Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. S. ir atsakovo biudžetinės įstaigos Lietuvos nacionalinio kultūros centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovams valstybinei biudžetinei įstaigai Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, A. Š. S., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, D. K., E. B. dėl autorystės pripažinimo, autorių teisių pažeidimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams valstybinei biudžetinei įstaigai Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui (toliau ir – LNKC), A. Š. S., prašydama:

1.1. pripažinti ieškovės autorystę į baltų genčių archeologinius kostiumus ir jų kolekcijas bei lietuvių ir kuršių gentims skirtus sieninius kalendorius;

1.2. už visus ieškovės išimtinių autorių teisių pažeidimų atvejus iš jas pažeidusio atsakovo LNKC priteisti 243 313,37 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, įskaitant negautas pajamas, bei kompensaciją;

1.3. solidariai iš atsakovų A. Š. S. ir LNKC priteisti 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

1.4. įpareigoti atsakovą LNKC nutraukti neteisėtus veiksmus ir atkurti pažeistas ieškovės asmenines neturtines teises, padarant reikiamus taisymus savo tinklalapiuose internete;

1.5. apie padarytus pažeidimus ir ieškovei priklausančią autorystę paskelbti viešai savo tinklalapiuose lnkc.lt ir paskyroje Facebook, taip pat žurnale „Liaudies kultūra“;

1.6. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad bendradarbiaudama su atsakovu LNKC 2009–2013 metais sukūrė baltų genčių archeologinių kostiumų kolekciją. Ieškovė yra šių kostiumų autorė, jai priklauso išimtinės autorių turtinės ir neturtinės teisės į šiuos kostiumus. Atsakovas LNKC nuo 2012 metų iki ieškinio padavimo dienos, slėpdamas tai nuo ieškovės, virš 20 kartų neteisėtai, taip pat netinkamu būdu viešai pristatė ieškovės kurtus archeologinius kostiumus įvairių renginių metu, neįvardydamas ieškovės pavardės kaip autorės, o kostiumų autore pristatydamas kitą asmenį – atsakovo darbuotoją D. K.. Taip pat atsakovas LNKC, neturėdamas ieškovės licencijos, neteisėtai atgamino kostiumus įvairiais būdais bei juos viešai skelbė savo interneto tinklalapiuose. Atsakovas LNKC ieškovės autorių teises pažeidė ir gaminant du ieškovės archeologinius kostiumus pristatančius sieninius kalendorius, jų autore taip pat nurodydamas D. K., plagijuodamas ir be sutikimo pakeisdamas kalendoriuje ieškovės rašytą autorinį tekstą. Šiais veiksmais buvo pažeistos ieškovės išimtinės autorių teisės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą LNKC nutraukti neteisėtus veiksmus ir atkurti pažeistas ieškovės asmenines neturtines teises, padarant reikiamus taisymus savo tinklalapiuose internete apie atsakovo LNKC padarytus pažeidimus paskelbti viešai savo tinklalapiuose lnkc.lt ir paskyroje „Facebook“, taip pat žurnale „Liaudies kultūra“, priteisė ieškovei D. S. iš atsakovo LNKC 494 Eur turtinės ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas sprendė, kad ieškovės rekonstruotų drabužių, papuošalų, galvos apdangalų ir kt. daiktų sujungimas į vieną kostiumą gali būti laikomas autoriniu kūriniu, kuris Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 4 straipsnio 3 dalyje apibūdinamas kaip duomenų rinkinys. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad kostiumo atkūrimo procese kūryba ir originalumas pasireiškia esamos archeologinės medžiagos atranka bei pritaikymu kuriant naują kostiumą.

5. Teismas nesutiko su ieškove, kad šalys 2011–2013 metais sudarytomis paslaugų teikimo sutartimis sulygo dėl kūrinio sukūrimo. Šios sutartys buvo sudarytos archeologinių-istorinių kostiumų rekonstrukcijų įgyvendinimo tikslu, t. y. siekiant ne sukurti, o kuo tiksliau atkurti senovės lietuvių genčių kostiumus.

6. Paslaugų teikimo sutarčių, kurioms atlikti buvo reikalinga ir intelektinė ieškovės veikla, pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atitinkamos genties kostiumo I–XIV a. gamybai reikalingą vizualinę medžiagą – archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius. Ieškovės rengiama vizualinė medžiaga buvo skirta konkrečiam projektui, t. y. archeologinio-istorinio kostiumo rekonstrukcijai (gamybai). Teismas, vadovaudamasis teisių perdavimo tikslų taisykle, konstatavo, kad pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti savo veikloje, t. y. viešai rodyti, atgaminti, nuomoti ir pan.

7. Teismas nepripažino ieškovės teisės į lietuvių genties archeologinių kostiumų 2010/2011 m. kalendoriaus autorystę. Pirmenybę teikdamas pažodiniam ieškovės ir atsakovo 2009 m. rugsėjo 3 d. sudarytos autorinės kūrinio užsakymo sutarties Nr. F-232 aiškinimui, teismas nusprendė, kad iš jos turinio nėra galimybės padaryti išvadą, jog ieškovė buvo atsakinga už kalendoriaus maketo sukūrimą. Taigi atsakovas, kalendoriaus „Baltų gentys, Lietuviai“ gale nurodydamas, kad kostiumų kolekcijos projekto bei kalendoriaus teksto autorė yra D. S., nepažeidė ieškovės teisės į autoriaus vardą ir autorystę.

8. Ieškovė sukurtą autorinį tekstą perleido atsakovui 2009 m. rugsėjo 3 d. autorine kūrinio užsakymo sutartimi Nr. F-232, tačiau ši sutartis yra terminuota. Dėl to 2014 m. rugsėjo 3 d., praėjus sutartyje nurodytam 5 metų laikotarpiui, suėjo sutartimi suteikiamų turtinių teisių naudojimo terminas. Teismas darė išvadą, kad nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. šio teksto naudojimas atsakovo tinklalapyje yra neteisėtas ir kasdien pažeidžia ieškovės autorių turtines teises viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu būdu – kompiuterių tinklais.

9. Autorine kūrinio užsakymo sutartimi Nr. F-232 atsakovui perleistas autorinis tekstas 2012 m. birželio mėn. žurnale „Pasaulio lietuvis“ straipsnyje „I-XIV a. kuršių archeologinis kostiumas“ buvo iškraipytas, pateikta netiksli informacija, be to šis tekstas išspausdintas ne tik su pakeitimais, bet ir kitu vardu – teksto autore nurodyta D. K.. Teismas sprendė, kad dėl šių veiksmų egzistuoja atsakovo kaltė, nes tekstą žurnalui išsiuntė atsakovo darbuotojai. Taip buvo pažeistos ieškovės autorių neturtinės teisės į autoriaus vardą, jo nenurodant, autorystės teisė, ją pasisavinant, ir kūrinio neliečiamybės teisė, iškraipant tekstą, kartu buvo padaryta ir žala ieškovės profesinei reputacijai. Taip pat buvo pažeistos ir ieškovės išimtinės autorių turtinės teisės atgaminti (išleisti) kūrinį, kadangi sutartis buvo sudaryta dėl kūrinio panaudojimo leidžiant kalendorių, o ne atgaminant tekstą kitais būdais.

