- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- eA-3880-415/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03139-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- V. B.-K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B.-K. (V. B.-K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B.-K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. B.-K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-1) 12PR-145 ,,Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjui būtų suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas nurodė, kad prieglobsčio prašymą pateikė tuo pagrindu, kad (duomenys neskelbtini) vykdomas jo persekiojimas dėl tariamo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, kilmės valstybėje susidorojimo pridengimas tariamo (duomenys neskelbtini) bylomis yra įprastas veiksmas. Tačiau tikrąjį – politinio persekiojimo ir susidorojimo pobūdį įrodo tai, kad persekiojimas išplečiamas prieš politiškai ir finansiškai neaktyvius giminaičius, taip darant psichologinį spaudimą pareiškėjui. Pareiškėjas teigė, kad yra persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, kadangi jis finansuoja (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjas priklauso sistemiškai persekiojamai grupei (stambūs verslininkai, dalyvaujantys politikoje). Be to, kilmės valstybės informacija patvirtina, jog apsiginti tokiose bylose yra neįmanoma, kankinimai yra dažni, o kalinimo sąlygos gali būti pripažintos kaip keliančios grėsmę gyvybei bei sveikatai. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas netinkamai atliko pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimą. Pareiškėjas buvo nurodęs, jog baudžiamoji byla yra sufabrikuota dėl politinių įsitikinimų, jo pasakojime nenustatyta nenuoseklumų, jis yra patikimas, pareiškimai atitinka kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas turėjo taikyti abejonės privilegiją ir pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas vyksta dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo manymu, atsakovas per siaurai vertino politines priežastis, todėl jų nesusiejo su baudžiamuoju persekiojimu ir klaidingai nenustatė priežastinio ryšio atsižvelgiant į kilmės valstybės kontekstą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, buvo nustatyta, kad jam (duomenys neskelbtini) buvo inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso straipsniuose, dėl (duomenys neskelbtini), kartu nustačius, kad pareiškėjas slapta teikė finansinę paramą (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui jokių dokumentų, kurie galėtų padėti nustatyti visas reikšmingas aplinkybes bei tinkamai ir visapusiškai įvertinti baudžiamojoje byloje pareikštų įtarimų ir surinktų įrodymų turinį. Nenustačius pagrindo laikyti pareiškėjui gresiantį baudžiamąjį persekiojimą diskriminuojančiu, atsakovas neturėjo pagrindo laikyti jį persekiojamu pabėgėlio apibrėžimo kontekste. Migracijos departamentas, remdamasis surinkta informacija, jog pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Migracijos departamentas teigė, jog atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai, jog Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, vertintini kaip deklaratyvūs.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje 2018 m. rugpjūčio 14 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog į (duomenys neskelbtini) grįžti negali, kadangi jo atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla ir jam gresia kalėjimas. Pareiškėjo teigimu, minėtoje byloje figūruoja ne tik jis, bet ir dar 6–8 jo giminaičiai. Baudžiamoji byla buvo iškelta institucijoms susižinojus, jog jis (duomenys neskelbtini).
7. Teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą būtent prieglobsčio prašytojui tenka pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą.
8. Teismas nustatė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta, (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse ((duomenys neskelbtini)), paskelbta jo tarptautinė paieška.
9. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo savo pasakojimui pagrįsti pateiktų raštų turinį, jų formą, bei susiejus juose pateiktus duomenis su pareiškėjo pasakojimu apie jo teiktą finansinę paramą (duomenys neskelbtini), darė išvadą, jog pareiškėjas teikė paramą (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjo pateiktuose raštuose faktai grindžiami prielaidomis, teismas laikė, jog nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo teiktos finansinės paramos (duomenys neskelbtini) ir jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo.
10. Teismas pažymėjo, jog nors atlikus informacijos paiešką atviruosiuose šaltiniuose, jokių papildomų dokumentų, susijusių su pareiškėjo atžvilgiu vykdomu baudžiamuoju persekiojimu nebuvo rasta, tačiau byloje pateikta Policijos departamento gauta informacija patvirtina prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu vykdomą jo persekiojimą ir paskelbtą jo paiešką. Teismas taip pat pažymėjo, jog nors Migracijos departamento tyrimo metu buvo rasta papildomos informacijos apie pareiškėjo nurodytas įmones, tačiau šios informacijos kontekste pareiškėjas nebuvo minimas.
