Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1780-816/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-06-04
Bylos Nr.: eI3-1780-816/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00062-2021-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jovita Einikienė (pirm.)
Pareiškėjas: N. M., R. M.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-1780-816/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00062-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 50.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. M.,dalyvaujant pareiškėjams, jų atstovei advokato padėjėjai A. P.,atsakovės atstovui D. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų N. M. ir R. M. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja N. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. S-215 (7-188/2020) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (21.222E)-FR0682-394 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo”.

Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Komisijos 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. S-217 (7-189/2020) ir VMI 2020 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (21.222E)-FR0682-397 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo”.

Teismas 2021 m. sausio 29 d. nutartimi pareiškėjų skundus sujungė į vieną administracinę bylą.

Skunduose nurodo, kad pareiškėjams papildomos prievolės priskaičiuotos išimtinai vienu pagrindu – atlikus pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę už 2014–2016 metus neva nustatyta, kad pareiškėjai disponavo piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių neva negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka.

Teigia, kad vienas iš 2014–2016 metais pareiškėjų lėšų grynaisiais pinigais šaltinių yra pagal 40 rašytinės formos skolos raštelių ir 8 paprastųjų vekselių iš artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų gautos paskolinės lėšos. Nurodytu laikotarpiu minėtų skolos raštelių ir paprastųjų vekselių pagrindu pareiškėja skolinosi pinigus iš A. A., I. A., A. V., A. Z..

Nurodo, kad teikiant pastabas dėl patikrinimo akto pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė iš minėtų asmenų gautus dokumentus apie jų gautas pajamas (uždarbį) užsienio valstybėse.

Pažymi, kad atsakovė buvo sustabdžiusi pareiškėjų mokestinius patikrinimus dėl papildomos informacijos gavimo, pareiškėjai dar 2020 m. sausio 6 d. pateikė visų trečiųjų asmenų, skolinusių jiems lėšas, kontaktus, tačiau centrinis mokesčių administratorius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų objektyviai tiesai nustatyti, t. y. net ir žinant, kokiose valstybėse reziduoja nurodyti asmenys, nesikreipė į atitinkamų valstybių mokesčių administratoriaus dėl duomenų apie pajamas gavimo, nors tokia galimybė mokesčių administratoriui suteikta įstatymais.

Teigia, kad nepaisant įrodinėjimo naštos paskirstymo reglamentavimo, siekdami kuo ekonomiškiau ir operatyviau išspręsti kilusį ginčą, pareiškėjai savarankiškai surinko ir pateikė visą reikšmingą ginčo medžiagą atsakovei.

Nurodo, kad atsakovė neįvertino ginčijamuose sprendimuose pareiškėjų pateiktų iš I. A. gautų dokumentų. Taip pat teigia, kad VMI ir Komisija pateiktų papildomų dokumentų nenagrinėjo, padarydamos nepagrįstas išvadas, kad yra nereikšminga, nes nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad paskolinės lėšos buvo perduotos pareiškėjams.

Mano, kad Komisija ignoravo tą faktą, kad pati atsakovė patikrinimo akte nnurodo šių dokumentų nebuvimą, nors jai buvo suteikti visi kontaktai ir ji turėjo visas įstatymines kompetencijos ir funkcines galimybes juos gauti. Nurodė, kad esminė atsakovo pozicija, kad pareiškėjai minėtų paskolų negavo. Be to, atsakovė viso proceso metu keitė savo poziciją, o Komisija tai ignoravo.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) prie tiesioginių įrodymų, kad paskolos buvo suteiktos, o lėšos perduotos paskolos gavėjui, priskiria paskolos davėjų paaiškinimus – nagrinėjamu atveju visi keturi minėti fiziniai asmenys nuosekliai ir vienareikšmiškai patvirtino bei paaiškino paskolas pareiškėjai suteikę, to neginčija ir VMI. Taip pat LVAT nurodo, kad įrodinėti paskolų suteikimo ir lėšų gavimo faktą galima ir netiesioginiais įrodymais, prie kurių priskiria paskolos davėjų finansines galimybes atitinkamų paskolų suteikimui. Komisija, remdamasi LVAT praktika, daro priešingą ir jos pačios cituojamai LVAT praktikai prieštaraujančią išvadą, kad visi pareiškėjų pateikti objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys paskolos davėjų finansines galimybes suteikti paskolas, neva yra nereikšmingi bylai ir jų nenagrinėjo.

Teigia, kad Komisija selektyviai renkasi įrodymus, naudingus tik VMI, be pagrindo ignoruoja pareiškėjų pateiktus ir LVAT praktikoje kaip tinkamus pripažintus argumentus bei dokumentus.

