Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. kovo 27 d. pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie kurio pridėti dokumentai: sutuoktinės Sodros duomenys, Išrašas iš banko, Sveikatos draudimas, Įsipareigojimas dėl išlaikymo, Sutuoktinės individualios veiklos pajamų-išlaidų apskaitos žurnalas.

2023 m. balandžio 21 d. Klausimynas, kurį užpildė pareiškėjas. Klausimyno 2 klausimas suformuluotas taip: „Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“. Pareiškėjas, į klausimyno 2 klausimą atsakė taip: 1985 m. gruodžio 16 d. - 2004 m. sausio 10 d.: karinė tarnyba pagal sutartį, (duomenys neskelbtini); Išleistas į atsargą pasibaigus sutarčiai. Šiuo metu nuo 2004 m. esu pensininkas, į pensiją išėjau pagal ištarnautą laiką. Klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą yra du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą yra du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Ukrainai“.

2023 m. liepos 11 d. VSD raštas „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ Nr. 18-7620, kuriame nurodyta, kad Rusijos Federacijos pilietis E. S., 2023 m. balandžio 21 d. pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 1985–2004 m. pagal sutartį tarnavo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. E. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms. Atsižvelgdamas į visą anksčiau išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad Rusijos Federacijos piliečio E. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašo neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

Sprendimas, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 1985–2004 metais pagal sutartį tarnavo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Tarnyba Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinė arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 1985–2004 metais pagal sutartį tarnavo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. gegužės 29 d. Pareiškėjas niekada nėra dirbęs Lietuvoje, jis gauna senatvės pensiją Rusijoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 16 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. S., nepilnamečių vaikų neturi. 2023 m. liepos 11 d. VSD pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbiniais (tarnybos) santykiais. Aplinkybė, kad pareiškėjas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje tarnavo iki 2004 metų, ypač atsižvelgiant į ilgą darbo laikotarpį, nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2013 metų, tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai rodo, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą (pareiškėjas niekada nėra dirbęs Lietuvoje, jis gauna senatvės pensiją Rusijoje, neturi nepilnamečių vaikų), šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė.

2013 m. kovo 16 d. Santuokos liudijimas (duomenys neskelbtini), išduotas Varėnos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus, patvirtinantis sudarytą santuoką tarp pareiškėjo ir S. O. (po santuokos S. S.).

2014 m. gegužės 6 d. Pažyma apie asmnes deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (duomenys neskelbtini), išduota (duomenys neskelbtini), patvirtinanti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje konstatuota:

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi ( LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012). Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendime išdėstytas aplinkybes matyti, kad visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko, į Sprendimą buvo perkelta VSD Išvada, pateikta bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, t. y., kad pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, kad pareiškėjas Lietuvoje nedirbo, kad gauna pajamas Rusijoje. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, jo galimą lojalumą Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui iš esmės dėl to, kad jo kilmės valstybė yra Rusijos Federacija, kurios autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Sprendime, cituojant VSD Išvadą, nėra nurodyta, kad VSD nustatė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje dėl kokios nors priežasties keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui; vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas prieš daugiau kaip 19 metų baigė tarnybą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Sprendime, VSD Išvadoje nurodoma ta pati informacija (apie tai, kad pareiškėjas 1985–2004 metais pagal sutartį tarnavo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje), kurią pats pareiškėjas nurodė pildydamas Migracijos departamento Klausimyną. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 1985 m. dirbo tuometinės TSRS vidaus reikalų ministerijos sistemoje, saugojo geriamojo vandens teritoriją, įsidarbinant į TSRS vidaus reikalų sistemą, buvo suteiktas gyvenamasis plotas, neišdirbus nustatyto termino, būtų nutraukta sutartis, jis būtų netekęs gyvenamojo ploto, todėl dirbo iki 2004 m., pasibaigus sutarties terminui, išėjo į pensiją.

