- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-25
- Bylos Nr.
- 2A-2062-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06751-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, P. S., J. T., R. Š., uždara akcinė bendrovė „Valtima“, uždara akcinė bendrovė „Arisma“
- Kategorijos
- 128.15.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo, kuriuo pareiškimas netenkintas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškimą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo pareiškėjo nuosavybėn, suinteresuoti asmenys: Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, P. S., J. T., R. Š., uždara akcinė bendrovė „Valtima“, uždara akcinė bendrovė „Arisma“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Vilniaus m. 2 apylinkės teismą su pareiškimu pripažinti bešeimininkiu turtą ir perduoti savivaldybės nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8678-592/2012 nusprendė pripažinti kitus statinius (inžinerinius) - automobilių stovėjimo aikštelę (tvora, vartai, aikštelė, 11304 kv. m.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius) - automobilių stovėjimo aikštelę (tvora, vartai, aikštelė, 6809 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius) - automobilių stovėjimo aikštelė (tvora, vartai, aikštelė, 23171 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatą - stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2Ilg; pastatą - sargo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 3Hlg; pastatą - stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 4I1g; pastatą - sargo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 5Hlb; pastatą - sargo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lHlg, esančius (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir jį perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-8678-592-2012 ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas po proceso atnaujinimo bylą išnagrinėjęs iš naujo, 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu priėmė naują sprendimą – netenkino pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo pripažinti bešeimininkiu išvardintą turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jį perduoti savivaldybės nuosavybėn.
Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi padarė išvadą, kad žemės sklypas, į kurį P. S., J. T., R. Š. siekia atkurti nuosavybės teises natūra, šiuo metu negali būti vertinamas kaip užstatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, nes nėra vienos iš žemės sklypo pripažinimo užstatytu prielaidų – nekilnojamųjų daiktų statybos (įrengimo) teisėtumo.
Nors nagrinėjant bylą pareiškėjas teismui teikė rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kad objektų statyba yra inicijuota teisėtai, tačiau vien tai, teismo nuomone, negali turėti esminės reikšmės nagrinėjant pareiškėjo pareiškimą. Byloje nėra ginčo ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad statyba inicijuota teisėtai, tačiau šioje situacijoje nėra duomenų, kad nekilnojamųjų daiktų statyba (įrengimas) yra teisėti, t.y. statiniai nėra įteisinti, Nekilnojamojo turto registre nesant duomenų apie jų teisinį statusą. Būtent šie duomenys dėl statybos (įrengimo) teisėtumo yra lemiamas veiksnys, sprendžiant klausimus dėl sklypo užstatymo ir atitinkamai dėl turto pripažinimo bešeimininkio. Teismo nuomone, pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir įrodymai nepatvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje nurodytos būtinos prielaidos – nekilnojamųjų daiktų statybos (įrengimo) teisėtumo – atsiradimo. Ši aplinkybė nepasikeitė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t.y. statybos teisėtumas nebuvo patvirtintas.
Nustačius, kad byloje nėra duomenų apie daiktų statybos (įrengimo) teisėtumą, t.y. kad daiktai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, draudžiama perleisti nuosavybėn ginčo statinius, kurių teisėtumas nėra patvirtintas (CK 4.103 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartyje nurodė, kad yra žinomi faktiniai statinių valdytojai – pareiškėjai UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“, nagrinėjamu atveju taip pat būtina nustatyti, ar pareiškėjo prašymo tenkinimas ir turto pripažinimas bešeimininkiu nepažeis kitų asmenų teisių. Pareiškėjų UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“ teigimu, pagal 1996 m. vasario 29 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 252V, 1996 m. liepos 2 d. ir 1998 m. birželio 30 d. nuomos sutartis, jie turi teisę į įdėtų lėšų į sukurtą infrastruktūrą grąžinimą, kai turtas yra grąžinamas valstybei.
Iš 1996 m. vasario 29 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 252V matyti, kad valdyba nusprendė išnuomoti UAB „Valtima“ 1992 m. liepos 2 d. potvarkiu Nr. 1284 skirtus laikinoms mokamoms automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti prie Vilniaus - Kauno magistralės 6 841,99 kv. m. ir 11 369,05 kv. m. dydžio žemės sklypus (buvo skirta apie 1,25 ha ir 0,6 ha) (sprendimo 1 p.), o UAB „Arisma“ 1994 m. rugsėjo 29 d. potvarkiu Nr. 1948V skirtą laikinai automobilių turgavietei Gariūnų gatvėje 27 270,86 kv. m. dydžio žemės sklypą (buvo skirta apie 3,0 ha)(2 p.), nuomojamų žemės sklypų teritorijos įrengimo ir tvarkymo darbus nuomininkai atlieka savo lėšomis (5.1 p.).
