- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-15
- Bylos Nr.
- I-656-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03329-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., 2-6 b. l.) ir patikslintu skundu (1 t., 107-111 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunduose nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014-10-24 iki 2015-10-25, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (šalta, drėgna, tamsu), asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kamerose tik šaltas vanduo, asmeninius rūbus tenka plauti šaltu vandeniu, ne visose kamerose tualetai atitverti mūrine sienele ar užuolaida. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko sveikata.
Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (1 t., 104 b. l., 2 t., 25 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (2 t., 25 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą ir atsiliepimo patikslinimą (1 t., 36-44, 173-175 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundais nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstus. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2014-10-24 iki 2015-10-23 skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,09 iki 19,8 kv. m., o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui tik 7 dienas kameroje Nr. 17 teko nežymiai mažesnis kameros plotas nei nustatytas normose, o visas likusias jo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-12-16 atliko kameros Nr. 18 patikrinimą, nustatyta, kad kameroje santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, tačiau užfiksuoti oro temperatūros ir oro judėjimo greičio pažeidimai, ant lubų vandens nutekėjimo žymės. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais, taburetėmis, maisto produktų lentyna, kamerose yra veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, o iš 2015-08-27 patikrinimo akto Nr. E-354 matosi, jog kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Patikrinimo aktų turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės.
Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas 2014-10-27 pateikė prašymą, jog yra rūkantis ir nori būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys, kamera Nr. 18 buvo skirta rūkantiems asmenims. 2014-12-15 pareiškėjas parašė prašymą, jog yra nerūkantis , todėl tą pačią dieną buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą Nr. 25, po to į kitas nerūkančiųjų kameras. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, skundą teismui pateikė 2015 m. lapkričio mėn., tačiau neįrodė savo tariamo nerūkimo. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.
Atsiliepimo į skundą patikslinime (1 t., 173-175 b. l.) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas ir kameroje Nr. 71 (2015-03-08 – 2015-03-09), ir kameroje Nr. 8 – 2015-03-09. Pirminėje Šiaulių TI pažymoje šios kameros nebuvo nurodytos, nes 2015-03-08 kameroje Nr. 5, kurioje tą dieną buvo laikomas E. K., buvo sulaužytas tualeto klozetas, todėl jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 71.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad užimtumas Šiaulių TI organizuojamas pagal direktoriaus 2011-03-31 įsakymą Nr. 1/01-88 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos patvirtinimo“. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybė juose dalyvauti sudaryta kiekvienam asmeniui. Organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir išreiškia norą jose dalyvauti.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas E. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2014-10-24 iki 2015-10-25, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2017-12-14 pažymos Nr. 60/09-45897 (2 t., 27-33 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014-10-24 iki 2015-10-23, viso 260 dienų, kamerose Nr. 18, 25, 46, 2, 81, 5, 59, 30, 69, 23, 37, 90, 43, 56, 79, ir 61, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,09 iki 19,95 kv. m., o iš pažymos Nr. 69/06-291 (1 t., 127 b. l.) matosi, kad 2015 m. kovo 8-9 dienomis pareiškėjui teko būti ir kamerose Nr. 71 ir 8, duomenų, kiek asmenų buvo laikoma šiose kamerose, atsakovas nepateikė, tačiau pareiškėjas neakcentuoja, kad šiose kamerose buvo pažeistas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Įvertinęs kamerų plotą (nuo 6,45 iki 19,95 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6) teismas nustatė, kad 248 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 5 dienas (4 dienas kameroje Nr. 18 – 2014-10-25, 2014-10-26, 2014-11-26, 2014-11-27) ir vieną dieną (2015-09-08) kameroje Nr. 79 pareiškėjui pastoviai teko nuo 3,09 iki 3,28 kv. m., t.y. mažiau, negu 3,6 kv. m., o 7 dienas (5 dienas kameroje Nr. 18 – 2014-10-24, 2014-10-27, 2014-10-29, 2014-10-30 ir 2014-11-25, 1 dieną (2014-12-19) kameroje Nr. 81 ir 1 dieną (2015-09-07) kameroje Nr. 79) pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,83 iki 6,56 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl