Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2019-04-11 · Civilinė byla Nr. e2A-417-881/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-11
Bylos Nr.
e2A-417-881/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-40881-2017-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „VVM Servis“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „LIT- INVEST“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-417-881/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40881-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 3.2.4.11 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VVM Servis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3407-861/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VVM Servis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LIT- INVEST“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „VVM Servis“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „LIT-INVEST“ 1 520,72 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. pardavė atsakovei automobilio detalių ir suteikė serviso paslaugų už bendrą 1 520,72 Eur sumą. Ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras: 2015 m. liepos 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000125 183,50 Eur sumai, 2015 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000126 31,46 Eur sumai, 2015 m. liepos 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000127 478,78 Eur sumai, 2015 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000128 67,80 Eur sumai, 2015 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000132 759,18 Eur sumai. Atsakovė pagal pateiktas sąskaitas neatsiskaitė ir liko skolinga ieškovei 1 520,72 Eur sumą.

2. Atsakovė UAB „LIT-INVEST“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakovės, todėl negali būti laikomos įrodymu. Ieškovė nepateikė duomenų apie suteiktas konkrečias paslaugas, jų trukmę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 2 dalis), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Ginčo PVM sąskaitos – faktūros nėra pasirašytos atsakovės darbuotojų. Nors šios sąskaitos buvo įtrauktos į atsakovės apskaitą, tačiau, kaip nurodė atsakovė, atsakovės buhalterijoje dirbo su ieškove susijęs asmuo, todėl sąskaitų įtraukimo į apskaitą faktas, teismo vertinimu, taip pat neįrodo sutartinių santykių egzistavimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje pagal UAB „LIT- INVEST“ ieškinį neįsiteisėjusiu 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu konstatavo UAB „VVM servis“ vadovo V. M. neteisėtus veiksmus – komercinių paslapčių atskleidimą bei pasinaudojimą jomis.

5. Teismas nurodė, kad ieškovės prašymu apklausto liudytojo – atsakovės darbuotojo – parodymai taip pat nepatvirtina sutartinių santykių egzistavimo fakto.

6. Ieškovė nepateikė jokių kitų duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie sutartinių santykių egzistavimą, o vien pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, anot teismo, jo neįrodo. Remdamasis tuo, teismas vertino, kad ieškovė neįrodė prekių/paslaugų teikimo atsakovei fakto, dėl to ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „VVM Servis“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįvykdė jai keliamos įrodinėjimo pareigos ir nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių sutartinių teisinių santykių egzistavimą.

7.2. Teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakovės darbuotojo, ir nepagrįstai sprendė, kad PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina prekių ir paslaugų atsakovei suteikimo. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – PVMĮ) 80 straipsnio 1 dalį, nėra nustatyta pareiga, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti prekes ar sąskaitą priėmusio asmens parašas, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad vien ginčo PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina sutartinių teisinių santykių egzistavimo.

7.3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl kitų įrodymų, patvirtinančių sutartinių santykių egzistavimą. Teismas nevertino į bylą pateiktų ieškovės išrašytų ir atsakovės apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų, kuriose taip pat nebuvo atsakovės darbuotojo parašo. Teismas nesiekė nustatyti ir nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių priimamos PVM sąskaitos faktūros nebūdavo pasirašinėjamos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad abiejose bendrovėse dirbo tie patys darbuotojai, ir kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros būdavo siunčiamos tiesiogiai į buhalteriją, nereikalaujant grąžinti pasirašytos PVM sąskaitos faktūros kopijos. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovė pateikė į bylą atsakovės siųstą PVM sąskaitą faktūrą, kuri nebuvo pasirašyta ieškovės, tačiau buvo apmokėta.

