Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 22 d. sprendimo ir dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovui A. R., trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“ bankas, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir atsakovo A. R. priešieškinį A. R., tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, O. Č., A. Č., išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.10. Nurodo, kad atsakovo argumentai dėl galbūt netinkamo teismo procesinių normų taikymo, CPK 66 straipsnio taikymo pažeidimų, kurie lemia neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, yra tapatūs tiems, kurie jau buvo išdėstyti apeliaciniame atsakovo skunde šioje byloje dėl 2019-12-23 dalinio teismo sprendimo. Dėl šių argumentų pasisakė ir Klaipėdos apygardos teismas, atsakovo apeliacinį skundą atmesdamas savo 2020-04-02 nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nustatytas kompensacijos dydis už priteistą nekilnojamąjį turtą ir kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą ir nustatyta asmeninė atsakovo prievolė AS Luminor Bank, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

20. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: VĮ „Regitra“ pažymos kopiją, VĮ Registrų centro pažymą apie L. R. gyvenamąją vietą, atsakovo sąskaitos išrašus iš AB „Swedbank”, AB DnB banko. Prašo pripažinti, kad pateikti rašytiniai duomenys patvirtina bei papildo atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl šalių bendrų investicijų į ginčo objektą – namą, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad šiuos duomenis atsakovas turėjo, bet nematė jokios procesinės prasmės juos teikti į bylą anksčiau, nes šią bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas. Esant akivaizdžiam ir priešiškam nusistatymui atsakovo atžvilgiu, atsakovas suprato, kad nėra jokios prasmės įrodinėti savo teiginių pagrįstumo, nes teismas šių įrodymų nevertins arba juos atmes kaip nepagrįstus. Todėl mano, kad naujai pateikti duomenys neužvilkins proceso eigos bei nepakenks proceso koncentruotumui bei ekonomiškumui. Tad vien formalus teisės taikymas – šiuo atveju remiantis formaliais pagrindais nepriimant įrodymų, patvirtinančių šalių tikruosius ketinimus ir bendras investicijas į objektą, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei teisėtų į teismą besikreipiančio asmens lūkesčių dėl teisingo teismo.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.

22. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

23. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių padarinių. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, teikdamas naujus įrodymus, nenurodė jokių konkrečių argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (kadangi apeliantas turėjo galimybę pateikti įrodymus iki bylos išsprendimo iš esmės), arba to, kad šie įrodymai buvo teikiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti. Apelianto argumentai, kad papildomai teikiamus duomenis jis turėjo, bet nematė jokios procesinės prasmės teikti į bylą anksčiau, nes šią bylą išnagrinėjo šališkas teismas, vertintini kaip nepagrįsti. Įrodymų teikimas yra kiekvienos šalies teisė ir pareiga. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad teismo šališkumo klausimo atsakovas nekėlė iki tol, kol 2019-12-23 buvo priimtas dalinis sprendimas, kuris iš dalies atsakovui buvo nepalankus. Iki tol byla tęsėsi nuo 2017 metų, ir atsakovas turėjo daugiau nei 2 metus teikti, jo manymu, svarbius įrodymus, o jei jis nematė prasmės tai daryti, tai tokio elgesio neigiamas pasekmes atsakovas turi priimti. Be to, matyti, kad pridedamos pažymos yra gautos jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. atsakovas tik gavęs nepalankų jam sprendimą ėmėsi įrodymų rinkimo, todėl tai vertintina kaip atsakovo rūpestingumo ir atsakomybės stoka. Be to, naujai pateikti įrodymai nebuvo tiriami pirmojoje instancijoje, ir dėl jų ieškovė neturėjo galimybės pasisakyti. Atsakovas ne tik neteikė šių įrodymų pirmojoje instancijoje, bet ir nesirėmė juose nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys visuomet turi numatyti riziką, kad priimtas sprendimas gali būti joms nepalankus, ir todėl iki bylos išsprendimo iš esmės privalo įrodyti savo teiginius ir pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, kitu atveju, nepasinaudoję galimybe laiku teikti turimus įrodymus, turi susitaikyti su galimomis neigiamomis pasekmėmis. Proceso šalių elgesys, kai po priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo yra teikiami nauji įrodymai, ypač tokie, kurie egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vertintinas kaip nesąžiningas siekis piktnaudžiauti procesu ir vilkinti bylos nagrinėjimą, jis pažeidžia proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo prie bylos pridėti apelianto pateiktus naujus įrodymus, todėl šie įrodymai nepridėtini ir nevertintini.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 23 d. priėmė dalinį sprendimą dėl ieškinio ir priešieškinio dalių dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo, nedalytino turto nutraukiant santuoką nustatymo. Daliniu sprendimu galutinai išspręsta tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas yra įsiteisėjęs 2020 m. balandžio 2 d. Nustatyta, jog šalys susituokė (duomenys neskelbtini), santuoka įregistruota Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo reg. Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat nustatyta, jog šalys jau nuo 2017 m. birželio 29 d. kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. daliniu sprendimu šalių santuoka nutraukta dėl atsakovo A. R. kaltės. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo išspręstas šalių ginčas dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. Teisėjų kolegija šį ginčą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų ribų.

26. Įstatymu įtvirtintas principas, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Įstatymu taip pat įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę pirmiausiai turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinių asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnis). Pagal įstatymą, tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl nuosavybės teisių į santuokos metu įgytą turtą, sutuoktinis, kuris mano, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą preziumpciją, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; paneigus minėtą preziumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinio nuosavybė, šis turtas į dalytino turto masę neįtrauktinas. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti įstatymo numatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinis turi teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos (CK 3.98 straipsnio 2 dalis).

