Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Danas Lisas, sekretoriaujant Linai Deržinskienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Osvalda“ atstovei advokatei Kristinai Grigaliūnienei, atsakovui R. K., jo atstovei advokatei Daivai Rusakienei, atsakovui V. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per ZOOM platformą išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Osvalda“ patikslintą ieškinį atsakovams R. K., V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

9.2. iš Šiaulių apskrities VPK 2017-04-29 transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 0117000225970 (toliau – Aktas) matyti, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 603 straipsniu ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsniu, priimtas sprendimas priverstinai nuvežti transporto priemonę FORD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Transporto priemonė). Taip pat akte nurodyta, jog Transporto priemonės vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Atsakomybė už tai numatyta ANK 424 straipsnio 4 dalyje. Transporto priemonė priverstinai nuvežta 16.15 val. iš (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Akte nurodyta, jog apžiūrint Transporto priemonę dalyvavo jos valdytojas V. K. (b. l. 11). Iš Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-12 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. K. už administracinių nusižengimų, numatytų ANK 424 straipsnio 4 dalyje (2 nusižengimai), 426 straipsnio 4 dalyje, padarymą skirta administracinė nuobauda, o automobilis „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nekonfiskuotas ir nutarta jį grąžinti R. K. kaip teisėtam savininkui (b. l. 78-80);

9.3. 2020-08-03 pranešimu V. K. pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą UAB „Osvalda“ 2019-01-14 reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu (b. l. 22). Atskiru 2022-08-03 pranešimu V. K. informuotas, kad jo skola už Transporto priemonės saugojimą automobilių aikštelėje, vadovaujantis 2014-10-03 sutartimi, sudaro 6942,67 Eur (1190*5,79 Eur+52,57) (b. l. 21). Pranešimai V. K. buvo įteikti (b. l. 23-24). 2021-05-03 pranešimu V. K. pakartotinai pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą 2019-01-14 reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu (b. l. 17). Jam taip pat pranešta, kad kad jo skola už Transporto priemonės saugojimą automobilių aikštelėje, vadovaujantis 2014-10-03 sutartimi sudaro 8540,71 Eur (1466*5,79 Eur+52,57) (b. l. 21). Pranešimai atsakovui nebuvo įteikti (b. l. 19-20). Analogiški pranešimai buvo siųsti atsakovui R. K.. 2020-08-03 pranešimai buvo įteikti gavėjui (b. l. 153-160);

9.4. VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo 2017-11-09 pažymoje Nr. 14964769 nurodyta, kad R. K. 2017-05-06 pranešė apie nuosavybės teisės į Transporto priemonę perdavimą, naujas valdytojas V. K. (b. l. 25). VĮ „Regitra“ Šiaulių filialas 2021-09-15 rašte nurodė, kad Transporto priemonė R. K. vardu įregistruota 2015-12-23, o 2017-11-09 jis deklaravo, kad jam priklausiusi Transporto priemonė perduota fiziniam asmeniui ir pateikė 2017-05-06 surašytą pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 26). VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo 2022-04-06 rašte Nr. S-4518 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis, R. K. 2017-11-09 deklaravo, kad jam priklausiusi Transporto priemonė nuosavybės teise perduota V. K., ir pateikė 2017-05-06 surašytą Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. R. K. išduotas registracijos liudijimas nebuvo pateiktas. Teismui pateiktas prašymas dėl Transporto priemonės registracijos ir Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 162-164);

9.5. 2017-07-24 Šiaulių apskrities VPK leidime atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Transporto priemonė nebuvo konfiskuota teismui išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, todėl priimtas sprendimas leisti priverstinai nuvežtą Transporto priemonę atsiimti jos savininkui (valdytojui). Prie žymos „Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę gavau“ nurodytas R. K. (b. l. 27);

9.7. 2021-03-01 pateikti duomenys apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas patvirtina, kad vidutinė saugojimo paslaugų kaina laikotarpiu nuo 2008-02-07 iki 2021-01-31 buvo 8,29 Eur (b. l. 30-31);

9.8. iš pateiktos Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties (toliau – Pirkimo-pardavimo sutartis) matyti, kad 2017-05-06 18.30 val. pardavėjas R. K. pirkėjui V. K. už 250 Eur pardavė transporto priemonę „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 58).