7.4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovė visas ginčo PVM sąskaitas faktūras įtraukė į savo finansinę apkaitą bei mokesčių administratoriui teikiamas PVM deklaracijas ir, be kita ko, tokiais veiksmais susimažino savo mokestinę naštą, neįrodo tinkamai ieškovės suteiktų prekių ir paslaugų. Byloje nekilo abejonių dėl atsakovės finansinės apskaitos atitikties įstatymų keliamiems reikalavimams, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės į bylą pateiktos PVM deklaracijos nėra tinkami įrodymai (CPK 177 straipsnis ir 197 straipsnio 1 dalis) ir neįrodo tinkamo prekių ir paslaugų suteikimo atsakovei fakto. Atitinkamai atsakovės teiginiai apie galimai be pagrindo įtrauktas ginčo PVM sąskaitas faktūras į atsakovės finansinę apskaitą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais į bylą pateiktais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

7.5. Teismas netinkamai vertino byloje apklausto liudytojo J. Š. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog liudytojo parodymai nepatvirtina sutartinių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimo fakto.

Žemesnės instancijos teismas

7.6. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015, nes nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos bylos aplinkybės skiriasi.

7.7. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad atsakovė teismo posėdžio metu yra atstovaujama įgaliojimų neturinčio atstovo – advokato padėjėjo. Pastarojo pateiktas perįgaliojimas neatitinka Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 34 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų. Todėl advokato padėjėjui neturėjo būti suteikiama teisė atstovauti byloje, o advokato padėjėjo nurodytais argumentais priimtas sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas – ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

8. Atsakovė UAB „LIT-INVEST“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1. Ieškovės vieninteliai akcininkai V. ir V. M. dirbo atsakovės bendrovėje direktoriumi ir buhaltere, o V. M. sūnus A. C. buvo ieškovės bendrovės direktorius. Tokiu būdu galėjo būti išrašomos įvairios sąskaitos faktūros atsakovei to nežinant.

8.2. Ginčo dalykas šiuo atveju yra ne apie tai, ar atsakovė teikė PVM deklaracijas už ginčo mokestinį laikotarpį, bet apie tai, ar sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagrįstai, t. y. ar darbai buvo atlikti, prekės parduotos, o paslaugos buvo suteiktos. Vien aplinkybė, kad ieškovė pateikė ar nepateikė PVM deklaracijas, į jas įtraukė ieškovės sąskaitas faktūras, ar ne, nereiškia, kad ieškovė iš tiesų de facto (faktiškai) suteikė paslaugas atsakovei, kadangi nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių paslaugų suteikimo faktą. Ieškovės akcininkė V. M. ėjo buhalterės pareigas atsakovės įmonėje, tad nurodytos sąskaitos galėjo būti neteisėtai įtrauktos į apskaitą, todėl ieškovė privalo įrodyti paslaugų suteikimo faktą, nepriklausomai nuo to, kaip buvo vedama apskaita.

8.3. PVMĮ 80 straipsnyje nėra kalbama apie PVM sąskaitos faktūros pateikimą kitai šaliai, o juo labiau apie tai, ar nepasirašyta PVM sąskaita faktūra jos gavėjui sukelia teisines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ieškovės argumentas dėl PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies interpretavimo.

8.4. Teismas sprendime teisingai atkreipė dėmesį, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakovės darbuotojų. Nors šios sąskaitos buvo įtrauktos į atsakovės apskaitą, tačiau atsakovės buhalterijoje dirbo su ieškove susijęs asmuo, todėl sąskaitų įtraukimo į apskaitą faktas taip pat neįrodo sutartinių santykių egzistavimo. Ieškovė nepateikė jokių kitų duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie sutartinių santykių egzistavimą, o vien pateiktos PVM sąskaitos faktūros jo neįrodo.

Šalies argumentai

8.5. Ieškovės argumentas, kad nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika neturi reikšmės, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovė neteigia, kad sąskaita faktūra turi iš anksto nustatytą įrodomąją galią, tačiau nurodo, kad vienašališkai ieškovės, kaip suinteresuotos ginčo šalies, pasirašytos sąskaitos faktūros neįrodo ieškovės reikalavimo pagrįstumo. Byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovės niekuo neįrodytus paaiškinimus apie skolos egzistavimą bei paaiškinimus apie apmokėtą 2014 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą SER Nr. 00023, kuri neturi reikšmės, nes ši sąskaita faktūra nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas negalėjo patvirtinti ieškovės įrodinėjamų faktų, o aplinkybės, jog liudytojas matė tarą su skysčiu ar lemputes, neįrodo, jog šiuos produktus tiekė būtent ieškovė. Šio fakto neįrodė ir pati ieškovė, nepateikdama dokumentų ar kitų duomenų, įrodančių, kad tariamai ieškovės tiektos prekės buvo laikomos atsakovei priklausančiose patalpose.

