- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-23
- Bylos Nr.
- e2A-531-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36815-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Atsakovas
- UAB „Emilė“
- Ieškovas
- AB „Panevėžio specialus autotransportas“
- Kategorijos
- 2.6.21Kitų paslaugų teikimas
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Emilė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Panevėžio specialus autotransportas“ ieškinį atsakovui UAB „Emilė“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas AB „Panevėžio specialus autotransportas“ ieškiniu prašė priteisi iš atsakovo UAB „Emilė“ 1 229,68 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymą, Panevėžio miesto atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas, teikė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas atsakovui už jam nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamojo turto objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), susidariusių komunalinių atliekų tvarkymą. Paaiškino, kad juridiniai asmenys, vykdantys veiklą Panevėžio mieste, turi turėti sudarytą sutartį su Panevėžio miesto savivaldybės parinktu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, t.y. ieškovu, ir mokėti 2017 m. lapkričio 23 d. Savivaldybės sprendimu Nr. 1-354 nustatytą dvinarę įmoką už komunalinių atliekų surinkimą ir jų tvarkymą. Paslaugas atsakovui teikė pagal įstatymą sudarytos ir nuo 2018 m. vasario 1 d. įsigaliojusios paslaugų teikimo sutarties Nr. JD-3447 pagrindu. Paaiškino, kad už atsakovui suteiktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas, nesilaikydamas sutarties nuostatų, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., neapmokėjo jam pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir yra skolingas 1 229,68 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas UAB „Emilė“ atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Paaiškino, kad atsakovo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nėra naudojamos, komunalinės atliekos nesusidaro. Apie tai ieškovas buvo informuotas 2018 m. lapkričio 16 d. raštu. Tuomet, kai pateikti objektyvūs duomenys patvirtina aplinkybes, jog fiziniam ar juridiniam asmeniui nevykdant veiklos, nesusidaro komunalinės atliekos, toks asmuo negali būti pripažintas komunalinių atliekų turėtoju ir neturi pareigos mokėti nustatytos vietinės rinkliavos. Pažymėjo, kad prie atsakovo administracinio pastato nėra individualaus komunalinių atliekų konteinerio, todėl atsakovas negavo ir negalėjo gauti jokių komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovui iš atsakovo UAB „Emilė“ 1 229,68 Eur skolą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 478,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, jog jis neturi sudaręs sutarties dėl atliekų tvarkymo, pažymėjo, kad teisinius santykius, atsirandančius dėl atliekų sukūrimo, tvarkymo ir pan. reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ir kiti teisės aktai. Šie teisiniai santykiai lyginant su kitais civiliniais teisiniais santykiais turi daugybę ypatumų, jų reglamentavimas iš esmės yra imperatyvaus pobūdžio. Atliekų tvarkymo kainodara, skirtingai nuo sutartinių teisinių santykių, nesiremia sutarties šalių laisvės principu, o solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“ (Įstatymo 302 straipsnio 1 dalis). Komunalinių tvarkymo paslaugų kaina ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydis, nustatomas ne šalių susitarimu, o savivaldybių, vadovaujantis anksčiau nurodytais principais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis (Įstatymo 302 straipsnio 3 dalis, 4 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 21 punkte yra numatyta dvinarė įmoka, susidedanti iš pastovios ir kintamosios dedamųjų. Pastoviąją įmokos dedamąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, išskyrus negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis. (Taisyklių 24 punktas). Kintamąją įmokos dalį turi mokėti nekilnojamojo turto objektų savininkai, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga (Taisyklių 29 punktas). Šios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai, kurie savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieneri metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio turto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos (Taisyklių 30 punktas). Teismo vertinimu, paminėtos nuostatos reiškia, kad pareiga mokėti įmokas už atliekų tvarkymą yra numatyta visiems nekilnojamojo turto objektų turėtoms, t. y. pareiga kyla iš nuosavybės teisės į nekilnojamąją objektą turėjimo, o ne iš faktinio atliekų kiekio ir dydžio sukūrimo. Pastoviąją įmokos dalį privalo mokėti iš esmės visi nekilnojamojo turto objektų turėtojai, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių (išskyrus retas išimtis), o kintamoji įmokos dalis gali būti nemokama tam tikrą laikotarpį savivaldybės nustatyta tvarka deklaravus apie nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu t. y. kintamosios dalies nemokėjimas siejamas su nesinaudojimo objektu faktu ir nustatyta tvarka deklaravimu apie tai. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 29 d. Nr. 1-427 patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą taikymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 33 punkte yra numatyta, jog asmenys, kurie siekia būti atleistais nuo kintamos įmokos dalies mokėjimo, administratoriui turi pateikti Aprašo 2 priede numatytos formos prašymą ir papildomą informaciją apie objekto nenaudojimą. Po tokio prašymo pateikimo yra atliekamos procedūros: 1) objektas preliminariai įtraukiamas į atleidžiamų nuo kintamos įmokos dalies objektų sąrašą; 2) atliekamas pateiktos informacijos patikrinimas; 3) apskaičiuojamas reikalingas sumokėti įmokos dydis per nurodytą nesinaudojimo objektu terminą; 4) objekto savininkas sumoka apskaičiuotą įmokos dydį; 5) sumokėjus apskaičiuotą įmokos dydį, asmuo atleidžiamas nuo kintamos įmokos dalies mokėjimo (Aprašo 34 punktas).
5. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, konstatavo, jog atsižvelgiant į aptartas nuostatas, atsakovui kilo pareiga mokėti ieškovui atliekų tvarkymo pastoviąją dalį, nepriklausomai nuo atsakovo nurodytų aplinkybių apie atliekų neturėjimą ir nesinaudojimą pastatu. Teismas nustatė, kad 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimu atsakovas kreipėsi ieškovą, prašydamas pagrįsti už kokias paslaugas išrašomos apmokėjimui sąskaitos ir informavo, jog pastate nėra nuomininkų ir buitinių atliekų. 2018 m. lapkričio 23 d. ieškovo pranešimu atsakovas buvo informuotas apie atsakovo nepasirašytą sutartį, priimtą Panevėžio savivaldybės tarybos sprendimą bei pasiūlė užpildyti prašymą dėl atleidimo nuo kintamosios įmokos dalies mokėjimo. Teismas pažymėjo, jog 2019 m. vasario 19 d. elektroniniame laiške atsakovas ieškovui nurodė apie nesutikimą mokėti mokesčius už atliekų tvarką ne pastate, o kitame objekte Paliūniškio g. 3, Panevėžyje, nes nėra išvežamos šiukšlės, nevykdoma veikla. Ieškovas 2019 m. vasario 21 d. elektroniniu laišku informavo atsakovą, jog sąskaitos siunčiamos už pastatą ir jeigu nevykdoma veikla, reikia užpildyti prašymą dėl atleidimo nuo kintamosios įmokos dalies mokėjimo. Įvertinęs tokį šalių susirašinėjimą, teismas sprendė, jog atsakovas neišreiškė savo valios ir prašymo dėl jo atleidimo nuo dalies įmokos mokėjimo, o nurodė nesutikimą su ieškovo reikalavimais ir nesutikimą iš viso mokėti įmokas už atliekų tvarkymą pastate. Atsakovas yra privatus juridinis asmuo, kuris, iš pateiktų byloje rašytinių įrodymų matyti, valdo septynis nekilnojamojo turto objektus, todėl vykdydamas savo veiklą turi susipažinti ir žinoti galiojantį teisinį reglamentavimą ir jo laikytis. Nesidomėdamas teisiniu reglamentavimu ir nesilaikydamas jo reikalavimų, pats atsakovas privalo prisiimti ir dėl tokių savo veiksmų kylančias neigiamas pasekmes. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu atsakovas ieškovui nepateikė jokio prašymo dėl atleidimo nuo kintamos įmokos dalies mokėjimo, nepateikė apie tai papildomos informacijos, kaip numatyta Aprašo 33 punkte. Dėl to nebuvo pradėta ir neįvyko Aprašo 34 punkte numatyta procedūra, kurios metu būtų priimtas sprendimas dėl atleidimo nuo kintamos įmokos dalies mokėjimo. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog atsakovui neatlikus Aprašo 33 punkte numatytų procedūrų, jis, remiantis Taisyklių 30 punktu, nebuvo atleistas nuo kintamos įmokos dalies mokėjimo ir todėl ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti kintamą dalį. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neginčijo ieškovo apskaičiuotų sumų, kurias kiekvieną mėnesį sudarė 29,49 Eur pastovioji ir 25,54 Eur kintamoji dalis bei apskaičiuoti delspinigiai, apskaičiavimo pagrįstumo, todėl teismas įvertinęs bylos esančius įrodymus ir anksčiau padarytas išvadas sprendė, jog atsakovui laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. už pastate esančių atliekų tvarkymą ieškovui turėjo sumokėti 1 229,68 Eur, todėl atsakovui neįvykdžius šios prievolės, ieškovui iš atsakovo priteisiama 1 229,68 Eur skola bei procesinės palūkanos.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas UAB „Emilė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių 21 punkte yra numatyta dvinarė įmoka, susidedanti iš pastovios ir kintamosios dedamųjų. Pastoviąją įmokos dedamąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, išskyrus negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis (Taisyklių 24 punktas). Kintamąją įmokos dalį turi mokėti nekilnojamojo turto objektų savininkai, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga (Taisyklių 29 punktas). Šios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai, kurie savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieneri metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio turto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos (Taisyklių 30 punktas).