Byloje esanti 1996 m. birželio 25 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis patvirtina, kad 6 841,99 kv. m. žemės sklypas 3 metams yra išnuomojamas UAB „Valtima“ laikinai mokamai automobilių stovėjimo aikštelei įrengti (3 p.). Byloje esanti 1996 m. liepos 2 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis patvirtina, kad 11 369,05 kv. m. žemės sklypas yra metams išnuomojamas UAB „Valtima“ laikinai mokamai automobilių stovėjimo aikštelei įrengti (3 p.). 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis patvirtina, kad sutartyje numatytas žemės sklypas (27 270,86 kv. m.) yra 3 metams išnuomojamas UAB „Arisma“ laikinai, automobilių stovėjimo aikštelei įrengti (3 p.), registre UAB „Arisma“ buvo nurodyta kaip žemės sklypo, kadastrinis numeris 0101/0067:27, nuomotojas. Sutartyse numatyta, kad statant laikinus pastatus, kitus statinius, inžinerinius įrenginius bei komunikacijas, nuomojamame sklype būtina laikytis šių Vyriausybės reikalavimų: nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus miesto valdybos sprendimais (4 p.), kad pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus sutartį pastatai, kiti statiniai (nuomininko pastatyti (įrengti)) <....> nuomotojo ir nuomininko atskiru susitarimu perduodami Panerių seniūnijai (5 p.).
Nors minėtos terminuotos sutartys ir numatė galimybę statinius susitarimu perduodami Panerių seniūnijai, tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtų sutarčių pagrindu tokie susitarimai buvo sudaryti. Byloje esantys 2006 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai Nr. 30-1232 ir Nr. 30-1233 patvirtina, kad yra siūloma pratęsti UAB „Valtima“ 4 950 kv. m. ir 6 893 kv. m. sklypo nuomą 3 metams, be teisės statyti naujus statinius, tačiau taip pat numatyta, kad pasibaigus nuomos terminui, sklypo naudotojas privalo savo lėšomis nugriauti statinius (2, 3.2 p.), o 2006 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais Nr. 30-1234 siūloma pratęsti UAB „Valtima“ 15 834 kv. m. sklypo nuomą 3 metams be teisės statyti naujus statinius, tačiau taip pat numatyta, kad pasibaigus nuomos terminui, sklypo naudotojas privalo savo lėšomis nugriauti statinius.
Byloje esanti 2011 m. vasario 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartis patvirtina, kad UAB „Valtima“ buvo išnuomotas 4 950 kv. m. žemės sklypas. 2012 m. liepos 17 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymais yra pripažįstamos pasibaigusiomis 2011 m. vasario 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su UAB „Valtima“ ir 2011 m. gegužės 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su UAB „Arisma“. Suinteresuotų asmenų atstovo teigimu, nors sutartys nutrauktos, toliau yra vykdoma veikla, mokami mokesčiai.
Nors pagal pradines sutartis numatyta galimybė nuomininko pastatytus (įrengtus)) statinius atskiru susitarimu perduoti Panerių seniūnijai, tačiau vėlesnės sutartys tokios galimybės nenumatė, priešingai, numatė, kad pasibaigus nuomos terminui, sklypo naudotojas privalo savo lėšomis nugriauti statinius, teismas, įvertinęs, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, o ne dėl padarytų investicijų, nuostolių priteisimo, negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados, ar pareiškėjo prašymo tenkinimas akivaizdžiai nepažeis UAB „Valtima“, UAB „Arisma“ teisių. Teismas, remdamasis byloje turimais duomenis, taip pat nustatęs, kad sprendimo priėmimo dienai minėti asmenys naudojasi prašomu pripažinti bešeimininkiu turtu, kad į bylą nepateikti duomenys, kad minėtų objektų statybą finansavo kiti asmenys, laiko, kad turto pripažinimas bešeimininkiu nagrinėjamu atveju galėtų pažeisti kitų asmenų teises (CK 4.58 str.), nepaisant to, kad pagal sutartis nenumatyta galimybė įsiteisinti pastatytus statinius pačiam statytojui.
Nors šioje byloje ir yra žinomas daikto valdytojas, nors valdymas ir nėra galimai teisėtas (sutartys nutrauktos, nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr.A51-38(2) yra pratęstos iki 2013 m. birželio 18 d.), o daiktai nėra privačios nuosavybės objektu, teismas laikė, kad daiktų pripažinimas bešeimininkiu prieštarautų CK 4.57 str. 1 d. prasmei.
Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu dėl infrastruktūros teritorijos, dėl gatvių raudonųjų linijų, nepasisakė, nustatė kitus pagrindus, kuriems esant turtas negali būti pripažintas bešeimininkiu, taip pat įvertinus, kad teismas šioje byloje neturi teisės spręsti dėl suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo.
Esant nurodytoms aplinkybėms padarė išvadą, kad byloje priimtas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas patenkintas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl teismas CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu priėmė naują teismo sprendimą – pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo pripažinti bešeimininkiu turtą ir perduoti savivaldybės nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus, esančius Gariūnų g. 48, Vilniuje, netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismas sprendimu iš esmės paneigė pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir jos etapus: turtą, kuris buvo įgytas (pastatytas ir pan.) nesilaikant įstatymų reikalavimų į apskaitą gali įtraukti savivaldybės institucija; siekiant nustatyti šio turto savininkus Vilniaus miesto savivaldybė spaudoje 3 kartus ne mažesniais kaip 3 mėnesių intervalais, iš kurių vieną kartą respublikinėje spaudoje, kvietė atsiliepti savininkus ir asmenis, kurie turi turtines teises į Statinius; per įstatymo nustatytą terminą (1 metai) neatsiradus savininkams ar asmenims, turintiems turtines teises į Statinius, Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti Statinius bešeimininkiu turtu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybė, kreipdamasi į teismą dėl Statinių pripažinimo bešeimininkiais ir jų perdavimo jos nuosavybėn atliko visus būtinus veiksmus, numatytus teisės aktuose, kurie reglamentuoja turto pripažinimo bešeimininkiu tvarką bei sąlygas. Tai, kad Statiniai nėra įregistruoti ir įteisinti, nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės teisės, teisės aktų nustatyta tvarka, kreiptis į teismą dėl šių Statinių pripažinimo bešeimininkiais ir jų perdavimo jos nuosavybėn.
Apeliantės įsitikinimu, jeigu daikto pripažinimo bešeimininkiu turtu institutas būtų taikomas tik įregistruotiems ir/ar įteisintiems daiktams, tai paneigtų šio instituto pačią esmę, nes šis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir yra numatytas tam, kad valstybė ar savivaldybė galėtų įgyti savo nuosavybėn turtą, neturintį savininko. Pažymėjo, kad Vilniaus mieste yra daug neįregistruotų, neturinčių savininkų statinių. Teismas, priimdamas sprendimą, formuoja ydingą praktiką, kad tik įregistruotiems statiniams būtų galima taikyti bešeimininkio turto pripažinimo institutą. Akivaizdu, kad jei statiniai būtų tinkamai įregistruoti, būtų įregistruotos nuosavybės teisės į juos, nebūtų sprendžiamas bešeimininkio turto pripažinimo klausimas. Akcentuotina, kad LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse, jų 24 punkte, yra įtvirtinta, kad turtas, kuris „buvo įgytas (pastatytas ar panašiai) nesilaikant įstatymų reikalavimų“ gali būti įtrauktas į apskaitą. Tai tik patvirtina, jog teisės aktai suteikia savivaldybei teisę į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitą įtraukti tokį turtą, kuris nebuvo pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka.
Teismas Skundžiamame sprendime konstatavo, jog „<...> draudžiama perleisti nuosavybėn ginčo statinius, kurių teisėtumas nėra patvirtintas (CK 4.103 str. 1 d.). <...> Kadangi teisės aktai numato draudimą tokiu objektu disponuoti, kad nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tai draudžia įstatymas, teismas neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjo prašymas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu gali būti tenkinamas“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, prieidamas tokių išvadų, paneigė bešeimininkio turto institutą. Visų pirma, nesuprantama ir neteisinga teismo pozicija sprendžiant klausimą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, kad tik įregistruotiems ir teisėtai pastatytiems statiniams būtų galima taikyti bešeimininkio turto pripažinimo institutą. Nepaisant to, pareiškėja teismui pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius, jog Statinių statyba buvo inicijuota teisėtai. Tą patvirtino ir pirmosios instancijos teismas sprendime. Vadinasi, negalima sutikti su teismo teiginiais, kad šių Statinių statyba buvo savavališka (CK 4.103 str. 1 d.) ir dėl to yra draudimas disponuoti tokiu turtu. Pabrėžtina, kad CK 4.103 str. 1 dalis numato, jog „jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai“. Taigi šiuo atveju, remtis minėta CK norma ir teigti, kad Statiniai yra pastatyti savavališkai yra neteisinga. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad ginčo Statiniai būtų pastatyti pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar kitus teisės aktų reikalavimus.