Pažymi, kad pareiškėjai tiek VMI, tiek Komisijai teikė paskolos davėjų paaiškinimus, jų finansinių galimybių įrodymus, netgi dalinį paskolų grąžinimą pagrindžiančių pavedimų kopijas, tačiau skundžiamuose sprendimuose jie nebuvo tinkamai įvertinti.

Nurodo, kad šiai nagrinėjai bylai yra aktuali LVAT 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019, kurioje išaiškinta apie atsakovės pareigą būti aktyviai, nagrinėjant ginčo aplinkybes, siekiant nustatyti objektyvią tiesą.

Teigia, kad pareiškėjai neturėjo pareigos pateikti formos PRC911, nes paskolinės lėšos buvo naudojamos ne turto įsigijimui, o savo įstaigos ir įmonės finansavimui paskolų pavidalu (perskolinimui). Paskolindamas skolintas lėšas pareiškėjas neįgijo jokio turto, priešingai – jis asmeniškai liko skolingas eilei fizinių asmenų.

Pažymi, kad tarp pareiškėjos ir A. Š. 2015 m. birželio 17 d. sudaryta paskolos sutartis yra atlygintinė. Vadinasi A. Š. iš minėtos paskolos suteikimo uždirbo konkrečių pajamų palūkanų forma, o paskolos tikslas – pajamų uždirbimas. Vieninteliu pagrindu, kodėl šis dokumentas yra netinkamas, atsakovė nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatą dėl sandorio negaliojimo, jei jis neatitinka formos. Pareiškėjai pažymi, kad ši norma galėtų būti taikoma tuo atveju, jeigu kuri nors sutarties šalis ginčytų paskolos suteikimo faktą civiline prasme. Šiuo atveju tiek paskolos davėjas, tiek paskolos gavėjas patvirtina, kad paskola buvo suteikta.

Pažymi, kad mokestiniuose santykiuose privalomą mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 10 straipsnį – turinio prieš formą principą, reiškiantį, kad visais atvejais turi būti vertinamas realus šalių ketinimas, o ne formali jo išraiška. Visa šalių pateikta dokumentacija ir paaiškinimai įrodo, kad A. Š. turėjo ketinimą suteikti paskolą pareiškėjai, o pastaroji tą paskolą gauti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepimuose prašo pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų 2014 m. patirtos išlaidos sudarė 363 536,98 Lt, 2015 m. – 208 479,26 Lt. Nustatyta, kad pagrindinę dalį išlaidų grynaisiais sudarė išlaidos patirtos finansuojant įmonių UAB (duomenys neskelbtini) ir VŠĮ (duomenys neskelbtini) veiklą. Pareiškėjai minėtoms išlaidoms pagrįsti pateikė 40 rašytinės formos skolos raštelių ir 8 paprastuosius vekselius, pagal kuriuos, pareiškėjų teigimu, iš fizinių asmenų (pusbrolių) grynaisiais pinigais 2013–2015 metais gavo 120 000 Eur beprocentinių paskolų. Taip pat pareiškėjai pateikė 2015 m. birželio 17 d. paskolos sutartį, pagal kurią iš A. Š. pareiškėja gavo 55 000 Eur paskolą su 2 proc. metinėmis palūkanomis, 2016 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, pagal kurią R. Š. ir G. Š. (pareiškėjos sutuoktinio tėvai) pareiškėjai paskolino 50 000 Eur be palūkanų bei 2016 m. vasario 2 d. paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjos tėvai T. L. ir J. L. jai paskolino 50 000 Eur be palūkanų.

Pažymi, kad kai kurios paskolos buvo pripažintos, tačiau nepripažintomis laikomos paskolos, kurias pareiškėja teigia gavusi iš A. A. – 30 000 Eur (2013 m. – 10 000 Eur; 2014 m. – 10 000 Eur ir 2015 m. – 10 000 Eur); I. A. – 30 000 Eur (2013 m. – 10 000 Eur; 2014 m. – 10 000 Eur ir 2015 m. – 10 000 Eur ), A. V. – 30 000 Eur (2013 m. – 10 000 Eur; 2014 m. – 10 000 Eur ir 2015 m. – 10 000 Eur); A. Z. – 30 000 Eur (2013 m. – 10 000 Eur (pagal vekselius); 2014 m. – 10 000 Eur (pagal vekselius) ir 2015 m. – 10 000 Eur (pagal skolos raštelius). Teigia, kad pareiškėja apie šių paskolų gavimą privalėjo iki 2016 m. birželio 30 d. pateikti Pranešimą PRC911 ir jame nurodyti šias sumas, tačiau jo nepateikė.