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

11. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. R. J. P., Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005;2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje T. L. v. S. I., A. A., bylos Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje bylojeL. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006).

12. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008). Taigi, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei.

13. Byloje nustatyta, kad Transporto priemonė 2017-04-29 aktu buvo priverstinai nuvežta į automobilių saugojimo aikštelę ir saugoma iki šiol. Administracinių nusižengimų padarymo metu Transporto priemonę valdė atsakovas V. K., o jos savininkas buvo atsakovas R. K.. Ieškovė prašo priteisti iš abiejų atsakovų solidariai Transporto priemonės saugojimo išlaidas. Teismui buvo pateikta Pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta 2017-05-06, iš kurios matyti, kad pardavėjas R. K. pardavė atsakovui V. K. Transporto priemonę už 200 Eur. Pirkimo – pardavimo sutartis pasirašyta ir pirkėjo, ir pardavėjo. Ieškovė mano, kad šis sandoris yra tariamas, o atsakovas V. K. neigia apskritai ją sudaręs, nežino, kaip jo parašas atsirado sutartyje. Šie atsakovo V. K. argumentai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, išskyrus jo paties poziciją. Ieškovės atstovė baigiamųjų kalbų metu pateikė prašymą priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl parašo klastojimo, tačiau atnaujinus įrodymų tyrimą byloje atsisakė teikti prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, nekeitė, neatsisakė patikslinto ieškinio reikalavimo dėl tariamo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pažymėtina, kad atsakovas V. K. taip pat neteikė prašymo dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Teismo vertinimu, kiekvienas pakankamai apdairus bei rūpestingas asmuo, sužinojęs apie sutartį, kurios jis nesudarinėjo, imtųsi aktyvių veiksmų šiam sandoriui nuginčyti bei eliminuoti bet kokių galinčių atsirasti teisinių pasekmių dėl tokios sutarties sudarymo atsiradimą. Taigi, atsakovo neveikimas šioje situacijoje leidžia spręsti apie tai, jog atsakovo V. K. argumentai dėl to, kad jis Pirkimo – pardavimo sutarties nesudarinėjo bei nepasirašinėjo šiuo atveju yra laikytini nepagrįstais ir neįrodytais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė abu atsakovai.

15. Atsakovas R. K. teismo posėdyje nurodė, kad Pirkimo – pardavimo sutartį su atsakovu V. K. sudarė siekdamas, kad šis atlygintų jam padarytą turtinę žalą dėl Transporto priemonės apgadinimo. Tuo tarpu atsakovas V. K. nurodė, kad pasirašė ne Pirkimo – pardavimo sutartį, o raštelį dėl žalos atlyginimo. Taigi, galima būtų suprasti, jog atsakovas R. K. siekė įgyvendinti savo teisę į turtinės žalos alyginimą, tokiu būdu nebeturėti daikto, kurio remonto išlaidomis reiktų rūpintis. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog Pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, šios versijos nekėlė ir pati ieškovė, todėl laikytina, kad Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo data yra tokia, kokia nurodyta sutartyje. Taigi, 2017-05-06 sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį, Transporto priemonės saugojimo išlaidos laikotarpiu nuo priverstinio nuvežimo 2017-04-29 iki Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo 2017-05-06, įvertinus nurodomus ieškovės įkainius, būtų 46,32 Eur (8 d. * 5,79 Eur). Teismo vertinimu, tai nėra ženkliai didelė suma, kurios mokėjimo siektų išvengti atsakovas. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo nutarta nekonfiskuoti Transporto priemonės, priimtas 2017-07-12, o leidimas atsiimti Transporto priemonę surašytas 2017-07-24, t. y. laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-07-24, įvertinus įkainius, Transporto priemonės saugojimo išlaidas būtų sudariusi 544,26 Eur (94 d. * 5,79 Eur) suma. Ši suma, teismo vertinimu, taip pat nėra ženkliai didelė, kurios mokėjimo siektų išvengti atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė atsakovo R. K. tikslo ir motyvo sudaryti tariamą sandorį. Pažymėtina ir tai, kad nėra aišku, kokį tikslą, ieškovės vertinimu, sudaryti tariamą sandorį turėjo atsakovas V. K..

