- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-295-316/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Vytautas Kursevičius, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- Š. P.
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Kursevičiaus, Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo Š. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, pripažintas katu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 281 straipsnio 7 dalyje, ir nubaustas 75 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – 6 mėnesiai laisvės apribojimo ir 75 MGL dydžio (3 750 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – 4 mėnesiai laisvės apribojimo ir 50 MGL dydžio (2 500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 6 dalies 3 punktu, paskirti įpareigojimai per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje. Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas 2018 m. sausio 31 d. - viena para ir laikyta, kad neatliktoji baudos dalis yra 48 MGL (2 400 Eur). Baudos sumokėjimo terminas nustatytas 6 mėnesiai. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 7 punktais, 68, 72 straipsniais, skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, konfiskuotas automobilis „Audi A6“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. Š. P. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2018 m. sausio 7 d., apie 20 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kambaryje tyčia kumščiu sudavė vieną kartą sugyventinei V. S. į krūtinę bei tris kartus į veidą, dėl ko ji nugriuvo ant grindų, po to keliu spyrė vieną kartą į krūtinę, vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairės rankos žastą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodinę kraujosruvą kairiojo žasto išorinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje ir kairės pusės viršutinio I danties vainiko nuskilimą.
Be to, Š. P. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, būtent: 2018 m. sausio 31 d. apie 2.20 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje vairavo lengvąjį automobilį „Audi A6“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,53 ‰ (promilės) etilo alkoholio, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. P. prašo, skirti teismo psichiatrinę-narkologinę ekspertizę, pavedant jai atsakyti į klausimą, ar 2018 m. sausio 31 d. kaltinamasis Š. P. nebuvo laikino psichikos sutrikimo - patologinio girtumo būsenoje. Prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 11 d. nuosprendį ir Š. P., padariusį nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 281 straipsnio 7 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduoti jį laiduotojo K. P. atsakomybei be užstato vienerių metų laikotarpiui, panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - K. P. priklausančio automobilio „Audi A6“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą ir sutrumpinti baudžiamosios poveikio priemonės - draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą.
2.1. Nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, neatsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
2.2. Teigia, kad teismas, spręsdamas dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, nesprendė subjektyvinės pusės klausimo, nors kaltinamasis pripažino kaltę, tačiau iš byloje esančių duomenų yra pagrindas spręsti, kad jis savo veiksmų nesuprato ir negalėjo jų valdyti.
2.3. Atkreipia dėmesį, jog BK 17 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nurodo, kad jam yra diagnozuota priklausomybė alkoholiui, po pirmosios nusikalstamos veikos padarymo jis gydėsi, tačiau 2018 m. sausio 30 d., jis pavartojo alkoholio. Apeliantas nurodo, kad kaltę pripažino, bet aplinkybių nepapasakojo motyvuodamas, jog jam gėda, tačiau jis jokių to vakaro aplinkybių neprisimena. Teigia, kad iš liudytojų parodymų jam tapo žinoma, kad jis buvo bare Lyros g., o po to jį policijos pareigūnai sustabdė vairuojantį Tilžės g. Apelianto manymu, teismas, žinodamas apie jo tokią ligą, privalėjo imtis visų įstatymų numatytų priemonių bet kokioms abejonėms dėl jo sveikatos būklės pašalinti. Pažymi, kad specialistai išskiria ne tik fiziologinį apsvaigimą nuo alkoholio, kuris yra traktuojamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet ir patologinį apsvaigimą, kuris labai skiriasi nuo įprastinio alkoholinio apsvaigimo. Teigia, kad teismas prieš spręsdamas dėl katės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, turėjo paskirti teismo psichiatrijos-narkologinę ekspertizę ir išsiaiškinti, ar jis 2018 m. sausio 30–31 naktį nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje - patologiniame girtume. Mano, kad nepašalinus šios abejonės dėl nusikaltimo subjektyvinės pusės, nėra pagrindo jį pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.
