- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-26
- Bylos Nr.
- AN2-91-350/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00046-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis (pirm.)
- Pažeidėjas
- G. D.
- Institucija
- Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinis skyrius
- Advokatai
- Raimondas Kalveršas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – G. D. (toliau – ir Pažeidėjas) atstovo advokato Raimondo Kalverš (toliau – ir Atstovas, ir Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus V. P. 2022 m. vasario 25 d. nutarimu (toliau – ir Institucijos nutarimas) G. D. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur dydžio bauda. Ši nuobauda skirta už tai, kad G. D., būdamas UAB „T.“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi ir darbdaviu, neužtikrino, kad R. J. (toliau – ir Darbuotojas) laikotarpyje nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d., (duomenys neskelbtini), būtų leidžiama dirbti UAB „T.“ naudai tik įforminus jį įstatymų nustatyta tvarka – sudarius su juo rašytinę darbo sutartį ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie jo priėmimą į darbą, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi netenkintas Pažeidėjo skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Institucijos nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu Pažeidėjo atstovas advokatas R. Kalverš prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir Institucijos nutarimą bei nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Priimant Institucijos nutarimą, visiškai nebuvo tiriami objektyvieji nelegalaus darbo požymiai – ar R. J. realiai pradėjo dirbti, kokias darbo funkcijas jis galėjo atlikti, ar buvo darbdavio leidimas pradėti dirbti, ar dirbta su darbdavio žinia, ar buvo kokių nors darbinių nurodymų arba instrukcijų iš darbdavio, ar darbdavys vadovavo atliekamam darbui, ar dirbta atlygintinai. Skundžiamoje nutartyje pasisakyta, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėčiai pakanka nustatyti, kad asmuo realiai pradėjo dirbti, darbdavio ir darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių, nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių, tačiau toks vertinimas yra pernelyg siauras, kadangi neapima tokių svarbių aspektų, kaip darbdavio leidimas dirbti, paklusimas vidaus tvarkai, atlygintinumas. Nei Institucija, nei apylinkės teismas netyrė, ar R. J. buvo leista realiai dirbti, ar buvo susitarta dėl atlyginimo už tokį darbą be darbo sutarties, nesiaiškinta, ar R. J. dirbo darbdavio pavedimu, ar savo iniciatyva.
3.2. G. D. paaiškinimai, liudytojų O. P. ir M. M. parodymai patvirtina, kad, atvykęs į UAB „T.“ (duomenys neskelbtini), R. J. tik naršydavo internete, jokių realių darbų nedarė, neturėjo prisijungimo prie UAB „T.“ elektroninės sistemos, būtinos (duomenys neskelbtini) darbui. Pats R. J. teismo posėdyje patvirtino, kad visus veiksmus, kuriuos jis įvardina kaip atliktus darbus UAB „T.“, jis atliko išimtinai savo iniciatyva – apie tai skundžiamoje nutartyje nutylima.
3.3. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad už paminėtus R. J. veiksmus jam būtų pažadėtas koks nors atlygis, be to, visus „darbinius“ veiksmus jis atliko savo nuožiūra, nesilaikydamas jokios darbdavio nustatytos tvarkos. Bylos įrodymų visuma gana aiškiai nurodo į tai, kad R. J. tam tikrą laiką pats neapsisprendė, ar nori dirbti jam pasiūlytomis sąlygomis (delsė pasirašyti darbo sutartį), tačiau greta to arba pasinaudojo UAB „T.“ turtu asmeninėms reikmėms, arba atliko kažkokius pasirengimo būsimam darbui veiksmus, bet tai darė išimtinai savo iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms, negalima konstatuoti nelegalaus darbo objektyviosios pusės požymių.