7. Apelianto nuomone, teismas, pripažindamas, kad pareiga mokėti įmokas už atliekų tvarkymą yra numatyta visiems nekilnojamojo turto objektų turėtoms, t. y. pareiga kyla iš nuosavybės teisės į nekilnojamąją objektą turėjimo, o ne iš faktinio atliekų kiekio ir dydžio sukūrimo, neteisingai aiškino įstatymą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas konstatavo, jog atsakovo pateiktas 2018 m. vasario 6 d. įsakymas įrodo, jog atsakovas nuo 2018 m. vasario 6 d. nevykdo veiklos pastate. Tai reiškia, kad atsakovas yra sustabdęs pastato naudojimą, tik ši informacija nėra deklaruota VĮ Registrų centre, vadinasi atsakovas atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų numatytas išimtis, kuomet jis gali būti atleistas nuo pareigos mokėti atliekų tvarkymo pastoviąją dalį. Apeliantas taip pat paaiškina, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog registruotu paštu 2017 m. gruodžio 15 d. išsiųstą informacinį pranešimą dėl sutarties sudarymo Nr. 3-591 atsakovas gavo. Todėl neaišku, kada atsakovas apskritai sužinojo apie jam tenkančią Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-354 paskirtą prievolę. Atsakovas laikosi pozicijos, jog minėto pranešimo laiku negavo ir apie jam tenkančią mokėti rinkliavą sužinojo tik 2018 metais, tai patvirtina atsakovo 2018 m. lapkričio 16 d. ieškovei teiktas raštas. Prievolės atsiradimo momentą reikėtų sieti ne su 2017 m. gruodžio 15 d. informacinio pranešimo dėl sutarties sudarymo Nr. 3-591 išsiuntimo atsakovei momentu, o su momentu, kada atsakovas sužinojo apie jam tenkančios prievolės vykdymą. Apeliantas taip pat teigia, kad byloje nėra ginčo, jog egzistavo priežastys atleisti jį nuo kintamosios dvinarės įmokos mokėjimo dalies, o ginčas kilo tik dėl to, kad atsakovas netinkamai pateikė prašymą dėl atleidimo nuo šios įmokos, t.y. nepateikė prašymo ir deklaracijos, bet pateikė laisvos formos prašymą su nurodytas faktines aplinkybes pagrindžiančiais dokumentais, ir dėl vieno objekto buvo atleistas nuo prievolės vykdymo, o šiuo atveju – ne. Apelianto įsitikinimu, tai patvirtina, kad dėl pačio ieškovo neteisėtų veiksmų jis nebuvo atleistas nuo rinkliavos mokėjimo, nors abi šalys sutinka, jog pagrindas tokiam atleidimui egzistavo. Pažymi, kad toks pagrindas egzistuoja ir šiuo momentu, dėl ko atsakovas dabar yra atleistas nuo šios rinkliavos.