Taigi egzistuojant civilinės teisės institutui, kuomet bešeimininkis daiktas, kuris, kaip numato CK 4.57 str. 1 dalis, yra laikomas tokiu daiktu, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas, ir šiuo atveju, susiklosčius tokioms aplinkybėms (juo labiau teismams atmetus UAB „Valtima“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio Statinių valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo), konstatuotina, kad subjektų, pretenduojančių į Statinių savininkus, nėra. Vadinasi, turtas laikytinas kaip neturintis savininko - bešeimininkis turtas. Manytina, kad vadovaujantis protingumo principu, galime teigti, jog šis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir yra numatytas tam, kad valstybė ar savivaldybė galėtų įgyti savo nuosavybėn turtą, neturintį šeimininko. Akivaizdu, kad jei Statiniai būtų tinkamai įregistruoti, būtų įregistruotos teisės į juos, nebūtų sprendžiamas bešeimininkio turto pripažinimo klausimas.
2) Teismas, atmesdamas pareiškimą konstatavo, jog daiktų pripažinimas bešeimininkiu prieštarautų CK 4.57 str. 1 dalies prasmei, nors šioje byloje ir yra žinomas daikto valdytojas, nors valdymas ir nėra galimai teisėtas, o daiktai nėra privačios nuosavybės objektu. Teismo nuomone, pareiškimo tenkinimas pažeistų kitų asmenų teises (CK 4.58 str.), nepaisant to, kad pagal sutartis nenumatyta UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“ galimybė įteisinti pastatytus Statinius pačiam statytojui.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad ginčo turtas (Statiniai) gali būti vertinamas kaip bešeimininkis turtas ir jų perleidimas nepažeidžia CK 4.58 str. 3 dalyje numatytų reikalavimų, t. y. šių Statinių pripažinimą bešeimininkiu daiktu nedraudžia jokie įstatymai (priešingai, Taisyklių pagrindu (24 p.) tai yra leidžiama) ir šių Statinių pasisavinimu nebūtų pažeistos jokios kitų asmenų teisės pasisavinti daiktą. Teismai jau yra išnagrinėję juridinio fakto klausimą dėl UAB „Valtima“ ginčo Statinių valdymo nuosavybės teise ir pakartotinio nagrinėjimo šiuo klausimu nebegali būti. Tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-659-821/2011, tiek Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-843-160/2012 konstatavo, jog pareiškėjas UAB „Valtima“ ginčo Statinių nevaldo nuosavybės teise ir pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra atmestinas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimas, kuriuo atmestas UAB „Valtima“ prašymas dėl juridinio fakto nustatymo, yra įsiteisėjęs, t. y. įgijęs res judicata galią. Civilinėje byloje priimti sprendimai tik patvirtina, jog šių Statinių niekas nevaldo nuosavybės teise ir nėra jokio Statinių teisėto savininko.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad Statiniais faktiškai yra naudojamasi (nors į bylą suinteresuoti asmenys nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių būtent jų naudojimosi faktą), nesudaro pagrindo teigti, jog bus pažeisti suinteresuotų asmenų interesai. Teismas pats nurodė, kad 2012 m. liepos 17 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymais buvo pripažintos pasibaigusiomis 2011 m. vasario 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su UAB „Valtima“ ir 2011 m. gegužės 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su UAB „Arisma“. Taigi, akcentuotina, kad jokių teisėtų pagrindų įsiregistruoti Statinius suinteresuoti asmenys nebeturi (žemės nuomos sutartys su suinteresuotais asmenimis nutrauktos), todėl ginčo turtas (Statiniai) kaip ir buvo, taip ir liks bešeimininkiu turtu, neturinčiu savininko ir toliau bus eksploatuojamas tą daryti teisės neturinčių asmenų. Apeliantės įsitikinimu, tokiu būdu, kuomet savininko neturintis turtas nėra pripažįstamas bešeimininkiu turtu ir perduodamas Vilniaus miesto savivaldybei, yra vienareikšmiškai pažeidžiamas ne tik teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principas, bet ir viešasis interesas, kuomet yra užkertamas kelias tinkamai sutvarkyti teritoriją ir pasirūpinti Statiniais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“ su juo nesutinka, prašo atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iš naujo nagrinėjant šią bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė teismui įrodymus ne tik apie tai, kad yra žinomas šių statinių statytojas, kad statytojas naudojasi pagal nuomos sutartis žemės sklypais, ant kurių stovi šie statiniai iki šiol naudoja šiuos statinius pagal jų tiesioginę paskirti. Pareiškėjo atstovė teisme patvirtino, kad pagal archyvinius duomenys, kurie saugomi Vilniaus miesto savivaldybėje matyti, jog šių statinių statyba vyko su Vilniaus miesto savivaldybės žinia ir tai buvo bendra pareiškėjo ir UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“ veikla. Kitoje išnagrinėtoje byloje, UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“" pateikė statybos leidimus, taip kaip jie buvo formuluojami 1995 metais, duomenys apie padarytas investicijas, Vilniaus miesto savivaldybės potvarkius apie sklypų šių objektų statybai išskyrimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. gegužės 17 d. Įsakymu Nr. 30-830 šie sklypai buvo išnuomoti trejų metų laikotarpiui. Tokiu būdu nuomos santykiai yra tęsiami nuo 1996 metų ir iki šiol nėra pasibaigę. Atvirkščiai, šios sutartys yra tapusios neterminuotomis.