Pažymi, kas patikrinimo metu nustatyta, kad I. A. (nuo 2015-10-22 gyvenamoji vieta nebedeklaruota Lietuvoje), A. A. (nuo 2015-08-13 deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)), A. V. (2017-05-02 deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), A. Z. (nuo 2016-05-22 deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) neturėjo šaltinių paskoloms suteikti, taip pat neįrodytas piniginių lėšų perdavimo faktas (pasak jų, pinigus perduodavo Lietuvoje gyvenančiai mamai ((duomenys neskelbtini) mirties data), kuri perduodavo pareiškėjai).

Su pastabomis pareiškėja pateikė I. A., A. A., A. V., A. Z. užsienio valstybių dokumentus, kurie buvo vertinti kaip galimai patvirtinantys paskolų davėjų pajamų šaltinių užsienyje egzistavimą, tačiau, VMI vertinimu, visos aukščiau paminėtų paskolų suteikimo aplinkybes nepagrindžia, kad pareiškėja gavo grynais 120 000 Eur. LVAT praktikoje pasisakoma, kad išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (LVAT 2020-02-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3363-556/2020). Teigia, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog grynieji pinigai buvo atvežti iš užsienio ir perduoti A. A. motinai ir vėliau pareiškėjai. Taip pat paskolų sudarymo aplinkybės yra prieštaringos ir liudija, kad tai formalūs sandoriai: 1) grynaisiais pinigais pagal 40 skolos raštelių ir 8 paprastuosius vekselius gauta 120 000 Eur beprocentinių paskolų 10–15 metų terminui; 2) visuose pateiktuose skolos rašteliuose nenurodyta sudarymo (pasirašymo) vieta bei nėra paskolos davėjų parašų, tik paskolos gavėjos parašas; 3) paskolų grąžinimas, tiek pagal skolos raštelius, tiek ir pagal paskolos sutartį, neužtikrinti jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ir kitomis paskolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis) nepaisant to, kad nurodytos paskolų sumos yra pakankamai didelės fiziniams asmenims ir buvo skolinama verslo tikslais; 4) paskolos sudarytos su susijusiais asmenimis.

Pažymi, kad dėl paskolų davėjų pajamų šaltinių vertinimo, patikrinimo metu įvertinus informaciją VMI duomenų bazėse, paskolų davėjų pateiktas deklaracijas, paaiškinimus, nustatyta, jog pajamų šaltinių paskoloms suteikti tikrinamu laikotarpiu Lietuvoje jie neturėjo. Pareiškėjai su pastabomis pateikus užsienio valstybių dokumentus apie gautas pajamas, jie buvo vertinti kaip galimai patvirtinantys paskolų davėjų pajamų šaltinių užsienyje egzistavimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, jog paskolų davėjai galimai užsienyje turėjo pajamų ginčo paskoloms suteikti, yra tik netiesioginis įrodymas. Nors įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tačiau LVAT dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai) (LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007; LVAT 2017-07-13 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-1345-442/2017). Išvados, jog pareiškėja grynais pinigais gavo ginčo paskolas, nepatvirtina patikrinimo metu surinkti įrodymai ir paskolų suteikimo aplinkybės.

Mano, jog pateikti skolos rašteliai ir vekseliai nepagrindžia realaus pinigų pagal juos perdavimo fakto, t. y. šie dokumentai nepatvirtina, kad juose nurodytos ūkinės operacijos realiai įvyko. Tam pritarė ir Komisija. Komisija papildomai savo sprendime akcentavo prieštaringas paskolų suteikimo aplinkybes. Pavyzdžiui: 1) kad faktiškai pinigus pareiškėjai perdavė ne paskolų davėjai, o vieno iš jų mama (kuri (duomenys neskelbtini) mirė); 2) kad, iš bylos medžiagos matyti, kad . A. 2020-01-16 paaiškinime (Patikrinimo akto 4 priedas) nurodė, kad per metus atveždavo į Lietuvą ir palikdavo pas mamą nuo 3 000 Eur iki 5 000 Eur. Pagal pateiktus skolos raštelius nustatyta, kad kiekvienais metais (2013–2015 m. laikotarpiu) pareiškėja iš A. A. pasiskolino po 10 000 Eur, todėl kyla pagrįsta abejonė pateiktų skolos raštelių turinio realumu, nes juose nurodyta ženkliai didesnė paskolinta pinigų suma nei A. A. nurodė pinigų sumą; 3) visuose tos pačios formos 40 skolos raštelių ir tos pačios formos 8 vekseliuose kiekvieną kartą skolinama ar įsipareigojama sumokėti tokia pati 2 500 Eur suma; 4) Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie paskolos davėjų buvimą Lietuvoje pinigų (48 kartus pagal 40 skolos raštelių ir 8 vekselius) perdavimo pareiškėjai metu.