pateiktos pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 12 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (2 t., 27-33 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (2 t., 38-39 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 18, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (18,56 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo plotą (1,758 kv. m.), pareiškėjui teko 2,80 kv. m., kameroje Nr. 81, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, iš kameros ploto (7,35 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,292 kv. m.), pareiškėjui teko tik 1,51 kv. m., ir kameroje Nr. 79, kai joje buvo laikomi 2 asmenys, iš kameros ploto (6,56 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,125 kv. m.), pareiškėjui teko tik 2,71 kv. m., t.y. šiose kamerose tuo metu, kada buvo pažeistas minimalus reikalavimas kameros plotui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m. vienam asmeniui), įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m. Pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 18 ir 59, kai jose buvo laikomi 5 asmenys, ir kamerose Nr. 81 ir 37, kai jose buvo laikomi 2 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui taip pat teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kitose pareiškėjo laikymo kamerose (Nr. 25, 46, 2, 5, 30, 69, 23, 90, 43, 23, 56, 61) net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai (2 t., 34-37 b. l.), laikytina, kad pareiškėjo galimybė judėti buvo itin suvaržyta kameroje Nr. 18, kai joje buvo laikomi 6 asmenys (9 dienos), kameroje Nr. 81, kai joje buvo laikomi 4 asmenys (1 diena) ir kameroje Nr. 79, kai joje buvo laikomi 2 asmenys (2 dienos) ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, drėgna, tamsu. Iš atsakovo į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad atliktų patikrinimų metu buvo tikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 18, 56, 43, 59. Kameros Nr. 18 ir Nr. 56 patikrintos 2014 m. gruodžio 16 d., abejose kamerose nustatyta per žema oro temperatūra, kameroje Nr. 56 – higienos normos reikalavimų neatitinkanti dirbtinė apšvieta, kameroje Nr. 18 – vandens nutekėjimo žymės ant lubų, kameroje Nr. 56 – lubų sienų danga byranti, kameros remontuotinos (1 t., 75-78 b. l.). Kameroje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-10-24 iki 2014-12-15, todėl laikytina, kad patikrinimo metu nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo joje metu. Kameroje Nr. 56 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-09-02 iki 2015-09-03, todėl negalima vertinti, kad dirbtinės apšvietos pažeidimai buvo nustatyti pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu, tačiau iš atsakovo pateiktų duomenų apie 2015 metais atliktus remonto darbus matosi, kad kamera Nr. 56 2015 metais nebuvo remontuojama, laikytina, kad higienos normos HN 76:2010 62 punkto, reglamentuojančio paprastojo remonto reikalingumą, pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo joje metu. Kameros Nr. 43 ir 59 patikrintos 2015 m. rugpjūčio 24 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. 59 ant lubų nustatytas pelėsis (HN 76:2010 56 p. pažeidimas). Kameroje Nr. 43 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-06-11 iki 2015-06-16, o kameroje Nr. 59 – nuo 2015-03-09 iki 2015-03-22, atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 59 metu pelėsio nebuvo, todėl laikytina, kad šis higienos normos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo joje metu. Atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl visų pareiškėjo laikymo kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams, o pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismas laiko, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, šalta, drėgna, tamsu, ir konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 22 punkto, reglamentuojančio dirbtinį patalpų apšvietimą (išskyrus kameras Nr. 18, 43 ir 59), 26 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį (išskyrus kameras Nr. 18, 56, 43 ir 59), 56 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio (išskyrus kameras Nr. 18, 56 ir 43), bei 62 punkto, reglamentuojančio paprastojo remonto reikalingumą (išskyrus kameras Nr. (43 ir 59), reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką, nurodo, kad visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu buvo patikrintos ir išvykstančiųjų apžiūros patalpos, nustatyta, kad jos tvarkingos (1 t., 83-86 b. l.). 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu (patikrinimo aktas Nr. EP-354 – 1 t., 88-91 b. l.) patikrintos laikino laikymo, paskirstymo, kratos atlikimo patalpos, nustatyta, jog kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. 