Dėl nustatyto kompensacijos dydžio už gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))

27. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas padalijo santuokos metu įgytą turtą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 113 000 Eur vertės, ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė gyvenamąjį namą, o atsakovui priteisė 15 970 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę namo dalį.

28. Apeliantas ginčydamas jam priteistos kompensacijos dydį nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog ieškovė turėjo asmeninių lėšų ginčo gyvenamojo namo statybai. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė visas savo santaupas išleido žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir nuo 2009-01-28 iki 2010-06-14, t. y. 1 metus ir 5 mėnesius, jokių statybos darbų neatliko, kai nuo 2010-06-14 į šio namo langų, garažo vartų, durų ir kitų statybinių medžiagų įsigijimą savo asmenines lėšas investavo atsakovas. Taip pat nurodo, jog būtina įvertinti tai, jog ieškovė daug lėšų išleido odontologo paslaugoms ir mirusio pirmojo sutuoktinio įpėdiniui.

29. Apeliantas teigia, kad nors pagal 2007-08-22 pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), už 8 688 Eur (30 000 Lt), tačiau ši kaina neatitinka tikrovės, nes už šį sklypą buvo sumokėta 36 202 Eur (125 000 litų) ir dėl to ieškovė nebeturėjo santaupų namo statybai. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2007-08-22 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir kitus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, apelianto teiginius vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įsigijimui būtų išleidusi visas savo turėtas santaupas ir lėšas (57 924 Eur (200 000 Lt)), gautas už 2017-08-13 parduotą butą, adresu (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys – 2007-08-22 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ieškovė įsigijo už 8 688 Eur, kitų rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti kitokias išvadas, nepateikta. Šalių sudaryta ir notaro patvirtinta sutartis yra galiojanti, kol nėra nuginčyta. Atsakovas byloje reikalavimo pripažinti 2007-08-22 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nereiškė, kitų įrodymų, kad sutartyje nurodyti neteisingi duomenys, nepateikė. Pažymėtina, kad net jei apelianto teiginiai, jog ieškovė žemės sklypą įsigijo ne už 8 688 Eur, o už 36 202 Eur būtų vertinami kaip pagrįsti, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė išleido visas savo santaupas, kadangi 2017-08-13 butą, adresu (duomenys neskelbtini), pardavė už 57 924 Eur (200 000 Lt), taigi pradiniam namo statybos etapui ieškovė vis tiek turėjo pakankamai santaupų. Pažymėtina, kad ieškovė pateikė itin detalų savo asmeninių lėšų panaudojimo apskaičiavimą, statomo namo fotonuotraukas (statomo namo būklė užfiksuota 2008-12-23, 2009-02-07), taip pat ieškovės vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo dokumentus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šių įrodymų ir ieškovės išlaidų detalizavimo atsakovas neginčijo, savo apskaičiavimų apie investuotas lėšas nepateikė.

30. Teisėjų kolegija taip pat kaip deklaratyvius ir nepagrįstus atmeta apelianto teiginius, kad ieškovė 4 344,30 Eur sumokėjo už dantų gydymą ir protezavimą UAB „Jurgilė“ ir 8 500 Eur sumokėjo mirusio pirmojo sutuoktinio įpėdiniui už atsisakymą nuo jam priklausančios palikimo dalies.

31. Remiantis byloje esančiais duomenimis matyti, kad UAB „Jurgilė“, teikianti odontologijos paslaugas, atsakydama į atsakovo užklausą dėl A. R. suteiktų paslaugų, jokių konkrečių duomenų nepateikė, paslaugų apmokėjimo dokumentų nurodė neturinti, suteiktų paslaugų kainos irgi nenurodė, taigi jokių įrodymų, kad ieškovė išleido 4 344,30 Eur dantų tvarkymui būtent iš lėšų, gautų pardavus asmeninį turtą, byloje nėra. Jokių įrodymų, kad ieškovė sumokėjo 8 500 Eur mirusio pirmojo sutuoktinio įpėdiniui už atsisakymą nuo jam priklausančios palikimo dalies, apeliantas taip pat nepateikė.

32. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo atsakovo teiginius vertinti kaip pagrįstus, kadangi nepateikti jokie jo argumentus patvirtinantys įrodymai.