3.4. Apylinkės teismas nenurodė, kokiais įrodymais grindžia išvadą, jog R. J. buvo duotas leidimas dirbti. Tokių įrodymų, be R. J. paaiškinimų, byloje nėra. Be to, apylinkės teismas nepaaiškino, kaip G. D. galėjo riboti paties R. J. asmenines iniciatyvas iki darbo sutarties pasirašymo, kurios nelaikytinos darbu. Tokiu būdu G. D. iš esmės buvo nubaustas ne dėl nelegalaus darbo, o tik dėl to, kad neva „neužtikrino“, kad su R. J. būtų pasirašyta darbo sutartis, „nesilaikė darbo sutarties sudarymo taisyklių“, kas savaime nereiškia nelegalaus darbo.
3.5. Apylinkės teismas vertino O. P. paaiškinimus kaip subjektyvius vien todėl, kad jis buvo G. D. pavaldiniu, tačiau nesuprantama, kaip ši aplinkybė gali turėti įtaką O. P. paaiškinimų teisingumui. Pažymėtina, kad jo parodymus patvirtina M. M. parodymai, tačiau apie tai Institucijos nutarime yra nutylima, o apylinkės teismas nutartyje nepaminėjo esminės aplinkybės – kad M. M. nurodė, jog parašyti paaiškinime faktą, kad R. J. dirbo darbus, jam nurodė „tas, kas apklausinėjo“ – tai reiškia, jog paaiškinime fiksuoti Institucijos darbuotojo padiktuoti duomenys. Svarbu tai, kad vėlesni M. M. parodymai buvo nuoseklūs. Be to, abiejų minėtų liudytojų parodymus patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, apie kuriuos taip pat nutylima Institucijos nutarime.
3.6. Priimant skundžiamą nutartį, neatsižvelgta į tai, kad R. J. pateiktų lakoniškų žinučių turinys bei telefoninių skambučių duomenys nei patvirtina, nei paneigia kokius nors svarbius faktinius duomenis. Teismas a priori patikėjo R. J. teiginiais, neva jis dirbo net iki 2021 m. gruodžio 9 d., nors byloje jokių tokią darbo trukmę patvirtinančių įrodymų nėra. Taip pat apylinkės teismas nutylėjo R. J. parodymų, duotų 2022 m. liepos 14 d. teismo posėdyje, dalį, kad jis veiksmus atliko be jokio pavedimo iš UAB „T.“ vadovo. Skundžiamoje nutartyje teigiama, kad R. J. veiksmus atliko „UAB „T.“ naudai, tačiau netirta, kokia nauda UAB „T.“ buvo iš šių R. J. iniciatyvų. Taip pat šioje nutartyje nepasisakyta, kaip R. J. galėjo dirbti (duomenys neskelbtini), neturėdamas prisijungimo prie UAB „T.“ informacinės sistemos, koks galėjo būti UAB „T.“ tikslas nesudaryti su R. J. darbo sutarties, jei darbo teisiniai santykiai iš tiesų jau buvo prasidėję, kaip galima laikyti R. J. įdarbintu, jei jis pats atsisakė pasirašyti darbo sutartį, jei laikyti, kad R. J. buvo įdarbintas, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu pasibaigė jo darbo santykiai.
3.7. Nei Institucija, nei apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė 2021 m. gruodžio 1 d. pranešė VSDFV Vilniaus skyriui apie R. J. įdarbinimą, o apylinkės teismas visiškai neišnagrinėjo G. D. skundo dalyje dėl kaltinimo nepranešus VSDFV Vilniaus skyriui apie R. J. valstybinio socialinio draudimo pradžią, taip pat netyrė ir nevertino, ar aptariamu atveju nebuvo pažeistas in dubio pro reo principas.
3.8. Skundžiama nutartis grindžiama aplinkybe, kad Institucijos 2022 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 20289 UAB „T.“ paskirta nuobauda dėl DK 42 straipsnio 2 dalies, UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, tačiau 2022 m. balandžio 14 d. vykusiame posėdyje, nagrinėjant ginčą dėl šio nutarimo prejudicinės reikšmės, teismas pasisakė „tai, kad pradėta kita procedūra dėl UAB „T.“, nestabdo proceso šioje byloje“. Tai reiškia, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas, neįspėjęs proceso dalyvių, pakeitė nuomonę. Tokiu būdu G. D. buvo suklaidintas ir neskundė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI2-4558-279/2022, kuria buvo atsisakyti priimti šį skundą.
