- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-10
- Bylos Nr.
- eI3-2576-595/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00109-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- „Gelmesta“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 18.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gelmesta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gelmesta“ prašo teismo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-216 (toliau – ir Sprendimas) ir vietoje pareiškėjai UAB „Gelmesta“ paskirto maksimalaus mokėtino mokesčio sumos nuo papildomai mokėtino mokesčio atleisti visiškai arba paskirti mažesnę mokėtino mokesčio sumą.
Pareiškėja nurodo, kad pareiškėjai priskaičiuotas padidinto tarifo mokestis už valstybinius gamtos išteklius pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, dėl to, kad pareiškėja, neturėdama Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (suvestinė redakcija 2016-08-01 – 2020-06-30) 12 straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (toliau – Leidimas) išgavo požeminį vandenį. Už padarytą pažeidimą buvo priskaičiuotas padidinto tarifo mokestis pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas taisykles pagal deklaruotą išgautų išteklių (kito požeminio vandens, išskyrus mineralinį vandenį) kiekį. Priskaičiuotas mokėtinas maksimaliu tarifu padidintas mokestis – 20 793 EUR.
Nurodo, kad dar 2021 m. rugsėjo 3 d. pareiškėja atsakovui, kuris vėliau, atlikęs patikrinimą, surašė Patikrinimo aktą, savo iniciatyva pateikė paaiškinimus „Dėl laiku negauto leidimo išgauti požeminio vandens išteklius, kuriuose nurodė, jog yra atlikusi maksimaliai visus įmanomus veiksmus Leidimui gauti: gręžiniai yra tinkamai aprobuoti ir registruoti Lietuvos geologijos tarnyboje (toliau – LGT), gautas valstybinės žemės patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos – pritarimas dėl Leidimo išdavimo gręžiniui, esančiam valstybinės žemės sklype, konsultuotasi ir dirbta su LGT specialistais, atlikti kiti būtini ir pakankami veiksmai, kurių pagrindu būtų išduodamas Leidimas. Dokumentas, kurio trūksta, yra kito gręžinio, esančio privačioje žemėje, savininko sutikimas, kurio gauti nepavyksta. Vienas iš gręžinių yra žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nuosavybės teise 2010 m. gegužės 18 d. Apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.11-42-5003, priklauso J. Č.. Privačios žemės savininkė mirė dar 2005 metais. Iki šiol nėra jokio asmens ar subjekto, kuris būtų perėmęs žemės savininko teises ar turėtų teisę išduoti tokio pobūdžio sutikimą.
Teigia, kad 2021 m. lapkričio 15 d. teiktuose paaiškinimuse nurodė, kad objektyvų pažeidimą dėl veiklos vykdymo neturint Leidimo ne dėl savo kaltės iš esmės pripažįsta, taip pat nurodė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, susidariusios situacijos atveju, pareiškėja net neturi realių galimybių atitinkamą Leidimą gauti dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių. Pareiškėja buvo maksimaliai aktyvi siekdama gauti Leidimą ir vykdyti veiklą pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, tinkamai ir pilnai apskaitė visą išgautą vandenį, nurodytu mokestiniu laikotarpiu, jį deklaravo ir mokėjo MUVGIĮ nustatyto dydžio mokesčius. Paaiškėjus, kad nėra objektyvių galimybių gauti Leidimą, pareiškėja priėmė sprendimą eksploatuoti gręžinius toliau, remiantis tuo, kad išgaunamas vanduo yra būtinasis elementas pareiškėjos ir su pareiškėja susijusių asmenų vykdomoje ūkinėje veikloje. Atitinkamas išgaunamas techninis vanduo beveik visa apimtimi naudojamas betono ir polistireno gamyboje. Dėl šių priežasčių vandens išgavimas yra būtinoji sąlyga (būtinasis reikalingumas) ūkinės veiklos tęstinumui ir darbo vietų išsaugojimui.
Pažymi, kad bendradarbiavo su patikrinimą atlikusiais pareigūnais. Pareiškėja neatliko jokių veiksmų ar neveikimo, kurių pagrindu būtų padaryta bent kokios žalos Žemės gelmių įstatymui ir (ar) Europos sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių žemės gelmių išteklius, saugomiems interesams; nebuvo padaryta ir žalos aplinkai bei žmonių sveikatai. Pareiškėja taip pat vykdė visas teisės aktais jai nustatytas pareigas, kurios galioja ir Leidimą turintiems subjektams: vykdė apskaitos prietaisų patikrą, deklaravo išgaunamo vandens kiekius ir mokėjo atitinkamus mokesčius. Atkreipia dėmesį į tai, kad patys gręžiniai nėra naujai suformuoti, o jų eksploatacija prasidėjo dar 1981 m. pabaigoje. Nepaisant to, atsakovas skundžiamu Sprendimu nustatė maksimaliai padidinto mokėtino Mokesčio tarifo dydį – 10 kartų didesnį.
