Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-110-178/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-16
Bylos Nr.: 2A-110-178/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00627-2013-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Alvydas Poškus
Ieškovas: J. G.
Atsakovas: V. I.
Trečiasis asmuo: AB "Swedbank"

Kategorijos

2.1.2.4.1.2Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris
2.1.2.4.2.1Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris
2.5.1.6.1Actio Pauliana
2.5.1.6.2Netiesioginis ieškinys

Civilinė byla Nr. 2A-110-178/2016Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00627-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.2.1; 2.5.1.6.1; 2.5.1.6.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-538-413/2015 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovams V. I. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Adagrus“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškinyje prašo: 1) pripažinti negaliojančiais 2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė V. I. už 2 500 000 Lt pardavė atsakovei UAB „Adagrus“ 0,9876 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau –Sklypas1), bei tos pačios dienos turto priėmimo – perdavimo aktą ir taikyti dvišalę restituciją; 2) pripažinti negaliojančiais 2007 m. gruodžio 29 d. d. pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė V. I. pardavė už 830 000 Lt atsakovei UAB „Adagrus“ 0,3279 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas2), bei tos pačios dienos priėmimo-perdavimo aktą ir taikyti dvišalę restituciją; 3) priteisti BUAB „Adagrus“ iš V. I. 5 proc. procesines palūkanas; 4) priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi UAB „Adagrus“ iškelta bankroto byla, 2010 m. birželio 3 d. nutartimi patvirtintas ieškovo 362 000 Lt finansinis reikalavimas, todėl ieškovas turi teisę ginčyti bendrovės sudarytus sandorius, kurie pažeidžia tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Šiais sandoriais V. I. pardavė bendrovei tariamai laisvus ir neužstatytus žemės sklypus, tačiau po jų įsigijimo paaiškėjo, kad faktiškai Sklype1 stovi statiniai (kultūros paveldo vertybės), dėl ko žemės sklypo vertė yra žymiai mažesnė, nes bendrovė negali naudoti žemės sklypo pagal tiesioginę jo paskirtį ir gauti pelną, t. y. dėl minėtų sandorių sudarymo bendrovė patyrė nuostolius. Abiejų žemės sklypų inventorinė rinkos vertė (764 788 Lt) yra ženkliai mažesnė už jų įsigijimo kainą (3 330 000 Lt), kas leidžia teigti, kad UAB „Adagrus“ už žemės sklypus sumokėjo nepagrįstai didelę kainą. Nustačius, kad žemės sklypų įsigijimo kaina neatitiko realios jų rinkos vertės, ieškovo teigimu, ginčo sandoriai prieštarauja UAB „Adagrus“ kaip privataus juridinio asmens tikslui siekti pelno (CK 1.82 str.). Ginčijami sandoriai pažeidžia BUAB „Adagrus“ ir jos kreditorių teises, teisėtus interesus, viešąją tvarką bei gerą moralę (CK 1.81 str.). Atsakovai nesąžiningai siekė sumažinti UAB „Adagrus“ turto vertę, dėl ko ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.95 str.). V. I. tikėjosi nepagrįstai praturtėti UAB „Adagrus“ sąskaita, o UAB „Adagrus“ negalėjo nežinoti, kad įgyjamo turto vertė neatitinka jo realios vertės, t. y. šalys veikė akivaizdžiai susitarusios ir tikėjosi iš UAB „Adagrus“ neteisėtai pasisavinti bendrovės lėšas. Teismui nusprendus taikyti actio Pauliana institutą ir nustačius, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, šį terminą ieškovas prašo atnaujinti vadovaujantis teisingumo principu, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus neveikimą ir nurodytas aplinkybes dėl ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovas yra BUAB „Adagrus“ kreditorius, turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, todėl kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu. Nors ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė šios teisės įgyvendinimo teisinio pagrindo, teismas sprendė, kad tokią teisę ieškovas įgijo CK 6.66 straipsnio ir 6.68 straipsnio pagrindu. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į juos vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 3 dalies ir CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Nurodė, kad UAB „Adagrus“ pagrindinė veikla ir tikslas – nekilnojamojo turto operacijos (nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas) ir pelno gavimas. Nekilnojamojo turto registro 2007 m. duomenimis Sklypo1 vidutinė rinkos vertė buvo 536 967 Lt, o žemės sklypo 2 – 227 821 Lt, iš viso 764 788 Lt. Iš nekilnojamojo turto ekspertizės akto matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. Sklypas1 įvertintas 1 128 000 Lt, o Sklypas2 ginčijamo sandorio sudarymo dienai (2007 m. gruodžio 29 d.) – 363 000 Lt. Iš V. I. pateiktos turto vertintojo UAB „Kaunas Real Estate“ vertės nustatymo pažymos matyti, kad 2007 m. Sklypo1 rinkos vertė galėjo būti 2 351 357 Lt (681 000 Eur), o Sklypo2 – 645 674 Lt (187 000 Eur), iš viso 2 997 031 Lt (868 000 Eur). Iš BUAB „Adagrus“ pateiktos 2007 m. birželio 8 d. ir 2009 m. sausio 22 d. turto vertintojo UAB „Liturta“ išvados ir pažymos matyti, kad minėtų dokumentų parengimo dienai Sklypo1 rinkos vertė įkeitimui - 2 568 000 Lt (likvidacinė 1 800 000 Lt), o Sklypo2 rinkos vertė – 590 000 Lt (likvidacinė 410 000 Lt), iš viso 3 158 000 Lt. Teismas nurodė, kad iš pateiktų turto vertintojų išvadų matyti, kad Nekilnojamojo turto registro 2007 m. duomenys apie žemės sklypų vertę, kuriais savo reikalavimus grindė ieškovas (764 788 Lt), akivaizdžiai neatitiko nei eksperto išvadų, nei kitų turto vertintojų duomenų, pagal kuriuos žemės sklypų vertė buvo žymiai didesnė. 