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys P. S., J. T., R. Š. su juo nesutinka, prašo atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1) Apelianto argumentai prieštarauja įstatymui ir suformuotai teismų praktikai. Neteisėtai pastatytus statinius perleisti nuosavybėn yra draudžiama, o jų teisinis statusas ir likimas turi būti sprendžiamas tik statybos teisės normų nustatyta tvarka (pvz., griaunant). Suformuota plati ir nuosekli pirmos ir apeliacinės instancijos teismų bei kasacinio teismo praktika: i) nustato, kad nesant duomenų apie statinio statybos teisėtumą, toks statinys negali būti nuosavybės teisės objektu; ii) vienareikšmiškai draudžia tokio statinio perleidimą kito asmens nuosavybėn teismo sprendimu (inter alia kaip bešeimininkio turto savivaldybės nuosavybėn); iii) įpareigoja tokio statinio likimą spręsti LR Statybos įstatymo nustatyta tvarka, griaunant arba įteisinant tokią statybą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008 išaiškino, kad pirmiausia įgytinas daiktas turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jei statinio nuosavybės teisė jo valdymo pradžios metu ir dabar neįteisinta, jai įteisinti taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai, nustatantys statybai keliamus reikalavimus. Jei dėl statybos darbų buvo pastatytas nekilnojamasis daiktas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, tai nuosavybės teisė į jį negali būti pripažįstama įgyjamosios senaties būdu, o turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4.69 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnis, 4.12 straipsnis, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5.7 straipsnis ir kiti teisės aktai). Nors šioje LAT nutartyje kalbama apie nuosavybės teisių į statinį įsigijimą kitu - įgyjamosios senaties - pagrindu, tačiau joje vis dėlto svarbus yra LAT pateiktas nuosavybės teisių atsiradimo į statinius pagrindų išaiškinimas, kuris neabejotinai yra tinkamas ir šios bylos teisinėje situacijoje.
Draudimą perleisti kaip bešeimininkį turtą statinį, kurio teisėtumas neįteisintas pagal statybos aktų reikalavimus, akivaizdžiai įrodo nuosekli ir aiški pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų praktika analogiškose bylose pagal savivaldybės pareiškimus dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo jų nuosavybėn. Teismai vienareikšmiškai atmeta tokius savivaldybių prašymus. Pavyzdžiui, įsiteisėjusiu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-12-07 sprendimu, paliktu nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-793-516/2010, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, paliktu nepakeistu 2010 m. birželio 3 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-143-324/2010 buvo atmestas Kauno miesto savivaldybės prašymas pripažinti bešeimininkiu ir perduoti jos nuosavybėn pastatą. Kauno miesto apylinkės teismas sprendė, kad gyvenamasis namas pastatytas neteisėtai, todėl jis negali tapti nuosavybės teisės objektu.
