Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „G.“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6158-847/2020 pagal ieškovės UAB „G.“ ieškinį atsakovui D. K. dėl turtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „G.“ prašė teismo priteisti iš atsakovo D. K. jo veiksmais padarytą 4643,80 Eur turtinę žalą, kurią sudaro 3 844,32 Eur negautos pajamos ir 799,48 Eur patirti nuostoliai bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas D. K. 2020 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti iš ieškovės neišmokėtą darbo užmokestį už 2019 m. gruodžio, 2020 m. sausio, vasario, kovo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetine atostogas, o UAB „G.“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš D. K. priteisti padarytą žalą. Darbo ginčų komisijos 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu D. K. ieškinys buvo patenkintas ir jam iš ieškovės priteista 2592,76 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, o UAB „G.“ reikalavimas atmestas. Teigė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes bendrovei žala atsirado dėl atsakovo D. K. kaltų veiksmų.

3. Nurodė, kad bendrovė patyrė 4 643,80 Eur žalą, kurią sudaro iš įmonei mokėtinų sumų už paslaugas užsakovės atlikta išskaita (471,39 Eur); dėl vilkiko „Scania“ prastovos negautos pajamos (3 844,32 Eur); dėl D. K. kaltės prarasto 96 ltr. kuro vertė (101,94 Eur) bei atsakovo be pagrindo, nepagrindžiant išlaidų, naudojimasis įmonės mokėjimo kortele (226,15 Eur).

4. Teigė, kad atsakovas D. K. įmonės 2019 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 17 d. buvo komandiruotas į Vokietiją. Nurodė, kad 2019 d. lapkričio 5 d. įmonė gavo užsakovės T. L. OU (toliau ir T.) rašytinį pranešimą apie tai, kad vilkiko „Scania“ vairuotojas D. K., gabenęs krovinį Vokietijos teritorijoje, 2019 m. lapkričio 1 d. (penktadienį) sustojo parkavimo vietoje (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau 2019 m. lapkričio 4 d. (pirmadienį) mašina iš parkavimo vietos nepajudėjo, todėl kroviniui, gabentam vilkiku, iškrauti ir paimti vilkiko priekabą buvo atsiųstas kitas vilkikas. D. K. vairuoti mašinos negalėjo, nes buvo galimai neblaivus – nuo jo sklido alkoholio kvapas. Užsakovė informavo, kad nustačius vairuotojo kaltę dėl laiku neiškrauto krovinio, patirta žala bus išskaitoma iš UAB „G.“ priklausančio mokesčio už paslaugą. D. K. 2019 m. lapkričio 4 d. nepervežus krovinio, 2019 m. lapkričio 25 d. ieškovei pateikta 471,39 Eur sąskaita, o dėl vilkiko „Scania“ prastovos, D. K. nevykdant darbo funkcijų ir nepervežant užsakovo krovinių, 2019 m. lapkričio 4 d. – 2019 m. lapkričio 17 d., negauta 3 844,32 Eur pajamų. Nurodė, kad atsakovas tik atvykęs į komandiruotės vietą atsisakė dirbti tariamai dėl automobilio gedimo kuro sistemoje. Teigė, kad transportui skirtas kuras nebuvo sunaudotas automobiliui važiuojant, o buvo nupiltas per du kartus automobiliui stovint. Nurodė, kad žalą sudaro ir prarastos lėšos, atsakovui naudojantis įmonei priklausančia banko mokėjimo kortele, nes, būdamas Vokietijoje, 2019 m. lapkričio 4 d. – 2019 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu atsakovas atsiskaitė šia kortele už pirkinius bendrai 226,15 Eur sumai ir pirkinių įsigijimo čekių, grįžęs į Lietuvą, darbdavio atsakingiems asmenims nepateikė.

5. Teigė, kad nors viena iš D. K. atsisakymo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 4 d. priežasčių buvo tai, kad vilkikas „Scania“ nedraustas privalomosios civilinės atsakomybės draudimu, tačiau apie draudimo poliso atnaujinimo reikalingumą darbdavį D. K. neinformavo, be to, nuo 2019 m. lapkričio 5 d. buvo įsigytas naujas draudimo polisas, galiojantis iki 2020 m. vasario 4 d.. Nurodė, kad žala įmonei padaryta tyčiniais atsakovo veiksmais, nes atsisakydamas dirbti, sudarė situaciją, kad darbdavys jo negalėjo pakeisti kitu darbuotoju ir vykdyti užsakymų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2020 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2019 m. sausio 10 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas D. K. buvo priimtas dirbti vairuotoju neterminuotam laikotarpiui, o darbdavys įsipareigojo mokėti 555 Eur mėnesinį atlyginimą. Darbuotojas 2019 m. spalio 16 d. direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo komandiruotas į Vokietiją dirbti nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 17 d.. Konstatavo, kad atsakovas Vokietijoje perėmė automobilį „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 1 d. pasikrovė krovinį ir tą pačią dieną sustojo parkavimo aikštelėje M. mieste. Nurodė, kad, atsakovo teigimu, važiuoti transporto priemone jis toliau negalėjo, nes iš automobilio bėgo kuras ir dėl to galėjo būti sustabdytas važiuojant, taip pat iš automobilyje buvusių transporto priemonės draudimo liudijimų suprato, kad automobilio civilinės atsakomybės draudimas yra pasibaigęs. Apie tai telefonu buvo informuotas UAB „G.“ direktorius. 2019 m. lapkričio 4 d. atvyko kitas užsakovės atsiųstas automobilis, priekaba nuo „Scania“ buvo atkabinta ir išvežta, o D. K. liko stovėjimo aikštelėje, iki 2019 m. lapkričio 17 d. atvyko darbdavio siųstas vairuotojas, o D. K. parvežtas į Biržus.