2014 m. spalio 30 d. ekspertizės akte ekspertas pažymėjo, kad konkreti sandorių suma rinkoje gali priklausyti nuo daugelio specifinių sandorių sąlygų bei aplinkybių, taip pat rinkos sąlygų, susiklosčiusių sutarties sudarymo momentu, nuo pirkėjo ir pardavėjo sutartų mokėjimo sąlygų ir terminų, nuo ypatingų pirkėjo lūkesčių, verslo planų ar kitų aplinkybių. Ekspertui buvo užduoti klausimai atsižvelgiant į žemės sklypų ypatumus (sklype esančias kultūros vertybes, priklausančias valstybei), kurie paaiškėjo jau po ginčijamų sandorių sudarymo, t. y. įtraukus juos į viešąjį kadastrą 2013 metais, dėl ko ekspertas Sklypą1 sąlyginai padalino į pramonės ir sandėliavimo objektų teritoriją (70 proc.) ir bendro naudojimo teritoriją su spec. statiniais (30 proc.). Teismo vertinimu, yra pagrindas daugiau tikėtinai išvadai, kad ginčijamų žemės sklypų vertė galėjo būti labiau panaši arba būti verčių vidurkiu, kuri nurodyta turto vertintojo UAB „Kaunas Real Estate“ vertės nustatymo pažymoje. Nurodomą aplinkybę iš dalies patvirtina ir turto vertintojo UAB „Liturta“ išvada dėl preliminarios Sklypo1 turto vertės (2 568 000 Lt), kurios pagrindu bankas, šios išvados nekvestionuodamas, suteikė UAB „Adagrus“ finansinę paskolą žemės įsigijimui. Teismas nustatė, kad V. I. iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sąžininga turto turėtoja, nes apie kultūros paveldo statinius atkuriant nuosavybės teises į žemę jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Nurodomą aplinkybę patvirtina ne vien atsakovės paaiškinimai, bet ir Nekilnojamojo turto registro duomenys bei administracinių teismų sprendimai. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2010 m. lapkričio 5 d. specialisto išvados „Dėl UAB „Adagrus“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ matyti, kad sandorių sudarymo metu bendrovė buvo moki, dirbo pelningai ir 2008 finansinius metus baigė turėdama 1 331 907 Lt pelno; iš V. I. įgyti žemės sklypai buhalterinėje apskaitoje apskaityti kaip pirktos prekės, skirtos perparduoti, taigi vykdant veiklą ir siekiant tikslų, numatytų įmonės steigimo dokumentuose (įstatuose); žemės sklypų įsigijimo ir atsiskaitymo su pirkėju faktai tinkamai registruoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Ieškovas teismo posėdžiuose įrodinėjo, jog 650 000 Lt apmokėjimo už žemės įgijimą aplinkybė nėra tinkamai patvirtinta, nes ši pinigų suma, sudarant sandorį pas notarą, atsakovei nebuvo perduota, tačiau teismas atmetė šiuos argumentus kaip teisiškai nereikšmingus, nes tokiu būdu būtų pažeistos ne bendrovės, o V. I. teisės, nors pretenzijų dėl to ji nėra pareiškusi, be to, tokie ieškovo argumentai prieštarauja jau minėtiems oficialiems rašytiniams įrodymams (CPK 197 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad tai pat neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog ginčijami sandoriai prieštaravo bendrovės tikslams ir abu atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi. Kitus ieškovo argumentus apie sudarytų sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.80, 1.81 str.) teismas laikė deklaratyviais ir neparemtais šias aplinkybes patvirtinančiais faktiniais bei teisiniais argumentais ir įrodymais (CPK 178 str.). Nenustačius teisinių pagrindų atsakovų nesąžiningumui konstatuoti, teismas nurodė, kad neegzistuoja ir viena iš privalomų actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas, dėl ko nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Be to, ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius; skolininko nemokumo dėl ginčijamų sandorių sudarymo arba kitaip pažeistų kreditoriaus teisių (CK 6.66 str. 1 d.), dėl ko ir šios actio Pauliana taikymo sąlygos neįrodytos (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o jo praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis nėra pagrindo. Ieškovas BUAB „Adagrus“ kreditoriumi tapo 2010 m. lapkričio 11 d., o ieškinį padavė teismui 2013 m. birželio 20 d. Su tapačiu ieškiniu tik kitu teisiniu ieškinio pagrindu ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012 ieškinys atmestas. Minėtu teismo sprendimu konstatuota, jog juose dalyvavo ne tik sandorio šalys, bet jų sudarymui tiesiogiai tarpininkavo pats ieškovas, gaudamas už tai iš V. I. sutartą atlygį. Todėl apie ginčijamus sandorius ieškovas žinojo gerokai anksčiau nei tapo bendrovės kreditoriumi (CPK 182 str. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, o atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad ieškovas praleido įstatymu nustatytą terminą pažeistai teisei apginti be svarbios priežasties, dėl ko prašymą atnaujinti praleistą terminą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Ieškovas J. G. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš V. I. bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; prijungti prie bylos naujus įrodymus; iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus išreikalauti V. I. tėvo S. A. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino, neatsižvelgė į bankroto administratoriaus nepagrįstą pasyvumą bei kreditorių interesų ignoravimą. Nuo BUAB „Adagrus“ bankroto bylos iškėlimo momento bankroto administratorius nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai, susiję su ginčijamais sandoriais. Apeliantas, asmeniškai patirdamas bylinėjimosi išlaidas ir nepatogumus, gina visų įmonės kreditorių interesus, t. y. faktiškai įgyvendina administratoriaus pareigas. Todėl ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, dalis reikšmingų dokumentų (Žemės sklypų rinkos verčių ekspertizė, iš baudžiamosios bylos gauta vaizdo įrašo kopija) buvo gauti tik 2014 m., todėl ieškinio senatis atnaujintina dar ir dėl šios priežasties. Vien fakto, kad už perkamą žemės sklypą BUAB „Adagrus“ nemokėjo kainos dalies (650 000 Lt), pakanka konstatuoti, kad byloje egzistuoja viešas interesas, nes bendrovė šių lėšų nepanaudojo nei atsiskaitymui už įsigyjamą turtą, nei atsiskaitymui su kreditoriais. Teismas į šį faktą, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, privalėjo atsižvelgti.Teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo kreditorių interesams ir dėl šalių nesąžiningumo. Ginčo sandoriais žemės sklypai bendrovei parduoti už kainą, kuri neatitiko realios rinkos vertės. 