Taigi tiek įstatymas, tiek teismų praktika statinių negalimumą pripažinti bešeimininkiais ir perleisti savivaldybės nuosavybėn sieja su duomenų apie statinių statybos teisėtumą nebuvimu, t. y. jų neįteisinimu pagal statybos teisės aktų reikalavimus, ko rezultate į statinius negali atsirasti jokia nuosavybės teisė. Šioje byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ne tik nėra duomenų apie Statinių statybos teisėtumą (statybos teisėtumas nėra preziumuojamas, tad to jau pakanka aukščiau nurodytu teisės normų taikymui), o ir atvirkščiai - yra įrodymų apie statybos neteisėtumą. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu, paliktu nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-843-160/2013, buvo nustatęs statinių neteisėtumo faktą. Pastarojoje byloje teismas atmetė buvusios dviejų Žemės sklypų nuomininkės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Kaip patvirtina šių pastatų aprašymas, esantis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje, jis atitinka didesnės dalies Statinių, vėliau pripažintų bešeimininkiu turtu ir perduotų Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn, aprašymą, esantį Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime. Todėl teismas dėl statinių statybos teisėtumo įrodymų nebuvimo atsisakė nustatyti juridinį faktą, jog UAB „Valtima“ valdo šiuos statinius nuosavybės teise. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje yra užfiksuota ir oficiali VĮ „Registrų centras“ pozicija šių statinių atžvilgiu, kad buvo atlikti tik šių pastatų kadastriniai matavimai, o patys pastatai nėra įregistruoti registre. Galiausiai LAT nutartyje, priimtoje šioje byloje, pripažino, jog statiniai nėra pastatyti teisėtai.
Apeliaciniame skunde pateiktas apelianto aiškinimas, susivedantis į tai, jog neva neteisėtai pastatyto statinio, kurio savininkas nežinomas, perleidimas savivaldybės nuosavybėn yra galimas, nes būtent toks ir yra įstatymo tikslas, yra visiškai ydingas. Įstatymas (CK 4.58 str. 3 d., CK 4.103 str. 1 d.) draudžiantis perleisti nuosavybėn kaip bešeimininkį turtą neteisėtai pastatytą statinį, nenustato savivaldybei jokios išimties (privilegijos) kitų asmenų atžvilgiu. Įstatymas neturi jokio tikslo leisti įsigyti nuosavybėn neteisėtai pastatyto statinio jokiam asmeniui, įskaitant savivaldybę. Antra, kitoks aiškinimas prieštarautų LR Konstitucijoje (29 str. 1 d.) įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Trečia, suformuota įstatymo taikymo ir aiškinimo teisme praktika įrodo apelianto neteisumą. Remiantis LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų taisyklių 24 p., jeigu mokesčių inspekcijos pareigūnas nustato, kad turtas netinkamas parduoti ar jis buvo įgytas (pastatytas ir panašiai) nesilaikant įstatymų reikalavimų, tokio turto mokesčių inspekcijos pareigūnas neapskaito ir turto perėmimo dokumento nesurašo. Mokesčių inspekcijai turto neapskaičius, tokį turtą gali įtraukti į apskaitą kitos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju - savivaldybė). Teismų praktika tik patvirtina tokio minėto taisyklių punkto aiškinimo teisingumą. Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 3 d. savo nutartyje, priimtoje panašioje civilinėje byloje Nr. 2A-143-324/2010, išaiškino, kad aktų (bešeimininkio turto apskaitos) paskirtis - turto apskaita, kurios tikslas - bešeimininkio daikto išaiškinimas, tačiau minimos procedūros atlikimas nesudaro besąlyginės prielaidos daikto pripažinimui bešeimininkiu.
2) Dėl antrojo apeliacinio skundo argumento: UAB „Valtima“, UAB „Arisma“ neįrodė jokių teisių į neteisėtai pastatytus statinius ar jas sudarančias statybines medžiagas, todėl apeliantas šiuo atveju yra teisus - statinių pripažinimas bešeimininkiu turtu (jei būtų teisėtas ir galimas pagal įstatymą) neturėtų jokios įtakos šių įmonių interesams. Dėl šios priežasties su minėtomis įmonėmis susiję teismo sprendimo motyvai galėtų būti iš jo šalinami, nekeičiant kitų teismo sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš esmės netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistu, pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies teiginius dėl suinteresuotų asmenų UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“ interesų pažeidimo, pareiškimo tenkinimo atveju.
LR CK 4.57 str. 1 d. numato, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamų daiktų kitų statinių (inžinerinių) - automobilių stovėjimo aikštelės (tvora, vartai, aikštelė, 11 304 kv. m.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų statinių (inžinerinių) - automobilių stovėjimo aikštelė (tvora, vartai, aikštelė, 6809 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitų statinių (inžinerinių) - automobilių stovėjimo aikštelė (tvora, vartai, aikštelė, 23 171 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastato - stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2Ilg; pastato - sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 3Hlg; pastato - stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėti plane 4I1g; pastato - sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 5Hlb; pastato - sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane lHlg, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad neteisėtai pastatyti statiniai negali būti perleisti nuosavybėn, o jų teisinis statusas ir likimas turi būti sprendžiamas statybos teisės normų nustatyta tvarka. Remiantis principu iš neteisės negali atsirasti teisė, neteisėti statiniai negali sukurti į juos jokių nuosavybės teisių, tinkamų perleidimui. Pagal Kasacinio teismo praktiką, nagrinėjant ginčą būtina nustatyti, ar yra duomenys apie statinio statybos teisėtumą, nes priešingu atveju, toks statinys negali būti nuosavybės teisės objektu; draudžiamas tokio statinio perleidimas kito asmens nuosavybėn teismo sprendimu (inter alia ir kaip bešeimininkio turto savivaldybės nuosavybėn); tokio statinio likimas turi būti sprendžiamas LR Statybos įstatymo nustatyta tvarka, griaunant arba įteisinant tokią statybą.
