Vilniaus apygardos teismo sprendimas

3. Ieškovė yra archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, nuo 1996 metų profesionaliai užsiimanti archeologinių kostiumų rekonstravimu. 2005 metais ieškovė apsigynė disertaciją tema „Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologijos duomenimis (XIII a. – XVI a. pradžia)“, analizuojančią valdovo aplinkos prabangą, to laikotarpio madas, rūbų nešioseną, su tuo susijusius įpročius iki XVI a. 2007 m. šios disertacijos pagrindu ieškovė išleido monografiją. Nuo 2003 metų ieškovė yra Eksperimentinės archeologijos klubo (asociacijos) „Pajauta“ narė, 2006 metais ieškovė įsteigė VšĮ „Vita Antiqua“, 2007 m. įkūrė Vilniaus amatininkų klubą „Dvaro meistrai“. Per VšĮ „Vita Antiqua“ veiklos laikotarpį ieškovė yra parašiusi virš 80 paraiškų įvairiems kultūros sklaidos projektams, festivaliams finansuoti, mokslinėms stipendijoms gauti, tame tarpe ir kostiumologiniams tyrimams bei kostiumų rekonstrukcijai atlikti. 2007 metais VšĮ „Vita Antiqua“ gavo dalinį finansavimą tęstiniam projektui „I–XVI a. archeologinio kostiumo atkūrimas“: 5 000 Lt iš Kultūros rėmimo fondo, 2008 metais – 15 000 Lt (4 344,30 Eur) iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Projektas skirtas I–XVI a. baltų genčių archeologinių kostiumų atkūrimui – archeologinių duomenų rinkimui, sisteminimui ir materialiam senovinių drabužių sukūrimui. Projektas tęstinio pobūdžio, numačius ateityje atkurti visų baltų genčių kostiumus, suskirsčius juos į keturis laikotarpius, kurių kiekvieną atspindėtų viena kostiumų pora – vyro ir moters, taip iš viso kolekciją sudarant iš 72 moksliniu pagrindu materialiai atkurtų kostiumų, turėsiančių didelę kultūrinę-istorinę vertę, kadangi tokių bandymų Lietuvoje iki šiol nėra buvę. Pradėjus vykdyti projektą, VšĮ „Vita Antiqua“ susidūrė su finansiniais sunkumais, neleidžiančiais materialiai pagaminti atkuriamų archeologinių kostiumų. Supratusi, kad visam projektui įgyvendinti pakankamo valstybinio finansavimo tokiai mažai įstaigai niekas neskirs, ieškovė 2008 metais nusprendė ieškoti papildomo finansavimo ir partnerių, savo ištekliais gebančių aprėpti tokio masto projektą ir turinčių galimybę gauti reikiamą valstybinį finansavimą visų baltų genčių kostiumams gaminti. Tinkamu partneriu pasirodė atsakovas, užsiimantis gerokai vėlyvesnių – XIX–XX a. tautinių – kostiumų gamyba, tačiau turintis projektui reikiamą infrastruktūrą, pastovų finansavimą bei savo žinioje laikantis projektui reikalingus audimo meistrus. Dėl šių priežasčių 2008 m. ieškovė partnerystės principais atsakovui žodžiu pasiūlė savo intelektinį produktą – moksliškai pagrįstą senovės baltų genčių drabužių atkūrimo projektą, kuriam reikėjo rasti lėšų ir audimo meistrų; kitų sričių meistrus, reikalingus projekto įgyvendinimui, ieškovė jau buvo numačiusi. Atsakovo direktorius S. L. sutiko bendradarbiauti, skiriant dalinį finansavimą. Abi pusės sutarė, kad sukurta kolekcija bus saugoma ir eksponuojama LNKC, kaip valstybinį statusą įgijusi vertybė. Projektas bendru šalių sutarimu vykdytas etapais 2008–2013 m., gaunant valstybinį finansavimą ir atgaminant vienos arba dviejų pasirinktų baltų genčių kostiumus (kolekcijas) per metus. Ieškovė neatlygintinai sudarinėjo kostiumų sąmatas atskiros genties drabužių kolekcijos gamybai, ruošė paraiškas (projektus) valstybės finansavimui gauti, kurios atsakovo vardu buvo teikiamos Kultūros rėmimo fondui ir Kultūros ministerijai. Gavus valstybės finansavimą, ieškovė teikė mokslinę ir vizualinę medžiagą, reikalingą archeologiniams kostiumams gaminti – savo kurtus kostiumų brėžinius (eskizus) su jų detalėmis ir aprašais, archeologinių radinių nuotraukas, reikiamų gaminių parametrus ir kitas charakteristikas; tiesiogiai (aksesuarų gamintojams) ir per tarpininkus (tekstilės gamintojams) skirstė darbus ir vykdė visų jų priežiūrą, siekiant, kad galutinis kostiumų vaizdas atitiktų pirminę idėją. Galiausiai, meistrų pagal užsakymą pagamintus gaminius ieškovė sukomplektuodavo į vieną visumą – konkretų kostiumą ir jų kolekciją. Atsakovas teikė papildomą finansavimą tekstilės darbams atlikti, įsipareigojo sandėliuoti ir prižiūrėti jau pagamintus kostiumus; atsakovo darbuotoja, tekstilės dizainerė D. K., buvo paskirta kuruoti audimo ir siuvimo darbus (perduoti LNKC žinioje turimiems amatininkams ieškovės nurodymus dėl audinių spalvų, raštų, drabužio silueto ir kt.), pasirūpinti kostiumų išvalymu ir sutvarkymu po jų viešų pristatymų bei juos tinkamai sandėliuoti savo darbo patalpose. Šio susitarimo pagrindu bendromis pastangomis tęstas valstybės jau dalinai finansuotas VšĮ „Vita Antiqua“ projektas „I–XVI a. archeologinio kostiumo atkūrimas“, kuris buvo įgyvendintas 2009 metais – sukurti 12 lietuvių genties archeologinių kostiumų, kuriuos ieškovė pirmą kartą pristatė 2009 m. liepos 4 d. Dainų šventės metu atsakovo patalpose.

4. Kadangi pirmoji kolekcijos dalis susilaukė didžiulio visuomenės dėmesio ir pripažinimo, projektas tęstas tais pačiais bendradarbiavimo principais, ieškovei skaičiuojant sąmatas ir rašant paraiškas valstybiniam finansavimui nebe per VšĮ „Vita Antiqua“, o per atsakovą. KRF ir Kultūros ministerija tarp 2010 m. ir 2014 m. finansavo visas ieškovės parašytas paraiškas šio projekto finansavimui, atsakovas skyrė papildomų lėšų tekstilės darbams. Tokiu pagrindu 2010-2011 metais buvo sukurti 8 kuršių genties kostiumai, 2012 m. – 8 žemaičių ir 8 jotvingių genties kostiumai, 2013 m. – 8 aukštaičių kostiumai. Iki 2014 m. Dainų šventės planuota sukurti dar dvi kolekcijos dalis – po 8 žiemgalių ir sėlių genčių kostiumus.

5. Visi ieškovės archeologiniai kostiumai yra originalūs ir sukurti remiantis jos pasirinktų mokslinių ir kūrybinių sprendimų visuma: ieškovė apibendrino Lietuvos archeologinių paminklų duomenis ir kiekvieno amžiaus dėvėsenai atspindėti išskyrė būdingiausius to regiono (atskiros baltų genties) papuošalus. Iš jų visumos ieškovė parinko ir sudarė tam tikrą dirbinių komplektą, kuris buvo panaudotas projekto metu vienos genties konkrečiam kostiumui sudaryti. Papuošalai ir kostiumo elementai parinkti taip, kad atskirų amžių ir atskirų genčių kostiumų vaizdas kiek įmanoma labiau skirtųsi tarpusavyje ir profesionalui nekiltų abejonių dėl vaizduojamo istorinio periodo vos pažvelgus į kostiumą. Dėl šių priežasčių visa baltų genčių kolekcija atlieka unikalią edukacinę funkciją: visuomenei galima pristatyti kiekvienos genties drabužių vystymosi etapus ir raidą, rodant kostiumo elementų pokyčius, vykusius keičiantis istoriniams periodams (vertikalusis palyginimas), taip pat sudaroma unikali galimybė palyginti atskirų genčių to paties periodo drabužius tarpusavyje, išryškinant jų tarpgentinius dėvėsenos skirtumus (horizontalusis palyginimas). Ieškovė kolekcijoje išryškino papuošalų funkcionalumo idėją, todėl kiekvienas iš jų kostiume turi konkrečią paskirtį: apyrankės turi prilaikyti rankoves, visos segės ir smeigtukai turi atlikti tvirtinamąją funkciją ir panašiai (iki šiol vyravo tik papuošalų estetinės funkcijos idėja). Kai kuriais atvejais ieškovė sukūrė apskritai naujus, iki šiol niekieno nesugalvotus papuošalų dėvėjimo būdus, pavyzdžiui, antkakles naudoti kaip priemonę, prilaikančią apsiaustą. Ieškovės sprendimu kostiumų tekstilinė dalis taip pat atspindi istorinių periodų raidą: ankstyviesiems amžiams naudota tik vilna, vėlyvesniems – ir linas, taip pat pirmųjų amžių kostiumams naudotos paprastos audimo technikos ir raštai, kurie vėlesniais amžiais sudėtingėja (tai išimtinai ieškovės kūrybinis sprendimas, kadangi archeologiniai duomenys byloja, jog visos šios medžiagos ir visi audimo raštai naudoti visais amžiais). Kadangi apie drabužio siluetą ir kirpimą mokslinių duomenų nėra, ieškovė jį sukūrė remdamasi savo meniniu skoniu, papuošalų funkcionalumo idėja, taip pat lyginamąja medžiaga. Skirtingai negu iki tol visuomenėje vyravęs archeologinio kostiumo vaizdas, visi ieškovės kostiumai yra ryškūs, jų spalvos tarpusavyje suderintos taip, kad atskirai derėtų kiekviena kostiumo pora, vieninga spalvų palete pasižymi ir atskiros genties kolekcija. Visų baltų genčių kostiumų spalvynas parinktas taip, kad atspindėtų pasaulio kryptis, metų laikus ir paros metą (rytas, diena, vakaras, naktis). Dėl šių priežasčių ieškovės kurti kostiumai gerokai vizualiai skiriasi nuo iki tol vyravusio supratimo apie archeologinio kostiumo vaizdą, kartu atlikdami ir unikalią visuomenės edukacinę funkciją.

6. Siekiant pagilinti mokslinį archeologinių kostiumų konstruktyvo pagrįstumą, projekto eigoje 2011 m. ieškovei buvo paskirta valstybės stipendija „Kultūros ir meno kūrėjams“ projektui „Senovės baltų drabužiai I–XIV amžiais“, skirtam senovės baltų genčių ir LDK viduramžių kostiumologiniams tyrimams atlikti, o 2012 metais ši stipendija buvo paskirta dar kartą. Atliktų tyrimų pagrindu ieškovė sukūrė detalius visų 72 planuojamų atkurti kostiumų eskizus, kurie yra prieinami stipendijos ataskaitose Kultūros ministerijoje; dalis jų panaudota kuriant kostiumus projekto su atsakovu metu, o likusi dalis turėjo būti panaudojama ateityje. Per šį laikotarpį, naudodamasi sukauptomis profesinėmis žiniomis ir patirtimi, ieškovė neapsiribojo kostiumų rekonstrukcijos projektu, vykdytu su atsakovu, ir taip pat sukūrė kelias dešimtis kostiumų kitiems kultūros centrams, muziejams, įskaitant Klaipėdos miesto savivaldybės etnocentrą, Kaišiadorių muziejų, Joniškio kultūros centrą ir Joniškio muziejų, taip pat pagal individualius užsakymus kūrė kostiumus įvairiems muzikos kolektyvams ir privatiems asmenims. Remdamasi savo patirtimi, sukaupta moksliniu pagrindu rekonstruojant archeologinius kostiumus, ieškovė aktyviai užsiėmė moksline-leidybine visuomenės šviečiamąja veikla: publikavo bent 5 archeologinio kostiumo rekonstrukcijos metodologiją pristatančius mokslinius straipsnius ir monografijas, taip pat bent 4 mokslo populiarinimo leidinius; ieškovė skaitė mokslinius pranešimus nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose ir seminaruose, dalyvavo įvairiuose archeologinės rekonstrukcijos festivaliuose ir kituose renginiuose. Būdama vienintelė šios srities profesionalė, savo darbais ieškovė išpopuliarėjo visoje Lietuvoje ir užsitikrino savo profesinio vardo žinomumą.

7. Nesutarimai ir įtampa tarp šalių ėmė kilti 2013 m. pabaigoje, kuomet atsakovo darbuotoja D. K. ėmė stipriai vilkinti aukštaičių kolekcijos kūrimo darbus, tačiau atsakovo direktorius tuo apkaltino ieškovę bei atsisakė sudaryti sutartį dėl kitos – žiemgalių – kolekcijos sukūrimo, nors ieškovė jau buvo pradėjusi darbus. Atsakovo atstovai taip pat ėmė kištis į kuršių genties kalendoriaus sudarymą ir savo nuožiūra pakeitė ieškovės rašytą autorinį tekstą, tuomet ieškovė atkreipė dėmesį į anksčiau vykdytus atsakovo veiksmus. Paaiškėjo, kad D. K. viešojoje erdvėje jau nuo bendradarbiavimo pradžios sistemingai skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo indėlį projekte, save prisistatydama archeologinių kostiumų dizainere, taip sudarydama vaizdą, kad ji rekonstravo šiuos kostiumus ir yra jų kūrėja-dizainerė, autorė ar bendraautorė. Pirmasis toks mėginimas buvo įvykdytas interviu metu LNKC finansuojamam ir leidžiamam žurnalui „Liaudies kultūra“ 2009 metais J. Š. straipsnyje „Indigo lietuviai“, taip pat 2013 m. J. Š. straipsnyje „Iš istorijos ūkų mėlynuojantys kuršiai“. Ieškovei 2013 m. eksplicitiškai pareiškus protestą straipsnio autoriui J. Š. dėl D. K. interviu pateikto melagingo jos indėlio į projektą neva kaip kostiumų dizainerės, į jos pastabas atsižvelgta nebuvo ir straipsnis buvo atspausdintas su tikrovės neatitinkančia informacija.

8. Nesklandumų kilo ir kuriant lietuvių bei kuršių genčių dėvėseną pristatančius kalendorius, kurių gamybą ir leidybą finansavo atsakovas. Lietuvių genties 2010/2011 m. kalendorių faktiškai sudarinėjo pati ieškovė, jo maketą derindama tiesiogiai nuvykusi pas UAB „Tisena dizainas“ dizainerę M. P., kuri kalendorių sumaketavo pagal ieškovės nurodymus. Ieškovė taip pat kalendoriui parinko visas nuotraukas ir parašė autorinį tekstą, detaliai aprašantį lietuvių genties drabužių dėvėseną bei rekonstravimo ypatumus. Kalendorius atspausdintas jo sudarytoja įrašius ne ieškovę D. S., o D. K., kuri prie jo sudarymo neprisidėjo. D. K. pavardė taip pat buvo įrašyta ir kaip kostiumų dizainerės, taip pasisavinant iškart dviejų objektų – kostiumų ir kalendoriaus – autorystę. 2013/2014 m. Kuršių kostiumų kalendorius kurtas analogiškai, vadovaujantis tokiais pačiais principais ir darbų pasiskirstymu, kadangi juo pristatomi pačios ieškovės kūriniai. Ieškovė parašė tekstą, parinko nuotraukas ir jų išdėstymą, kalendorius maketuotas pagal pirmojo pavyzdį. Tačiau šįkart atsakovo atstovai ėmė elgtis nesąžiningai ir be ieškovės sutikimo jos autorinis tekstas atsakovo direktoriaus nurodymu redaktorių buvo pakeistas ir išspausdintas, nepaisius autorės išreikšto prieštaravimo tekstą pakeisti, kartu iškraipant ir jo turinį bei reikšmę. Šio teksto ištraukos taip pat naudojamos lnkc.lt tinklalapyje, aprašant kuršių genties kostiumus. Taip pat buvo ignoruojamos ieškovės pastabos dėl kuršių kalendoriaus maketavimo bei nuotraukų parinkimo, dėl ko jis buvo išleistas prastesnės kokybės ir netinkamai perteikiamomis idėjomis. Dėl šių priežasčių, jausdama gėdą dėl galutinio rezultato kokybės, ieškovė pareiškė prašymą nerašyti jos pavardės prie kalendoriaus sudarytojų, tačiau į šį prašymą atsižvelgta nebuvo. Be kita ko, prie jos pavardės kaip sudarytoja ir kostiumų dizainerė įrašyta ir D. K., nors nei vieno iš minėtų darbų ji neatliko. 2013 m. lapkritį taip pat paaiškėjo, kad ieškovės rašytas autorinis lietuvių genties kostiumų aprašomasis kalendoriaus tekstas buvo pažodžiui nuplagijuotas, jį sutrumpinant, ir neteisėtai atspausdintas 2012 metų birželio mėnesio žurnale „Pasaulio lietuvis“, pakeičiant tik tam tikras teksto vietas, kad jis neva tiktų kuršių genčiai aprašyti, taip kartu iškreipiant ir mokslinę informaciją. Be kita ko, šio teksto autore nurodoma D. K.. Tekstas viešai prieinamas internetu iki šiol. Straipsnio įžangoje sušmėžavusi ieškovės pavardė klaidina skaitytoją, versdama jį pasitikėti turinio kokybe, kartu grubiai pakertant ieškovės profesinį autoritetą. Šį perdirbtą lietuvių genties aprašomąjį tekstą atsakovas neteisėtai naudoja ir savo svetainėse bei informaciniuose pranešimuose spaudai.

9. Didėjant kostiumo rekonstrukcijos projekto populiarumui atsakovas ėmė sistemingai mažinti ieškovės galimybes kontroliuoti projekto vykdymą, sudarydamas įvairių kliūčių ir slėpdamas jo eigą, kol galiausiai 2013 metų pabaigoje atsakovas atsisakė pratęsti bendradarbiavimą ir pašalino ieškovę iš projekto bei perdavė jį vykdyti kitiems asmenims – vienam iš projekto juvelyrų, archeologui E. B., įsivaizdavęs, kad rekonstruoti archeologinį kostiumą gali bet kuris archeologas. Mėgindama grįžti į projektą ir siekdama toliau vykdyti įpusėtus darbus, ieškovė 2013 m. lapkričio 11 d. raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti ją į projektą, tęsiant anksčiau pradėtą ir iki šiol gerus rezultatus davusį bendradarbiavimą. Atsakovas į šį raštą oficialiai neatsakė. Nebegalėdama bendru sutarimu tęsti projekto ir užbaigti savo kolekcijos, ieškovė kreipėsi į Kultūros ministeriją su prašymu nešališkai išnagrinėti šalių ginčą ir įpareigoti LNKC laikytis bendradarbiavimo susitarimo bei grąžinti ją į projektą, tačiau ginčo išspręsti nepavyko. Galutinai nutrūkus bendradarbiavimui, atsakovas tęsė archeologinių kostiumų gamybą be ieškovės dalyvavimo, neteisėtai atgamindamas valstybės finansuotus žiemgalių genties kostiumus pagal ieškovės parašytą projektą ir sudarytą sąmatą, kostiumų siluetus kopijuodami nuo ankstesnių ieškovės kūrinių, o sėlių genties kostiumus gamindami be valstybinio finansavimo, taip pat kopijuojant ankstesnius ieškovės kūrinius.

10. Nepavykus grįžti į projektą ir ėmus analizuoti atsakovo veiklą, vykdytą projekto metu ir po šalių bendradarbiavimo nutraukimo, paaiškėjo, kad atsakovo direktorius ir D. K. be ieškovės žinios jau nuo 2012 metų vežiojosi ir neteisėtai viešai pristatinėjo ieškovės rekonstruotus kostiumus Lietuvoje ir užsienyje įvairių renginių metu, jų autore pristatydami ne ieškovę, o D. K.. Po ieškovės pasitraukimo iš projekto kostiumų autoriumi imtas įvardyti ir E. B.. Absoliučia dauguma atvejų kostiumai buvo sukomplektuoti neteisingai, pažeidžiant ne tik kostiumo kaip kūrinio vientisumą, bet ir jo kaip mokslinės versijos teisingumą, kenkiant ieškovės profesiniam įvaizdžiui, menkinant jos autoritetą bei žeidžiant jos kaip kūrėjos garbę ir orumą.