Nors pareiškėjo į Klausimyno 2 klausimą pateikta informacija gali būti vertinama kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų, t. y. neatsižvelgiant į pareiškėjo Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Klausimyne pateiktą informaciją ir atsakymus į visus klausimus, be kita ko, į pareiškėjo klausimyno atsakymą į 10 klausimą – Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą yra du: „Taip“ arba „Ne“ –, nurodant „Ne“, į pareiškėjo klausimyno atsakymą į 11 klausimą – Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą yra du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“ –, nurodant „Ukrainai“.

Grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu. VSD Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas prieš 19 metų tarnaudamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje „privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią“. Taigi išvada formuluojama būtuoju laiku, t. y. koks pareiškėjas turėjo būti prieš 19 metų. Tačiau tai nepatvirtina, kad pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje 1985-2004 metais, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, atsižvelgiant į jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. ir santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, klausimyne išdėstytą poziciją dėl požiūrio į Rusijos Federacijos valdžią, karą Ukrainoje, skunde nurodytas aplinkybes, kad tarnaudamas saugojo geriamojo vandens teritoriją, tarnavo, nes nenorėjo prarasti būsto, kad jis ir dabar yra lojalus Rusijos Federacijai. VSD Išvadoje nėra duomenų, ar rengiant ją, buvo vertinama ir kita informacija, ne tik pareiškėjo klausimyne nurodyta apie jo tarnavimą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje 1985-2004 metais. Vertindamas šią aplinkybę nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į ilgą po tarnavimo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje praėjusį laikotarpį, į tai, kad pareiškėjas po tarnavimo ir šiuo metu yra pensijoje, į klausimyne išdėstytą poziciją dėl požiūrio į Rusijos Federacijos valdžią, taip pat ir į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais, teismas daro išvadą, kad ji pati savaime nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumą valstybės saugumui. Kaip minėta, nėra neginčijamų duomenų, ar kitos aplinkybės (jei taip, tai kokios) turėjo įtakos VSD padarytai išvadai, todėl teismas neturi galimybės jas įvertinti. Nenustatyta akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus.

Teismas daro išvadą, kad Sprendime nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Nors Migracijos departamentas atsiliepime teigia, kad atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo šeiminę padėtį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, kad pareiškėjas Lietuvoje nedirbo, kad gauna pajamas Rusijoje), iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis kitos informacijos, susijusios su pareiškėju (liko neįvertinti pareiškėjo prie Prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėti dokumentai: sutuoktinės Sodros duomenys, Išrašas iš banko, Sveikatos draudimas, Įsipareigojimas dėl išlaikymo, Sutuoktinės individualios veiklos pajamų-išlaidų apskaitos žurnalas), vertinimas. Taip pat pareiškėjui nebuvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis apie jo gyvenimą Lietuvoje (informaciją iš seniūnijos, informaciją apie pareiškėjo sutuoktinės sveikatą, informaciją apie pareiškėjo parduotą butą Rusijoje), informaciją apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta pravesti individualų pokalbį. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendime ir VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, pasveriant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai.

Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą (pareiškėjas prašo leisti pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), o įpareigoja tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjant pareiškėjo prašymus iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos deparatamento Sprendimas yra naikintinas, o Atsakovas įpareigotinas pareiškėjo 2023 m. kovo 27 d. Prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad teismas nevertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę ar nekelia grėsmės valstybės saugumui; šis teismo sprendimas nereiškia, kad iš naujo nagrinėjant pareiškėjo 2023 m. kovo 27 d. Prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Pareiškėjas prašo atšaukti galioti VSD Išvadą, teismas pažymi, kad VSD Išvada nėra galutinis sprendimas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procese, todėl vertinamas kaip tarpinis dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių padarinių, o tik detalizuoja informaciją, kurios Migraciojos departamentas prašo iš VSD, siekdamas priimti galutinį sprendimą. Tad reikalavimas dėl VSD Išvados galiojimo atšaukimo negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 133-134 straipsniais ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122856 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo E. S. 2023 m. kovo 27 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo sprendimą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.