2.4. Nurodo, kad jis kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, prašė teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau teismas pažymėjo, kad Š. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį dėl pirmosios šioje byloje jam inkriminuotos veikos, jis padarė antrąją šioje byloje jam inkriminuotą veiką. Pažymi, kad antrosios nusikalstamos veikos aplinkybės šioje byloje nebuvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos. Teigia, kad vadovaujantis teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotas, o ne formalus jo baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimas.
2.5. Apeliantas teigia, kad baudžiamasis įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo taikyti turto konfiskavimą – BK 42 straipsnio 6 dalis. Nurodo, Konstitucinio Teismo nutarimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d.), mini EŽTT išsakytą poziciją dėl turto konfiskavimo.
2.6. Pažymi, kad jam skirtas automobilio konfiskavimas atlieka bausmės paskirtį, nes jis pinigine išraiška yra didesnis nei jam paskirta bauda, o bausmė paskirta ne tik jam, bet ir jo tėvui, automobilio savininkui, negalėjusiam net numanyti, kad sūnus padarys nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, automobilio konfiskavimas, taikomas kartu su dar viena baudžiamojo poveikio priemone - uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų.
2.7. Pasak apelianto, teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, visiškai neindividualizavo šios baudžiamojo poveikio priemonės termino, nes jis tokią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, pripažino kaltę, savo poelgį vertina kritiškai, todėl mano, kad yra pagrindas jam skirti minimalų šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo Š. P. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo Š. P. gynėja advokatė Daiva Balčiūnienė prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Š. P. apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino sutrumpinimo bei turto konfiskavimo panaikinimo.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)
6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad Š. P. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta paties nuteistojo nuoširdžiu prisipažinimu, nukentėjusiosios, liudytojų duotais parodymais bei kitais bylos rašytinėje medžiagoje esančiais teismo ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos išvada. Nuteistasis Š. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
7. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016 ir kt.).
8. Tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtina, kad jis būtų pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką, yra išaiškinęs, kad asmuo laikomas pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs, pvz.: nors asmuo padarė dvi pakartotines veikas, tačiau dėl pirmosios suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas; asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; asmuo anksčiau buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą bausmę; asmuo anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ir nors bausmės neatliko, tačiau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas; asmuo atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pritaikius jam amnestiją arba suteikus malonę; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnę veiką Lietuvos Respublikos BK 36, 37, 39, 39¹, 93 straipsnių numatytais pagrindais; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis per vienerius metus padarytų nusikalstamą veiką ar be pateisinamų priežasčių nevykdytų teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų bei tvarkos; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis laidavimo metu būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008 m. ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
9. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad Š. P. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2018 m. sausio 9 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi, nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja V. S. (I t., b. l. 132–134). Teisėjų kolegijos nuomone, įvykdytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, kiti bylos duomenys, nuteistąjį Š. P. charakterizuoja kaip linkusį nesilaikyti įstatymų ir visuomenei priimtinų moralės normų, kuriam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas teigiamos įtakos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nepraėjus vieneriems metams, nuteistasis Š. P. padarė kitą nusikalstamą veiką, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra teisinio pagrindo Š. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino (BK 68 straipsnis)
10. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Ši baudžiamojo poveikio priemonė paprastai skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014). Uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas Š. P. paskyrė draudimą vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo šios baudžiamojo poveikio priemonės termino, nes jis tokią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, pripažino kaltę, savo poelgį vertina kritiškai, todėl mano, kad yra pagrindas jam skirti minimalų arba trumpesnį šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą.
11. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad Š. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasi specialia teise, t. y. Š. P. pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A6“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2.53 promilės alkoholio. Taigi teise vairuoti transporto priemones Š. P. uždrausta naudotis pagrįstai. Apeliaciniu skundu neginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo Š. P. teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jo trukme – uždraudimu vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, prašant taikyti trumpesnį ar minimalų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą.