33. Apeliantas mano, kad teismas privalėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kodėl netiki atsakovo į bylą pateiktais rašytinais įrodymais dėl pirminio 23 170 Eur įnašo (gauto 2010 m. birželio 4 d. pardavus butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 80 000 Lt) į namo statybos ir remonto darbus. Ieškovės iškelta versija dėl pinigų perdavimo sumokėti už pastarąją yra visiškai nepagrįsta, nenuosekli bei išgalvota, nes logiškai yra nesuvokiama, kodėl jai reikėjo perduoti grynuosius pinigus atsakovui, kai pastaroji iš esmės pati galėjo tai padaryti ir taip elgėsi. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino bei nesidomėjo, iš kur ieškovė galėjo turėti nurodytą sumą (kodėl grynaisiais mokėta, o ne mokėjimo pavedimu ir pan.), todėl teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims CPK 178 straipsnyje nustatyta tvarka ir negalėjo vadovautis vien žodiniu ieškovės paaiškinimu, kuris nebuvo pagrįstas rašytiniais dokumentais.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus, negali sutikti su tokiais apelianto teiginiais, kadangi pirmosios instancijos teismas aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-35-828/2009 nutraukta atsakovo A. R. ir D. R. santuoka, padalytas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvęs turtas – butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), butą priteisiant atsakovui A. R. ir įpareigojant jį per vienerių metų laikotarpį nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sumokėti D. R. 14 481 Eur (50 000 Lt), šis sprendimas įsiteisėjo 2009-04-07. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-4976-828/2010 išduotas teismo leidimas atsakovui A. R. parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); teismo nutartyje nurodyta, jog pareiškėjas A. R. įsipareigojo aprūpinti savo nepilnametę dukrą gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), jį nupirkdamas, nurodytoje byloje pateikta 2010-05-24 Preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis. Iš 2010-06-04 Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šalių įvertintas 22 648 Eur (78 200 Lt), atsakovo A. R. parduotas už 23 170 Eur (80 000 Lt). Taigi įvertinęs nurodytus įrodymus, duomenis bei aplinkybes, nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovo gauti pinigai už parduotą jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini) buvo panaudoti aprūpinant jo nepilnametę dukrą gyvenamąja patalpa, todėl laikytina, kad atsakovas neįrodė, jog 23 170 Eur (80 000 Lt) buvo panaudoti / galėjo būti panaudoti ginčo namo statybai (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra daugiau nei pagrįsta, kadangi atsakovas, pardavęs savo butą, gautus pinigus privalėjo panaudoti dukros gyvenamosios patalpos įgijimui, nes būtent toks buvo jam išduoto teismo leidimo pagrindas, ir tuo pačiu pagrindu buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Akivaizdu, kad jei atsakovas būtų turėjęs pakankamai lėšų, tai butą savo dukrai būtų nupirkęs dar iki teismo leidimo išdavimo.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių santuoka sudaryta 2010-07-16, o butą (duomenys neskelbtini) atsakovas pardavė 2010-06-04, t. y. dar iki santuokos sudarymo, ir iš byloje esančių duomenų matyti, kad turėjo didelių įsipareigojimų po pirmosios santuokos nutraukimo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad po pirmosios santuokos nutraukimo iš nurodyto turto (buto (duomenys neskelbtini)) pardavimo gautus pinigus atsakovas, tikėtina, panaudojo aprūpinti dukrą būstu bei sumokėti kompensaciją buvusiai žmonai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai abejojo, kad, įvykdžius šiuos įsipareigojimus, atsakovui liko lėšų namo statyboms. Atsakovas siekė įrodyti, kad iš lėšų, gautų už butą, jis apmokėjo tam tikras sąskaitas už prekes ir paslaugas, tačiau nepateikė įrodymų, kad atsakovo nurodomos sąskaitos buvo apmokėtos būtent iš lėšų, gautų iš jo buto pardavimo, o ne iš ieškovės jam perduotų pinigų. Nustatyta, kad tiek ieškinyje, tiek posėdžių metu ieškovė nurodė, kad šalys iki santuokos sudarymo bendro ūkio nevedė, gyveno skirtinguose miestuose, nesitarė dėl investicijų į ieškovės turtą – gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas teigia, jog iki santuokos šalys vedė bendrą ūkį ir turėjo bendrus turtinius santykius, jis privalėjo įrodyti šias aplinkybes, t. y. turėjo įrodyti, kad šalys buvo susitarusios sujungti savo lėšas bendram tikslui nesant santuokos ir veikti jungtinės veiklos pagrindu, tačiau tokio reikalavimo atsakovas byloje nereiškė.

36. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvas dėl 23 170 Eur investicijos į dukros gyvenamąją patalpą, bet ne į statybos darbus negali būti pripažintas pagrįstu, kadangi tokios frazės kaip „labiau tikėtina, jog atsakovo pinigai buvo panaudoti aprūpinant nepilnametę dukrą“ yra subjektyvus teismo nuomonės išreiškimas, subjektyvus situacijos vertinimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo svarių abejonių dėl atsakovo nurodomų aplinkybių egzistavimo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovas, iki šalių santuokos pardavęs butą, gautus pinigus (23 170 Eur) panaudojo dukros gyvenamosios patalpos įgijimui.

37. Nors apeliantas byloje pateikė tam tikras sąskaitas, mokėjimo dokumentus, užsakymo projektus, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, pateiktus duomenis bei įrodymus, taip pat ir tai, jog atsakovo reikalavimas dėl 23 170 Eur panaudojimo namo statybai laikomas neįrodytu, nesant byloje kitų duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, jog labiau tikėtina, kad nurodyti mokėjimai pagal atsakovo pateiktus dokumentus buvo atliekami už ieškovės jam perduotas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusias lėšas (gautas pardavus butą, adresu (duomenys neskelbtini)), kadangi tarp šalių iki santuokos sudarymo nebuvo jokio susitarimo ar kitokio ieškovės valios, kad atsakovas savo lėšomis prisidėtų prie namo statybos, išreiškimo.

38. Apeliantas nesutinka su priteistos kompensacijos dydžiu, nes namo įrengimui panaudojo ne tik savo asmenines, kreditorių skolintas bei bendrai užgyventas sumas, tačiau taip pat prisidėjo prie namo statybos savo darbu, kuris taip pat turi būti vertinamas kaip asmeninė investicija į bendrosios jungtinės nuosavybės objektą.

39. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog gyvenant šeimoje pajamos, išlaidos paprastai laikomos bendromis, jei šalys nesusitaria kitaip. Lygiai kaip ir šalių darbas įrengiant būstą ar prižiūrint vaikus yra laikomas bendru, skirtu bendram tikslui – šeimai kurti ir išlaikyti. Nors apeliantas teigia prisidėjęs prie ginčo būsto kūrimo savo darbu, kuris taip pat gali būti vertinamas kaip asmeninė investicija į bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, tačiau tam, kad būtų apskaičiuota priteistina kompensacija CK 3.98 straipsnio 2 dalies pagrindu, turi būti nustatytas asmeninių investicijų dydis, kurį įrodyti turi tai teigianti bylos šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ?3K-3-157-378/2020). Nagrinėjamu atveju apeliantas tiesiog abstrakčiai nurodo, jog prie ginčo namo statybos prisidėjo savo asmeniniu darbu, tačiau nenurodo ir nepateikia įrodymų, už kokius darbus kokia konkrečiai kompensacija galėtų būti priteista. Akivaizdu, jog prie bendro turto kūrimo savo darbu prisidėjo abi šalys, tačiau byloje nėra duomenų dėl konkretaus jų dydžio.

