ieškinio argumentus, kad bankas neįvykdė pareigos pažinti savo klientą, todėl laiku neblokavo atsakovės A. M. banko sąskaitos. Bankas tokiais savo veiksmais (neveikimu) nesukliudė atsakovei A. M. išgryninti neteisėtai gautus pinigus. Šiuo neveikimu bankas pažeidė PPTFPĮ nuostatas. Ieškovo nuomone, bankui ir dėl šios priežasties turėjo kilti civilinė atsakomybė už tinkamą PPTFPĮ nustatytų pareigų nevykdymą. Su šiais argumentais taip pat nesutiktina.
41. Lietuvos Respublikos įstatymai visiems bankams numato pareigą savo veikloje laikytis principo „Pažink savo klientą“ ir reguliariai atnaujinti žinias apie klientų veiklą, pajamų šaltinius ir finansines operacijas. Ši informacija bankams būtina vykdant pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją, kaip tai numatyta PPTFPĮ bei kituose nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose.
42. Pagal PPTFPĮ 1 straipsnį, šio įstatymo paskirtis nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. Sutiktina su ieškovu, kad PPTFPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. sausio 9 d.) 9 straipsnyje buvo numatytas finansų įstaigų prievolės nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę ir tam tikrais atvejais imtis priemonių pagrindų sąrašas. PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 7 punktas numatė, kad finansų įstaiga privalo nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę ir imtis priemonių, bet kuriuo kitu atveju, kai kyla įtarimų, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veikla. Tačiau nesutiktina, kad atsakovė „Swedbank“, AB savo pareigą, kaip teigia ieškovas, vykdė netinkamai, savo veikloje nesilaikė principo „Pažink savo klientą“.
43. PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalyje (redakcijoje, galiojusioje nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. sausio 9 d.) nustatyta pareiga finansų įstaigoms stabdyti įtartinas pinigines operacijas, kurios apibrėžiamos (PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalis) kaip susijusios su turtu, kuris, kaip įtariama, yra tiesiogiai arba netiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje ir (ar) yra, kaip įtariama, susijęs su teroristų finansavimu.
44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo piniginės lėšos buvo įgytos legaliai ir dėl jų neteisėtos kilmės jokios informacijos bankas neturėjo. Todėl įvertinęs tai, kad technine prasme visas operacijas atliko pats ieškovas, bankas neturėjo teisinio pagrindo suabejoti ar stabdyti ieškovo atliekamų ir patvirtintų finansinių operacijų. Be to, nėra pateikta duomenų, kad ieškovo piniginės lėšos, pervestos atsakovei A. M., būtų susijusios su pinigų plovimo ar teroristų finansavimo veikomis, o ieškovo nuostoliai – su PPTFPĮ reikalavimų nevykdymu. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismu, kad tokio dydžio, iki kurio buvo padidinti ieškovo sąskaitos limitai, nelaikytini nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokėjimai (po 2 000 Eur ir 4 000 Eur), kurie buvo atlikti iš ieškovo į atsakovės A. M. banko sąskaitą nevertintini kaip itin dideli, galintys sukelti įtarimų, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veika. Kaip ir nelaikytini neįprasta situacija įsigyti prekių asmeniniams poreikiams tenkinti už tokią sumą, kurią prarado ieškovas.
45. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad PPTFPĮ 9 straipsnyje nurodyti bankinių piniginių operacijų sumų dydžiai, kuriems esant (ar juos viršijus), bankas privalo imtis įstatymu numatytų prevencinių priemonių, tokių kaip nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, patikrinti piniginių lėšų kilmę ar piniginių operacijų įtartinumą. Ieškovo sąskaitose (incidento metu) vykdytos operacijos neviršijo PPTFPĮ 9 straipsnio numatytų kritinių sumų. Todėl tokių piniginių operacijų automatinis ribojimas, vadovaujantis PPTFPĮ, taip pat nėra taikomas.
46. Apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė „Swedbank“, AB atliko tokius veiksmus, kurie būtų pagrindas daryti išvadą, jog ji pažeidė sutarties ir (ar) teisės aktų reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, jog žala ieškovui kilo dėl jo neapdairių ir neatsakingų veiksmų. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kaip teigia apeliantas apeliaciniame skunde, kad atsakovė „Swedbank“, AB yra kalta dėl jo patirtos žalos.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
47. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
48. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, sprendžiamas atsakovės „Swedbank“, AB turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas. Atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė. Atsižvelgiant į tai, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese iš ieškovo nėra priteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.