11. Dėl nuolatinio D. K. pasivadinimo archeologinio kostiumo dizainere ieškovė 2014 m. kovo 12 d. kreipėsi į Lietuvos archeologijos draugijos valdybą su prašymu pasisakyti dėl nepelnytai titulatūroje naudojamų žodžių „archeologinio kostiumo dizainerė“, juo klaidinant visuomenę ir diskredituojant šios profesijos atstovus. Lietuvos archeologijos draugijos valdyba, 2014 m. kovo 27 d. atsakydama raštu „Dėl archeologinio kostiumo atkūrimo ir sklaidos“, oficialiai išreiškė susirūpinimą kostiumų pristatymo kokybe ir akcentavo tinkamo visuomenės informavimo svarbą. Dėl didelio masto autorystės pasisavinimo ir patirtos didžiulės neturtinės žalos ieškovė kreipėsi į prokuratūrą, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00026-14 dėl autorystės pasisavinimo pagal BK 191 straipsnio 1 dalį. Atsakovo LNKC atstovai, sužinoję apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, staiga Dainų šventės metu ėmė minėti ieškovę baltų genčių archeologinių kostiumų bendraautore ar asmeniu, prisidėjusiu prie kolekcijos sukūrimo, tačiau vis tiek jų autoriais taip pat įvardydami ir D. K., taip pat E. B.. 2014 m. liepos 4 d. didžiausio kostiumus pristatančio renginio metu Valdovų rūmuose D. K. ir vėl buvo įvardyta visų baltų genčių archeologinių kostiumų autore, o kostiumai buvo sukomplektuoti neteisingai. Įpusėjus ikiteisminiam tyrimui, D. K. staiga išsiuntinėjo elektroninius laiškus laikraščių redakcijoms su prašymu pataisyti informaciją dėl kūrinių autorystės, be kita ko, pasiūlydama įrašyti tokį ištaisomąjį tekstą, kuris taip pat neatitinka tikrovės ir dar kartą pažeidžia ieškovės teises. D. K. kreipėsi į ,,Pasaulio lietuvis“ redakciją tik įpusėjus ikiteisminiam tyrimui ir po konflikto dėl šio teksto praėjus daugiau kaip pusmečiui, o po išspausdinimo – net keleriems metams. Straipsnio redakcija sutiko įrašyti pataisymus 2014 m. spalio mėnesio žurnale „Pasaulio lietuvis“, tačiau straipsnis ieškovės buvo ruoštas lietuvių genčiai aprašyti, o atsakovo darbuotojai jį pakeitė taip, kad tekstas neva tiktų ir kuršių genčiai aprašyti, taip visiškai iškraipydami mokslinę informaciją. Pataisant informaciją, kad šį straipsnį su mokslui prieštaraujančiomis klaidomis neva parašė ieškovė, kuri iš tiesų straipsnio nerengė ir apie tai nieko nežinojo, jai padaroma dar didesnė žala, kadangi nekokybišku tekstu paminamas jos kaip mokslų daktarės autoritetas ir prestižas. Melagingą informaciją apie tai, kad D. K. yra archeologinių kostiumų dizainerė, skleidė ji pati tiek viešų renginių metu, tiek privačiai bendraudama su kitais asmenimis ir tai darė sistemingai. 2015 m. sausio 23 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, atsakovas vėl nustojo minėti ieškovę kaip šių kostiumų autorę, nurodydamas, kad autoriais yra D. K. ir E. B., ir toliau kostiumus neteisėtai pristatinėjo viešų renginių metu.

12. Ieškovei pasitraukus iš projekto ir jį perdavus vykdyti E. B., naujasis vykdytojas atliko tik sutartyse atsispindėjusią ieškovės vykdytą funkciją – archeologinės medžiagos rinkimą ir aksesuarų gamybą, įsivaizduodamas, kad kūrybinę kolekcijos kūrimo dalį atliko D. K.. Tokiu būdu D. K., ieškovei pasitraukus iš projekto, tapo atsakinga už kostiumo konstruktyvą ir siluetą, tačiau vietoje naujo originalaus vaizdo kūrimo D. K. tik plagijavo anksčiau ieškovės sukurtus kostiumus, jų kirpimą, pakeisdama tik spalvas ar raštus, kadangi iki tol pati šio darbo nebuvo dariusi.

13. Šiuo metu kostiumai Lietuvos nacionaliniame kultūros centre yra fotografuojami, planuojant be autorės leidimo išleisti juos pristatantį albumą, taip pažeidžiant ieškovei priklausančias išimtines autoriaus turtines teises atgaminti ir viešai skelbti savo kūrinį. Apie šiuos planus atsakovas 2016 m. spalio 25 d. viešai paskelbė savo paskyroje portale facebook, paprašius visų kostiumų fotosesijos nuotraukų, fotografas A. M. jas geranoriškai atsiuntė ieškovės atstovei.

14. Vykdant tarp ieškovės ir LNKC 2008 m. žodinį bendradarbiavimo susitarimą dėl visų baltų genčių drabužių atkūrimo, kasmet bendru sutarimu buvo pasirenkama konkreti atkuriama gentis, ieškovė parašydavo projektą ir sudarydavo sąmatą tos genties drabužių atkūrimui, jį nusiųsdavo atsakovui elektroniniu paštu ir projektą, užpildęs likusias grafas, atsakovas pateikdavo savo vardu Kultūros rėmimo fondui arba Kultūros ministerijai. Gavus finansavimą, tarp ieškovės ir atsakovo dėl kiekvienos genties drabužių kūrimo kaskart buvo sudaroma atskira sutartis, kurių turinys ir dalykas: pirma, kuriant lietuvių genties kostiumus 2008 m. rugsėjo 15 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. F-216 dėl lietuvių genties kostiumų projektų ir 12 moksliniu pagrindu sukurtų eskizų sukūrimo, taip pat 2009 m. sausio 6 d. paslaugų sutartis Nr. R4-712 dėl meistrų (tekstilininkų, juvelyrų, batsiuvių, kalvių, odininkų), gaminančių Dainų šventei archeologinių, istorinių kostiumų kolekcijos detales, konsultacijų; šis vienintelis projektas per LNKC nerašytas, nes buvo jau finansuotas VšĮ „Vita Antiqua“; antra, kuriant kuršių genties kostiumus 2011 m. balandžio 22 d. sudaryta sutartis Nr. R4-484, pavadinta paslaugų sutartimi, kuria susitarta pateikti kuršių genties kostiumo I–XIV gamybai reikalingą vizualinę medžiagą (archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius), vykdyti kuršių genties kostiumo papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūrą (nuo 2011 metų visos atsakovo sutartys buvo formuluojamos kaip paslaugų); trečia, kuriant žemaičių genties kostiumus 2012 m. kovo 14 d. sudaryta sutartis Nr. R4-151, pavadinta paslaugų sutartimi, kuria susitarta pateikti žemaičių genties kostiumo I–XIV gamybai reikalingą vizualinę medžiagą (archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius), vykdyti žemaičių genties kostiumo papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūrą, bei konsultacijas; ketvirta, kuriant jotvingių genties kostiumus 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudaryta sutartis Nr. R4-390, pavadinta paslaugų sutartimi, kuria susitarta pateikti jotvingių genties kostiumo I–XIV gamybai reikalingą vizualinę medžiagą (archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius), vykdyti jotvingių genties kostiumo papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūrą bei konsultacijas; penkta, kuriant aukštaičių genties kostiumus 2013 m. kovo 4 d. sudaryta paslaugų sutartis Nr. R4-91, kuria susitrata pateikti aukštaičių genties I–XIV a. kostiumų gamybai reikalingą mokslinę vizualinę medžiagą (archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius), vykdyti aukštaičių genties kostiumų papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūrą. Šių sutarčių tekstinė išraiška yra siauresnė, negu faktiškai susiklostę šalių tarpusavio santykiai. Pagal kiekvieną iš sudarytų sutarčių dėl kostiumų kūrimo ir faktiškai nusistovėjusius šalių tarpusavio santykius, ieškovė kaskart pateikdavo atsakovui savo kurtus kiekvienos genties kostiumų brėžinius (eskizus) su jų detalėmis ir aprašais bei organizavo kostiumų gamybą viso projekto metu, tiesiogiai skirstydama ir prižiūrėdama aksesuarų gamintojų darbus (pateikdama meistrams reikalingų gaminių išmatavimus, archeologinių radinių nuotraukas, vesdamasi juos į muziejų) ir dažniausiai netiesiogiai, per į projektą atsakovo paskirtą D. K., kuruodama tekstilinę kostiumų gamybos dalį (pateikdama jai visus nurodymus dėl siūlų spalvų, storių ir audinių raštų, įpareigodama paskirstyti darbus skirtingoms audėjoms ir siuvėjoms). Kadangi atsakovas niekada neužsiėmė archeologinėmis rekonstrukcijomis (jomis iki šio projekto Lietuvoje neužsiėmė niekas) ir čia nedirba nė vienas darbuotojas, turintis kompetenciją archeologinio kostiumo rekonstrukcijos srityje, ieškovė vienintelė galėjo atlikti šį sutartyse eksplicitiškai neįvardintą būtent viso projekto vykdymo ir organizavimo darbą, būdama patyrusi ne tik kaip vienintelė Lietuvoje profesionali archeologinių kostiumų rekonstruktorė, bet ir kaip didelę organizacinę patirtį turintis asmuo. Būtent dėl to atsakovas apskritai sutiko bendradarbiauti su ieškove, vykdant šį projektą. Meistrų pagal užsakymą pagamintus gaminius į vieną visumą – konkretų kostiumą ir jų kolekciją – sukomplektuodavo taip pat ieškovė, kadangi buvo atgaminamas jos kurtas kostiumų vaizdas, pagal jos pačios braižytus brėžinius, rašytus projektus ir sąmatas bei meistrams jos pačios paskirstytus darbus. Dėl faktiškai susiklosčiusių šalių tarpusavio santykių, kostiumų kūrimo sutartys, nepaisant to, kad nuo 2011 m. visos jos pavadintos paslaugų sutartimis, yra kvalifikuotinos kaip mišrios, susidedančios iš dviem sutartims būdingų bruožų: 1) autorinės kūrinio užsakymo sutarties dėl kostiumų sukūrimo; ir 2) sutarties dėl kostiumų gamybos priežiūros, konsultavimo ir organizavimo (sutartis įvardinta paslaugų sutartimi). Sudaryti tokią sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų, šalims leidžia sutarčių laisvės principas, tokiu atveju sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei.

15. Tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip autorinė kūrinio užsakymo sutartis, kadangi atitinka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą tokios sutarties turinį. Autorinę kūrinio užsakymo sutartį kvalifikuoja du požymiai: 1) įsipareigojimas sukurti aiškiai apibrėžtą kūrinį pagal sutartyje numatytas sąlygas ir 2) įsipareigojimas perduoti ar suteikti tam tikras autorių turtines teises į sukurtą kūrinį. Pirmoji autorinės sutarties sąlyga – įsipareigojimas sukurti aiškiai apibrėžtą kūrinį. Lietuvių genties kostiumų kūrimui sudarytoje autorinėje kūrinio užsakymo sutartyje kūrinys įvardintas kaip „Lietuvių gentinės bendruomenės I–XVI a. kostiumų projektai; 12 moksliniu pagrindu sukurtų eskizų“. Kitų genčių sutartyse kūrinys kaskart būdavo įvardijamas kaip „... genties I– XIV a. kostiumų gamybai reikalinga mokslinė vizualinė medžiaga“. Nusistovėjusioje šalių tarpusavio santykių praktikoje ieškovė visais atvejais sukurdavo ir pateikdavo atsakovui vienodu būdu išreikštą konkrečios genties archeologinių kostiumų kolekcijos vaizdą, kurį kaskart sudarė 4 poros vyriškų ir moteriškų kostiumų, atspindinčių skirtingus laikotarpius (romėniškąjį, tautų kraustymosi, vikingų ir valstybės formavimosi laikotarpius). Laikytina, kad kūrinys yra įvardytas aiškiai ir suprantamai abiem sutarties šalims. Antroji autorinės sutarties sąlyga – įsipareigojimas perduoti ar suteikti tam tikras turtines teises į sukurtą kūrinį. Nors rašytinėse sutartyse dėl konkrečių autorių turtinių teisių suteikimo eksplicitiškai nesusitarta, šalims buvo savaime suprantama, kad šia sutartimi suteikiama autorių turtinė teisė atgaminti kūrinį (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi tik išnaudojant šią teisę įmanoma pasiekti visų šių sutarčių sudarymo tikslą – pasiūti kostiumus ir pagaminti visas jų detales. Be to, ieškovė sudarinėjo kostiumų sąmatas, parinko ir skirstė meistrams darbus, nurodydama visų reikalingų gaminių išmatavimus ir kitas charakteristikas, meistrus konsultavo proceso eigoje, taip pat pagamintus daiktus priimdavo arba atsisakydavo priimti dėl kokybės trūkumų, kadangi ji buvo atsakinga už netinkamą gaminių kokybę ir eigoje galinčius atsirasti nuostolius, vėliau šiuos gaminius perduodavo atsakovui ir iš jų sukomplektuodavo kostiumus, o galiausiai – ir jų kolekciją. Taigi susiklostę šalių tarpusavio santykiai neatitinka paslaugų sutarties sampratos ir esminės jos sąlygos – paslaugos neturi būti susijusios su materialaus objekto sukūrimu. Šiuo atveju ieškovė, vykdydama viso projekto priežiūrą ir organizavimą, buvo atsakinga už materialaus rezultato sukūrimą – konkrečios genties atskirų kostiumų, jų detalių ir iš jų sukomplektuotos kostiumų kolekcijos pagaminimą ir perdavimą užsakovui. Tokie teisiniai santykiai atitinka rangos sutarties požymius. Tokių tarp šalių susiklosčiusių tarpusavio santykių rezultatas – pagaminta atskiros genties drabužių kolekcija, taip įgyvendinant ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą turtinę kūrinio atgaminimo teisę. Kartais, atsižvelgiant į kūrinio pobūdį ir esmę, autorius gali suteikti teises naudoti kūrinį sutartyje numatytais būdais, tačiau naudojimo veiksmus atlikti gali jis pats. Šiuo atveju ieškovė taip pat pati įgyvendino savo atsakovui suteiktą turtinę teisę atgaminti kūrinį konkrečiu būdu – juos pasiūti, pagaminti detales ir viską sukomplektuoti. Tai nulėmė paties kūrinio pobūdis – moksliniu pagrindu atkuriama archeologinių kostiumų kolekcija yra ypač sudėtingas mokslinis darbas, kurio Lietuvoje iki šio projekto niekas nebuvo daręs ir ieškovė buvo vienintelis asmuo, gebantis šiuos darbus organizuoti, idant jie būtų tinkamai atlikti, tas buvo savaime suprantama abiem sutarties šalims.

16. Pagal mokslinius duomenis kurti archeologiniai drabužiai yra saugomi autorių teisės, kadangi atitinka visus įstatyme įtvirtintus kūriniui keliamus reikalavimus: tai kūrybinis žmogaus intelektinės veiklos rezultatas, jis išreikštas objektyvia forma ir yra originalus. Archeologiniai kostiumai ir jų kolekcija yra žmogaus intelektinės, kūrybinės veiklos rezultatas, kadangi kostiumai buvo sukomplektuoti ne atsitiktiniu, o ieškovės gerai apgalvotu būdu, nepasitelkiant bet kokių automatiškai veikiančių kompiuterizuotų priemonių. Kūriniai (archeologiniai kostiumai) yra išreikšti objektyvia forma. Pirmą kartą kūriniai buvo atgaminti pieštinių eskizų pavidalu, t. y. objektyvia, kitiems asmenims suvokiama forma, nuo jų sukūrimo atsiranda autorių teisių apsauga. Pagal šiuos eskizus kostiumai buvo atgaminti antrą kartą – materialiai juos pasiuvant, pagaminant atskiras jų detales ir ieškovei sukomplektuojant jas į vieną visumą. Kiekvienas archeologinis kostiumas ir jų kolekcija yra originalūs, nepaisant to, kad visi jie kurti naudojantis visuotinai žinomais, šiuo atveju archeologijos mokslo, duomenimis.

17. Dėl daugybės ieškovės pasirinktų meninių sprendimų, pagal mokslinius duomenis kurti archeologiniai drabužiai atitinka visus kūrinio originalumo kriterijus, kuriuos yra apibrėžęs ATGTĮ ir savo praktikoje yra atskleidęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nustačius, kad kostiumai yra originalus, objektyvia forma išreikštas intelektinės, kūrybinės veiklos rezultatas, jie laikytini kūriniais – autorių teisių objektais, todėl jiems taikoma įstatymų nustatyta teisinė apsauga.

18. Archeologiniai kostiumai buvo ne „atkurti“ pagal žemėje rastus kostiumus, tik pakartojant jų vaizdą, tačiau iš esmės „sukurti“, pateikiant visiškai naują kostiumo vaizdą (įmanoma – niekada neegzistavusį), naudojantis autorių teisės nesaugomais elementais – archeologiniais radiniais. Dėl šių priežasčių ieškovės kurti archeologiniai kostiumai saugomi kaip duomenų rinkiniai, kurie dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas (ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

19. Visos autorių asmeninės neturtinės teisės priklauso ieškovei, kadangi ji sukūrė kiekvieną iš baltų genčių archeologinių kostiumų ir yra jų autorė (ATGTĮ 6 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 4 dalis). Autorių teises ieškovė įgijo kūrinio sukūrimo momentu, kuriuo laikomas pirmasis jo išreiškimas objektyvia, kitiems asmenims suvokiama forma (ATGTĮ 13 straipsnis). Šiuo atveju tai yra pirmasis kostiumų atgaminimas brėžinių (eskizų) pavidalu, kurie buvo ir sutarčių, sudarytų tarp ieškovės ir atsakovo, dalykas; antrą kartą kostiumai buvo atgaminti materialiai juos pasiuvant pagal ieškovės brėžinius ir rekomendacijas, jai pačiai šį procesą ir organizuojant. ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį. Dėl šios priežasties autoriumi ar bendraautoriu nebus laikomas nė vienas asmuo, kuris, gamindamas kostiumų detales, laikėsi ieškovės nurodymų ar instrukcijų ir neįdėjo kūrybinio indėlio į bendrą kūrinį. Juridinis asmuo autoriumi taip pat būti negali, kadangi juo laikomas tik kūrinį sukūręs fizinis asmuo (ATGTĮ 6 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens, t. y. atsakovo, įvardijimas kūrinio autoriumi prieštarauja įstatymui ir pažeidžia neturtines tikrojo autoriaus (fizinio asmens – ieškovės) teises – autorystės teisę ir teisę į autoriaus vardą. Ieškovės tikslas, kviečiant atsakovą bendradarbiauti projekte, buvo siekis gauti būtent materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį, kurią atsakovas projekte ir suteikė, o autorystė, atlikus tik šiuos veiksmus, neatsiranda (ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalis).

20. Visų atsakovo kostiumų pristatymų metu daugybę kartų pažeista ieškovės autorystės teisė, ją pasisavinant, teisė į autoriaus vardą, jo nenurodant ar nurodant netinkamai, o taip pat teisė į kūrinio neliečiamybę, kėsinantis į kūrinį būdais, pažeidžiančiais autorės garbę, orumą ir reputaciją. Šias pažeidimais sukeltos neturtinės žalos dydį pinigais nustato teismas, atsižvelgdamas į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsakovai ieškovės neturtines autorių teises pažeidė planuotai, sąmoningai ir tikslingai, siekdami iš to gauti naudą.

21. Neteisėti ir kelerius metus nuolatos trukę atsakovų veiksmai sukėlė jiems akivaizdžiai naudingus padarinius, o būtent, atsakovas užsitikrino valstybinį finansavimą šiam projektui – kitų genčių gamybai, dėl ko gavo didelę turtinę naudą. Pasisavindami autorių turtines ir neturtines teises atsakovai ieškovės sąskaita gauna nuolatinę naudą iš šių kostiumų naudojimo, nemokėdami ieškovei priklausančio autorinio atlyginimo už bet kokį ATGTĮ įtvirtintą kūrinio naudojimo būdą. Atsakovas tapo matomas visuomenėje, pristatydamas archeologinius kostiumus viešai, taip pat dažnai teikdamas interviu apie juos žiniasklaidai, ieškovės archeologiniais kostiumais vilkintys modeliai eisenose lydi aukštas pareigas užimančius asmenis į renginius ar yra jiems demonstruojami. Išaugo kostiumų nuoma ir iš jos gaunama turtinė nauda ir kt.