2010 m. lapkričio 5 d. FNTT specialisto išvadoje konstatuota, kad ginčo žemės sklypų vidutinė rinkos kaina buvo 764 788 Lt, taigi, UAB „Adagrus“ įformino jų pirkimą 2 565 212 Lt didesne nei rinkos kaina. Ginčo žemės sklypai įsigyti beveik už keturis kartus didesnę sumą nei tuometinė rinkos vertė, kas patvirtina V. I. nesąžiningumą ir bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimą. Teismas neteisėtai ignoravo šias FNTT išvadas (oficialius rašytinius įrodymus) ir jų nevertino.Teismas nepagrįstai atmetė teismo ekspertizės metu gautus duomenis. Teismo ekspertas nustatė, kad žemės sklypų vertė 2007 metais buvo 1 494 000 Lt, t. y. daugiau nei 2,2 karto mažesnė už įsigijimo kainą. Šiuos įrodymus teismas „paneigė“ UAB „Kaunas Real Estate“ vertės nustatymo ataskaita bei turto vertintojo UAB „Liturta“ išvada dėl preliminarios žemės sklypo vertės, kurie neturi tokios teisinės reikšmės, kad galėtų paneigti oficialius rašytinius įrodymus. UAB „Kaunas Real Estate“ vertės nustatymo ataskaitai teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią. Be to, šios ataskaitos defektus apeliantas ketino išsiaiškinti teismo posėdyje apklausiant vertintoją, tačiau teismas prašymą dėl jos apklausos atmetė. Teismas taip pat neteisėtai vadovavosi UAB „Liturta“ išvada, kuri neturi Verslo ir turto vertinimo pagrindų įstatyme 22 straipsnio 4 dalyje numatytų turinio elementų, kurie leistų šį įrodymą priešpastatyti eksperto išvadai ar šio įrodymo pagrindu kritikuoti eksperto išvadą. Atsakovų nesąžiningumas byloje turėjo būti preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, nes UAB „Adagrus“ įsigyto turto vertė yra žymiai mažesnė nei atsakovės V. I. gauta nauda (pardavimo kaina). V. I. tikėjosi nepagrįstai praturtėti UAB „Adagrus“ sąskaita ir nepaisė, kad sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas bendrovei. Šalys veikė akivaizdžiai susitarusios ir tikėjosi iš UAB „Adagrus“ neteisėtai pasisavinti didelės vertės turtą (įmonės lėšas). Sklype1 de facto ilgą laiką (1916 - 1917 m.) egzistavo (ir šiuo metu egzistuoja) statiniai (kultūros paveldo vertybės), kuriuos žemės sklypo dokumentuose buvo privalu pažymėti. Sklypas1 negali būti naudojamas pagal jo dokumentuose nurodytą paskirtį, nes pagal jame esančių statinių savybes galėjo būti pripažintas tik konservacinės paskirties. Bet kokios kitos paskirties nustatymas reiškia imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Žemės sklypo užstatymo fakto V. I. pirkėjui neatskleidė, todėl elgėsi pirkėjo atžvilgiu nesąžiningai. Jai toje pačioje teritorijoje priklausė ne tik ginčo žemės sklypai. Apie Sklypo1 užstatymo faktą negalėjo būti nežinoma, nes detalusis planas rengtas būtent jai atkurti nuosavybės teises. Šių faktų teismas nevertino, taip pat nevertino Kauno m. savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2013 m. kovo 6 d. išvados bei kitų teismų nustatytų aplinkybių, todėl padarė neteisėtas išvadas dėl V. I. sąžiningumo ta prasme, kad jai sandorio sudarymo metu nebuvo žinoma apie Sklype1 esančius blindažus.Atsakovai neįrodė, kad dalis žemės sklypo vertės (650 000 Lt) už perkamą žemės sklypą iš viso buvo mokama, o V. I., pasirašydama buhalteriniuose dokumentuose, kad iš bendrovės šiuos pinigus yra gavusi, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Šias aplinkybes patvirtina vaizdo įrašas ir teismo posėdžio protokolas, kurie gauti iš baudžiamosios bylos po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. UAB „Adagrus“ iš esmės tapo nemokia ir bankrutavo būtent dėl ginčijamų sandorių sudarymo. Sklypas1 pirktas panaudojant banko kreditą, bankroto byloje patvirtintas AB Swedbank 1 850 000 Lt finansinis reikalavimas, o Sklypui2 panaudotos apelianto 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 m. sausio 22 d. atliktais mokėjimo pavedimais (120 000 Lt ir 300 000 Lt) pervestos lėšos. Nors teismas nurodė, kad UAB „Adagrus“ 2008 m. baigė turėdama 1 331 907 Lt pelno, tačiau teismas nevertino fakto, kad jau 2009 m. liepos mėnesį UAB „Adagrus“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė vaizdo įrašą iš notaro kontoros, kuris, jo manymu, pagrindžia, kad UAB „Adagrus“ faktiškai nemokėjo 650 000 Lt kainos už įsigyjamą turtą. Nurodo, kad šio įrodymo teismas nepriėmė konstatuodamas, kad duomenis iš kitų bylų gali pasitikrinti bendroje elektroninėje nagrinėjamų bylų sistemoje ir juos gali vertinti šioje byloje, tačiau faktiškai šių duomenų netikrino ir jų nevertino. Taip pat pateikė pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, pranešimus apie įtarimą ir nutarimus skirti kardomąją priemonę V. I. ir A. G.. Anot apelianto, šie įrodymai patvirtina, kad minėti asmenys tyčia baudžiamojoje byloje Nr. 1-30- 288/2012 davė melagingus parodymus. Be to, pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialo atsakymą į paklausimą, apelianto SEB banko atsiskaitymų išrašus, Kauno miesto savivaldybės raštą, FNTT raštą ir 2013 m. kovo 18 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Apelianto teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad V. I. ir A. G. melavo teismui, bei paneigia teismo argumentus, kad apeliantas apie ginčijamus sandorius žinojo gerokai anksčiau, nei tapo įmonės kreditoriumi.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad bylą apeliacinėje instancijoje tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka, išklausant bylos šalių paaiškinimus dėl ginčo dalyko.