11. Įvertinęs tai, jog pareiškėjo nurodytos įmonės buvo likviduotos, pareiškėjo pasakojimą, bei tai, jog pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes, nenurodė tikslių jo paminėtų įmonių likvidavimo priežasčių, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas nepagrindė ryšio tarp įmonių likvidavimo ir jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo patikimumo.
12. Teismo vertinimu, nors tyrimo metu buvo nustatyta, jog prieglobsčio prašytojas slapta teikė finansinę paramą (duomenys neskelbtini), tačiau paramos (duomenys neskelbtini) teikimo faktas savaime nesąlygoja priežastinio ryšio tarp šios pareiškėjo veiklos ir jam gresiančio baudžiamojo persekiojimo. Teismas sutiko su Sprendime pateikta pozicija, jog tokio pobūdžio priežastinio ryšio automatinis konstatavimas būtų įmanomas tik vadovaujantis aksiominio tipo prielaida, jog (duomenys neskelbtini) rėmėjas, lygiagrečiai užsiimdamas su (duomenys neskelbtini) rėmimu nesusijusia ūkine veikla, jokiais būdais negalėtų pažeisti įstatymo, todėl tokio pobūdžio prielaida nėra ir negali būti teisinga. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu inkriminuojama nusikalstama veika, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo jokių duomenų apie sufabrikuotą baudžiamąją bylą prieš pareiškėją, todėl nebuvo galima teigti, jog pareiškėjas tikrai bus nuteistas, jei nurodytų nusikalstamų veikų iš tiesų nepadarė.
13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas savo baimę, jog jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo atžvilgiu galima egzekucija, motyvuoja bendro pobūdžio teiginiais, t. y. ši baimė yra paremta išimtinai pareiškėjo subjektyvia nuomone. Teismo posėdžio metu iškviesti liudytojai paaiškino tik bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo patikslinti individualių aplinkybių, susijusių su pareiškėjui iškelta baudžiamąja byla, kadangi šie asmenys nėra pareiškėjui iškeltos baudžiamosios bylos dalyviai. Teismo vertinimu, padėtis (duomenys neskelbtini) pakankamo pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį nesudaro.
14. Teismui įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų pobūdį, formą ir pasekmes, nenustačius Įstatymo 87 straipsnyje nustatytų sąlygų, suteikiančių teisę užsieniečiui gauti papildomą apsaugą, atsakovo sprendimas pareiškėjui tokios apsaugos nesuteikti laikytas teisėtu ir pagrįstu. Remiantis turima informacija, jog pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
15. Teismo vertinimu, atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Skundžiamame Sprendime pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo nustatytų prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjui būtų suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
16. Pareiškėjas V. B.-K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjo manymu, atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra tikrai sufabrikuota, prieštarauja esminėms prieglobsčio teisės nuostatoms. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra įrodyta, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) rėmėjas, kilmės valstybės informacija patvirtina, kad verslininkai (duomenys neskelbtini) rėmėjai yra persekiojami valdžios institucijų ir su jais siekiama susidoroti, o tai vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėjas pagrįstai bijo gresiančio persekiojimo dėl politinių priežasčių, kas atitinka konvencinę pabėgėlio sąvoką. Atitinkamai šiuo atveju nesvarbu, ar pareiškėjui buvo ar nebuvo iškelta baudžiamoji byla.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas nurodo, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika negali būti iš pareiškėjo reikalaujama slėpti savo politines pažiūras, susilaikyti nuo politinių veiksmų, todėl teisiškai nėra svarbu, ar šiuo metu (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos žino apie pareiškėjo politinę poziciją.
19. Pareiškėjo teigimu, esant nustatytiems faktams, jog pareiškėjas remia (duomenys neskelbtini) ir kad (duomenys neskelbtini) rėmėjai (duomenys neskelbtini) yra persekiojami ir su jais siekiama susidoroti, kas sąlygoja tarptautinės apsaugos reikalingumą, baudžiamosios bylos klausimas net nėra svarbus. Tačiau pareiškėjas taip pat teigia, jog jam turėjo būti taikoma abejonės privilegija ir nesant jo pasakojime prieštaravimų individualiai ir bendrai informacijai, pateikta informacija apie baudžiamąją bylą turėjo būti vertinta pareiškėjo naudai.
20. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) institucijos dirbtinai kuria baudžiamąsias bylas pareiškėjui ir jo giminaičiams, tačiau į šias aplinkybes tinkamai neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas teigia, jog teismas taip pat tinkamai neatsižvelgė į (duomenys neskelbtini) politinę opoziciją ir pilietinę visuomenę atstovaujančių liudytojų parodymus. Liudytojai patvirtino aplinkybes dėl to, kad pareiškėjas rėmė (duomenys neskelbtini), ši veika (duomenys neskelbtini) yra pavojinga dėl politinio persekiojimo grėsmės. Liudytojai davė parodymus konkrečiai apie pareiškėjo veiksmus ir paramą (duomenys neskelbtini) bei jo persekiojimą.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas pabrėžia, jog paramos (duomenys neskelbtini) teikimo faktas savaime nesąlygoja priežastinio ryšio tarp šios pareiškėjo veiklos ir jam gresiančio baudžiamojo persekiojimo. Atsakovas pažymi, kad pats pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui jokių dokumentų, kurie galėtų padėti nustatyti visas reikšmingas aplinkybes bei tinkamai ir visapusiškai įvertinti baudžiamojoje byloje pareikštų įtarimų ir surinktų įrodymų turinį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad baudžiamojo persekiojimo pagrindinis tikslas yra susidorojimas su juo dėl jo asmeniškai ir privačiai teiktos finansinės paramos (duomenys neskelbtini), vertintini kritiškai bei nelaikomi nustatytu faktu.
23. Atsakovas pažymi, jog žmogaus teisių klausimais užsiimančios organizacijos ir asmenys viešina valdžios susidorojimo su nepageidautinais asmenimis atvejus. Atsakovui atrodo nepaaiškinama, kodėl tokios informacijos nepateikiama apie pareiškėją.
Atsiliepimas
24. Atsakovas pažymi, kad abejonės privilegiją pareiškėjo bei jį palaikančių asmenų teiginiams atsisakyta taikyti tik ta apimtimi, kiek jie yra susiję su trečiųjų asmenų (tariamo persekiojimo vykdytojų) veiksmų motyvais ir tikslais, dėl kurių nei pats pareiškėjas, nei jį palaikantys asmenys liudyti dėl objektyvių priežasčių negali. Be to, pareiškėjas nepateikė nei jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų, nei įtikinamų paaiškinimų, kodėl jų nepateikia. Atsižvelgus į tai, dalis jo pasakojimo, nors ir nebuvo paneigta, nėra laikoma nustatytais faktais. Pažymi, jog pagrįstai atmesdamas prieglobsčio prašytojo pasakojimą Migracijos departamentas neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.
25. Atsakovo teigimu, liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, paaiškinimai galėtų būti vertinami išimtinai kaip subjektyvi nuomonė, kuri savaime nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo praeityje teiktos finansinės paramos ir jo atžvilgiu šiuo metu vykdomo baudžiamojo persekiojimo, kadangi tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog palaikymą pareiškėjui išreiškę asmenys yra susipažinę su baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais bei gali objektyviai spręsti dėl įrodymų tikrumo, procesinių veiksmų teisėtumo ir įtarimų (kaltinimų) pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.
28. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
30. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009), kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
32. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (dabar Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.
34. Šio teisinio reglamentavimo ir teisės aiškinimo kontekste vertinant atsakovo atliktą faktinių aplinkybių tyrimą konstatuotina, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą, pagrįstai paneigtos dėl faktų tyrimo metu nenustatytų jokių net minimalius patikimumo standartus atitinkančių duomenų, patvirtinančių tokias aplinkybes.
35. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
36. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo atlikto pareiškėjo nurodytų faktų tyrimo metu jo nurodomos aplinkybės nepasitvirtino, paneigtos ir neatspindi tikrosios padėties, todėl buvo teisinis pagrindas pareiškėjo prašymą netenkinti.
37. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo prieiti prie išvados, kad teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis yra pakitusi ir yra nustatyta tokių faktų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus aplinkybių vertinimus ar būtų visiškai nauji, dėl ko būtų teisinis pagrindas priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. Įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismui pateikė pareiškėjas niekaip nepatvirtina to, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) yra vykdomas politinio pobūdžio persekiojimas ir kad siekiant poveikio jam yra persekiojami kiti asmenys. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad visi (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmai yra tiesiogiai susiję su baudžiamuoju persekiojimu už nusikalstamas veikas, nieko bendra neturinčias su politine veikla (ABTĮ 56 str. 6 d., 137 str.).
38. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis) ar papildomą apsaugą (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis), paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. B.-K. (V. B.-K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.