40. Nors atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo spręsti apie kurios nors vienos šalies daug didesnes asmenines (piniginio pobūdžio) investicijas į šio ginčo namo sukūrimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais, nes remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pirko žemės sklypą, užsakė projektą ir pradėjo namo statybas dar iki santuokos su atsakovu sudarymo. Be to, 2007-08-13 buto, adresu (duomenys neskelbtini), už 57 924 Eur ir 2012-10-30 žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), už 10 137 Eur pardavimas patvirtina, kad ieškovė turėjo tam pakankamai asmeninių lėšų, priešingai nei atsakovas, kuris neįrodė, kad gautas lėšas už parduotą butą (duomenys neskelbtini) panaudojo namo statybai, nes turėjo įsipareigojimą – dukrą aprūpinti būstu.

41. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad ieškovė nuo 2012-07-09 negalėjo investuoti į namo vidaus apdailos bei kitus statybos ir remonto darbus, nes nuo 2012-07-09 iki 2015-09-17 buvo motinystės bei vaiko priežiūros atostogose ir nuo 2013-01-01 iki 2014-08-01 iš viso jokių pajamų negavo. Remiantis byloje esančia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017-07-28 pažyma ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017-06-27 pažyma, nustatyta, kad ieškovė nuo 2012 m. liepos mėnesio gavo motinystės išmokas, vidutiniškai po 2 500 Lt, nuo 2013 m. – vaiko priežiūros išmokas, vidutiniškai po 1 800 Lt, nuo 2014 m. – vidutiniškai po 1 135 Lt, nuo 2015 m. – vidutiniškai po 800 Eur, taip pat nuo 2015 m. jai buvo paskirta šalpos neįgalumo pensija (vaikui iki 18 m.) ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, vidutiniškai po 230 Eur, taigi nėra pagrindo teigti, jog ieškovė iš viso jokių pajamų neturėjo. Be to, pažymėtina, kad ieškovė asmenines investicijas į ginčo būstą grindė ne tik 2007 m. ir 2012 m. turto pardavimais, bet ir 2005 m. šeimos turto deklaracija, taip pat 2009, 2010 m. metinėmis pajamų deklaracijomis, 2006-08-23 pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimu. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo ne tik asmeninių lėšų iš turto pardavimo, bet ir piniginių lėšų, jai atitekusių po sutuoktinio mirties. Šiuos rašytinius įrodymus paneigiančių duomenų byloje nepateikta.

42. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusišalino ir neįvertino kitų esminę reikšmę turinčių faktų, t. y. kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2020-05-13, pagal interneto portaluose „Aruodas“, „Domoplius“ skelbiamą informaciją, yra 134 000 Eur. Šio namo vidaus įrengimui, buitinės technikos, baldų įsigijimui bei aplinkos sutvarkymui buvo panaudota ne mažiau kaip 35 912 Eur, iš kurių 23 169 Eur (80 000 Lt) atsakovas gavo pagal 2010-06-04 pirkimo–pardavimo sandorį ir 12 743 Eur gavo iš kreditorių O. Č. ir A. Č. pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Taip pat šio namo vidaus įrengimui buvo panaudota ir 3 150 Eur, kurie gauti 2012-02-22 pardavus atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino 2019-08-28 Turto vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą dėl namo, adresu namo (duomenys neskelbtini), vertės – 113 000 Eur, nes ekspertas į namo vertės kainos skaičiavimą neįtraukė, o teismas proceso metu iš esmės neatsižvelgė į tai, kad santuokos metu buvo įgyti virtuvės baldai, 3 300 Eur vertės; buitinė technika (šaldytuvas, indaplovė, orkaitė, mikrobangė, gartraukis, kaitlentė), 3 000 Eur vertės, židinio kapsulė su visa konstrukcija, 1 800 Eur vertės; katilinės įranga su montavimo darbais, 4 665 Eur suma; uosinės vidaus durys (10 vnt.), 3 400 Eur vertės. Bendra šių daiktų vertė sudaro 16 165 Eur.

43. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad teismo ekspertas R. G. vadovaudamasis 2019 m. birželio 27 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi skirti ekspertizę atliko ginčo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), turto vertės nustatymo ekspertizę. Šio namo rinkos vertė turto vertės nustatymo dieną (2019-08-28) yra 113 000 Eur. Nustatyta, kad atsakovas eksperto išvados neginčijo, pakartotinės ekspertizės skirti neprašė, tačiau pateikė keletą skelbimų iš interneto portalų „Aruodas“, „Domoplius“, tvirtindamas, kad ginčo namo vertė yra 134 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, panašių namų, kurie skiriasi savo baigtumo procentu ir kurių kaina skelbimuose gali būti nustatoma remiantis subjektyviais turto savininkų pageidavimais ir nuomone, pardavimo skelbimai negali būti vertinami kaip patikimesnis įrodymas nei atlikta konkretaus ginčo namo turto vertės nustatymo ekspertizė ir šiuo pagrindu gauta teismo eksperto išvada. Ekspertizės akte nurodyta, kad objekto vertė buvo nustatyta lyginamuoju būdu, t. y. vertinant panašius namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėse. Gyvenamojo namo vertę lėmė namo statybos metai ir procentinis užbaigtumas, sienų mūras, šilumos varža, centrinis šildymas, vandentiekio bei kanalizacijos įrengimas. Pažymėtina, kad ekspertas, atlikdamas ekspertizę, remiasi ne savo asmeniniu požiūriu, savo supratimu, bet konkrečia turto vertinimo metodika, kuri ir numato, kaip atliekama tokia ekspertizė.