Atsiliepimas

Atsakovė V. I. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Skunde nurodyti argumentai, kuriais, anot apelianto, teismas privalėjo vadovautis sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, neteikia pagrindo jį atnaujinti. Nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodytos priežastys ir faktai, dėl kurių turėtų būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012 nustatyta, kad apie ginčijamus sandorius, jų sudarymo sąlygas apeliantas žinojo ginčijamų sandorių sudarymo metu, nes pats tiesiogiai tarpininkavo šių sandorių sudarymui.Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad UAB „Adagrus“ už perkamą žemės sklypą nemokėjo kainos dalies – 650 000 Lt. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai: žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, pavedimai, patvirtina priešingas aplinkybes, kad už perkamą žemės sklypą UAB „Adagrus“ gavo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytą sumą.Teismas vertino visas byloje esančias išvadas dėl žemės sklypų vertės ir jas analizavo bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Apelianto argumentas, kad teismas nevertino jo pateiktų rašytinių įrodymų dėl žemės sklypo verčių, yra nepagrįsti. FNTT specialisto išvadoje nenurodyta, kokių vertinimų pagrindu išvadą pateikusi specialistė nurodė, kad žemės sklypų vidutinė rinkos vertė jų pirkimo dieną buvo 764 788 Lt. Skundo argumentas, kad esą UAB „Kaunas Real Estate“ ir UAB „Liturta“ išvados dėl turto vertės neturi teisinės reikšmės, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis CPK nuostatoms.Ginčijamų sutarčių šalys susitarė dėl parduodamo turto kainos ir atsakovė nepagrįstai nesiekė ir nepraturtėjo bendrovės sąskaita. Sandoriai sudaryti pagal rinkos kainas, todėl skundo argumentai dėl V. I. nesąžiningumo nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti argumentai ir dėl UAB „Adagrus“ nesąžiningumo, nes tai prieštarauja byloje esantiems žemės sklypo vertinimams, kurie buvo atlikti UAB „Liturta“, kuriuos įmonė užsakė prieš turto įsigijimą, ir parduodamo turto kaina atitiko minėtame vertinime nustatytą žemės sklypų rinkos vertę.Atsakovė buvo sutarusi su apeliantu dėl ginčijamų žemės sklypų nuosavybės atkūrimo. Būtent apeliantas rūpinosi nuosavybės teisės atkūrimo procesu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas buvo iniciatorius, jog žemės sklype esantys blindažai būtų įregistruoti, darytina išvada, kad tik apeliantas ir žinojo apie žemės sklype esančius blindažus. Teismo posėdžio metu apeliantas nepaaiškino ir negalėjo paaiškinti, iš kur jam tapo žinomos aplinkybės apie blindažus Sklype1.?Tai, kad įmonė tapo nemokia ir bankrutavo dėl ginčijamų žemės sklypų sudarymo, nelaikytina pagrindu pripažinti sandorius negaliojančiais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra visų privalomų sąlygų tokiam actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, sudarydama sandorius, buvo nesąžininga. Taip pat byloje nėra ir UAB „Adagrus“ nesąžiningumo įrodymų. Be to, apeliantas procesiniuose dokumentuose nenurodė ir neįrodinėjo actio Pauliana sąlygų, jų iš esmės nenurodė ir apeliaciniame skunde.