2015 m. birželio 19 d. atlikus grįžtamąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę Šiaulių TI nustatyta, kad oro temperatūra kratos atlikimo patalpoje yra tik 17,8 ° C, oro drėgmė – 61,4 %, kas neatitiko reglamentuojamų šiltuoju metų laiku temperatūros ir drėgmės parametrų – pažeidžiamas HN 76:2010 26 punkto reikalavimas (2 t., 53-54 b. l.). Taigi 2015 m. birželio mėn. buvo nustatyti higienos normos pažeidimai kratų atlikimo patalpoje, tačiau iš byloje esančios pažymos (2 t., 27-33 b. l.) matosi, kad pareiškėjas 2015 m. birželio mėn. buvo pastoviai laikomas Šiaulių TI, t.y. nei atvyko į tardymo izoliatorių, nei išvyko iš jo, todėl negalima laikyti, kad dėl tuo metu kratų atlikimo patalpoje buvusių sąlygų galėjo patirti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tas pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą, pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus) (1 t., 83-86, 92-98 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2014 gruodžio 15 d. jam teko būti rūkančiųjų kameroje, nors yra nerūkantis, taip pat 2015-03-25 Šiaulių TI pareigūnai neatsižvelgė į jo prašymą ir paskyrė į rūkančiųjų kamerą Nr. 30. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2014-10-27 pateikė prašymą, jog yra rūkantis ir nori būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys, kamera Nr. 18 buvo skirta rūkantiems asmenims. 2014-12-15 pareiškėjas parašė prašymą, jog yra nerūkantis , todėl tą pačią dieną buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą Nr. 25, po to į kitas nerūkančiųjų kameras. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas 2014-10-27 užpildė asmenų, pirmą kartą atvykusių į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė, jog sutinka būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis, o 2014-12-15 pateikė prašymą paskirti jį į kamerą, kurioje kalinami nerūkantys asmenys (1 t., 66-67 b. l.). Tą pačią 2014-12-15 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 25, po to į kameras Nr. 46, 2 ir 81 (1 t., 46-52 b. l.). 2015-03-25 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 30, tačiau tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 69 (1 t., 49 b. l.). Atsakovas nurodo, kad po to, kai pareiškėjas pateikė prašymą perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą, jis visą laiką buvo laikomas nerūkančiųjų kamerose ir jokių nusiskundimų iš jo nebuvo gauta, šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planas (1 t., 69-74 b. l.), kurio grafoje „Pastabos“ nurodyti kamerų, skirtų nerūkantiems asmenims, numeriai, tame tarpe ir kamerų Nr. 25, 46, 30, 69, 2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Pareiškėjas su skundais dėl rūkymo jo kameroje tuo metu į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose, nėra.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad ne visose Šiaulių TI kamerose buvo mūrinė sienelė ar pertvara tualetuose. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Iš byloje esančios sanitarinių mazgų kamerose lentelės (2 t., 38-39 b. l.) matosi, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose nuo likusios kameros erdvės buvo atitverti mūrine, OSB plokštės arba plastikine sienele, kurios aukštis nuo 1,80 iki 2,30 m., tačiau atsakovas
nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo visiškai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2017-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1954-415/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo karšto vandens, asmeninius rūbus teko plauti šaltu vandeniu. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, higienos normos 27 p. numatė, kad karšto ir šalto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpose, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI sutriko jo sveikata: nuo drėgmės ir šalčio buvo ištinę rankų ir kojų sąnariai, kreipėsi į medikus. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (1 t., 12-34 b. l.) matosi, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas medikams keletą kartų skundėsi padidėjusiu kraujospūdžiu, kūno bėrimu, gerklės skausmu, buvo konsultuojamas ir gydomas vaistais, taip pat gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam diagnozuoti įvairūs susirgimai (tulžies pūslės polipai, pirminė arterinė hipertenzija, stuburo srities osteochondrozė, radikulitas), tačiau jokių įrašų apie sąnarių ligas, šių ligų priežastis asmens sveikatos istorijoje nėra, tokių dokumentų nepateikė ir pareiškėjas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI sutriko pareiškėjo sveikata.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (260 dienų), tam tikrą laikotarpį (12 dienų) pažeidžiant reikalavimus minimaliam kameros plotui, kiti nustatyti pažeidimai (privatumo neužtikrinimas sanitariniame mazge) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 12000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2204-575/2017, 2017-11-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2403-502/2017, 2017-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2459-442/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 700 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700,00 Eur (septynis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.