Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-37-894/2026

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-05
Bylos Nr.: e2A-37-894/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-27107-2024-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Edita Šliumpienė, Rasa Urbanavičiūtė, Laima Kriaučiūnaitė
Ieškovas: V. Š., E. K., V. D., I. J.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-37-894/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27107-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.5.2.6.; 3.3.1.21. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Editos Šliumpienės ir Rasos Urbanavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Š., E. K., V. D. ir I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š., I. J., V. D., E. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. Š., E. K., V. D., I. J. (toliau – ieškovai) ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 8 470 Eur žalos atlyginimą ir 5 % dydžio metines procesines palūkanas: ieškovui V. Š. priteisti 1 832,27 Eur, I. J. priteisti 1 832,27 Eur, V. D. priteisti 3 382,94 Eur, E. K. priteisti 1 416,52 Eur žalos atlyginimą.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Diagnostikos poliklinika“ dėl 535 100 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Vėliau patikslinus ieškinio reikalavimus, V. Š. prašė jo naudai iš atsakovų priteisti 147 342,00 Eur žalos atlyginimo, I. J. – 147 342,00 Eur žalos atlyginimo, V. D. – 271 593,00 Eur žalos atlyginimo, E. K. – 113 723,00 Eur žalos atlyginimo. Visi ieškovai buvo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkais. Ieškovai žalos atsiradimą siejo su tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Patalpos), kurios priklausė UAB „Diagnostikos poliklinika“, nusprendė grąžinti Lietuvos Jėzuitų provincijai. Patalpos iš UAB „Diagnostikos poliklinika“ buvo paimtos neatlygintinai, todėl sumažėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų paketo rinkos vertė, ir dėl šio nuvertėjimo ieškovams buvo padaryta žala. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu (c. b. Nr. e2-2342-614/2020) ieškovų ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą pagal ieškovų ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Diagnostikos poliklinika“ dėl žalos atlyginimo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti tiesioginio ieškinio, kadangi tokia teisė jiems nesuteikta nei bendrosiomis, nei specialiosiomis teisės normomis. Nutartyje taip pat nurodyta, kad akcininkai negalėjo reikšti ir išvestinio ieškinio dėl žalos bendrovei, o netiesiogiai ir jų akcijų vertei, atlyginimo. Dėl to teismas laikė, kad ieškinys yra nenagrinėtinas teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas, priėmęs ieškinį dėl žalos ir pradėjęs civilinę bylą, padarė klaidą, nes civilinės bylos proceso neturėjo pradėti. Nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi buvo paskirta akcijų vertės nustatymo ekspertizė. Remiantis šia nutartimi, ieškovai per savo atstovą sumokėjo 8 470 Eur. Šių išlaidų ieškovai nebūtų patyrę, jei civilinė byla teisme nebūtų buvusi pradėta. Vadinasi, ieškovai dėl teismo padarytos klaidos patyrė turtinę žalą. Atitinkamai, yra pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – atsakovė) atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė vykdoma instancine tvarka, o tam tikrais atvejais – taikant proceso atnaujinimo institutą. Nors teisingumo vykdymo procese dėl objektyvių priežasčių negalima visiškai išvengti klaidų, jos savaime nereiškia teisėjo neteisėtų veiksmų. Teismų klaidos pirmiausia taisomos instancine tvarka, o valstybės civilinė atsakomybė gali kilti tik tada, kai klaidos negali būti ištaisytos šia tvarka ir yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Ieškovų nurodytos aplinkybės rodo, kad net jei pirmosios instancijos teismas būtų padaręs klaidą priimdamas ieškinį, ši klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teismo, o tai atitinka instancinės teismų kontrolės paskirtį. Todėl vien faktas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškinį ir išnagrinėjo bylą, savaime nereiškia neteisėtų veiksmų CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme. Kitų aplinkybių, pagrindžiančių teismo neteisėtus veiksmus, ieškovai nenurodo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovai neįrodinėja kaltės, kuri yra savarankiška civilinės deliktinės atsakomybės sąlyga. Jie apsiriboja argumentu, jog teisės taikymo klaida buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi, tačiau tai savaime nepatvirtina nei neteisėtų veiksmų, nei teisėjo kaltės. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertina bylą jau iš esmės ištyręs aplinkybes, todėl jo situacija nėra tapati pirmosios instancijos teismo, kuris sprendžia dėl ieškinio priėmimo pradinėje proceso stadijoje. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog akcininkai turi interesą išlaikyti bendrovės kapitalo stabilumą, tačiau konstatavo, kad vien šis interesas nesuteikia teisės reikšti tiesioginių ieškinių dėl žalos, padarytos bendrovei trečiųjų asmenų veiksmais, remiantis bendrosiomis deliktinės atsakomybės normomis. Žala šiuo atveju padaroma bendrovei, o ne tiesiogiai akcininkams. Akcininkai savo turtines teises gali ginti tik netiesiogiai, naudodamiesi specialiaisiais civilinių teisių gynimo būdais, nustatytais CK, ABĮ ir kituose įstatymuose. Atsakovės vertinimu, tai, kad apeliacinės instancijos teismas vėliau padarė išvadą, jog ieškinys neturėjo būti priimtas, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai ir neabejotinai suklydo. Sprendžiamas klausimas buvo sudėtingas, o aiškios ir vienareikšmės teismų praktikos šiuo aspektu nėra. Be to, ieškovai neįrodė patirtos žalos. Vien faktas, kad jie apmokėjo teismo ekspertizę civilinėje byloje Nr. 2-2342-614/2020, nėra pakankamas žalos įrodymas. Ieškovai neįrodė, kad sumokėta suma buvo skirta būtent akcijų vertės nustatymo ekspertizei, kokiu pagrindu ir kieno iniciatyva ji buvo paskirta, ar jos skyrimas buvo būtinas. Taip pat nėra duomenų, kad ši ekspertizė buvo aktuali tik minėtoje byloje, nes akcijų vertės nustatymas galėjo būti reikšmingas ir kituose susijusiuose ginčuose bei patiems akcininkams ginant savo interesus. Todėl, net ir ieškovams teigiant esant faktinį priežastinį ryšį, nėra pagrindo konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų teismo veiksmų ir nurodomos žalos. Atsižvelgiant į tai, ieškinys atmestinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškovų ieškinio netenkino.