8.6. Aplinkybės nurodytos civilinėje byloje Nr. e2-1343-803/2017, priešingai nei teigė ieškovė, taip pat turi reikšmės, kadangi jos įrodo ieškovės, kaip ginčo šalies, nesąžiningą elgesį.

8.7. Atsakovės atstovai laikėsi visų Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, teismas šį klausimą ne kartą sprendė teisminio nagrinėjimo metu ir jokių pažeidimų nenustatė, todėl ieškovės argumentai yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

11. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakovės, o jokių kitų įrodymų, patvirtinančių prekių ir paslaugų atsakovei suteikimą, ieškovė nepateikė.

12. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neįvykdė jai keliamos įrodinėjimo pareigos ir nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą.

13. Kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).

14. Nagrinėjamu atveju apeliantė, įrodinėdama savo reikalavimo pagrįstumą, pateikė ne tik minėtas PVM sąskaitas faktūras, kurios, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pasirašytos atsakovės, bet ir kitas PVM sąskaitas faktūras, kurios, nors taip pat nebuvo pasirašytos atsakovės, tačiau pastarosios faktiškai buvo apmokėtos. Be to, byloje nustatyta, kad visos ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą ir atsakovės pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Taigi pateikti įrodymai patvirtina tarp šalių egzistavus tarpusavio atsiskaitymo praktiką, kai buvo priimamos ir apmokamos taip pat nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros.

15. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad atsakovės buhalterijoje dirbo su apeliante susijęs asmuo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankama nesivadovauti apeliantės pateiktais įrodymais, nes byloje nebuvo įrodytas netinkamo atsakovės buhalterinės apskaitos vedimo faktas. Atsakovės argumentas, kad PVM sąskaitos faktūros galėjo būti neteisėtai įtrauktos į buhalterinę apskaitą, yra tik prielaida, kurios atsakovė jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime konstatuoti apeliantės vadovo neteisėti veiksmai, kuriuos pažymėjo pirmosios instancijos teismas, t. y. komercinių paslapčių atskleidimas ir pasinaudojimas jomis, nėra susiję su atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, todėl nepagrindžia apeliantės nesąžiningumo išrašant ir ginčo PVM sąskaitas faktūras. Kaip minėta, ir anksčiau apeliantė buvo išrašiusi atsakovei PVM sąskaitų faktūrų, kurių pastaroji nepasirašė, bet apmokėjo. Įrodymų, kad šias sąskaitas ir jų apmokėjimą, kaip atliktą be pagrindo, atsakovė būtų užginčijusi, pastaroji nepateikė.

16. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje apklaustas liudytojas patvirtino atsakovės patalpose matęs didelį kiekį langų plovimo skysčio, taip pat įvairių lempučių, o dvi iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų kaip tik ir buvo išrašytos už 244 lemputes ir 100 vnt. langų plovimo skysčio. Nors šie parodymai tiesiogiai ir nepatvirtina, kad nurodytas prekes atsakovei pardavė būtent apeliantė, tačiau ir neprieštarauja apeliantės įrodinėjamoms aplinkybėms, dar daugiau, šios nutarties 14 punkte nurodytų aplinkybių kontekste, papildomai netiesiogiai pagrindžia apeliantės reikalavimų pagrįstumą.

17. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad nei pagal įstatymą, nei susiformavusią teismų praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė pagrindė savo ieškinio reikalavimą, nes byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina buvus prekių/ paslaugų teikimo faktą, nei jo nebuvus (CPK 185 straipsnis).

18. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su atsakovės atstovavimu pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.

19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad netinkamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių taikymas lėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

20. Priėmus naują sprendimą, ieškovei iš atsakovės priteisiama 34 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme, ir 34 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VVM Servis“ (juridinio asmens kodas 302594992) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LIT-INVEST“ (juridinio asmens kodas 121276661) 1 520,72 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt eurų, 72 ct) skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 1 520,72 Eur sumą nuo bylos iškėlime teisme 2017 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VVM Servis“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LIT-INVEST“ 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja Vilija Mikuckienė