44. Atsakovas teigia, kad į namo įrengimą, buitinės technikos, baldų įsigijimą jis investavo savo asmenines lėšas – 35 912,00 Eur. Iš jų 23 169 Eur gauti 2010-06-04 pardavus jo turėtą (duomenys neskelbtini) butą, o 12 743 Eur jam paskolino tretieji asmenys (jo motina ir jos sutuoktinis). Pažymėtina, kad atsakovas teigia lėšas investavęs ne tik į namą, bet ir į kilnojamuosius daiktus, nurodo, kad santuokos metu buvo įgyti virtuvės baldai, buitinė technika, židinio kapsulė su visa konstrukcija, katilinės įranga, vidaus durys, tačiau visa tai yra savarankiški turtiniai objektai ir jie neįeina į namo vertę, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad ekspertas neteisingai nustatė namo vertę, kadangi ekspertas teikė išvadą dėl namo, o ne dėl jame esančio turto vertės. Dalijant namą ir skaičiuojant kompensaciją, ji neapima name esančių daiktų, nes tai yra atskiri objektai. Jeigu atsakovas norėjo gauti kompensaciją už kilnojamuosius daiktus, esančius name, jis turėjo reikšti konkretų reikalavimą dėl kilnojamojo turto padalijimo, nurodyti dalytiną turtą, jo vertes ir pateikti įrodymus, tačiau apeliantas tokių reikalavimų pirmosios instancijos teismui nereiškė.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, teismo išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio namo vertė yra lygi 113 000 Eur.

47. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisus tvirtindamas, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokiu pagrindu A. Č. bei O. Č. pervedė lėšas A. R. į sąskaitą arba davė grynaisiais pinigais.

48. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantas iš esmės siekia įrodyti, jog jo motina ir jos sutuoktinis jam paskolino 12 743 Eur ir tai yra jo asmeninės lėšos, investuotos į ginčo namo statybą. Šiuos savo teiginius apeliantas grindė 2012-08-23 Paskolos sutartimi, sudaryta tarp atsakovo ir jo motinos, kuria atsakovui paskolinta 5 792 Eur (20 000 Lt) suma iki pareikalavimo; 2012-02-10 Paskolos sutartimi, sudaryta tarp atsakovo ir A. Č., A. Č. paskolino savo žmonos O. Č. sūnui 4 344 Eur (15 000 Lt) iki pareikalavimo; 2011-10-27 Mokėjimo nurodymu O. Č. pervedė atsakovui 299 Eur (1 000 Lt), nurodyta mokėjimo paskirtis – papildymas; 2013-03-19 Mokėjimo nurodymu O. Č. pervedė atsakovui 1 448 Eur (5 000 Lt), nurodyta mokėjimo paskirtis – pervedimas; 2014-10-06 Mokėjimo nurodymu O. Č. pervedė atsakovui į sąskaitą banke 869 Eur (3 000 Lt), nurodyta mokėjimo paskirtis – papildymas.

49. Pažymėtina, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka; tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi būti paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn bei paskolos gavėjo įsipareigojimas pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

50. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad atsakovo mama paaiškino, jog 2012 metais ji pasirašė paskolos sutartį su atsakovu, kadangi jis prašė pinigų namo įrengimui, pinigų grąžinti neprašė, pinigus skolino per kelis kartus: 2011 metais – 290 Eur (1 000 Lt) per banką, 2013 – 1 448 Eur (5 000 Lt) per banką, 2014 metais – 869 Eur (3 000 Lt) per banką, iš viso – 2 607 Eur (9 000 Lt), likusius 3 186 Eur (11 000 Lt) ji skolino grynaisiais pinigais, tačiau kada konkrečiai ir kiek – tiksliai nurodyti negali; sūnui iš viso ji paskolino 5 792 Eur (20 000 Lt); jos nurodytoje 2012 metų sutartyje 20 000 Lt suma nurodyta sudėjus visas jos perduotas atsakovui sumas; jos sutuoktinis skolino atsakovui 2012 metais 4 344 Eur (15 000 Lt) tam pačiam tikslui, pinigus perdavė dalimis į rankas iki paskolos sutarties sudarymo įvairiomis dienomis; sūnus dalį pasiskolintų pinigų grąžino, tačiau jos sutuoktinis sakė, kad nereikia tų pinigų grąžinti, ji su savo sutuoktiniu nemano, kad sūnus jiems yra skolingas paskolintus pinigus. Taigi darytina išvada, kad paskolos sutartys buvo sudarytos su atsakovu sumuojant įvairias pinigų sumas, net tas, kurios perduotos dar iki šių sutarčių pasirašymo, taip pat ir tas, kurios perduotos po sutarčių pasirašymo; įrodymų, patvirtinančių sutartyse nurodytų sumų perdavimą atsakovui, nepateikta, taip pat nepateikta įrodymų, kokia paskolų dalis yra grąžinta. Pinigų gavimą atsakovas taip pat įrodinėja ir nurodytais trimis bankiniais pervedimais, tačiau iš juose nurodytos pinigų pervedimo paskirties negalima daryti išvados dėl to, jog šie pinigai galėjo būti panaudoti ar buvo panaudoti atsakovo kaip jo asmeniniai pinigai namo įrengimui nurodytu laikotarpiu.

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktos 2012-08-23 ir 2012-02-10 Paskolos sutartys neįrodo realaus pinigų perdavimo atsakovui, taip pat atsakovo įsipareigojimo grąžinti tariamai gautus pinigus, pinigų faktinio panaudojimo, todėl nėra pagrindo jomis remiantis atsakovui pripažinti teisę gauti kompensaciją už jo asmeninių lėšų panaudojimą namo statybai.