Atsiliepimas
8. Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 384 buvo nauja redakcija išdėstytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklės, kuriose nustatyta dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (Taisyklių 22 punktas). Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad šiomis taisyklėmis vadovaujasi savivaldybės, nustatydamos įmokos dydį Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Tiek iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos, tiek nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančioje Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašo redakcijoje, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Taisyklėmis, numatyta, jog pastoviąją DVĮ įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Pastoviosios DVĮ dedamosios nemoka negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis (Aprašo 33 punktas). Nuo kintamosios DVĮ dedamosios mokėjimo atleidžiami nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip 3 mėnesiai ir ne ilgesnį kaip vieneri metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos. Praėjus deklaruotam laikotarpiui, visi, deklaravę, kad nesinaudos nekilnojamojo turto objektu, nekilnojamojo turto objekto savininkai ar jo įgalioti asmenys, privalo iš naujo pateikti prašymą ir kitą prašomą informaciją administratoriui dėl kintamosios DVĮ dalies atleidimo naujam laikotarpiui (Aprašo 34 punktas). Pagal Aprašo 35 punktą asmenys, siekiantys, kad jiems Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklausantys nekilnojamojo turto objektai būtų tam tikram laikui atleisti nuo kintamos DVĮ dalies mokėjimo, Administratoriui turi pateikti: 1) Prašymą atleisti nuo kintamosios DVĮ dalies, kurio forma pateikiama Aprašo 1 priede; 2) Prašymo formoje prašomą papildomą informaciją apie nekilnojamojo turto nenaudojimą (skaitiklių rodmenys ir pan.). Be to, Aprašo 36 punkte numatyta, jog nekilnojamojo turto objektas Administratoriaus sprendimu preliminariai įtraukiamas į atleidžiamų nuo kintamosios DVĮ dedamosios mokėjimo nekilnojamojo turto objektų sąrašą, DVĮ mokėtojui pateikus Aprašo 35 punkte reikalaujamą informaciją ir ją patikrinus, nustatomas reikalingas sumokėti DVĮ dydis (apskaičiuojamas pagal deklaruojamą nesinaudojimo terminą). Nekilnojamojo turto objekto savininkui ar jo įgaliotam asmeniui sumokėjus nustatytą DVĮ dydį, jam priklausantis nekilnojamojo turto objektas galutinai atleidžiamas nuo kintamosios DVĮ dedamosios mokėjimo. Nekilnojamojo turto objektų savininkui ar jo įgaliotam asmeniui nesumokėjus nustatyto DVĮ dydžio per 30 kalendorinių dienų, jam priklausantis nekilnojamojo turto objektas išbraukiamas iš preliminaraus atleidžiamų nuo kintamosios DVĮ dedamosios mokėjimo NT objektų sąrašo. Jeigu nekilnojamojo turto objekto savininkas ar jo įgaliotas asmuo administratoriui neįrodo, kad deklaruotu laikotarpiu nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu, administratorius už deklaruotą laikotarpį apskaičiuoja kintamosios DVĮ dydį. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pastoviosios įmokos dalies nemoka tik tie negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė nei ieškovui, nei teismui, nei nurodo apeliaciniame skunde, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, jog atsakovas, kaip patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, neturi prievolės mokėti dvinarės įmokos pastoviosios dalies už laikotarpį, dėl kurio byloje yra pareikštas reikalavimas byloje. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimo dalį dėl dvinarės įmokos pastoviosios dalies priteisimo. Ieškovas, pasisakydamas dėl dvinarės įmokos kintamosios dalies priteisimo, akcentuoja, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius arba savivaldybės administracijos direktorius privalo raštu pateikti pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šiuo atveju ieškovas prie ieškinio yra pateikęs įrodymus, kad atsakovui išsiuntė rašytinį pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Įstatymas nenumato ieškovui pareigos įteikti nurodytą pasiūlymą atsakovui. Be to, atsakovas savo pirminiuose procesiniuose dokumentuose apskritai nereiškė pretenzijų ar pastabų, kad jis nurodyto pasiūlymo negavo, o nurodė tik tai, jog patalpos nenaudojamos. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui buvo įteiktas 2017 m. gruodžio 15 d. išsiųstas rašytinis pasiūlymas sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Be to, kaip jau minėta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 384 patvirtintų taisyklių 30 punktą kintamosios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos. <...> Pasibaigus deklaruotam laikotarpiui, visi, deklaravę, kad nesinaudos nekilnojamuoju turtu, nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys pateikia savivaldybių nustatytus dokumentus, įrodančius, kad nesinaudota nekilnojamuoju turtu, ar jų kopijas. Nepateikus šių dokumentų ar jų kopijų, savivaldybė arba administratorius už deklaruotą laikotarpį apskaičiuoja kintamosios įmokos dedamosios dydį. Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, jeigu patalpomis nesinaudojama ir komunalinės atliekos nėra surenkamos, atsakovas apie tai turėjo pranešti ieškovui teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas nustatytos formos prašymą ir deklaraciją. Kaip matyti iš atsakovo prie atsiliepimo į ieškinį pateiktų priedų ir papildomai pateiktų įrodymų, atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka to nepadarė. Pirmąjį atsakovo raštą dėl galimai nepagrįstai skaičiuojamos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ieškovas gavo tik 2018 m. lapkričio 19 d., į kurį jam buvo nedelsiant atsakyta 2018 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 3-486 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo“. Šiame rašte atsakovui buvo paaiškinta, kad atsakovui užpildžius prašymą atleisti nuo kintamosios dvinarės įmokos mokėjimo bus skaičiuojama tik pastovioji dvinarės įmokos dalis. Tačiau prašymo atleisti nuo kintamosios dvinarės įmokos mokėjimo atsakovas nustatyta tvarka nepateikė, bet 2019 m. vasario 19 d. atsiuntė elektroninį laišką, kuriame pakartojo, jog nesutinka mokėti įmokos už komunalinių atliekų surinkimą, nes pastatas nenaudojamas, prie jo nėra komunalinių atliekų konteinerio, atsakovas abejoja ar komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartis yra pasirašyta ieškovo. Į šį laišką ieškovas atsakovui vėl atsakė nedelsdamas, 2019 m. vasario 21 d. elektroniniame laiške paaiškindamas, kad jeigu nekilnojamojo turto objekte veikla nevykdoma, reikalinga užpildyti prašymą atleisti nuo kintamosios dalies mokėjimo, taip pat išsiuntė deklaraciją, kurią būtina užpildyti ir grąžinti. Bet ir šiuo atveju atsakovas jokių veiksmų nesiėmė. Dėl nurodytų priežasčių aplinkybė, jog atsakovas ieškovui bylos nagrinėjimo eigoje, t. y. 2020 m. liepos 23 d., pateikė savivaldybės nustatytos formos 2020 m. liepos 23 d. Pranešimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą, 2020 m. liepos 22 d. Prašymą dėl lengvatos taikymo turto nenaudojimo atveju ir jo priedą, neturi jokios įtakos sprendžiant šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, nes ginčo laikotarpiu 2018 m. vasario 1 d. – 2019 m. lapkričio 30 d. atsakovas teisės aktuose nustatyta tvarka reikiamų dokumentų dėl atleidimo nuo kintamosios dvinarės įmokos mokėjimo dalies (prašymo ir deklaracijos) ieškovui nepateikė, nors ne kartą jam buvo tai paaiškinta ir jis buvo paragintas tai padaryti. Ieškovas taip pat paaiškina, jog atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, dvinarės įmokos kintamoji dalis už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, vadovaujantis Aprašo 24.2 punktu ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintais dydžiais, apskaičiuojama kaip subjektui, naudojančiam kolektyvinius konteinerius pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, todėl aplinkybė, jog jam nėra skirto individualaus komunalinių atliekų konteinerio šioje byloje taip pat neturi jokios teisinės reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
9. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
10. Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovui priskaičiuotos sutarinės įmokos už viešų paslaugų, susijusių su atliekų tvarkymu, teikimą. Ginčydamas sutartinę prievolę, atsakovas teigia, kad jis nesudarė sutarties dėl atliekų tvarkymo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), be to, apelianto nuomone, buvo įstatyme numatytas pagrindas atleisti jį nuo dvinarės įmokos mokėjimo dėl to, kad jis šiuo nekilnojamojo turto objektu nesinaudojo.
11. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl susiklosčiusių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo, tiek ir dėl vertinimo, jog atsakovas neįrodė atleidimo nuo dvinarės įmokos pagrindų ir todėl turi pareigą sumokėti šios įmokos įskolinimą.