22. Autorystės pasisavinimą viešo kūrinio naudojimo metu atstovai atliko eksplicitiškai įvardydami kostiumų autore (dizainere) D. K. žodžiu ar raštu, taip pat konkliudentiniais veiksmais, iš kurių visumos žiūrovui sudaromas įspūdis, kad kostiumų autorė yra D. K.. Apie įvykdytą autorystės teisės pažeidimą, ją pasisavinant, byloja tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai.

23. Atsakovo puslapiuose internete (lnkc.lt ir jų paskyroje portale Facebook) prie nei vieno iš rekonstruotų kostiumų neparašyta jų autorės pavardė, šį autorystės teisės ir teisės į autoriaus vardą pažeidimą atsakovas tęsia kiekvieną dieną. Ieškovės autorystės teisė pažeista ir atsakovo išleistame Lietuvių genties kostiumus reprezentuojančiame kalendoriuje, jo gale, be sutikimo, savavališkai pakeitus informaciją, atsakovui atspausdinant tikrovės neatitinkantį aprašą dėl vaizduojamų kostiumų autorystės: „Kostiumus rekonstravo: dr. D. S., archeologė; D. K., kostiumo dizainerė (archeologiniai kostiumai); R. K., kostiumo dizainerė (istoriniai kostiumai)“. Kostiumų kūrėjomis (bendraautorėmis) pavadinant jų nekūrusius asmenis, pažeidžiama ieškovės autorystės teisė, ją neteisėtai priskiriant ir kitiems asmenims, kurie kolekcijos kūrime atliko techninį-organizacinį vaidmenį. Atsakovo puslapyje pateiktame šio kalendoriaus aprašyme pateikiama dar labiau iškraipyta informacija, ieškovės autorystės nepaminint apskritai: „Kostiumų projekto autorė – archeologė dr. D. S., kostiumų dizainerės D. K. ir R. K.“. Ieškovės autorystės teisė į kuršių genties archeologinius kostiumus pažeista ir atsakovo išleistame Kuršių genties kostiumus reprezentuojančiame kalendoriuje.

24. Ieškovei sužinojus apie daugybę savo kūrinių autorystės pasisavinimo atvejų, atliktų nuo 2012 metų iki pat 2014 metų Dainų šventės, ieškovei pablogėjo sveikata, atsirado skydliaukės navikų, ieškovė dėl atsakovų veiksmų nuolatos jaudinosi ir vartojo nervus raminančius vaistus. Tinkamais savo išimtinių autorių neturtinių teisių gynybos būdais už atsakovų tyčia padarytus pažeidimus ieškovė laiko neturtinės žalos atlyginimą, kurios dydį vertina 96 500 EUR dydžio suma už visus atsakovo 2012-2017 m. tyčia padarytus ieškovės išimtinių neturtinių autorių teisių – teisės į autoriaus vardą ir autorystės teisės, ją pasisavinant, – pažeidimus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktas). Tinkamu savo išimtinių autorių neturtinių teisių gynybos būdais ieškovė taip pat laiko neteisėtų veiksmų nutraukimą ir pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimą, nutraukiant kuršių genties archeologinių kostiumų kalendoriaus platinimo veiksmus ir padarant reikiamus taisymus dėl kūrinių autorystės atsakovo internetiniuose puslapiuose, įskaitant pateikiamų kalendorių aprašų pataisymą, nurodant, kad lietuvių ir kuršių genties archeologinių kostiumų autorė yra tik ieškovė (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktas).

25. Be to, visuose atsakovo atliktuose kostiumų pristatymuose skirtingu mastu ir būdais pažeidžiama ieškovės išimtinė neturtinė kūrinių neliečiamybės teisė, atsakovo atstovams neteisingai sukomplektuojant kostiumus; pažeista kūrinių estetika, kostiumus demonstruojant neišlygintus, netvarkingai aprengtus ir išsitaršiusius. Tokio kostiumo pristatymas ne tik kaip meno kūrinio, bet būtent kaip mokslinės archeologinio kostiumo rekonstrukcijos prasilenkia su moksline etika, daro didžiulę žalą visuomenei, o taip pat ypač grubiai pažeidžia ieškovės kaip mokslininkės ir menininkės autoritetą, profesinę garbę ir orumą, juodina jos per daugelį metų užtarnautą žinomos profesionalios rekonstruktorės vardą. Kūrinio neliečiamybės teisė pažeista ne tik bloga kostiumų komplektacija, į juos kėsinamasi ir netinkamu jų pristatymu, tokiu būdu žiūrovui, renginio objektyviam stebėtojui, į pasąmonę įperšamos netinkamos idėjos apie mūsų kultūrinį paveldą, o kartu ir mintis, kad netinkamu būdu šį paveldą pristato ieškovė, kūrusi pristatomus kostiumus. Kūrinių neliečiamybės teisė pažeista skirtingais būdais, taip ieškovei padarant skirtingo dydžio žalą, iš viso ieškovei padaryta neturtinė žala už visus jai žinomus atsakovų 2012–2017 m. padarytus ieškovės kūrinių neliečiamybės pažeidimus (ATGTĮ 14 straipsnio1 dalies 3 punktas) yra 62 100 EUR. Papildomais tinkamais savo išimtinių autorių neturtinių teisių gynybos būdais ieškovė taip pat laiko neteisėtų veiksmų nutraukimą ir pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimą (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktas): visų ieškovės kurtų archeologinių kostiumų nuotraukų, kuriose užfiksuoti ieškovės kūrinių neliečiamybės pažeidimai, pašalinimą iš atsakovo kuruojamų interneto tinklalapių; netinkamo baltų genčių archeologinių kostiumų pristatymo Valdovų rūmuose aprašo, pažeidžiančio ieškovės kūrinių neliečiamybę, pašalinimą iš atsakovo tinklalapių; Kuršių ir lietuvių kalendorių aprašų pataisymą atsakovo tinklalapiuose, nurodant teisingą informaciją apie reprezentuojamus laikotarpius.

26. A. Š. režisuoti neteisėti ieškovės kurtų baltų genčių archeologinių kostiumų pristatymai, dažnai vadinami „Baltijos sakme“, yra nesuderinami su ieškovės kurtais kostiumais, toks kūrinio rodymo būdas pažeidžia ieškovės teisę į kūrinio neliečiamybę. A. Š. režisavo ieškovės archeologinių kostiumų pristatymus kartu su atsakovu ar jo samdoma, todėl laikytina, kad A. Š. su atsakovu atsako solidariai kaip asmenys, bendrais veiksmais padarę žalos už kostiumų pristatymuose pažeistą ieškovės kūrinio neliečiamybės teisę, todėl ieškovei padarytą 29 000 EUR dydžio neturtinę žalą turi atlyginti solidariai. Prieš baltų genčių archeologinių kostiumų pristatymą ieškovė viešojoje erdvėje yra išreiškusi prieštaravimą dėl jos kurtų kostiumų demonstravimo šiame renginyje, be sutikimo įtraukiant juos į didelio masto meninę kompoziciją, taip pat inicijavo ikiteisminį tyrimą, tačiau nei atsakovas, nei A. Š. nesiėmė jokių veiksmų, siekdami išvengti žalos ar sumažinti jos mastą.

27. Atsakovas su ieškove nesudarė tinkamai paruoštų ir atitinkamai pavadintų autorinių sutarčių ir nesusitarė dėl konkrečių autorių turtinių teisių suteikimo ar perdavimo bei jų apimties, o sutartis formulavo kaip paslaugų, dėl ko kyla ir atitinkami teisiniai padariniai: autorių turtinės teisės į sukurtą kūrinį lieka autoriui ir yra suteikiamos tik tokia apimtimi ir būdais, kurie būtini sutarties tikslui pasiekti (ATGTĮ 40 straipsnio 2 ir 3 dalis), išskyrus įstatymo numatytas išimtis (ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalis). Autorine kūrinio užsakymo sutartimi ieškovė suteikė atsakovui teisę pagal sudarytas sąmatas ir pateiktus brėžinius (eskizus) atgaminti jos kurtus archeologinius kostiumus materialia forma (juos pasiūti, pagaminti), su sąlyga, kad šią turtinę teisę įgyvendins pati, organizuodama viso projekto vykdymą, kadangi ji pati pasiūlė vykdyti šį projektą, ieškodama jam finansavimo galimybių, suformulavo projektą, sudarė visų kostiumų sąmatas ir braižė brėžinius (eskizus). Abiem šalims tai buvo savaime suprantama, kadangi būdama tokio specifinio kūrinio autore ji vienintelė galėjo tinkamai įgyvendinti šią turtinę kūrinio atgaminimo teisę. Tačiau autorių teisės atgaminti kūrinį (archeologinius kostiumus, jų vaizdą) pakartotinai tuo pačiu ar bet kokiu kitu būdu (pavyzdžiui, fotografuojant ar filmuojant), taip pat visos kitos autorių turtinės teisės, įtvirtintos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje, ieškovės yra nesuteiktos ir neperduotos atsakovui, todėl išimtine teise priklauso ieškovei nuo pat kurinio sukūrimo momento. Tai lemia, jog atsakovas dėl kiekvieno kostiumų naudojimo būdo, nurodyto ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje, iš ieškovės turi gauti licenciją, o jos negavus bet koks kūrinio naudojimas bus laikomas neteisėtu, nepriklausomai nuo to, kad naudotojui priklauso nuosavybės teisė į kūrinio materialią išraišką, išskyrus ATGTĮ numatytas išimtis. Nuo 2012 m. iki ieškinio pateikimo dienos ieškovei yra žinomi virš 20 jos autorių turtinių teisių pažeidimo atvejų, neteisėtai naudojant jos kurtus archeologinius kostiumus įvairiais ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais.

28. Atsakovas, viešai rodydamas archeologinių kostiumų kolekcijas, visais atvejais pažeidė ieškovės autorystės teisę ir teisę į autoriaus vardą, kostiumų dizainere (autore) nurodydami ne ją, o (ir) D. K. (kai kuriais atvejais – ir E. B.), kurie atliko tik techninį-organizacinį darbą kuriant kostiumus, todėl ATGTĮ 33 straipsnyje įtvirtinta išimtis netaikoma ir toks kūrinių rodymas laikytinas neteisėtu ir darančiu žalą ieškovei. Apskaičiuojant žalą, atskirai aptartinas baltų genčių archeologinių kostiumų pristatymas Valdovų rūmų kieme, kuris buvo išimtinai komercinis renginys, į kurį parduodamų bilietų kainos buvo nuo 80 iki 120 litų (arba atitinkamai nuo 23,17 EUR iki 34,75 EUR). Visi bilietai buvo parduoti ir laisvų vietų neliko. Suskaičiavus renginio organizatorių pajamas pagal vietų skaičių ir jų kainą, jos sudaro 45 360 litų už 378 bilietus, kainavusius po 120 litų, 37 800 litų už 378 bilietus, kainavusius po 100 litų, ir 42 720 litų už 534 bilietus, kainavusius po 80 litų, iš viso už šį renginį jo organizatoriai gavo 125 880 litų (36 457,37 EUR) pajamų. Šios pajamos sudaro atsakovų gautą naudą, kuri pripažintina ieškovės nuostoliais už neteisėtą ieškovės kūrinių viešą rodymą.

29. Visų kitų renginių metu neteisėtai viešai rodant archeologinius kostiumus, ieškovei taip pat buvo padaryta turtinė žala. Remdamasi ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 83 straipsnio 4 dalimi, tinkamu savo išimtinių autorių turtinių teisių gynybos būdu už atsakovo padarytus išimtinės autorių turtinės viešo rodymo teisės pažeidimus ieškovė laiko kompensaciją. Kompensacija, esant pažeidėjo tyčiai ar dideliam neatsargumui, gali būti didinama iki dviejų kartų. Atsakovų veiksmai, rodant ieškovės kurtus kostiumus įvairių renginių metu, buvo tyčiniai, atliekami sistemingai, planuotai, nuo ieškovės šiuos pristatymus slepiant ir tokiu būdu siekiant naudos. Ieškovė tinkama kompensacija už kiekvieną neteisėtą jos kūrinių viešo rodymo atvejį laiko: po 50 MGL (1 900 EUR) dydžio kompensaciją už vienos baltų genties kostiumų kolekcijos viešo rodymo atvejus, taip pat atvejus, kai viešai rodyti iki 10 ieškovės kostiumų, išskyrus premjeras (bendrai už 11 tyčinių pažeidimų – 20 900 EUR); po 120 MGL (4 560 EUR) dydžio kompensaciją už dviejų baltų genčių kostiumų kolekcijų viešo rodymo atvejus, taip pat kostiumų premjeras ir atvejus, kai viešai rodyta virš 10 ieškovės kostiumų (bendrai už 8 tyčinius pažeidimus – 36 480 EUR); po 7 MGL (266 EUR) dydžio kompensaciją už vieno kostiumo viešo rodymo atvejus (bendrai už 2 tyčinius pažeidimus – 532 EUR). Bendra kompensacijos už visus ieškovei žinomus atsakovo 2012–2017 m. tyčia atliktus neteisėtus ieškovės kūrinių viešo rodymo atvejus (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas) suma yra 57 912 EUR.

30. Atsakovai neteisėtai atgamino ieškovės kurtus archeologinius kostiumus šiais būdais: padarydami 7-ių kuršių genties archeologinių kostiumų kolekcijos vaizdo įrašą „Baltijos sakmė“ atsakovai nuslėpė nuo ieškovės, kad planuoja atgaminti jos kurtus kostiumus ir sukurti apie juos filmuką, apie tai su ja nesitarė, nesikonsultavo, kaip reikia kostiumus teisingai sukomplektuoti ir perteikti vaizdo įraše, dėl ko buvo stipriai pažeista kūrinio neliečiamybė ir mokslinė informacija, be kita ko, vaizdo įrašo titruose kostiumų dizainere įvardijant ne ieškovę, o D. K. ir taip pasisavinant ieškovės kūrinių autorystę; kurdami paskutinių dviejų genčių – žiemgalių ir sėlių – kostiumų kolekcijas (iš viso 16 kostiumų) pagal ieškovės projektus, sąmatas ir anksčiau ieškovės kurtus 5 genčių kostiumus, neturėdami ieškovės licencijos; neteisėtai ieškovės kostiumus fotografuodami, padarydami apie 50-ies skirtingų archeologinių kostiumų nuotraukas su tikslu jas panaudoti išleidžiant albumą, pristatantį kostiumus. Atsakovo LNKC veiksmai, atgaminant ieškovės kurtus kostiumus, buvo tyčiniai, atliekami sistemingai, planuotai, nuo ieškovės šiuos veiksmus slepiant arba atvirai neigiant jos turimas autorių teises ir tokiu būdu siekiant sau naudos. Remdamasi ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tinkamais savo išimtinių autorių turtinių teisių gynybos būdais už atsakovo LNKC padarytus išimtinės autorių turtinės kūrinio atgaminimo teisės pažeidimus ieškovė laiko kompensaciją, kuri, esant atsakovų tyčiai, gali būti didinama iki dviejų kartų: už audiovizualiniame įraše atgamintus 7 kuršių genties kostiumus – 50 MGL (1 900 EUR) dydžio kompensaciją; už neteisėtai atgamintus ieškovės kostiumus, kuriant žiemgalių ir sėlių kolekcijas – 100 MGL (3 800 EUR) dydžio kompensaciją; už neteisėtai atgamintus ieškovės kostiumus, juos fotografuojant, turint tikslą neteisėtai viešai paskelbti ar išleisti, – 200 MGL (7 600 EUR) dydžio kompensaciją. Bendra kompensacijos suma yra 13 300 EUR už visus ieškovei žinomus atsakovo LNKC tyčia padarytus ieškovės kūrinių atgaminimo atvejus (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 77 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taip pat tinkamu ieškovės teisių gynimo būdu ieškovė laiko uždraudimą LNKC atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala – neteisėtai atgaminti ieškovės kostiumus bet kokiu būdu ateityje, negavus iš ieškovės licencijos (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat uždraudimą viešai rodyti neteisėtai atgamintus kostiumus.

31. Be to, atsakovas LNKC neteisėtai viešai paskelbė ieškovės kurtus archeologinius kostiumus savo paskyroje Youtube tinklalapyje patalpindamas filmuką „Baltijos sakmė“, nurodydamas jų autore D. K., savo tinklalapyje lnkc.lt neteisėtai viešai paskelbdamas ieškovės kurtus archeologinius kostiumus skirtingose nuotraukose ir nenurodydamas jos šių kostiumų autore (virš 90 skirtingų ar tų pačių kostiumų viešo paskelbimo atvejų), savo paskyroje portale Facebook „Lietuvos liaudies kultūros centras“ patalpindamas ieškovės kurtų archeologinių kostiumų nuotraukas, be kita ko, nenurodydamas ieškovės šių kostiumų autore (virš 25 skirtingų ar tų pačių kostiumų viešo paskelbimo atvejų), savo paskyroje Facebook „Lietuvos dainų šventė“ viešai paskelbdamas ieškovės kurtų archeologinių kostiumų nuotraukas, be kita ko, nenurodydamas jos šių kostiumų autore (virš 25 skirtingų ar tų pačių kostiumų viešo paskelbimo atvejų). Atsakovo LNKC veiksmai, viešai skelbiant ieškovės kurtus kostiumus internete, yra tyčiniai, atliekami iki šiol, siekiant sau naudos. Tinkamais savo išimtinių autorių turtinių teisių gynybos būdais už atsakovo LNKC padarytus išimtinės autorių turtinės kūrinio viešo paskelbimo teisės pažeidimus ieškovė laiko 50 MGL (1 900 EUR) dydžio kompensaciją ir neteisėtų veiksmų nutraukimą, pašalinant visų ieškovės kurtų baltų genčių archeologinių kostiumų nuotraukas ir vaizdo įrašus iš LNKC priklausančių puslapių internete.

32. Ieškovės kurti archeologiniai kostiumai yra taikomosios dailės kūrinys. Ieškovei yra žinoma, kad atsakovai šiuos kostiumus nuomoja įvairiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie kostiumus nuomojasi su tikslu juos naudoti viešai, pažeidžiant išimtines ieškovės autorių turtines teises, įtvirtintas ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas, žinodamas, kad nuomoja kostiumus asmeniui, planuojančiam neteisėtai naudoti kostiumus vienu iš ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būdų, prisideda prie pažeidimo ir yra už jį atsakingas. Tinkamais savo išimtinių autorių turtinių teisių gynybos būdais ieškovė laiko uždraudimą atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala, ir uždrausti LNKC nuomoti ieškovės kurtus kostiumus asmenims, turintiems tikslą neteisėtai naudoti vieną iš ieškovei priklausančių autorių turtinių teisių.

