Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dariaus Prankos ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 2 dalimi, paskirta laisvės apribojimo bausmė pakeista laisvės atėmimo bausme ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu bei D. M. paskirta galutinė subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. vasario 5 d., 19.30 val. iki 2019 m. vasario 6 d. 15.00 val., vieną laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, D. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje užsiregistravusiam; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš kaltinamojo priteista civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai 57,76 Eur turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai R. Š. - vienas tūkstantis du šimtai eurų (1 200 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius ir D. M. pagrįstai pripažino kaltu dėl to, kad jis nežymiai bei nesunkiai sutrikdė šeimos nario – savo sugyventinės R. Š. sveikatą. Sprendžiant dėl D. M. kaltės, buvo vertinta surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialistų išvadų turinys, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas.

7. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiu tikslu prie prokuroro Ž. Katkevičiaus kontroliuoto ir organizuoto ikiteisminio tyrimo buvo prijungtas prokurorės R. Augutavičienės organizuotas ikiteisminis tyrimas, nors jokie įtarimai D. M. prokurorės R. Augutavičienės organizuotame ikiteisminiame tyrime nebuvo pareikšti, tačiau šis argumentas yra neteisingas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, prokurorės R. Augutavičienės organizuotame ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-000319-18 dėl galimai 2018 m. birželio 18 d. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, D. M. 2018 m. liepos 18 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 44), po to tą pačią dieną atlikta jo apklausa (b. l. 45-46). Atitinkamai ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05017-19 D. M. 2019 m. vasario 6 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 121) ir tą pačią dieną atlikta jo apklausa (t. 1, b. l. 122-123), 2019 m. kovo 25 d. įtarimas buvo patikslintas (t. 1, b. l. 125) bei atlikta papildoma apklausa (t. 1, b. l. 126). 2018 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė R. Augutavičienė priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2019 m. liepos 21 d. nutarimu prokurorės R. Augutavičienės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikintas ir ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-000319-18 atnaujintas. Taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2019 m. liepos 4 d. nutarimu buvo panaikintas Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Ž. Katkevičius 2019 m. gegužės 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-05017-19 atnaujintas. Taigi, atnaujinus ikiteisminius tyrimus Nr. 02-2-000319-18 ir 01-1-05017-19, juose jau esant D. M. pareikštiems įtarimams ir jų netikslinant, naujų įtarimų pareiškimas nebuvo būtinas, o įtarimas D. M. įteiktas jau sujungtame ikiteisminiame tyrime (sujungus ikiteisminius tyrimus Nr. 02-2-000319-18 ir 01-1-05017-19), kuriam suteiktas ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-000319-18, 2019 m. spalio 11 d. dėl galimai padarytų dviejų nusikalstamų veikų. Taigi, tiek iki ikiteisminių tyrimų Nr. 02-2-000319-18 ir 01-1-05017-19 sujungimo, tiek juos sujungus, D. M. buvo tinkamai įteikti pranešimai apie įtarimus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 10 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 7 dalies nuostatos pažeistos nebuvo, apeliantui buvo žinoma, dėl kokių galimai padarytų nusikalstamų veikų jis yra įtariamas.

8. Apeliaciniame skunde ginčijamas Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės R. Augutavičienės 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, kuriuo jam buvo nustatytas įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su R. Š., nesiartinti prie jos arčiau kaip 10 metrų atstumu, proporcingumas, nes nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., t. y. beveik tris mėnesius, netaikant jam jokios kardomosios priemonės, bendravimas su buvusia sugyventine R. Š. (kiek tai buvo būtina bendraujant dėl mažamečio vaiko susitikimų) jokios grėsmės nei jai, nei aplinkiniams, nei visuomenei nekėlė. Anot apelianto, toks ikiteisminį tyrimą organizuojančios ir kontroliuoti privalančios prokurorės procesinis elgesys įrodo, kad ji nebuvo ir negalėjo būti nepriklausoma nuo aukštesniojo prokuroro V. Paulausko valios bei galėjo savarankiškai ir vienvaldiškai priimti kokius nors procesinius sprendimus šiame ikiteisminiame tyrime. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta ir baudžiamosios bylos medžiagoje nėra patvirtinančių objektyvių duomenų, kad prokurorė R. Augutavičienė pažeidė prokuroro nepriklausomumo principą. Šios aplinkybės nepatvirtina ir tai, kad prokurorės R. Augutavičienės 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarime paskirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nurodyta, jog padarytos nesunkios nusikalstamos veikos, kas vertintina kaip rašymo apsirikimas, nes grafoje nusikalstamos veikos, kurių padarymu asmuo įtariamas, yra nurodytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (nesunki) ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte (apysunkė). Atsižvegiant į tai, D. M. teigimu, skundžiamame nuosprendyje liko baudžiamojo įstatymo kvalifikavimo klaidos, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendyje, prokurorei baigiamųjų kalbų metu atkreipus dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte nurodant BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą padarytas rašymo apsirikimas, nes D. M. inkriminuota 2018 m. birželio 18 d. veika turėjo būti kvalifikuota kaip lengvesnis nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, šią klaidą, išsamiai argumentuodamas išaiškino ir ištaisė (nuosprendžio 31-33 punktai).

