Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. (M. S.) gynėjo apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams.

M. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir M. S. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. S. ir A. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą bei lytiškai santykiavo su G. Š. prieš jos valią, o būtent: 2011-01-11 apie 4 val. (duomenys neskelbtini), namo, priklausančio B. J., miegamajame, kartu su E. S. ir A. J. panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu - tyčia suduodamas smūgius jai į kojų, rankų, galvos, krūtinės sritis, tokiu būdu padarydamas paviršinius įbrėžimus krūtinėje, smulkias poodines kraujosruvas kairėje rankoje ir kojose, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pargriovė ją ant lovos, numovė kelnes bei kelnaites, laikydamas nukentėjusiąją už rankų, kojų ir plaukų bei užguldamas savo kūnu, taip atimdamas jai galimybę priešintis, tenkino lytinę aistrą su ja ir išžagino prieš jos valią, kiekvienas atlikdamas ne mažiau kaip po vieną lytinį aktą vaginaliniu, analiniu ir oraliniu būdu.

Tokiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje.

Nurodo, jog M. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų maksimali bausmė yra vienoda - dešimt metų. Pirmosios instancijos teismas M. S. už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje, skyrė laisvės atėmimą penkeriems metams, o už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje - ketveriems metams, tačiau nemotyvavo, kodėl esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai paskirtos skirtingos bausmės.

Nesutiktina su teismo išvada, jog M. S. prisipažinimas teisme negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. M. S. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, paaiškino, kad buvo girtas ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių neprisimena, bet susipažinęs su DNR išvada mano, kad jis galėjo veikti taip, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte. Dėl šių priežasčių teismas sutiko taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, o tai reiškia, kad teismui nekilo abejonių dėl jo nuoširdumo ir prisipažinimo.

M. S. turėjo pagrindą abejoti dėl savo kaltės, nes įvykio metu buvo girtas, o atsibudęs paryčiais ir užėjęs į tualetą pamatė, kad nukentėjusioji G. Š. (šiuo metu P.) su liudytoju N. K. tenkina lytinę aistrą oraliniu būdu. Nėra logiška, jog nukentėjusioji po išžaginimo užuot bėgusi iš tų namų savo valia atlieka oralinį lytinį aktą su kitu asmeniu, t.y. jos elgesys įvykio metu buvo neadekvatus išžaginimo ir seksualinio prievartavimo aukai.

Byloje yra duomenys, jog jo ginamojo bendravykdytojui E. S. buvo paskirtos tos pačios bausmės, t.y. laisvės atėmimas 5 metams ir 4 metams, galutinė bausmė - laisvės atėmimas 5 metams, todėl yra pagrindas manyti, jog teismas skirdamas bausmę į tai atsižvelgė.

Be to, nukentėjusiosios parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi ir iš esmės prieštaraujantys kitų apklaustų byloje liudytojų parodymams. Ji, pakeitusi parodymus, jų laikėsi iki pabaigos, sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, nenorėdama būti apklausiama, nepateikė civilinio ieškinio.

Pažymėtina, kad jau po to, kai kitų nuteistųjų E. S. ir A. J. nuosprendis įsiteisėjo, į Lietuvą savanoriškai atvyko ir pasiprašė būti apklaustas liudytoju N. K.. Be to, N. K. davus DNR pavyzdžius buvo nustatyta, kad ant G. Š. megztinio gautas mišrus galimai dviejų asmenų DNR profilis, galimai priklauso G. Š. ir N. K.. Taigi, buvo gauta svarbių duomenų, kad nukentėjusioji nuo pat įvykio pradžių buvo nenuosekli, iš pradžių davė jo ginamąjį apkaltinančius parodymus, vėliau juos pakeitė, galiausiai nustatyta aplinkybė, kad įvykio metu ji vis dėl to galimai turėjo lytinius santykius oraliniu būdu su liudytoju N. K., kas prieštarauja aplinkybėmis, kad ji buvo išprievartauta, prašė pagalbos, bet niekas jai nepadėjo.

Nuteistojo gynėjas prašo atsižvelgti į šias byloje naujai paaiškėjusias aplinkybes, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir M. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo argumentais, kad M. S. nedirbo ir slapstėsi (iš pradžių Prancuzijoje). Prancūzijoje M. S. niekada nesislapstė ir nebuvo, jis gyveno Anglijoje, ten oficialiai dirbo iki pat sulaikymo, ką patvirtina byloje esantys dokumentai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

M. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino paduoto apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnoio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde nesutinkama su M. S. skirta bausme, prašoma ją sumažinti ir taikant BK 75 straipsnio nuostatas bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ginčijamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą skunde keliamais aspektais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. S. bausmės dydį, bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į visas įstatyme numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nuosprendyje nurodė skiriamos bausmės, jos dydžio skyrimo motyvus. Buvo pagrįstai atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nustatytą nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai yra, kad veikos padarytos apsvaigus nuo alkoholio, kas įtakojo nuteistojo veiksmus.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad už abi M. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas numato tokią pačią maksimalią bausmę – dešimt metų laisvės atėmimo. Tokio dydžio bausmė yra numatyta tik už veiką, uždraustą BK 149 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu BK 150 straipsnio 2 dalies sankcijoje maksimali bausmė numatyta iki 8 metų laisvės atėmimo. Atsižvelgus į šias sankcijas spręstina, kad pirmosios instancijos teiksmas sankcijų vidurkius nustatė teisingai, atitinkamai parinkdamas jiems artimas laisvės atėmimo bausmes.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka. Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje turėjo būti konstatuota kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes M. S. pilnai prisipažino padaręs inkriminuotas veikas, dėl ko byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymas tyrimas, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusios, yra nepagrįsti.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nuteistasis M. S. teisminio nagrinėjimo metu, kaip ir nurodoma skunde, iš tiesų savo kaltę dėl pareikštų kaltinimų pripažino pilnai ir davė parodymus. Jis patvirtino teismui kaltinime nurodytas faktines aplinkybes kaip galėjusias būti, nurodė detaliau įvykių neatsimenantis dėl buvusio girtumo, atsiprašė nukentėjusios, paskutinio žodžio metu išreiškė savo apgailestavimus. Vertinant šias aplinkybes atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis kaltinamojo pilnas kaltės pripažinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu ir parodymų davimas, esant ir kitoms įstatyme numatytoms sąlygoms, yra pagrindas atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, o tuo pačiu ir taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei skirtą bausmę sumažinti 1/3. Tai ir buvo padaryta. tačiau kaltės pripažinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu savaime nereiškia, kad toks prisipažinimas yra pagrindas konstatuoti ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Kaip pagrįstai nurodyta ginčijamame nuosprendyje, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tuomet, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tik tuomet, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro savo noru, tai yra neverčiamas byloje surinktų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2006, 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės prisipažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik nuteistojo parodymų turinį, bet ir parodymų davimo seką, nuteistojo elgesį proceso metu.

Kaip jau buvo minėta, M. S. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę dėl pareikštų kaltinimų pripažino pilnai, davė parodymus, kuriais patvirtino teismui kaltinime nurodytas faktines aplinkybes kaip galėjusias būti, nes byloje buvo gautos atitinkamos specialisto išvados. M. S. nurodė detaliau įvykių neatsimenantis dėl įvykio metu buvusio girtumo. Jis atsiprašė nukentėjusios, paskutinio žodžio metu išreiškė savo apgailestavimus. Taigi, iš kaltinamojo parodymų seka, kad jų turinį neabejotinai įtakojo byloje atlikti specialių žinių reikalaujantys DNR tyrimai ir jų rezultatai. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis laikėsi visiškai kitokios pozicijos. M. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus (T. 3, b. l. 83-84, T. 4, b. l. 4-5) ir abiem atvejais savo kaltės jis nepripažino. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis galėjo abejoti savo kalte dėl buvusio girtumo, taip pat dėl, jo teigimu, ryte pastebėto neprievartinio oralinio lytinio akto tarp G. Š. ir N. K.. Tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. S. tiek pirmos apklausos metu, tiek vėlesnėje, kuomet palaikė pirmiau duotus parodymus, kategoriškai nurodė, kad lytinių santykių su G. Š. jis apskritai neturėjo, kas laikytina esmine aplinkybe. Pažymėtina ir tai, kad jo duoti parodymai dėl įvykių, vykusių incidento naktį, buvo pakankamai detalūs. M. S. įvardytas girtumas nesutrukdė jam atsiminti ir detaliai nurodyti įvykių ir savo veiksmų seką viso vakaro ir nakties metu, taip pat nurodyti įvykių eigoje dalyvavusius asmenis, jų veiksmus. Tai įvertinus spręstina, kad M. S. kaltės pripažinimas teisme buvo sąlygotas būtent surinktų byloje įrodymų, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, tad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nekonstatuota pagrįstai ir teisėtai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į naujais paaiškėjusias aplinkybes, o būtent į liudytojo N. K. parodymus, N. K. DNR tyrimo rezultatus, su jais sietinus ekspertės D. Bunokienės parodymus, taip pat pačios nukentėjusios G. Š. papildomus parodymus apie jos santykius su N. K., iš to sekantį nukentėjusios parodymų nenuoseklumą. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus duomenis, tame tarpe ir minėtus apeliaciniame skunde, ir jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad M. S. veikoje yra visi BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje aprašytų veikų sudėčių požymiai. Apeliaciniame skunde ši išvada nėra ginčijama. Aplinkybės, į kurias atsižvelgtina skiriant bausmę, yra įvardytos BK 54 straipsnio 2 dalyje - skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu į visas šias įstatyme reglamentuotas aplinkybes buvo atsižvelgta.

Pasisakant dėl skundo argumentų, sietinų su BK 75 straipsnio nuostatų taikymu, pažymėtina, jog minėto BK 75 straipsnio 1 dalyje (nuo 2015-03-24 galiojanti įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) yra numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šios naujos redakcijos baudžiamojo įstatymo nuostatos lengvina nuteistojo teisinę padėtį, tad, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią. Tačiau minėtoje teisės normoje galimybė atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą padarius tyčinius nusikaltimus sietina, visų pirma, su paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu – ne daugiau kaip ketveri metai laisvės atėmimo. Tuo tarpu ginčijamu nuosprendžiu M. S. buvo skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė ir apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl tokios bausmės, jos dydžio pagrįstumo. Esant paskirtai tokio dydžio bausmei jos vykdymo atidėjimas taikant BK 75 straipsnio 1 dalį nėra galimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu M. S. už padarytas nusikalstamas veikas paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį ir švelninti bausmę dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

M. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.