33. Kuriant baltų genčių archeologinius kostiumus reprezentuojančius sieninius kalendorius, tarp ieškovės ir atsakovo LNKC teisiniai santykiai susiklostė dėl keturių ieškovės kūrinių: atskirai lietuvių ir kuršių kalendorių maketų ir dėl lietuvių bei kuršių kalendoriams skirtų autorinių tekstų. Lietuvių genties archeologinių kostiumų kalendorius buvo sukomponuotas iš skirtingų kūrinių – fotografo darytų nuotraukų, jose užfiksuotų ieškovės kurtų kostiumų, taip pat jos rašyto aprašomojo teksto ir jo vertimo į anglų kalbą. Visi šie elementai išdėstyti tam tikra pasirinkta originalia tvarka, sudarančia naują originalų kūrinį – sieninį kalendorių. Todėl laikytina, kad šis kūrinys yra saugomas autorių teisės. Kalendorius sumaketuotas, jo elementai parinkti ir išdėstyti pagal ieškovės nurodymus, todėl ji laikytina šio kalendoriaus autore-sudarytoja. Kadangi ieškovė yra kalendoriaus sudarytoja (autorė), laikytina, kad jai priklauso išimtinės autorių neturtinės teisės, kurios įgyjamos sukūrus kūrinį ir yra neperduodamos bei nesuteikiamos kitiems asmenims. Dėl kalendoriaus sudarymo tarp ieškovės ir LNKC sudaryta ne atskira sutartis, o siekiant sutaupyti pinigų ši funkcija buvo netiesiogiai pridėta prie 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinės kūrinio (kalendoriaus teksto) užsakymo sutarties Nr. F-232. Ieškovė pateikė kalendoriaus tekstą ir nuotraukas, išdėstydama jas taip, kaip turėtų būti išdėstyta pačiame kalendoriuje, tokiu pačiu išdėstymu, nepakeičiant nuotraukų ir teksto tvarkos, kalendorius ir buvo išspausdintas. Ieškovės atlikta maketuotojo funkcija buvo visiems savaime suprantama, kadangi kalendorius skirtas pristatyti būtent jos kūrinius – kostiumus ir juos aprašančius tekstus, o ji buvo vienintelis kompetentingas asmuo, galėjęs tinkamai, neiškraipant pristatomų kūrinių idėjos, sudaryti kalendorių. Šį darbą ji atliko neatlygintinai, skatinama motyvacijos kuo geriau pristatyti savo kurtus archeologinius kostiumus, taip pat nereikalaudama atlyginimo už atgamintų jos kostiumų vaizdų panaudojimą kalendoriuje. Kalendorių savo lėšomis išleido LNKC. Jis vienintelis galėjo atlikti paskutinius pakeitimus prieš leidinio spausdinimą. Kalendoriaus gale kaip sudarytoja įrašyta ne ieškovės pavardė, o D. K. pavardė. Nurodant, kad šį darbą padarė D. K., buvo pažeistos išimtinės ieškovės neturtinės autorių teisės į autoriaus vardą ir autorystę, ją pasisavinant. Kadangi pagal sutartį atiduotame ieškovės parašytame tekste maketo paskutinėje dalyje buvo surašytas kitoks (tikrasis) visų asmenų indėlis leidinio gamyboje – „Projekto, kostiumų kolekcijos ir teksto autorė – archeologė dr. D. S.“, jo sąmoningas pakeitimas į tikrovės neatitinkančius duomenis laikytinas tyčiniu veiksmu, siekiant pasisavinti svetimą intelektinį darbą. Šiuo metu LNKC savo interneto puslapyje lnkc.lt, aprašydami kalendorių, jo sudarytojo neįvardija apskritai, taip tęstiniais veiksmais kasdien pažeidžia ieškovės neturtinę autorystės teisę ir teisę į autoriaus vardą. Tinkamais savo išimtinių autorių neturtinių teisių gynybos būdais ieškovė laiko neturtinės žalos atlyginimą, kurios dydį ieškovė vertina 1 000 EUR suma, taip pat neteisėtų veiksmų nutraukimą ir pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimą, padarant reikiamus taisymus – LNKC tinklalapiuose įrašant ieškovės pavardę kaip vienintelės kalendoriaus sudarytojos. Antrasis – kuršių genties – kalendorius buvo kurtas analogiškai lietuvių kalendoriui, naudojant kitus autorių teisių objektus (nuotraukas, jose atgamintus kostiumus, tekstus) ir parenkant originalų jų išdėstymo būdą, todėl kalendorius laikytinas originaliu kūriniu, saugomu autorių teisės. Kalendoriaus autore (sudarytoja) yra ieškovė, kadangi kuršių kalendorius gamintas pagal lietuvių kalendoriaus maketą, pakeičiant tik kostiumų nuotraukas iš lietuvių į kuršių (jas parinko ieškovė), taip pat pakeičiant tekstą į kuršių genties aprašomąjį tekstą, rašytą taip pat ieškovės pagal 2012 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. R4-273. Kalendoriaus gamybai einant į pabaigą, ieškovės netenkino galutinis rezultatas, gautas šįkart D. K. ir S. L. stipriai kišantis į kūrybinį procesą ir jiems tyčia nesilaikant ieškovės primygtinių reikalavimų dėl tam tikrų elementų išdėstymo būdo (pavyzdžiui, nuotraukų kadruotės) ir kai kurių nuotraukų pakeitimo kitomis. Dėl to, kad jos kūrinys buvo iškraipytas, ieškovė raštu pareikalavo nerašyti jos pavardės prie sudarytojų, kadangi už išdarkytą ir nekokybišką darbą ji atsakinga būti nenorėjo. Kalendorius išleistas, nepaisius ieškovės prašymo dėl elementų parinkimo ir išdėstymo, taip pat kalendoriaus gale sudarytojomis įvardijant D. K. ir ieškovę. Šiais veiksmais buvo pažeistos trys ieškovės neturtinės autoriaus teisės: teisė į kūrinio neliečiamybę, be autorės sutikimo ir esant aiškiam jos prieštaravimui pakeičiant kalendoriaus elementus kitais, taip pat neatsižvelgiant į jos išsakytas pastabas dėl elementų išdėstymo būdo, dėl ko nukentėjo kalendoriaus kokybė, jo meninis vaizdas ir ieškovės kostiumų reprezentavimo kokybė ir tinkamumas; teisė į autoriaus vardą, jį nurodant, nepaisius reikalavimo jo nenurodyti; autorystės teisė, kadangi kalendoriaus bendraautore įvardyta D. K., nekūrusi kalendoriaus, o vietoje to be sutikimo jį pakeitusi ir taip pažeidusi ieškovės kūrinio neliečiamybės teisę. Kuršių kalendoriaus leidybą organizavo ir savo lėšomis išleido LNKC, todėl jis yra atsakingas už galutinio rezultato turinį ir padarytą pažeidimą. Šis kalendorius vis dar yra parduodamas ir reklamuojamas LNKC tinklalapyje, todėl neturtinių autorių teisių pažeidimai yra daromi kiekvieną dieną. Tinkamais savo išimtinių autorių neturtinių teisių gynybos būdais ieškovė laiko neturtinės žalos atlyginimą, kurios dydį ieškovė vertina 1 000 EUR suma, taip pat neteisėtų veiksmų nutraukimą ir pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimą, nutraukiant kuršių kalendoriaus platinimo veiksmus, taip pat interneto tinklalapyje padarant reikiamus taisymus – išimant ieškovės ir D. K. pavardes kaip kuršių kalendoriaus sudarytojų.

34. Originalus, specialiai ieškovės kurtas kalendoriaus tekstas, pristatantis kitą originalų kūrinį – archeologinių drabužių kolekciją, – yra saugomas autorių teisės kaip literatūros kūrinys. Lietuvių genties kostiumų kalendoriui skirtą tekstą ieškovė parašė pagal 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinę kūrinio užsakymo sutartį su LNKC Nr. F-232. Ieškovė šia sutartimi 5 metams suteikė licenciją LNKC naudoti kūrinį trimis ATGTĮ 15 straipsnyje nurodytais būdais: išleisti spaudos būdu, CD, DVD, platinti šį tekstą knygų mugėse, spaudos pardavimo punktuose, kt. ir viešai skelbti tekstą internete. Tačiau net ir suteikus ar perdavus autorių turtines teises į kūrinį, autorių išimtinės neturtinės teisės (autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą ir kūrinio neliečiamybę) lieka autoriui, todėl autorių teisių objekto naudotojas yra įstatymų įpareigotas naudoti kūrinį, nepažeidžiant šių autorių asmeninių neturtinių teisių, ir privalo ties kūriniu nurodyti tikrojo autoriaus vardą tinkamu būdu, o patį kūrinį naudoti nepakeistą. Šį tekstą LNKC naudojo ne tik kalendoriuose, jį išleisdamas ir platindamas, bet ir kitais neteisėtais būdais. Tinkamais savo išimtinių autorių teisių gynybos būdais ieškovė laiko neteisėtų veiksmų nutraukimą ir pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimą, nutraukiant ieškovės teksto viešo paskelbimo veiksmus tinklalapyje lnkc.lt, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei kompensaciją: už autorinio lietuvių genties kalendoriui skirto teksto dalies naudojimą, pažeidžiant ieškovės neturtines autorių teises, tinklalapyje lnkc.lt – 100 EUR dydžio neturtinės žalos atlyginimą; už šio teksto dalies neteisėtą viešą skelbimą tinklalapyje lnkc.lt – 3 MGL (114 EUR) dydžio kompensaciją; už kūrinio (autorinio lietuvių genties kalendoriui skirto teksto dalies) neliečiamybės pažeidimą ir ieškovės autorystės teisės pažeidimą žurnale „Pasaulio lietuvis“ – 500 EUR dydžio neturtinės žalos atlyginimą; už šio teksto neteisėtą atgaminimą žurnale „Pasaulio lietuvis“ – 10 MGL (380 EUR) dydžio kompensaciją. Bendras priteistinas turtinės ir neturtinės žalos dydis už lietuvių genties drabužių aprašomojo teksto neteisėtą naudojimą ir neturtinių autorių teisių pažeidimus yra 1 094 EUR.

35. Ruošiantis kuršių kalendoriaus leidybai, dėl jam skirto genties dėvėsenos aprašomojo teksto kūrimo tarp ieškovės ir LNKC 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo sudaryta sutartis Nr. R4-273, pavadinta paslaugų sutartimi, kurios dalykas: „Paruošti kostiumų kalendoriaus „Kuršiai I– XIV a.“ leidybai reikalingą tekstinę medžiagą (aštuonių archeologinių kostiumų ir jų detalių nuotraukų aprašymas)“. Pagal anksčiau tarp šalių susiklosčiusius faktinius santykius, taip pat sutarties turinį ir sudarymo tikslą, tai yra autorinė kūrinio užsakymo sutartis, kuri buvo įvykdyta analogiškai, kaip ir pirmojo kalendoriaus teksto atveju – ieškovė sukūrė originalų tekstą, kuris saugomas autorių teisės kaip literatūros kūrinys, su tikslu jį išspausdinti kalendoriuje. Prieš spausdinant kuršių kalendorių, autorinis ieškovės tekstas LNKC direktoriaus S. L. nurodymu redaktorių buvo pakeistas ir išspausdintas, nepaisius autorės išreikšto prieštaravimo tekstą pakeisti, kartu iškraipant ir jo turinį bei reikšmę. Keisti kuršių genties kalendoriaus teksto be autorės sutikimo LNKC neturėjo teisės ir taip pažeidė išimtinę ieškovės neturtinę kūrinio neliečiamybės teisę. Be sutikimo pakeitus tekstą, pasikeitė ir jo prasmė, rekonstrukcijos pateiktos ne kaip meno kūrinys ar mokslininko interpretacija, o kaip neginčijamas faktas ir tikslios kopijos, kas prieštarauja moksliniams duomenims, todėl kostiumų pristatymas taip iškraipytu tekstu klaidina visuomenę, – kiti archeologai, mokslininkai ir profesionalūs rekonstruktoriai, pamatę tokį tekstą, turi pagrindą abejoti ieškovės kaip mokslininkės kompetencija, kas stipriai pakerta jos garbę ir orumą bei daro didelę žalą. Dėl kuršių genties teksto naudojimo būdų sutartyje susitarta nebuvo, todėl laikytina, kad buvo suteikta teisė naudoti kūrinį tik tokiais būdais, kurie reikalingi sutarties sudarymo tikslui pasiekti – išleisti kuršių genties dėvėseną atspindintį kalendorių ir jį platinti. Todėl be autorės licencijos LNKC šio teksto negali naudoti nė vienu iš ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. LNKC neteisėtai perrašė nedidelę ieškovės teksto dalį ir ją viešai paskelbė savo tinklalapyje lnkc.lt, nenurodydamas šaltinio, iš kurio paimtas tekstas, ir jo autorystės, tuo pažeisdamas išimtinę kūrinio neliečiamybės teisę, ieškovės autorystės teisę ir teisę į autoriaus vardą, taip pat ieškovės išimtinę turtinę kūrinio viešo paskelbimo teisę. Tinkamais savo išimtinių autorių teisių gynybos būdais ieškovė laiko: už autorinio teksto iškraipymą ir iškraipyto teksto atspausdinimą kalendoriuje – neturtinės žalos atlyginimą, kurią vertina 1 000 EUR, taip pat neteisėtų veiksmų nutraukimą, nutraukiant kuršių genties kalendoriaus platinimo veiksmus; už ieškovės teksto dalies panaudojimą interneto tinklalapyje, nenurodant jos vardo ir naudojamo šaltinio – neturtinės žalos atlyginimą, kurią ieškovė vertina 50 EUR dydžio suma, ir neteisėtų veiksmų nutraukimą – teksto pašalinimą iš lnkc.lt puslapio.

37. Minėtų paslaugų teikimo sutarčių pagrindu ieškovė teikdavo istorinių-archeologinių kostiumų rekonstrukcijai reikalingą medžiagą, kurioje be tam tikrų detalių vizualizacijų buvo pateikiami apibendrinti archeologiniai duomenys, reikalingi rekonstrukciniam kostiumų atkūrimui. Vadovaudamasi atitinkamo turinio medžiaga, atsakovo darbuotoja D. K. sukurdavo vyriškų ir moteriškų drabužių projektus (konstrukcinius brėžinius). Taip pat siekiant kostiumų autentiškumo viso istorinių-archeologinių drabužių rekonstrukcinio projekto metu D. K. kuravo audinių audimo, naudojant tam laikmačiui būdingus audimo būdus ir specifikas, darbus bei drabužių siuvimo darbus. Tuo tarpu atsakovas sudarydavo paslaugų teikimo sutartis su įvairių sričių specialistais dėl kostiumų dalių (skraisčių, juostų, kepurių, kojinių), konkrečių drabužių (suknelių, švarkų), juvelyrikos dirbinių gamybos. Dėl atkuriamų kostiumų rekonstrukcinių sprendimų buvo konsultuojamasi ne tik su ieškove, kaip istorike, archeologe, tačiau ir su kitais specialistais, dirbančiais Lietuvos muziejuose ir (ar) dirbančiais su panašiais projektais. Taigi, pasitelkiant atitinkamų sričių specialistus atsakovo vykdomo projekto pagrindu buvo įgyvendinti archeologinio- istorinio kostiumo rekonstrukcijos darbai, dėl kurių buvo pagaminta daugiau nei penkiasdešimt archeologinių-istorinių kostiumų. Archeologinio-istorinio kostiumo rekonstrukcijos projektas buvo finansuojamas Kultūros rėmimo fondo lėšomis, atsakovo vardu teikiant rėmimo fondui projektus. Atitinkamai rekonstruoti kostiumai yra atsakovo nuosavybė ir yra naudojami pastarojo veikloje, t. y. įvairiuose renginiuose, nuomojant suinteresuotiems asmenims ir pan.

38. Ieškovė šalių tarpusavio santykius sureglamentavusias paslaugų teikimo sutartis nepagrįstai įvardija kaip kostiumų kūrimo sutartis, kurios, pasak ieškovės, turi tiek autorinės kūrinio užsakymo sutarties dėl kostiumų sukūrimo, tiek ir sutarties dėl kostiumų gamybos priežiūros, konsultavimo, organizavimo bruožų. Kūrinio užsakymo sutartys nuo 2011 m. su ieškove nebuvo sudarinėjamos, kadangi atsakovas neužsakinėjo kūrinių sukūrimo, o su ieškove sulygo tik dėl konkrečių paslaugų teikimo. Atitinkamai tarp šalių buvo susiklostę paslaugų teikimo, o ne kūrinio užsakymo teisiniai santykiai. Paslaugų teikimo sutartimis atsakovas ir ieškovė sulygo, kad šių sutarčių objektas yra atitinkamos genties kostiumo I–XIV a. gamybai reikalinga vizualinė medžiaga, t. y. archeologinių radinių (pabrėžtina, ne drabužių, o archeologinių radinių) nuotraukos ir piešiniai, taip pat kostiumo papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūros vykdymas bei konsultacijos. Taigi, vadovaujantis lingvistiniu, sisteminiu ir loginiu šių paslaugų teikimo sutarčių tekstų aiškinimu, matyti, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė ne dėl konkretaus kūrinio sukūrimo, o dėl vizualinės medžiagos, kuri šiuo konkrečiu atveju yra aiškiai įvardijama kaip archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai, pateikimo ir gaminių priežiūros, konsultavimo paslaugų teikimo. Atsakovas sutinka, kad paslaugų teikimo sutarčių dalykas leidžia laikyti atitinkamas sutartis turinčias tiek rangos, tiek ir atlygintinų paslaugų sutarties bruožų, kadangi susistemintos archeologinės medžiagos pateikimas veikiau yra darbas, kurio metu tam tikras objektas yra perduodamas, tuo tarpu gamybos priežiūra ir konsultavimas – paslauga, kuri iš esmės nėra susijusi su materialaus objekto sukūrimu (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.645 straipsnio 1 dalis, 6.716 straipsnio 1 dalis), tačiau minėtos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas savaime konstatuoti, kad paslaugų teikimo sutarčių pagrindu šalys sulygo dėl kūrinio sukūrimo. Minėtos paslaugų teikimo sutartys buvo sudarytos archeologinių-istorinių kostiumų rekonstrukcijų įgyvendinimo tikslu, t. y. siekiant ne sukurti, o kuo tiksliau atkurti senovės lietuvių genčių kostiumus. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pabrėžti, kad įvertinant ieškovės, kaip istorikės, archeologės, o ne dizainerės ir (ar) drabužių konstruktorės, turimas profesines žinias, su ieškove buvo sudaromos sutartys, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovui teikti specifines paslaugas, t. y. teikti konsultacijas ir vykdyti atkuriamų daiktų priežiūrą tam, kad pastarieji būtų atgaminami kuo autentiškiau atitinkamo laikotarpio atžvilgiu. Be to, nepasiteisinus ieškovės eskizų, sukurtų 2008 m. rugsėjo 15 d. autorinės kūrinio užsakymo sutarties Nr. F- 216 pagrindu, atitikimui moksliniams duomenims, buvo nuspręsta su ieškove sudarinėti sutartis tik dėl priežiūros paslaugų teikimo tam, kad gaminiai būtų istoriškai kuo tikslesni. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad ieškovės vadovaujamos VšĮ „Vita Antiqua“ sąskaitos faktūros, kurios buvo išrašomos pagal atitinkamas paslaugų teikimo sutartis ir pateikiamos už I–XIV a. kostiumų papuošalų ir aksesuarų vizualinę medžiagą ir genties kostiumų priežiūrą. Tai, kad paslaugų teikimo sutarčių pagrindu nebuvo sulygta kūrinio sukūrimo darbų, o buvo susitarta tik dėl atitinkamos archeologinės medžiagos, būtinos kostiumų rekonstrukciniams darbams įvykdyti, pateikimo, patvirtina ir kai kurie pačios ieškovės į bylą pateikti duomenys. Taigi, tiek aiškinant paslaugų teikimo sutarčių teksto nuostatas, tiek ir vertinant visas nagrinėjamo atvejo faktines aplinkybes: atsakovo veiklos specifiką (atsakovo kuruojamą kostiumų studiją), ieškovės kaip profesionalios istorikės, archeologės, o ne kostiumų dizainerės kompetenciją, ieškovės atsakovo naudai atliktų veiksmų specifiką, šalių bendradarbiavimo pagrindu vykdyto projekto specifiką bei šalių veiksmus tiek iki atitinkamų sutarčių sudarymo, tiek ir po to, konstatuotina, kad tarp šalių buvo susiklostę paslaugų teikimo, o ne kūrinio užsakymo teisiniai santykiai. Jokios kūrinio užsakymo sutartys nuo 2011 m. su ieškove nebuvo sudarinėjamos, kadangi atsakovas neturėjo tikslo ir poreikio pavesti ieškovei sukurti kokius nors kūrinius. Paslaugų teikimo sutarčių pagrindu šalys sulygo tik dėl konkrečių paslaugų teikimo, kurios buvo reikalingos kostiumų rekonstrukcinio projekto vykdymo metu.