Nurodo, kad pareiškėja yra neproporcingai nubausta, nes teisės aktai, reglamentuojantys mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir leidimo išgauti valstybinius gamtos išteklius turėjimą, nėra pakankami, išsamūs, bei nereglamentuoja pareiškėjos atveju susidariusios neapibrėžtos situacijos. Pareiškėja už iš dar 1981 m. išgręžtų, teisėtai ir pilnai užregistruotų, aprobuotų ir eksploatuojamų gręžinių išgautus valstybinius gamtos išteklius tinkamai deklaravo, už išgautus gamtos išteklius tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokestį, ką patvirtino ir atsakovas Patikrinimo akte, todėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius maksimalaus dydžio prievolė jai yra akivaizdžiai neproporcinga, kelianti grėsmę jo veiklos tęstinumui ir neatitinkanti nei teisingumo, nei protingumo, nei proporcingumo, nei kitų teisės principų.
Pareiškėjos nuomone, teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi pripažinti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma arba taikoma mažesne apimtimi, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
Pareiškėjos vertinimu, nagrinėjama situacija susidarė ne dėl pareiškėjos netinkamų veiksmų, bet būtent dėl trečiųjų asmenų (žemės sklypo, kuriame yra vienas iš gręžinių, savininko) reikalingo veikimo ir net egzistavimo nebuvimo. Pareiškėja veiklą vykdė viešai, apie ją informuodama atsakingas institucijas, atitinkamai mokėjo nustatytus mokesčius, savo prievolių kaip bendrovės, išgaunančios gamtos išteklius, vykdyti nevengė, tiesiog, ne dėl savo kaltės, neturėjo juridinės galimybės turėti Leidimą. Atsižvelgiant į tai prašo teismo vadovautis teismui suteikta diskrecijos teise ir papildomos sankcijos pareiškėjai neskirti visiškai arba paskirti švelnesnę nei MUVGIĮ nustatyta padidinto mokesčio tarifo sankcija. Mano, kad nuobaudos tikslai būtų pasiekti pareiškėją nuo baudos atleidus visiškai ar bent jau paskirtos sankcijos dydį ženkliai sumažinus.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad nesutinka su skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjai, kaip ir kitiems ūkio subjektams, yra pareiga teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius Valstybei, nes gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti naudojami bet kaip ir apskaitomi, deklaruojami bet kaip, ar iš viso nedeklaruojami, todėl pareiškėja privalėjo veiklą organizuoti taip, kad Valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai. Pažymi, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Atsakovas neturi ir teisinio pagrindo mažinti aukščiausios teisinės galios ir visiems privalomu vykdyti aktu – Įstatymu – nustatytus mokesčius ar tarifus, nes Įstatymo 6 straipsnis sankcionavimo instituto nenumato. Pareiškėja nepagrįstai prašo pakeisti Departamento 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. AS-216, sumažinti paskaičiuotą sumą 20 793 arba ženkliai sumažinti paskirtą sankciją. Visų pirma, pareiškėjos įmonės apyvarta 2020 metais siekė 3 950 529 Eur. UAB „Gelmista“ veikia jau 26 metus, veiklos sritis – gelžbetonio gamyba ir montavimas, polistireno gamyba, betono gamyba, statyba. Įmonė savo veikoje eksploatuoja 2 požeminio vandens gręžinius. Todėl Departamento paskaičiuota vadovaujantis galiojančiu įstatymu mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius – 26 793 Eur, įmonei nėra nei neproporcingai didelė finansinė našta (nuo 2021-05-25 iki 2022-01-18 įmonė socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo, nėra bankrutuojanti ar pan.), nei įstatymas numato kokias nors išimtis dėl mažesnio tarifo taikymo. Įmonė yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti MVGIĮ 6 str. pagrindu. Kaip ir pajėgi turėti kvalifikuotus darbuotojus, kuriems galėtų pavesti aplinkosauginių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę įmonėje, nes ūkio subjektai negali veikti bet kaip, o tik pagal teisės aktus. Turėjo visas galimybes konsultuotis tiek su VMI, tiek aplinkosauginėmis institucijomis ar pareigūnais, ir tai daryti ne po patikrinimo, o prieš pradedant tam tikras veiklas, t.y., būti rūpestingai ir atsakingai. Pažymi, kad toks stabiliai ir pelningai veikiančios įmonės prašymas sumažinti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu yra nesąžiningas kitų verslo subjektų atžvilgiu, tų, kurie įstatymų laikosi.
