Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei L. G. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovė prašė ieškinį atmesti ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas, paaiškino procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Ieškovė papildomai paaiškino, kad apie įvykį sužinojo vėliau (gal po kelių dienų) iš savo vyro. Iš įvykio vietos pasišalinti neturėjo jokio tikslo, nesuprato, kad kažką kliudė. Požeminėje aikštelėje važiavo lėtai, ieškojo parkavimo vietos, todėl pristabdydavo. Policijos įstaigoje tiriant įvykį apie padarytą žalą nieko nebuvo kalbama. Apie tai, kad padaryta žala, sužinojo tik gavusi pretenziją iš draudiko. Atsakovės atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad ieškovė atsakovės pasišalinimą iš įvykio vietos grindžia prielaidomis, nes iš pateikto vaizdo įrašo nematyti, kad atsakovė suprato kažką kliudžiusi, visos transporto priemonės važiavo lėtai. Nors ieškovė nurodo, kad skaičiavo amortizaciją, tačiau iš pateiktų įrodytų to nustatyti nėra galimybės, pateiktas įrodymas neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 6 d. atsakovė L. G. požeminėje aikštelėje, esančioje Saltoniškių g. 9, Vilniuje, vairuodama automobilį KIA SPORTAGE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neįvertino vairuojamos transporto priemonės su stogo bagažine aukščio, kliudė aikštelėje buvusį vamzdį ir jį apgadino (16.6 – 16.7 e. b. l.). Transporto priemonės KIA SPORTAGE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas ieškovę (16.5 e. b. l.).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 852,52 Eur išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka, nes atsakovė pasišalino iš eismo įvykio. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė 2020 m. sausio 31 PVM sąskaitos – faktūros Nr. CSE20-00122 (16.18 e. b. l.) ir 2020 m. sausio 31 d. atliktų darbų perdavimo – priėmimo akto (16.19 e. b. l.) pagrindu išmokėjo UAB „Panorama LT“ išmokėjo 852,52 Eur sumą (16.20 e. b. l.).

Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei už padarytą žalą atsirasti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ir žalos dydį (CK 6.249 straipsnis); neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 straipsnis); kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 straipsnis); priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir dėl jų kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir kilusią žalą (CK 6.249 straipsnis) turėjo pareigą įrodinėti ieškovas, o paneigti kaltę dėl žalos padarymo ir tokiu būdu išvengti atsakomybės – atsakovė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795(toliau – Taisyklės), 59.4. punktas numato, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas, apie eismo įvykį privalo nedelsdamas pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Pagal Taisyklių 60.1 punktą, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 100 procentų išmokėtos draudimo sumos iš valdytojo, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse (toliau – KET) nustatytais atvejais. Taisyklių 63 punktas numato, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos.

Aiškindamas ir taikydamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nebūtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-650-686/2015). Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovas, t. y. draudikas, išmokęs nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

Nagrinėjamoje byloje atsakovei nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už minėtų KET punktų pažeidimus. Atsakovei 2019 m. rugpjūčio 16 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu, kuriame nurodyta, jog atsakovė, pažeisdama kelio ženklo (ribotas aukštis) reikalavimą, neįvertino aukščio, kliudė ir apgadino vamzdį, todėl pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, atsakovei administraciniu nurodymu paskirta 15 Eur bauda, pagal ANK 417 str. 8 d. – 5 Eur bauda (34.3, 34.1434.17 e. b. l.). atsakomybę už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos reglamentuoja ANK 426 straipsnis. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo medžiagos, atsakovei nebuvo taikoma atsakomybė už šio straipsnio pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovės pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybė nenustatyta administracinio teisės nusižengimo byloje, ši aplinkybė nėra preziumuojama, todėl būtent ieškovei tenka įrodinėjimo našta įrodyti šiuos atsakovės neteisėtus veiksmus kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė nurodė, kad atsakovė eismo įvykio metu vairavo automobilį su stogo bagažine, todėl turėjo būti itin atidi ir atsargi, įvertindama transporto priemonės aukštį, įsitikinti, kad važiuoti yra saugu. Nėra teisinio pagrindo vertinti ieškovo argumentų apie atsakovės nepakankamą atidumą įvažiuojant į požeminę aikštelę ir neįvertinant automobilio su stogo bagažine aukščio. Pažymėtina, kad ieškovė yra apdraudusi transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę ir šioje byloje sprendžiama dėl atsakovės atsakomybės ne už automobilio apgadinimą, kaip tokį, bet už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Tai reiškia, kad ieškovės argumentai dėl atsakovės atidumo vairuojant, o ne apie atsakovės suvokimą apie eismo įvykio faktą, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl atsakomybės už pasišalinimą iš įvykio vietos.

Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė suprato, kad įvyko eismo įvykis, t. y. kad ji suvokė kliudžiusi automobiliu vamzdį ir, nepaisant to, pasišalino iš įvykio vietos. Nors ieškovė tvirtina, kad tokią aplinkybę patvirtina vaizdo įrašas, tačiau su tokia pozicija nesutiktina. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomi argumentai analizuojant vaizdo įrašą yra paremti tik prielaidomis ir interpretacijomis. Pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. būtent suvokimo, kad įvyko eismo įvykis (automobilio ir kito objekto kontaktas) ir kad dėl to atsakovei atsirado pareiga sustoti bei rasti apgadinto objekto savininką arba iškviesti policiją. Iš ieškovės pateikto vaizdo įrašo matyti, kad atsakovės vairuojamo automobilio stogo bagažinė kliudė pakabintą apsauginę lentelę, kuri kontakto su automobilio bagažine metu palinko link vamzdžio, o po kontakto iš karto atsistatė į buvusią padėtį. Pažymėtina, kad tiesioginis automobilio stogo bagažinės ir vamzdžio kontaktas nėra užfiksuotas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad į pravažiavimą po vamzdynu yra išsukama iš kito pravažiavimo (sukama į kairę), iš karto, pravažiavus vamzdyną, yra posūkis į kairę. Natūralu, kad tokioje vietoje automobiliai nevažiuoja greitai, dar daugiau – natūralu, kad ieškant parkavimo vietos ne tik kad nėra didelio greičio, bet yra dažnai stabtelima siekiant įvertinti, ar artimiausiame pravažiavime yra galima laisva vieta pastatyti automobilį. Be to, iš atsakovės pateiktų nuotraukų (34.18-34.20 e. b. l.) matyti, kad automobilio stogo bagažinės apgadinimas po kontakto su apsaugine lentele (ar vamzdžiu) yra itin nežymus. Toks vizualiai nežymus apgadinimų, matomų atsakovės pateiktose nuotraukose mastas neleidžia teigti, kad atsakovė galėjo ir turėjo pastebėti ir suvokti (ar išgirsti) įvykusį kontaktą.

Iš atsakovės nuoseklių paaiškinimų teismo posėdžio metu, taip pat administracinio nusižengimo byloje esančio paaiškinimo (34.9 e. b. l.), vaizdo įrašo nustatyta, kad atsakovė po eismo įvykio, priešingai nei teigia ieškovė, nesustojo. Kaip jau minėta, iš vaizdo įrašo matyti, kad atsakovės automobilis stabtelėjo, bet akivaizdu, kad automobilis stabtelėjo ne dėl tariamai pajusto susidūrimo, o dėl to, kad atsakovė iš karto suko į kairę. Teismas sutinka ir su atsakovės argumentais, kad ji neturėjo jokio tikslo pasišalinti iš įvykio vietos, nes jos vairuojama transporto priemonė buvo apdrausta galiojančiu valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima labiau tikėti, jog atsakovė suvokė ar galėjo suvokti apie padarytą eismo įvykį ir nepagrįstai pasišalino iš įvykio vietos, t. y. atsakovo veiksmų negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Taigi, nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka negali būti tenkinamas.

Be to, turi būti įvertinta ir tai, kad byloje nėra pakankamų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl ieškovės patirtos padarytos žalos ir priežastinio kaip civilinės atsakomybės sąlygų. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad byloje trūksta duomenų, patvirtinančių atsakovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį. Žalos faktui ir priežastiniam ryšiui įrodyti ieškovė pateikė keletą apgadinto vamzdžio nuotraukų, PVM sąskaitą – faktūrą, darbų perdavimo priėmimo aktą. Nei PVM sąskaitoje - faktūroje, nei darbų perdavimo – priėmimo akte nėra tiesioginių nuorodų, jog vamzdis buvo remontuojamas būtent dėl atsakovės padarytų apgadinimų. Iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti nei kada ieškovės įgaliotas asmuo apžiūrėjo įvykio vietą ir apgadintą vamzdį, kokie konkretūs vamzdžio apgadinimai buvo nustatyti, kokius darbus reikia atlikti siekiant atstatyti į buvusią iki pažeidimo būklę, kokių medžiagų tam reikia. Dar daugiau, iš į bylą pateiktų įrodymų nėra galimybės ne tik nustatyti, kokie konkretūs vamzdžio apgadinimai buvo padaryti, taip pat to, ar sąskaita išrašyta iš remonto darbai atlikti siekiant pašalinti atsakovės padarytus vamzdžio apgadinimus. Apibendrinant, ieškovei nepateikus duomenų apie užfiksuotus ir nustatytus defektus, nėra galima susieti pateiktos PVM sąskaitos - faktūros, darbų perdavimo – priėmimo akto ir atsakovės neteisėtų veiksmų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė nepateikė ir nukentėjusio asmens pretenzijos, iš kurios būtų galima spręsti apie pagrindą ieškovei mokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Pagal įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus), nagrinėjamoje situacijoje daroma išvada, jog ieškovė neįrodė, jog nukentėjusiam asmeniui išmokėta 852,52 Eur draudimo išmoka buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės neteisėtais veiksmais. Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovė neįvykdė ir pareigos įrodyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygas – žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė iš esmės neatlikusi tyrimo ir ją atlikusi paviršutiniškai, neįvertinusi, ar atsakovės neteisėti veiksmai (vamzdžio apgadinimas), yra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusio asmens patirtomis išlaidomis vamzdžio remontui, išmokėjo draudimo išmoką, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė, pati elgėsi apdairiai ir rūpestingai ir tokiais savo veiksmais prisiėmė tokio elgesio neigiamų pasekmių atsiradimo riziką. Pagal jau suformuotą teismų praktiką vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas tenkinti regresinį reikalavimą.

Nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, taip pat ieškovei neįrodžius kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), darytina išvada, kad nėra pagrindo regreso tvarka priteisti ieškovei išmokėtą draudimo išmoką, todėl ieškinys netenkintinas (CPK 178 str.).

Kiti šalių argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Atsakovė šioje byloje patyrė 980 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus. Šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir realios, būtinos, jų dydis neviršija maksimalių rekomenduotinų advokato pagalbai apmokėti nustatytų dydžių. Apibemdrinant, ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistina 980 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).

Byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 92 str., 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 264, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ , j. a. k. 304080146, atsakovės L. G., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 980 Eur (devyni šimtai aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.