Kaip nurodė pirmos instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi padarė išvadą, kad žemės sklypas, į kurį P. S., J. T., R. Š. siekia atkurti nuosavybės teises natūra, šiuo metu negali būti vertinamas kaip užstatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, nes nėra vienos iš žemės sklypo pripažinimo užstatytu prielaidų – nekilnojamųjų daiktų statybos (įrengimo) teisėtumo. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo (atnaujinus procesą byloje), padarė išvadą, kad byloje nėra ginčo ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad statyba inicijuota teisėtai, tačiau šioje situacijoje nėra duomenų, kad nekilnojamųjų daiktų statyba (įrengimas) yra teisėti, t.y. statiniai nėra įteisinti, Nekilnojamojo turto registre nesant duomenų apie jų teisinį statusą. Pirmos instancijos teismo nuomone, pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir įrodymai nepatvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje nurodytos būtinos prielaidos – nekilnojamųjų daiktų statybos (įrengimo) teisėtumo – atsiradimo. Ši aplinkybė nepasikeitė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t.y. statybos teisėtumas nebuvo patvirtintas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą dėl nekilnojamų daiktų statybos teisėtumo, bet ne visiškai teisingai vertino aplinkybes. Kaip teisingai nurodė apeliantas, bešeimininkio turto institutas negali būti taikytinas tik įregistruotiems ir/ar įteisintiems daiktams (Nekilnojamojo turto registre), kadangi tai paneigtų instituto esmę. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai numatyti CK 4.47 str. Siekiant įgyti daiktą nuosavybės teise būtina, kad toks daiktas būtų nuosavybės teisės objektu, bei šis daiktas būtų sukurtas nepažeidžiant teisės aktų. Nekilnojamojo turto objektai, kuriuos prašoma pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti savivaldybės nuosavybėn, turėjo būti sukurti juos pastatant Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių statybą, nustatyta tvarka. Jei toks nekilnojamas daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų dėl statinių statybos tvarkos, jis negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu.
Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad jie nepatvirtina nekilnojamųjų daiktų statybos (įrengimo) teisėtumo (CPK 178 str.). LR CPK 182 str. 2 p. numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-659-821/2011 nustatė, o apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą, jog suinteresuotas asmuo UAB „Valtima“ turto, kuris prašomas pripažinti bešeimininkiu, nuosavybės teise nevaldė ir pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atmetė. Teismas nustatė, kad nėra šių statinių statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų, t.y. duomenų, kad prašomi pripažinti bešeimininkiu turtu statiniai buvo pastatyti statybos būdu laikantis teisės aktų reikalavimų ir, kad ši statyba būtų teisėta (CK 4.47 str. 4 p.). Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2A-843-160/2012 apeliacine tvarka konstatavo, kad ir pateikto leidimo kopija kelia abejonių ne tik dėl leidžiamų statyti statinių apimties (leidime nurodyta tik viena automobilių stovėjimo aikštelė), tačiau ir dėl paties dokumento, kuriame jo išdavimo data nurodoma 1992 m. sausio 6 d. (bet ne 1994 m. sausio 6 d., kaip nurodo pareiškėjas (UAB „Valtima)), o jame įrašyta, kad sklypas statybai skirtas 1992 m. liepos 2 d. potvarkiu Nr. 1284 (jau po leidimo išdavimo), o objekto ašių nužymėjimas atliktas tik 1994 m. sausio 12 d., faktiškai pasibaigus leidimo galiojimo laikui.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pateiktame Leidime nurodoma, jog ir projektas patvirtintas 1993 m. lapkričio 3 d., nors byloje iš viso nepateikti duomenys, kad statiniai yra pastatyti pagal projektą (patvirtintą), nėra duomenų apie šių statinių pripažinimą tinkamais naudoti. Pažymėtina ir tai, jog byloje pateiktas statybos leidimas yra išduotas tik vienos automobilio aikštelės statybai, kai tuo tarpu pareiškėjas prašo pripažinti bešeimininkiu turtu dvejose aikštelėse esančius statinius ir dar vieną automobilių stovėjimo aikštelę (statinių unikalūs numeriai: 1399-5013-7074; 1399-5013-7085; 1399-5013-7041). 