- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-23
- Bylos Nr.
- 2-538-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00627-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- V. I.
- Trečiasis asmuo
- AB "Swedbank"
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovams V. I. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Adagrus“, trečiasis asmuo „Swedbank“ AB, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas patikslintu ieškiniu prašo teismo pripažinti negaliojančiomis:
1) 2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VL-4375, kurios pagrindu pardavėja (atsakovė) V. I. už 2 500 000 Lt pardavė pirkėjui (atsakovui) UAB „Adagrus“ 0,9876 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tos pačios dienos turto priėmimo – perdavimo aktą Nr. VL-4376 ir taikyti dvišalę restituciją;
2) 2007 m. gruodžio 29 d. d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VL-7467, kurios pagrindu pardavėja V. I. pardavė už 830 000 Lt pirkėjui UAB „Adagrus“ 0,3279 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tos pačios dienos priėmimo-perdavimo aktą Nr. VL-7468 ir taikyti dvišalę restituciją;
3) priteisti bankrutavusiai UAB „Adagrus“ iš V. I. procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
4) priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi UAB „Adagrus“ iškelta bankroto byla, to paties teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 11 d., patvirtintas ieškovo 362 000 Lt dydžio finansinis reikalavimas UAB „Adagrus“ bankroto byloje. Tokiu būdu, ieškovas, kaip įmonės kreditorius, įgijo teisę ginčyti bendrovės sudarytus sandorius, kurie pažeidžia tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Ieškovo nuomone, ginčijamos sutartys yra būtent tie sandoriai, kurie pažeidžia BUAB „Adagrus“ ir jos kreditorių teises, teisėtus interesus, viešąją tvarką bei gerą moralę, neatitinka imperatyvių teisės normų reikalavimų (CK 1.81 straipsnis). Ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis V. I. pardavė bendrovei tariamai laisvus ir neužstatytus žemės sklypus, tačiau po žemės sklypų įsigijimo paaiškėjo, kad faktiškai 0,9876 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kelis dešimtmečius stovi statiniai (kultūros paveldo vertybės), dėl ko žemės sklypo vertė, ieškovo nuomone, yra žymiai mažesnė, nes bendrovė negali naudoti žemės pagal tiesioginę jos paskirtį ir gauti pelną, t. y. dėl minėtų sandorių sudarymo įmonė patyrė nuostolius. Be to, abiejų žemės sklypų inventorinė rinkos vertė - 764 788 Lt, buvo ženkliai mažesnė už jų įsigijimo kainą – 3 330 000 Lt, kas leidžia teigti, kad UAB „Adagrus“ už žemės sklypus sumokėjo nepagrįstai didelę kainą. Bylos įrodymais nustačius, kad žemės sklypų įsigijimo kaina neatitiko realios jų rinkos vertės, yra pagrindas teigti, kad žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartys prieštarauja UAB „Adagrus“, kaip privataus juridinio asmens tikslui siekti pelno (CK 1.82 straipsnis), kadangi minėtais sandoriais jo šalys (atsakovai) nesąžiningai siekė sumažinti UAB „Adagrus“ turto vertę, dėl ko šie sandoriai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.95 straipsnis). Anot ieškovo, ginčijamų sutarčių šalys (atsakovai) buvo nesąžiningos, kadangi atsakovė V. I. (pardavėja), parduodama turtą už kainą, žymiai didesnę nei jo rinkos kaina, tikėjosi nepagrįstai praturtėti UAB „Adagrus“ sąskaita, o atsakovas (pirkėjas) UAB „Adagrus“ negalėjo nežinoti, kad įgyjamo turto vertė neatitinka jo realios vertės, t. y. šalys veikė akivaizdžiai susitarusios ir tikėjosi iš UAB „Adagrus“ neteisėtai pasisavinti didelės vertės turtą – įmonės lėšas. Kadangi UAB „Adagrus“ bankroto administratorius nesiima jokių veiksmų, kuriais būtų apginti pažeisti įmonės kreditorių interesai ir neginčija įmonei nenaudingų sandorių, kas kelia abejones administratoriaus nešališkumu ir objektyvumu, ieškovas byloje reiškia tiesioginį ieškinį kaip skolininko (įmonės) kreditorius. Pažymi, kad reiškiamas reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o ne dėl daiktų trūkumų šalinimo, todėl sutrumpintas 6 mėnesio ieškinio senaties terminas netaikytinas. Nurodo, kad teismui nusprendus taikyti actio Paulina reglamentuojančias teisės normas ir nustačius, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, šį terminą ieškovas prašo atnaujinti vadovaujantis teisingumo principu, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus neveikimą ir minėtas aplinkybes dėl ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindų.