17. Kaip matyti iš VĮ „Regitra“ pateiktų duomenų, atsakovas R. K. apie Transporto priemonės duomenų (savininko) pasikeitimą VĮ „Regitra“ pranešė 2017-11-09. Atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad tai padarė todėl, kad nuvykęs į VĮ „Regitra“ kitais reikalais sužinojo, jog Transporto priemonės savininko duomenys nėra pakeisti. Pateiktos Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu VĮ „Regitra“ darbuotojas įregistravo Transporto priemonės savininko duomenų pasikeitimą, išdavė tai patvirtinančią pažymą. Pažymėtina, kad nustatyta aplinkybė, jog Pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įregistruota VĮ „Regitra“, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą, kas yra Transporto priemonės savininkas pagal Pirkimo – pardavimo sutartį. Šiuo ginčo klausimu kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, jog transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas Transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kai joje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Tokią kasacinio teismo išvadą suponavo tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė privalomo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties registravimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Pažymėtina, kad Pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta jokia sąlyga dėl Transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad V. K. būtų kreipęsis dėl Transporto priemonės perregistravimo, nėra, šią pareigą įvykdė R. K. 2017-11-09 sužinojęs, kad V. K. duomenų nepakeitė. Toks Transporto priemonės savininko duomenų pakeitimo išviešinimas sukėlė teisinius padarinius, t .y. buvo išviešinta, jog Transporto priemonės savininkas yra V. K., šiais duomenimis gali remtis tretieji asmenys, VĮ „Regitra“ 2017-11-09 išdavė pažymą dėl pasikeitusių Transporto priemonės savininko duomenų.

18. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-12 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. K. 2017-04-29, 2017-06-06 ir 2017-06-28 rašytiniuose paaiškinimuose nurodė įvykio aplinkybes, prašė nekonfiskuoti Transporto priemonės, kadangi ji priklauso R. K.. Byloje remtasi Transporto priemonės savininko duomenimis, kurie policijos pareigūnų buvo tikrinti 2017-04-29. R. K. dėl aplinkybių, susijusių su jam priklausančia Transporto priemone, rašytinį paaiškinimą davė administracinio nusižengimo tyrimo metu 2017-05-03, dar prieš sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį. Siekį parduoti Transporto priemonę patvirtina ir R. K. veiksmai atsiimant asmeninius daiktus tą pačią dieną kaip ir teikiant paaiškinimą policijai. Įvertinus nustatytas aplinkybes, kad teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog Pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, darytina išvada, kad 2017-06-28 paaiškinime V. K. nurodė, kad Transporto priemonė priklauso R. K., siekdamas išvengti Transporto priemonės konfiskavimo.

19. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas pagal sudarytą sutartį. Pirkimo – pardavimo sutartis reglamentuojama CK 6.305-6.431 straipsniuose, o šiose nuostatose nesureguliuotiems klausimams taikomos bendrosios sutarčių teisės (CK 6.154-6.228 straipsniai) bei prievolių teisės (CK 6.1-6.153 straipsniai) nuostatos. Pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis).

20. Pirkimo – pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Pirkimo–pardavimo sutartis taip pat yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimo ir jos įsigaliojimas nesiejamas su daikto perdavimu pirkėjui. Daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimo – ardavimo sutarties vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

21. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, atsakovas R. K. (pardavėjas) galėjo parduoti jam priklausančią Transporto priemonę, kadangi jai nebuvo taikytas areštas ar kitaip suvaržytos nuosavybės teisės į ją. Sutiktina, kad R. K. negalėjo fiziškai perduoti Transporto priemonės atsakovui V. K., nes ji buvo priverstinai nuvežta į automobilių saugojimo aikštelę. Tačiau pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką, daikto perdavimas siejamas ne su pirkimo – pardavimo sutarties įsigaliojimo momentu, o su jos vykdymu, todėl daikto perdavimas nebėra būtina sąlyga patvirtinimui, jog pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta ir įsigaliojusi. Taigi, sudarytoje Pirkimo – pardavimo sutartyje buvo aiškiai išreikšta sutarties šalių valia, todėl V. K. galėjo atsiimti Transporto priemonę po nutarimo nekonfiskuoti Transporto priemonės priėmimo ir leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą Transporto priemonę išdavimo, bet tokia galimybe nepasinaudojo. Sutiktina, kad atsakovas V. K. iš esmės neįgyvendino savo, kaip transporto priemonės savininko teisių, bet tai susiję jau su sutarties vykdymu, o ne su patvirtinimu, kad Pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ar nėra įsigaliojusi.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad nenustatytos pagrindinės faktinės aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios sandorio fiktyvumą, t. y. ieškovė neįrodė, kad atsakovai, sudarydami Pirkimo – pardavimo sutartį, nesiekė sukurti tarp šalių civilinių teisinių santykių, kad atsakovų veiksmai buvo fiktyvūs ir kad atsakovų tikroji valia nebuvo sudaryti Pirkimo – pardavimo sutarties, taip pat nebuvo įrodytas atsakovų elgesio motyvas ir tikslai. Ieškovė, įrodinėdama atsakovų elgesio motyvą ir tikslą, iš esmės akcentavo tik atsakovo R. K. siekį išvengti Transporto priemonės išlaidų mokėjimo, tačiau neįrodinėjo atsakovo V. K. elgesio motyvų ir tikslų sudaryti tariamą sandorį. Nustatyta, kad ieškovės argumentas dėl siekio išvengti išlaidų atlyginimo yra nepgarįstas, kadangi Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu saugojimo išlaidos nebuvo ženklios, todėl mažai tikėtina, kad atsakovas R. K. būtų siekęs jų išvengti. Nei ieškovė, nei atsakovas V. K. neprašė teismo skirti rašysenos ekspertizės, neįrodinėjo, kad Pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, todėl konstatuotina, jog Pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta sutartyje nurodytu metu (2017-05-06) ir pasirašyta abiejų sutarties šalių, todėl yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo Pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 str., CPk 178 str., 185 str.), todėl šis patikslinto ieškinio reikalavimas yra netenkintinas.

Dėl transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo

24. Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.; nuo 2017 m. gruodžio 1 d. – 8 dalyje) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

25. Taigi, pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (šioje byloje – ieškovės) ir davėjo (šioje byloje – Šiaulių apskrities VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (valdytojo) bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas).

26. Solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 29 punktas). Tai taikoma ir transporto priemonės valdytojui. Net tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021, 28 punktas).

27. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, pareikštas šią transporto priemonę vairavusiam ir KET reikalavimus pažeidusiam atsakovui V. K., kaip transporto priemonės valdytojui, bei, ieškovės manymu, transporto priemonės savininkui R. K.. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovai 2017-05-06 sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu R. K. ją pardavė V. K., laikytina, kad solidarioji atsakomybė R. K. ir V. K. galėtų būti taikoma laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-05-05, t. y. tuo laikotarpiu, kai R. K. buvo Transporto priemonės savininkas. O laikotarpiu nuo 2017-05-06 iki ieškinio pateikimo atsakovui R. K. nebegali būti taikoma solidarioji atsakomybė, kadangi jis šiuo laikotarpiu nebebuvo Transporto priemonės teisėtu savininku, todėl spręstina tik dėl atsakovo V. K. atsakomybės atlyginti Transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad atsakovas V. K. sutinka su prašoma priteisti išlaidų suma.

28. Patikslintame ieškinyje nurodyta, kad Transporto priemonės transportavimo išlaidos yra 52,57 Eur, o jos saugojimo išlaidos laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2019-11-01, t. y. už 917 kalendorinių dienų, yra 5309,43 Eur (5,79 Eur už vieną transporto priemonės saugojimo parą), o laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06, t. y. už 797 kalendorines dienas, yra 1594 Eur (po 2 Eur už vieną transporto priemonės saugojimo parą), iš viso – 7056 Eur. Ieškovė sumažino šių išlaidų sumą ir prašo priteisti 4352,57 Eur dydžio Transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas (52,57 Eur priverstinio nuvežimo ir 4300 Eur saugojimo išlaidas).