3.9. 2022 m. kovo 17 d. įsiteisėjo teismo nutartis iškelti UAB „T.“ bankroto bylą, G. D. neteko įgalinimų. Būtent todėl UAB „T.“ neapskundė Institucijos 2022 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ20289, tačiau jį apskundė G. D.. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 20 d. nutartimi konstatavo, kad G. D. neturi teisės skųsti 2022 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ20289. Ši nutartis šiuo metu yra įsiteisėjusi. Taigi, skundžiamos nutarties priėmimo metu įsiteisėjusia teismo nutartimi kitoje byloje buvo konstatuota, kad G. D. neturi teisės ginčyti nutarimo, kuriuo šioje byloje buvo grindžiama nutartis. Vadinasi, vien dėl to, kad nutarimo Nr. NUĮPBJ20289 neapskundė kitas asmuo (BUAB „T.“ bankroto administratorius), pagal skundžiamos nutarties nuostatas G. D. prarastų realias galimybes ginčyti ir Nutarimą. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, įvertinus ir šią bylą nagrinėjančio teisėjo išsakytą poziciją, jog ginčas dėl nutarimo Nr. NUĮPBJ20289 nelaikytinas prejudiciškai svarbiu, skundžiamos nutarties motyvai, kuriais nurodomi nutarimu Nr. NUĮPBJ20289 konstatuoti pažeidimai, pažeidžia G. D. teises į teisingą teismą.
4. Atsiliepimas į Atstovo apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Apeliantas, nesutikdama su skundžiamu procesiniu sprendimu, teigia, kad Institucija ir pirmosios instancijos teismas netyrė objektyviųjų nelegalaus darbo požymių, neįvertino visų bylai reikšmingų duomenų bei padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog R. J. nelegaliai dirbo UAB „T.“ (duomenys neskelbtini). Apeliantas taip pat nurodo, jog apylinkės teismas visiškai netyrė, ar aptariamu atveju nebuvo pažeistas in dubio pro reo principas, be to, suvaržė G. D. teisę į teisingą procesą, nes, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Institucijos 2022 m. vasario 25 d. nutarimu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20289, nors 2022 m. balandžio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu teisėjas aiškiai nurodė, jog nelaiko šio nutarimo prejudiciškai svarbiu nagrinėjamai bylai.
8. ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 000 iki 5 000 Eur. Ši dispozicija suformuluota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius.
9. Pagal DK 42 straipsnio 2 dalį, apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, o DK 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Pagal UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942/2018, 2AT-27-942/2020).
11. Nagrinėjamu atveju R. J. ir UAB „T.“ darbuotojo O. P. nurodytų aplinkybių pagrindu neginčijamai nustatyta, o Apeliantas ir neginčija to, kad 2021 m. lapkričio 29 d. R. J. Bendrovės centrinėje būstinėje susitiko su G. D. ir O. P. bei susitarė dėl to, kad 2021 m. gruodžio 1 d. jis pradės dirbti Bendrovės Panevėžio filiale (duomenys neskelbtini), nustatant vieno mėnesio bandomąjį terminą bei 800 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio atlyginimą. Tai reiškia, kad Darbuotojas ir darbdavys, atstovaujamas G. D., susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (DK 34 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad nei 2021 m. lapkričio 29 d., nei Institucijos nutarime nurodytu laikotarpiu R. J. su Bendrove nesudarė rašytinės darbo sutarties.
12. Apeliaciniame skunde Atstovas daug dėmesio skiria siekiui pagrįsti, kad R. J. realiai nepradėjo dirbti Bendrovės Panevėžio filiale. Tokius argumentus visiškai paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, kuri buvo tinkamai įvertinta tiek priimant Institucijos nutarimą, tiek pirmosios instancijos teismui nagrinėjant G. D. skundą dėl šio nutarimo.