39. Tiek ieškovės tariamų kostiumų brėžiniai, tiek ir atsakovo rekonstruoti istoriniai-archeologiniai kostiumai negali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais. Rekonstruoti archeologiniai-istoriniai kostiumai yra atsakovo vykdyto projekto, kurio metu, vadovaujantis surinktais, analizuotais moksliniais duomenimis, buvo rekonstruoti, t. y. atkurti, senovės lietuvių archeologiniai-istoriniai drabužiai, darbo rezultatas. Įgyvendinant projekto tikslus, buvo siekiama kuo tiksliau atkurti archeologinį-istorinį kostiumą, o ne sukurti originalų, iš kitų atitinkamo laikmečio kostiumų išsiskiriantį kostiumą. Taigi, šio ginčo objektas buvo pagamintas rekonstrukcinių darbų pagrindu, vengiant bet kokios individualios kūrybos. Ieškovės pateikti brėžiniai, kuriuos pastaroji vertina kaip autorių teisių objektus, yra visiškai elementarūs, iš jų niekaip neįmanoma identifikuoti tokių originalių detalių, kurių dėka atvaizduojamą drabužį būtų galimą prilyginti autorių teisių saugomam objektui. Ieškovė, pateikdama vizualinę medžiagą drabužių rekonstrukcijai, vadovavosi kitų šalių rekonstruktorių patirtimi, dėl ko ir pastebimi akivaizdūs rekonstruotų drabužių siluetų, kostiumų komplektacijų panašumai. Antra, iš pačios ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad, priešingai nei yra deklaruojama ieškinyje, kitų rekonstruktorių atkurti drabužiai nėra sudaryti vien tik iš dviejų dalių (sijono su prijuoste ir marškinių), kas bendrą vaizdą daro panašų į XIX a. tautinį kostiumą, tačiau yra plačiai naudojami ilgi lininiai marškiniai, ant kurių atitinkamai dedamos storo audinio spalvotos neįmantrių kirpimų suknios arba tunikos, naudojami apsiaustai ir pan. Ieškovės deklaruojamas kostiumų komplektacijos išskirtinumas nėra originalus. Taigi, lyginant trečiųjų asmenų anksčiau rekonstruotus senovės drabužius tiek su ieškovės brėžiniuose atvaizduojamais kostiumų vaizdais, tiek ir su jau atsakovo rekonstruotais kostiumais, yra akivaizdu, kad visų rekonstruotų archeologinių-istorinių kostiumų bendras vaizdas yra panašus, kas šiuos kostiumus daro neginčijamai panašiais vienas į kitą, o ginčo objektus neoriginaliais.

40. Ieškovei siekiant įrodyti rekonstruotų kostiumų originalumą yra visiškai nesuprantami teiginiai, kad papuošalų išdėstymas ir jų dėvėjimo būdas kostiumuose yra neatsitiktinis ir unikalus. Utenos kultūros centro parengtoje studijoje „Archeologinio ir istorinio kostiumo aktualizavimas, sklaida, adaptacija, dėvėjimas ir gamyba“ yra nurodyta, kad menas, kurį dabar traktuojame kaip archeologinius artefaktus ir objektus, buvo daugiausia utilitarinės paskirties, o šalia funkcionalumo skleidėsi estetinė ir sakralinė jo vertė. Net ir pačios ieškovės pateikiami duomenys patvirtina, kad atitinkamu laikmečiu papuošalai atliko visų pirma ne estetinę funkciją, o drabužių sutvirtinimo, susegimo funkciją. Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovė, archeologiniu pagrindu atkurtiems ir atsakovo veikloje naudojamiems papuošalams funkcinę jų paskirtį sugalvojo ir rekonstruotuose kostiumuose priskyrė ne ieškovė. Taigi ieškovės kartu su archeologine medžiaga pateikti piešiniai bei rekomenduojama kostiumų komplektacija nėra nei ieškovės kūrybinės veiklos rezultatas, nei originalūs, kad galėtų būti vertinami kaip išskirtiniai kitų asmenų rekonstruotų archeologinių-istorinių kostiumų atžvilgiu. Kartu su archeologiniais duomenimis pateikti ieškovės tariami archeologinių-istorinių kostiumų brėžiniai nėra laikytini autorių teisių objektais. Paslaugų teikimo sutarčių pagrindu su ieškove buvo sulygta dėl archeologinių duomenų perdavimo atsakovui ir rekonstruojamų gaminių priežiūros. Išskirtinai dėl kokių nors kostiumo eskizų su ieškove nebuvo tariamasi ir ieškovės pateikti brėžiniai atsakovui, vykdančiam kostiumų rekonstrukcijos darbus, nebuvo privalomi. Rekonstruoti kostiumai buvo atsakovo darbuotojų bei bendradarbiaujančių meistrų bendro darbo rezultatas, kuomet pagal rekomendacijas, kitus turimus duomenis atsakovo darbuotojai, šiuo atveju konkrečiai D. K., darė konstrukcinius drabužių brėžinius. Po to kartu su bendradarbiaujančiomis siuvėjomis, o būtent R. K. bei kitomis, sprendė dėl tam tikrų detalių (pvz., kutų, apdailos) panaudojimo, audinio audimo būdų ir t. t. Tuo tarpu juvelyrai ir kiti meistrai, vadovaudamiesi archeologiniais duomenimis, gamino tam laikmečiui būdingus papuošalus, apavą ir t. t. Konkrečių kostiumo eskizų, pagal kuriuos tiksliai turėjo būti atkuriami archeologiniai-istoriniai drabužiai, nebuvo, kadangi tiek drabužiai, tiek ir kiti gaminiai buvo atkuriami vadovaujantis išskirtinai konkrečiam laikmečiui žmonių aprangai būdingais bruožais, archeologiniais duomenimis, tačiau ne ieškovės išbaigtais, detaliais, konkrečių drabužių eskizais, kurie atsakovo komandai būtų privalomi. Tuo tarpu ieškovei, tekančiai kostiumų gamybos priežiūros paslaugas, savo nuožiūra įsegus vieną ar kitą segę, pridėjus odinį diržą, perjuosus austa juosta tam tikrą suknelę arba pateikus vieną ar kitą patarimą dėl estetinio bendro vaizdo, nėra pagrįsta konstatuoti, kad tokių paslaugų teikimo metu ieškovė realizavo savo kūrybinius ir originalius sprendimus, dėl kurių rekonstruoti archeologiniai-istoriniai kostiumai galėtų būti traktuojami kaip autorių teisių objektai, kurių autorė būtų ieškovė.

41. Ieškovės argumentų visuma suponuoja išvadą, jog rekonstruotų drabužių, papuošalų, galvos apdangalų ir kt. daiktų apjungimą į vieną kostiumą ieškovė traktuoja kaip duomenų rinkinį. Nepaisant to, kokie gaminiai sudarytų atitinkamą drabužių kostiumą, tiek drabužių, tiek papuošalų ar kitų gaminių išdėstymas visumoje yra savaime suvokiamas, kadangi yra įprasta ant suknelių dėti apsiaustus, prie kelnių derinti marškinius ir (ar) tunikas, kojas auti batais, juosmenį juosti diržu ir (ar) juosta, o papuošalus naudoti ant tam tikrų kūno dalių. Taigi, archeologinių duomenų pagrindu atkurtų gaminių apjungimas į vieną visumą – kostiumą, išdėstant juos savaime suvokiamu būdu, negali būti prilyginamas duomenų rinkiniui ATGTĮ prasme.

42. Praktikoje duomenų rinkiniais įprasta laikyti tokius objektus kaip dailininkų paveikslų albumus, žodynus, frazių, terminų, posakių, definicijų rinkinius, straipsnių ar kitokių kūrinių rinkinius ir pan., kurie originaliu būdu yra išdėstomi ar apjungimai duomenys. Šiuo atveju drabužių kostiumą sudarančios dalys nėra prilyginamos kokiems nors duomenimis, kurie potencialiai galėtų būti išdėstyti ne savaime suvokiamu būdu. Taigi, ieškovės teiginiai, jog archeologiniai kostiumai yra saugomi kaip duomenų rinkiniai, kurie dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, turėtų būti vertinami itin kritiškai ir atmesti kaip nepagrįsti. Ieškovės kartu su archeologine medžiaga pateikti piešiniai bei rekomenduojama kostiumų komplektacija nėra nei ieškovės kūrybinės veiklos rezultatas, nei originalūs, kad galėtų būti vertinami kaip išskirtiniai kitų asmenų rekonstruotų archeologinių-istorinių kostiumų atžvilgiu. Taigi, kartu su archeologiniais duomenimis pateikti ieškovės tariami archeologinių-istorinių kostiumų brėžiniai nėra laikytini autorių teisių objektais. Be to, atsakovo rekonstruoti archeologiniai-istoriniai kostiumai taip pat nėra saugomi autorių teisių objektai, kadangi juos rekonstruojant buvo siekiama kuo tiksliau atkurti pirminį kostiumų vaizdą, naudojant atitinkamam laikmečiui būdingus audinių, juostų audimo būdus, audinių atspalvius, pavienių drabužių kirpimus, jų nešioseną, papuošalus ir t. t., kas savaime suponuoja išvadą, kad sąmoningai buvo siekiama ne sukurti originalų, iš kitų tos pačios srities objektų išsiskiriantį kūrinį, tačiau vadovaujantis moksliniais duomenimis ir kitų rekonstruktorių praktika, atkurti atitinkamam laikmečiui būdingus archeologinius-istorinius kostiumus.

43. Tuo atveju jeigu, teismo vertinimu, tarp šalių buvo susiklostę autorinio kūrinio užsakymo teisiniai santykiai, o paslaugų teikimo sutartimis perduotą medžiagą teismas prilygintų autorių teisės saugomam objektui, pagal kurį buvo rekonstruoti ginčo objektai – kostiumai (su kuo, atsakovas nesutinka), minėtų sutarčių pagrindu atsakovui buvo perduotos turtinės autoriaus teisės. Pagal bylos duomenis, paslaugų teikimo sutarčių pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atitinkamos genties kostiumo I–XIV a. gamybai reikalingą vizualinę medžiagą – archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius. Ieškovės rengiama vizualinė medžiaga buvo skirta konkrečiam projektui, t. y. archeologinio-istorinio kostiumo rekonstrukcijai (gamybai). Vadovaujantis teisių perdavimo tikslų taisykle, konstatuotina, kad pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti atsakovo veikloje, t. y. viešai rodyti kostiumus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atgaminti kostiumus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuomoti kostiumus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas) ir pan. Tokią perduotą atsakovui autoriaus turtinių teisių apimtį patvirtina ir pati ieškovė, kuri nurodė, kad abi pusės sutarė, kad sukurta kolekcija bus saugoma ir eksponuojama LNKC, kaip valstybinė statusą įgijusi vertybė.

44. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad autoriaus asmeninės neturtinės teisės negali būti suabsoliutinamos. Autoriaus asmeninių neturtinių teisių, kaip ir visų kitų civilinių subjektinių teisių, įgyvendinimas ribojamas imperatyvo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalis). Negalima įgyvendinti asmeninių neturtinių teisių taip, kad toks įgyvendinimas pažeistų trečiųjų sąžiningų asmenų teisėtus interesus. Ypač svarbu suderinti autoriaus asmenines neturtines teises ir kitų asmenų teisėtus interesus tada, kai autorius savo valia perleidžia ar suteikia turtines teises į kūrinį kitiems asmenims. Akivaizdu, kad tokiu atveju autorius negali naudoti savo asmeninių neturtinių teisių taip, kad asmuo, kuris teisėtai naudoja kūrinį, negalėtų jo naudoti tam tikslui, dėl kurio įsigijo teises ar gavo autoriaus sutikimą naudotis kūrinius. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei buvo seniai žinoma, kad ginčo objektai nuolat buvo naudojami atsakovo veikloje. Pati ieškovė nurodo, kad jos vaikai (R. S. bei L. S.) fotografavosi fotosesijose, kurių metų buvo užfiksuojami rekonstruoti kostiumai. Taigi nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės neturtinių autoriaus teisių pažeidimo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė anksčiau būtų nurodžiusi atitinkamas ginčo objekto naudojimo sąlygas jos neturtinių autoriaus teisių prasme. Tokių pretenzijų reiškimas praėjus ilgam laikui nuo ginčo kūrinio sukūrimo ir perdavimo atsakovui yra nesuderinamas su trečiųjų sąžiningų asmenų teisėtais interesais, neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens, besirūpinančio savo teisėmis, elgesiui keliamų reikalavimų, taip pat asmens teisėms įgyvendinti keliamą protingumo reikalavimą. Taigi, tuo atveju jeigu, teismo vertinimu, tarp šalių buvo susiklostę autorinio kūrinio užsakymo teisiniai santykiai, o paslaugų teikimo sutartimis perduotą medžiagą teismas prilygintų autorių teisės saugomam objektui, pagal kurį buvo rekonstruoti ginčo objektai – kostiumai, vadovaujantis teisių perdavimo tikslų taisykle (ATGTĮ 41 straipsnio 3 dalis), konstatuotina, kad pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti atsakovo veikloje.

45. Autorių teisės apsauga atsiranda nuo kūrinio sukūrimo ir jo išreiškimo objektyvia forma ir abu šie juridiniai faktai yra būtini tam, kad atsirastų autorių teisės apsauga. Tuo tarpu tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę teisiniai paslaugų teikimo santykiai, kurių pagrindu ieškovė, būdama visų pirma mokslų daktare, įsipareigojo teikti atsakovui kostiumų rekonstrukcijai reikalingą moksliniais duomenimis grįstą vizualinę medžiagą, t. y. ne konkrečių kostiumų eskizus ir (ar) brėžinius, tačiau archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius. Atitinkamą išvadą galima pagrįsti ne tik analizuojant ir aiškinant paslaugų teikimo sutarčių tekstą, tačiau ir vadovaujantis faktiniais ginčo šalių veiksmais, o būtent, analizuojant ieškovės teikiamos medžiagos turinį, iš kurio matyti, jog buvo teikiamos rekonstrukcijai reikalingos rekomendacijos. Medžiagoje pateikti tariamų kostiumų brėžiniai yra elementarūs orientaciniai piešiniai, kurie niekaip neatitinka autorių teisės objektams keliamo originalumo kriterijų. Atsakovui ne vienerius metus kuruojant lietuvių tautinio kostiumo studiją bei savo žinioje turint didelę meistrų komandą, tarp kurios yra ir atsakovo darbuotojų ir nuolat su atsakovu bendradarbiaujančių pavienių meistrų, buvo reikalingos ieškovės, kaip istorikės ir archeologės, specifinės žinios, kurių atsakovas niekada nekvestionavo. Atitinkamai visa ieškovės pateikiama archeologinė medžiaga būdavo perduodama atsakovo darbuotojai dizainerei ir tekstilininkei D. K., kuri sukurdavo rekonstrukcinių drabužių brėžinius bei kartu su R. K. ir kitais meistrais, pasirašiusiais su atsakovu paslaugų teikimo sutartis, siekiant aukščiausio autentiškumo laipsnio, atkūrinėjo archeologinius-istorinius kostiumus. Be kita ko, D. K. atkūrus ir tam tikram laikmečiui būdingus audinių audimo būdus, o išaustus audinius panaudojus kostiumų gamybai, taip dar labiau buvo atkurtas drabužių autentiškumas. Tuo tarpu ieškovės tam tikrų darbų koordinavimas bei kostiumų gamybos priežiūra, dėl kurios taip pat buvo susitarta paslaugos teikimo sutarčių pagrindu, o taip pat ir atsiskaityta, buvo reikalinga ne kokių nors kūrybinių sprendimų priėmimo tikslais, tačiau dėl tikslios rekonstrukcijos koordinavimo ir rekomendacijų teikimo. Atitinkamai, atsakovo vardu vykdomo projekto metu, vadovaujantis išskirtinai tik moksliniais duomenimis, buvo rekonstruoti archeologiniai-istoriniai kostiumai. Įvertinant tai, kad rekonstruojant kostiumus buvo sąmoningai stengtasi juos atkurti kuo panašesnius į tam tikram laikmečiui panašius kostiumus, buvo siekiama naudoti tam tikrus tik tam tikram laikotarpiui būdingus drabužių kirpimus ir siluetus, kurie, beje, yra gan elementarūs, atsižvelgiant į atitinkamas gentis, buvo atkuriami papuošalai, galvos apdangalai ir pan., dėl ko, priešingai nei teigia ieškovė, nebuvo sukuriami originalūs autorių teisės saugomi objektai.

46. Atsakovas yra biudžetinė įstaiga, t. y. ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų. Atsakovo veiklą griežtai reglamentuoja teisės aktai ir yra kontroliuojama, kaip atsakovas tų teisės aktų laikosi. Taigi, esant griežtam reglamentavimui, kontrolei bei atskaitomybei kaip naudojamos valstybės biudžeto lėšos, mažai tikėtini ieškovės teiginiai, kad žodiniu susitarimų pagrindu ginčo šalys būtų susitarusios, kad vienintelė ieškovė, naudodamasi atsakovo turimomis bei iš biudžeto ir rėmimo fondų gaunamomis lėšomis, įgyvendins savo vienos konkretų projektą. Priešingai, atsakovo su įvairiais meistrais sudarytos paslaugų teikimo sutartys, jų darbų priėmimo aktai ir kt. patvirtina, jog istoriniai-archeologiniai kostiumai buvo atkuriami atsakovo iniciatyva bei įgyvendinant jam, kaip biudžetinei įstaigai, pavestas funkcijas. Atitinkamų kostiumų rekonstrukciniai darbai buvo atliekami, siekiant plėtoti istoriškai susiklosčiusią, kultūrinę tautinę tapatybę, kas reiškia, kad atsakovas įgyvendino projektą tam, kad rekonstruoti kostiumai būtų pristatyti visuomenei, visuomenė jais galėtų naudotis, visuomenei jie būtų matomi ir kad kostiumai, kaip tam tikri eksponatai, tinkamai reprezentuotų Lietuvos Respublikos valstybę. Ieškovei, sutartinių santykių pagrindu teikiančiai koordinavimo ir priežiūros paslaugas atsakovo naudai, nebuvo sukurti jokie autorių teisės saugomi objektai, dėl ko ieškovės atžvilgiu autorių teisės apsauga neatsirado. Priešingu atveju atsakovas, kaip valstybei atskaitingas juridinis asmuo, būtų sudaręs ne paslaugų teikimo sutartis su ieškove, tačiau kūrinio užsakymo sutartis.

48. ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad autorių teisių subjektai, gindami savo teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti sumokėti kompensaciją. Kaip ir neturtinės žalos atveju ieškovė nurodo tik teisinį pagrindą reikalauti kompensacijos ir faktines aplinkybes, susijusias su tariamu jos teisių pažeidimu. Tačiau ieškovė nepagrindžia reikalaujamos priteisti kompensacijos dydžio.

49. Dėl lietuvių genties archeologiniam kalendoriui skirto teksto tarp šalių buvo sudaryta 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. I 232. Šios sutartimi aiškiai ir nedviprasmiškai buvo susitarta dėl sieninio kalendoriaus „Baltų gentys, Lietuviai“ teksto sukūrimo, be to, sutartimi buvo sulygta dėl perduodamų autorių turtinių teisių atsakovui. Pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį buvo sulygta tik dėl originalaus teksto, lydimo nuotraukomis, sukūrimo. Nėra suprantama, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir (ar) įrodymais, be savo deklaratyvių bei subjektyvių vertinimų, vadovaujasi ieškovė, kuri teigia, kad su ieškove buvo sutarta ne tik dėl teksto parengimo, tačiau ir dėl viso atsakovo lėšomis gaminamo kalendoriaus maketo sudarymo. Lietuvių genties archeologinio kalendoriaus gale aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad šio projekto, t. y. kostiumų rekonstravimo projekto, bei teksto autorė, sudarytoja yra ne kas kitas, o ieškovė. Todėl atsakovui yra nesuprantama, kokiu pagrindu išleidžiant lietuvių genties archeologinį kalendorių buvo pažeistos ieškovės teisės į autoriaus vardą ir autorystę. 2012 m. rugsėjo 25 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. R4-273. Sutarties objektas – kostiumų kalendoriaus „Kuršiai I–XIV a.“ leidybai reikalinga tekstinė medžiaga, o konkrečiai, archeologinių kostiumų ir jų detalių aprašymas. Šiuo atveju, nei pagal sutartį, nei pagal kokius nors žodinius šalių susitarimus nebuvo sulygta dėl kalendoriaus maketavimo ir (ar) originalaus kalendoriaus teksto sudarymo. Atitinkamai ieškovės argumentai, kad tarp šalių tariamai egzistavo teisiniai santykiai dėl kalendoriaus maketo sudarymo, taip pat yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl turėtų būti vertinami itin kritiškai. Pagal minėtą paslaugų teikimo sutartį ieškovės pateikti tekstai buvo parašyti pernelyg moksliškai. Tuo tarpu įvertinant tai, jog atsakovo leidžiami kalendoriai buvo skirti visuomenei, o tiksliau vidutiniam vartotojui, neturinčiam specifinių archeologinių ir (ar) istorinių žinių, buvo nuspęsta ieškovės pateiktus aprašymus adaptuoti taip, kad pateikiamas tekstas būtų lengvai skaitomas ir suprantamas vidutiniam vartotojui. Bet kokiu atveju neneigiant ieškovės indėlio dėl sudaromo kalendoriaus, ieškovė taip pat buvo nurodyta kaip viena iš kalendoriaus sudarytojų, todėl vėlgi yra visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu išleidžiant lietuvių genties archeologinį kalendorių buvo pažeistos ieškovės teisės į autoriaus vardą ir autorystę. Dėl ieškovės kaltinimų, susijusių su jos 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinės sutarties pagrindu sukurtu tekstu, atsakovas pripažįsta, kad per neapsižiūrėjimą atsakovo informacijos poskyrio specialistai neteisingai nurodė, kad leidinyje „Pasaulio lietuvis“ išspausdinto teksto autorė yra D. K.. Dėl šios klaidos pati D. K. kreipėsi į leidinio redakciją su prašymu nurodyti teksto autore ieškovę, ką patvirtina ir ieškinyje nurodyti ieškovės argumentai. Taigi, ieškovei priklausančios išimtinės autorių asmeninės neturtinės teisės ir (ar) autorių turtinės teisės, tariamai susijusios su kalendorių maketais bei jų tekstais, nebuvo pažeistos. Tuo tarpu dėl 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinės sutarties pagrindu sukurto teksto ginčo nėra, kadangi padarytą klaidą dėl teksto autorės atsakovas pripažino ir jai ištaisyti ėmėsi adekvačių veiksmų.