Dėl vartojimo kredito

52. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti, kad už 2017-01-08 atsakovo vardu sudarytą vartojimo kredito Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimą atsakovas yra asmeniškai atsakingas Luminor Bank AS, nes šis 6 000 Eur kreditas buvo paimtas šeimos poreikiams tenkinti – automobiliui „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigyti. Transporto priemonė 2016-12-14 buvo įsigyta iš skolintų piniginių lėšų, kurias paskolino R. L. – 2 000 Eur, A. N. – 3 000 Eur bei O. P. – 2 000 Eur. Todėl 2017 m. sausio mėn. su šiomis kreditorėmis buvo visiškai atsiskaityta, gavus 6 000 Eur paskolą iš banko bei grynaisiais pinigais, tai patvirtina ir S. U. liudijimas teisme.

53. Kaip jau minėta anksčiau, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, taip pat turi būti ir paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, paskolos gavėjo įsipareigojimas pinigus grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

54. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas, įrodinėdamas, jog pasiskolino pinigus iš R. L., N. N. ir O. P. automobiliui „V. T.“ pirkti, dėl paskolos teisinių santykių buvimo duomenų nepateikė, įrodymų nepateikta ir apie tai, kokią konkrečiai sumą iš kiekvienos moters ir kokiomis sąlygomis skolinosi . Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad jos buvo pažįstamos, todėl rašytinių paskolos sutarčių neprašė. Apelianto pateiktų 2017-01-16 bankinių pervedimų R. L. bei N. N. paskirtyse nenurodyta, kad tai yra paskolos grąžinimas. Pažymėtina, kad 2017-01-10 kredito sutartis sudaryta apeliantui būnant (duomenys neskelbtini) elektroniniu būdu, nedalyvaujant ieškovei. Sutartyje nurodyta, jog bankas suteikė atsakovui 6 000 Eur kreditą asmeninėms vartojimo reikmėms. Mokėjimo grafikas sudarytas nuskaičiuojant lėšas asmeniškai tik iš atsakovo. Luminor Bank AS savo atsiliepime byloje taip pat pažymėjo, kad sutinka, jog ši prievolė liktų atsakovo asmenine prievole. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė šios prievolės solidarumo, todėl prievolė kreditoriui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pagal 2017-01-10 Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) laikytina asmenine atsakovo prievole.

Dėl kompensacijos už išgrynintus pinigus

55. Apeliantas nurodo, kad jam turi būti priteista 2 200 Eur kompensacija iš bendros 4 400 Eur pinigų sumos, kuri buvo palikta sutuoktinių namuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir kuria po 2017-06-29 realiai disponavo ieškovė, nes dėl atsakovui pritaikytų procesinių prievartos priemonių pastarasis neteko galimybės fiziškai patekti į namo vidų ir atgauti bent dalį sumos iš ieškovės.

56. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pateikė fotonuotraukas ir vaizdo medžiagą dėl atsakovo 2017-06-23–2017-06-29 išvežtų iš ginčo namo daiktų, t. y. atsakovas išvežė kopėčias, kibirus, 4 vnt.; automobilio „(duomenys neskelbtini)“ padangas su diskais, 4 vnt.; padangas, 4 vnt.; statybinį siurblį, lauko šviestuvus, 6 vnt.; aukšto slėgio plovimo įrangą, metalo gaminius, benzininę nešiojamąją žoliapjovę (trimerį), trąšų purkštuvą, trąšų barstytuvą, laistymo įrangą, įrankius, vandens siurblį, grandininį pjūklą, kvepalus, 2 vnt.; plaukų džiovintuvą su priedais, namų kvapus, siurblio maišus, higieninius įklotus, nešiojamąjį kompiuterį „Toshiba“, meškerę, auksinę grandinėlę, 10 gr., asmeninius dokumentus, alkoholį (5 butelius „V. T.“, 2 – vyno, „Martinio“, alaus – 48), tuną skardinėse, 2 dėžes (48 vnt.). Atsakovas neginčijo šių fiksuotų daiktų bei jų buvimo vietos, fotografavimo bei filmavimo fakto, laiko, turinio. 2017-06-26 ir 2017-06-28 tarp šalių įvyko konfliktai, dėl kurių pagal ieškovės 2017-06-29 pareiškimą Klaipėdos rajono policijos komisariatui dėl patirto smurto šeimoje ir atsakovo išneštų daiktų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš atsakovo sąskaitos Luminor Bank AS operacijų ataskaitos matyti, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2017-06-23 iki 2017-06-26 išsiėmė iš savo sąskaitos grynaisiais pinigais 5 400 Eur. Apeliantas teigia, kad už 1 000 Eur pirko kalvio darbo turėklus, likusius 4 400 Eur paliko namuose, jais disponavo ieškovė, todėl reikalauja priteisti jam pusę sumos – 2 200 Eur. Ieškovė teigė priešingai, kad visus 5 400 Eur apeliantas panaudojo asmeninėms reikmėms.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad atsakovas išsiėmė iš savo sąskaitos banke grynaisiais 5 400 Eur, taip pat neginčijamai nustatyta, jog šių pinigų išėmimo metu tarp šalių jau buvo įtempti, konfliktiški santykiai, kurie tik aštrėjo ir netgi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo veiksmų. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad tokia grynųjų pinigų suma (4 400 Eur) buvo palikta šalių namuose ar perduota ieškovei, teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad apeliantas, nurodytomis dienomis veždamas iš namų daiktus, konfliktuodamas su ieškove, būtent grynuosius pinigus nusprendė palikti namie, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovas nurodytus 5 400 Eur išleido / panaudojo ne šalių šeimos poreikiams tenkinti, o savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o atsakovo 1 000 Eur panaudojimas iš nurodytų 5 400 Eur kalvio darbo turėklams bei pinigų padėjimas / laikymas namuose neįrodytas, todėl šis atsakovo reikalavimas pagrįstai netenkintas ir ieškovei pagrįstai priteista iš atsakovo 2 700 Eur kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą.