10. Nustatė, kad ieškovė UAB „G.“, darbuotojui atsisakius dirbti, 2019 m. lapkričio 4 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įsakymą dėl komandiruotės 2019 m. spalio mėn. 16 d. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino negaliojančiu. Teismas nurodė, kad tokiu būdu ieškovė atšaukė atsakovą iš darbo komandiruotėje, nors nenurodė, kokiu būdu jis turi grįžti į Lietuvą, kam turi perduoti automobilį. Darbdavio „Sodrai“ teikiamuose pranešimuose apie apdraustųjų nedraudžiamuosius laikotarpius nuo 2019 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 22 d. buvo nurodytos atsakovo pravaikštos.

11. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 30 d. darbdavys priėmė įsakymą (aktą) „Dėl D. K. vidinių darbo tvarkos taisyklių pažeidimo“, kuriame nurodė, kad vairuotojas D. K., nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 22 d. turėjęs vežti krovinius Vokietijoje, be pateisinamos priežasties nepaėmė krovinių iš tiekėjų, nenuvežė užsakovams ir UAB „G.“ dėl vairuotojo D. K. kaltės (pravaikštų) patyrė nuostolių, negavo 7 802,20 Eur pajamų ir šią sumą sudaro: pinigų atsiskaitymai įmonės kortele – 226,15 Eur; pagal T. L. OÜ išrašytą sąskaitą (duomenys neskelbtini) už laiku nepristatytą krovinį – 471,39 Eur; iš mašinos (duomenys neskelbtini) nupiltas 96 ltr. kuras, nors mašina pagal ataskaitą laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 17 d. nevažiavo (101,94 Eur); lizingo įmokos bei palūkanos už lizinguojamą puspriekabę (duomenys neskelbtini), vilkiką Scania (duomenys neskelbtini) (152,19 Eur ir 314,28 Eur); įmonė negavo pajamų už 15 pravaikštos dienas – 6 536,25 Eur. Nurodė, kad minėtu įsakymu pavesta buhalterijai išskaičiuoti patirtų nuostolių sumą iš vairuotojo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad su įsakymu darbuotojas nesupažindintas, nepateikti įrodymai apie šio įsakymo jam įteikimą. Nurodė, kad įsakyme ranka padaryta prierašas, kad vairuotojas D. K. atsisako pasirašyti, tačiau nenurodyta data, nei dalyvaujantys asmenys, atsisakant pasirašyti. Konstatavo, kad iš parašo galima spręsti, jog šį prierašą parašė direktorius R. E..

12. Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas netinkamai vykdė darbo pareigas. Pažymėjo, kad darbdavys jam nebuvo surašęs kokių nors aktų dėl daromų darbo drausmės pažeidimų. Byloje esantis 2019 m. lapkričio 30 d. įsakymas (aktas) „Dėl D. K. vidinių darbo taisyklių pažeidimo“ negali būti laikomas tinkamu dokumentu, kuriuo užfiksuotas darbo drausmės pažeidimas, nes jis darbuotojui neįteiktas, nepareikalauta pateikti pasiaiškinimą dėl tariamai padarytų pažeidimų, nenurodyti nei vidaus norminiai, nei įstatyminiai aktai, kuriuos darbuotojas pažeidė, nesudaryta tyrimo grupė ištirti galimai padarytiems darbo drausmės pažeidimams. Atkreipė dėmesį, kad įsakymo data – 2019 m. lapkričio 30 d., tačiau jame nurodyta T. L. OÜ sąskaita, serija (duomenys neskelbtini), už nepristatytą laiku krovinį 471,39 Eur sumai, kai pati ieškovė pateikė šios sąskaitos kopiją ir joje nurodyta sąskaitos data yra 2019 m. gruodžio 16 d. ir konstatavo, kad tai kelia abejonių darbdavio sąžiningumu ruošiant įsakymą ir pateikiant susipažinti darbuotojui 2019 m. lapkričio 30 d., kaip tai nurodyta dokumente.

13. Nurodė, kad darbdavys 2019 m. lapkričio 4 d. priėmė įsakymą, kuriuo atsakovo komandiruotė Vokietijoje buvo nutraukta, tačiau skubiai nesiėmė jokių priemonių nei D. K. sugrąžinti į Lietuvą, nei jį pakeisti kitu darbuotoju arba kitu transporto paslaugas teikiančiu asmeniu, tuo leisdamas žalai atsirasti. Konstatavo, kad, būdamas atšauktas iš komandiruotės nuo 2019 m. lapkričio 4 d., atsakovas neturėjo teisės vykdyti jam pavestų pareigų. Darė išvadą nesant aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad D. K. tyčia nevykdė jam pavestas pareigas.

14. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog vairuotojas turėjo prievolę informuoti darbdavį apie automobilio draustumą. Darė išvadą esant labiau tikėtina, kad atsakovas, neradęs automobilyje galiojančio transporto priemonės vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo, informavo darbdavį ir atsisakė toliau dirbti. Pažymėjo, jog automobilis buvo apdraustas 2019 m. lapkričio 5 d., tačiau jau 2019 m. lapkričio 4 d. krovinį buvo paėmęs kitas vairuotojas.

15. Nurodė, kad atsakovas tiek nagrinėjant ginčą ikiteisminio nagrinėjimo metu, tiek teismo procesiniuose dokumentuose, posėdžio metu nuosekliai aiškino apie automobilio kuro sistemos gedimus, apie tai, kad sustojus aikštelėje kuras lašėjo ir tai buvo priežastis atsisakyti važiuoti netvarkinga transporto priemone. Nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo, jog transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga ginčo laikotarpiu. Darė išvadą, kad pateiktas 2020 m. sausio 6 d. UAB „Scania Lietuva“ Darbo užsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog automobilio kuro sistema buvo netvarkinga, dėl ko galimai susidarė kuro nutekėjimas, o vairuotojas pagrįstai reikalavo sutvarkyti automobilį.

16. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog dalis žalos yra atlyginta ir prašo atlyginti tik likusią neatlygintą dalį. Nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių, kokia žala darbuotojo konkrečiai atlyginta, nepagrįsta kodėl pasirinkta būtent prašoma priteisti padarytos žalos dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „G.“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. spalio 13 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškinį.

18. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, vertinimą, nesilaikė kodekse įtvirtintų civilinio proceso principų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nagrinėjant civilines bylas, susijusias su darbo teisiniais santykiais.

19. Teigia, kad teismui pateikus patikslintą ieškinį, atsakovas nevykdė Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) jam numatytos pareigos ir nepateikė atsiliepimo į patikslintą ieškinį, tuo apsunkinant ieškovės galimybę teikti atsikirtimus į D. K. teismo posėdžio metu pirmą kartą pateiktus teiginius bei nurodytas naujas aplinkybes.

20. Tvirtina, kad teismas pažeidė CPK 21 straipsnyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomybės ir nešališkumo, vykdant teisingumą, principą, nes tenkino atsakovo prašymą išreikalauti įrodymą – informaciją, dėl kokių techninių problemų (gedimų) 2020 metų sausio mėnesį buvo remontuotas automobilis „Scania“. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka ieškovei nesuteikęs teisės išreikšti nuomonės dėl pateikto prašymo, elektroniniu paštu 2020 m. rugsėjo 18 d. nusiuntė UAB „Scania Lietuva“ Šiaulių padalinio atstovui M. Š. užklausimą „Dėl duomenų pateikimo“. Šį raštą pasirašė teismo darbuotoja, kuriai CPK nepriskiria tokių procesinių dokumentų, kaip prašymas pateikti į bylą įrodymus, pasirašymo kompetencijos. Nurodo, kad civilinėse bylose dėl turtinės žalos atlyginimo teismas nėra aktyvus, todėl pats įrodymų nerenka, o įrodymų iš UAB „Scania Lietuva“ reikalavimas rodo aiškų atsakovo pozicijos palaikymą.

21. Nurodo, kad atsakovas teismo posėdžio metu negrindė savo pozicijos ir nesivadovavo teismo į bylą išreikalautu įrodymu, iš kurio matyti, kad joks gedimas, susijęs su didelio kiekio kuro nutekėjimu, automobiliui nebuvo nustatytas. Teigia, kad teismas nepasisakė dėl įmonės pateiktų paaiškinimų dėl šiam automobiliui 2020 m. sausio 6 d. servise atliktų darbų – eilinės techninės apžiūros bei įrodymų apie tariamą kuro sistemos gedimo nebuvimą. Nurodo, kad po D. K. vilkiku dirbęs vairuotojas atsakovo nurodytų vilkiko gedimų nepastebėjo, objektyvių įrodymų apie tolesnį kuro tekėjimą nėra, automobilis remontuotas nebuvo. Teigia, jog tai patvirtina ir prieš išvykstant į ilgalaikį reisą į Vokietiją 2019 m. balandžio 26 d. atliktas techninis aptarnavimas. Be to, teismas nevertino į bylą pateikto įrodymo – F. C. transporto judėjimo stebėjimo sistemos 2019 m. lapkričio 1 d. – 2019 m. lapkričio 17 d. ataskaitos, kurios objektyviais duomenimis kuras iš automobilio ne nutekėjo, o buvo nupiltas per du kartus.

22. Teigia, jog teismas ieškinį atmetė visa apimtimi, tačiau nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo atlyginti darbdavio patirtą 226,15 Eur žalą, kai D. K. be pagrindo, nepagrįsdamas išlaidų, naudojosi UAB „G.“ mokėjimo kortele. Be to, sprendime pasisakė dėl ieškinyje nereikštų reikalavimų bei teismo posėdžių metu nenagrinėtų aplinkybių, t. y. aplinkybių, susijusių su įmonės turimais lizingo įsipareigojimais. Patikslintame ieškinyje reikalavimų dėl šios aplinkybės bendrovė nereiškė, patirtos žalos dydį nurodė neatsižvelgdama į savo turimus lizingo įsipareigojimus. Tokiu būdu teismas peržengė ieškinio ribas, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį.

