Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-331-238/2015;

Teisėjas: Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01006-2014-6;

2015 m. kovo 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, nuteistojo A. B. gynėjui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalį (E. J., I. B. turto vagystės) laisvės atėmimu 9 mėnesiams, pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį (H. A., A. R. turto vagystės) laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams, bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti K. F. ir K. B., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su K. F. 2014 m. liepos 3-4 naktį, tikslus laikas nenustatytas, kirviu atlupo duris, vagystės tikslu įsibrovė į E. J. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuką, kurio Nr. 13, iš kurio pagrobė E. J. priklausantį turtą: tris lagaminus, kurių bendra vertė 700 litų, palapinę, 250 litų vertės. Taip pat iš namo rūsio bendro naudojimo patalpų pavogė E. J. dviratį „BMX“, 200 litų vertės, padarydami nukentėjusiajai E. J. bendrą 1 150 litų turtinę žalą.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, po to, kai įvykdė E. J. turto vagystę, veikdamas bendrai su K. F., peiliu atidarė duris, vagystės tikslu įsibrovė į namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuką, pažymėtą Nr. 1, iš kurio pagrobė I. B. priklausantį turtą: 110 metrų kabelio, 40 litų vertės, 20 metrų kabelio, kurio bendra vertė 50 litų, 10 metrų kabelio, 50 litų vertės, 35 metrų kabelio, 180 litų vertės, 25 metrus elektros kabelio, kurio bendra vertė 400 litų, elektrinį grąžtą su priedais, 100 litų vertės, akumuliatorinį grąžtą su dėže, 150 litų vertės, akumuliatorinį suktuką, 50 litų vertės, 15 vnt. porų darbinių pirštinių, padarydami I. B. bendrą 1 050 litų vertės žalą.

Be to, A. B. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su K. F. ir K. B., 2014 m. liepos 8-9 naktį, tikslus laikas įrodymų tyrimo metu nenustatytas, laužtuvu išlaužė duris, vagystės tikslu įsibrovė į namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuką, pažymėtą Nr. 26, iš kurio pagrobė H. A. priklausančius daiktus: elektrinį perforatorių ,,Bosch“ – 700 litų vertės, 50 metrų laidinį ilgintuvą – 150 litų vertės, dvi mašinines pompas – kurių bendra vertė – 60 litų, vieną dviračio pompą – 15 litų vertės, dviračio įrankių komplektą – 30 litų vertės, H. A. padarydami bendrą 955 litų turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas prašo sušvelninti bausmę, kadangi jis savo kaltę pripažino, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nukentėjusiųjų atsiprašė. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; sveikatos būklę ir socialinę brandą; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. (BK 91 straipsnio 1 dalis).

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę A. B., atsižvelgė į tai, kad A. B. teistas, padaryti du apysunkiai nusikaltimai, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi), sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į jo asmenybę – A. B. tiek buvusiose mokymosi vietose, tiek Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojų charakterizuojamas kaip linkęs nusikalsti, nedarantis jokių išvadų dėl jam prieš tai taikytų auklėjamojo poveikio priemonių, nusikalto nepilnametis. Jis anksčiau buvo atiduotas į Vaikų socializacijos centrą, tačiau tai jokių rezultatų nedavė, nes, būdamas laisvėje, jis daro naujas analogiškas nusikalstamas veikas. Teismas vertino tą aplinkybę, kad naujas nusikalstamas veikas padarė nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės metu. Teismas padarė išvadą, kad būtina skirti laisvės atėmimo bausmę, nes anksčiau teismas išnaudojo visas galimybes apeliantą auklėti ir pataisyti, kad jis nedarytų naujų nusikaltimų, tačiau tai nedavė teigiamų rezultatų.

Kaip jau minėta anksčiau, A. B. teistas, nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, taigi jis yra recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad nusikalstamos veikos baigtos, tyčinės. Visa tai rodo, jog ankstesnis teistumas ir skirta bausmė įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro ir linkęs nusikalsti. Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti A. B. nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principą. Manytina, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti bausmės vykdymą atidedant vadovaujantis LR BK 92 straipsniu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytiems nusikaltimams ir nėra jokio pagrindo bausmės dydžio mažinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

A. B. atžvilgiu taikyti LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.