29. 2014-10-03 sutarties 4.1 papunkčiu susitarta, kad už priverstinį transporto priemonių nuvežimą bus mokamas 52,57 Eur mokestis, o už transporto priemonių saugojimą bus mokamas 5,79 Eur mokestis už vieną parą. Tuo tarpu 2017-08-29 sutarties 4.1.2 punkte numatyta kaina su mokesčiais už saugojimą yra 4 Eur, o ne 5,79 Eur, todėl ieškovė neturėjo pagrindo už transporto priemonės saugojimą taikyti 5,79 Eur įkainį už parą.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 pažymėjo, jog yra būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam policijos komisariatui, bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Kasacinis teismas pripažino, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs.

31. Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo, sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovo teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis, sudaryta atsakovui nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios pats atsakovas neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (žr. pvz.:, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu, susidarymo, yra išaiškinęs, jog pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktą).

33. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirminis kreditorius UAB „Automagija“ su Šiaulių apskrities VPK 2014-10-03 sutarties 13 ir 14 punktuose susitarė, jog sutartis įsigalioja 2014-10-03 ir galioja iki 2015-10-02, o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trijų metų termino). Ieškovė teismui nepateikė rašytinių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, Šiaulių apskrities VPK rašte nurodė, kad sutartis su UAB „Automagija“ pratęsta du kartus žodine forma. Pažymėtina, jog Šiaulių apygardos teismas analogiškose savo teisine problematika bylose konstatavo, kad pagal faktinius šalių veiksmus, t. y. susiklosčiusią tarp šalių praktiką, tarp šalių sutartys buvo sudaromos raštu ir tarp šalių sudarytos nuostatos pratęsimo būdo žodžiu – nenumatė (pvz. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-715-368/2021). Pažymėtina ir tai, kad vėliau sudaryta 2017-08-29 sutartis buvo pratęsta raštu.

34. Kadangi ieškovė negalėjo Reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, tai ieškovė negali skaičiuoti išlaidų už Transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02 (laikotarpiu iki VPK ir UAB „Automagija“ 2017 08-29 sudarytos sutarties įsigaliojimo 2017-10-03). Atsižvelgiant į tai, atsakovui R. K. nekyla pareiga atlyginti Transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-05-06, o atsakovui V. K. – laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02. Taigi, Transporto priemonės saugojimo išlaidų pagrįstumas vertinamas laikotarpiu nuo 2017-10-03 iki 2019-11-01 (Reikalavimo teisės perleidimo), t. y. už 762 kalendorines dienas, ir laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06, t. y. už 797 kalendorines dienas. Ieškovė laikotarpiu iki 2019-11-01 taikė 2017-10-03 sutartyje numatytą saugojimo išlaidų įkainį – 5,79 Eur už vieną parą, o laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06 taikė 2019-10-22 sudarytoje sutartyje numatytą saugojimo išlaidų įkainį – 2 Eur už vieną parą (2.6 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad 2017-08-29 sutarties 4.1.2 punkte numatyta kaina su mokesčiais už saugojimą yra 4 Eur, o ne 5,79 Eur, todėl ieškovė neturėjo pagrindo už Transporto priemonės saugojimą taikyti 5,79 Eur įkainį už parą. Tokiu atveju, laikotarpiu nuo 2017-10-03 iki 2019-11-01 saugojimo išlaidų sumą sudaro 3048 Eur, o laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06 sudaro 1594 Eur, iš viso 4642 Eur. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo priteisti mažesnę sumą – 4300 Eur, tačiau nenurodo kurio laikotarpio saugojimo išlaidų sumą ar įkainį sumažino.

35. Teismo vertinimu, 2017-08-29 sutartyje nustatytas pasaugos įkainis – 4 Eur už vieną parą atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, duomenys apie rinkos vertes patvirtina, kad šis įkainis neviršija nustatytų rinkos verčių nurodytu laikotarpiu, t. y. 2021-03-01 pateikti duomenys apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas patvirtina, kad vidutinė saugojimo paslaugų kaina laikotarpiu nuo 2008-02-07 iki 2021-01-31 buvo 8,29 Eur. Taigi, pasaugos įkainį nagrinėjamu atveju skaičiuojant 4 Eur už vieną parą laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2019-11-01, t. y. išlaidų suma už 761 kalendorines dienas būtų 3044 Eur. Kadangi laikotarpiu nuo 2019-11-01 iki 2022-01-06 ieškovė taikė 2 Eur įkainį, nėra pagrindo vertinti saugojimo išlaidų sumos (1594 Eur) paskaičiuotos šiuo laikotarpiu, pagrįstumo ir proporcingumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad ieškovė išlaidų sumą sumažino iki 4300 Eur, t. y. sumos, kuri neviršija teismo paskaičiuotos išlaidų sumos, netenkinus ieškovės reikalavimo priteisti transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidų (52,57 Eur) reikalavimas priteisti 4352,57 Eur sumą yra tenkintinas iš dalies, iš atsakovo V. K. ieškovei priteisiant 4300 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidas.