51. Ieškovei abejonių kelia atsakovo ir trečiojo asmens D. K. sudaryta autorinė kūrinio užsakymo sutartis, nes sutartis sudaryta 2008 m. spalio 15 d., jos numeris F-212. Tuo tarp atsakovas 2008 m. rugsėjo 15 d. su ieškove buvo sudaręs autorinę kūrinio užsakymo sutartį dėl kostiumų eskizų sukūrimo, kurios numeris vėlesnis – F-216. Vedant įstaigos sudaromų sutarčių apskaitą, visų sutarčių numeriai visada eina iš eilės, kas verčia abejoti sutarties tikrumu ir galimai byloja, jog sutartis buvo sudaryta atgaline data. Sutarties tikrumu ir egzistavimu verčia abejoti ir tai, jog atsakovas niekaip neįrodė, jog ši sutartis buvo apskritai įvykdyta.

52. Visus kostiumų eskizus, kuriuos atsakovas nuskanavo ir pridėjo prie atsiliepimo, pagal ieškovės detalius nurodymus (inter alia (be kita ko) ieškovės pateiktus darbinius eskizus, archeologinę medžiagą, radinių piešinius ir nuotraukas) perpiešė dailininkė R. B.: kadangi atsakovas su ieškove formaliai sudarė sutartį būtent dėl eskizų sukūrimo ir joje neatsispindėjo susitarimas dėl pačių kostiumų sukūrimo, o sutarties kaina buvo 4 500 litų, ieškovė nusprendė užsakyti dailininkei gražiai perpiešti savo darbinius brėžinius, kurie pateisintų ieškovei pervestą pinigų sumą. Kuriant lietuvių genties kostiumus, remtasi tik ieškovės ranka nupaišytais darbiniais kostiumų eskizais, kadangi dailininkė eskizus perpiešinėjo labai lėtai, vėlavo juos perduoti, taip pat ieškovės nurodymus vykdė netiksliai ir eskizuose kostiumų elementus dažnai painiojo, mat piešė juos atsietai nuo rekonstrukcijos projekto ir nematė pačių kostiumų, jų audinių, pagamintų detalių ir kt. Dėl to, kad dirbo lėtai, paskutinių (XV ir XVI a.) lietuvių kolekcijos kostiumų vaizdą dailininkė apskritai nupiešė pagal ieškovės jau pagamintus kostiumus, dėl ko eskizai visiškai atkartoja lietuvių kalendoriaus fotosesijos metu darytų nuotraukų ir kostiumų vaizdą. Tam, kad atsakovas turėtų kaip laiku atsiskaityti auditui, bendru sutarimu ieškovė kaip lietuvių genties kostiumų eskizus laikinai įdavė anksčiau R. B. pieštus kostiumų eskizus kitiems ieškovės projektams (amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ kostiumams, individualiems užsakymams), kuriuos atsakovas turėjo pakeisti tinkamais projekto 12 kostiumų eskizais, R. B. baigus juos piešti. Perdavus šiuos eskizus atsakovas to nepadarė, o vietoje to kažkodėl išsaugojo nesusijusią medžiagą ir kaip 2008 m. rugsėjo 15 d. sutarties Nr. F-216 priedą chaotiškai sudėjo tiek dalį projektinių eskizų, tiek visai nesusijusių su projektu eskizų, tiek dalį papildomai ieškovės teiktos archeologinės medžiagos. Atsakovas kažkodėl nepridėjo nė vieno ieškovės ranka braižyto lietuvių genties archeologinių kostiumų brėžinio, kurie taip pat jam buvo perduoti ir pagal kuriuos kostiumai buvo iš tiesų gaminti. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais apie D. K. indėlį projekte, nes kostiumų brėžinius, įskaitant jų konstruktyvą, nubraižė ir perdavė atsakovui būtent ieškovė. Tą patvirtino ir pats atsakovas, pateikdamas vieną iš ieškovės pateiktų istorinių-archeologinių kostiumų rekonstrukcijai reikalingų vizualinės medžiagos pavyzdžių, o būtent „Archeologinis kostiumo atkūrimas. Aukštaitija I–XIV a.“, kuriame yra ir ieškovės braižyti kostiumų brėžiniai, juose aiškiai matomas kostiumo konstruktyvas, nubraižytos tiek drabužių išklotinės, tiek jų bendras galutinis vaizdas. Ieškovė analogišką medžiagą pateikė dėl visų genčių archeologinių kostiumų gamybos. Atsakovas, tvirtindamas, jog kostiumai kurti pagal D. K. konstrukcinius brėžinius, jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais šio savo teiginio neįrodė. Atsakovas, aprašydamas D. K. funkcijas projekte, priskiria jai nebūtą indėlį ir dėl archeologinės tekstilės rekonstravimo, tvirtindamas, kad D. K. atkūrus ir tam tikram laikmečiui būdingus audinių audimo būdus, o išaustus audinius panaudojus kostiumų gamybai, taip dar labiau buvo atkurtas drabužių autentiškumas. Būtent dėl archeologinės tekstilės liekanų nebuvimo patys archeologai, net ir puikiai išmanydami archeologinę medžiagą, iki šiol nedrįso rekonstruoti archeologinių kostiumų.

54. Nėra jokių išlikusių kostiumų ar tokio išsamumo archeologinių duomenų, pagal kuriuos būtų galima teigti, koks kirpimas, kostiumo elementai ar bendras kostiumo vaizdas yra būdingas konkrečios genties konkretaus amžiaus kostiumui ir pagal tuos bruožus rekonstruoti tokius kostiumus šiuolaikinėmis priemonėmis. Kostiumų sudedamosios dalys ar jų elementai yra mokslinės analizės dalykas, šią analizę atliko pati ieškovė ir jos pagrindu ieškovė suformulavo mokslines išvadas dėl galimo kostiumų vaizdo, kurias išreiškė keliais skirtingais būdais – perduodamoje atsakovui medžiagoje, skirtoje atskirų genčių archeologiniams kostiumams gaminti, taip pat aprašydama kostiumus lietuvių ir kuršių genčių kalendoriuose, galiausiai net ir užfiksuodama pačiuose brėžiniuose, kuriuose atsispindi ieškovės kaip mokslininkės ir menininkės idėjos dėl galimo archeologinių-istorinių kostiumų vaizdo. Savo mokslines išvadas, suformuotas projekto pagrindu, ji yra aprašiusi ir straipsnyje „Archeologinio kostiumo rekonstrukcijos metodika“ 2013 metais išleistoje knygoje „Metodai Lietuvos archeologijoje. Mokslas ir technologijos praeičiai pažinti“. Archeologinio kostiumo rekonstrukcija neišvengiamai yra kūrybinis procesas, nes kostiumų, tokių, kokie jie buvo, nėra išlikę. Visoje kolekcijoje ieškovė pati išskyrė keturias epochas, kurias pati pasirinko demonstruoti kaip aiškiai vizualiai besiskiriančias viena nuo kitos tam tikru būdu. Konkrečiai – audinių rūšies, spalvos ir raštų pasirinkimu, drabužių kirpimu, tam tikros formos apavu ir kitais elementais, kurių pagalba kolekcijoje galima nesunkiai atskirti skirtingo amžiaus kostiumus vieną nuo kito. Ši ieškovės idėja yra persmelkusi visų genčių archeologinių kostiumų vaizdą. Tai yra ieškovės ne tik kaip mokslininkės, bet ir kaip menininkės sprendimas – jokio vizualaus skirtumo tarp skirtingų amžių archeologinių kostiumų nematyti kitų mokslininkų kurtuose kostiumuose, visi jie skiriasi tik papuošalų pasirinkimu. Taip yra ne be priežasties: iš išlikusių archeologinių duomenų neįmanoma išskirti skirtingam laikmečiui būdingų dėvėsenos bruožų, todėl ieškovė juos sukūrė, kad kostiumai, jų reprezentuojami laikotarpiai aiškiai vizualiai vieni nuo kitų skirtųsi. Šis unikalus darbas reformavo visuomenėje iki tol egzistavusį archeologinio kostiumo suvokimą bei tapo nauju etaloniniu archeologinio kostiumo vaizdu, kurį šiuo metu aiškiai atkartoja įvairių festivalių dalyviai ir rekonstrukcinių klubų nariai, siūdindamiesi drabužius. Pagrindas drabužio siluetui atkurti (tai yra – bendram jo vaizdui suformuoti) yra įkapių, svarbiausia – papuošalų – išdėstymas. Todėl tokių papuošalų pirminis parinkimas nulemia ir galutinį kostiumo vaizdą. Papuošalus ir kitus kostiumo elementus visais atvejais parinkdavo ieškovė, taip kartu suformuodama bei užtikrindama savo įsivaizduojamą galutinį rezultatą ir kostiumų vaizdą. Ne tik turinio išdėstymas suteikia kūriniui originalumą, bet būtent ir to turinio (t. y. „ką“ norima išdėstyti) parinkimas. Specifinės ieškovės projektui pateiktos rekomendacijos dėl atskirų genčių skirtingo amžiaus kostiumų vaizdo ir jo sudedamųjų dalių, įskaitant siūlomus naudoti papuošalus ar kitus archeologinius radinius, yra neatsiejama jos kūrinio (archeologinių-istorinių kostiumų) dalis, kadangi atspindi tiek ieškovės mokslines išvadas, padarytas archeologinių duomenų analizės pagrindu, tiek menines idėjas dėl galutinio gaminamo kostiumo vaizdo, kurie yra ieškovės asmeninė rekonstrukcijos versija. ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalyje autorių teisių objektu laikomi ne tik taikomosios dailės kūriniai, bet ir mokslinės išvados, o viename kūrinyje naudojant abu šiuos elementus, kostiumai saugomi autorių teisės kaip jų visuma. Kadangi atitinkamo laikmečio drabužių nėra išlikę, atsakovas lygina ieškovės sukurtus kostiumus su jais pačiais, o tai nėra kriterijus originalumui nustatyti. Atsakovas, tvirtindamas, jog egzistuoja objektyvus ieškovės kostiumų panašumas ar tapatumas su istoriškai egzistavusiais kostiumais, šią aplinkybę turi įrodyti. Drabužių sudedamųjų dalių (kelnių, suknelių, apsiaustų ir kt.) neišvengiamybė per se (savaime) nepanaikina jų teisinės apsaugos, kadangi ne tik tuo pasižymi kūrinio originalumas, bet būtent tose sudedamosiose dalyse pasireiškiančia kūrybinių sprendimų visuma, komplektacija, spalvomis, raštais, proporcijomis, kirpimais ir t. t. Atsakovas, neigdamas kūrinio originalumą, taip pat tvirtina, kad ieškovės idėja dėl papuošalų funkcionalumo nėra nauja, ją sugalvojo ir rekonstruotuose kostiumuose priskyrė ne ieškovė, o tai įrodydamas atsakovas pateikia Utenos kultūros centro parengtą informacinį bukletą „Archeologinio ir istorinio kostiumo aktualizavimas, sklaida, adaptacija, dėvėjimas ir gamyba“. Tačiau Utenos kultūros centro bukletas parengtas 2016 metų gegužės mėnesį, tai yra, jau pabaigus vykdyti archeologinių kostiumų projektą ir kurti visus archeologinius kostiumus. Ieškovė gi papuošalų funkcionalumo idėją, kaip naują ir iki tol nepropaguotą, net ir rašytiniu pavidalu yra išreiškusi gerokai anksčiau, t. y. 2009 metų atsakovo leidžiamame žurnale „Liaudies kultūra“, taip pat ieškovės 2009 ir 2012 metais rašytuose dviejų kalendorių tekstuose aprašant visų kostiumų sudedamąsias dalis bei 2013 metų straipsnyje „Archeologinio kostiumo rekonstrukcijos metodika“. Atsakovas taip pat painioja originalumo reikalavimą su kūrinio menine išraiška, menine verte, o atsakovo reikalavimai ieškovės brėžiniams yra nepagrįsti ir prieštaraujantys įstatymui – originalus kūrybinės veiklos rezultatas laikomas kūriniu ir saugomas, nepaisant jo meninės ar materialinės vertės, taigi saugomi bet kokie kūriniai, net jeigu meniniu ar materialiniu požiūriu jie nėra vertingi, todėl jų elementarumas neturi nieko bendra su autorių teisinės apsaugos atsiradimu. Tiek ieškovės brėžiniai, tiek juose pateikti kostiumai turi savitą vieningą tik ieškovei būdingą stilistiką, kurią lengva atskirti nuo kitų kūrinių tiek kūrinio sukūrimo metu, tiek ir šiuo metu. Atsakovas taip pat netinkamai apibrėžia kūrinį, juo laikydamas tik tekstilinę kostiumų dalį. Archeologiniai kostiumai susideda ne tik iš bendro pobūdžio tekstilinių elementų pasirinkimo (kelnės, apsiaustas, suknelė, etc.), bet ir audinių rūšies, jų spalvų bei raštų, papuošalų pasirinkimo ir jų vietos, tarpusavio komplektacijos, atskirų kostiumų elementų, kirpimo, silueto, taip pat visų kostiumų derinimo tarpusavyje ir pan. Nustatant kūrinio originalumą, analizuojamas visas kūrinys, bet ne paskiros jo sudedamosios dalys. Atsakovas kūrinio originalumą atskirai vertina tik iš ieškovės brėžinių. Tačiau kūrinys – archeologiniai-istoriniai kostiumai, jų vaizdas, sudedamosios dalys ir kitos detalės – yra išreikštas ne tik ieškovės brėžiniais, bet ir gausia lydimąja medžiaga – radinių kopijomis, detalizuojančiomis brėžiniuose pavaizduotus ir įvardintus papuošalus, tekstine medžiaga, detalizuojančia audinių rūšis, raštus, kostiumo siluetą, kirpimą, taip pat ieškovės sudarytose sąmatose, nurodant konkrečius kostiumų elementus ir gaminius, galiausiai net ir ieškovei žodžiu ar elektroniniais laiškais meistrams nurodant reikiamų rekonstruojamų elementų požymius, taip iki smulkmenų detalizuojant visus kostiumų elementus. Ieškovės kūrinys yra išreikštas keliomis formomis, kurias sujungus į vieną visumą, gaunamas išsamus kūrinio vaizdas: kostiumų brėžiniai, juose pateikiami komentarai, taip pat pateikiama papildoma ieškovės parinkta ir suformuluota archeologinė medžiaga su ieškovės išvadomis, kuri detalizuoja ieškovės brėžinius, taip pat ieškovės sudarytos sąmatos su konkrečiai numatytais pagaminti gaminiais sudaro visiškai išsamų archeologinių kostiumų vaizdą. Bendras ieškovės intelektinės veiklos rezultatas, išreikštas šiomis formomis, atitinka materialiai pagamintų archeologinių-istorinių kostiumų vaizdą ir jų sudedamąsias dalis. Ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, jog archeologinių kostiumų sudedamąsias dalis – papuošalus, kostiumo elementų skaičių, jų konstruktyvą, sandarą, etc. (tai yra – kūrinio turinį) parinko būtent ji, todėl pagrįstai laiko, jog archeologiniai kostiumai visiškai atitinka ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte apibrėžtą duomenų rinkinio sampratą, kadangi, skirtingai nei teigia atsakovas, duomenų rinkinys saugomas ne tik dėl duomenų išdėstymo savitumo, bet ir dėl tų duomenų pasirinkimo.

55. Ieškovė sutinka su atsakovo pozicija tuo požiūriu, kad buvo sutarta tik dėl vienos autorių turtinės teisės perdavimo – viešo kūrinio rodymo, tačiau tik tam tikru būdu – pastatant kaip muziejaus vertybę (eksponuojant atsakovo patalpose), nereikalaujančio būtino ieškovės dalyvavimo. Bet kokiu kitu būdu rodant ieškovės kostiumus, ieškovės dalyvavimas yra būtinas, kadangi ieškovė turi teisę pati spręsti, kokiu kitu būdu galima jos kūrinius viešai rodyti ar naudoti kitais viešo naudojimo būdais, įtvirtintais ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė atsakovui suteikė teisę tik viešai rodyti savo kūrinius atsakovo patalpose, kuria atsakovas niekada nesinaudojo ir dėl jos naudojimo ginčas nekyla. Plečiamasis turtinių teisių perdavimo sutartimi aiškinimas yra negalimas, jį draudžia ATGTĮ 40 straipsnio 3 dalis, todėl laikytina, kad jokios kitos autorių turtinės teisės atsakovui nebuvo suteiktos. Ieškovė turtines autorių teises įgyvendino pati, kostiumus pristatydama viešų renginių metu, todėl atsakovo pozicija, jog nesuteikus šių turtinių teisių buvo ribota atsakovo veikla, yra nepagrįsta.

56. Ieškovė neneigia kostiumo detales ir kitas dalis gaminusių meistrų svarbos šiame projekte, tačiau pažymi, jog jie atliko tik techninį darbą, gamindami kostiumo elementus pagal detalius ieškovės nurodymus, todėl negali būti laikomi autoriais ar bendraautoriais, remiantis ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalimi. Drabužio dizainą sukūręs asmuo, to drabužio konstruktorius ir drabužio siuvėjas praktikoje dažnai yra trys skirtingi asmenys, tačiau autoriumi laikomas tik drabužio dizaineris, kadangi konstruktorius ir siuvėjas įgyvendina dizainerio sukurtą sumanymą ir įdeda, nors ir svarbų, tačiau tik techninį, autorių teisės nesaugomą indėlį. ATGTĮ nereikalauja paties autoriaus rankomis tam tikra forma atgaminti sudėtingo techninio darbo ir technologinių žinių reikalaujantį kūrinį, kad jam atsirastų teisinė apsauga.

58. Atsakovas ginčija, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. sutartimi Nr. I-232 susitarta tik dėl teksto parengimo, bet ne dėl maketo sudarymo. Tačiau pats atsakovas sutiko, jog sutartis neapsiribojo vien tik teksto parašymu, bet ir nuotraukų parinkimu, o sutartis ieškovės įvykdyta tiek tekstą, tiek nuotraukas sudėjus tam tikru būdu – suformavus maketą. Nepriklausomai nuo to, ar buvo susitarta dėl kalendoriaus maketo, ieškovė jį sukūrė. Autorių teisinė apsauga originaliam kūrybinės veiklos objektui atsiranda ne sudarius dėl jo kūrinio užsakymo sutartį, bet kūrinį sukūrus, todėl būtent nuo kūrinio sukūrimo momento ieškovei atsiranda į šį kūrinį autorių teisės, kurių atsakovas pagal įstatymą įpareigotas nepažeisti, t. y. nepriklausomai nuo to, kad nebuvo sudaręs sutarties, ieškovei sukūrus kalendoriaus meninę viziją, atsakovas įpareigotas jo sudarytoja nurodyti ieškovę. Ieškovė nėra nurodyta kalendoriaus sudarytoja. Teksto ir projekto autorystė yra nurodyta, dėl jų ieškovė neturi priekaištų. Tačiau ieškovė ieškinyje pateikė reikalavimus dėl dviejų kalendoriuje įrašytų ieškovės teises pažeidžiančių neatitikimų – dėl netinkamo kalendoriuje pavaizduotų kostiumų autorystės nurodymo, kartu autorėmis (bendraautorėmis) nurodant ir D. K. bei R. K., ir dėl kalendoriaus sudarytojos nurodymo, ja vietoje ieškovės nurodant D. K.. Kostiumų kūrėjomis (bendraautorėmis) pavadinant jų nekūrusius asmenis, pažeidžiama ieškovės autorystės teisė, ją neteisėtai priskiriant ir kitiems asmenims, kurie kolekcijos kūrime atliko techninį-organizacinį vaidmenį. Skirtingai nei teigia atsakovas, autoriaus teisės į autoriaus vardą ir autorystę gali būti pažeidžiamos ne tik apskritai nenurodant autoriaus vardo, bet ir šalia tikrojo autoriaus vardo nurodant asmenį, nesantį autoriumi.