Nurodo, kad pareiškėja atitiko visas penkias PRC911 pranešimo pateikimo sąlygas. Ginčijamoje trečioje sąlygoje teigiama apie paskolos panaudojimą turtui įsigyti. Pareiškėjos vertinimu, jei paskolintos lėšos buvo naudojamos ne turtui, o įstaigos ar įmonės finansavimui, nėra tenkinama minėta sąlyga. VMI pažymi, jog VMI tinklapyje buvo pateikta informacija kas laikytina turtu pranešimo PRC911 prasme: „Turtu laikoma ir piniginės lėšos, turimos ne bankuose, kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 15 000 eurų (iki 2014-12-31 – 50 000 litų)“ . Taip pat akcentuoja, kad turto sąvoka yra plati, o teisine prasme turtas yra visos turimos teisės, teisiniai reikalavimai bei turtiniai įsipareigojimai, jų visuma. Analizuojamu atveju, jei pareiškėja iš skolintų lėšų įsigijo akcijų bei finansavo bendrovę, ji atitiko trečią PRC911 pranešimo sąlygą, todėl pareiškėja privalėjo jį pateikti.

Pažymi, kad išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (LVAT 2020-02-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3363-556/2020). Pareiškėjos su pastabomis pateikta 1999 m. kovo 2 d. A. Š. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sutartis, pagal kurią A. Š. gavo 250 000 Lt, taip pat neįrodo, jog A. Š. 2015 m. birželio 17 d. (po 16 metų) pareiškėjai paskolino 55 000 Eur. A. Š. mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad A. Š. neturėjo finansinių galimybių disponuoti 55 000 Eur piniginių lėšų suma 2015 m. birželio 17 d. datai. Pagal VMI informacinių bazių duomenis A. Š. nėra pateikęs Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, pagal VGTDĮ 4 str. 2 dalį, A. Š. pajamų šaltiniai, iš kurių galėjo būti teiktos paskolos, nenustatyti. Patikrinimo akte taip pat akcentuota, kad vadovaujantis CK 6.871 str. 4 dalies nuostatomis, jei paskolos suma viršija 3 000 Eur ir ji suteikta grynaisiais pinigais, turi būti patvirtinta notaro. CK 1.93 str. nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. 2015 m. birželio 17 d. paskolos sutartis nėra patvirtinta notaro, t. y. neatitinka CK 6.871 str. 4 dalies reikalavimų, todėl patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, kad ji yra negaliojanti ir negali būti pagrindu pajamoms pagrįsti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai, jų atstovė skundus palaiko, prašo juos tenkinti iš esmės skunduose nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjai viso patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Atsakovė neatliko išsamaus tyrimo, nes nesikreipė į užsienio valstybių mokesčių administratorius. Tokią galimybę turėjo, nes buvo sustabdžiusi mokestinį patikrinimą. Atsakovė neįvertino jai pateiktų įrodymų, kad pareiškėja Š. paskolą grąžino, taip pat neįvertino pareiškėjos pateiktų įrodymų gautų iš užsienio šalių.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundais nesutinka prašo juos atmesti kaip nepagrįstus iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad buvo atliktas visų surinktų mokestinio patikrinimo metu įrodymų įvertinimas, taip pat ir tų, kuriuos pareiškėja pateikė su pastabomis (ginčijamo sprendimo 8 puslapis 2 pastraipa). Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, kad paskolas realiai gavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundai netenkintini.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VMI sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuota 13 986,72 Eur GPM, pareiškėjai 13 871,58 Eur GPM ir su GPM susijusios prievolės (delspinigiai, baudos) padarius išvadą, kad pareiškėjai 2014–2015 m. turėjo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių, bei dėl šiuos sprendimus patvirtinusių Komisijos sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI, vykdydama 2019 m. gruodžio 19 d. pavedimą tikrinti, atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., bei surašė 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo aktus Nr. (21.222) FR0680-315, Nr. (21.222) FR0680-316 (toliau – Patikrinimo aktai). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų 2014–2015 m. patirtos išlaidos grynaisiais viršijo pajamas grynaisiais: 2014 m. – 167 235,93 Lt ir 2015 m. – 132 417,06 Eur. Padaryta išvada, kad pareiškėjai turėjo kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių. Dalis pareiškėjos pateiktų paskolų gavimo dokumentų patikrinimo metu pripažinti tinkamais, dalis įvertinti kritiškai. VMI 2020 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-394 dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjai patvirtinta apskaičiuota 13 871,58 Eur GPM suma, apskaičiuota 6 295,93 Eur GPM delspinigių, atleista nuo 3 147,97 Eur GPM delspinigių, skirta 4 161 Eur GPM bauda. VMI 2020 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-397 dėl patikrinimo aktų tvirtinimo pareiškėjui patvirtinta apskaičiuota 13 986,72 Eur GPM suma, apskaičiuota 6 369,74 Eur GPM delspinigių, pareiškėjas atleistas nuo 3 184,87 Eur GPM delspinigių, pareiškėjui skirta 4 188 Eur GPM bauda. Komisija patvirtino VMI sprendimus.