Dėl automobilio (duomenys neskelbtini)

58. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė su savo dukra S. U. į automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį įrašė daug klaidingų ir tikrovės neatitinkančių įrašų, t. y. šioje sutartyje 2016 m. pakeisti į 2017 m., vietoje du šimtai eurų, įrašyti du tūkstančiai du šimtai eurų. Teismas privalėjo įvertinti, ar šiuose S. U. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių, numatytų BK 300 straipsnio l dalyje.

59. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas šalių santuokos metu, registruotas atsakovo vardu. Iš VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialo 2017-07-08 pažymos „Apie transporto priemones“ Nr. 1.6-S3-949 matyti, jog atsakovo vardu savininko teisėmis nuo 2015-07-29 registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios registracijos data (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialo 2017-07-01 pranešimu ieškovės dukrai S. U. „Dėl transporto priemonės registravimo“ Nr. 14559178 atsisakyta registruoti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nedeklaravus pardavimo.

60. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 1 000 Eur kompensaciją už automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes šis automobilis įgytas santuokos metu ir nutraukiant santuoką jis priteistinas ieškovei, atsakovui priteistina 1 000 Eur kompensacija. Ieškovė nurodė, kad nors šiuo metu automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tebėra registruotas atsakovo vardu, dar gyvenant kartu, 2017-04-19, atsakovas šį automobilį pardavė ieškovės dukrai S. U., tačiau iki šios dienos dėl nežinomų priežasčių šio automobilio neišregistruoja, todėl S. U. negali įregistruoti savo nuosavybės teisės.

61. Remiantis byloje esančiais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2017-04-19 buvo sudaryta minėto automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovė ir jos dukra nurodo, kad sutartis buvo sudaryta jos šalims dalyvaujant, atsakovas šią sutartį pasirašė, sutartyje nurodytus pinigus atsakovas gavo, jam pinigus perdavė S. U. sutuoktinis, sutartį surašant ji suklydo, tačiau tą klaidą iškart ištaisė ir tai vyko atsakovui dalyvaujant bei matant ir dėl to jokių pretenzijų nereiškiant, automobilis visą laiką nuo jo pardavimo buvo ir yra S. U. valdomas ir dėl to atsakovas jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovas teigia, jog 2017-04-19 sutartis surašyta jam nežinant, nedalyvaujant, jis tik ieškovei buvo palikęs šios pirkimo–pardavimo sutarties neužpildytą formą ir ją buvo pasirašęs, o sutarties tekstą įrašė ieškovė jam nieko apie tai nežinant, jis sutartyje nurodytų pinigų negavo, todėl šis automobilis yra santuokoje įgytas turtas ir turi būti dalijamas.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, 2017-04-19 Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties turinį, nustatė, jog sutartis yra pasirašyta atsakovo ir atsakovas neginčija savo parašo tikrumo, priešingai, pats nurodo, jog pasirašė ant neužpildytos pirkimo–pardavimo sutarties formos, taip savanoriškai, nieko neverčiamas suteikė ieškovei galimybę jo vardu registruotą automobilį parduoti. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą), taigi 2017-04-19 Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis pagrįstai vertinta kaip galiojanti, įstatymų nustatyta tvarka neginčijama ir nebuvo nuginčyta, jos sąlygos buvo įvykdytos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi ir, nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, paneigiančių šį sandorį bei jo aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog nurodytas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bylos nagrinėjimo metu nėra šalių santuokinis turtas, todėl nutraukiant šalių santuoką nedalytinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

63. Atsakovo reikalavimas dėl S. U. veiksmų vertinimo tuo aspektu, ar nėra nusikaltimo sudėties požymių, numatytų BK 300 straipsnio l dalyje, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi baudžiamoji atsakomybė – (teisinė) atsakomybė kyla pagal baudžiamąją teisę ir toks reikalavimas nėra nagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), todėl minėti naujai pareikšti apelianto reikalavimai atmestini ir šiuo pagrindu.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

64. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas padarė esminius CPK 66 straipsnio taikymo pažeidimus, kurie lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes nuo pat parengiamojo teismo pradžios ir vėlesniuose teismo posėdžiuose teisėjas bylos nagrinėjimo metu bendravo pakeltu tonu su atsakovu bei jo atstovu. Duodant paaiškinimus žodžiu bei raštu nepagrįstai juos pertraukdavo, replikuodavo jų pasisakymo metu. Atsakovui duodant parodymus apie bylos esmę, teismas demonstratyviai nekreipė dėmesio į jį bei užduodavo po 2–3 kartus tuos pačius klausimus, į kuriuos buvo atsakyta daug kartų. Teigia, jog yra realus pagrindas manyti, jog teismas neturi ir negali taip nekorektiškai elgtis su proceso dalyviais posėdžių metu, parodydamas išankstinę bei neigiamą nuomonę dėl jų teikiamų paaiškinimų išsamumo ir teisingumo. Teismas, apkaltinęs atsakovą proceso vilkinimu bei piktnaudžiavimu teisėmis, jam nepagrįstai skyrė 100 Eur nuobaudą, net nesiėmęs priemonių išsiaiškinti atsakovo neatvykimo į posėdi priežasčių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą išreiškė akivaizdų procesinį priešiškumą ir šališkumą atsakovo atžvilgiu ir šiuo pagrindu priėmė jam nepalankų sprendimą, todėl jis privalėjo savarankiškai nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo tam, kad išvengtų interesų konflikto.

65. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017).

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo neparemti jokiomis pagrįstomis aplinkybėmis. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas (kuriuos apeliantas vertina kaip nepalankius jam) savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo įrodymas. Paminėtina, kad ieškovo atstovas pasinaudojo teisėjo nušalinimo teise, tačiau Klaipėdos apylinkės teismo pirmininkas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi netenkino atsakovo A. R. atstovo advokato M. M. pareiškimo dėl teisėjo R. D. nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2-26-676/2020 nagrinėjimo nesant įstatyme numatyto pagrindo nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją.

67. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju kai kuriais atvejais pakeltas teisėjo tonas posėdžio metu laikytinas proceso šalių emocijų suvaldymu, leidžiančiu tęsti konstruktyvų ir produktyvų posėdžio procesą, bet nereiškia, kad tai gali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

68. Pirmosios instancijos teismo 2018-06-15 nutartimi nagrinėjamoje byloje šalių dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas būtinu ir išaiškinta šalims apie pasekmes be svarbių priežasčių neatvykus į teismo posėdį. Atsakovas į teismo 2019-11-06 10.00 val. posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Bylos nagrinėjimas atidėtas ir kitas teismo posėdis skirtas 2019-12-11 9.00 val. Teismo 2019-11-11 nutartimi atsakovui skirta 100 Eur bauda už neatvykimą į teismo posėdį be svarbių priežasčių, kai jo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas teismui buvo pateikęs duomenis, kad jam tuo pat metu 2019-11-06 paskirta kita byla, o atsakovas savo nedalyvavimo priežasčių nenurodė, jokio prašymo neteikė, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, todėl teismas pagrįstai jam ir skyrė baudą. Nagrinėjamu atveju ne teismas turi aiškintis, kur yra proceso šalis ir kodėl ji nedalyvauja posėdyje, bet pats atsakovas turi pranešti teismui apie savo neatvykimo priežastis. Kadangi atsakovas vėliau teismui pateikė duomenis, jog nuo 2019-10-28 iki 2019-11-22 buvo išvykęs dirbti į (duomenys neskelbtini), teismas ginčijamu sprendimu atsakovui skirtą baudą panaikino.

69. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nelemia bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) šališkumo. Vien tai, kad teismas kai kuriais atvejais teismo posėdžio eigos procesą vykdė ne tokia forma, kuria norėjo apeliantas ir (ar) jo atstovas, ar priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantui) nepalankų / iš dalies nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teisėjo šališkumo apelianto atžvilgiu. Pažymėtina, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas, nors jie ir nepalankūs apeliantui, savaime negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumo įrodymas. Iš bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, kad Klaipėdos apylinkės teismo teisėjas elgėsi šališkai apelianto atžvilgiu ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi.

Dėl 2020 m. liepos 3 d. papildomo sprendimo

70. Apeliantas, nesutikdamas su Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. papildomu sprendimu, taip pateikė skundą ir nurodo, kad teismo išvada dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsta bei abejotina. Teismas savo sprendimą pagrindė neaiškiais matematiniais skaičiavimais dėl bendros 1 277 Eur žyminio mokesčio sumos, joks žyminio mokesčio apskaičiavimo matematinis veiksmas nėra nurodytas sprendimo aprašomojoje dalyje. Atsakovas turi teisę žinoti bei suprasti iš jo priteistų sumų kilmę bei jų apskaičiavimo metodiką. Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė, kad iki šio procesinio sprendimo priėmimo dienos CPK 83 straipsnio 3 dalies tvarka nebuvo išnagrinėtas 2017-09-22 ieškovės prašymas atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies ir 2019-01-31 atsakovo prašymas dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio sumos sumokėjimo.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo papildomo sprendimo motyvus, negali sutikti su apelianto argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad abi šalys – tiek ieškovė, teikdama ieškinį, tiek atsakovas, teikdamas priešieškinį, sumokėjo dalį žyminio mokesčio, o nuo likusios dalies prašė atleisti arba žyminio mokesčio mokėjimą atidėti. Nors teismas formaliai šio klausimo neišsprendė, tačiau iš bylos procesinės eigos ir ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad teismas abiejų šalių reikalavimus priėmė, pašalinti trūkumų nereikalavo, taigi nesuteikė nė vienai iš šalių prioriteto šiuo klausimu. Kadangi teismas vis tik išnagrinėjo ir ieškovės ieškinio, ir atsakovo priešieškinio reikalavimus, darytina išvada, kad teismas nors ir nepriėmė nutarties atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, savo veiksmais – nagrinėdamas bylą iš esmės, leido suprasti šalims, kad žyminio mokesčio mokėjimas yra atidėtas iki sprendimo (nutarties) priėmimo, – ir tokia objektyvi bei nešališka teismo pozicija yra palanki tiek ieškovei, tiek atsakovui – nė vienam iš jų nebuvo sukliudyta ginti savo teises teisme. Pažymėtina, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žyminis mokestis šalims skaičiuojamas į valstybės biudžeto pajamas nuo pareikštų reikalavimų ir priteisto turto vertės bei patenkintų reikalavimų, išskaičiavus jau sumokėtą žyminį mokestį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad valstybei iš atsakovo priteista 1 016 Eur žyminio mokesčio suma laikytina nepagrįsta, apeliantas nepateikė jokių duomenų, įrodančių netinkamą žyminio mokesčio apskaičiavimą.

Dėl bylos procesinės baigties

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus tiek 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą, tiek 2020 m. liepos 3 d. papildomą sprendimą, todėl juos keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

73. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

74. Atmetus atsakovo apeliacinius skundus jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

75. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.