9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai patikimais ir nesuinteresuota bylos baigtimi pripažino R. Š. parodymus. R. Š., teisminio šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu privalėdama sakyti tik tiesą bei būdama įspėta už melagingų parodymų davimą, galimai melavo, nes 2018 m. birželio 18 d. jos rašytiniame paaiškinime Vilniaus apsk. VPK Vilniaus 6 PK viršininkui nurodyta, kad tarp jos ir sugyventinio D. M. įvyko šeimyninis žodinis konfliktas, kurio metu sugyventinis ją pastūmė, ko pasėkoje ji griuvo, pargriuvus nieko nepajuto. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – melagingų parodymų davimas – padaroma tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir duota liudytojo priesaika. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius, tai yra objektyvius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog R. Š., apklausiama apie 2018 m. birželio 18 d. rašytinio paaiškinimo aplinkybes, 2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjant apylinkes teisme (t. 3, b. l. 53-60) parodė, kad jo surašymo turinį ir tuo metu sutuoktiniui pretenzijų neturėjimą lėmė tai, kad į įvykį atvykę pareigūnai teigė, kad visi įvykio dalyviai bus išvežti į policijos komisariatą, o vaikas perduotas Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Šiuos nukentėjusiosios teiginius patvirtino tame pačiame posėdyje apklausiamas D. M., parodęs, kad policijos pareigūnas patarė rašyti susitaikymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tai, kad policiją iškvietė ne pati nukentėjusioji, o jos draugė, taigi, policijos atvykimas jai buvo netikėtas, o jos elgesys suponuoja išvadą, jog ji tik ir norėjo, kad policija greičiau išvyktų ir viskas pasibaigtų. Be to, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nors šiame paaiškinime (t. 1, b. l. 19) ir nurodyta, kad asmuo supažindintas su atsakomybe už melagingų parodymų davimą, tačiau joks supažindinimą patvirtinantis išsamus dokumentas nepateiktas, skirtingai nei 2018 m. birželio 22 d. pareiškime (t. 1, b. l. 21). Tuo tarpu, tiek 2018 m. birželio 22 d. pareiškime, tiek apklausų metu R. Š. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, teismas juos pagrįstai pripažino BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais byloje.

10. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas, teigiant, jog šioje byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų ir nepašalintos abejonės dėl nuteistojo D. M. veiksmais nukentėjusiajai R. Š. padaryto nežymaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, teigiama, kad nepagrįstai nuteistojo kaltė grindžiama prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, tokiu būdu padarytos išvados, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, todėl prašoma nuteistąjį išteisinti, tačiau su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą sprendžia, kad D. M. kaltė padarius nusikalstamas veiką, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinktus ir ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog D. M. padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, analizavo kaltinamojo, nukentėjusiosios R. Š., liudytojų E. R.-G. ir A. D. parodymus, policijos pareigūnų R. K. (K.) ir A. S. (S.) tarnybinius pranešimus, Policijos įvykio registro išraše užfiksuotus duomenis apie A. D. skambutį Bendrajam pagalbos centrui, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 2071/2018 (01). Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina nuteistajam inkriminuotos šios nusikalstamos veikos padarymo faktą.