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą atliekamas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnyje nurodytais pagrindais, kurio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (2 dalis).

VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1. p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2. p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3. p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4. p.). Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taigi MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nei MAĮ normos, nei kiti teisės aktai neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos saugoti dokumentus, reikalingus mokesčių apskaičiavimui.??? Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pritarta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. A602-409/2014; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1219/2014). Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018).???

Remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad pareiškėjai išlaidoms pagrįsti pateikė 40 rašytinės formos skolos raštelių ir 8 paprastuosius vekselius, pagal kuriuos iš fizinių asmenų grynaisiais pinigais 2013–2015 m. gavo 120 000 Eur beprocentinių paskolų:

-skolos rašteliuose (12 vienetų, kiekvienas po 2 500 Eur) nurodyta, kad pareiškėja iš A. A. pasiskolino iš viso 30 000 Eur: 2013 m. – 10 000 Eur (2013 m. sausio 23 d. – 2 500 Eur, 2013 m. kovo 28 d. – 2 500 Eur, 2013 m. liepos 5 d. – 2 500 Eur; 2013 m. lapkričio 15 d. – 2 500 Eur. Skolos grąžinimo terminas – 2028 m. kovo 1 d.); 2014 m. – 10 000 Eur (2014 m. vasario 1 d. – 2 500 Eur, 2014 m. balandžio 2 d. – 2 500 Eur, 2014 m. rugpjūčio 10 d. – 2 500 Eur, 2014 m. lapkričio 20 d. – 2 500 Eur. Skolų grąžinimo terminas – 2024 m. sausio 1 d.) ir 2015 m. – 10 000 Eur (2015 m. vasario 1 d. – 2 500 Eur, 2015 m. liepos 5 d. – 2 500 Eur, 2015 m. rugpjūčio 20 d. – 2 500 Eur, 2015 m. gruodžio 10 d. – 2 500 Eur. Skolų grąžinimo terminas – 2019 m. sausio 10 d.);

- skolos rašteliuose (12 vienetų, kiekvienas po 2 500 Eur) nurodyta, kad pareiškėja iš I. A. pasiskolino 30 000 Eur (2013 m. – 10 000 Eur; 2014 m. – 10 000 Eur ir 2015 m. – 10 000 Eur );

- skolos rašteliuose (12 vienetų, kiekvienas po 2 500 Eur) nurodyta, kad pareiškėja iš A. V. pasiskolino 30 000 Eur (2013 m. – 10 000 Eur; 2014 m. – 10 000 Eur ir 2015 m. – 10 000 Eur);

- skolos rašteliuose (4 vienetai, kiekvienas po 2 500 Eur) nurodyta, kad pareiškėja iš A. Z. pasiskolino 10 000 Eur;

-vekseliuose (8 vienetai, kiekvienas po 2 500 Eur) nurodyta, kad pareiškėja iki 2029 m. sausio 1 d. įspareigoja A. Z. sumokėti 20 000 Eur pagal vekselius (2013 m. – 10 000 Eur, 2014 m. – 10 000 Eur).

Pareiškėja 2019 m. gruodžio 11 d. paaiškinimuose nurodė, kad I. A., A. A., A. Z. ir A. V. yra artimi giminės, paskolos buvo suteiktos grynaisiais pinigais, eurais, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), perduodant pinigus dalyvavo tėvai, už suteiktą paskolą palūkanų nemoka, paskolos suteiktos 10–15 metų, paskolos dar negrąžintos. Pinigus panaudojo įmonės veiklai plėsti, kai įmonės grąžins pinigines lėšas, tuomet minėtiems fiziniams asmenims grąžins paskolas.

A. A. elektroniniu paštu VMI pateikė skolos raštelius ir paaiškino, kad pareiškėja yra jo pusseserė ir kad jis suteikė jai paskolas grynaisiais pinigais. A. A. nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo 18 d. gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), į Lietuvą atvykdavo vieną ar du kartus per metus ir atveždavo grynaisiais pinigais nuo 3 000 Eur iki 5 000 Eur, kuriuos palikdavo mamai. Pareiškėjai paprašius, pinigus perduodavo mama, o giminaitė mamai palikdavo skolos raštelius.