13. Pažymėtina, kad R. J. savo rašytiniuose paaiškinimuose tiek Institucijai, tiek Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams civilinėje byloje Nr. e2-2741-1105/2022 (b. l. 36-37) nuosekliai nurodė, kad 2021 m. gruodžio 1 d. pradėjo dirbti Bendrovės Panevėžio filiale, ieškojo klientų, naudojosi įmonės automobiliu, kurį buvo nuvaręs į servisą padangų keitimui, ne kartą prašė atsiųsti jam darbo sutartį, tačiau ji buvo atsiųsta tik 2021 m. gruodžio 8 d. Šias aplinkybes jis patvirtino teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas, kad 2021 m. lapkričio 29 d. vykusio susitikimo metu G. D. nurodė visus darbinius klausimus derinti su O. P., kuris aprodė Bendrovės sandėlį, supažindino su asortimentu, su juo bendravo klientų paieškos klausimais, jam pagal kompetenciją perduodavo spręsti svarbesnius klausimus; 2021 m. gruodžio 1 d. pradėjo darbą su klientais, apžiūrėjo Bendrovės Panevėžio filialo sandėlį, kurį jam aprodė M. M.. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti R. J. parodymais, nes jie yra nuoseklūs bei sutampa tarpusavyje, juos patvirtina kiti byloje surinkti neginčijami įrodymai: M. M. rašytiniuose paaiškinimuose Institucijai nurodė, kad 2021 m. gruodžio pradžioje, apie 5 darbo dienas matė, kaip R. J. įmonės kompiuteriu atliko kažkokius darbus, kartais pasiimdavo įmonės automobilį ir kažkur išvažiuodavo; iš O. P. rašytinių paaiškinimų matyti, kad R. J. 2021 m. gruodžio 1, 2 d. jam nurodė, jog vykdo klientų paiešką, taip pat jis naudojosi įmonės automobiliu.
14. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo O. P. ir M. M. parodymais, duotais teismo posėdyje, įvertinęs kaip juos subjektyvius, tačiau apygardos teismo neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vertindamas minėtų liudytojų paaiškinimų raidą ir jų kitimą įrodymų vertinimo reikalavimų kontekste, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi būtent pirminiais minėtų liudytojų paaiškinimais Institucijai, kadangi jie atitinka tiek R. J. parodymus, tiek kitus bylos įrodymus – į bylą yra pateikti el. laiškai, iš kurių matyti, kad R. J. Bendrovės darbuotojai siuntė savo banko sąskaitos numerį, 2021 m. gruodžio 2, 3 d. prašė atsiųsti darbo sutartį (b. l. 38-39), taip pat susirašinėjimas žinutėmis su O. P., iš kurio matyti, kad R. J. siuntė O. P. klientų kontaktus, o pastarasis davė Darbuotojui nurodymus, susijusius su darbine veikla (b. l. 40-41), R. J. skambučių išklotinė, iš kurios matyti, kad 2021 m. gruodžio 1, 2, 3, 7, 20 d. jis bendravo su O. P. (b. l. 43-46).
Žemesnės instancijos teismas
15. Taigi, aptarti rašytiniai įrodymai bei R. J. ir pirminių M. M., O. P. paaiškinimų turinys leidžia visiškai pritarti apylinkės teismo sprendimui nesivadovauti liudytojų O. P. bei M. M. parodymais, duotais teismo posėdyje, bei daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad R. J. realiai dirbo Bendrovėje, o jo ir UAB „T.“ santykiai turėjo darbo sutarties požymių, nes, esant Darbuotojo ir UAB „T.“ susitarimui, R. J. šioje įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini), ieškojo naujų klientų, buvo supažindintas su jos asortimentu, naudojosi įmonės automobiliu, kompiuteriu, pakluso G. D. nustatytai darbo tvarkai ir darbinius reikalus derino su O. P., taip pat 2022 m. lapkričio 29 d. vykusio susitikimo metu buvo sulygta dėl Darbuotojo atlyginimo dydžio.
16. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nors Apeliantas tvirtina, jog R. J. nebuvo duotas leidimas dirbti, o visi veiksmai, kuriuos jis įvardija kaip atliktus UAB „T.“ naudai, buvo atlikti išimtai paties Darbuotojo iniciatyva, tačiau tokius argumentus apygardos teismas atmeta kaip prieštaraujančius pirmiau aptartai bylos įrodymų visumai bei logiškam situacijos vertinimui. Minėta, kad 2021 m. lapkričio 29 d. vykusio susitikimo metu buvo susitarta, jog R. J. vykdys (duomenys neskelbtini) darbo funkcijas, todėl 2021 m. gruodžio 1 d. jis atvyko į darbą, kur buvo aprūpintas darbo priemonėmis, O. P. koordinavo jo darbinę veiklą, iš ko akivaizdu, kad Darbuotojas dirbo išimtinai UAB „T.“ naudai. Atsakant į Apelianto argumentus, kad R. J. negalėjo dirbti Bendrovės naudai, nes jam nebuvo suteikti prisijungimo prie informacinės sistemos duomenys, kurie yra būtini (duomenys neskelbtini) darbui, pažymėtina, kad, kaip matyti iš Darbuotojo paaiškinimų bei į bylą pateiktų susirašinėjimų, O. P. aiškiai nurodė, kad M. M. patikrins duomenis apie įmonės klientus informacinėje sistemoje bei tai padaryti apmokys R. J., be to, Darbuotojas buvo susipažinęs su Bendrovės sandėliais (duomenys neskelbtini), todėl turėjo (duomenys neskelbtini) darbui reikalingus duomenis apie UAB „T.“ parduodamų prekių asortimentą.
17. Pažymėtina ir tai, kad vien Apelianto akcentuojama aplinkybės, jog R. J. galimai nesilaikė darbo laiko režimo ar naudojo tarnybinį automobilį savo reikmėms, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes būtent darbdavys darbo santykiuose privalo kontroliuoti darbuotojo atliekamą darbą ir tai, ar jis laikosi darbo drausmės.
18. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, įdarbinant Darbuotoją Bendrovėje, buvo nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių – darbdavys nesudarė darbo sutarties raštu ir nepranešė VSDFV teritoriniam skyriui apie darbo sutarties sudarymą ir R. J. priėmimą į darbą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
19. Nors Apeliantas teigia, kad rašytinė darbo sutartis nebuvo sudaryta, nes R. J. atsisakė ją pasirašyti, tačiau apygardos teismas tokius teiginius atmeta ne tik kaip prieštaraujančius bylos įrodymų visumai, bet ir kaip neturinčius teisinės reikšmės nagrinėjamai situacijai, kadangi sisteminis DK 42 straipsnio 2 dalies ir UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimas suponuoja tai, jog būtent darbdavys privalo užtikrinti, jog su darbuotoju būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis, o, nesant tokios sutarties (nepriklausomai nuo jos nepasirašymo ar nesudarymo priežasčių), darbdavys negali leisti darbuotojui pradėti dirbti. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Apeliantas nepateikia jokių savo teiginius apie R. J. atsisakymą pasirašyti darbo sutartį patvirtinančių duomenų (el. laiškų apie darbo sutarties siuntimą R. J. ir pan.). Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad būtent R. J. 2021 m. gruodžio 2, 3 d. rašė el. laiškus UAB „T.“ darbuotojai, nurodydamas, kad nėra gavęs darbo sutarties (b. l. 38, 39), kas leidžia visiškai pagrįstai tikėti jo rašytiniais paaiškinimais bei parodymais teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, kad darbo sutartis nebuvo pasirašyta iš esmės dėl to, kad UAB „T.“ jos nepateikė, o 2021 m. gruodžio 8 d. pateiktoje darbo sutartyje buvo numatytas darbo pokalbyje neaptartas punktas dėl visiškos materialinės atsakomybės, todėl jis atsisakė toliau tęsti darbo santykius.
20. G. D. atsakomybės už nelegalų darbą nešalina ir Apelianto akcentuojama aplinkybė, jog Bendrovė 2021 m. gruodžio 1 d. pranešė VSDFV Vilniaus skyriui apie R. J. įdarbinimą.