10. Teismas, nustatęs pažeidimus (šios nutarties 9 ir 10 punktai), įpareigojo atsakovą nutraukti neteisėtus veiksmus, atkurti ieškovės pažeistas teises ir priteisė ieškovei iš atsakovo 494 Eur turtinės ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Ieškovės ir atsakovo 2012 m. rugsėjo 25 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. R4-273 1 punktu ieškovė įsipareigojo paruošti kostiumų kalendoriaus leidybai reikalingą tekstinę medžiagą. Priešingai nei lietuvių genties kalendoriui skirto teksto, šiam kalendoriui skirtam tekstui nebuvo keliama jokių reikalavimų, t. y. šalys nesulygo, kad ieškovės tekstas būtų originalus ir (ar) lydimas nuotraukų, todėl, teismo vertinimu, atsakovas kaip šio teksto užsakovas turėjo visas teises parinkti fotonuotraukas, kurios buvo panaudotos kalendoriuje. Dėl to teismas nepripažino ieškovės teisės į kuršių genties archeologinių kostiumų 2013/2014 m. kalendoriaus autorystę.

12. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. papildomu sprendimu paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė atsakovei LNKC iš ieškovės D. S. 4 722 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 5 262,88 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. sumokėjo 2 984,45 Eur žyminį mokestį ir 2 278,43 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atsakovė LNKC – 4 722 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas sprendė, kad atsakovei LNKC iš ieškovės priteisiamos 4 722 Eur bylinėjimosi išlaidos, o ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į nedidelę patenkintų reikalavimų dalį (apie 0,45 proc.), neatlyginamos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

14. Ieškovė D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 31 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra pernelyg abstrakti, joje neįvardinti konkretūs neteisėti veiksmai, pažeistos teisės ar atliktini paskelbimai, kuriuos turi įvykdyti atsakovas. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo vykdymas yra labai apsunkinamas ir prarandamas privalomumo požymis, dėl ko nėra užtikrinama ieškovės teisių gynyba.

14.2. Sprendime teismas nieko nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų atsakovei A. Š. S. ir tai vertintina kaip visų ieškovės reikalavimų neišsprendimas, kas taip pat nėra suderinama su civilinio proceso teisės normomis.

14.3. Teismas sprendime nurodė, kad konkretūs archeologiniai kostiumai dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra būtent ieškovės intelektinės kūrybos rezultatas, todėl byloje taikytinos ATGTĮ normos, būtent šiems kostiumams taikoma ATGTĮ įstatyme įtvirtinta apsauga. Teismas taip pat pripažino, kad kostiumo tiksliai atkurti neįmanoma: minėtos paslaugų teikimo sutartys buvo sudarytos siekiant įgyvendinti archeologinių-istorinių kostiumų rekonstrukcijas, t. y. siekiant ne sukurti, o kuo tiksliau atkurti senovės lietuvių genčių kostiumus, todėl kostiumo atkūrimas šiuo atveju yra kūrybinis darbas. Tokia savo išvada teismas patvirtino, kad ieškovė, vykdydama šalių sudarytas sutartis, sukūrė autoriaus teisių objektą ir yra šių objektų autorė, iš kyla būtinybė ginti jos, kaip autorės teises ir aiškintis jos turtinių ir neturtinių teisių pažeidimą. Kita vertus, sprendime teismas, prieštaraudamas aukščiau nurodytoms savo paties išvadoms, taip pat patvirtino atsakovo teiginį, kad ieškovės ir atsakovo sutarto vykdyti kostiumų rekonstrukcijos projekto tikslas buvo ne sukurti originalius kostiumus, o daryti anksčiau egzistavusių kostiumų kopijas ir tai neva paneigia šalių valią sudaryti sutartis dėl autoriaus teisių perdavimo.

14.4. Tai, kad teismas remiasi neteisinga prielaida dėl sutarties tikslo, lemia ir neteisingą teismo išvadą, jog šalys susitarė dėl paslaugų sutarties. Ši teismo klaida susijusi su archeologijos mokslo ir kostiumo rekonstrukcijos galimybių specifika.

14.5. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė ATGTĮ normas dėl kūrinio apsaugai keliamų sąlygų ir ieškovei kelia papildomą, įstatyme neegzistuojantį reikalavimą įgyti autorių teisinę apsaugą į kūrinį – reikalauja kūrinio sukūrimo sutarties su atsakovu sudarymo fakto, ignoruojant ATGTĮ taisykles dėl automatinės įstatymo apsaugos kūriniui nuo jo sukūrimo momento. Šalis gali sieti įvairiausios sutartys, kurias įgyvendinant papildomai gali būti sukuriamas kūrinys – jis bus saugomas įstatymo, nepriklausomai nuo to, ar dėl jo sukūrimo buvo atskirai tartasi, ar tokio kūrinio sukūrimas buvo vienas iš šalių tikslų.

14.6. Teismas nepagrįstai pritarė atsakovo teiginiams, kad jos specialistų komanda rekonstravo kostiumus tik naudodamasi ieškovės pateikta archeologine medžiaga, kadangi atsakovas turi didelę patirtį kostiumo rekonstrukcijos srityje, tokia veiklos kryptis numatyta jo įstatuose, atsakovas yra išleidęs daugybę etninės kultūros leidinių, turi tautinio kostiumo studiją. Pirma, atsakovui turint kompetenciją tautinio XIX-XX a. kostiumo srityje, kurios ieškovė neginčija, nepreziumuojama jo kompetencija I-XIV a. archeologinių kostiumų srityje. Skirtingai nei tautinio kostiumo atveju, archeologinio kostiumo rekonstrukcijai nėra ne tik pačių gaminių, kuriuos galima būtų paliesti, išmatuoti ir nukopijuoti, bet nėra ir jų piešinių, raižinių, ikonografijos, nėra jokių aprangos aprašų, nes tuo metu nebuvo jokių rašytinių šaltinių. Lietuvoje iš esmės tik ieškovė, kaip archeologė, geba rekonstruoti genčių dėvėseną pagal visiems prieinamus radinius ir duomenis.

14.7. Teismo nepagrįstai pripažintas faktas, kad trečiasis asmuo D. K. braižė konstrukcinius archeologinių kostiumų brėžinius pagal ieškovės surinktą archeologinę medžiagą, taip pat šiam faktui suteikė netinkamą teisinę reikšmę. Atsakovas į bylą pateikė mokslinės medžiagos, kokią jam pateikdavo ieškovė, pavyzdį ir patvirtino, kad tokią medžiagą sudarė ieškovės ranka braižyti kiekvienos genties keturių laikotarpių vyro bei moters kostiumų brėžiniai su šalia parašytais komentarais apie juos sudarančias detales (archeologinių radinių pavadinimais), atskirai pridėtos tų detalių, archeologinių radinių nuotraukos bei piešiniai. Atsakovo teiginys, kad ieškovės pateikti brėžiniai buvę netinkami, yra deklaratyvus ir nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais (perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad jie tinkami), todėl vertintini tik kaip atsakovo gynybinė versija.