12. Nors apeliantas teigia, kad jis nesitarė ir nesudarė su ieškovu atliekų tvarkymo sutarties, tačiau tokie argumentai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad AB „Panevėžio specialus autotransportas“ sutartį su atsakovu sudarė pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatas, t.y. ieškovui, kaip atliekų tvarkymo sistemos administratoriui, pateikus atsakovui ofertą sudaryti viešąją sutartį ir per įstatyme numatytas 45 dienas negavus atsakovo prieštaravimų. Į bylą yra pateikti šiuos ieškovo paaiškinimus patvirtinantys įrodymai, t.y. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2017 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. 3-561 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo sutarties sudarymo“ bei 2018 m. vasario 1 d. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartis pagal standartines sąlygas (e. bylos t. 1, b.l. 25, ieškinio priedai Nr. 1, 3). Pastebėtina, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatas viešoji atliekų tvarkymo sutartis laikoma sudaryta po 45 dienų, skaičiuojamų nuo tada, kai atliekų tvarkymo sistemos administratorius išsiuntė pranešimą apie sutarties sudarymą, o ne nuo tada kai nekilnojamojo turto savininkui šis pranešimas buvo įteiktas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavo, jog šiuo atveju tarp šalių yra susiklostę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teisiniai santykiai, kurie yra sureguliuoti viešąją sutartimi. Tokios sutarties sudarymo principus reglamentuoja CK 6.161 straipsnis, CK 6.184 straipsnis, o taip pat Atliekų tvarkymo įstatymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog viešosios sutarties sudarymo atveju sutarties laisvės principas ribojamas, nes viena iš viešosios sutarties šalių nėra laisva atsisakyti sudaryti sutartį (CK 6.184 straipsnio 4 dalis), be to, remiantis CK 6.161 straipsnio 5 dalimi, valstybė gali reguliuoti viešosios sutarties sąlygas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2009). Taigi, apelianto teiginiai, kad jis su ieškovu individualiai nesitarė ir sutarties fiziškai nepasirašė, neturi reikšmės šios viešosios sutarties galiojimui. Bylai neturi reikėmės ir apelianto teiginiai, kad jis negavo ieškovo siunčiamo pranešimo ir nežinojo apie sutarties sudarymą. Kaip minėta, atliekų tvarkymo sistemos organizavimas yra grindžiamas viešuoju interesu, atliekų tvarkymo sistemos dalyvių teisės ir pareigos yra reglamentuotos imperatyviai, todėl atsakovas, įsigijęs nuosavybę į nekilnojamąjį daiktą Panevėžio miesto savivaldybėje, turėjo žinoti įstatymus ir domėtis tuo, kaip yra tvarkomos jo objekte susidarančios atliekos bei kad šioje savivaldybėje yra paskirtas atliekų tvarkymo administratorius.
13. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad jis neprivalėjo mokėti dvinarės atliekų tvarkymo įmokos ar kurios nors šios dvinarės įmokos sudėtinės dalies.
14. Šalys neginčijo, kad pagal sutartį numatytų įmokų už atliekų tvarkymą mokėjimo tvarką bei dydį reglamentavo Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklės (atitinkama redakcija) bei Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimai (t.y. 2016 m. gruodžio 29 sprendimas Nr. 1-425, kuriuo patvirtinta Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika; 2016 m. gruodžio 29 sprendimas Nr.1-427, kuriuo patvirtinta Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašas (šio Aprašo nauja redakcija patvirtinta 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr.1-384), be to, bylai aktualūs įmokų dydžiai buvo nustatyti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1-426, (galiojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr.1-354 (galiojo nuo 2018 m. sausio 1 d.) ir 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 1-385 (galiojo nuo 2019 m. sausio 1 d.)).
15. Apeliantas paaiškina, kad jam yra žinoma, jog dvinarę įmoką sudaro pastovioji ir kintamoji dalys. Apeliantas mano, kad jis neturėjo mokėti pastoviosios dvinarės įmokos dalies, bet tokių teiginių apskritai neargumentuoja. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Taisyklių 24 punktas nustatė, kad pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Vėlesnė šių Taisyklių 24 punkto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d. (2018 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 681 redakcija) nustatė, kad pastoviosios įmokos dalies nemoka tie negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis. Nepaisant to apeliantas nesiremia tokiomis aplinkybėmis ir nepateikia įrodymų apie įvykusią avariją ar viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl atsakovui priklausančio pastato – Konditerijos cecho – parduotuvės, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo sustabdymo (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 29 sprendimu Nr.1-427 patvirtinto Aprašo 28.2 punkte numatyta, kad tokie dokumentai – tai Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažymos, jeigu namas yra sudegęs, arba statinio (-ių) techninės priežiūros patikrinimo aktas, jeigu nekilnojamojo turto objektas yra netinkamas naudoti / gyventi ar fiziškai sunaikintas).
16. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo mokėti ir kintamosios dvinarės įmokos dalies, nes nekilnojamuoju daiktu nesinaudojo, dėl ko atliekos šiame objekte ginčo laikotarpiu nesusidarė. Apeliantas remiasi Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Taisyklių 30 punktu (bei aktualia šių Taisyklių redakcija), kuriame nustatyta, jog kintamosios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis būtų pasinaudojęs numatyta galimybe deklaruoti pastato nenaudojimą.
17. Pažymėtina, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 29 sprendimu Nr.1-427 patvirtinto Aprašo 30 punktas nustatė, kad asmenys, siekiantys, kad jiems Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklausantys nekilnojamojo turto objektai būtų tam tikram laikui atleisti nuo kintamos DVĮ dalies mokėjimo, administratoriui turi pateikti: prašymą atleisti nuo kintamosios DVĮ dalies, kurio forma pateikiama Aprašo 2 priede bei prašymo formoje prašomą papildomą informaciją apie nekilnojamojo turto nenaudojimą (skaitiklių rodmenys ir pan.). Šioje byloje nustatyta, kad tokių dokumentų atsakovas nepateikė nei atliekų tvarkymo sistemos administratoriui, nei teismui, nors ieškovas 2018 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 3-486 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo“ buvo informavęs atsakovą apie taikomas nuostatas ir reikiamus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovo 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimas bei 2019 m. vasario 19 d. elektroninis laiškas neatitinka Aprašo 30 punkte nurodytų dokumentų (deklaracijos), kurių pagrindu jis galėtų būti atleistas nuo kintamosios įmokos dalies mokėjimo.
18. Apeliantas teigia, kad teismas pripažino, jog jis nesinaudojo nekilnojamuoju objektu, ir kad tai įrodo atsakovo UAB „Emilė“ direktoriaus 2018 m. vasario 6 d. įsakymas. Vis tik apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei Taisyklės, nei Aprašas nenumato galimybės deklaruoti objekto nenaudojimo atgaline data. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atleidimas nuo kintamosios dalies mokėjimo yra procedūra, kurios metu atliekų tvarkymo sistemos administratorius turi galimybę patikrinti deklaracijoje pateiktos informacijos pagrįstumą. Taigi, nors atsakovo teismui pateiktas 2018 m. vasario 6 d. įsakymas ir galėtų būti vienu iš įrodymų, patvirtinančių, jog pastatu savininkas nesinaudoja, tačiau įsakyme nurodytos aplinkybės nebuvo patikrintos pagal Apraše numatytas procedūras, ir todėl šis įsakymas yra neaktualus ir nepakankamas nustatant atsakovo sutartinę prievolę mokėti kintamąją įmokos dalį už praėjusį ginčo laikotarpį, t.y. nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d.
19. Bylai taip pat neturi reikšmės, kad atsakovas vėliau, t.y. 2020 m. liepos 23 d., deklaravo pastato nenaudojimą ir buvo atleistas nuo kintamosios įmokos dalies.
20. Apelianto teiginiai, kad jis neturi konteinerio prie jam priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), irgi nėra reikšmingi. Kaip byloje nustatyta, atsakovas nesudarė individualios sutarties dėl konkretaus dydžio konteinerio naudojimo. Atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, dvinarės įmokos kintamoji dalis už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, vadovaujantis Aprašo 24.2 punktu ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintais dydžiais, apskaičiuojama kaip subjektui, naudojančiam kolektyvinius konteinerius pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, todėl aplinkybė, jog jam nėra skirto individualaus komunalinių atliekų konteinerio šioje byloje neturi teisinės reikšmės.
21. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).
23. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas prašo priteisti 150 Eur sumokėtų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teismas vertina, kad šios išlaidos yra pagrįstos, todėl prašymą tenkina visiškai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atsakovo UAB „Emilė“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AB „Panevėžio specialus autotransportas“, juridinio asmens kodas 247025610, iš atsakovo UAB „Emilė“, juridinio asmens kodas 302629571, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.