Atsiliepimas
Atsakovo BUAB „Adagrus“ atstovas prašo patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, skirti J. G. 20 000 Lt baudą, iš kurios ketvirtadalį atsakovui UAB „Adagrus“, priteisti iš ieškovo BUAB „Adagrus“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju kreditorius gali reikšti ieškinį tik actio Pauliana pagrindu, kadangi nėra aplinkybių, kurios leistų ginčijamus sandorius pripažinti niekiniais, o pagal CK 1.82 straipsnio 3 dalį ieškovas nėra tas subjektas, kuris gali ginčyti sandorius, kurie neva prieštarauja juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Todėl nurodytu teisiniu pagrindu ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas. Actio Pauliana teisių gynimo būdą galima taikyti tik tuo atveju, kai egzistuoja viso būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ieškovo reikalavimo teisės į atsakovą atsirado po ieškovo ginčijamų sutarčių sudarymo, todėl ginčijamos sutartys niekaip negalėjo pažeisti J. G. kaip kreditoriaus teisių, dėl ko yra pagrindas teigti, kad nenustatyta actio Paulina sąlyga – kreditoriaus teisių pažeidimas. Įstatymu nėra suteikta teisė pripažinti negaliojančiu sandorio, jei sandorio dalykas turėjo tam tikrų trūkumų, o numato teisę nutraukti sutartį, jei ji buvo pažeista perdavus netinkamos kokybės objektą (CK 6.217 straipsnis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tačiau tokiam reikalavimui taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kurį ieškovas yra praleidęs. Be to, atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad ginčo turtas buvo parduotas ne už rinkos vertę, dėl ko toks sandoris prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai, nes teisės aktai nenumato, kad sandoriai turi būti sudarinėjami tik už rinkos kainą. Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad įmonės administratorius negina kreditorių teisių, nes įstatymas nenumato administratoriui pareigos ginčyti visus įmonės sandorius, kurie jos kreditoriams atrodo nenaudingi įmonei. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nelaiko ginčijamų sandorių nepagrįstais, sudarytais pažeidžiant kreditorių teises, todėl dėl jų nuginčijimo nesikreipė į teismą. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012 nustatė, kad ieškovas pats tarpininkavo sudarant vieną iš ginčijamų sandorių, todėl jam buvo žinomos visos sandorių sudarymo aplinkybės, dėl ko ieškovas turėjo teisę nesudaryti 2008 m. sausio 22 d. preliminarios sutarties ir netapti atsakovo kreditoriumi, o sudaręs minėtą sutartį, pats prisiėmė galimų pasekmių riziką. Pažymėjo, kad ieškovas tuos pačius sandorius, tik kitu pagrindu, jau ginčijo, tačiau tiek Kauno apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas ieškovo reikalavimus atmetė. Be to, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012, būtent ieškovas buvo tarpininkas sandorių, kuriuos ginčija, todėl tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, dėl ko teismas turėtų skirti ieškovui baudą.
Atsakovė V. I. ir jos atstovė prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Atsakovė nurodo, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. rugpjūčio 10 d., minėtą dieną turtas buvo perduotas pirkėjui UAB „Adagrus“. Nuo sandorio sudarymo praėjo 6 metai, todėl terminas pareikšti reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumo yra praėjęs. Ieškinio senaties termino eigos pradžia yra teisės į ieškinį atsiradimo diena, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Anot atsakovės, ieškovas žinojo apie žemės sklype esančius statinius, kadangi būtent jis pavedimo sutarties pagrindu atliko veiksmus, susijusius su nuosavybės teisės atsakovei atkūrimu į ginčijamą žemės sklypą. Todėl ieškinio senaties pradžia laikytina žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo data. Netgi senaties termino eigos pradžią skaičiuojant nuo 2012 m. balandžio 27 d., kai Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informavo J. G., kad žemės sklype esantys statiniai yra pripažinti kultūros vertybėmis ir įrašyti į Kultūros paveldo registrą, laikytina, kad ir šiuo atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas. Be to, Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012 J. G. ginčijo tas pačias pirkimo-pardavimo sutartis kaip ir šioje civilinėje byloje. Atmesdamas J. G. ieškinį dėl šių sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, teismas nustatė, kad sudarant ginčijamus 2007 m. rugpjūčio 10 d. ir 2007 m. gruodžio 29 d. žemės sklypų pirkimo pardavimo sandorius juose dalyvavo ne tik sandorio šalys, bet jų sudarymui tiesiogiai tarpininkavo pats ieškovas t. y. J. G., gaudamas už tai iš atsakovės V. I. sutartą atlygį, kas įrodo, kad pirkimo-pardavimo kainas ieškovas žinojo ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl ieškovas yra praleidęs terminą reikšti actio Pauliana ieškinį, o aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodyta.