23. Mano, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai taikė Darbo kodekso (toliau ir DK) teisės normas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės sąlygas. Nurodo, kad priešingai nei sprendė teismas, Darbo kodeksas detaliai nereglamentuoja darbo drausmės pažeidimo tyrimo procedūros: įstatymas nenumato darbdavio pareigos tiriant darbo drausmės pažeidimą surašyti „kokius nors“ aktus dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų ar sudaryti tyrimo grupę. Nurodo, kad tirdamas D. K. darbo drausmės pažeidimus darbdavys pasitelkė nedidelėje įmonėje esančius kompetentingus darbuotojus, neformalizuodamas tyrimo grupės sudarymo. 2019 m. lapkričio 30 d. UAB „G.“ direktoriaus įsakymas „Dėl D. K. vidinių darbo taisyklių pažeidimo“ buvo priimtas darbdaviui detaliai ištyrus darbuotojo D. K. veiksmus/neveikimą. Įsakyme aiškiai nurodytas įmonės vidaus norminis aktas, kurį D. K. pažeidė – Vidinės darbo taisyklės. Tvirtina, kad įsakymas D. K. nebuvo įteiktas tik dėl tos priežasties, kad darbuotojas jį atsisakė paimti.

24. Pažymi, kad atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė, jog jam vairuojant automobilį „Scania“ kuro sistemoje atsirado gedimas – variklio skyriuje pradėjo leisti kurą nuo 2019 m. birželio – liepos mėnesio. Nurodo, kad darbuotojas, atsisakydamas vykdyti darbo funkcijas dėl priežasties, apie kurią žinojo beveik prieš 4 mėnesius iki išvykdamas į komandiruotę ir tik nuvykęs į Vokietiją atsisakė dirbti, elgėsi nesąžiningai. Viena iš atsakovo atsisakymo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 4 d. priežasčių buvo vilkiko nedraustumas privalomosios civilinės atsakomybės draudimu. Teigia, kad transporto priemonės draudimo dokumentai buvo automobilyje, todėl nuo komandiruotės pradžios atsakovui buvo žinomas automobilio draudimo galiojimo laikas, tačiau apie jo galiojimo pasibaigimą darbdavio D. K. neinformavo, nesiėmė jokių priemonių, o tiesiog atsisakė dirbti, kas taip pat vertintina kaip nesąžiningas darbuotojo pareigų vykdymas. Nurodo, kad bet kokiu atveju automobilio draustumo aplinkybė negali būti teisėtas pagrindas vairuotojui nevykdyti darbo funkcijų. Nurodyta aplinkybė būtų aktuali sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo įvykus draudžiamajam įvykiui. Tokią poziciją ieškovė nurodė ir teismui, tačiau teismas dėl to sprendime nepasisakė. Atkreipia dėmesį, kad darbdavys nebuvo informuotas apie tai, kad D. K. nevykdys darbo funkcijų, atsisako gabenti krovinius pagal užsakovės užsakymus, t. y. darbuotojas apie atsisakymą dirbti nei raštu, nei žodžiu darbdavio neinformavo.

25. Nurodo, kad vykdyti savo darbo funkcijas D. K. atsisakė ne iš karto nuvykęs į Vokietiją, nes krovinį pasikrovė, tačiau atsisakė jį pervežti. Tokia aplinkybė įrodo, kad labiau tikėtina, jog priežastis, dėl kurios atsakovas netęsė darbo, buvo užsakovės nurodytas jo neblaivumas. Teigia, kad įsakymo dėl komandiruotės paskelbimas negaliojančiu nepašalina pagrindinės žalos darbdaviui atsiradimo priežasties – kaltų D. K. veiksmų, dėl kurių vilkikas negalėjo būti naudojamas paslaugoms teikti. Teigia, kad UAB „G.“ yra nedidelė įmonė, joje dirba tik 4 vairuotojai, kurie aptariamu laikotarpiu buvo reisuose, todėl D. K. atsisakius dirbti, darbdavys tiesiog neturėjo darbuotojų nei pargabenti jį į Lietuvą, nei skubiai jo pakeisti kitu vairuotoju.

26. Tvirtina, kad jokių pretenzijų dėl išskaitų atsakovas iki jo darbo sutarties nutraukimo 2020 m. kovo 25 d. DK 55 straipsnyje numatytu pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, t. y. penkis mėnesius darbdaviui nereiškė, todėl akivaizdu, kad su išskaita sutiko. D. K., 2019 m. lapkričio 18 d. parvežtas į Lietuvą, darbe nesirodė be pateisinamos priežasties iki 2020 m. lapkričio 23 d.. Ši aplinkybė įrodo, kad tikroji D. K. atsisakymo vykdyti darbo funkcijas nuo 2019 m. lapkričio 4 d., tikėtina, buvo ne jo nurodytos automobilio problemos.

27. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas, būdamas atšauktas iš komandiruotės nuo 2019 m. lapkričio 4 d., neturėjo teisės vykdyti jam pavestų pareigų. Teigia, kad teismas neteisingai vertino darbdavio priimtą įsakymą „Dėl Įsakymo 2019 m. spalio mėn. 16 d. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu“. Šiuo įsakymu D. K. nebuvo atšaukiamas iš komandiruotės. 2019 m. spalio 16 d. įsakymą reikėjo paskelbti negaliojančiu, siekiant darbdaviui turėti teisėtą pagrindą, darbuotojui atsisakius vykdyti darbo funkcijas, jam forminti pravaikštą bei panaikinti pagrindą D. K. pravaikštos metu mokėti komandiruotpinigius. Be to, buvo pripažinta negaliojančia ir įsakyme nurodyta komandiruotės data, nes darbdavys nežinojo, kiek laiko D. K. nevykdys darbo funkcijų ir ar vėliau tęs darbą. Apie įsakymo dėl komandiruotės atšaukimą D. K. nežinojo, todėl nurodytu pagrindu negalėjo atsisakyti dirbti.

28. Teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, net atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimai, taigi ir darbo drausmės pažeidimų tyrimo tvarkos trūkumai, ne visais atvejais gali būti laikomi pagrindu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje įmonės veiksmai, konstatuojant atsakovo padarytą žalą, nelaikytini nepagrįstais bei nepakankamais veiksmais, kurių pagrindu darbdavys negalėjo konstatuoti jam D. K. kaltais veiksmais sukeltą žalą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju turi būti teikiama viršenybė darbo teisinių santykių dalyvių veiksmų turiniui, o ne jų formaliai išraiškai, ko pirmosios instancijos teismas nepadarė.

29. Nurodo, kad atsakovas, nurodydamas, jog jam buvo žinoma apie vilkiko draudimo privalomosios civilinės atsakomybės galiojimo pasibaigimą dar prieš išvykstant į komandiruotę 2019 m. spalio 21 d., apie šią aplinkybę darbdaviui sąmoningai nepranešė. Teigia, kad atsakovas sudarė situaciją, kai darbdavys negalėjo jo pakeisti kitu darbuotoju bei vilkiku „Scania“ vykdyti užsakymų. Tvirtina, kad D. K. pasielgė nesąžiningai, žalą darbdaviui padarė apgalvotai, tyčia. Tyčia civilinės atsakomybės prasme reiškia ir labai nerūpestingą, aplaidų elgesį, o toks atsakovo elgesys šiuo atveju yra įrodytas. Dėl nurodytų D. K. veiksmų darbdavys patyrė žalą, traktuotiną kaip negautos pajamos. Tuo tarpu atsakovo veiksmais padaryta žala ieškinyje nurodytais veiksmais dėl kuro praradimo ir banko kortelės naudojimo, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryti kaltais, tyčiniais darbuotojo veiksmais, taigi tiesiogine tyčia. Nurodo, kad priešingai nei sprendė teismas egzistuoja visos sąlygos būtinos darbuotojo D. K. civilinei atsakomybei atsirasti bei žalai atlyginti.

30. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas D. K. prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Nurodo, kad, nors ieškovė apeliaciniame skunde ir argumentuoja, jog teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, tačiau tokius teiginius grindžia savo subjektyviu byloje esančių įrodymų vertinimu. Teigia, kad tai nėra ir negali būti pripažinta, jog teismas padarė esminius proceso pažeidimus, dėl kurių neteisingai galėjo būti išspręsta byla, nes tai, kad teismas kitaip vertino faktines ir teisines bylos aplinkybes nei ieškovė, nereiškia sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nurodo, kad ieškovė iš esmės nesutinka tik su teismo padarytu byloje esančių įrodymų vertinimu, patvirtina apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantė teigia, jog teismas neatskleidė ginčo esmės. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad teismas ne taip vertino atskirą bylos medžiagą, kaip pageidautų ieškovė, laikytini deklaratyviais ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės UAB „G.“ apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

33. Ieškovė UAB „G.“ su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2019 m. sausio mėn. – 2020 m. vasario mėn. banko sąskaitos išrašus, Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. užklausimą dėl duomenų pateikimo ir 2019 m. sausio 10 d. D. K. prašymą dėl priėmimo į darbą. Ieškovės vertinimu, papildomi įrodymai yra reikšmingi skundžiamo sprendimo motyvų įvertinimui.

34. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks įstatymo leidėjo įtvirtintas naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas yra nustatytas atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekse įtvirtintą ribotą apeliaciją, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan..

35. Įvertinusi prašomų priimti dokumentų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dalies teikiamų dokumentų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, ar, kad jie turės esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui, nes dalį teikiamų dokumentų apeliantė turėjo galimybę pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Be to, dalis apeliantės teikiamų dokumentų buvo pateikta Darbo ginčų komisijai, nagrinėjusiai šalių ginčą ir ši darbo ginčų byla teismo 2020 m. birželio 15 d. buvo išreikalauta bei yra prijungta prie nagrinėjamos bylos, o teikiamas 2020 m. rugsėjo 18 d. teismo lydraštis yra nagrinėjamos bylos dokumentas, todėl apeliantės pateikti įrodymai yra byloje, nėra nauji ir todėl nepriimtini.

36. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „G.“ reikalavimas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl darbuotojo veiksmų, atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog atsakovas D. K. tyčiniais veiksmais padarė ieškovei žalą, jog darbdavys netyrė darbuotojo galimai padarytų darbo drausmės pažeidimų įstatymų nustatyta tvarka, pati ieškovė veikė nerūpestingai ir rizikingai, nedėjo pastangų galimai žalai išvengti. Apeliantė teigia kad teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra visų sąlygų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti bei žalai atlyginti, nes UAB „G.“ dėl neteisėtų, tyčinių darbuotojo D. K. veiksmų – nevykdant darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nepranešus darbdaviui apie darbo funkcijų nevykdymą patyrė žalą; prašomos priteisti žalos dydį nurodė patikslintame ieškinyje ir jį detaliai pagrindė, todėl atsakovas D. K., vadovaujantis DK 154 straipsnio 1 punktu, privalo atlyginti visą darbdavio dėl jo veiksmų patirtą žalą. Be to, apeliantės teigimu, teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko neatskleidė visumos esminių bylos aplinkybių.

37. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priešingai nei teigia apeliantė, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi ir nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad neteisingai buvo vertinami įrodymai bei neatskleista bylos esmė.

38. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantės keliamos abejonės dėl galimo teismo šališkumo yra grindžiamos tik deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantės nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad įrodymų, kurie leistų konstatuoti teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, UAB „G.“ nepateikė, o teisėjų kolegija jų nenustatė (CPK 178 straipsnis). Be to pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai, kuriuos apeliantė vertina kaip nepalankius, savaime nereiškia teismo šališkumo.

39. Vertinant apeliantės keliamas abejones dėl to, ar teismas pagal atsakovo prašymą tinkamai išreikalavo ir prijungė prie bylos gautą įrodymą – UAB „Scania Lietuva“ atsiųstą sąskaitą, pažymėtina, jog, nors šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus, tačiau, vadovaudamasis CPK 159 straipsnyje nustatyta pareiga rūpintis kiek galima išsamesniu esminių bylos aplinkybių ištyrimu ir manydamas, jog byloje esančių įrodymų nepakanka, kad būtų išaiškintos visos su byla susijusios aplinkybės ir sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą, turi teisę pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Be to, bylos šaliai negalint pačiai gauti įrodymų, šalies prašymu teismas turi teisę išreikalauti iš trečiųjų asmenų šalies prašomą įrodymą (CPK 199 straipsnis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovo atstovas 2020-09-17 teismui pateikė prašymą išreikalauti duomenis iš UAB „Scania Lietuva“ Šiaulių padalinio apie 2020 m. sausio mėn. remontuotą automobilį Scania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2020-09-18 rezoliucija teisėja tenkinto prašymą ir tuo pagrindu buvo išsiųstas teismo užklausimas. Ta aplinkybė, kad teismo lydraštį dėl duomenų pateikimo pasirašė teismo sekretorė nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad duomenys buvo išreikalauti pažeidžiant CPK reikalavimus bei ieškovės teises.

40. Apeliantė nurodo, kad nebuvo pateiktas atsiliepimas į jos patikslintą ieškinį, dėl ko buvo pažeistos procesinės teisės normos ir tuo suvaržyta bendrovės galimybė teikti atsikirtimus į atsakovo D. K. posėdžio metu teikiamus teiginius. Tačiau apeliantė nedetalizuoja, kokius konkrečiai atsakovo teiginius ieškovė laiko pirmą kartą pateiktus teismo posėdžio metu. Byloje nustatyta, kad reikalavimą priteisti iš atsakovo žalą, kaip ir patikslintu ieškiniu, UAB „G.“ buvo pareiškusi šalių ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje. Atsikirsdamas į bendrovės reikalavimus, Darbo ginčų komisijai 2020 m. balandžio 23 d. raštu D. K. nurodė, kad įmonei žalos nėra padaręs, nuo 2019 m. lapkričio 4 d. nedirbo su vilkiku, nes transporto priemonė nebuvo drausta privalomuoju draudimu ir buvo techniškai netvarkinga, bėgo kuras (darbo ginčų byla, b.l. 170-171). Dėl paminėto darytina išvada, kad dar ikiteisminėje stadijoje UAB „G.“ buvo žinomi D. K. atsikirtimai į reikalavimą dėl žalos priteisimo. Civilinėje byloje atsakovas D. K. taip pat pateikė atsiliepimus į ieškinį ir pasisakė dėl ginčo esmės. Tai, kad patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė išsamesnius argumentus, o atsakovas į juos nepateikė atsiliepimo, tačiau davė paaiškinimus teismo posėdžio metu, nereiškia, kad ieškovei nebuvo žinomi atsakovo atsikirtimai ar buvo pažeisti CPK 42 ir 142 straipsnių reikalavimai.

41. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). DK 154 straipsnis numato atvejus kada darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą. Be kitų atvejų minėtame straipsnyje nurodyta, kad visa žala atlyginama jei ji padaryta tyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje: turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė, pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisiniai santykių buvimas, žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Darbdaviui tenka pareiga įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas.

42. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad byloje nenustatytos visos atsakovo D. K. materialinės atsakomybės sąlygos, nes ieškovės teismui pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina žalos padarymo fakto, jos dydžio, tuo labiau, kad UAB „G.“ įstatymo nustatyta tvarka netyrė atsakovo galimai padarytų darbo drausmės pažeidimų. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad UAB „G.“ 2019 m. lapkričio 4 d. panaikino 2019 m. spalio16 d. įsakymą dėl atsakovo komandiruotės užsienio šalyje, todėl atsakovas D. K., priešingai nei teigia apeliantė, nuo lapkričio 4 d. iš esmės neturėjo teisės dirbti Vokietijoje. Ieškovė teismui nurodė, kad bendrovei žala kilo per laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 22 d., t. y., laikotarpiu kai atsakovas neturėjo teisės Vokietijoje vykdyti darbinių funkcijų (vykdyti pervežimų), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad žala bendrovei padaryta atsakovo komandiruotės metu.