I. A. elektroniniu paštu VMI pateikė skolos raštelius ir paaiškino, kad pareiškėja yra jo pusseserė ir kad jis suteikė paskolas grynaisiais pinigais. I. A. nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo 18 d. gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), į Lietuvą atvykdavo vieną ar du kartus per metus ir atveždavo grynaisiais pinigais nuo 4 000 Eur iki 6 000 Eur, kuriuos palikdavo mamai. Giminaitei paprašius, pinigus perduodavo mama, o giminaitė mamai palikdavo skolos raštelius.

Šiuo aspektu primintina, kad MAĮ 5 skyriaus 1 skirsnis, reglamentuojantis mokesčių apskaičiavimą, nustato tam tikras bendro pobūdžio taisykles dėl įrodinėjimo neteisminėje mokestinėje procedūroje, tačiau nenustato nei įrodymų sąvokos, nei pavyzdinio įrodinėjimo priemonių sąrašo, nei įrodymų rinkimo tvarkos, todėl mokestinėje neteisminėje procedūroje taikytinos bendrosios teisės doktrinos taisyklės, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką. Mokestinio ginčo įrodinėjimo procesui, kaip ir įrodinėjimo procesui kitokiame administraciniame ginče, taip pat yra būdinga tai, kad byloje yra siekiama nustatyti objektyvią tiesą. Mokestiniame ginče taip pat yra įtvirtinta ir formali įrodinėjimo teorija, pagal kurią tam tikros aplinkybės įrodinėjamos įstatyme nustatytais leistinais įrodymais. Įrodinėjimo procesas priklauso nuo mokestinio ginčo dalyko. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012). Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtinomis aplinkybėmis (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016). Įrodymai gali būti nuginčijami paprastai pateikiant kitus įrodymus, paneigiančius vertinamo įrodymo turinį (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602?1236/2012).

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės yra įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3880-415/2019). LVAT ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Paskolos sutarčių vertinimui aktuali LVAT praktika dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis civiliniais sandoriais įrodinėjamas gautų pajamų realumas. LVAT yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos realiai buvo, ar nebuvo perduotos. Vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA110-438/2015). Tokia išvada darytina atsižvelgiant taip pat ir į MAĮ 10 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Pareiškėjai skunduose teigė, taip pat posėdžio metu akcentavo, kad po patikrinimo akto surašymo kartu su pastabomis atsakovei pateikė užsienio valstybių dokumentus, apie pusbrolių gautą darbo užmokestį užsienio valstybėse, tačiau šių dokumentų atsakovė neįvertino. Be to, pareiškėjų atstovės teigimu, atsakovė turėjo pati kreiptis į užsienio valstybes ir gauti jai reikiamą informaciją apie šių asmenų finansinę padėtį.

Teismas pažymi, kad vien tai, jog atsakovės ir Komisijos atliktas šių įrodymų vertinimas netenkina pareiškėjų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovė šių įrodymų apskritai neįvertino. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjai turi įrodyti aplinkybę, kad jų nurodytų asmenų pareiškėjai suteiktos paskolos grynieji pinigai realiai pareiškėjai buvo perduoti. Būtent šias aplinkybes pateiktais įrodymais bando pagrįsti pareiškėjai. Aplinkybė, kad asmuo yra finansiškai pajėgus skolinti, neįrodžius aplinkybių, kad paskolos realiai buvo suteiktos, yra teisiškai nereikšmingos, perteklinės įrodinėjimo priemonės (žr. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4091-968/2020). Pareiškėja nepateikia neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad ji gavo iš jos nurodytų asmenų grynuosius pinigus jos nurodytomis skolos rašteliuose ir vekseliuose sumomis ir jos nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjų akcentuojami pateikti rašytiniai įrodymai apie skolos rašteliuose nurodytų kaip paskolos davėjų gautas pajamas užsienyje (metų pabaigos pažymos, pažymos apie gaunamą darbo užmokestį) nepatvirtina ir nurodytų asmenų finansinių galimybių teikti nurodyto dydžio ir kartotinumo pinigines lėšas pareiškėjai. Nurodyti pareiškėjų rašytiniai įrodymai, priešingai nei teigia pareiškėjai, buvo įvertinti VMI ir Komisijoje, tačiau atmesti kaip nepatvirtinantys paskolos pajamų gavimo fakto. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nurodyti asmenys gavo nurodytais periodais darbo užmokesčio pajamų, mokėjo mokesčius atitinkamoje valstybėje, tačiau jose neatskleidžiamas išlaidų aspektas ir pinigų perdavimo pareiškėjams faktas.

Taigi, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos tvirtinimas apie tai, jog pinigus jai pagal sudarytas skolos raštelius, kurie pasirašyti tik pareiškėjos, paskolino I. A., A. A., A. Z. ir A. V., turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų gavimo realumo, tačiau ši pareiga neįvykdyta – pajamų šaltinis nebuvo pagrįstas pakankamais įrodymais. Sutiktina su Komisija, kad pagal teismų praktiką skolos raštelis įprastai pasirašomas tik paskolą gaunančio asmens, todėl VMI argumentas, kad jie pasirašyti tik pareiškėjos, nėra ir negali būti lemiantis pinigų perdavimo ar gavimo faktui patvirtinti ar paneigti. Atsakovas ir Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pateikti skolos rašteliai ir paprastieji vekseliai yra formalūs, įforminti siekiant vienintelio tikslo - mokestinės naudos išvengti GPM mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų. Teisme pareiškėjai taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ar galėtų patvirtinti grynųjų pinigų judėjimo iš nurodytų asmenų į pareiškėjų biudžetą faktą, t.y. pinigų išgryninimą, perdavimą ir/ar gavimą. Pareiškėjai teismo posėdžio metu taip pat nenurodė svarių argumentų dėl ekonominės logikos sudaryti tokio kiekio ir dydžio skolos raštelių ir vekselių sandorius grynaisiais pinigais, kadangi nurodyta tik faktas apie žalos atlyginimo poreikį (pateiktas 2012 m. susitarimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo) ir siekis įmonei plėstis, įsigyjant įrangą (2012 m. susitarimas, nenurodant sumos), kurių sumos ženkliai mažesnės nei nustatytos leistinais šaltiniais nepagrįstos nurodytu laikotarpiu išlaidos.

Vertinant pareiškėjų nurodomus pajamų šaltinius ir juos patvirtinti pateiktus rašytinius įrodymus svarbūs ir asmenų paaiškinimai dėl sandorių sudarymo tikslo, aplinkybių ir sąlygų. Pažymėtina, kad paaiškinimus teikė ne visi nurodomi paskolas davę asmenys, o pateiktų paaiškinimų turinys, pvz., kad faktiškai pinigus pareiškėjai perdavė ne paskolos davėjai, o vieno iš jų mama, tai pat tai, kad A. A. savo paaiškinime nurodė, kad per metus atveždavo į Lietuvą ir palikdavo pas mamą nuo 3 000 Eur iki 5 000 Eur, kai tuo tarpu pareiškėjai per metus neva skolino 10000 Eur, kelia abejones. Abejotini pareiškėjos paaiškinimai dėl pinigų gavimo šaltinių, kadangi, nors pateikti rašytiniai įrodymai, jog pinigus suteikė skolos rašteliuose nurodyti artimi giminaičiai, tačiau taip pat nurodoma, kad pinigus perdavė vieno jų mirusi mama. Tuo tarpu pareiškėja savo parašu vienašališkai patvirtina pasiskolinusi iš rašteliuose nurodytų asmenų, tačiau kaip matyti iš paaiškinimų „pasiskolinta“ buvo iš kito artimo giminaičio (pusbrolių mirusios mamos), kuriam jokių įsipareigojimų pareiškėjai nenurodo. Paskolos sandoris yra realinis sandoris ir jo įsigaliojimui būtina nustatyti pinigų perdavimo faktą (CK 6.870 str.). Paskolų suteikimas fiziniam asmeniui neužtikrinamas šiuo atveju jokiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, nepaisant skolinimosi iš ne vieno asmens nemažomis pinigų sumomis atvejus ir mastą, ilgą laikotarpį, nemokama skolinimosi kaina (palūkanos), nors skolinamasi verslo finansavimo tikslais. Be to, pagal MAĮ 41 straipsnį sandorius patvirtinančiuose rašytiniuose įrodymuose turi būti nurodyti duomenys, leidžiantys identifikuoti išmokėjusį asmenį. Pastebėtina, kad skolos rašteliuose skolos pinigus davusių asmenų parašų nėra. Nurodomi sandoriai sudaryti tarp artimų asmenų. Įrodymų, kad pinigai buvo vežami iš užsienio valstybių grynais pinigais nepateikta. Tik mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu pateikti dalies skolos raštelių grąžinimo banko pavedimu rašytiniai įrodymai (pvz., A. A. 3000 eur , A. Z. 1200 Eur) nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių apie įrodymų dėl pinigų perdavimo faktą nebuvimą. Mokėjimo nurodymai bankui 2020 m. nepatvirtina, jog buvo grąžinamos aptariamuose 2013-2015 m. skolos rašteliuose nurodytos paskolos grynaisiais pinigais sumos ir kodėl jų vykdymo būdas skiriasi nuo nurodomo paskolos suteikimo būdo (grynieji pinigai). Tad laikytina, kad paskolos suteikimo aplinkybės prieštaringos ir, nesant realaus pinigų perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų, kitas faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai visumoje surinktų įrodymų neduoda pagrindo išvadai apie pajamų šaltinio grynais pinigais pagrindimą.