59. Atsakovas valstybės biudžetinė įstaiga Lietuvos nacionalinis kultūros centras pateikė tripliką, kuriame papildomai nurodo, jog ieškovė vienu atveju teigia, kad autorine kūrinio užsakymo sutartimi tarp šalių buvo sulygta dėl konkrečių kostiumų sukūrimo, kitu atveju, pasak ieškovės, ta pačia sutartimi buvo tik formaliai susitarta dėl kostiumų eskizų, tačiau ne dėl pačių kostiumų sukūrimo. Tokia ieškovės argumentų priešprieša tik patvirtina, kad ieškovės pateikiamas bylos faktinių aplinkybių vertinimas yra grįstas deklaratyviais pareiškimais ir asmenine ieškovės interpretacija.

60. Atsakovo darbuotojos D. K. pareigybė apėmė liaudies dailės srities, susijusios su tautinio kostiumo konstravimu, siuvimu, kuravimą bei teorinių ir praktinių žinių apie šią sritį kaupimą, todėl buvo nuspręsta būtent D. K. pavesti ir archeologinio-istorinio kostiumo rekonstrukcijos darbus. 2008 spalio 15 d. atsakovas su D. K. sudarė autorinę kūrinio užsakymo sutartį Nr. F-212, pagal kurią D. K. įsipareigojo sukurti istorinių drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdų rekonstrukcinius brėžinius, kurie turi būti atlikti remiantis archeologinių tyrimų duomenimis. D. K. buvo pavesta atlikti ir archeologinio kostiumo tyrimą. Tai, kad rekonstruojant archeologinius kostiumus D. K. buvo atsakinga ne tik už audžiamų medžiagų bei drabužių pasiuvimo priežiūrą, patvirtina ir D. K. šiam ginčui aktualaus laikotarpio darbo planai bei veiklos atskaitos, kurios buvo teikiamos atsakovui (kaip darbdaviui). D. K., kuri dar prieš projekto pradžią buvo sukaupusi reikiamą patirtį tautiniams kostiumams naudojamos tekstilės rekonstravimo srityje, buvo pavesta ne tik archeologinių-istorinių kostiumų priežiūra. Viso projekto įgyvendinimo metu D. K. savo pastangomis rinko ir kaupė rekonstravimui reikalingą medžiagą, kuria vadovaudamasi atkūrinėjo tekstilės audimo būdus, galimus audinių raštus, tuo pačiu derino spalvas audiniams, iš kurių po to buvo siuvami konkretūs lietuvių, kuršių, žemaičių, jotvingių, aukštaičių bei kitų genčių rekonstruojami drabužiai. Projekto pradžioje buvo tikėtasi, kad ieškovė atsakovui pateiks išbaigtus lietuvių genties drabužių projektus (eskizus), pagal kuriuos bus įmanoma iš karto pasiūti šios genties drabužius. Šiuo tikslu 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakovas su ieškove sudarė autorinę kūrinio užsakymo sutartį, kurios dalykas ir buvo lietuvių genties bendruomenės I–XVI a. kostiumų projektai. Kaip patvirtina ir pati ieškovė, 2008 m. rugsėjo 15 d. autorinės kūrinio užsakymo sutarties Nr. F-216 pagrindu atsakovui nebuvo pateikti eskizai, kuriais vadovaujantis būtų galima pradėti lietuvių genties bendruomenės drabužių gamybą. Taigi pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį ieškovei nepateikus reikiamos medžiagos, atsakovui nebuvo įmanoma pradėti siūti konkrečių drabužių, todėl D. K. savarankiškai pradėjo tekstilinės kostiumų dalies analizę ir drabužių siuvimo darbus. D. K. pagal išsilavinimą yra drabužių modeliavimo ir konstravimo specialistė bei vaizduojamosios dailės dailininkė, todėl būtent jai ir buvo pavesta parengti drabužių konstrukcinius brėžinius, nulėmusius drabužių siluetą bei bendrą kostiumų vaizdą. Pagrindinis šaltinis, kuriuo buvo vadovautasi siekiant atkurti konstrukcinius drabužių brėžinius, buvo Danijos nacionalinio muziejaus išleista autorės Margrethe Hald knyga „Senovės danų tekstilė iš pelkių ir kapų: kostiumo ir geležies amžiaus tekstilės lyginamoji studija“. Šioje knygoje gausu ne tik atrastų archeologinių radinių, o tiksliau tekstilės ir drabužių liekanų, nuotraukų, tačiau kartu su metodine medžiaga yra pateikiami rekonstrukcijai aktualaus laikmečio drabužių konstrukciniai brėžiniai, būtent kuriuos D. K. ir naudojo sukuriant archeologinių-istorinių kostiumų konstrukcinius brėžinius. Taip pat atkūrinėjant kostiumus buvo vadovautasi ir kitais šaltiniais tokiais kaip A. Girininko, O. Lukoševčiaus „Lietuvos priešistorė. Materialinės ir dvasinės kultūros raida, genčių formavimas“ (1997 m.), Virginijos Izdelytės „Kostiumo Istorija“, Ursula Fehlig „Klientų kostiumai. Mada besikeičiant kartoms“ (1980 m.) ir kt. Dar prieš projekto įgyvendinimo pradžią Lietuvos nacionaliniame muziejuje jau buvo eksponuojamos baltų genčių nešiosenai priskiriamos segės, smeigtukai, antkaklės, apyrankės bei jų nešiojimo būdus iliustruojantys baltų genčių kostiumai. Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojami archeologiniai kostiumai taip pat gan tiksliai atkartojo to laikmečio pagrindinius drabužių konstravimo principus (drabužių ilgi, kirpimą, net galimą komplektaciją), todėl šie muziejuje eksponuojami baltų genčių kostiumai taip pat buvo vienu iš D. K. panaudotų šaltinių, padėjusių rekonstruojant archeologinius drabužius. Nurodyti šaltiniai nėra vieninteliai, kuriais buvo vadovautasi siekiant atkurti archeologinių- istorinių drabužių bendrą vaizdą, jų spalvas bei drabužiuose naudojamas detales. D. K. veiklos ataskaitų istorinio kostiumo atkūrimo tikslu D. K. vyko tiek į išvažiuojamas konsultacijas, dalyvavo tarptautinėse mokslinėse-praktinėse konferencijose, dirbo Ermitažo (meno ir kultūros muziejus Sankt Peterburge, Rusijoje), Rusijos Etnografijos muziejaus (Sankt Peterburge, Rusijoje) fonduose, kuriuose taip pat buvo renkama medžiaga istorinio kostiumo kolekcijos papildymui. D. K. atlikto darbo rekonstruojant archeologinius kostiumus faktą patvirtina ir atsakovo direktoriaus S. L. pasirašytų įsakymų dėl D. K. paskirtų priedų kopijos. Iš įsakymų aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad atsakovo darbuotojai už istorinių kostiumų kolekcijų parengimo, taip pat už Kuršių genties kalendoriaus sudarymo papildomus darbus buvo mokami priedai prie atlyginimo.

61. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ginčo šalys susitarė dėl konkrečių kostiumų sukūrimo darbų. Taip pat rekonstruoti kostiumai ir (ar) jų atskiros dalys (tekstilinė dalis, konkretūs drabužiai, papuošalai) nėra originalios, nes kiekvienu atveju šios dalys buvo rekonstruojamos tam tikrų duomenų (archeologinių radinių, mokslinės literatūros, muziejuose esančių eksponatų ir t. t.) pagrindu, kitaip tariant nukopijuojant nuo jau žinomų duomenų. Atkurtų detalių apjungimas į eksponuojamą komplektą nepasižymi jokiu originalumu, išskirtinumu, savotiškumu ir tuo labiau negali būti prilyginamas ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte įvardytam duomenų rinkiniui. Su ieškove buvo sudaromos sutartys tik dėl kostiumų gamybai reikalingos vizualinės medžiagos – archeologinių radinių nuotraukų ir jų piešinių pateikimo, kostiumų detalių gamybos priežiūros paslaugų. 2008 m. rugsėjo 15 d. autorinės kūrinio užsakymo sutarties Nr. F-216 pagrindu ieškovė atsakovui neperdavė sutartyje sulygtų lietuvių genties kostiumų eskizų, pagal kuriuos atsakovo darbuotojai būtų galėję pradėti konkrečių kostiumų gamybą. Ieškovės minimi neva ranka piešti darbiniai lietuvių genties eskizai neegzistuoja, kadangi pagal minėtą autorinę sutartį ieškovei nepateikus darbų pradžiai reikalingų eskizų, nei dėl lietuvių genties, nei dėl kitų genčių kostiumų gamybai reikalingų eskizų pateikimo su ieškove niekada nebuvo tartasi. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog 2009 m. sausio 6 d. tarp ginčo šalių buvo sudaryta atlygintinių paslaugų teikimo sutartis Nr. R4- 712, kurios dalykas buvo meistrų (tekstilininkų, juvelyrų, batsiuvių, kalvių, odininkų), gaminančių Dainų šventei archeologinių istorinių kostiumų kolekcijos detales, konsultacijos. Taigi, šia sutartimi ginčo šalys sulygo tik dėl ieškovės konsultacijų teikimo rekonstruojamų lietuvių genties kostiumų atžvilgiu. Vadovaujantis tokia projekto vykdymo praktika, paslaugų sutartys dėl kuravimo darbų buvo sudarytos ir dėl kuršių, žemaičių, jotvingių, aukštaičių genčių kostiumų rekonstrukcijų. Ginčo dalykas (tiek lietuvių genties kostiumai, tiek ir kitų genčių kostiumai) buvo rekonstruotas atkuriant skirtingas jo dalis, t. y. tekstilę, juvelyriką, odinius nešiosenos elementus, apavą ir kt. Kaip patvirtina ieškovės susirašinėjimai tiek su atsakovu, tiek ir su ja dirbusiais meistrais, ieškovė kuravo tą projekto dalį, kuri buvo susijusi su rekonstruojamais papuošalais, odos, geležies dirbiniais ir pan. Aplinkybę, kad sutartinių santykių pagrindu su ieškove buvo susitarta tik dėl archeologinių duomenų pateikimo bei konsultacijų, patvirtina ir 2013 m. ieškovės parengtos vizualinės medžiagos „Archeologinis kostiumo atkūrimas. Aukštaitija I–XIV a.“ kopija. Iš ieškovės pateiktos medžiagos aiškiai matyti, kad dėl kostiumus sudarančių drabužių atsakovui buvo teikiamos rekomendacinio pobūdžio konsultacijos. Pateiktose rekomendacijose atkūrimui nėra jokių konkrečių nuorodų dėl naudotinų spalvų, galimų drabužių detalių, jų atspalvių, juostų, juostelių spalvų, audimo būdų, siuvinėjimo ir / ar kitų drabužio puošybai būdingų elementų. Priešingai, didžiąją ieškovės apibendrintos medžiagos dalį sudaro archeologinių radinių, t. y. apyrankių, segių, batų, diržų, odinių kapšelių, nuotraukos arba jų piešiniai, tai yra būtent tai, dėl ko buvo susitarta sudarant 2013 m. kovo 4 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. R4-91 (aukštaičių genties kostiumo I–XIV a. gamybai reikalinga vizualinė medžiaga (archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai). Iš istorinių-archeologinių kostiumų užsakymo-gamybos sutarčių ir paslaugų teikimų sutarčių matyti, kad rekonstruojamų kostiumų dalimi, išimtinai susijusia su tekstilės gaminiais, rūpinosi pats atsakovas. Taigi siekiant rekonstruoti lietuvių genties archeologinius-istorinius kostiumus ir pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį ieškovei nepateikus kostiumų rekonstrukcijai tinkamų eskizų su ieškove buvo sulygta dėl konsultacijų teikimo meistrams, rekonstravusiems lietuvių genties archeologinius-istorinius kostiumus. Sėkmingai įgyvendinus šio projekto dalį, atitinkamas kostiumų rekonstravimo darbų pasiskirstymas, kuomet tekstile ir jos gaminiais rūpinasi atsakovas, o meistrams, rekonstravusiems senovės genčių nešiosenai būdingus daiktus, konsultacijas teikia ir jų darbą koordinuoja ieškovė, buvo taikomas atkuriant ir kuršių, žemaičių, jotvingių, aukštaičių kostiumus. Dėl nurodytų aplinkybių su ieškove ir buvo sudarinėjamos ne autorinės kūrinio užsakymo sutartys, o paslaugų teikimo sutartys dėl kostiumų gamybai reikalingos vizualinės medžiagos (archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai), kostiumų papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūros ir konsultacijų.

62. Visi projekto metu rekonstruoti drabužiai pasižymi elementariomis konstrukcijomis ir kirpimais, neįmantriais siluetais, kadangi rekonstruojamo laikotarpio drabužiai daugiausiai buvo „tunikiniai“, kurių pagaminimui nebūdavo sunaudojama daug medžiagos. Priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose deklaruoja ieškovė, medžiagos apie ginčui aktualaus laikotarpio drabužius ir net kitų asmenų rekonstruotų drabužių yra. Atitinkamai, yra įmanoma išskirti pagrindinius drabužių modeliavimo principus, būdingus rekonstruojamo laikotarpio drabužiams. Vadovaudamasi Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamų drabužių bendru vaizdu, Danijos nacionalinio muziejaus išleista autorės Margrethe Hald knyga „Senovės danų tekstilė iš pelkių ir kapų: kostiumo ir geležies amžiaus tekstilės lyginamoji studija“ ir kitais šaltiniais, D. K. padarė ne tik konkrečių drabužių konstrukcinius brėžinius, tačiau iš jų savo nuožiūra atrinko juostų ir audinių raštus, kuriuos panaudojo audėjos. Nei kostiumų komplektacijos, nei drabužių konstruktyvo sprendimai ir (ar) siluetai nėra originalūs sprendimai, kadangi, kaip patvirtina teikiami įrodymai, yra nukopijuoti iš įvairių šaltinių. Dar tekstilės rekonstravimo procese užsakinėjant siūlus iš jų gamintojų, D. K. savo nuožiūra, tačiau ne ieškovės nurodymu, pasirinko siūlų spalvas, iš kurių buvo audžiama rūbams panaudota medžiaga. Būtent D. K. derino drabužio detalių (juostų, apsiuvamųjų juostelių) atspalvius prie pagrindinio drabužio audinio spalvos. D. K. savo nuožiūra sprendė ir dėl tokių detalių kaip: (i) ar ties skraistės, kito konkretaus drabužio kraštu siūti austą juostelę, ar kraštą paįvairinti kokia nors siūle, (ii) naudoti ar nenaudoti kutelius, (iii) kokio tipo kutelius (su metalinėmis detalėmis ar be jų) naudoti, (iv) ar siuvinėti tam tikrą daiktą metaliniais spurgeliais, juostelėmis ar plokštelėmis, jei siuvinėti, tai kokiu būdų (tiesiai, zigzagu ar išdėstant keliomis eilėmis). Taigi, net ir vertinant kokį nors galimą drabužių originalumą, šiuo konkrečiu atveju tokį jų originalumą galėtų nulemti ne drabužių konstruktyvas, kuris yra nukopijuotas nuo įvairių šaltinių, tačiau D. K. nuožiūra, t. y. išimtinai jos individualiu grožio suvokimo pagrindu, parinktų audinių, jų detalių spalvų deriniai, audinių, juostų raštai, drabužiams paįvairinti panaudotos detalės (kuteliai, plokštelės, kraštelių apsiūvimo būdai ir kt.), už ką išskirtinai archeologinių- istorinių kostiumų projekte buvo atsakinga D. K.. Naudoti papuošalus tam tikrai funkcijai (prispausti, susegti, sujungti, pritvirtinti) atlikti nėra kuo nors originali ieškovės idėja, kadangi įkapėse randami papuošalai byloja, kad taip juos panaudoti sugalvojo dar senovės gentys. Dėl nurodytų priežasčių kostiumuose panaudoti papuošalus, suteikiant jiems tam tikrą funkciją, nėra originalus ieškovės kūrybinės veiklos rezultatas. Ieškovė neįvertina, jog duomenų parinkimas ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme yra suprantamas kaip duomenų sisteminis sutvarkymas, todėl kokio nors drabužių komplekto sudarymas pats savaime negali būti prilyginamas metodiškam ko nors tvarkymui, parinkimui. Taigi, įgyvendinant projektą egzistavo tam tikras darbų pasidalijimas, kurio metu D. K. buvo atsakinga už tekstilinę (audinių, drabužių) dalį, įvairiausi meistrai rekonstravo nešiosenos detales, juvelyriką ir t. t., ieškovė (iki tam tikro projekto etapo) teikė archeologinius duomenis ir koordinavo meistrų darbą. Antra – priešingai nei siekia parodyti ieškovė, rekonstruojant kostiumų sudedamąsias dalis nebuvo vadovaujamasi kokia nors jų griežta komplektacija. Kiekvienu atveju tam tikri daiktai buvo atkuriami gausybės skirtingų meistrų ir tik fotosesijų ar pristatymų metu buvo apjungiami į visumą. Netgi ir vertinant kokį nors galimą kostiumų originalumą, šiuo konkrečiu atveju tokį jų originalumą galėtų nulemti D. K. drabužiams parinkti audinių, jų detalių spalvų deriniai, audinių, juostų raštai, drabužiams paįvairinti panaudotos detalės (kuteliai, plokštelės, kraštelių apsiūvimo būdai ir kt.), tačiau ne ieškovės parinktų ir kitų meistrų rekonstruotų gaminių panaudojimas.

63. Atsakovo veiklos specifika yra susijusi su istoriškai susiklosčiusios, kultūrinę tautinę tapatybę išreiškiančios ir įtvirtinančios etninės kultūros plėtojimu. Tokios kultūros plėtojimas yra neatsiejamas su įvairiomis valstybinėmis programomis, jų viešinimu ir visuomenės įtraukimu. Atsakovo veikla nėra kokiu nors būdu panaši į muziejų veiklą, kadangi atsakovas nerengia jokių ekspozicijų, netgi neturi tam patalpų, nes jo veikla yra susijusi su tautodailės, tautinio, istorinio kostiumo, tradicinės muzikos ir choreografijos, papročių tyrinėjimu ir jų plėtojimu. Tokia atsakovo veiklos specifika neabejotinai buvo ir yra žinoma ieškovei. Taigi ieškovės teiginiai, kad abi pusės sutarė, kad sukurta kolekcija bus saugoma ir eksponuojama LNKC, kaip valstybinė statusą įgijusi vertybė, yra visiškai nelogiški ir nepagrįsti, kadangi tariamas susitarimas iš esmės būtų paneigęs atsakovo veiklos pobūdį ir būtų buvęs visiškai nesuderinamas su atsakovo tiesioginėmis funkcijomis. Vadovaujantis teisių perdavimo tikslų taisykle, konstatuotina, kad pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti atsakovo veikloje, t. y. viešai rodyti kostiumus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atgaminti kostiumus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuomoti kostiumus (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas) ir pan.

65. Ieškovė yra archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, nuo 1996 metų profesionaliai užsiimanti archeologinių kostiumų rekonstravimu. 2005 metais ieškovė apgynė disertaciją tema „Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologijos duomenimis (XIII a. – XVI a. pradžia)“, 2007 m. šios disertacijos pagrindu ieškovė išleido monografiją. Nuo 2003 metų ieškovė yra Eksperimentinės archeologijos klubo (asociacijos) „Pajauta“ narė, 2006 metais ieškovė įsteigė VšĮ „Vita Antiqua“, 2007 m. įkūrė Vilniaus amatininkų klubą „Dvaro meistrai“. Per VšĮ „Vita Antiqua“ veiklos laikotarpį ieškovė yra parašiusi virš 80 paraiškų įvairiems kultūros sklaidos projektams, festivaliams finansuoti, mokslinėms stipendijoms gauti, tame tarpe ir kostiumologiniams tyrimams bei kostiumų rekonstrukcijai atlikti.