Nurodo, kad MUVGIĮ nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąjį baudą sumažinti, ar išdėstyti jos mokėjimą dalimis. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 37 str. 5 d., gali sumažinti, ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad teismai, taikydami šias nuostatas, reikalauja nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sankcijų mažinimui ar netaikymui. Tačiau pareiškėja skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Neprašo išdėstyti mokėjimą dalimis per tam tikrą laiko tarpą, ar atidėti mokėjimą, jei vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti.
Atsakovo nuomone, Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, atsižvelgė į pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį. Pažymi, kad Departamentas neturi kitokios įstatymų leidėjo suteiktos teisės dėl mokesčio neskaičiavimo tokiu atveju ar mažinimo, todėl sprendimas teisėtas ir pagrįstas įstatyminiu pagrindu. Todėl prašo palikti jį galioti.
Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu skundą palaikė jame išdėstytais argumentais, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundo netenkinti, palikti galioti skundžiamą Departamento Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai už nustatytus pažeidimus skirta sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 5 d. Departamento pareigūnai atliko UAB „Gelmesta“ planinį teminį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2018-2020 metus.
2021 m. lapkričio 5 d. Departamentas surašė Patikrinimo aktą Nr. PA-6314, kuriame konstatavo, jog UAB „Gelmesta“ 2018-2020 metų mokestiniais laikotarpiais eksploatavo Gręžinius Nr. 3625, 4716 neturėdama Lietuvos Geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduodamo leidimo, tuo pažeidė LR Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (galiojusi suvestinė redakcija iki 2020-06-30) ir 16 straipsnio 2 dalį (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020-07-01), Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau tekste – MVGIĮ) 5 straipsnio 1 dalį. Buvo nustatyta, kad už naudojamą vandenį iš Gręžinių Nr. 3625 ir 4716, pareiškėja 2018 m. I - IV ketvirtį be leidimo išgavo 5362 m3 požeminio vandens, už 2019 m. I - IV ketvirtį be leidimo išgavo 6290 m3 požeminio vandens, už 2020 m. I - IV ketvirtį be leidimo išgavo 7398 m3 požeminio vandens išteklių. Vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, t.y. 20 793 Eur.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. lapkričio 15 d. teikė paaiškinimus Departamentui dėl Patikrinimo akto, nurodydama, kad ji sąžiningai vykdo išgaunamo vandens apskaitą, teikia ataskaitas kompetetingoms institucijoms, pateikė deklaracijas ir sumokėjo mokestį. Taip pat nurodė, kad Gręžiniai įrengti nuo 1981 m. registruoti Žemės gelmių registre. Vandenvietės ištekliai ir apsaugos zona įvertinti ir LGT aprobuoti 2016 m. rugsėjo 20 d. Be to, yra atlikusi visus veiksmus, kad gautų Leidimą. Jokios žalos niekam nepadarė.
Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. rugsėjo 3 d. teikė paaiškinimus Departamentui dėl laiku negauto Leidimo išgauti požeminio vandens išteklius.
Departamentas 2021 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. AS-216 “Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą.
Nesutikdama su skundžiamu Sprendimu pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriuo prašo pakeisti Sprendimą, atleisti pareiškėją nuo apskaičiuoto didesniu tarifu mokesčio arba jį sumažinti. Skundą iš esmės grindžia tuo, kad yra atlikusi visus veiksmus Leidimui gauti, tačiau jo negauna dėl trečiųjų asmenų kaltės, kad teikė tokius paaiškinimus Departamentui, bendradarbiavo, tinkamai ir pilnai apskaitė visą išgautą vandenį nurodytu mokestiniu laikotarpiu, jį deklaravo ir mokėjo MUVGIĮ nustatyto dydžio mokesčius, nepadarė niekam žalos, eksploatavo grežinį, kadangi jis įrengtas teisėtai, vanduo yra būtinasis elementas pareiškėjos vykdomoje ūkinėje veikloje. Nevengė prievolės vykdymo, bauda yra neproporcingai didelė.
Taigi, pareiškėja iš esmės neginčija padaryto pažeidimo, jog gamtos išteklius iš nurodytos vandenvietės esančių gręžinių tikrinamuoju laikotarpiu ji išgavo neturėdama Leidimo. Tuo pažeista Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 2 dalis, ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalis.
Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo <...> racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų;<...>. MUVGIĮ mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti, kad gamtos ištekliai būtų išgaunami teisėtai, tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2016-08-01 iki 2020-07-01) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. ŽGĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo tvarką reglamentavo Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“ (aktuali redakcija nuo 2012-04-27 iki 2020-07-01). Taisyklių 4.1 punkte apibrėžta leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes sąvoka. Leidimas – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (2019-10-15 įstatymas Nr. XIII-2484, įsigaliojo 2020-07-01) 4 straipsniu mokesčio objektas – išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento - 10.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 str. 4 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ir tai yra imperatyvas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. A-821-602/2016). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės formos dėl neteisingai deklaruoto mokesčio (arba deklaracijos nepateikimo). Nors mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodomi argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja Sprendime konstatuoto pažeidimo teisėtumo. Pareiškėja, kaip minėta, neneigia, kad Leidimo neturėjo. Nors kaip nurodė ir nustatyta bylos duomenimis, pareiškėja ėmėsi veiksmų dėl Leidimo gavimo, gręžiniai įrengti teisėtai, teikė paaiškinimus Departamentui šiuo klausimu, bendradarbiavo, teikė deklaracijas, apskaitė išgaunamo vandens kiekį, sumokėjo mokesčius, tačiau tai vistiek nepaneigia įstatymu nustatytos pareigos turėti Leidimą, nepaneigia pareiškėjos atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių. Pareiškėjai, kaip ir kitiems ūkio subjektams, imperatyvus įstatymo reikalavimas taikomas vienodai. Pareiškėja privalėjo veiklą organizuoti taip, kad Valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai. Pažymėtina, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti. Taigi, pareiškėja, vykdydama ūkinę veiklą, prieš pradėdama eksploatuoti ūkinės veiklos objektą privalėjo gauti Leidimą, suteikiantį teisę išgauti valstybinius gamtos išteklius, juos teisingai ir laiku registruoti, deklaruoti, sumokėti mokesčius. Už nustatytą pažeidimą taikytina imperatyvi įstatymo nuostata (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis), t. y. už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pareiškėjos nurodyti skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neįtakojantys priimto Departamento Sprendimo pagrįstumo. Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu išgauti požeminį vandenį leidimo pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį pareiškėja neturėjo. Leidimas – nėra formalus dokumentas, jo privalomumas yra imperatyviai reglamentuotas įstatymo. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl galimybės gauti Leidimą ir kt. nėra pažeidimą pateisinanti aplinkybė.
Todėl teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas).
Sprendime nurodyta, kad buvo vertintos pareiškėjos pateiktos pastabos, tačiau neginčijamai nustatytas pažeidimas, todėl nurodytos pastabos nėra iš esmės atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir šiuo atveju neturi įtakos Sprendime padarytų išvadų pagrįstumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis; nėra jokių abejonių dėl prievolės susipažinti su pastabomis ir, įvertinus ne tik jas, bet ir kitus duomenis, priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo į statymo 132 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., 2020-05-13 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-772-556/2020).
Pažymėtina, kad įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos sankcijos ar ją sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vien fakto, kad pareiškėja be leidimo išgavo tam tikrą gamtos išteklių kiekį neatsižvelgiant į tai, ar teisingai deklaravo visus sunaudotus vandens išteklius ir tinkamai sumokėjo mokėtinus mokesčius, ir ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne (ar tai buvo susijęs su teisės aktų nežinojimu), pakanka, kad būtų – taikomas didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10.
Nagrinėjamu atveju visi kiti pareiškėjos nurodyti argumentai, kad priimant Sprendimą Departamentas turėjo atsižvelgti į tai, kad vis gi deklaracijas pateikė, be to, sumokėjo mokesčius, teikė ataskaitas, nevengė prievolės vykdymo, nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Sprendimas taikyti sankciją kaip tai imperatyviai nustatyta įstatyme.
Pareiškėja nurodo, kad sankcija neproporcinga padarytam pažeidimui, pareiškėjos vertinimu, arba nuo jos turėtų būti visiškai atleista arba ji turėtų būti sumažinta. Pareiškėja nurodo, kad ji bendradarbiavo su Departamentu, teikė deklaracijas, ataskaitas, sumokėjo mokesčius, tokiu būdu nesiekė vengti prievolės, nepadarė žalos.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).
Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl mokesčio sumažinimo ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką ginčo klausimu, daro išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už be Leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo. Pagrindo visiškai atleisti pareiškėją nuo sankcijos šiuo atveju nėra.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 20 793 eurų iki 2079,30 eurų sumos. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju pareiškėjo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos UAB „Gelmesta“ skundą tenkinti.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021-12-07 sprendimą Nr. AS-216 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 20 793 eurų mokestį sumažinti iki 2079,30 eurų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.