5. Teismas iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-2342-614/2020 nustatė, kad ieškovai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Diagnostikos poliklinika“ dėl žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovai savo reikalavimą atsakovams kildino iš UAB „Diagnostikos poliklinika“, kurios akcininkai yra ieškovai, akcijų vertės sumažėjimo, UAB „Diagnostikos poliklinika“ netekus patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo patalpos). Ieškinio suma po patikslinimo sudarė 680 000 Eur, paskirstant ją konkrečiomis dalimis kiekvienam ieškovui. Ieškovai žalą siejo su Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu, kuriuo patenkinus ieškovės Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, UAB ,,Diagnostikos poliklinika“, VĮ ,,Registrų centras“, ginčo patalpos buvo išreikalautos iš UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir grąžintos savivaldybei, įpareigojant atkurti nuosavybės teises į ginčo patalpas Lietuvos jėzuitų provincijai. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. liepos 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartį iš dalies pakeitė. Ieškovų teigimu dėl šių teismų sprendimų sumažėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ turto vertė, o kartu – ir jų, kaip akcininkų, turimų akcijų vertė.

6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovų ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė, taikydamas ieškinio senatį, tačiau pripažino, kad ieškovai turi teisę reikšti reikalavimus pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės normas. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukė, konstatavęs, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti nei tiesioginio, nei išvestinio ieškinio, nes tariamai padaryta žala kilo UAB „Diagnostikos poliklinika“, o ne akcininkams tiesiogiai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo turi tik pats juridinis asmuo, veikdamas per savo valdymo organus, o UAB „Diagnostikos poliklinika“ šia teise pasinaudojo, kreipdamasi į administracinį teismą, kuriame jos reikalavimai buvo atmesti.

7. Teismas nustatė, kad ieškovai šioje byloje prašė iš Lietuvos Respublikos priteisti 8 470 Eur žalą – jų patirtas išlaidas dėl teismo paskirtos ekspertizės, teigdami, kad žala atsirado dėl pirmosios instancijos teismo klaidos, neteisėtai priėmus ieškinį ir pradėjus civilinį procesą. Ieškovai rėmėsi CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų.

8. Teismas pažymėjo, kad valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį kyla tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: žalai, neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui ir teismo kaltei. Teismo (teisėjo) kaltė gali būti konstatuojama tik nustačius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ar taikymo klaidą, kurios kvalifikuotas teisėjas neturėtų padaryti, ir ši kaltė vertinama objektyviai.

9. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į konstitucinę instancinę teismų sistemą ir kasacinio teismo praktiką, teismų klaidos pirmiausia taisomos instancine tvarka, o valstybės atsakomybė yra išimtinis teisinės gynybos būdas. Ieškinio priėmimo stadijoje teismui pateikiama informacija yra ribota, atsakovai dar nebūna pateikę savo pozicijos, todėl ne visais atvejais galima akivaizdžiai nustatyti teisės kreiptis į teismą nebuvimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendimus dėl ieškovų teisės reikšti ieškinį galėjo priimti tik įvertinę visas bylos faktines ir teisines aplinkybes. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas vėliau padarė kitokias išvadas dėl taikytinų teisės normų, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią klaidą jau ieškinio priėmimo stadijoje. Byloje nenustatyta, kad bet kuriam kitam teisėjui tokio pobūdžio ieškinio nenagrinėtinumas būtų buvęs akivaizdus nuo pat pradžių.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad ekspertizė buvo paskirta ieškovų prašymu, kai jiems jau buvo žinomi atsakovių argumentai dėl teisės kreiptis į teismą nebuvimo ir ieškinio senaties taikymo. Įrodinėjimo priemonių pasirinkimas yra proceso šalies prerogatyva, todėl ekspertizės išlaidos negali būti laikomos žala, atsiradusia dėl teismo veiksmų. Dėl to nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp teismo veiksmų ir ieškovų patirtų išlaidų.

11. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog Vilniaus apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, to nenustatė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-579-1120/2021, šios aplinkybės nepatvirtinta ir surinkta bylos medžiaga. Ieškovai neįrodė nei neteisėtų Vilniaus apygardos teismo veiksmų, nei teismo kaltės, nei priežastinio ryšio, todėl nebuvo pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį taikyti. Dėl to ieškovų ieškinį teismas pripažino nepagrįstu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

12. Apeliaciniame skunde ieškovai prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir žalos atlyginimą, jei valdžios institucijos veiksmais padaroma žala. Dėl teismo padarytos klaidos ieškovams teko patirti papildomas ir teisiškai nepagrįstas laiko bei finansines sąnaudas, įskaitant patirtą žalą dėl byloje teismo paskirtos ekspertizės.

Žemesnės instancijos teismas

1.2. Teismas nepagrįstai skundžiamu sprendimu nusprendė, kad šiuo atveju civilinėje byloje nebuvo padaryta akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo klaidos. Ieškinys civilinėje byloje buvo atmestas būtent dėl to, kad jį priėmęs teisėjas akivaizdžiai neturėjo pagrindo jį priimti - tai konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-579-1120/2021. Apeliacinis teismas tiesiogiai nurodė, kad ieškinys neatitiko bendrųjų civilinio proceso principų, o jį priimti nebuvo jokio teisinio pagrindo, todėl tai atitinka CK 6.272 straipsnyje apibrėžtą šiurkščią teisės taikymo klaidą.

1.3. Teismas nepagrįstai atmetė ir ryšį tarp neteisėto ieškinio priėmimo ir ieškovų patirtų išlaidų - ypač ekspertizės. Ekspertizė buvo atlikta būtent vykdant neteisėtai priimtą civilinę bylą, kurios egzistencija ir procesas tapo žalos priežastimi. Jei nebūtų buvę teismo klaidos - civilinė byla nebūtų iš viso nagrinėjama, todėl nei ekspertizės, nei atstovavimo išlaidos nebūtų patirtos.

1.4. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Jeigu sprendimas liktų galioti, tai reikštų, jog net ir akivaizdžiai neteisėtas teismo procesas nesukelia valstybės atsakomybės, net jei dėl jo patiriamos sąnaudos; asmenys negali apginti savo teisių net po to, kai buvo konstatuota teisėjo klaida; būtų paneigta teismų atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Tokia situacija pažeistų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus.

Atsiliepimas

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

Šalies argumentai

2.1. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus aplinkybes ir neteisingai taikant teisės normas, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja ieškinyje jau nurodytus argumentus. Skunde abstrakčiai kritikuojamas sprendimas, nenurodant konkrečių teisės ar proceso pažeidimų, o nesutikimas grindžiamas tik tuo, kad buvo priimta apeliantams nepalanki išvada.

2.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką bei pagrįstai konstatavo, kad apeliantai neįrodė visų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų. Teismas teisingai rėmėsi CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia valstybės atsakomybę už neteisėtus teisėjo ar teismo veiksmus nagrinėjant civilinę bylą, kuri taikoma tik esant visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms: žalai, neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui ir kaltei.

2.3. Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė siejama su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte, o dėl teismų nepriklausomumo ir sprendimų res judicata galios ši atsakomybė yra ribota. Valstybės atsakomybė šiuo atveju laikytina kompromisu tarp teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teismų nepriklausomumo principo.

Žemesnės instancijos teismas

2.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų argumentą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartis savaime patvirtina žemesnės instancijos teismo neteisėtus veiksmus ir kaltę. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje tik pateikė teisines išvadas dėl ieškinio pobūdžio, taikytinų teisės normų ir akcininkų interesų gynimo galimybių, tačiau nekonstatavo akivaizdžios ar šiurkščios teisės taikymo klaidos.