14.8. Tai, kad pripažinęs buvus paslaugų sutartis, teismas pritaikė joms teisių perdavimo taisykles, patvirtina teismo sprendimo nenuoseklumą, kadangi paslaugų sutartimis neperduodamos ir nesuteikiamos autorių turtinės teisės į sukurtą objektą, jos perduodamos autorių licencinėmis sutartimis arba kūrinio sukūrimo sutartimis, taip pat atskirais įstatymo numatytais atvejais, be to tik į autorių teisių objektus. Teismas sprendime nepaaiškino, kodėl autoriaus turtinės teisės atsakovui buvo perduotos būtent tokia apimtimi, kaip nurodyta sprendime. Net ir konstatavus autoriaus turtinių teisių perdavimą pagal įstatymą, atsakovo naudotų teisių apimtis viršijo ATGTĮ numatytą reglamentavimą. Šiuo atveju teismas nepagrįstai išplėtė perduotų teisių apimtį, kas lėmė ir ieškovės reikalavimų dėl konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų atmetimą.

14.9. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas pats savarankiškai rašė ir teikė projektus Kultūros rėmimo fondui ir savarankiškai sudarinėjo sutartis su atskirų sričių amatininkais, kurie pagal užsakymą pagamino atsakovui gaminius – kostiumo dalis.

14.10. Teismas netinkamai aiškino autorių teisės normas, reglamentuojančias autoriaus turtinių teisių perdavimą ir nuosavybės teisės į kūrinį turėjimą.

14.11. Teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimus dėl jos teisių pažeidimo, kiek tai susiję su lietuvių ir kuršių kalendoriais (jų maketais ir tekstais), netinkamai vertino ir aiškino šalių sutartis, neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes ir šalių santykius bei pažeidė autoriaus turtines teises reglamentuojančias teisės normas.

14.12. Teismas, formaliai remdamasis tarp ieškovės ir atsakovo 2012 m. rugsėjo 25 d. sudarytos sutarties Nr. R4273 pavadinimu „Paslaugų“, taip pat jos formuluote „Paruošti kostiumų kalendoriaus „Kuršiai I-XIV a.“ leidybai reikalingą tekstinę medžiagą (aštuonių archeologinių kostiumų ir jų detalių nuotraukų aprašymas)“ (Sutarties 1 punktas), padarė nepagrįstą išvadą, kad tokia sutartimi šalys nesitarė sukurti originalaus kūrinio ir todėl neva ieškovės tekstas yra nesaugomas autorių teisės. Teismas neanalizavo šalių valios, sutarties tikrosios paskirties, sukurto teksto originalaus pobūdžio, meninio stiliaus ir nevertino jo pagal ATGTĮ keliamus kūrinių apsaugos kriterijus.

14.13. Atsakovas taip pat neteisėtai perrašė ieškovės sukurto teksto dalį, ir ją viešai paskelbė savo tinklalapyje lnkc.lt, nenurodydamas šaltinio, iš kurio paimtas tekstas, ir jo autorystės, tokiu būdu pažeisdamas ieškovės išimtinę kūrinio neliečiamybės teisę, ieškovės autorystės teisę ir teisę į autoriaus vardą, taip pat ieškovės išimtinę turtinę kūrinio viešo paskelbimo teisę, tačiau teismas dėl šių aplinkybių išsamiai nepasisakė bei savo išvadų nepagrindė.

14.14. Vilniaus apygardos teismas papildomu 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. nepagrįstai nusprendė priteisti iš ieškovės atsakovui 4 722 Eur bylinėjimosi išlaidas, o ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų – 2 984,45 Eur žyminio mokesčio ir 2 278,43 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti – neatlyginti, atsižvelgiant į nedidelę patenkintų reikalavimų dalį. Teismas tenkino dalį ieškovės turtinio reikalavimo, tačiau žyminio mokesčio už šią dalį nepriteisė. Be to, teismas neatsižvelgė į neturtinių teisių pažeidimą, kurį pripažino. Priteisdamas visą atsakovo prašytą bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas nepagrindė jos dydžio, kadangi bendra suma viršija patvirtintas rekomendacijas.

15. Atsakovas LNKC pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės D. S. ieškinys ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas sprendimu visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl autorystės pripažinimo į lietuvių ir kuršių gentims skirtus sieninius kalendorius, tačiau be pagrindo pripažino, kad atsakovas ieškovės tekstą 2012 metų birželio mėnesio žurnale „Pasaulio lietuvis“ straipsnyje „I-XIV a. kuršių archeologinis kostiumas“, nurašė pažodžiui iš ieškovės lietuvių kalendoriui rašyto teksto dalies, pakeičiant tik tam tikras teksto vietas, kad jis tiktų kuršių genčiai aprašyti. Teismas vertino, kad tokiu būdu tekstas buvo iškraipytas, pateikta netiksli informacija, be to, šis tekstas išspausdintas ne tik su pakeitimais, bet ir kitu vardu – teksto autore nurodoma D. K.. Ieškovės indėlis tiek į visą projektą, tiek sudarant kalendorius bei leidinius, yra įvardintas tinkamai ir, priešingai nei teigia ieškovė, nepažeidžia jokių ieškovės išimtinių neturtinių autorių teisių.

15.2. Dėl ieškovės argumentų, susijusių su jos 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinės sutarties pagrindu sukurtu tekstu, pažymi, kad per neapsižiūrėjimą atsakovo informacijos poskyrio specialistai neteisingai nurodė, jog leidinyje „Pasaulio lietuvis“ išspausdinto teksto autorė yra D. K.. Pabrėžia, kad dėl šios klaidos pati D. K. kreipėsi į leidinio redakciją su prašymu nurodyti teksto autorę ieškovę, ką patvirtina ir ieškinyje nurodyti ieškovės argumentai. Be to, dėl teksto, kurį, pasak ieškovės, atsakovas iškraipė ir taip pažeidė ieškovės teises, atsakovas primena, kad šis tekstas buvo redaguojamas kalbos redaktorių.

15.3. Nei viena iš teismų praktikoje suformuluotų civilinės atsakomybės sąlygų nėra įrodyta. Nagrinėjamu atveju nesant neteisėtų veiksmų bei ieškovei neįrodinėjant neturtinės žalos fakto, nėra pagrindo pasisakyti dėl priežastinio ryšio ir analogiškose bylose preziumuojamos kaltės. Teismas nenurodė argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

15.4. Ieškovė nepateikia jokių duomenų, susijusių su žala, kuri atitiktų faktiškai jos patirtus nuostolius dėl tariamų pažeidimų.

16. Ieškovė D. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo LNKC apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

16.1. Pats atsakovas pripažino, kad atliko neteisėtus veiksmus. Faktinė aplinkybė, kad D. K. asmeniškai kreipėsi į redakciją dėl autoriaus pakeitimo, negali būti pagrindu atleisti atsakovą nuo atsakomybės už atliktus neteisėtus veiksmus.

16.2. D. K. kreipėsi į redakciją praėjus 2,5 metams nuo atlikto pažeidimo. Aplinkybė, kad tekstas buvo redaguotas kalbos redaktorių, taip pat nesuteikia teisės nei kalbos redaktoriams, nei atsakovui keisti jį – taip, kad būtų pažeista kūrinio neliečiamybė ir padarytų žalą kūrinio autoriui.

16.3. Ieškovės tekste pasirinkta frazė „rengėme žmones“, ieškovės manymu, nukreipia į asmeninį pasirinkimą, kuris reiškia, kad yra pateikiama tik viena iš daugelio aprangos mokslinių versijų, leidžiančių kitiems asmenims laisvai komplektuoti kitais būdais, nekopijuojant ieškovės versijos.