Dėl CK 1.81 straipsnio ir 1.82 straipsnio taikymo. CK 1.82 straipsnio 3 dalis numato, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Ieškovas pats nurodo, kad ieškinį reiškia kaip BUAB „Adagrus“ kreditorius, todėl reikšti ieškinį ir ginčyti sandorius CK 1.82 straipsnyje numatytais pagrindais neturi teisės. Be to, nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandoris negali būti laikomas prieštaraujančiu geros moralės reikalavimams, kadangi tokio sandorio sudarymo nedraudžia įstatymai, todėl patikslintame ieškinyje nurodytas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas, t. y. CK 1.81 straipsnis, šiuo atveju netaikytinas.
Dėl šalių nesąžiningumo. Ieškovas, įrodinėdamas atsakovų nesąžiningumą, remiasi normomis, kurios reglamentuoja actio Pauliana taikymo sąlygas, todėl laikytina, kad ieškinys reiškiamas ir actio Pauliana teisiniu pagrindu. Atsakovės nuomone, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo UAB „Adagrus“ kreditoriumi, todėl pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymas negalėjo pažeisti ir nepažeidė ieškovo teisių. Atsakovė nesutinka dėl sandorio šalių nesąžiningumo, kadangi sutarties šalys yra laisvos nustatyti teises ir pareigas pagal sutartį, taip pat susitarti dėl turto pirkimo pardavimo kainos. Be to, atsakovei yra žinoma, kad UAB „Adagrus“ kreipėsi į banką dėl finansavimo įsigyjant žemės sklypus ir buvo atliktas parduodamų žemės sklypų vertinimas, o turto vertinimuose nustatyta kaina buvo ne mažesnė už pardavimo kainą. Todėl ieškovui neįrodžius visų actio Pauliana sąlygų, nėra pagrindo tenkinti ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Pagal bylos duomenis, Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsakovui UAB „Adagrus“ iškelta bankroto byla, o to paties teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 11 d.), patvirtintas ieškovo 362 000 Lt dydžio finansinis reikalavimas UAB „Adagrus“ bankroto byloje, kuris iki šiol nėra padengtas (t. 1, b. l. 115-121). Taigi ieškovas yra kreditorius, turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui UAB „Adagrus“.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Tuo atveju kai įmonei iškeliama bankroto byla, paprastai bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą užtikrina bankroto administratorius, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas, sandorių, galimai pažeidžiančių įmonės ir jos kreditorių teises ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Be to, dėl bankroto proceso specifiškumo, kuomet įmonei yra iškeliama bankroto byla, įmonės valdymo organų funkcijos perduodamos bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas), todėl pati įmonė, jos steigėjas arba dalyvis (dalyviai) (CK 1.82 straipsnio 3 dalis) netenka teisinio subjektiškumo, leidžiančio jiems patiems įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, todėl šią teisę įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina bankroto administratorius.