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dvejų) metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios Š. P. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad Š. P. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas (jo kraujyje rasta 2.53 promilės alkoholio), dėl to jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, bet pagal BK nuostatas. Nors dėl neteisėtų Š. P. veiksmų nebuvo padaryta jokia žala ir nebuvo sužaloti jokie asmenys, teisėjų kolegija neabejoja, kad tokiais savo veiksmais Š. P. kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei savo paties sveikatai ar net gyvybei. Nagrinėjamu atveju savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos Š. P. pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, ankščiau neteistas (II t., b. l. 119–121), baustas administracine tvarka (II t., b. l. 128–130), neturi administracinių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Š. P. 2 (dvejų) metų vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą ir pagrindo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą nėra.
13. Taip pat pažymėtina ir tai, kad kiekvienu atveju, sprendžiant kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu. Žmogaus teisių laikymasis baudžiamojo proceso metu garantuojamas ne vien tik įstatymuose nustatant kokios priemonės kokiais atvejais gali būti taikomos, bet ir kiekvienu konkrečiu prievartos priemonių taikymo atveju, vadovaujantis proporcingumo principu. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones. Nagrinėjamu atveju, įvertinus anksčiau išdėstytas Š. P. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymas trumpesniam nei dvejų metų laikotarpiui neabejotinai neatitiktų aptarto proporcingumo principo reikalavimo, dėl to keisti šios Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžio dalies Š. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl automobilio konfiskavimo (BK 72 straipsnis)
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistojo tėvui K. P. priklausančio automobilio konfiskavimo, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui ir daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to Š. P. buvo pagrįstai skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.
15. Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat paimti turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Sutinkamai su BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, kad užteisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.
16. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymima, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Siekiant nustatyti, ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, turi būti įvertinamos visos reikšmingos turto panaudojimo nusikalstamos veikos darymo procese aplinkybės.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis Š. P. vairavo automobilį „Audi A6“ būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 2.53 promilės alkoholio (II t., b. l. 31). Taigi neginčytina, kad inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas nuteistajam vairuojant automobilį „Audi A6“, kuris nuosavybės teise priklauso jo tėvui K. P.. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog BK 281 straipsnio ir ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik, formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio.
18. Atsakant į apelianto skundo argumentą, jog bausmė paskirta ne tik jam, bet ir jo tėvui, automobilio savininkui, atkreiptinas dėmesys jog pirmosios instancijos teisme pats minėto automobilio savininkas sutiko, kad geriau būtų konfiskuotinas automobilis, o ne konfiskuota iš nuteistojo minėto automobilio vertę atitinkanti pinigų suma (III t., b. l. 4). Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, nustatė ir ilgesnį baudos sumokėjimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo automobilį „Audi A6“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nes jis buvo nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo priemonė.
Dėl kitų skundo argumentų
19. Nuteistasis Š. P. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, prieš spręsdamas dėl kaltės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, turėjo paskirti teismo psichiatrijos-narkologinę ekspertizę ir išsiaiškinti, ar jis įvykio metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos - patologiniame girtume. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokio prašymo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nuteistasis nebuvo pateikęs. Taip pat atkreiptinas dėmesys jog patologinio apsvaigimo atsiradimui reikšmę turi ne tik alkoholio poveikis, bet ir patirti praeityje centrinės nervų sistemos susirgimai, galvos smegenų traumos bei kitos priežastys. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad Š. P. praeityje būtų turėjęs minėtų sveikatos problemų, be to, pats nuteistasis yra nurodęs, kad galvos traumų neturėjo, psichinėmis ligomis nesirgo. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka ir dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena, ką jis darė, nenaikina jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės. Pagal BK 19 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis Š. P. pripažino kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nuoširdžiai gailėjosi ir sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, neprašė skirti teismo psichiatrinės-narkologinės ekspertizės, nes, pasak, nuteistojo Š. P. tikėjosi „teisingos bausmės“, t. y. kad bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgdama į bylos duomenis, į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija nuteistojo Š. P. skunde nurodytus argumentus dėl nusikalstamos veikos padarymo esant potologinio girtumo būsenos, vertina kaip gynybinę poziciją, bei atmeta kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius paties nuteistojo pozicijai išsakytai pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo Š. P. apeliacinį skundą atmesti.