21. Visų pirma pažymėtina, kad pagal DK 42 straipsnio 2 dalį, VSDFV teritoriniam skyriui pranešama ne tik apie darbuotojo priėmimą, bet ir apie darbo sutarties sudarymą, o šiuo atveju rašytinė darbo sutartis su R. J. nebuvo sudaryta. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios (DK 42 straipsnio 2 dalis), ir tą padaryti galėjo tik jeigu su Darbuotoju būtų sudaryta sutartis raštu. Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pranešimas apie R. J. įdarbinimą VSDFV Vilniaus skyriui buvo išsiųstas nesudarius su juo rašytinės sutarties, ir tai padaryta 2021 m. gruodžio 1 d., 16 val. 27 min., t. y. besibaigiant žodžiu sutartai pirmai R. J. darbo įmonėje dienai, Pažeidėjo atsakomybės nešalina.
22. Skundžiamos nutarties neteisėtumą Atstovas sieja ir su tuo, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė G. D. teisę į teisingą procesą, nes vadovavosi Institucijos 2022 m. vasario 25 d. nutarimu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20289, nors, anot Apelianto, 2022 m. balandžio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu bylą nagrinėjęs teisėjas aiškiai nurodė, jog nelaiko šio nutarimo prejudiciškai svarbiu nagrinėjamai bylai. Pasak Atstovo, G. D. buvo suklaidintas bylą nagrinėjusio teisėjo ir dėl to neskundė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI2-4558-279/2022, kuria buvo atsisakyti priimti skundą dėl minėto nutarimo.
23. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su minėto teismo posėdžio garso įrašu, neturi jokio pagrindo pritarti tokiam Atstovo pateikiamam vertinimui. Pažymėtina, kad, Atstovui teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pranešus, kad dėl minėto Institucijos 2022 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 20289 yra paduotas skundas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, bylą nagrinėjęs teisėjas nurodė, kad tokio skundo padavimas nestabdo proceso šioje byloje, o ne tai, kad nelaiko šio nutarimo svarbiu nagrinėjamai administracinio nusižengimo bylai, kaip tuo apeliaciniame skunde siekia įtikinti Atstovas. Pastebėtina, kad minėtas nutarimas buvo pateiktas teismui Institucijos surinktoje administracinio nusižengimo bylos medžiagoje, todėl apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai pagrįstai vertino šį nutarimą kaip vieną iš bylos duomenų, bet neteikė jam prioriteto, nes, užfiksavus nelegalaus darbo atvejį, pagal ANK nuostatas skiriama administracinė nuobauda atsakingam fiziniam asmeniui, o pagal UĮ atsakomybė (ekonominė sankcija) taikoma darbdaviui, šiuo atveju – juridiniam asmeniui UAB „T.“, kas iš esmės reiškia, jog paraleliai vyksta du procesai, kurie vienas kito nesaisto. Taigi, nėra pagrindo vertinti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas, atsisakydamas stabdyti administracinio nusižengimo bylą, apribojo G. D. teises į apeliaciją administracinėje byloje ar kitas Pažeidėjo teises nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje.
24. Apibendrinant konstatuojama, kad visi pirmiau aptarti duomenys patvirtina, jog G. D., būdamas UAB „T.“ direktoriumi ir darbdaviu, neužtikrino, kad R. J. būtų leidžiama dirbti UAB „T.“ naudai tik įforminus darbo santykius įstatymų nustatyta tvarka – sudarius su juo rašytinę darbo sutartį ir apie tai pranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie jo priėmimą į darbą. Tiek Institucija, tiek apylinkės teismas pagrįstai nustatė G. D. veikoje nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties požymius bei Pažeidėjo kaltę padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą tinkamai pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma, kuri nekelia jokių abejonių, todėl nebuvo poreikio taikyti in dubio pro reo principo, kaip to pageidauja Apeliantas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį ir nutraukti nusižengimo teiseną apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
25. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartis paliekama galioti, o Atstovo apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – G. D. atstovo advokato Raimondo Kalverš apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.