43. Apeliantė teigia, kad atsakovas netinkamai vykdė darbines pareigas ir tyčiniais veiksmais bendrovei padarė žalą, o jo nurodytos priežastys dėl atsisakymo vykdyti pervežimus yra tariamos. Nurodo, kad atsakovas, iki išvykdamas į komandiruotę, privalėjo informuoti ieškovę apie tai, kad ginčo automobilis nėra draustas privalomuoju draudimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog darbuotojas turėjo pareigą pranešti darbdaviui apie civilinės atsakomybės draudimo galiojimo laikotarpius, tuo labiau, kad automobilį vairuodavo keli vairuotojai pasikeisdami, todėl konstatuoti atsakovo tyčinius veiksmus nėra pagrindo. Be to, UAB „G.“ teismui nepateikė duomenų kada pasibaigė privalomojo civilinės atsakomybės draudimo terminas transporto priemonei. Nepaneigta, kad apie tai bendrovės direktoriui pranešė pats atsakovas, todėl neatmestina, kad darbuotojui transporto priemonė buvo perduota jau su besibaigiančiu privalomojo civilinės atsakomybės draudimo galiojimu, kurio galiojimą privalėjo užtikrinti bendrovė, o ne vairuotojas. Tai, kad transporto priemonės draudimo poliso galiojimas 2019 m. lapkričio 4 d. buvo pasibaigęs, patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2019 m. lapkričio 5 d. apeliantė įsigijo naują draudimo polisą. Įvertinus, kad apeliantės teigimu draudimo polisas transporto priemonei būdavo įsigyjamas trims mėnesiams, neatmestina, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisas galiojo iki 2019 m. lapkričio 1 d., todėl atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti vykdyti darbines pareigas tik pradėjęs dirbti, t. y. atvykęs į Vokietiją ir perėmęs transporto priemonę.

44. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nagrinėjant ginčą ikiteisminio nagrinėjimo metu, tiek teismo procesiniuose dokumentuose bei posėdžio metu atsakovas nuosekliai aiškino apie automobilio kuro sistemos gedimą, apie tai, kad darbdavys apie gedimą buvo informuotas, kas buvo priežastis atsisakyti vairuoti netvarkingą transporto priemonę. Nors apeliantė teigia, kad transporto priemonė buvo tvarkinga, o teismas netinkamai vertino išreikalautą 2020 m. sausio 6 d. UAB „Scania Lietuva“ Darbo užsakymą, tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad automobilio Scania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuro sistema buvo netvarkinga, nes automobiliui buvo keičiamas kuro kolektorius, kuro vamzdelio tarpinė, jungtis, kuro vamzdelis, kuro vamzdelio tarpinė ir kt.. Tai, kad prieš išvykstant į ilgalaikį reisą Vokietijoje 2019 m. balandžio 26 d. buvo atliktas minėtos transporto priemonės techninis aptarnavimas, neįrodo, kad ir vėliau automobilis buvo techniškai tvarkingas. Neatmestina, kad užsienio šalyje transporto priemonėms keliami ypač aukšti reikalavimai ir kurą praleidžiančios transporto priemonės eksploatavimas gali būti vertinamas kaip netvarkingos transporto priemonės eksploatavimas ir dėl to skiriama bauda. Kadangi apeliantė nepaneigė atsakovo D. K. teiginių, konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai nevykdė darbinių pareigų ir tuo atliko neteisėtus veiksmus, nevykdė krovinio pervežimo, nėra pakankamo pagrindo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės veiksmai, požiūris į darbo priemones, į darbuotojus, rodo ir darbdavio nerūpestingumą, kas reiškia, kad žalos atsiradimo riziką turi prisiimti ir pats darbdavys.

45. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, išskyrus užsakovo T. L. OU pateiktą informaciją kad, pasikrovęs krovinį, atsakovas D. K. girtavo. Be to, įvertintina ir ta aplinkybė, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta tik 2020 m. kovo 25 d., kas leidžia abejoti, jog darbdavys, prisiimdamas vykdyti trečiųjų asmenų užsakymus, būtų rizikavęs dėl jam patikėtų pervežti krovinių saugumo ir būtų savalaikiai nenutraukęs darbo sutarties su darbo drausmę pažeidinėjančiu darbuotoju. Dėl paminėto, apeliantės teiginiai, kad atsakovo nurodytos darbinių funkcijų nevykdymo priežastys yra tariamos, o jo veiksmai tyčiniai, vertintini kritiškai.

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl UAB „G.“ veikimo nerūpestingai ir rizikingai, nes įmonė nesiėmus jokių veiksmų, siekiant išvengti žalos – ilgą laiką nesiuntė kitų darbuotojų pakeisti D. K., o tuo pačiu ir vykdyti užsakymų dėl ko galimai negavo dalies pajamų. Nors apeliantė nurodo, kad įmonė yra nedidelė ir neturėjo darbuotojų, galinčių pakeisti atsakovą, tačiau nėra duomenų, kad kitiems bendrovės darbuotojams buvo pasiūlyta pakeisti D. K., ar, kad, panaikinus įsakymą dėl atsakovo komandiruotės, įmonė atsisakė ir dalies užsakymų.

47. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 226,15 Eur už naudojimąsi ieškovės mokėjimo kortele. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek jo atstovė posėdžio metu nurodė, kad dalis žalos, padarytos kaltais D. K. veiksmais, yra atlyginta ir prašo atlyginti tik likusią neatlygintą dalį, tačiau byloje nėra pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių, kokia žala darbuotojo konkrečiai atlyginta, minėtos aplinkybės apeliantė nenurodė ir procesiniuose dokumentuose bei apeliaciniame skunde, todėl sutiktina su teismo išvada, kad neaišku kokia žala yra atlyginta, kodėl reikalaujama priteisti būtent prašomą padarytos žalos dalis. Dėl paminėto, neatmestina, kad iš atsakovo yra padarytos išskaitos ir už degalus, apeliantės patirtos išlaidas dėl savalaikiai nepristatyto krovinio ir kt.. Be to, byloje nepaneigti atsakovo teiginiai, kad iki jis buvo pakeistas kitu vairuotoju, turėjo mokėti už transporto stovėjimo aikštelę ir dėl to buvo patiriamos išlaidos. Esant minėtiems duomenims darytina išvada, kad bendrovė neginčijamai neįrodė kokio dydžio žala jai atsakovo veiksmais yra padaryta bei, kad minėta žala nėra išskaičiuota iš atsakovo darbo užmokesčio.

48. Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas sprendime pasisakė dėl ieškinyje nereikštų reikalavimų bei teismo posėdžių metu nenagrinėtų aplinkybių, kurios susiję su įmonės turimais lizingo įsipareigojimais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas tik nustatė, kad 2019 m. lapkričio 30 d. darbdavys priėmė įsakymą (aktą) „Dėl D. K. vidinių darbo tvarkos taisyklių pažeidimo“, kuriame buvo nurodoma kokią žalą UAB „G.“ patyrė dėl vairuotojo D. K. kaltės (pravaikštų). Minėtame darbdavio įsakyme nurodoma, kad įmonė turi lizingo įsipareigojimų ir, kad dėl vairuotojo padarytų pravaikštų įmonė patyrė nuostolius, susijusius su lizingo įmokomis, nes nebuvo gautos pajamos. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas ieškinio reikalavimo ribų neperžengė, sprendime ieškovės lizingo įsipareigojimų nedetalizavo ir jų, darydamas išvadas, nevertino.

49. Sutiktina su apeliante, kad ne bet koks, o tik esminis atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas turėtų būti laikomas pagrindu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į darbą. Tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, pagrįstai įvertinta aplinkybių visuma: 2019 m. lapkričio 30 d. darbdavys priėmė įsakymą (aktą) „Dėl D. K. vidinių darbo tvarkos taisyklių pažeidimo“, su kuriuo darbuotojo nesupažindino, nepateikė įrodymų apie šio įsakymo jam įteikimą, nors po įsakymu ranka padaryta prierašas, kad „Vairuotojas D. K. atsisako pasirašyti“, tačiau nenurodyta data, nei dalyvaujantys atsisakant pasirašyti asmenys. 2019 m. lapkričio 30 d. įsakyme nurodomi užsakovo reikalavimai atlyginti išlaidas, faktiškai dar negavus 2019 m. gruodžio 16 d. sąskaitos-faktūros, įsakyme nenurodoma kokius vidinių darbo tvarkos taisyklių punktus pažeidė atsakovas. Taigi, spręsti, jog tai tik formalūs pažeidimai, nėra pagrindo.

50. Apeliantė nurodo, kad įsakymo dėl komandiruotės paskelbimas negaliojančiu nepašalina pagrindinės žalos darbdaviui atsiradimo priežasties – kaltų D. K. veiksmų, dėl kurių vilkikas negalėjo būti naudojamas paslaugoms teikti. Kaip minėta, darbdavys 2019 m. lapkričio 4 d. priėmė įsakymą, kuriuo atsakovo komandiruotė Vokietijoje buvo nutraukta. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė skubiai nesiėmė jokių priemonių atsakovą sugrąžinti į Lietuvą ar jį pakeisti kitu darbuotoju arba kitu transporto paslaugas teikiančiu asmeniu ir tuo pati leido žalai atsirasti. Tokiu būdu atsakovas, būdamas atšauktas iš komandiruotės nuo 2019 m. lapkričio 4 d., neturėjo teisės vykdyti jam pavestų pareigų. Konstatuoti, kad D. K. nežinojo, jog jam forminamos pravaikštos ir turėjo tęsti darbą, neginčijamų duomenų nepateikta. Be to, nepateikta jokių įrodymų, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisas buvo pristatytas atsakovui, jam leista remontuoti autotransporto priemonę Vokietijos remonto dirbtuvėse, ar buvo perduoti užsakymai pervežti krovinį, kas duotų pagrindą išvadai, jog jis, nežinodamas apie atšauktą komandiruotę, neteisėtai nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį.

51. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

52. Dėl paminėto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir priimdamas sprendimą, nepažeidė procesinių teisės normų vertinant įrodymus ir teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikštų ieškinio reikalavimų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 4, 5 dalys). Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

53. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas D. K. patyrė 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės UAB „G.“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „G.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) atsakovo D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.