Nagrinėjamu atveju skolininko (atsakovo) UAB „Adagrus“ bankroto administratorius nesutiko su ieškovu, kad ginčijami sandoriai pažeidžia įmonės ir jos kreditorių interesus, todėl teise ginčyti žemės pirkimo-pardavimo sandorius pasinaudojo BUAB „Adagrus“ kreditorius - ieškovas J. G.. Nors ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė šios teisės įgyvendinimo teisinio pagrindo, teismas sprendžia, kad tokią teisę ieškovas įgijo CK 6.66 ir 6.68 straipsnių pagrindu. Remiantis nurodytu, teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovus vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 3 dalies ir CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Dėl sudarytų sandorių negaliojimo
Bylos duomenimis, ieškovas ieškiniu įrodinėjo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant juridinio asmens (UAB „Adagrus“) tikslus; sandorio šalys (atsakovai) buvo nesąžiningos, kadangi UAB „Adagrus” įgijo žemės sklypus už nepagrįstai didelę kainą, o V. I. apie tai buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kaip ir žinoma tai, jog parduotuose žemės sklypuose yra statiniai (kultūros paveldo objektai), dėl ko žemė negalės būti naudojama pagal tikslinę jos paskirtį.
Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83-2.85 straipsniai).
Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad privatus juridinis asmuo – UAB „Adagrus“ sudarė ginčijamus sandorius: 2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. VL-4376, kuria V. I. už 2 500 000 Lt pardavė, o UAB „Adagrus” nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2007 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. VL-7468, kuria V. I. už 830 000 Lt pardavė, o UAB „Adagrus” nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 10-14, 122-123, t. 2, b. l. 100-103). Taigi bendrovė 2007 metais įgijo iš V. I. žemės sklypus, kurių vertė 3 330 000 Lt.
Pagal UAB „Adagrus“ įstatus ir kitą bylos medžiagą, pagrindinė įmonės veikla ir tikslas – nekilnojamojo turto operacijos (nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas) ir pelno gavimas (t. 1, b. l. 126, 160). Nekilnojamojo turto registro 2007 m. duomenimis, žemės sklypo Nr. 1 vidutinė rinkos vertė buvo 536 967 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – 227 821 Lt (iš viso: 764 788 Lt). Pagal UAB „Adagrus“ įstatus ir kitą bylos medžiagą, pagrindinė įmonės veikla ir tikslas – nekilnojamojo turto operacijos (nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas) ir pelno gavimas (t. 1, b. l. 126, 160). Žemės sklypų vertei nustatyti byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto ekspertizė, iš kurios akto (išvados) matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 10 dienai žemės sklypas Nr. 1, atsižvelgiant į tai, kad jame įrengti statiniai (pastatai-slėptuvės), priklausantys nuosavybės teise valstybei, įvertintas 1 128 000 Lt, o žemės sklypas Nr. 2 ginčijamo sandorio sudarymo dienai (2007-12-29) įvertintas 363 000 Lt. Taigi eksperto vertinimu, žemės sklypų vertė 2007 metais – 1 494 000 Lt (t. 3, b. l. 81). Be to, į bylą atsakovė pateikė turto vertintojo UAB „Kaunas Real Estate“ turto (minėtų žemės sklypų) vertės nustatymo pažymą, iš kurios seka, kad 2007 metais žemės sklypo Nr. 1 rinkos vertė galėjo būti 2 351 357 Lt (681 000 Eur), o žemės sklypo Nr. 2 – 645 674 Lt (187 000 Eur), iš viso: 2 997 031 Lt (868 000 Eur) (t. 4, b. l. 116). Be to, atsakovo BUAB „Adagrus“ atstovas pateikė į bylą 2007 m. birželio 8 d. ir 2009 m. sausio 22 d. turto vertintojo UAB „Liturta“ išvadą dėl preliminarios turto vertės ir turto vertės nustatymo pažymą, iš kurių seka, kad minėtų dokumentų parengimo dienai žemės sklypo Nr. 1 rinkos vertė įkeitimui - 2 568 000 Lt (likvidacinė 1 800 000 Lt), o žemės sklypo Nr. 2 rinkos vertė – 590 000 Lt (likvidacinė 410 000 Lt), iš viso: 3 158 000 Lt (t. 2, b. l. 84-85). Taigi iš pateiktų turto vertintojų išvadų matyti, kad Nekilnojamojo turto registro 2007 metų duomenys apie žemės sklypų vertę (764 788 Lt), kuriais savo reikalavimus grindė ieškovas, akivaizdžiai neatitiko nei eksperto išvadų, nei kitų turtų turto vertintojų duomenų, pagal kuriuos žemės vertė buvo žymiai didesnė (1 494 000 Lt; 2 997 031 Lt ; 3 158 000 Lt).
CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. spalio 30 d. ekspertizės akte ekspertas pažymėjo, kad konkreti sandorių suma rinkoje gali priklausyti nuo daugelio specifinių ekspertės nenagrinėtų sandorių sąlygų bei aplinkybių, o taip pat rinkos sąlygų, susiklėsčiusių sutarties sudarymo momentu, nuo pirkėjo ir pardavėjo sutartų mokėjimo sąlygų ir terminų, nuo ypatingų pirkėjo lūkesčių, verslo planų ar kitų ekspertei vertinimo metu nežinomų aplinkybių. Pastebėtina ir tai, kad ekspertui buvo užduoti klausimai atsižvelgiant į žemės ypatumus (sklype esančias kultūros vertybes, priklausančias valstybei), kurie paaiškėjo jau po ginčijamų sandorių sudarymo, t. y. įtraukus juo į viešąjį kadastrą 2013 metais (t. 1, b. l. 27-28, t. 2, b. l. 47-50), dėl ko ekspertas žemės sklypą Nr. 1 sąlyginai padalino į pramonės ir sandėliavimo objektų teritoriją (70 proc.) ir bendro naudojimo teritoriją su spec. statiniais (30 proc.) (t. 3, b. l. 81). Remiantis nurodytu, darytina išvada, kad eksperto išvadą lėmė žemės pakitimai (kompetentingų institucijų išvados dėl kultūros paveldo objektų ir atitinkami registro duomenys), apie kuriuos nebuvo žinoma sandorių sudarymo metu. Todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas daugiau tikėtinai išvadai, kad ginčijamų žemės sklypų vertė galėjo būti labiau panaši arba būti verčių vidurkiu, kuri nurodyta turto vertintojo UAB „Kaunas Real Estate“ vertės nustatymo pažymoje. Nurodomą aplinkybę iš dalies patvirtina ir turto vertintojo UAB „Liturta“ išvada dėl preliminarios žemės sklypo Nr. 1 turto vertės (2 568 000 Lt), kurios pagrindu bankas, šios išvados nekvestionuodamas, suteikė atsakovui UAB „Adagrus“ finansinę paskolą žemės įsigijimui (CPK 185 straipsnis).
Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė V. I. iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sąžininga turto turėtoja, kadangi apie kultūros paveldo statinius atkuriant nuosavybės teises į žemę jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Nurodomą aplinkybę patvirtina ne vien atsakovės paaiškinimai, bet ir Nekilnojamojo turto registro duomenys bei administracinių teismų sprendimai ( t. 1, b. l. 191-198, t. 2, b. l. 133-144; t. 3, b. l. 85-86). Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2010 m. lapkričio 5 d. specialisto išvados Nr. 5-2/173 „Dėl UAB „Adagrus“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ matyti, kad sandorių sudarymo metu įmonė buvo moki, dirbo pelningai ir 2008 finansinius metus baigė turėdama 1 331 907 Lt pelno; iš V. I. įgyti žemės sklypai buhalterinėje apskaitoje apskaityti kaip pirktos prekės, skirtos perparduoti, taigi vykdant veiklą ir siekiant tikslų, numatytų įmonės steigimo dokumentuose (įstatuose); žemės sklypų įsigijimo ir atsiskaitymo su pirkėju (V. I.) faktai tinkamai registruoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose (t. 1, b. l. 124-159). Aptariamam kontekste pažymėtina, kad ieškovas teismo posėdžiuose įrodinėjo, jog 650 000 Lt apmokėjimo už žemės įgijimą aplinkybė nėra tinkamai patvirtinta, kadangi sudarant sandorį pas notarą, ši pinigų sumą atsakovei nebuvo perduota. Teismas atmeta šiuos ieškovo argumentus, visų pirma - kaip teisiškai nereikšmingus, kadangi tokiu būdu būtų pažeistos ne įmonės, o atsakovės V. I. teisės, tačiau pretenzijų dėl to ji nėra pareiškusi, ir antra – kaip nepagrįstus, kadangi šie ieškovo teiginiai prieštarauja jau minėtiems oficialiems rašytiniams įrodymams (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Apibendrinant tai, kas nurodyta, ir atsižvelgiant į sutarčių sudarymo laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) bei nenustačius teisinių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad ginčijami sandoriai prieštaravo įstatymams, teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad minėti sandoriai prieštaravo įmonės tikslams ir atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus ieškovo argumentus, jog abu atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi. Kiti ieškovo patikslintame ieškinyje nurodyti teiginiai apie sudarytų sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.80, 1.81 straipsniai) yra deklaratyvūs ir neparemti šias aplinkybes patvirtinančiais faktiniais bei teisniais argumentais ir įrodymais, dėl ko teismas atmeta šiuos ieškovo argumentus kaip neįrodytus (CPK 178 straipsnis).