Pareiškėja taip pat buvo pateikusi 2015 m. birželio 17 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. Š. pareiškėjai suteikė 55 000 Eur paskolą iki 2020 m. birželio 17 d., skaičiuojant 2 proc. metinių palūkanų. Paskolos sutartis nebuvo patvirtinta notaro, ją pasirašė A. Š. ir pareiškėja. Š. paaiškino, kad pinigus perdavė ofise. VMI nustatė, kad A. Š. 2015 m. birželio 17 d. neturėjo finansinių galimybių disponuoti 55 000 Eur piniginių lėšų suma, A. Š. pajamų šaltiniai, iš kurių galėjo būti teiktos paskolos, nebuvo nustatyti. Pareiškėja VMI teikė jos manymu paskolos grąžinimo Š. fakto įrodymą bankinius pavedimus. Pažymėtina, kad, VMI nustačius, kad A. Š. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai paskolą grynaisiais, įrodymas, kad dabar yra daromi bankiniai pavedimai A. Š., nesudaro pagrindo išvadai, kad pavedimai daromi būtent pareiškėjos nurodytos paskolos grąžinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytais teisingumo ir protingumo kriterijais, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytas realus pinigų gavimas pagal 40 paskolos raštelių, 8 vekselius ir sutartį, kuri buvo pasirašyta su Š..

Visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinus įrodinėjamam piniginių lėšų 2013 m., 2014 m., ir 2015 m. 40 paskolų raštelių, 8 vekselių, ir 1 paskolos sutartimi 2015 m. pasirašyta su A. Š. pagrindu gavimo faktui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės nesudaro objektyvaus pagrindo skirtingam jų vertinimui. Vien tai, kad pareiškėjos pusbroliai turėjo pinigų užsienio šalyse, nesudaro pagrindo nustatyti, kad lėšas jie tris metus grynaisiais didelėmis sumomis gabeno į Lietuvą ir prireikus skolino pareiškėjai, taip pat tai, kad pareiškėja dabar atlieka A. Š. bankinius pavedimus, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad Š. 2015 m. 55 000 Eur grynaisiais pinigais VMI oficialiais duomenimis paskolinti negalėjo, nes neturėjo finansinių galimybių. Teismas kaip gynybinę poziciją vertina pareiškėjų teiginius, kad pareiškėjos šaltiniai (paskolos) buvo gauti grynaisiais pinigais, bet už šias lėšas joks turtas pareiškėjos vardu nebuvo įsigytas. Už minėtus grynuosius pinigus pareiškėja įsigijo akcijas bei finansavo savo valdomas bendroves. Atsižvelgiant į tai, skundų argumentai, kad pareiškėja neturėjo pateikti mokesčio mokėtojo pranešimo PRC 911 (patvirtinta 2015 m. gruodžio 17 d. VMI įsakymu Nr. VA-114, kuri turėjo būti teikiama iki 2016 m. birželio 30 d.), atmetami kaip nepagrįsti. MAĮ 42-1 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės nepateikus atitinkamos informacijos nustatyta tvarka. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia VMI informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo); 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų (nuo 2015-01-01); 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą MAĮ 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjais, kad jų pateikti ir tyrimo metu surinkti įrodymai buvo netinkamai įvertinti. Pagrįstai pareiškėjų pateiktų įrodymų, išanalizavus juos santykyje su kitais įrodymais, kontekste buvo nepripažinta, jog pareiškėjai disponavo nurodytomis paskolos lėšomis ir pagrįstai iš nenustatytų šaltinių gautos pajamos laikytos B klasės pajamomis, joms taikant GPMĮ 15 proc. mokesčio tarifą.

Savarankiškų argumentų dėl su GPM susijusių sumų priskaičiavimo pareiškėjai neteikė nei Komisijai, nei teismui. Pareiškėjams paskirta pagal PGMĮ 36 str. 2 d., MAĮ 139 str. 1 d., įvertinus sunkinančią ir lengvinančią aplinkybę, vidutinė bauda (30 proc. dydžio). Delspinigių paskaičiavimas detalizuotas. Pareiškėjai buvo atleisti nuo 50 proc. dydžio delspinigių nustačius, jog kontrolės procedūros pradėtos pernelyg vėlai, remiantis teisingumo, protingumo, proporcingumo ir gero administravimo principais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjų skundus patenkinti ir pakeisti ar panaikinti atsakovo ar Komisijos sprendimų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjų N. M. ir R. M. skundus kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė