Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2020 m. kovo 1 d. buvo kalinamas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą kildina už laikotarpį nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2020 m. kovo 1 d. Teismas pažymi, kad atsakovės atstovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2019 m. vasario 13 d., o iš Vilniaus pataisos namų išvyko 2020 m. vasario 27 d. (b. l. 16–24, 44–52). Taigi nagrinėjamoje byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 26 d.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių (b. l. 16–24). Iš šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 13 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas – 6,48 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 275, kurios plotas – 7,85 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN); 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 5 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 12, kurios plotas – 6,41 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 6 d. pareiškėjas kameroje Nr. 12 buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 7 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. kovo 12 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 18, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 14 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. balandžio 1 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. balandžio 3 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. balandžio 4 d. išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. balandžio 12 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. balandžio 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 23, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. balandžio 16 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. balandžio 17 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2019 m. balandžio 23 d. atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. balandžio 24 d. kameroje Nr. 119 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. balandžio 25 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 23, kurios plotas – 12,9 m² ir kurioje iki 2019 m. rugsėjo 19 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. spalio 14 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 14, kurios plotas – 11,82 m² ir kurioje iki 2019 m. spalio 15 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. spalio 16 d. kameroje Nr. 14 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; 2019 m. spalio 17 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 23, kurios plotas – 12,9 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas su dar dviem asmenimis; 2019 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 12, kurios plotas – 12,17 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. lapkričio 13 d. buvo kalinamas su dar dviem asmenimis; 2019 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 12, kurios plotas – 12,17 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. lapkričio 25 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 23, kurios plotas – 12,9 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. lapkričio 11 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2019 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 24, kurios plotas – 17,74 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 13, kurios plotas – 12,04 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. gruodžio 26 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN; 2020 m. vasario 24 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 20, kurios plotas – 12,15 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2020 m. vasario 25 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 26, kurios plotas – 11,06 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2020 m. vasario 26 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 21, kurios plotas – 12,17 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2020 m. vasario 27 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal E. M. Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr.: 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr.: 42525/07, 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Kadangi Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 45 dienas. Tačiau, kaip byloje nustatyta, didžiąją dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkama kameros ventiliacija, apšvietimu (dirbtinis apšvietimas per stiprus, o per langą natūrali šviesa sunkiai patenka dėl netoli lango esančios skardinės tvoros), taip pat, pasak pareiškėjo, kamerose buvo pelėsis, buvo drėgna, buvo buitinių parazitų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. TIĮET 14.3 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. TIĮET 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. HN 134:2015 naktinio apšvietimo normos nėra nustatytos, bet 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Pažymėtina, kad natūralaus apšvietimo normos teisės aktai nereglamentuoja.

Teismas šiuo aspektu pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įkalinimo įstaiga, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. LVAT yra išaiškinęs, jog, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir Vilniaus departamentas) Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) atlikdavo patikrinimus (b. l. 25–41). Iš patikrinimų aktų matyti, kad patikrinimai buvo atliekami 2019 m. gegužės 21 d., 2019 m. gegužės 27 d., 2019 m. birželio 3 d., 2019 m. birželio 11 d., 2020 m. birželio 9 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjas Vilniaus PN nebuvo. Byloje duomenų, kad pareiškėjas kalinimo Vilniaus PN metu būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, į Vilniaus departamentą ar kitas institucijas su skundais dėl nurodomų netinkamų kalinimo sąlygų minėtose kamerose nėra. Iš pareiškėjo į bylą pateikto Vilniaus departamento 2020 m. birželio 12 d. rašto „Dėl Jūsų prašymo“ Nr. (10-12 4.80 E) 2-31171 matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus departamentą dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN patikrinimo kreipėsi tik 2020 m. balandžio 8 d., kai pareiškėjas jau buvo ne Vilniaus PN, o Marijampolės PN, kai tuo tarpu šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 26 d.

Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų Vilniaus departamento patikrinimų aktų ir 2020 m. birželio 12 d. rašto „Dėl Jūsų prašymo“ Nr. (10-12 4.80 E) 2-31171 matyti, kad Vilniaus departamentas nenustatė, kad būtų pažeistos higienos normos dėl natūralaus apšvietimo stokos dėl netoli lango esančios skardinės tvoros.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo argumentai dėl buitinių parazitų, drėgmės ir pelėsio buvimo kamerose, dėl natūralaus apšvietimo stokos ir per stipraus dirbtinio apšvietimo, dėl ventiliacijos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad nuteistieji neturi galimybės patys išjungti dirbtinį apšvietimą, teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas tam tikru paros metu nenaudoti dirbtinės apšvietos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo, skundęsis dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl kameroje nuolat degusios šviesos taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jam buvo suteikta viena valanda pasivaikščioti kiemelyje. Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą, laikymą ir nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, nes šis komitetas išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Visų pirma teismas pažymi, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr. Ištrauką iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. Pataisos įstaigos (CPT/Inf (92)3-part2). Taigi minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, LVAT praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių – EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 73 p.). Taigi šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitos). Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti 8 val. gryname ore.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas skunde teigia, jog jam buvo suteikta viena valanda pasivaikščioti, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą buvo užtikrinta tinkamai.

Dėl pareiškėjo galimybės praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra nurodyta, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vadovaujantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir, esant asmens sveikatos sutrikimams, užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjui būtų buvę nustatyti sutrikimai, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, t. y. ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad su nusiskundimais ir prašymais dėl galimybės dažniau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu dėl prakaitavimo kreipėsi į atsakovės atstovą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu dažniau nei kartą per savaitę atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas maisto kiekis ir jo kokybė, maistas buvo neskanus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Vilniaus PN teigimu, maistas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Teismas pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais neturi.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo maisto kiekio, jo kokybės ir skonio atmetamos kaip nepagrįstos.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos būtų sąlygojęs naudojimasis privatumo neužtikrinančiais sanitariniais mazgais Vilniaus PN ginčo laikotarpiu, taip pat nėra. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes (pažeidimo trukmę, tai, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas), atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019, 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-525/2020), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 70 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 10 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.