1994 m. vasario 4 d. Pažymoje dėl sklypo ribų nužymėjimo natūroje (b. l. 145, t. 3) objektui pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 2 d. potvarkį Nr. 1284V prie magistralės Vilnius - Kaunas nustatytas 11 369 kv. m. žemės sklypas, tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjas prašo pripažinti bešeimininkiu turtu tris automobilių stovėjimo aikšteles su statiniais, šių aikštelių plotas yra daug didesnis. Be to, jei jau pasak UAB „Valtima“, Leidime padaryta klaida ir toks leidimas buvo išduotas ne 1992 m., o 1994 metais, tai pagal patvirtinto sklypo ribas (plotą) (11 369 kv. m.) tikėtinai tokia aikštelė turėtų būti pažymėta unikaliu numeriu 1399-5013-7074, kurio plotas 11 304 kv. m., tačiau pagal Nekilnojamojo turto duomenų išrašą, ši aikštelė pastatyta 1993 metais, kaip beje ir visos kitos automobilių aikštelės, t.y. iki išduodant pateikiamą statybos leidimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro pateikiamą išrašą, pastatas - stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sargo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelės, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), baigti statyti 1993 m., t.y. iki 1994 m. sausio 6 d. statybos leidimo – UAB „Valtima“ ir Panerių seniūnijos valdybai statyti automobilių stovėjimo aikštelę - išdavimo.
Tokiu būdu iš esmės teisingai pirmos instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepateikti duomenys, kad nekilnojamų daiktų statyba būtų atlikta teisėtai, todėl nėra pagrindo neteisėtai pastatytą statinį perleisti nuosavybėn kaip bešeimininkį turtą bet kokiam asmeniui, įskaitant ir savivaldybę. Savivaldybė šiuo atveju neturi jokių išlygų, kitaip būtų pažeistas lygybės prieš įstatymą principas. Tai, kad Savivaldybė atliko visus veiksmus, numatytus teisės aktuose, kurie reglamentuoja turto pripažinimo bešeimininkiu tvarką bei sąlygas, bei aplinkybė, kad statiniai įtraukti į apskaitą, nereiškia, kad tokie statiniai pripažinus juos bešeimininkiu turtu, gali būti perduoti nuosavybėn.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmos instancijos teismas neteisingai sprendė, kad pareiškimo tenkinimas pažeistų ir kitų asmenų, UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“ teises (CK 4.58 str.).
Apeliantas nurodė, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad daiktų pripažinimas bešeimininkiu turtu prieštarautų ir CK 4.57 str. 1 d. prasmei, nes byloje yra žinomi šių nekilnojamų daiktų valdytojai UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“, nors galimai toks valdymas nėra ir visiškai teisėtas, tačiau statinių pripažinimas bešeimininkiu turtu, turėtų įtakos jų interesams.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo motyvais šioje dalyje ir pašalina iš pirmos instancijos teismo motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su kitų asmenų UAB „Valdima“ ir UAB „Arisma“ interesų pažeidimu, jei būtų patenkintas pareiškėjo prašymas.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nei UAB „Valtima“, nei UAB „Arisma“, jokių teisių į neteisėtai pastatytus statinius neturi. Valstybinės žemės sklypų nuomos terminai yra pasibaigę. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad UAB „Valtima“ neįrodė nuosavybės teisės į ginčo statinius. Duomenų, kad minėti juridiniai asmenys yra šių statinių faktiniai naudotojai, byloje nepateikta (CPK 178 str.). Jokių teisėtų interesų minėti asmenys į statinius neturi ir negali turėti, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškimo tenkinimas pažeistų ir kitų suinteresuotų asmenų (UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“) interesus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, bylą pralaimėjusi šalis (apeliantas) neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Tai, kad iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti dalis motyvų, nereiškia sprendimo pakeitimo, todėl apeliantas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų patenkinimą.
Nors suinteresuotų asmenų P. S., J. T., R. Š. atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokių duomenų nepateikė, todėl toks prašymas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginius susijusius su suinteresuotų asmenų UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“ teisių pažeidimu tuo atveju jei būtų patenkintas pareiškėjo prašymas pripažinti turtą bešeimininkiu ir jį perduoti savivaldybės nuosavybėn.