12. Pirmosios instancijos teismas išsamia aukščiau paminėtų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize pagrindė D. M. kaltę, jog jis 2018 m. birželio 18 d. apie 19.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), tempė sugyventinę R. Š. už plaukų, griebė už rankos ir tempė, stvėrė R. Š. už kaklo, pargriovė ir smaugė, nukentėjusiajai išsilaisvinus, atėmė iš jos telefoną, užlaužė rankas, ranka trenkė į veidą, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai R. Š. veido kairės smilkininės srities kraujosruvą odoje, kairės alkūnės srities paviršinius odos nubrozdinimus, kairio dilbio, kairės plaštakos odos nubrozdinimus, kairės akies vokų, kaklo kairės pusės, kairio peties, nugaros kairės pusės kraujosruvas odoje, kairio peties, kairio žasto, abiejų dilbių poodines kraujosruvas, visumoje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismas, analizuodamas D. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir gretindamas juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, padarė pagrįstą išvadą dėl jo pozicijos nenuoseklumo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. liepos 18 d. parodė, jog tarp jo ir R. Š. įvykus žodiniam buitiniam konfliktui, jis paėmė nukentėjusiąją už rankos ir norėjo nuvesti į vonią, o jai atsisakius, išvadino ją necenzūriniais žodžiais, sugriebė už kaklo ir paguldė ant grindų svetainėje. Vienok, teisiamojo posėdžio metu jis šios aplinkybės nepatvirtino, teigė tik suėmęs nukentėjusiąją už rankos ir ją atstūmęs, be to, nurodė ir kitą konflikto kilimo priežastį – sugyventinės neištikimybę.

13. Priešingai nei nuteistojo, nukentėjusiosios R. Š. parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs. Apie tai, kad kilus konfliktui tarp jos ir D. M., jis pradėjo tempti ją už plaukų į vonią, po to svetainėje stvėrė už gerklės, parsivertė ant žemės ir smaugė, sudavė į veidą, R. Š. parodė tiek 2020 m. rugsėjo 14 d. teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 53-60), tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 23), tokias aplinkybes ji nurodė ir 2018 m. birželio 22 d. pareiškime (t. 1, b. l. 21). Apie apeliaciniame skunde akcentuojamą 2018 m. birželio 18 d. R. Š. rašytinį paaiškinimą ir jame nurodytas aplinkybes jau pasisakyta šio sprendimo 9 punkte. Apie tai, kad D. M. ją stumdė ir griebė už gerklės, patvirtinama ir į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno R. K. 2018 m. birželio 18 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 17). Tai, kad buvo smurtaujama ir R. Š. šaukėsi pagalbos, patvirtino ir teisme apklausta liudytoja E. R.-G., kuriai grumtynių metu buvo paskambinta iš R. Š. mobiliojo ryšio telefono, tačiau niekas nekalbėjo, tik, kaip minėjo liudytoja, buvo girdimas triukšmas ir stumdymasis, taip pat liudytoja A. D., kuriai paskambino E. R.-G. pasitarti, ar kviesti policiją. Pažymėtina, jog abi šios liudytojos patvirtino po šio įvykio mačiusios R. Š. ir smurto žymes ant jos veido bei kūno.

14. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog teismas, pripažindmas D. M. kaltu dėl nežymaus R. Š. sveikatos sutrikdymo, neįvertino jos agresyvaus, konfliktiško bei provokuojančio elgesio, taip pat Vilniaus apsk. VPK 6 PK vyriausiojo tyrėjo Ž. Š. 2018 m. birželio 21 d. nutarime nurodytų duomenų, jog R. Š. konflikto metu apdraskė nagais jam veidą, kas patvirtina, kad jo atžvilgiu buvo naudotas smurtas, tačiau toks skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas vertino D. M. veiksmus BK 28 straipsnio prasme ir iš aukščiau aptartų įrodymų nustatė, kad konflikto iniciatorius buvo D. M.. Sutiktina su teismo padaryta išvada, jog suėmimas R. Š. už gerklės ir paguldymas buvo ne gynybos o puolimo veiksmas, nulemtas pykčio dėl nukentėjusiosios išsakytų žodžių apie vaiką, kaip ir sudavimas nukentėjusiajai į veidą nulemtas ne savo ar vaiko gynybos, o tam, kad apsiramintų.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo faktą. D. M. teismo posėdžio metu neneigė įvykio dieną, t. y. 2019 m. vasario 5 d., suėmęs nukentėjusiąją už rankos, tačiau teigė jos nesukęs, nežino, kur ji galėjo ją susižaloti. Visgi, proceso metu konkretizuodamas šią aplinkybę, nuteistasis nebuvo nuoseklus. Duodamas parodymus 2019 m. vasario 6 d., t. y. kitą dieną po įvykio, D. M. nurodė R. Š. ranką sugriebęs iš karto po to, kai ji negražiai atsiliepė apie jo artimuosius, tačiau apklausiamas teisme 2020 rugsėjo 14 d. jau teigė, kad po R. Š. neigiamų atsiliepimų apie jo artimuosius, jis su vaiku ant rankų nuėjo į virtuvę, o nukentėjusiajai už rankos sugriebė, kai ji, atėjusi į virtuvę pradėjo jomis mosikuoti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamojo D. M. poziciją, kad jis neva tiesiog suėmė ir laikė R. Š. ranką, paneigia kitų įrodymų visuma. Visų pirma nukentėjusiosios R. Š. tiek teisminio nagrinėjimo (t. 3, b. l. 53-60), tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 57, t. 2, b. l. 56), kur ji nuosekliai tvirtino, jog po apsižodžiavimo, kuomet jis įžeidė jos artimuosius, o ji jam atsakė tuo pačiu, D. M. pribėgęs prie jos griebė kairę ranką, ją užsuko, pargriaudamas nukentėjusiąją ant žemės. Tokie duomenys, t. y., jog R. Š. buvo sugriebta už kairės rankos ir ją užlaužiant nukentėjusioji pargriauta, taip pat yra užfiksuoti 2019 m. vasario 5 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (t. 1, b. l. 5-9) 2019 m. vasario 5 d. pranešime apie smurtą artimoje aplinkoje (t. 1, b. l. 63), 2019 m. vasario 5 d. policijos įvykio registro išraše (t. 1, b. l. 107), 2019 m. vasario 13 d. kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 110-111), vaizdo įraše, kuriame matyti R. Š., prie savęs laikanti kairę ranką, ir atvykusiems pareigūnams demonstruoja, kaip D. M. sugriebia ir užlaužia ranką (t. 2, b. l. 193).

16. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog policijos pareigūnai P. K. ir P. O., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. vasario 22 d., nurodė, jog D. M. sugriebė R. Š. dešinę ranką, o ne kairę, kaip nurodo nukentėjusioji, o teisme P. O. davė tendencingus parodymus, kardinaliai juos pakeisdamas ir nurodydamas kairę ranką. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė gynybos argumentus šių liudytojų suinteresuotomo, tokių duomenų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas, o šis neatitikimas neduoda pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, kuriais patvirtinamas D. M. fizinio smurto faktas prieš R. Š., sugriebiant ir užlaužiant ranką.

17. D. M. taip pat nesutinka su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 546/2019 (01), kuria R. Š. nustatyti kairės plaštakos II-ro delninio piršto sąnario ir savojo piršto raiščių plyšimai, padaryti paveikus kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku 2019 m. vasario 5 d. ir nurodytomis aplinkybėmis, kitam asmeniui užlaužiant kairės rankos pirštus, o taip pat pateikta išvada, jog nustatytas sužalojimas nėra būdingas sužalojimams, padaromiems pačiai susižalojant, pavyzdžiui krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus paviršius (t. 1, b. l. 77-79), teigiant, jog išvada nepagrįsta medicinos specialiomis žiniomis, o taip pat joje nevertinta pačios R. Š. susižalojimo galimybė. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių specialisto šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi. Nėra pagrindo abejoti vyresniojo teismo medicinos eksperto J. P. pateiktomis išvadomis, kadangi jos padarytos apžiūrėjus R. Š., taip pat įvertinus medicininius dokumentus iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir UAB „Northway” medicinos centro. Kaip matyti iš šios išvados, ją parengė specialistas, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų dentologinėms ekspertizėms atlikti, ekspertinio darbo stažą nuo 1998 metų. Apeliaciniame skunde pažymima, jog išvadoje nėra įvardijama kriterijų ar sužalojimo požymių (pėdsakų), susidarymo mechanizmo aprašymo, tačiau, kaip matyti iš šios išvados, joje nurodytas sužalojimo mechanizmas - kitam asmeniui užlaužiant kairės rankos pirštus. Taip pat skunde akcentuojama, kad specialistas J. P. teisme nurodė, kad paprastai tokia trauma nėra būdinga griuvimui, bet neatmetama. Kaip matyti iš specialisto J. P. teismo posėdyje duotų parodymų (t. 3, b. l. 80-86), jis patvirtino, kad R. Š. nustatytas sužalojimas nėra būdingas pačiai susižalojant. Tokią išvadą specialistas grindė tuo, jog nebuvo nustatyti nubrozdinimai. Nors vis tik specialistas neatmetė galimybės, jog jėga, reikalinga užlaužimui, galėjo atsirasti ir griūnant, tačiau, vertinant šio specialistus parodymus, tokia tikimybė mažai tikėtina, Be to, tai, kad ranka R. Š. buvo sužalota kaltinime nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir aukščiau paminėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip atvykus pareigūnams, R. Š. prie savęs prispaudusi laiko kairę ranką.

18. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis iš esmės sutinka, kad tarp jo ir nukentėjusiosios tiek 2018 m. birželio 18 d., tiek 2019 m. vasario 5 d. buvo kilę žodiniai konfliktai, tačiau pateikia sau palankią jo baigtį – nurodo, kad jis, pirmu atveju, nukentėjusiąją tik atstūmė, antru atveju, tik suėmė už rankos. Tokią nuteistojo gynybinę poziciją patikrino ir išsamiai paneigė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su baudžiamojoje byloje nustatytosiomis, baudžiamojo proceso metu surinkti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodyti sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti tyčiniais nuteistojo D. M. veiksmais.

Dėl nukentėjusiosios R. Š. turėtų proceso išlaidų

19. Teismo posėdžio metu nukentėjusiosios R. Š. atstovas advokatas Valdas Bugelevičius prašė pripažinti proceso išlaidomis ir atlyginti nukentėjusiosios naudai 1815 Eur už jo suteiktas teisines paslaugas atstovaujant nukentėjusiąją R. Š. apeliacinės instancijos teisme. Apygardos teismui buvo pateikta 2021 m. birželio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AMG2106_001, kurioje nurodyta, jog už advokato susipažinimą su baudžiamosios bylos Nr. 1A-324-312/2021 medžiaga, pasiruošimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose Vilniaus apygardos teisme, susijusių konsultacijų teikimą (10 val.) mokėtina suma yra 1815 Eur, įskaitant PVM. Taip pat buvo pateiktas AB SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, iš kurio matyti, kad R. Š. Advokatų profesinei bendrijai Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai 2021 m. birželio 7 d. pervedė 1815 Eur.

20. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą, bylą sudaro 4 tomai, advokatas Valdas Bugelevičius nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nukentėjusiosios neatstovavo ir į bylą įstojo apeliaciniame procese, buvo atvykęs į teismą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose (vienas iš jų buvo atidėtas), jo metu išsamiai pasisakė dėl D. M. apeliacinio skundo, teismas pripažįsta, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra akivaizdžiai per didelė, todėl nukentėjusiojo atstovo prašymą tenkina pilnai, priteisiant nukentėjusiosios R. Š. naudai 1815 Eur proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

21. Teismo posėdžio metu nukentėjusiosios R. Š. atstovas advokatas Valdas Bugelevičius prašė pripažinti proceso išlaidomis ir atlyginti nukentėjusiosios naudai 3000 Eur už advokatės Marinos Gušauskienės suteiktas teisines paslaugas atstovaujant nukentėjusiąją R. Š. Vilniaus miesto apylinkės teisme bei pateikė 2020 m. liepos 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas N. 16/20, tris pinigų priėmimo kvitus, pagal kuriuos nukentėjusioji advokatei 2020 m. spalio 5 d. sumokėjo 900 Eur, 2020 m. lapkričio 23 d. sumokėjo 900 Eur ir 2021 m. vasario 8 d. sumokėjo 1 200 Eur ir darbų detalizaciją. Pažymėtina, jog nei nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje, nei nukentėjusiosios advokatės sakytoje baigiamojoje kalboje nebuvo motyvuoto prašymo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, kvitai buvo pridėti prie baigiamosios kalbos, kuri buvo pateikta teismui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad išlaidos turi būti pagrįstos finansiniais dokumentais, kurie turi būti pateikti teismui bylos nagrinėjimo metu, tačiau šie kvitai pateikti byloje pabaigus įrodymų tyrimą ir nukentėjusiosios atstovei jau pasakius baigiamąją kalbą, todėl teismas neturi galimybės nuosprendyje pasisakyti dėl šių išlaidų priteisimo nukentėjusiajai.

22. Vilniaus apygardos teismui priteisti iš D. M. R. Š. naudai proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas atlyginimą nėra galimybės, kadangi šiuo pagrindu nebuvo pateiktas skundas, o sunkinti nuteistojo padėties, nesant skundui, negalima (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Kaip pažymėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendyje, nukentėjusioji R. Š. ir jos atstovė turi teisę teikti motyvuotą prašymą dėl advokato darbo apmokėjimo nuosprendžio vykdymo metu (BPK 361 straipsnio 2 dalis), kadangi skundžiamu nuosprendžiu sprendimas dėl proceso išlaidų priteisimo priimtas nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. M. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendį nepakeistą.

Priteisti iš D. M. R. Š. naudai 1815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas atlyginimo.

Nukentėjusiosios R. Š. atstovo advokato Valdo Bugelevičiaus prašymą pripažinti proceso išlaidomis ir iš D. M. R. Š. naudai priteisti 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) proceso išlaidų už advokatės Marinos Gušauskienės suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme palikti nenagrinėtą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.