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi įstatymas numato, kad besikreipiantis į teismą asmuo turi laikytis įstatyminės ieškinio pareiškimo tvarkos, kuri užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti jo pažeistas teises. Minėta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovams, nurodydamas kad tokiu būdu siekia apginti tiek įmonės, tiek savo turtinius interesus, dėl ko yra pagrindas spręsti, kad ieškinys pareikštas ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Paulina). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.
Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Minėta, kad nenustačius teisinių pagrindų atsakovų nesąžiningumui konstatuoti, laikytina, kad neegzistuoja ir vieną iš privalomų actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Taigi nenustačius šios sąlygos, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu. Be to, ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė ir neįrodinėjo kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius; skolininko nemokumo dėl ginčijamų sandorių sudarymo arba kitaip pažeistų kreditoriaus teisių (CK 6.66 straipsnio 1 dalis), dėl ko spręstina, kad ir šios actio Paulina taikymo sąlygos nebuvo įrodytos (CPK 178 straipsnis).
Be to, teismo vertinimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o jo nurodytas ieškinio termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis nėra pagrindo.
CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis, nes teismas, pripažinęs, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, turi teisę jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.). Įstatymas nenumato konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo ir kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, į ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio mėn. 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-39, 10 p., Teismų praktika 18). Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas įmonės kreditoriumi tapo 2010 m. lapkričio 11 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas J. G. 362 000 Lt dydžio finansinis reikalavimas bankroto byloje, o ieškinį padavė teismui 2013 m. birželio 20 d. Pažymėtina, kad su tapačiu ieškiniu, tik kitu teisiniu ieškinio pagrindu, ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovams BUAB „Adagrus” ir V. I., ieškovo ieškinys buvo atmestas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog sudarant ginčijamus 2007 m. rugpjūčio 10 d. ir 2007 m. gruodžio 29 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius, juose dalyvavo ne tik sandorio šalys, bet jų sudarymui tiesiogiai tarpininkavo pats ieškovas, gaudamas už tai iš atsakovės V. I. sutartą atlygį. Todėl yra pagrindas išvadai, kad apie ginčijamus sandorius ieškovas žinojo gerokai anksčiau, nei tapo įmonės kreditoriumi (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Remiantis nurodytu ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, o atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, teismas konstatuoja, kad ieškovas praleido įstatymu nustatytą terminą pažeistai teisei apginti be svarbios priežasties, dėl ko prašymas atnaujinti praleistą terminą atmestinas, konstatuojant, kad actio Pauliana teisių gynimo institutas negali būti taikomas, kadangi praleistas ieškinio senaties terminas.
Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, tenkinti ieškovo ieškinį jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl ko ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo UAB „Adagrus“ argumentais, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, nes akivaizdžių nesąžiningo ieškinio požymių teismas nenustatė. Todėl atsakovo reikalavimas skirti ieškovui baudą atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovo ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal CPK 93, 98 straipsnių taisykles. Atsakovus byloje atstovavo advokatai, kurie prašė priteisti jų atstovaujamiesiems iš ieškovo už konsultacijas, procesinių dokumentų surašymą ir atstovavimą teisme 1063,88 Eur (UAB „Adagrus) ir 2316,96 Eur (8000 Lt) (V. I.) (t. 4, b. l. 143-146, 177-181). Atsižvelgdamas į bylos apimtį, jos nagrinėjimo trukmę ir į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, prašomos priteisti sumos neviršija Rekomendacijų nustatytų dydžių, todėl prašymai pripažintini pagrįstais (CPK 98 str.). Nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei ieškovas yra atleistas įstatymu (CPK 83 str. 1 d. 9 p.), todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 – 270 straipsniais, teisėjas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovams V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2316,96 Eur, o UAB „Adagrus“ (į. k. 135891294) – 1063,88 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti byloje laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. liepos 16 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimis.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.