2.5. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas galėjo padaryti tik įvertinę visas reikšmingas faktines aplinkybes, o pats teisinis santykių kvalifikavimas buvo sudėtingas ir reikalavo tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų analizės. Todėl nebuvo pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ar taikymo klaidą.

2.6. Taip pat pagrįstai nustatyta, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamų teismo neteisėtų veiksmų ir apeliantų nurodomos žalos. Ekspertizės paskyrimas buvo apeliantų procesinis pasirinkimas, o ne teismo iniciatyva, todėl net ir hipotetiškai pripažinus teismo klaidą, šios išlaidos negali būti laikomos žala, atsiradusia dėl teismo veiksmų.

2.7. Teisė kreiptis į teismą savaime nesuponuoja teisės į žalos atlyginimą – asmuo privalo įrodyti visas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas, ko šioje byloje nepadaryta. Apeliantai nepagrįstai tapatina apeliacinės instancijos teismo konstatuotą klaidą su deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimu.

Motyvuojamoji dalis

2.8. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, atsakė į visus apeliantų argumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyti jokie nauji ar pagrįsti sprendimo panaikinimo motyvai, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, priteisimo iš valstybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai V. Š., I. J., V. D., E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Diagnostikos poliklinika“ dėl 535 100 Eur žalos atlyginimo. Vėliau patikslinus ieškinio reikalavimus, V. Š. prašė jo naudai iš atsakovų priteisti 147 342 Eur žalos atlyginimo, I. J. – 147 342 Eur žalos atlyginimo, V. D. – 271 593 Eur žalos atlyginimo, E. K. – 113 723 Eur žalos atlyginimo. Visi ieškovai buvo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkais. Ieškovai žalos atsiradimą siejo su tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu 323,45 kv. m ploto patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (buvęs unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Patalpos), kurios priklausė UAB „Diagnostikos poliklinika“, nusprendė grąžinti Lietuvos Jėzuitų provincijai. Patalpos iš UAB „Diagnostikos poliklinika“ buvo paimtos neatlygintinai, todėl sumažėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų paketo rinkos vertė, ir dėl šio nuvertėjimo ieškovams buvo padaryta žala. Ieškovų prašymu byloje 2020 m. kovo 9 d. nutartimi buvo paskirta UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų nuvertėjimo, jei toks buvo, nustatymo ekspertizė. Ieškovai už ekspertizę iš viso sumokėjo 8 470 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-2342-614/2020) ieškovų ieškinį atmetė.

17. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą pagal ieškovų V. Š., I. J., V. D. ir E. K. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Diagnostikos poliklinika“ dėl žalos atlyginimo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti tiesioginio ieškinio, kadangi tokia teisė jiems nesuteikta nei bendrosiomis, nei specialiosiomis teisės normomis. Nutartyje taip pat nurodyta, kad akcininkai negalėjo reikšti ir išvestinio ieškinio dėl žalos bendrovei, o netiesiogiai ir jų akcijų vertei, atlyginimo. Teismas laikė, kad akcininkų, kurie įstatymuose nurodytais būdais gina kito subjekto (bendrovės, kurios akcininkai jie yra) teises, ieškinys yra nenagrinėtinas teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl apeliacinio skundo

18. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Ši teisės norma nustato valstybės atsakomybę už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas civilinėse bylose. Ji apima ne tik klaidas dėl procesinių veiksmų, bet ir klaidas dėl teismo sprendimų turinio, įskaitant ir teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Kaltė pagal civilinę atsakomybę gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.272 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti ne tik tai, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-158-1075/2024).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmeniui, reikalaujančiam atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

21. Kitaip nei pagal CK 6.271 straipsnį bei 6.272 straipsnio 1 dalį, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte. Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teismų (teisėjų) padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Teismų nepriklausomumo principas ir teismo sprendimų res judicata galia suponuoja, kad valstybės atsakomybė už teismų (teisėjų) padarytas klaidas yra labiau ribota, nei už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas. Kita vertus, valstybės atsakomybė už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas nustatyta kaip kompromisas tarp veiksmingos teisinės gynybos nuo teismų padarytų pažeidimų ir teismų nepriklausomumo principų ir leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala ir kartu teisėjai būtų apsaugoti nuo ieškinių, kuriuos nukentėjusieji jiems galėtų pareikšti tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-158-1075/2024).

22. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės taikymo klaida. Tokius ieškovų argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

23. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad buvus padarytą akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo klaidą apeliantai įrodinėja iš esmės tik tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, nagrinėdami tą patį civilinį ginčą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti ieškinį priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas instancine tvarka pats savaime dar nėra teismo (teisėjo) kaltės įrodymas. Apeliantų vertinimas, jog aukštesnei instancijai panaikinus ginčijamą teismo sprendimą, galima laikyti nustatyta teisėjo padarytos klaidos akivaizdumą patvirtinančią sąlygą, t. y. kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, yra ydingas. Vadovaujantis tokiu vertinimu, kiekvienu atveju panaikinus teismo sprendimą instancine tvarka, būtų galima spręsti esant žemesnės instancijos teisėjo kaltei, kas akivaizdžiai prieštarautų teismų nepriklausomumo principui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtinosios sąlygos „kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip“ nustatymas yra susijęs su nustatymu, kad kiekvienas kitas teisėjas įprastai tokioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

24. Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą vykdant teismines funkcijas, yra neatsiejama nuo teisės kreiptis į teismą ar teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Todėl valstybės atsakomybė už teismo (teisėjo) klaidas negali būti ribojama taip, kad apribotų asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Vis dėlto valstybės atsakomybės už žalą, padarytą vykdant teismines funkcijas, ribojimas, taikant ją tik esant teismo (teisėjo) akivaizdžiai ar šiurkščiai klaidai, nelaikytinas asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą ribojimu. Tokį ribojimą yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje G. K. prieš Austrijos Respubliką, C-224/01, 48, 57 punktai). ESTT, aiškindamas Europos Sąjungos valstybės atsakomybės sąlygas dėl jai inkriminuojamo ES teisės pažeidimo už privatiems asmenims padarytą žalą, yra nurodęs, kad valstybės atsakomybė, be kita ko, kyla tuo atveju, jei pažeidimas yra pakankamai rimtas. Nustatydamas, ar pažeidimas, padarytas tokiu sprendimu, yra pakankamai rimtas, kompetentingas nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į teismo funkcijos specifiką, turi nustatyti, ar pažeidimas yra akivaizdus (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje G. K. prieš Austrijos Respubliką, C-224/01, 59 punktas). ESTT pripažino, kad valstybės atsakomybės apribojimas išimtiniais atvejais, kai teismas akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę, yra veiksnys, užtikrinantis, kad bus atsižvelgta į teisminių funkcijų specifinį pobūdį ir teisinio saugumo teisėtus reikalavimus (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje G. K. prieš Austrijos Respublik ą, C-224/01, 53 punktas; 2006 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Traghetti del Mediterraeo SpA prieš Italijos Respubliką, C-173/03, 32 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-158-1075/2024).

25. Nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laiko tai, kad ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartyje konstatavęs, jog bylos kontekste ieškovai nelaikytini savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais, ir tik pati įmonė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, vis dėlto pripažino jog yra aplinkybių, pagrindžiančių bendrovės ir jos akcininkų tam tikrų interesų bendrumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamo ginčo atveju bet kuriam kitam teisėjui tokio pobūdžio byla būtų sukėlusi sunkumų kvalifikuojant teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės buvo sudėtingos, byloje pateikti įrodymai yra susiję su eile iki tol vykusių teisminių procesų, byloje buvo reikalinga atlikti detalią sisteminę bei sudėtingą tiek bendrųjų, tiek ir specialiųjų teisės normų analizę. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta teismo išvadą dėl to, kad ieškovai neįrodė, jog Vilniaus apygardos teismas, nusprendęs priimti ir nagrinėti ieškovų ieškinį, padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

26. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp neteisėto ieškinio priėmimo ir ieškovų patirtų ekspertizės išlaidų. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

27. Pagal CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė buvus tiesioginį priežastinį ryšį tarp teisėjo veiksmų iškeliant civilinę bylą ir ieškovų ekspertizės išlaidų. Pažymėtina, jog teismo veiksmai iškeliant civilinę bylą patys savaime nenulėmė ieškovų patirtų 8 470 Eur išlaidų. Vadovaudamiesi dispozityvumo civiliniame procese principu (CPK 13 straipsnis) būtent ieškovai pasirinko įrodinėjimo būdą – teismo ekspertizės atlikimą.

29. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Tokie ieškovų argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingas išvadas pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga, įvertinus byloje esančius įrodymus atskirai, nesuteikiant nė vienam iš jų iš anksto nustatytos didesnės įrodomosios galios.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų nekartoja iš naujo.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovų ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais, atlyginimo iš valstybės, tinkamai pritaikė CPK 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovų bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Valstybė, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų nepatyrė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Laima KriaučiūnaitėEdita ŠliumpienėRasa Urbanavičiūtė