66. 2007 metais VšĮ „Vita Antiqua“ gavo dalinį finansavimą tęstiniam projektui „I–XVI a. archeologinio kostiumo atkūrimas“: 5 000 Lt iš Kultūros rėmimo fondo, 2008 metais – 15 000 Lt (4 344,30 Eur) iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Projektas skirtas I–XVI amžių baltų genčių archeologinių kostiumų atkūrimui – archeologinių duomenų rinkimui, sisteminimui ir materialiam senovinių drabužių sukūrimui. Pasak ieškovės, projektas tęstinio pobūdžio, numačius ateityje atkurti visų baltų genčių kostiumus, suskirsčius juos į keturis laikotarpius, kurių kiekvieną atspindėtų viena kostiumų pora – vyro ir moters, taip iš viso kolekciją sudarant iš 72 moksliniu pagrindu materialiai atkurtų kostiumų, turėsiančių didelę kultūrinę-istorinę vertę.

67. Atsakovas yra valstybės biudžetinė įstaiga, kuri pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. ĮV-654 patvirtintus nuostatus, įgyvendindama savo veiklos paskirtį bei tikslus, vykdo kultūros, etninės kultūros, mėgėjų meno, kultūros centrų būklės ir raidos stebėseną, rengia ir prisideda rengiant su veiklos sritimis susijusias valstybines programas, pvz., Dainų šventę, tyrinėja tautodailę, tautinį kostiumą, tradicinę muziką ir choreografiją, papročius, vykdo tautinio, archeologinio, istorinio kostiumo tyrimo ir atkūrimo darbus bei kitas atsakovui priskirtas veiklas. Atsakovo kaip juridinio asmens paskirtis yra plėtoti istoriškai susiklosčiusias, kultūrinę tautinę tapatybę išreiškiančias ir įtvirtinančias etninės kultūros ir mėgėjų meno veiklas šalyje. Taip pat atsakovo vykdomos tautinio ir archeologinio-istorinio kostiumo studijos pagrindu yra atliekami tautinio ir archeologinio-istorinio kostiumų tyrimai, renkama įvairi mokslinė bei metodologinė medžiaga (konstrukciniai brėžinių, piešinių ir kt. rinkiniai), atkuriami tautiniai ir archeologiniai-istoriniai kostiumai bei vykdoma edukacinė, organizacinė, reprezentacinė veikla. Iki 2008 m. atsakovės veikla, susijusi su lietuvių kostiumais, buvo koncentruota į tautinio kostiumo rekonstrukciją.

68. Kaip tvirtina ieškovė, VšĮ „Vita Antiqua“, 2007 m. gavusi dalinį finansavimą tęstiniam projektui „I–XVI a. archeologinio kostiumo atkūrimas“, susidūrė su finansiniais sunkumais, neleidžiančiais materialiai pagaminti atkuriamų archeologinių kostiumų. Ieškovė 2008 metais pradėjo ieškoti papildomo finansavimo ir partnerių. Tinkamu partneriu pasirodė atsakovas, todėl ieškovė atsakovui žodžiu pasiūlė savo intelektinį produktą – moksliškai pagrįstą senovės baltų genčių drabužių atkūrimo projektą. Projektas bendru šalių sutarimu vykdytas etapais 2008–2013 metais, gaunant valstybinį finansavimą ir atgaminant vienos arba dviejų pasirinktų baltų genčių kostiumus (kolekcijas) per metus.

69. Pasak atsakovo, siekiant atkurti senovinius lietuvių drabužius su ieškove 2008 m. rugsėjo 15 d. buvo sudaryta autorinio kūrinio užsakymo sutartis Nr. F-216.

70. 2008 m. rugsėjo 15 d. autorinio kūrinio užsakymo sutartimi Nr. F-216 ieškovė ir atsakovas susitarė, jog centras užsako, o autorius įsipareigoja sukurti ir perduoti centrui autorių turtines teises į sukurtą kūrinį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Laikotarpis, kuriam perduodamos turtinės autoriaus teisės sutartyje nenurodytas (Sutarties 1 punktas). Sutarties 1.3 punkte detalizuotos perduodamos autorių teisės į kūrinio panaudojimą: neišimtines teises išleisti (spaudos būdu, CD, DVD ir kt.), nenustatant tiražo; platinti (kopijuoti, skelbti internete, naudoti renginiuose ir kt.). Sutarties 2.5 punkte numatyta, jog nuo kūrinio priėmimo dienos centras tampa autorių turtinių teisių, perėmėju.

71. Be to, Sutarties 1. 2 punkte nurodyta, jog kūrinys – Lietuvių genties bendruomenės I-XVI amžių kostiumų projektai – turi atitikti kūrinio rūšį (literatūros, meno, mokslo kūrinys), žanrą, tema: 12 moksliniu pagrindu sukurtų eskizų.

72. Sutarties 3.1 punkte apibrėžti autoriaus įsipareigojimai: savarankiškai ir sąžiningai sukurti kūrinį, atitinkantį sutarties 1.2 punkte numatytas sąlygas, ir sutartyje numatytu laiku pateikti centrui; sutartyje numatytu laikotarpiu neperduoti be centro raštiško sutikimo centrui perduotų autorių turtinių teisių į kūrinį tretiesiems asmenims. Sutarties 3.2 punkte apibrėžti centro įsipareigojimai: sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įvertinti autoriaus pateiktą kūrinį ir informuoti apie jo priėmimą, atmetimą ar reikalavimą pataisyti; nustatyta tvarka ir terminais išmokėti autoriui sutartyje numatytą atlyginimą; naudoti kūrinį arba suteikti teisę jį naudoti tretiesiems asmenims tik sutarties 1.3 punkte numatytais būdais; užtikrinti autoriaus asmenines neturtines teises į kūrinį.

73. Be to, atsakovas 2008 m. spalio 15 d. su D. K. sudarė autorinę kūrinio užsakymo sutartį Nr. F-212, pagal kurią D. K. įsipareigojo sukurti istorinių drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdų rekonstrukcinius brėžinius, kurie turėjo būti atlikti remiantis archeloginių tyrimų duomenimis.

74. Byloje nėra ginčo, jog projektas „I–XVI amžiaus archeologinio kostiumo atkūrimas“ buvo įgyvendintas 2009 metais – buvo sukurti 12 lietuvių genties archeologinių kostiumų.

75. 2011 m. balandžio 22 d. su VšĮ „Vita Antiqua“, kurios direktore buvo ieškovė, buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. R4-484. Šios sutarties objektas – kuršių genties kostiumo I–XIV amžiuje gamybai reikalinga vizualinė medžiaga (archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai) bei kuršių genties kostiumų papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūra (Sutarties 1.1 punktas).

76. 2012 m. kovo 14 d. su ieškove buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. R4-151, kurios objektas – žemaičių genties kostiumo I–XIV amžiuje gamybai reikalinga vizualinė medžiaga (archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai) bei žemaičių genties kostiumų papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūra bei konsultacijos.

77. 2012 m. rugpjūčio 27 d. su ieškove buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. R4-390, kurios objektas – jotvingių genties kostiumo I–XIV amžiuje gamybai reikalinga vizualinė medžiaga (archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai) bei jotvingių genties kostiumų papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūra bei konsultacijos.

78. 2013 m. kovo 4 d. su VšĮ „Vita Antiqua“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. R4-91, kurios objektas – aukštaičių genties kostiumo I–XIV amžiuje gamybai reikalinga vizualinė medžiaga (archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai) bei aukštaičių genties kostiumų papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūra bei konsultacijos.

80. Visų pirma, tarp šalių kilo ginčas, ar archeologiniai kostiumai apskritai gali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais. Pasak atsakovo, ieškovės tariamų kostiumų brėžiniai, tiek ir atsakovo rekonstruoti istoriniai-archeologiniai kostiumai negali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais, nes įgyvendinant projekto tikslus, buvo siekiama kuo tiksliau atkurti archeologinį-istorinį kostiumą, o ne sukurti originalų, iš kitų atitinkamo laikmečio kostiumų išsiskiriantį kostiumą, todėl ginčo objektas buvo pagamintas rekonstrukcinių darbų pagrindu, vengiant bet kokios individualios kūrybos.

81. Ieškovė gi, įrodinėja, jog pagal mokslinius duomenis kurti archeologiniai drabužiai yra saugomi autorių teisės, kadangi atitinka visus įstatyme įtvirtintus kūriniui keliamus reikalavimus: tai kūrybinis žmogaus intelektinės veiklos rezultatas, jis išreikštas objektyvia forma ir yra originalus; archeologinis kostiumas yra taikomosios dailės kūrinys, todėl reikalavimai jo originalumui yra žemesnio lygio; archeologiniai kostiumai buvo sukomplektuoti ne atsitiktiniu, o ieškovės gerai apgalvotu būdu, nepasitelkiant bet kokių automatiškai veikiančių kompiuterizuotų priemonių; pirmą kartą kūriniai buvo atgaminti pieštinių eskizų pavidalu, t. y. objektyvia, kitiems asmenims suvokiama forma, todėl nuo jų sukūrimo atsiranda autorių teisių apsauga; pagal ieškovės eskizus kostiumai buvo atgaminti antrą kartą – materialiai juos pasiuvant, pagaminant atskiras jų detales ir ieškovei sukomplektuojant jas į vieną visumą; kiekvienas archeologinis kostiumas ir jų kolekcija yra originalūs, nepaisant to, kad visi jie kurti naudojantis visuotinai žinomais, šiuo atveju archeologijos mokslo, duomenimis.

82. Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnis nustato, jog autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Tai knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai ir kiti literatūros kūriniai, išreikšti bet kokia forma, įskaitant elektroninę, taip pat kompiuterių programos; kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai; rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai); dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti scenoje atlikti skirti kūriniai ir režisuoti spektakliai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai; muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, televizijos laidos, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai), radijo laidos ir kt. Be to, autorių teisių objektais laikomi išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės, statinės ir interaktyvios interneto svetainės ir kiti išvestiniai kūriniai), kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas (ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalis).

87. Ieškovė tvirtina, jog iš tiesų šių sutarčių tekstinė išraiška yra siauresnė, negu faktiškai susiklostę šalių tarpusavio santykiai. Pagal kiekvieną iš sudarytų sutarčių dėl kostiumų kūrimo ir faktiškai nusistovėjusius šalių tarpusavio santykius, ieškovė kaskart pateikdavo atsakovui savo kurtus kiekvienos genties kostiumų brėžinius (eskizus) su jų detalėmis ir aprašais bei organizavo kostiumų gamybą viso projekto metu, tiesiogiai skirstydama ir prižiūrėdama aksesuarų gamintojų darbus (pateikdama meistrams reikalingų gaminių išmatavimus, archeologinių radinių nuotraukas, vesdamasi juos į muziejų) ir dažniausiai netiesiogiai, per į projektą atsakovo paskirtą D. K., kuruodama tekstilinę kostiumų gamybos dalį (pateikdama jai visus nurodymus dėl siūlų spalvų, storių ir audinių raštų, įpareigodama paskirstyti darbus skirtingoms audėjoms ir siuvėjoms). Taigi dėl faktiškai susiklosčiusių šalių tarpusavio santykių, kostiumų kūrimo sutartys, nepaisant to, kad nuo 2011 m. visos jos pavadintos paslaugų sutartimis, yra kvalifikuotinos kaip mišrios, susidedančios iš dviem sutartims būdingų bruožų: pirma, autorinės kūrinio užsakymo sutarties dėl kostiumų sukūrimo; antra, sutarties dėl kostiumų gamybos priežiūros, konsultavimo ir organizavimo (sutartis įvardinta paslaugų sutartimi).

88. Tuo tarpu atsakovas įrodinėja, jog ne atsitiktinai tik pirmoji sutartis, sudaryta dar 2008 m. rugsėjo 15 d., buvo autorinio kūrinio užsakymo sutartis, o vėlesnės, jau 2011 metais sudarytos sutartys, sąmoningai buvo sudarytos, kaip paslaugų teikimo sutartys, nes atsakovas neprašė, kad ieškovė sukurtų autorinius kūrinius.

90. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, atsakovo versiją laiko labiau tikėtina, nei ieškovės paaiškinimus dėl sutarties pobūdžio. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo kaip juridinio asmens paskirtis yra plėtoti istoriškai susiklosčiusias, kultūrinę tautinę tapatybę išreiškiančias ir įtvirtinančias etninės kultūros ir mėgėjų meno veiklas šalyje. Atsakovo vykdomos tautinio ir archeologinio-istorinio kostiumo studijos pagrindu yra atliekami tautinio ir archeologinio-istorinio kostiumų tyrimai, renkama įvairi mokslinė bei metodologinė medžiaga (konstrukciniai brėžinių, piešinių ir kt. rinkiniai), atkuriami tautiniai ir archeologiniai-istoriniai kostiumai bei vykdoma edukacinė, organizacinė, reprezentacinė veikla. Iki 2008 m. atsakovo veikla, susijusi su lietuvių kostiumais, buvo koncentruota į tautinio kostiumo rekonstrukciją (2006 m. buvo išleistas DVD „Lietuvių tautinis kostiumas“ su išsamiu visų Lietuvos regionų kostiumų pristatymu, detaliomis nuotraukomis, detalių brėžiniais ir aprašymais, 2006 m. išleista knyga „Lietuvių tautinis kostiumas“ bei elektroninė knyga „Lietuvių tautinis kostiumas“ su drabužių iškarpų brėžiniais ir jų aprašymais. Taigi akivaizdu, jog minėtiems projektams įgyvendinti atsakovas suvienijo nemažą aukštos kvalifikacijos specialistų (istorikų, tekstilininkų, dizainerių, siuvėjų ir kt.) komandą. O 2008 m. ieškovė pasiūlė atsakovui atkurti istorinius-archeologinius drabužius. Siekiant atkurti senovinius lietuvių drabužius su ieškove buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, kurių pagrindu ieškovė teikdavo istorinių-archeologinių kostiumų rekonstrukcijai reikalingą medžiagą, kurioje be tam tikrų detalių vizualizacijų buvo pateikiami apibendrinti archeologiniai duomenys, reikalingi rekonstrukciniam kostiumų atkūrimui. Vadovaudamasi atitinkamo turinio medžiaga, atsakovo darbuotoja D. K. sukurdavo vyriškų ir moteriškų drabužių konstrukcinius brėžinius. Atsakovas taip pat sudarydavo paslaugų teikimo sutartis ir su kitais asmenimis, t. y. su įvairių sričių specialistais, dėl kostiumų dalių (skraisčių, juostų, kepurių, kojinių), konkrečių drabužių (suknelių, švarkų), juvelyrikos dirbinių gamybos. Taigi, pasitelkiant atitinkamų sričių specialistus atsakovo vykdomo projekto pagrindu buvo įgyvendinti archeologinio-istorinio kostiumo rekonstrukcijos darbai, dėl kurių buvo pagaminta daugiau nei penkiasdešimt archeologinių-istorinių kostiumų.

92. Atsakovas taip pat paaiškino, jog 2008 m. rugsėjo 15 d. sudarius su ieškove autorinio kūrinio užsakymo sutartį Nr. F-216, kuria atsakovas užsakė, o ieškovė įsipareigojo pateikti dvylika moksliniais pagrindais sukurtų kostiumų eskizų, ieškovei pateikus eskizus ir pradėjus archeologinių kostiumų rekonstrukcijos darbus, atliekant duomenų analizę paaiškėjo, kad ieškovės pateiktuose eskizuose drabužiai nevisai tiksliai atitinka atkuriamo laikotarpio siluetus, detales ir pan., t. y. pasižymi daugiau ieškovės individualia kūryba nei moksliniais duomenimis.

99. Be to, ieškovė įrodinėja, jog lietuvių genties archeologinių kostiumų kalendorius sumaketuotas, jo elementai parinkti ir išdėstyti pagal ieškovės nurodymus, todėl ji laikytina šio kalendoriaus autore-sudarytoja. Kadangi ieškovė yra kalendoriaus sudarytoja (autorė), laikytina, kad jai priklauso išimtinės autorių neturtinės teisės, kurios įgyjamos sukūrus kūrinį ir yra neperduodamos bei nesuteikiamos kitiems asmenims. Pasak ieškovės, ji pateikė kalendoriaus tekstą ir nuotraukas, išdėstydama jas taip, kaip turėtų būti išdėstyta pačiame kalendoriuje, tokiu pačiu išdėstymu, nepakeičiant nuotraukų ir teksto tvarkos, kalendorius ir buvo išspausdintas. Kalendorių savo lėšomis išleido atsakovas, tačiau kalendoriaus gale kaip sudarytojos įrašyta ne ieškovės pavardė, o D. K. pavardė, nors pagal sutartį atiduotame ieškovės parašytame tekste maketo paskutinėje dalyje buvo surašytas kitoks visų asmenų indėlis leidinio gamyboje – „Projekto, kostiumų kolekcijos ir teksto autorė – archeologė dr. D. S.“, tokiu būdu, pasak ieškovės, buvo pažeistos išimtinės ieškovės neturtinės autorių teisės į autoriaus vardą ir autorystę, ją pasisavinant. Šiuo metu atsakovas savo interneto puslapyje lnkc.lt, aprašydamas kalendorių, jo sudarytojo neįvardija apskritai, tuo patvirtindamas ieškovės pretenzijų pagrįstumą.

100. Atsakovas gi teigia, jog kalendoriuje ,,Baltų gentys. Lietuviai“, dėl kurio teksto sukūrimo buvo susitarta su ieškove, ieškovė nurodyta, kaip kostiumų kolekcijos projekto autorė, kostiumus rekonstravusi archeologė bei kalendoriaus tekstų autorė, todėl atsakovas jokių ieškovės išimtinių neturtinių autorių teisių nepažeidė. Pasak atsakovo, ieškovė jam pateikė tai, ką buvo sulygusi pagal sutartį – autorinį tekstą, lydimą fotonuotraukomis, t. y. apibūdinant fotonuotraukose užfiksuotų kostiumų detales, pateikiant papildomos archeologinės informacijos apie nešioseną, audinius ir pan. Tačiau atsakovas tvirtina, jog nei pagal sutartį, nei kokiu nors kitu būdu tarp šalių nebuvo susitarta, kad ieškovei bus pavesta padaryti kalendoriaus maketą, taigi ieškovė kalendoriaus maketo niekada ir nerengė, jo atsakovui neperdavė. Fotosesiją kalendoriui suorganizavo ir padėjo įgyvendinti D. K., todėl būtent ji nurodyta prie kalendoriaus sudarytojų. Nuotraukas kalendoriui atrinko ne vienintelė ieškovė, tačiau visas atsakovo kolektyvas.

101. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl lietuvių genties kalendoriaus sudarymo tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. F-232. Sutarties 1.1.2. punktu šalys susitarė, jog kūrinio rūšis, žanras, tema – 2010, 2011 m. Sieninis kalendorius. Sutarties 1.2. punkte nurodyta, jog kūrinys turi atitikti šias sąlygas: tekstas turi būti sudarytas iš meninių fotografijų ir autorinio teksto, skirto plačiajai visuomenei.

106. 2012 m. rugsėjo 25 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė paslaugų teikimo sutartį Nr. R4-273, pagal kurią ieškovė įsipareigojo paruošti kostiumų kalendoriaus leidybai reikalingą tekstinę medžiagą (Sutarties 1 punktas). Priešingai nei lietuvių genties kalendoriui skirto teksto, šiam kalendoriui skirtam tekstui nebuvo keliama jokių reikalavimų, t. y. yra šalys nesulygo, kad ieškovės tekstas būtų originalus ir (ar) lydimas nuotraukomis, todėl, teismo vertinimu, atsakovas kaip šio teksto užsakovas turėjo visas teises parinkti fotonuotraukas, kurios buvo panaudotos kalendoriuje.

108. Tačiau ieškinyje ieškovė taip pat kelia reikalavimus, susijusius su ieškovės autorių neturtinės teisės į autoriaus vardą, jo nenurodant (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir kūrinio neliečiamybę, tekstą be leidimo sutrumpinant (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas) pažeidimu.