36. Atsakovui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, iš jo ieškovei priteistini 5 procentai metinių palūkanų, skaičiuojamų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021-09-27 iki patikslinto ieškinio priėmimo dienos 2022-01-06 už 3705,60 Eur (pradiniu ieškiniu prašoma priteisti suma atėmus priverstinio nuvežimo išlaidas), bei 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą (4300 Eur) nuo 2022-01-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė patikslintu ieškiniu reiškė du reikalavimus, iš kurių neturtinis reikalavimas yra netenkintas, o turtinis reikalavimas tenkintinas iš dalies, spręstina, jog nėra pagrindo priteisti 30 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už neturtinį reikalavimą, o bylinėjimosi išlaidų, t. y. žyminio mokesčio, sumokėto už turtinį reikalavimą, ir atstovavimo išlaidų, paskirstymo ir priteisimo klausimas spręstinas proporcingai patenkintų patikslinto ieškinio reikalavimų daliai. Nustatyta, kad patikslintas ieškinys tenkintas 49,39 proc. (100 proc. – 50 proc.(netenkintas neturtinis reikalavimas) lygu 50 proc. (turtinis reikalavimas), kuris tenkintas iš dalies (50 proc.*4300 Eur/4352,57)).

39. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad patyrė 1089,05 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 85 Eur žyminis mokestis už turtinį reikalavimą ir 30 Eur žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą (b. l. 34, 81), bei 974,05 Eur atstovavimo išlaidas, kurias sudaro 677,60 Eur išlaidos už procesinių dokumentų paruošimą ir 296,45 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai, kad patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovo V. K. priteistina ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 523,06 Eur ((85+974,05)*49,39 proc.).

40. Atsakovo R. K. atstovė advokatė pateikė prašymą priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 300 Eur išlaidos už atsiliepimo į patikslintą ieškinį paruošimą, 300 Eur išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, dokumentų analizė, užklausų pateikimas, atsiliepimo į ieškinį pateikimas, 100 Eur už pasirengimą bylo nagrinėjimui ir atstovavimą 2022-01-06 teismo posėdyje, 100 Eur išlaidos už atstovaimą 2022-03-17 teismo posėdyje (b. l. 128-134). Paminėtina, kad prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, ir, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių žinių reikalingumą, teismo posėdžių skaičių ir trukmę, teiktų procesinių dokumentų ir jų priedų apimtį, teismų praktikos ir teisės normų analizę, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatyto maksimalaus už advokato teikiamas teisines paslaugas užmokesčio dydžio koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsižvelgiant į tai, kad patikslintas ieškinys netenkintas dalyje dėl atsakovui R. K. reikštų reikalavimų, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas visiškai ir atsakovui R. K. priteistinos iš ieškovės 800 Eur teisinių paslaugų išlaidos.

41. Teismas patyrė 33,60 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad amesta patikslinto ieškinio dalis sudaro 50,61 proc., iš ieškovės valstybei priteistinos 17 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, o iš atsakovo V. K. valstybei priteistinos 16 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, iš V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 4300 Eur (keturių tūkstančių trijų šimtų eurų) transporto priemonės saugojimo išlaidas, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas laikotarpiu nuo 2021-09-27 iki 2022-01-06 nuo 3705,60 Eur sumos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (4300 Eur) nuo 2022-01-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 523,06 Eur (penkių šimtų dvidešimt trijų eurų 6 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, 17 Eur (septyniolikos eurų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, mokėtojo pasirinkimu į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.

Priteisti valstybei iš V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 16 Eur (šešiolikos eurų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, mokėtojo pasirinkimu į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.