16.4. Tai, kad atsakovas mano, jog drabužių komplektacija yra ta pati, rodo, kad atsakovas neturi tinkamos kompetencijos ir žinių apie skirtingų genčių drabužių rekonstrukcijos ypatumus, genčių laidojimo paminklus, tradicijas, papuošalų tipažą ir kitų reikiamų žinių.

16.5. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė esminį sveikatos pablogėjimą, nepalankią kolegų nuomonę bei besitęsiančius asmeninius išgyvenimus. Prašomos priteisti kompensacijos dydį ieškovė skaičiavo pagal teismų praktikoje pripažįstamus ATGTĮ nurodytus kriterijus.

17. Atsakovas LNKC pateikė atsiliepimą į ieškovės D. S. apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad:

17.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę paslaugų teikimo teisiniai santykiai, o ne kūrinio užsakymo teisiniai santykiai. Paslaugų teikimo sutartimis atsakovas ir ieškovė sulygo, kad šių sutarčių objektas yra atitinkamos genties kostiumo I-XIV gamybai reikalinga vizualinė medžiaga, t. y. archeologinių radinių (ne drabužių, o archeologinių radinių) nuotraukos ir piešiniai, taip pat kostiumo papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūros vykdymas bei konsultacijos. Taigi, vadovaujantis lingvistiniu, sisteminiu ir loginiu šių paslaugų teikimo sutarčių tekstų aiškinimu, matyti, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė ne dėl konkretaus kūrinio sukūrimo, o dėl vizualinės medžiagos, kuri šiuo konkrečiu atveju yra aiškiai įvardijama kaip archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai, pateikimo ir gaminių priežiūros, konsultavimo paslaugų teikimo. Minėtos paslaugų teikimo sutartys buvo sudarytos siekiant įgyvendinti archeologinių – istorinių kostiumų rekonstrukcijas, t. y. siekiant ne sukurti, o kuo tiksliau atkurti senovės lietuvių genčių kostiumus. Įvertinant ieškovės, kaip istorikės, archeologės, o ne dizainerės ir (ar) drabužių konstruktorės, turimas profesinės žinias, su ieškove buvo sudaromos sutartys, kuriomis ieškovė įsipareigojo atsakovui teikti specifines paslaugas, t. y. teikti konsultacijas ir vykdyti atkuriamų daiktų priežiūrą, kad pastarieji būtų atgaminami kuo autentiškiau atitinkamo laikotarpio atžvilgiu.

17.2. Bylos proceso metu atsakovas laikėsi pozicijos, jog rekonstruoti archeologiniai – istoriniai kostiumai nėra saugomi autorių teisių objektai. Visi projekto metu rekonstruoti drabužiai pasižymi elementariomis konstrukcijomis ir kirpimais, neįmantriais siluetais, kadangi rekonstruojamo laikotarpio drabužiai daugiausiai buvo „tunikiniai“, kurių pagaminimui nebūdavo sunaudojama daug medžiagos. Priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose deklaruoja ieškovė, medžiagos apie ginčui aktualaus laikotarpio drabužius ir net kitų asmenų rekonstruotų drabužių Lietuvoje yra. Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis tų pačių Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamų drabužių bendru vaizdu, minėta Danijos nacionalinio muziejaus išleista autorės Margrethe Hald knyga „Senovės danų tekstilė iš pelkių ir kapų: kostiumo ir geležies amžiaus tekstilės lyginamoji studija“ ir kitais šaltiniais, D. K. padarė ne tik konkrečių drabužių konstrukcinius brėžinius, tačiau iš jų savo nuožiūra atrinko juostų ir audinių raštus, kuriuos panaudojo audėjos. Tai, kad kostiumai buvo atkuriami vadovaujantis D. K. pasirinktuose šaltiniuose esančia medžiaga, o ne ieškovės pateiktais eskizais ir (ar) kokiais nors kostiumų darbiniais piešiniais, įrodo keletas D. K. darbo pavyzdžių. Taigi, nei kostiumų komplektacijos, nei drabužių konstruktyvo sprendimai ir (ar) siluetai nėra originalūs sprendimai, kadangi yra nukopijuoti iš įvairių šaltinių. Naudoti papuošalus tam tikrai funkcijai (prispausti, susegti, sujungti, pritvirtinti) atlikti nėra kuo nors originali ieškovės idėja, kadangi, kaip patvirtina pati ieškovė, įkapėse randami papuošalai byloja, kad taip juos panaudoti sugalvojo dar senovės gentys. Dėl nurodytų priežasčių kostiumuose panaudoti papuošalus, suteikiant jiems tam tikrą funkciją, nėra originalus ieškovės kūrybinės veiklos rezultatas.

17.3. Pagal bylos duomenis paslaugų teikimo sutarčių pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atitinkamos genties kostiumo I – XIV a. gamybai reikalingą vizualinę medžiagą – archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius. Ieškovės rengiama vizualinė medžiaga buvo skirta konkrečiam projektui, t. y. archeologinio – istorinio kostiumo rekonstrukcijai (gamybai). Taigi, vadovaujantis teisių perdavimo tikslų taisykle, konstatuotina, kad pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti atsakovo veikloje, t. y. viešai rodyti, atgaminti, nuomoti kostiumus ir pan. Tokią perduotą atsakovui autoriaus turtinių teisių apimtį patvirtina ir pati ieškovė, kuri pareikštame ieškinyje nurodė, kad „Abi pusės sutarė, kad sukurta kolekcija bus saugoma ir eksponuojama Lietuvos liaudies kultūros centre, kaip valstybinį statusą įgijusi vertybė“. Be to, pagal bylos duomenis galima matyti, kad ieškovei buvo seniai žinoma, kad ginčo objektai nuolat buvo naudojami atsakovo veikloje. Maža to, pati ieškovė nurodo, kad jos vaikai (R. S. bei L. S.) fotografavosi fotosesijose, kurių metų buvo užfiksuojami rekonstruoti kostiumai.

17.4. Dažnai su atsakovu bendradarbiaujančiomis siuvėjomis sutartys dėl kuršių, žemaičių, jotvingių ir t. t. genčių tekstilės gamybos buvo sudarinėjamos dar prieš atsakovui ir ieškovei sudarant atitinkamas paslaugų teikimo sutartis arba dar iki tol, kol pagal priėmimo – perdavimo aktus ieškovė pateikdavo savo surinktą medžiagą atsakovui.

17.5. Teismas tinkamai vertino kalendorių maketo bei teksto sukūrimo faktą. Šalys 2009 m. rugsėjo 3 d. autorinės kūrinio užsakymo sutarties pagrindu sutarė, kad ieškovė sukurs sieninio kalendoriaus „Baltų gentys. Lietuviai“ tekstą. Tuo pačiu šalys sutarė, kad kūrinys turi atitikti tam tikras sąlygas, pvz., jog tekstas turi būti sudarytas iš meninių fotografijų ir autorinio teksto, skirto plačiajai visuomenei. Ieškovė atsakovui pateikė tai, ką buvo sulygusi pagal sutartį, t. y. autorinį tekstą, lydimą fotonuotraukomis, t. y. apibūdinant fotonuotraukose užfiksuotų kostiumų detales, pateikiant papildomos archeologinės informacijos apie nešioseną, audinius ir pan. Tačiau nei pagal minėtą sutartį, nei kokiu nors kitu būdu tarp šalių nebuvo sutarta, kad ieškovei bus pavesta sumaketuoti visą kalendorių. Fotosesiją kalendoriui suorganizavo ir padėjo įgyvendinti D. K.. Dėl šios priežasties šis asmuo ir yra nurodytas prie kalendoriaus sudarytojų, pažymint, kad medžiagą kalendoriui suorganizavo ir parengė D. K.. O nuotraukas kalendoriui atrinko ne vienintelė ieškovė, tačiau visas atsakovo kolektyvas.

17.6. Su ieškove buvo pasirašyta 2012 m. rugsėjo 25 d. paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo paruošti kostiumų kalendoriaus leidybai reikalingą tekstinę medžiagą, tačiau priešingai nei lietuvių kalendoriui skirto teksto, šiam kalendoriui skirtam tekstui nebuvo keliama jokių reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Lietuvos apeliacinio teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalino argumentą, kad „ieškovės rekonstruotų drabužių, papuošalų, galvos apdangalų ir kt. daiktų apjungimas į vieną kostiumą gali būti laikomas autoriniu kūriniu, kuris apibūdinamas kaip duomenų rinkinys, kuris dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra ieškovės intelektinės kūrybos rezultatas (Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), todėl jam taikoma Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme įtvirtinta apsauga“.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą LNKC nutraukti neteisėtus veiksmus ir atkurti pažeistas ieškovės asmenines neturtines teises, padarant reikiamus taisymus savo tinklalapiuose internete apie atsakovo LNKC padarytus pažeidimus paskelbti viešai savo tinklalapiuose lnkc.lt ir paskyroje „Facebook“, taip pat žurnale „Liaudies kultūra“, priteisė ieškovei D. S. iš atsakovo LNKC 494 Eur turtinės ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį ir perdavęs bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui konstatavo, kad:

22.1. ta aplinkybė, jog apibūdinant konkretų objektą (be kita ko, archeologinį kostiumą) vartojamas terminas „rekonstruotas“ (ar „atkurtas“), negali lemti jo (ne)pripažinimo autorių teisių objektu. Kiekvienu individualiu atveju turi būti sprendžiama pagal tai, ar objektas atitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijus. Remiantis nurodytais argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadą, kad archeologiniai kostiumai apskritai negali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais, teisėjų kolegija vertino kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstą.

22.2. rekonstruotų (atkurtų) archeologinių kostiumų eliminavimas per se (savaime) iš autorių teisių objektų neatitinka tiek ESTT ir Lietuvos teismų praktikos nuostatų, tiek šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios faktinės situacijos. Bylą nagrinėję teismai, be kita ko, nustatė nemažai aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ginčo rekonstruoti archeologiniai kostiumai nėra autorių teisių objektai, teisingumu. Teismų, be kita ko, konstatuota, kad nėra išlikęs nė vienas archeologinio kostiumo pavyzdys, su kuriuo galima būtų palyginti atkurtą archeologinį kostiumą, jį išmatuoti, nustatyti proporcijas, kirpimus ir t. t.; kostiumų komplektacijos, drabužių konstruktyvo sprendimai ir (ar) siluetai yra atkurti naudojant informaciją iš įvairių šaltinių. Taigi, bylos duomenys suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad rekonstruojant archeologinius kostiumus konkrečiu atveju egzistavo plati kūrybinė laisvė, buvo galimas ne vienas atkurto kostiumo variantas, todėl turi būti įvertinta, ar ieškovės rekonstruoti kostiumai atitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijus.

22.3. apeliacinio teismo išvados, jog šalių sudarytomis sutartimis nebuvo susitarta sukurti originalų atitinkamo laikmečio kostiumą, panaudojant išskirtinai individualią kūrybą ir idėjas, taip pat kad kalendoriaus tekstui nebuvo keliama jokių reikalavimų, t. y. šalys nesulygo, kad ieškovės tekstas būtų originalus ir (ar) lydimas nuotraukų, yra teisiškai nereikšmingos sprendžiant, ar rekonstruoti archeologiniai kostiumai yra kūriniai, saugomi ATGTĮ.

22.4. nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš principo atmetęs galimybę rekonstruotus archeologinius kostiumus pripažinti autorių teisių objektais, bendraautorystės klausimo iš esmės neanalizavo, t. y., atmetus ieškovės, kaip vienintelės autorės, autorystę, iš esmės nevertinta jos atliktos darbo dalies (jos indėlio) atitiktis autorių teisės keliamiems reikalavimams, nors kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įgyvendinant projektą vyko tam tikras darbų pasidalijimas, kurio metu D. K. buvo atsakinga už tekstilinę dalį, o ieškovė teikė reikalingą vizualinę medžiagą ir archeologinius duomenis bei koordinavo papuošalų gamintojų ir juvelyrų darbą. Taigi, byloje nėra ginčo, kad ieškovės teikiama informacija ir konsultacijos, reikalingos ginčo archeologinių kostiumų rekonstrukcijai, buvo išreikštos objektyvia forma, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovės indėlis į archeologinių kostiumų rekonstrukciją apsiribojo tik idėjos sukūrimu ir (ar) paskleidimu, vertintinas kaip nepagrįstas. Todėl sprendžiant nagrinėjamą ginčą turi būti vertinama, ar ieškovės indėlis į ginčo archeologinių kostiumų rekonstrukciją gali būti vertinamas kaip bendraautorystė.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pripažino apeliacinės instancijos teismo motyvus dėl lietuvių ir kuršių kalendorių maketų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kitų ieškovės D. S. skundo argumentų pagrįstais, todėl dėl jų pakartotinai nepasisakoma.

24. Nagrinėjamu atveju sprendžiami klausimai dėl autorinių teisių į baltų genčių archeologinius kostiumus, jų bendraautorystės ir sutartimis perduotų autorinių teisių atsakovui.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

25. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. gegužės 11 d. gauti atsakovo LNKC rašytiniai paaiškinimai, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Nors teoriškai archeologiniai kostiumai gali būti saugotini kūriniai, tačiau nagrinėjamu atveju, išanalizavus įrodymų visetą, yra akivaizdu, jog nei ieškovės teikta informacija, nei patys kostiumai nelaikytini autorių teisių objektais, kadangi jie stokoja originalumo kriterijaus. Be to, ieškovė negali būti laikoma kostiumų bendraautore ne tik dėl to, kad kostiumai nėra kūriniai, tačiau ir dėl to, kad kostiumai atkurti net netiksliai pagal ieškovės teiktą informaciją, o ir jos indėlis atkuriant kostiumus neturi kūrybinės veiklos požymių – ieškovė rinko informaciją, ją teikė atsakovui, teikė konsultacijas atkuriant kostiumams naudotinus papuošalus, kas laikytina tik informacine, metodologine pagalba. Nurodo, kad ginčo sutartys yra svarbios ne dėl to, kad jų sudarymo faktas per se (ne)konstatuoja kūrinio sukūrimą, bet aktualios dėl to, kad kartu su kitais įrodymais leidžia spręsti apie ieškovės suteiktų paslaugų apimtį bei pobūdį, o paslaugų sutarčių atveju taip pat liudija turtinių teisių perleidimo faktą, net jei būtų konstatuotas kūrinio sukūrimas.

26. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. birželio 18 d. gauti atsakovo LNKC patikslinti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose prašo priimti į bylą šios rašytinius paaiškinimus, atmesti ieškovės apeliacinį skundą, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. birželio 29 d. gautas ieškovės D. S. atsiliepimas į atsakovo LNKC rašytinius paaiškinimus, kuriame prašo priimti į bylą Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus, Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių komisijos pirmininko bei advokato dr. R. B. teisinę išvadą, atsakovo LNKC apeliacinį skundą atmesti, ieškovės D. S. apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės nagrinėjamam klausimui aplinkybes.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas LNKC rašytiniais paaiškinimais, siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, o ieškovė D. S. atsiliepimu į atsakovo rašytinius paaiškinimus siekia pagrįsti ieškinio pagrįstumą, į tai, kad minėti nauji rašytiniai paaiškinimai gali paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes, į tai, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties priėmimo, sprendžia, kad atsakovo LNKC rašytiniai paaiškinimai ir ieškovės D. S. atsiliepimas į rašytinius paaiškinimus priimami į bylą ir yra vertinami.

30. Kaip minėta, ieškovė D. S. kartu su atsiliepimu į atsakovo LNKC rašytinius paaiškinimus pateikė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus, Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių komisijos pirmininko bei advokato dr. R. B. teisinę išvadą, kurią prašo priimti į bylą.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, tačiau ieškovė nenurodė svarių priežasčių, leidžiančių spręsti, jog būtinybė pateikti teisinę išvadą iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties priėmimo bei paskelbimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujo įrodymo į bylą nepriima. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.

Dėl autorių teisių į baltų genčių archeologinius kostiumus

32. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino atsakovo teiginį, kad ieškovės ir atsakovo sutarto vykdyti archeologinių kostiumų rekonstrukcijos projekto tikslas buvo ne sukurti originalius kostiumus, o daryti anksčiau egzistavusių kostiumų kopijas ir tai neva paneigia šalių valią sudaryti sutartis dėl autoriaus teisių perdavimo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo teiginius kaip nepagrįstus.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-687/2020 yra išaiškinęs, jog kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos (ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalis). Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad autorių teisių objektai bendriausia prasme yra kūriniai. ATGTĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra pateiktas kūrinių, kaip autorių teisių objektų, sąrašas, tačiau šis sąrašas yra pavyzdinis (nebaigtinis) – autorių teisių objektais gali būti laikomi ir kiti – aptariamame sąraše tiesiogiai neįvardyti – kūriniai (ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 12 punktas). ATGTĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos patvirtina, kad paties įvairiausio pobūdžio literatūros, mokslo ir meno kūriniai gali būti saugomi autorių teisės. Vis dėlto šios apsaugos aspektu būtina pažymėti, kad ne bet koks kūrinys, kaip vienos ar kitos asmeninės veiklos literatūros, mokslo ar meno srityje rezultatas, yra autorių teisių objektas. ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad kūriniui autorių teisių objektu pripažinti yra būtinos tokios sąlygos: 1) kūrinys turi būti autoriaus kūrybinės veiklos ar, kitaip tariant, intelektinės kūrybos rezultatas; 2) kūrinys turi būti originalus; 3) kūrinys turi būti išreikštas viena ar kita objektyvia forma. Teisėjų kolegija nurodo, jog šios sąlygos yra kumuliatyvios – tik toks kūrinys, kuris atitinka įvardytų sąlygų visetą, gali būti saugomas autorių teisės. Kaip pirmiau atskleista, kūriniui, kaip autorių teisių objektui, be kitų, yra keliama originalumo sąlyga. Šios sąlygos nustatymo aspektu būtina pažymėti, kad ATGTĮ nėra apibrėžta kūrinio originalumo samprata, be to, nėra reglamentuoti ir objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar konkretus kūrinys šio įstatymo taikymo prasme yra originalus. Tas pats (atitinkamo reguliavimo nebuvimo prasme) pasakytina ir apie tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius autorių teisių apsaugą (Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (angl. Trade Related Aspects of Intellectual Property Rights). Vadinasi, kūrinio originalumas yra subjektyvi vertinamojo pobūdžio kategorija, kurios kvalifikavimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kūriniu laiko jos atsakovui teiktą informaciją. Ieškovės teigimu, ji sukūrė istorinių baltų genčių archeologinių kostiumų brėžinius, kurie buvo atgaminti ir neteisėtai naudojami atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant, ar ieškovės darbo rezultatas gali būti laikomas kūriniu, yra svarbu įvertinti ieškovės darbo tikslą bei jo atlikimo aplinkybes.

35. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra valstybės biudžetinė įstaiga, kuri pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. ĮV-654 patvirtintus nuostatus, įgyvendindama savo veiklos paskirtį bei tikslus, vykdo kultūros, etninės kultūros, mėgėjų meno, kultūros centrų būklės ir raidos stebėseną, rengia ir prisideda rengiant su veiklos sritimis susijusias valstybines programas, pvz., Dainų šventę, tyrinėja tautodailę, tautinį kostiumą, tradicinę muziką ir choreografiją, papročius, vykdo tautinio, archeologinio, istorinio kostiumo tyrimo ir atkūrimo darbus bei kitas atsakovei priskirtas veiklas. Atsakovo kaip juridinio asmens paskirtis yra plėtoti istoriškai susiklosčiusias, kultūrinę tautinę tapatybę išreiškiančias ir įtvirtinančias etninės kultūros ir mėgėjų meno veiklas šalyje. Taip pat atsakovo vykdomos tautinio ir archeologinio – istorinio kostiumo studijos pagrindu yra atliekami tautinio ir archeologinio-istorinio kostiumų tyrimai, renkama įvairi mokslinė bei metodologinė medžiaga (konstrukciniai brėžinių, piešinių ir kt. rinkiniai), atkuriami tautiniai ir archeologiniai – istoriniai kostiumai bei vykdoma edukacinė, organizacinė, reprezentacinė veikla. Iki 2008 m. atsakovo veikla, susijusi su lietuvių kostiumais, buvo koncentruota į tautinio kostiumo rekonstrukciją.

36. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad VšĮ „Vita Antiqua“, 2007 m. gavusi dalinį finansavimą tęstiniam projektui „I–XVI a. archeologinio kostiumo atkūrimas“, susidūrė su finansiniais sunkumais, neleidžiančiais materialiai pagaminti atkuriamų archeologinių kostiumų. Ieškovė 2008 metais pradėjo ieškoti papildomo finansavimo ir partnerių. Tinkamu partneriu pasirodė atsakovas, todėl ieškovė atsakovui pasiūlė savo intelektinį produktą – moksliškai pagrįstą senovės baltų genčių drabužių atkūrimo projektą. Projektas bendru šalių sutarimu vykdytas etapais 2008–2013 metais, gaunant valstybinį finansavimą ir atgaminant vienos arba dviejų pasirinktų baltų genčių kostiumus (kolekcijas) per metus. Su ieškove 2008 m. rugsėjo 15 d. atsakovas sudarė autorinio kūrinio užsakymo sutartį Nr. F-216, kuria atsakovas užsakė, o ieškovė įsipareigojo pateikti dvylika moksliniais pagrindais atkurtų kostiumų eskizų. Ieškovei pateikus eskizus, šie buvo perduoti atsakovo darbuotojai D. K., kuri turėjo pasirūpinti drabužių gamyba. Atsakovas 2008 m. spalio 15 d. su D. K. sudarė autorinę kūrinio užsakymo sutartį Nr. F-212, pagal kurią D. K. įsipareigojo sukurti istorinių drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdų rekonstrukcinius brėžinius, kurie turėjo būti atlikti remiantis archeologinių tyrimų duomenimis.

37. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, įgyvendindamas rekonstrukcinį drabužių projektą, pagrindiniu tikslu laikė istorinių drabužių atkūrimą, t. y. senovės lietuvių nešiotų drabužių kopijų gaminimą. Projekto tikslas nebuvo išskirtinio, kūrybiško, iš kitų išsiskiriančio kostiumo sukūrimas. Rekonstruojant buvo siekiama kuo tiksliau atkurti pirminį kostiumų vaizdą, naudojant atitinkamam laikmečiui būdingus audinių, juostų audimo būdus, audinių atspalvius, pavienių drabužių kirpimus, jų nešioseną, papuošalus ir t. t.

38. 2011 m. balandžio 22 d. paslaugų teisimo sutartimi Nr. R4-484 šalys susitarė, kad sutarties objektas yra atitinkamos genties kostiumo I-XIV gamybai reikalinga vizualinė medžiaga, t. y. archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai, taip pat papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūros vykdymas bei konsultacijos (Sutarties 1.1 papunktis).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė ne dėl konkretaus kūrinio sukūrimo, o dėl vizualinės medžiagos, kuri nagrinėjamu atveju yra įvardijama kaip archeologinių radinių nuotraukos ir piešiniai, pateikimo ir gaminių priežiūros, konsultavimo paslaugų teikimo.

40. Nagrinėjamu atveju paslaugų teikimo sutartimis šalys susitarė, kad šių sutarčių objektas yra atitinkamos genties kostiumo I-XIV gamybai reikalinga vizualinė medžiaga, t. y. archeologinių radinių (pabrėžtina, ne drabužių, o archeologinių radinių) nuotraukos ir piešiniai, taip pat kostiumo papuošalų bei aksesuarų gamybos priežiūros vykdymas bei konsultacijos. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, teikdama atsakovui informaciją, rėmėsi įvairiausiais iki tol egzistavusiais archeologiniais – istoriniais šaltiniais (įskaitant ir kitų šalių rekonstruktorių patirtimi), pagal kuriuos yra įmanoma išskirti pagrindinius drabužių modeliavimo principus, būdingus rekonstruojamo laikotarpio drabužiams, t.y. jog moterų drabužiai būdavo ilgi, vyrišką eilutę dažniausiai sudarydavo elementarūs marškiniai arba tunikos, kad buvo naudojamos įvairios skraistės, galvos apdangalai, drabužiai būdavo gausiai dekoruoti įvairiais papuošalais, buvo naudojami diržai ar juostos, įvairūs kapšeliai ir t. t., tačiau pačių drabužių konstruktyvas, kaip ir šiuo atveju, būdavo elementarus.

41. Pažymėtina, kad lyginant trečiųjų asmenų anksčiau rekonstruotus senovės drabužius tiek su ieškovės brėžiniuose atvaizduojamais kostiumų vaizdais, tiek ir su jau atsakovo rekonstruotais kostiumais, galima daryti išvadą, kad visų rekonstruotų archeologinių – istorinių kostiumų bendras vaizdas yra panašus, kas šiuos kostiumus daro neginčijamai panašiais vienas į kitą, o ginčo objektus neoriginaliais.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad autorių teisių objektais nelaikomi idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys (ATGTĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, į teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad tai, ką ieškovė įvardija autorių teisių objektu, savo esme yra mokslinė informacija, kurią surinkti ir pateikti atsakovui ieškovė buvo įsipareigojusi paslaugų teikimo sutartimis. Ši informacija nelaikytina originalia ir išskirtine, kadangi iš pateiktų brėžinių neįmanoma identifikuoti tokių originalių detalių, kurių dėka atvaizduojamą drabužį būtų galimą prilyginti autorių teisių saugomam objektui, t. y. nėra atvaizduotų jokių originalių drabužių siluetų ir (ar) konstrukcijų, kirpimų, išskirtinių kostiumo komplektacijų, dekoratyvių sprendimų, pvz., kutų, raukinukų, ypatingų susegimo ir (ar) suvarstymo būdų ir pan. Be to, informacija negali turėti šių savybių, t. y. savo esme objektyvi informacija neturi originalumo vertinimo kriterijaus. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad ieškovės teikiama informacija yra istorinio – archeologinio pobūdžio, paremta archeologiniais radiniais bei istoriniais šaltiniais, pateikta rašytine forma bei eskizais, neturinčiais nei išskirtinio pateikimo būdo nei originalaus pateikimo metodo ir todėl ši ieškovės teikiama informacija negali būti laikoma autorių teisių objektu.

44. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad lyginant trečiųjų asmenų anksčiau rekonstruotus senovės drabužius tiek su ieškovės brėžiniuose atvaizduojamais kostiumų vaizdais, tiek ir su atsakovo rekonstruotais archeologiniais kostiumais, visų rekonstruotų archeologinių – istorinių kostiumų bendras vaizdas yra panašus. Dėl to šie archeologiniai kostiumai laikytini panašiais vienas į kitą, o ginčo objektai – archeologiniai kostiumai nėra laikytini originaliais.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad archeologiniai kostiumai turi tarnauti kaip istorinį laikotarpį atspindintis objektas, supažindinantis visuomenę su konkretaus laikmečio žmonių apranga, tačiau ne kaip originalus kūrinys.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek kostiumų atkūrimo, tiek informacijos teikimo tikslas – kuo tiksliau rekonstruoti istorinius baltų genčių kostiumus, sprendžia, kad nei kostiumai, nei ieškovės teikta informacija archeologiniams kostiumams atkurti neatitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijų, todėl negali būti laikomi autorių teisių objektais.

Dėl bendraautorystės

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-469/2021 pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovės teikiama informacija ir konsultacijos, reikalingos ginčo archeologinių kostiumų rekonstrukcijai, buvo išreikšti objektyvia forma, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovės indėlis į archeologinių kostiumų rekonstrukciją apsiribojo tik idėjos sukūrimu ir (ar) paskleidimu, vertintinas kaip nepagrįstas. Todėl sprendžiant nagrinėjamą ginčą turi būti vertinama, ar ieškovės indėlis į ginčo archeologinių kostiumų rekonstrukciją gali būti vertinamas kaip bendraautorystė.

48. Kai kūrinį bendru kūrybiniu darbu sukuria du arba daugiau fizinių asmenų, jie laikomi bendraautoriais, nepaisant to, ar tas kūrinys sudaro nedalomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena gali turėti savarankišką reikšmę. Bendrai sukurto kūrinio dalis laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ji gali būti panaudota atskirai nuo kitų to kūrinio dalių (ATGTĮ 7 straipsnio 1 dalis). Bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį (ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalis).

49. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė D. S. yra archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, nuo 1996 metų profesionaliai užsiimanti archeologinių kostiumų rekonstravimu. 2005 metais ieškovė apgynė disertaciją tema „Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologijos duomenimis (XIII a. – XVI a. pradžia)“, 2007 metais šios disertacijos pagrindu ieškovė išleido monografiją. Nuo 2003 metų ieškovė yra Eksperimentinės archeologijos klubo (asociacijos) „Pajauta“ narė. 2006 metais ieškovė įsteigė VšĮ „Vita Antiqua“, 2007 m. įkūrė Vilniaus amatininkų klubą „Dvaro meistrai“. Per VšĮ „Vita Antiqua“ veiklos laikotarpį ieškovė yra parašiusi virš 80 paraiškų įvairiems kultūros sklaidos projektams, festivaliams finansuoti, mokslinėms stipendijoms gauti, taip pat ir kostiumologiniams tyrimams bei kostiumų rekonstrukcijai atlikti.