Šalies argumentai

Apelianto prašomi prijungti rašytiniai įrodymai nesusiję su nagrinėjamo dalyku, todėl prašymas dėl dokumentų prijungimo, prašymas dėl atkūrimo bylos išreikalavimo yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat atmestinas apelianto prašymas ir dėl žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovė BUAB „Adagrus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas nuo pat pradžių dalyvavo suformuojant žemės sklypus, atkuriant į juos nuosavybės teises ir vėliau juos parduodant, o paskui tik dėl jam žinomų trūkumų bandė ginčyti sudarytus sandorius. Apeliantas piktnaudžiauja teise pareikšti ieškinį, dėl ko jo teisės neturėtų būti ginamos.Apeliantas nėra įgaliotas atstovauti kitų UAB „Adagrus“ kreditorių, todėl negali reikšti ieškinio kitų kreditorių vardu. Todėl nereikia vertinti, ar ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kažkurių kitų (ne apelianto) kreditorių teisės. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad apelianto reikalavimai atsakovui atsirado iš 2008 m. sausio 22 d. preliminarios sutarties, kurios neįvykdžius dėl paties apelianto kaltės atsakovui atsirado pareiga sugrąžinti iš apelianto gautas lėšas. Taigi, apelianto reikalavimo teisės į atsakovą atsirado 2008 m. sausio 22 d. sutarties pagrindu, t. y. po ieškovo ginčijamų sutarčių sudarymo. Todėl ginčijamos sutartys niekaip negalėjo pažeisti apelianto kaip kreditoriaus teisių, nes tuo metu jis nebuvo UAB „Adagrus“ kreditoriumi. Apeliantui žinant visas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, galėjo nesudaryti 2008 m. sausio 22 d. preliminarios sutarties ir netapti UAB „Adagrus“ kreditoriumi. Ieškinys negali būti tenkinamas actio Pauliana pagrindu, nes apeliantas ginčijamų sutarčių sudarymo metu nebuvo UAB „Adagrus“ kreditoriumi. Administratorius, patikrinęs ginčijamus sandorius, jų neginčijo, nes sandoriai atitiko įprastinę verslo praktiką, be to, buvo sudaryti rinkos kaina. Ši nuomonė susiformavo dėl to, jog abu žemės sklypai įsigyti finansuojant bankui. Bankas, prieš suteikdamas kreditą, pareikalavo, jog atitinkamas turtas būtų įvertintas. Žemės sklypai buvo įvertinti nepriklausomų turto vertintojų ir jų nustatytos rinkos kainos atitiko sandoriuose nurodytoms kainoms. Ginčijami sandoriai neturėjo įtakos UAB „Adagrus“ nemokumui, prie kurio, pareiškiant nepagrįstus ieškinius ir taikant laikinąsias apsaugos priemones, prisidėjo būtent apeliantas.Apeliantas praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi apie atitinkamus sandorius jis žinojo nuo pat jų sudarymo dienos (net tarpininkavo juos sudarant), tačiau į teismą su actio Pauliana ieškiniu kreipėsi tik 2013 m. birželio mėnesį. Teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino, nes apeliantas nenurodė nė vienos svarbios priežasties, dėl kurios šis terminas praleistas. Teismas aiškiai pagrindė, kodėl vadovavosi vienokiais įrodymais ir kodėl nesivadovavo kitais įrodymais. Net jei ir ginčijamais sandoriais parduotų žemės sklypų vertės neatitiktų rinkos kainų, tai savaime nedarytų šių sutarčių negaliojančiomis, nes norint, kad būtų tenkintas ieškinys actio Pauliana pagrindu, būtina nustatyti šio ieškinio taikymo sąlygų visetą.

Šalies argumentai

Apelianto prašymai prijungti prašomus rašytinius įrodymus bei išreikalauti naujus yra nesusiję su nagrinėjamu ginču, todėl atmestini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl apelianto pareikštų prašymų

Kaip minėta, su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė vaizdo įrašą iš notaro kontoros, kuris, jo manymu, pagrindžia, kad UAB „Adagrus“ faktiškai nemokėjo 650 000 Lt kainos už įsigyjamą turtą. Prašo jį prijungti prie bylos, nes šio įrodymo teismas nepagrįstai nepriėmė. Taip pat pateikė pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, pranešimus apie įtarimą ir nutarimus skirti kardomąją priemonę V. I. ir A. G., teigia, kad šie įrodymai patvirtina, jog minėti asmenys tyčia baudžiamojoje byloje Nr. 1-30- 288/2012 davė melagingus parodymus (susijusius su atsiskaitymais pagal ginčijamus sandorius); VĮ Registrų centro Kauno filialo atsakymą į paklausimą, apelianto SEB banko atsiskaitymų išrašus, Kauno miesto savivaldybės raštą, FNTT raštą ir 2013 m. kovo 18 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurie, pasak apelianto, patvirtina, kad V. I. ir A. G. melavo teismui bei paneigia teismo argumentus, kad apeliantas apie ginčijamus sandorius žinojo gerokai anksčiau nei tapo įmonės kreditoriumi, tarpininkavo ginčijamuose sandoriuose bei gavo už tai atlygį. Be to, Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 10 d. gautas apelianto prašymas dėl 2015 m. birželio 1 d. kaltinamojo akto, iš kurio matyti, jog A. G. ir V. I. kaltinami davę melagingus parodymus, prijungimo, dėl pastarosios baudžiamosios bylos prašo sustabdyti nagrinėjamą bylą. Teisėjų kolegija netenkina šių prašymų.

Teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko, tai yra peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Šis draudimas yra laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, užtikrinančių rungimosi, šalių lygiateisiškumo, teismo nepriklausomumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3- 114/2007; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008). Nagrinėjamu atveju iš esmės visi pirmiau paminėti įrodymai apelianto siejami su daliniu neatsiskaitymu pagal ginčijamus sandorius bei su aplinkybėmis, ar pats apeliantas tarpininkavo šiems sandoriams ir gavo už tai atlygį. Tačiau su neatsiskaitymu pagal ginčijamus sandorius susijusiomis aplinkybėmis nei pirminiai ieškiniai (t. 1, b.l. 3-9, 109-114), nei patikslintas ieškinys nebuvo grindžiami (net užuominomis) (t. 2, b.l. 44-46), t. y. tokios aplinkybės nebuvo ieškinio pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas, aptardamas ieškinio pagrindu nurodomas aplinkybes, minėtų aplinkybių detaliau nenagrinėjo, tik nurodė, kad tokio pobūdžio (tik) teismo posėdyje nurodyta aplinkybė teisiškai nereikšminga ir nepagrįsta. Tiesa, skundžiamame sprendime teismas, remdamasis įsiteisėjusiu sprendimu kitoje byloje, yra nurodęs, jog apeliantas gavo atlygį už tarpininkavimą. Tačiau pastaroji aplinkybė, t. y. gavo ar negavo atlygį apeliantas niekaip nesusijusi su ginčijamų sandorių (ne)galiojimu ieškinyje nurodytais pagrindais, t.y. dėl to, kad žemės sklypai buvo parduoti už pernelyg didelę kainą. CPK 306 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl atmetamas prašymas dėl įrodymų, susijusių su faktiniais sandorių šalių tarpusavio bei apeliantu (ne)atsiskaitymais, nes tokios aplinkybės nėra pareikšto ieškinio pagrindu. Tuo tarpu teikiami įrodymai, kuriais apeliantas ginčija teismo išvadą, jog jis apie ginčijamus sandorius žinojo anksčiau nei tapo įmonės kreditoriumi, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes tokius argumentus atsakovai teigė savo procesiniuose dokumentuose dar parengiamojoje bylos stadijoje. Apeliantas nenurodo jokių svarbių priežasčių, kliudžiusių jam pateikti tokius apeliacinės instancijos teismui teikiamus įrodymus dar pirmosios instancijos teisme. Todėl tenkinti paminėtus prašymus nėra pagrindo (CPK 306 str. 2 d., 314 str.).

Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 10 d. gautame apelianto prašyme taip pat prašoma apsvarstyti, ar byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta teisėtos teismo sudėties dėl to, kad byla, pasak apelianto, išnagrinėta ne bankroto byloje (nesutampa bylos numeriai). Visų pirma, tokie motyvai neteikia jokio pagrindo teismo sudėties neteisėtumui konstatuoti, antra, pasibaigus apskundimo terminui apskritai draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą (CPK 323 str.).

Apeliantas prašo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus išreikalauti S. A. nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bylą, kurią atsisakė išreikalauti pirmosios instancijos teismas. Šiuo įrodymu apeliantas siekia įrodyti atsakovės V. I. nesąžiningumą, nes ji esą žinojo apie Sklype1 esančias kultūros vertybes (blindažus), turinčias įtakos žemės sklypo naudojimo galimumui. Tačiau byloje yra pakankamai medžiagos inter alia su foto/toponuotraukomis, brėžiniais (pavyzdžiui, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktai – t. 1, b.l. 38-47, 48-54, 55-62, 63-75), kurie patvirtina statinių buvimo faktą, dėl to nėra ir ginčo. Nuosavybės atkūrimo teisėtumas nėra kvestionuojamas. Tuo tarpu aplinkybės, ar sklype esantys statiniai laikytini saugotina kultūrine vertybe, nuosavybės atkūrimo byla negali patvirtinti, nes tokia vertybe statiniai buvo pripažinti tik 2012 m. (apie tai - žemiau nutartyje). Todėl nėra pagrindo tenkinti ir šį prašymą.

Atmetus paminėtus prašymus, netenkintinas ir prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes tikslingumas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka sietinas su išimtinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų skundžiamo sprendimo pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teikdamas atskirus pirminius ieškinius (iki bylų sujungimo) dėl kiekvieno žemės sklypo, apeliantas nurodė teikiąs, kaip BUAB „Adagrus“ kreditorius, netiesioginius ieškinius, kuriais prašė pripažinti žemės sklypų pardavimo sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją. Teikdamas (bendrą) patikslintą ieškinį su tokiais pat reikalavimais, apeliantas pabrėžė, jog jis teikia tiesioginį ieškinį. Nurodė, kad dėl to, jog žemės sklypai buvo parduoti, pasak apelianto, per didele kaina, ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 3 dalis) bei dėl viešosios tvarkos ir geros moralės pažeidimo (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

CK 1.82 straipsnio 3 dalis apibrėžia ratą asmenų, kurie turi teisę reikšti ieškinius dėl sandorių negaliojimo šio straipsnio pagrindu, t.y. pats juridinis asmuo, jo steigėjas arba juridinio asmens dalyvis, taip pat nurodo, kad kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys, gali nustatyti įstatymas. Nagrinėjamu atveju apeliantas, kaip BUAB „Adagrus“ kreditorius, nepatenka į šiame straipsnyje nurodytų asmenų ratą. Todėl apeliantas, kaip BUAB „Adagrus“ kreditorius, pareikšti tiesioginį ieškinį šio straipsnio pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisės. Šiame kontekste pažymėtina, kad kitu CK 1.82 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu – dėl privataus juridinio asmens valdymo organo kompetencijos pažeidimo - apeliantas, kaip akcininkas, jau buvo pareiškęs ieškinį dėl tų pačių sandorių pripažinimo negaliojančiais, toje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, inter alia buvo nurodęs ginčijamų sandorių kainos neteisingumą, tačiau ieškinys buvo atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1333/2013 Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apelianto argumentai apie ginčijamų sandorių prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei yra deklaratyvūs. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada. Kolegijos nuomone, pripažinti sandorius, kuriais turtas perleidžiamas net ir, anot apelianto, didesnėmis nei rinkos kainomis, savaime prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei nebūtų pagrindo, nes tai paneigtų sutarčių laisvės principą tarp dviejų privačių asmenų. Jokie teisės aktai nenustato turto savininkui pareigos pardavinėti turtą tik rinkos kainomis (ir nedraudžia jį parduoti aukštesnėmis). Taip pat įstatymai nenumato ir pirkėjui pareigos pirkti turtą tik rinkos kainomis (ir nepirkti aukštesnėmis). Apeliantas iš esmės argumentų, susijusių tiesiogiai su sandorių negaliojimu CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, savo skunde ir nepateikia. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu nėra paneigtos.

Nepaisant to, kad apeliantas nurodė reiškiantis tiesioginį ieškinį, pagal ieškinio turinį galima spręsti, kad ieškinys yra netiesioginio pobūdžio (CK 6.68 str.) su kai kuriais actio Pauliana būdingais motyvais (CK 6.66 str.), nes apeliantas nurodo siekiantis ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus dėl to, kad įmonės administratorius šių interesų tinkamai negina. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantas, kaip BUAB „Adagrus“ kreditorius, gali ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu. Skundžiamame sprendime teismas pasisakė dėl ieškinio netenkinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, nors ir nurodė, kad apeliantas ieškinyje tiesiogiai tokio ieškinio sąlygų visumos neįrodinėjo ir dėl to, kad žemės sklypai buvo parduoti, pasak apelianto, per didele kaina, sandorių negaliojimui buvo nurodęs pirmiau paminėtus teisinius pagrindus. Tačiau teisėjų kolegija dėl žemiau nurodomų motyvų mano, kad apeliantas neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio dėl sandorių nuginčijimo CK 1.82 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms. Pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusias teises (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį Nr. 3K-3-520/2012; kt.). Pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra tiek kreditoriaus, tiek skolininko, kurio vardu kreditorius reiškia ieškinį, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas; skolininko, kaip kito asmens kreditoriaus, reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas netiesioginio ieškinio pareiškimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Nagrinėjamos bylos atveju ieškinys nereiškiamas BUAB „Adagris“ vardu, be to, apelianto netiesioginiu ieškiniu yra tik siekiama sukurti BUAB „Adagris“ turtinę teisę į V. I..

Tačiau bet kuriuo atveju pažymėtina, kad abiem sandorių negaliojimo pagrindais, be kitų reikšmingų nustatinėtinų aplinkybių, atlygintiniai sandoriai galėtų būti nuginčyti ne tik esant vien kitos sandorio šalies/trečiojo asmens (nagrinėjamu atveju - V. I.) nesąžiningumui, bet iš esmės taip pat UAB „Adagrus“ valdymo organų nesąžiningumui, nes ir CK 1.82 straipsnio 3 dalyje nurodytas jų veikimas - prieštaraujant juridinio asmens tikslams - faktiškai reiškia nesąžiningą veikimą įmonės (galimai – ir jos kreditorių) atžvilgiu, o actio Pauliana atveju nesąžiningumas pasireiškia veikimu pažeidžiant įmonės kreditorių interesus. Kitaip tariant, sandorių negaliojimui turi būti nustatytas abiejų šalių nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apelianto argumentai ir teikti įrodymai nėra pakankami išvadai, kad atsakovai veikė nesąžiningai, be to, apeliantas dar ir yra praleidęs ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškinio pareiškimui. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai būtent dėl tokių teismo išvadų nepagrįstumo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių argumentų pagal jų eiliškumą apeliaciniame skunde. Kolegijos nuomone, jie neteikia pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

Dėl actio Pauliana ieškinio senaties termino

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto nurodomomis teisės aktų nuostatomis ir teisminės praktikos taisyklėmis, lemiančiomis išvadas, kad ieškinio senaties terminą reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos ir taikomos mechaniškai, juo labiau – viešo intereso bylose, be to, ir praleisti ieškinio senaties terminai dėl svarbių priežasčių gali būti atnaujinami. Tačiau nagrinėjamu atveju faktinių aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties taikymą reglamentuojančios normos taikytos mechaniškai ir yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Iš Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-531-397/2014 nuosprendžio (LITEKO duomenys), to paties teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012 (t. 2, b.l. 78-82) neabejotinai matyti, kad apeliantas veikė V. I. interesais pagal įgaliojimą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypus atkūrimą, tarpininkavo dėl žemės sklypų pardavimo, gaudavo už tai atlygį. Dar daugiau, iš Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas netgi dalyvavo pas notarą tvirtinant Sklypo1 pirkimo-pardavimo sutartį (t. 4, b.l. 23-27). Taigi, neabejotina, kad jau tuomet (2007 m.) jam buvo žinoma apie sandorių sudarymą ir sąlygas. Apeliantas BUAB „Adagris“ kreditoriumi tapo 2010 m. lapkričio 11 d. įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarčiai. Jam, kaip kreditoriui, buvo žinoma, kad administratorius nemato pagrindo ir nereiškia ieškinio dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. 2011 m. sausio 6 d. jis inicijavo dėl tų pačių sandorių nuginčijimo jau minėtą civilinę bylą Nr. 2-624-413/2012 kitu (akcininko teisių pažeidimo) pagrindu, kurioje po apeliacijos sprendimas įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 29 d. Nagrinėjamoje byloje pirmasis ieškinys pateiktas 2013 m. birželio 20 d., t.y. beveik po keturių metų nuo bankroto bylos UAB „Adagris“ iškėlimo ir beveik po trejų metų nuo apelianto tapimo kreditoriumi toje byloje. Taigi, jau tampant kreditoriumi ir ilgą laiką po to apeliantui buvo žinoma, kad administratorius nereiškė ieškinio dėl ginčijamų sandorių, t.y. anot apelianto, neveikė kreditorių interesais, taip pat jam buvo žinomas (pasak jo) sandorių ydingumas. Tačiau jis pats nereiškė ieškinio actio Pauliana pagrindu, o inicijavo bylą Nr. 2-624-413/2012, kaip minėta, kitu pagrindu. Todėl spręstina, kad apeliantas akivaizdžiai ir ilgą laiką praleido vienerių metų terminą tokio ieškinio pateikimui (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atnaujinti šį terminą nėra pagrindo ir atmeta apeliacinio skundo argumentus tokiu aspektu. Apeliantas nurodo, kad žemės sklypų rinkos verčių ekspertizė buvo daroma nagrinėjamoje byloje ir ji patvirtino apelianto įtarimus dėl per didelės sklypų pirkimo kainos, tik 2014 m. apeliantas gavo vaizdo įrašą iš notaro V. L. kontoros, iš kurio galima spręsti, kad liudytojas A. G. neperdavė V. I. jokių pinigų (650 000 Lt), ką pastarieji buvo tvirtinę baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas iki ieškinio pareiškimo ir gali būti atnaujintas dėl iki tol buvusių svarbių priežasčių, o ne dėl to, kokios aplinkybės paaiškėjo ar atsirado įrodymai nagrinėjant bylą. Be to, aplinkybės, susijusios su atsiskaitymu – kas, kiek, kada (ne)perdavė pinigų, ar apeliantas (ne)gavo atlygį – kaip jau minėta, apskritai nėra šios bylos ieškinio pagrindu bei nagrinėjimo dalyku ir todėl neturi įtakos tokio ieškinio pateikimo senaties termino skaičiavimui ar jo atnaujinimui. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atmeta ir argumentus dėl bylos viešo intereso kaip pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Pripažintina, kad šis aspektas iš tikrųjų yra reikšmingas, tačiau pats savaime vien tik jis nėra lemiamas, nes įstatymai to tiesiogiai nenumato, tuo tarpu suabsoliutinant vien šio kriterijaus reikšmę tai faktiškai lemtų ieškinio senaties instituto eliminavimą visose bylose su viešojo interesu elementu. Todėl, įvertinus aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis aptariamu klausimu, nes apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Dėl šalių (ne)sąžiningumo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad sandorių šalys buvo nesąžiningos. Kaip minėta, bet kuriuo atveju sandorio nuginčijimui apelianto nurodytais ir pirmosios instancijos teismo aptartais pagrindais būtina konstatuoti V. I. nesąžiningumą. Šios aplinkybės neįrodžius, tenkinti ieškinį nebūtų pagrindo net tuo atveju, jei UAB „Adagris“ veikė – sąmoningai ar ne - netinkamai ir įgijo turtą pernelyg didele kaina. Tokiu atveju, t.y. nenustačius V. I. nesąžiningumo, bet konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, galėtų būti keliamas klausimas, ar nėra pagrindo svarstyti bendrovės valdymo organų atsakomybės (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Dėl paminėto vertintini apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantas siekia įrodyti, kad V. I. elgėsi nesąžiningai, kartu įvertinant tai, kad vien tik pardavėjo siekis parduoti savo turtą už jo paties nurodytą kainą, nors ji ir aukštesnė nei rinkoje, savaime nelemia jo elgesio vertinimo kaip nesąžiningo, nes paprastai bet kuris pardavėjas visais atvejais ieško galimybių parduoti turtą už kuo aukštesnę kainą, o pirkėjas siekia įgyti jį už kuo mažesnę kainą. Todėl šiame kontekste nėra įtikinami apelianto argumentai, kad V. I., sudarydama sandorius, turėjo įvertinti pirkėjo – juridinio asmens pelno gavimą kaip jo veiklos tikslą savo pačios intereso sąskaita.

Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, grindžiamais 2010 m. lapkričio 5 d. FNTT specialisto išvada dėl vidutinės žemės sklypų rinkos kainos, kad ši kaina buvo (tik) 764 788 Lt, nes ji nustatyta vien nekilnojamojo turto registro duomenimis ir itin akivaizdžiai skiriasi nuo visų kitų byloje esančių turto vertintojų išvadų – jose, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, sklypų rinkos vertė svyruoja tarp 1,5 – 3,2 mln. litų. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliaciniame skunde, kaip minėta, siekiama įrodyti, jog 650 000 Lt apskritai nebuvo sumokėti, kas, sutikus su tokiu paties apelianto teiginiu, reikštų, kad turtas faktiškai parduotas net ne už 3,3 mln. litų, kaip nurodyta sutartyse, o už 650 000 Lt mažesnę kainą. Antra, įrodinėjant V. I. nesąžiningumą, neįtikinami apelianto argumentai, kad Sklype1 buvo/yra statiniai (blindažai), kas, anot apelianto, reiškia, jog sklypas laikytinas užstatytu ir jo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, nes statinių nėra galimybės demontuoti ar perkelti į kitą vietą. Tačiau pastaroji apelianto nurodoma aplinkybė nėra pagrindžiama, tuo tarpu pirkimo - pardavimo sutarčių 4.1 punkte yra vienareikšmiškai nurodyta, jog „pirkėjos atstovas pareiškė, kad turėjo galimybę susipažinti ir susipažino su turto technine būkle, dėl jų jokių pretenzijų neturi .... parduodamo turto būklė ir kokybė atitinka pirkėjos keliamus reikalavimus ...“. Pažymėtina, kad statiniai į Kultūros paveldo registrą įrašyti tik po penkerių metų nuo ginčijamų sandorių sudarymo, todėl ši vėliau atsiradusi aplinkybė (statinių tapimas kultūros vertybe 2012 m. balandžio 17 d.) negali turėti jokios įtakos šalių sąžiningumo vertinimo aspektu sandorių sudarymo metu ir paneigia apelianto teiginius apie negalimumą demontuoti ar perkelti statinius situacijos 2007 m. būklei vertinimu. Trečia, visuotinai žinoma aplinkybė, kad iki 2008 m. pasaulinės ekonomikos krizės pradžios nekilnojamojo turto kainos rinkoje tik didėjo, todėl vyraujantis rinkos dalyvių manymas, kad jos ir toliau tik didės, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti apie CK 6.67 straipsnio 4 punkto taikymą sprendžiant apie abiejų šalių nesąžiningumo prezumpciją, juo labiau, kai UAB „Adagris“ pagrindinė veikla buvo siejama su nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu. Ketvirta, 2007 m. birželio 8 d. Sklypas1 įkeitimo bankui tikslu preliminariai buvo įvertintas 2,6 mln. litų (t. 2, b.l. 85) ir bankas išdavė UAB „Adagris“ paskolą Sklypo1 pirkimui.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog civiliniuose santykiuose galiojant, nenustačius teisės aktuose nurodytų nesąžiningumo prezumpcijos atvejų, sąžiningumo prezumpcijai, V. I. nesąžiningumas, nenustačius neteisėtų jos veiksmų ir tikslų pirkėjo ar kreditorių atžvilgiu, pavyzdžiui, nesąžiningų susitarimų su kita sandorio šalimi, neįrodytas, dėl ko tenkinti ieškinį nėra pagrindo (CPK 12, 178, 185 str.).

Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė, dėl to skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinis skundas atmetamas. BUAB „Adagris“ pateikė įrodymus apie 544,50 Eur, V. I. - 847 Eur išlaidas už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą. Šis išlaidos neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribojimų, todėl priteistinos iš apelianto (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. G. atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Adagris“ 544,50 Eur, 847 Eur atsakovei V. I. už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus