- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-30
- Bylos Nr.
- e2A-704-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00246-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- individualios įmonės ,,PREMIERE“
- Ieškovas
- Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės, „LD TRADE GROUP“
- Kategorijos
- 2.6.8.9Sutarčių vykdymas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės individualios įmonės ,,PREMIERE“ juvelyrikos namų apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės (SIA) „LD TRADE GROUP“ ieškinį atsakovei individualiai įmonei „PREMIERE“ juvelyrikos namams dėl sumokėtų sumų grąžinimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje – G. A. ir P. A.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl prievolės perduoti daiktą pagal pirkimo pardavimo sutartį įvykdymo ir pirkėjo teisės reikalauti pirkimo pardavimo sutarties pagrindu sumokėtų lėšų grąžinimo.Ieškovė SIA „LD TRADE GROUP“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų 92 351,81 Eur, 16 623,33 Eur palūkanų, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidasNurodė, kad 2013 m. liepos 15 d. atvyko į atsakovės IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų patalpas sudaryti 5 039,01 g aukso laužo, kurio vertė 92 531,81 Eur, pirkimo sandorio. Atsakovė pateikė ieškovei aukso laužą įvertinimui ir nurodė, kad ieškovei siekiant įsigyti prekę būtinas išankstinis mokėjimas, o prekė bus perduota tik patvirtinus pinigų gavimo faktą. Ieškovė pasirašė atsakovės pateiktą 2013 m. liepos 15 d. sąskaitą Nr. 15/2013 ir atliko mokėjimo pavedimą dėl 92 531,81 Eur sumokėjimo į sąskaitoje Nr. 15/2013 nurodytą atsakovės banko sąskaitą. Ieškovei atlikus bankinį pavedimą ir atsakovei patvirtinus pinigų gavimo faktą, atsakovė perduoti prekę ieškovei atsisakė ir nurodė, kad aukso laužą perdavė G. A. (trečiajam asmeniui). Dėl minėto įvykio Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės pareiškimą dėl IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų vadovo V. J. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. patvirtino, kad ieškovei prekių neperdavė, taip pat patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog G. A. nėra susijęs su ieškove ir kad ieškovė nebuvo suteikusi G. A. jokių įgaliojimų įvykdyti ginčo šalių sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį. Atsakovė IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namai savo įsipareigojimų pagal pirkimo – pardavimo sandorį neįvykdė, ieškovei prekių neperdavė, ieškovės reikalavimu jos sumokėtų sumų negrąžino ir liko skolinga ieškovei SIA „LD TRADE GROUP“ 92 531,81 Eur, kurie priteistini ieškovei iš atsakovės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis). Atsakovė IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namai atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei maksimalaus dydžio baudą. Nurodė, kad aukso laužo pirkimo–pardavimo sandoryje be ieškovės atstovo D. M. dalyvavo ir Goldinvest Asset Management, AS vadovas P. A. ir jo brolis aukso ekspertas G. A. Dėl sandorio sudarymo susitarė atsakovės IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų vadovas V. J. ir P. A., kurie sandorio sąlygas aptarė elektroniniais laiškais. Ieškovės vadovas D. M., P. A. ir G. A. sandorio sudarymo dieną kartu atvyko į atsakovės biurą, P. A. supažindino V. J. su aukso ekspertu G. A. ir D. M., nurodė, kad G. A. įvertins prekių kokybę ir priims prekes, o D. M. pavedimu sumokės už prekes ir pasirašys sąskaitą, kuri kartu yra ir prekių priėmimo–perdavimo aktas, nes sąskaitoje yra įrašas „Klientas priėmė prekes ir jokių pretenzijų padavėjui neturi“. Tai reiškia, kad sandorio šalimis iš vienos pusės buvo P. A., aukso ekspertas G. A. ir ieškovė, o iš kitos pusės atsakovė. Ieškovei pasirašius sąskaitą Nr. 15/2013, sandoris buvo baigtas ir tiek ieškovė, tik sandoryje dalyvavę P. A. ir G. A. turėjo galimybę pasiimti prekes iš karto po sandorio, tačiau jas savo noru, siekdami užtikrinti jų saugumą pietų kavinėje metu, paliko atsakovės patalpose esančiame seife ir prekes po pietų kartu su kitais daiktais ieškovės atstovo D. M. akivaizdoje, pasiėmė ekspertas G. A.. Ieškovės vadovas, matydamas prekių perdavimą aukso ekspertui G. A., neprieštaravo, kad prekes paima būtent G. A., nerodė iniciatyvos perimti prekes asmeniškai. Nei sandorio sudarymo metu, nei po sandorio sudarymo P. A., G. A. ir ieškovė pretenzijų atsakovei dėl tariamai neperduotų prekių nepareiškė, dėl tariamo sukčiavimo į ikiteisminio tyrimo institucijas iš karto po sandorio sudarymo nesikreipė, į ikiteisminio tyrimo institucijas kreipėsi tik po kurio laiko, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nustačius, kad sandorio sudarymo metu atsakovė buvo sąžininga ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos nepadarė, o ieškinį ieškovė pareiškė praėjus trejiems metams po sandorio sudarymo. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė su P. A. nesitarė dėl išankstinio mokėjimo už prekes, su ieškove atsakovė nebuvo susitarusi nei dėl vienos sandorio sąlygos, tuo labiau dėl išankstinio mokėjimo už prekes atlikimo. Pavedimu sumokėjusi už prekes, ieškovė pasirašė ir sąskaitą, visi šie veiksmai buvo atlikti tuo pačiu metu, sandoris buvo baigtas ir prekės buvo P. A., G. A. ir ieškovės dispozicijoje. Sandoris yra patvirtintas būtinais dokumentais, užregistruotas atsakovės buhalterijoje, įtrauktas į atsakovo metinę finansinę atskaitomybę ir deklaruotas.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje P. A. ieškinį palaikė, paaiškino, kad sandorį sudaryti pasiūlė V. J., telefonu aptarė sandorio detales. Sandorio finansavimui surado suinteresuotą firmą, kuri turėjo finansinių galimybių, tarėsi, kad bus sandorio tarpininkas; susisiekė su V. J., persiuntė kompanijos duomenimis, aptarė pagrindinius sandorio aspektus. D. M. prašė surasti asmenį, galintį įvertinti aukso laužo kokybę, jis pasiūlė tai atlikti G. A.. Atvykus parduotuvėje susipažino su V. J., pristatė D. M. kaip kompanijos direktorių, o G. A. kaip vertintoją. Kabinete V. J. ir D. M. aptarė aukso laužo kainą, V. J. padavė D. M. lapelį su aukso sąrašu, kol D. M. su G. A. vertino prekę, kalbėjosi su V. J. bendromis temomis. Įvertinus auksą, D. M. nuėjo į gretimą kambarį atlikti pavedimo, auksas liko ant stalo, dokumentus formino V. J. ir D. M.. Po dokumentų surašymo, V. J. pasiūlė eiti papietauti, o pietų metų sulaukti pinigų patekimo į jo sąskaitą, nurodydamas, kad tai pirmas jų stambus sandoris, todėl geriau sulaukti, iki įkris pinigai, auksą padėjo į seifą. Pietų metu V. J. buvo nuėjęs tikrinti sąskaitos, kai pinigai atsirado jo sąskaitoje, prie staliuko priėjo A. A.. Tuo metu V. J. pareiškė, kad aukso neatiduos dėl P. A. skolos A. A.; bandė įtikinti A. A., kad sandoris neturi nieko bendra su jo firma, A. A. netikėjo, manė, kad firma ir pinigai yra P. A.. Nepavykus įtikinti A. A., grįžo prie stalo; V. J. grasino susidorojimu, D. M. dar bandė įtikinti, kad auksą grąžintų, V. J. pasakė, kad pasiimtų daiktus iš parduotuvės; G. A. grįžo su rankinėmis, situacija buvo labai nemaloni, išsigando dėl savo ir D. M. saugumo; mano, kad situaciją tikslingai suorganizavo A. A..Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje G. A. ieškinį palaikė, paaiškino, kad V. J. parduotuvėje tikrino aukso kokybę. D. M. tikrino kiekį, prekė buvo kokybiška, D. M. nuėjo sudaryti sandorio, jis susirinko savo priemones, auksas buvo ant stalo. Prekės buvo perduotos patikrinimui, nebuvo įgaliotas paimti prekių. V. J. pasiūlė eiti pietauti, sakė, kad auksą atiduos, kai pinigai pateks į jo sąskaitą. Kavinėje pietaujant, V. J. keletą kartų buvo pasišalinęs, po vieno pasišalinimo priėjo A. A., kuriam buvo skolingas jo brolis P. A. V. J. atsisuko ir P. A. pasakė, kad aukso negaus; buvo suglumę, V. J. grasino, liepė pasiimti savo daiktus. Pasiėmęs savo ir P. A. daiktus kuo skubiau išėjo iš parduotuvės.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu priteisė iš atsakovės IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų ieškovei SIA „LD TRADE GROUP“ 92 351,81 Eur, 16 623,33 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (108 975,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 083,27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Teismas nustatė, kad ieškovė SIA „LD TRADE GROUP“ siekė įsigyti 5 039,01 g aukso laužo ir su atsakove IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namais sudarė pirkimo–pardavimo sandorį, kuris buvo įformintas šalių atstovams D. M. ir V. J. pasirašant 2013 m. liepos 15 d. sąskaitą (angl. Invoice) Nr. 15/2013. Už aukso laužą ieškovės SIA „LD TRADE GROUP“ vadovas D. M. 2013 m. liepos 15 d. mokėjimo pavedimu į atsakovės sąskaitą sumokėjo 92 351,01 Eur, tačiau prekė – aukso laužas – jam perduota nebuvo. 2013 m. liepos 22 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytus nusikaltimo požymius. Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. kovo 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.Teismas nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė, todėl jos sudarymo ir įvykdymo (dalyko perdavimo pirkėjui) momentas gali nesutapti. Nuosavybės teisės į prekes įgijimo pagrindas yra sandoris, o momentas, nuo kurio įgijėjas įgyja nuosavybės teisę į jas, yra jų perdavimas įgijėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-2013). Teismas nurodė, kad tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Teismas sprendė, kad šiuo atveju byloje nėra įrodymų, jog prekė (aukso laužas) buvo perduota ieškovės SIA „LD TRADE GROUP“ vadovui D. M.Teismas atsižvelgė į tai, kad tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu atsakovės atstovas V. J. pats pripažino ir liudytojos V. Č. ir S. J. patvirtino, kad grįžus po pietų į IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų patalpas prekės buvo perduotos G. A., o ne D. M. Ieškovės atstovas D. M. posėdžio metu paaiškino, kad po pietų metu kilusio incidento jis norėjo pasiimti prekę ir reikalavo V. J. jam perduoti aukso laužą. Tokias pačias aplinkybes D. M. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu: „pareikalavus perduoti aukso laužą arba grąžinti pinigus, V. J. kartu su Aleksandru pasiūlė pasirašyti sutartį dėl pinigų paskolinimo P. A., aukso laužą ir pinigus atiduoti atsisakė“. Teismas nagrinėjamoje byloje ikiteisminio turimo medžiagą vertino kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais ir, atlikęs bylos įrodymų viseto vertinimą, sprendė, kad atsakovė IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namai iš ieškovės SIA „LD TRADE GROUP“ pinigus gavo, tačiau prekių ieškovei SIA „LD TRADE GROUP“ neperdavė.Teismo vertinimu, atsakovės atstovo V. J. aiškinimą, kad jo manymu, P. A. buvo įmonės savininkas, G. A. ekspertas, kuris priims prekes, o D. M. valdybos narys, kuris pasirašys dokumentus ir perves pinigus, ir visi šie trys asmenys atstovavo ieškovę SIA „LD TRADE GROUP“, paneigia P. A. ir paties V. J. susirašinėjimas elektroniniu paštu. Aplinkybė, kad ieškovę SIA „LD TRADE GROUP“ atstovaus D. M., atsakovės atstovui V. J. buvo žinoma iš jo susirašinėjimo elektroniniu paštu su P. A. D. M. posėdžio metu nurodė, kad P. A. tarpininkavo sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, G. A. turėjo patikrinti perkamo aukso laužo kokybę ir nei vienas iš jų nebuvo įgaliotas atstovauti ieškovę SIA „LD TRADE GROUP“ ir priimti prekes.Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovė IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namai verčiasi prekyba juvelyriniais dirbiniais, ieškovė SIA „LD TRADE GROUP“ atliko tikslinį (aukso laužui pirkti) lėšų pervedimą į atsakovės IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namų sąskaitą, o atsakovė IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namai pervestus pinigus panaudojo atsiskaitymui su verslo partneriu, todėl pripažino pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą (CK 6.305 straipsnis). Atsakovei IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namams neperdavus pirkimo–pardavimo sutarties dalyko ieškovei (kitaip byloje neįrodyta), ieškovė SIA „LD TRADE GROUP“ įgyjo teisę į sumokėtos sumos gražinimą (CK 6.315 straipsnio 3 dalis), todėl teismas ieškinį patenkino.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovės IĮ „PREMIERE“ juvelyrikos namai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nustatė, kad aukso laužo pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta ne raštu, o žodžiu, nepagrįstai vertino tarp šalių pasirašytą 2013 m. liepos 15 d. sąskaitą (angl. Invoice) Nr. 15/2013 ne kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir prekių perdavimą pirkėjui, o tik kaip dokumentą, „turintį tam tikrą civilinę teisinę reikšmę“. Teismas neteisingai vertino šį abiejų sandorio šalių pasirašytą dokumentą, kuris turi visus privalomus rekvizitus, jame nurodyti įsigyjamų prekių kiekiai, praba, kaina, įrašas patvirtina, kad jame nurodytos prekės – aukso laužas pirkėjui (ieškovui) buvo perduotos, o kitas dokumentas – mokestinis pavedimas – įrodo, kad už prekes buvo atsiskaityta. Tokiu būdu pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas ir iki galo įvykdytas.Ieškovės atliktas bankinis pavedimas nėra išankstinis mokėjimas už prekes, kadangi buvo atliktas sandorio sudarymo metu, sąskaitos–faktūros pagrindu. Atsakovė nesitarė su ieškove dėl išankstinio pavedimo už prekes ir nekėlė tokios sąlygos, kaip būtinos tam, kad prekės būtų perduotos. Išankstinio mokėjimo sutartis sudaroma kita forma, pervesdama pinigus, ieškovė nenurodė, kad tai yra išankstinis apmokėjimas už prekes. Pats pinigų pervedimo faktas pagal sąskaitą Nr. 15/2013 įrodo, kad sandoris buvo sudarytas ir įvykdytas tuo pačiu metu, o ieškovė perkamą aukso laužą gavo.Teismas neteisingai nustatė, kad ieškovės atstovui D. M. atlikus pavedimą, jam pirkimo–pardavimo sandorio objektas – aukso laužas – perduotas nebuvo. Apeliantė tinkamai atliko CK 6.317 straipsnyje jai nustatytą pareigą ir perdavė prekes ieškovei. Ieškovės atstovas D. M. prekes priėmė, sandorio sudarymą ir įvykdymą – aukso laužo gavimą savo žinion patvirtino ne tik savo parašu, bet ir savo konkliudentiniais veiksmais: pervedė pinigus į atsakovės sąskaitą; prekių kokybę tikrino jo atsivežtas asmuo G. A.; nereikalavo jam asmeniškai perduoti aukso laužo prieš išeinant į kavinę „Pegasas“. Kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, kai V. J. įdėjo aukso laužą į seifą, neprieštaravo, pamanė „kad taip bus saugiau“; grįžus iš kavinės „Pegasas“, nereikalavo, kad aukso laužas būtų asmeniškai perduotas jam, pats net nėjo į biuro patalpą, liko stovėti su A. A. koridoriuke prie biuro durų. Šios aplinkybės rodo, kad prekės buvo perduotos ieškovui ir buvo jo dispozicijoje: G. A. pabaigus tikrinti prekes, jos atgal atsakovei nebuvo perduotos, atsakovė jokiais savo veiksmais prekių atgal perimti nesiekė ir neperėmė, kliūčių ieškovei pasiimti prekes nesudarė.Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamame sprendime neaptarė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, nelygino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų su civilinėje byloje duotais parodymais, nevertino parodymų prieštaringumo ir nesiaiškino, kodėl jie yra skirtingi. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Teismas sprendime nurodė, kad vertina atsakovės atstovo V. J. elgesį, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesį, tačiau apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartų netaikė ieškovės atstovui D. M.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Ieškovė reikalavo atsakovės vykdyti sutartį ir perduoti ieškovei jai priklausančias prekes, tačiau ieškovei buvo pasakyta, jog prekių ji negaus. Byloje surinkti įrodymai, patvirtina, kad ieškovė aktyvių veiksmų ginti savo pažeistas teises ėmėsi nedelsiant, įvykio dieną, todėl atsakovės motyvai, jog ieškovė, supratusi, kad prekės jai nebus perduotos, nesiėmė jokių veiksmų, buvo pasyvi ir nerūpestinga, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms.Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovės teiginius, tariamai ji įvykdė savo, kaip pardavėjos, pareigą perduoti ieškovei prekes pagal sutartį. Tai patvirtina ir pačios atsakovės apeliaciniame skunde pateikta prieštaringa pozicija, t. y. vienu atveju atsakovė teigia, kad prekės ieškovei laikytinos tinkamai perduotomis pasirašius sąskaitą, kitu – jas paėmus tikrinti trečiajam asmeniui G. A., trečiu – atsakovei iškart perdavus prekes ieškovei ir tariamiems jos atstovams tik jiems atvykus. Priešingai, nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime išsamiai ir tinkamai įvertino šalių elgesį iki sutarties sudarymo, jos sudarymo metu ir po sandorio sudarymo. Atsakovė apeliaciniame skunde remiasi argumentais, prieštaraujančiais faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismui tinkamai atlikus byloje esančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, nustačius, jog prekės ieškovei nebuvo perduotos, teismo priimtas sprendimas laikytinas teisėtu, pagrįstu ir turėtų būti paliktas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismas netyrė ikiteisminio tyrimo medžiagos, neleido užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams dėl jų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo, todėl nustatė neteisingas faktines bylos aplinkybes. Kadangi faktinės aplinkybės tirtinos ir nustatinėtinos ir apeliacinės instancijos teisme, atsakovė prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.Ieškovė atsiliepime su prašymu nesutiko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei dalyvaujančių asmenų išdėstytais argumentais. Visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo ištirtos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl vadovaujantis proceso operatyvumo ir koncentruotumo principais bei siekiant nedidinti šalių patiriamų bylinėjimosi išlaidų, nėra jokio pagrindo patenkinti atsakovės prašymą ir skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.Įvertinusi atsakovės prašymą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė savo poziciją pareiškė dar pirmosios instancijos teisme, savo argumentus šiuo klausimu šalys taip pat išdėstė procesiniuose dokumentuose (be kita ko ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį), o apeliantė nenurodė, kokios papildomos aplinkybės, kurios nebuvo bei negalėjo būti nurodytos rašytiniuose dokumentuose, galėtų būti išsiaiškintos tik žodinio proceso metu. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokios išimtinės būtinybės skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, todėl šis atsakovės prašymas atmestinas (CPK 185 straipsnis, 322 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pirkimo–pardavimo sandoris neįvyko, nes prekės nebuvo perduotos pirkėjai, o atliktas mokėjimas laikytinas išankstiniu.Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą sprendimą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo jį argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas įrodymų vertinimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties (ne)įvykdymo klausimas – ar prekių pirkimo–pardavimo sandoris įvyko, ar ne. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-421/2017 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimas-pardavimas yra viena iš sutarčių rūšių, sandoris, kurio sudarymo bei galiojimo ypatumus nustato bendrosios sandorių sudarymo bei galiojimo taisyklės (CK 1.63–1.96 straipsniai), bendrosios prievolių teisės bei sutarčių teisės normos (CK 6.1–6.65 straipsniai, 6.154–6.228 straipsniai), taip pat bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties ypatumus reglamentuojančios nuostatos (CK 6.305–6.349 straipsniai). Atskiroms pirkimo-pardavimo sutarties rūšims gali būti taikomos specialios CK taisyklės (CK 6.350–6.431 straipsniai). CK normos nenustato specialių pirkimo–pardavimo sutarties formos reikalavimų tarp juridinių asmenų sudaromai prekių pirkimo–pardavimo sutarčiai. Todėl tokia sutartis gali būti sudaroma bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, notarine forma; taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nesudarius rašytinės sutarties ir kilus ginčui dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir įvykdymo fakto, jį galima įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.Kasacinis teismas yra suformavęs išsamią sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, praktiką, kai aiškinamos sutartys, sudarytos rašytine forma. Tačiau ne mažiau aktualus yra ir žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimas, kurį sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Bylos duomenys patvirtina, o ginčo tarp šalių dėl to nekilo, kad 2013 m. liepos 15 d. ieškovė ir atsakovė siekė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį – ieškovė ketino įsigyti, o atsakovė parduoti 5 039,01 g aukso laužo už 92 351,01 Eur. Kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, ikisutartines derybas dėl prekių įsigijimo vedė P. A., o įsigyti prekes turėjo ieškovė, kurią atstovavo įgaliotas asmuo D. M..2013 m. liepos 15 d. ieškovės įgaliotas asmuo D. M., sandorio šalis suvedęs P. A. ir auksą turėjęs patikrinti G. A. atvyko į atsakovės biurą Šiauliuose. Atsakovės direktorius V. J. parodė anksčiau minėtiems asmenims aukso laužą, kurį patikrinti buvo pavesta trečiajam asmeniui G. A.. Patikrinus auksą ir nenustačius jo kokybės trūkumų, buvo pateikta pasirašyti 2013 m. liepos 15 d. sąskaita–faktūra Nr. 15/2013, kurioje nurodytas aukso laužo kiekis, kaina, taip pat tai, kad pirkėjas prekes priėmė ir pardavėjui pretenzijų neturi. Pirkėja (ieškovės įgaliotas asmuo D. M.) ir pardavėja (atsakovės vadovas V. J.) sąskaitą pasirašė, aukso laužą paliko atsakovės patalpose esančiame seife ir išvyko papietauti.Dėl anksčiau nurodytos sąskaitos pasirašymo ir tolesnių šalių veiksmų tarp šalių kilo ginčas dėl faktinių aplinkybių. D. M. nurodė, kad jis nesuprato, jog pasirašo ir už tai, kad aukso laužas jam yra perduotas, nes anglų kalbos nesupranta. Be to, kaip nustatyta ikiteisminiame tyrime, ieškovės įgaliotas asmuo ir kartu su juo vykę asmenys G. ir P. A. teigė, kad buvo grasinta, o aukso laužą atsisakyta atiduoti.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pastarosios aplinkybės byloje nėra grindžiamos jokiais objektyvaus pobūdžio įrodymais; jos yra nustatomos remiantis tik byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškinimais, pateiktais ikiteisminiame tyrime. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiagą, anksčiau nurodytus ieškovės ir trečiųjų asmenų paaiškinimus vertina kritiškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminiame tyrime, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis dėl grasinimų D. M. atžvilgiu ar V. J. apgaulės, buvo konstatuota, kad D. M. tik deklaratyviai teigė, jog jam buvo grasinta susidorojimu. Kitų apklaustų liudytojų parodymais ikiteisminiame tyrime buvo nustatyta, kad jokio realaus ir netgi apskritai jokio grasinimo prieš D. M. nebuvo (šiuo aspektu akcentuotini liudytoju ikiteisminiame tyrime apkausto K. S. parodymai, kad jokio konflikto bei jokių grasinimų iš V. J. pusės prieš D. M. nebuvo. Šis liudytojas aptariamų įvykių metu buvo įmonės ,,Gold Invest“ filialo Lietuvoje direktoriumi. T. y. jis jokiais ryšiais nesusijęs su šios bylos atsakove bei jos vadovu V. J. (įmonės Gold Invest vadovu buvo P. A.), todėl nėra pagrindo abejoti jo parodymų objektyvumu). Teisėjų kolegija, vertindama ginčo sąskaitos–faktūros pasirašymo aplinkybes, pažymi, kad ginčo sandorio šalimis buvo ne fiziniai asmenys, o ūkio subjektai, kurie veikė kaip savo srities profesionalai. Ieškovės įgalioto asmens elgesys ir jo paaiškinimai nagrinėjamu atveju rūpestingo, apdairaus, protingo elgesio mato neatitinka. Ieškovės įgaliotas asmuo turėjo įsitikinti dokumento, kurį pasirašo, turiniu, kaip analogiškomis sąlygomis būtų pasielgęs protingas ir apdairus bendrovės vadovas / atstovas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2013 m. liepos 15 d. sąskaita–faktūra Nr. 15/2013 savaime nėra sutartis, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad sąskaitos–faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o remiantis sąskaita–faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sąskaita–faktūra, atsižvelgiant į jos turinį, šiuo atveju laikytina vienu iš įrodymų ne tik dėl sutartinių santykių fakto, bet tai taip pat yra rašytinis įrodymas dėl prekės perdavimo ieškovei fakto.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino sąskaitos–faktūros įrodomąją reikšmę, todėl netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl sumokėtų sumų grąžinimo neperdavus prekių, taigi, būtent ji turėjo įrodyti aplinkybę, kad prekės jai nebuvo perduotos. Ieškovei pačiai pateikus 2013 m. liepos 15 d. sąskaitą–faktūrą Nr. 15/2013, patvirtintą abiejų šalių parašais, kurioje nurodyta, jog prekės buvo perduotos, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėjimo našta paneigti šiame rašytiniame įrodyme nedviprasmiškai nurodytą prekių perdavimo faktą teko pačiai ieškovei (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės paaiškinimai dėl iš esmės aplaidaus jos įgalioto asmens elgesio nepaneigia ginčo sąskaitos–faktūros įrodomosios reikšmės ir yra vertintini kritiškai ne tik šio įrodymo, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, į kuriuos pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Ikiteisminiame tyrime buvo nustatytos aplinkybės, kad nors 2013 m. liepos 15 d. sąskaita–faktūra Nr. 15/2013 buvo surašyta anglų kalba, tačiau bendravimas tarp sandorio šalių atsakovės vadovo V. J. kabinete vyko rusų kalba, kurią ieškovės įgaliotas asmuo D. M. supranta. Ikiteisminiame tyrime liudytojas P. A., kuris buvo atvykęs kartu su D. M., patvirtino atsakovės vadovo V. J. parodymus, kad pokalbiai kabinete vyko tik rusų kalba, o jis D. M. rusiškai paaiškino, kas buvo surašyta 2013 m. liepos 15 d. sąskaitoje–faktūroje Nr. 15/2013. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, ar ieškovės atstovas D. M. supranta anglų kalbą, yra grindžiama tik paties D. M. paaiškinimais. Juridinio asmens atstovas, elgdamas atidžiai ir rūpestingai, neturėtų pasirašyti dokumento, surašyto jam nesuprantama kalba, jeigu dokumento turinys nėra išverstas į jam suprantamą kalbą; todėl jau pats sąskaitos pasirašymo faktas suponuoja išvadą, kad arba D. M. suprato pasirašomos sąskaitos turinį arba, kad tikėtini yra atsakovės atstovo V. J. paaiškinimai, jog sąskaitos turinys buvo išverstas į rusų kalbą prieš ją pasirašant D. M. (tą ikiteisminiame tyrime, minėta, patvirtino ir P. A., nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis tai jau neigė). Ieškovės paaiškinimai dėl 2013 m. liepos 15 d. sąskaitos–faktūros Nr. 15/2013 pasirašymo aplinkybių nenuoseklūs ir tuo pažiūriu, kad ikiteisminio tyrimo metu apskritai buvo keliamas sąskaitos–faktūros suklastojimo faktas, kuris ikiteisminiame tyrime nepasitvirtino. Atsižvelgiant į paaiškinimų visumą ir jų nuoseklumą, remtis ieškovės atstovo paaiškinimais, kaip patikimu įrodymų, nėra pagrindo. Apibendrindama teisėjų kolegija pripažįsta labiau tikėtina, kad ieškovės įgaliotam asmeniui D. M. 2013 m. liepos 15 d. sąskaitos–faktūros Nr. 15/2013 turinys buvo suprantamas (arba tinkamai paaiškintas), o akivaizdžių valios trūkumų pasirašant šią sąskaitą–faktūrą (taip pat ir dėl prekių priėmimo–perdavimo) nebuvo. Kaip matyti iš ikiteisminiame tyrime pateiktų paaiškinimų, pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais prieš sutarties sudarymą, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalys jokio susitarimo dėl išankstinio mokėjimo nebuvo sudarę. Pagal bylos duomenis sandoris iš esmės vyko vienu metu 2013 m. liepos 15 d. Šiauliuose: ieškovė vietoje patikrino prekę ir atliko pinigų pervedimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prekių perdavimo, neatsižvelgęs į visas faktines sandorio sudarymo aplinkybes bei pasirašytą sąskaitą–faktūrą, nepagrįstai rėmėsi tik tuo, kad G. A. nebuvo įgaliotas prekes priimti, o prekės D. M. fiziškai nebuvo perduotos. Teisėjų kolegijos vertinimu, perdavimo faktas turėjo būti vertinamas visų faktinių aplinkybių kontekste. Iki šalims išeinant pietauti prekės buvo patikrintos, vietoje atliktas pavedimas už prekes, pasirašyta sąskaita, kuri kartu buvo ir prekių priėmimo–perdavimo aktas. D. M., pasirašęs sąskaitą neprieštaravo, kad auksas būtų paliktas saugoti atsakovės patalpose, kol šalys papietaus. Jau vien šis momentas yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sandorį ir jį vietoje įvykdė. Toliau sekę įvykiai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, nes tuo metu sandoris jau buvo įvykdytas – prekės priklausė ieškovei. Nuo šio momento prekės buvo ieškovės nuosavybė, todėl ji veikė jau iš esmės savo nuožiūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nepaneigtus bylos duomenis, grįžus pasiimti seife paliktų saugoti prekių, ieškovės įgaliotas asmuo D. M. net nebandė įeiti į kabinetą, kur buvo prekės, o leido tai padaryti G. A. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju matyti akivaizdi D. M. valia patikėti įsigytas prekes G. A. Be to, pagal byloje nepaneigtus paaiškinimus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovės vadovas kreipėsi į D. M. ir perspėjo, kad G. A. išeina su auksu į kiemą, o D. M. tam neprieštaravo, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė ir tęsė pokalbį su A. A.. Nepaneigta ir tai, kad G. A., P. A. ir D. M. iš Šiaulių išvyko kartu. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje esančius duomenis labiau tikėtina, jog pirkimo pardavimo sandoris buvo įvykdytas, tame tarpe ir atsakovės pareiga perduoti prekes įvykdyta tinkamai (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis ji rėmėsi – jos nurodomos aplinkybės paremtos tik nenuosekliais ir prieštaringais ieškovės įgalioto asmens ir trečiųjų asmenų parodymais, kurie nepaneigia prekių perdavimo fakto, nustatyto 2013 m. liepos 15 d. sąskaitoje–faktūroje Nr. 15/2013. Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė įrodė aukso laužo neperdavimo faktą, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl pakeitus sprendimą, jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnis).Atsakovė prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms už apeliacinio skundo parengimą ir 1 686 Eur žyminio mokesčio išlaidoms atlyginti.Teisėjų kolegija spręsdama dėl apeliacinėje instancijoje priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Atmetus ieškovės ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei individualiai įmonei ,,PREMIERE“ juvelyrikos namams, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei individualiai įmonei ,,PREMIERE“ juvelyrikos namams (juridinio asmens kodas 144896842) iš ieškovės Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės (SIA) „LD TRADE GROUP“ (juridinio asmens kodas Latvijos Respublikoje 40103489666) 2 186 (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi atsakovei individualiai įmonei ,,PREMIERE“ juvelyrikos namams (juridinio asmens kodas 144896842) taikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.