50. Atsakovo darbuotoja D.K. 2008 m. spalio 15 d. autorinės kūrinio užsakymo sutarties Nr. F-212 pagrindu įsipareigojo sukurti istorinių drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdų rekonstrukcinius brėžinius, kurie turėjo būti atlikti remiantis archeologinių tyrimų duomenimis. D. K. sprendė, kuri ieškovės pateikta nesaugotina ATGTĮ prasme informacija yra pakankamai tiksli, t. y. ja galima vadovautis, ir kuriuos ieškovės teiktus siūlymus derėtų pakeisti, kokios tiksliai medžiagos turi būti parinktos, kokios bus galutinės archeologinių kostiumų formos.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad archeologinių kostiumų originalumą lemia ne drabužių konstruktyvas, kuris yra nukopijuotas nuo įvairių šaltinių, tačiau D. K. nuožiūra, t. y. išimtinai remiantis jos individualiu grožio suvokimu, parinktų audinių, jų detalių spalvų deriniai, audinių, juostų raštai, drabužiams paįvairinti panaudotos detalės, už ką archeologinių – istorinių archeologinių kostiumų projekte buvo atsakinga atsakovo darbuotoja D. K.. Tuo tarpu, ieškovės teikta archeologinė – istorinė informacija negali būti vertinama kaip kūrinys ir negali konstatuoti ieškovės bendraautorystės, kadangi ieškovės pagal paslaugų teikimo sutartis teikiama informacija savo esme negalėjo būti originali, išskirtinė. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas, remdamasis ieškovės pateikta informacija atgamino archeologinius kostiumus, kurių galutinę formą iš esmės sprendė atsakovo darbuotoja D. K..

52. Pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (ATGTĮ 39 straipsnio 1 dalis). Jeigu pagal autorinę sutartį perduotos visos autorių turtinės teisės, laikoma, kad šios teisės perduotos tik dėl sutartyje nurodytų kūrinio naudojimo būdų. Jeigu autorinėje sutartyje nenurodyti kūrinio naudojimo būdai, laikoma, kad autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio ta sutartis buvo sudaryta (ATGTĮ 40 straipsnio 3 dalis). Pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti užsakovui sutartyje nurodytas autorių turtines teises į kūrinį arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį nurodant kūrinio naudojimo būdą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje (ATGTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, konstatuoja, kad laikytinos pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvados, jog pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti savo veikloje, t. y. viešai rodyti, atgaminti, nuomoti kostiumus ir pan.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

54. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. papildomu sprendimu paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė atsakovei LNKC iš ieškovės D. S. 4 722 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas nedidele dalimi, ieškovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas netenkino.

55. Ieškovės teigimu, teismas tenkino dalį ieškovės turtinio reikalavimo, tačiau žyminio mokesčio už šią dalį nepriteisė. Be to, teismas neatsižvelgė į neturtinių teisių pažeidimą, kurį pripažino, taip pat priteisdamas visą atsakovo prašytą bylinėjimosi išlaidų sumą, nepagrindė jos dydžio, kadangi bendra suma viršija patvirtintas rekomendacijas.

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Dėl to laikytinos nepagrįstos teismo išvados, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas nedidele dalimi, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

57. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė iš viso patyrė 5 262,88 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2 984,45 Eur žyminio mokesčio ir 2 278,43 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atsakovė LNKC – 4 722 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

58. Nagrinėjamu atveju teismas netenkino ieškovės reikalavimų – pripažinti ieškovės autorystę į baltų genčių archeologinius kostiumus ir jų kolekcijas bei lietuvių ir kuršių gentims skirtus sieninius kalendorius. Dėl to sutiktina su teismo išvadomis, kad ieškovės ieškinys patenkintas apytiksliai 0,45 procentais proporcingai jos pareikštiems turtiniams reikalavimams, t. y. yra patenkintas tik nežymia dalimi. Teismas pripažino, kad atsakovė nepagrįstai ieškovės ruoštą tekstą kalendoriui panaudojo 2012 metų birželio mėnesio žurnale „Pasaulio lietuvis“ straipsnyje „I-XIV a. kuršių archeologinis kostiumas“, jo autoriumi nurodydama D. K.. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys negali būti pripažįstamas patenkintas daugiau nei 5 procentais dalyje dėl ieškovės keliamų neturtinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 286,83 Eur (5 262,88 Eur x 5,45 procentai).

59. Kaip minėta, ieškovės teigimu, teismas, papildomu sprendimu priteisdamas atsakovei išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą, neatsižvelgė į tai, kad jos viršija rekomendacijose nurodytus dydžius, niekaip nepagrindė priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

60. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (toliau ir – Rekomendacijos).

61. Nagrinėjamu atveju atsakovei buvo suteiktos tokios paslaugos: atsiliepimo į ieškinį pateikimas (1 090 Eur), dubliko, tripliko parengimas (1 005 Eur) bei pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose (už 26,67 val. apmokėta bendra suma sudaro 2 627 Eur). Pagal Rekomendacijas yra numatyta maksimali suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą 2 057 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas), už tripliko parengimą – 1 226,40 Eur (Rekomendacijų 8.3 punktas), už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose – 2 196,35 Eur (Rekomendacijų 8.19), skaičiuojant pagal užpraeito ketvirčio vidutinį darbo užmokestį (bruto).

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės patirtos išlaidos už pasirengimą ir atstovavimą teisme viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nurodytą maksimalų dydį, todėl atsakovei priteistina ne 4 722 Eur, o 4 291,35 Eur (1 090 Eur +1 005 Eur + 2 196,35 Eur).

63. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad ieškinys yra patenkintas 5,45 procentais, sprendžia, kad atsakovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 4 057,47 Eur (4 291,35 Eur - (4 291,35 Eur x 5,45 procentai) (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atlikus priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 3 770,64 Eur (4 057,47 Eur – 286,83 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma.

64. Atsižvelgiant į tai, kad teismas neteisingai apskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. papildomas sprendimas patikslintinas, iš esmės paliekant jį nepakeistu (CPK 328 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

65. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

66. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir skundžiamame sprendime pateiktais motyvais, kurių apeliacinių skundų argumentai nepaneigia, todėl ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

67. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo ir teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

68. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

69. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, konstatuoja, kad apeliantai D. S. ir LNKC neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteistinos.

70. Ieškovė D. S. už apeliacinį skundą sumokėjo 609 Eur žyminio mokesčio. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovei D. S. atidėjo žyminio mokesčio – 2 400 Eur sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad iš ieškovės D. S. valstybei priteistas 2 400 Eur žyminis mokestis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimą, nurodant, kad iš ieškovės D. S. (duomenys neskelbtini) atsakovui valstybinei biudžetinei įstaigai Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui (juridinio asmens kodas 19075819) priteista 3 770,64 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt Eur ir 64 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės D. S. (duomenys neskelbtini) valstybei 2 400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus Eur) žyminio mokesčio.