Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-485/2015

Teisėja Vitalijus Krivičius Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00416-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.26.2.1.;

2.4.7.

2015 m. kovo 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistojo L. V. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

L. V. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., pripažintas kaltu ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimą būti namuose nuo 22.00 val. iki 7.00 val., jei išvykimas iš namų nesusijęs su darbu.

Šiuo nuosprendžiu civilinio ieškovo T. T. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., dėl to, kad jis 2014 m. birželio 29 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), t.y. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai tyčia galva sudavė vieną kartą T. T. į veido sritį ir vieną kartą rankos kumštimi sudavė į sprando sritį, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam T. T. nežymų sveikatos sutrikdymą bei pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistajam L. V. pritaikyta tinkamai. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Kadangi skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas, aukštesnysis teismas patikriną tą nuosprendžio dalį, dėl kurios yra paduotas apeliacinis skundas, o dėl nuosprendžio motyvų, susijusių su L. V. nuteisimu pagal BK 284 str. 1 d. plačiau nepasisako ir jų nevertina.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. padarymą numatytos šios bausmių rūšys: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmos instancijos teismas, skirdamas L. V. laisvės apribojimo bausmę tokį savo sprendimą pakankamai argumentavo, nurodė, kokių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad švelnesne bausmės rūšimi šiuo atveju nebus pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentacija. Nustatyta, kad neteisėtus veiksmus L. V. atžvilgiu atliko būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos jo nusikaltimo padarymui, kas pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.), pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistasis yra jauno amžiaus, teisiamas tik antrą kartą, tačiau praeityje yra teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (BK 284 str. 1 d.), jam nebuvo skirta bausmė, susijusi su laisvės atėmimu, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Paminėtos aplinkybės pirmos instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos ir pagrįstai konstatuota nuteistajam skirti laisvės apribojimo bausmę.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis L. V. yra teistas kartą, tyčinį nusikaltimą, dėl kurio nagrinėjama baudžiamoji byla, padarė turėdamas neišnykusį teistumą, todėl laikytinas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). BK 56 str. nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas L. V. skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje laisvės apribojimas yra laikomas gerokai švelnesne bausmės rūšimi už terminuotą laisvės atėmimą. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantui apylinkės teismo paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydis yra mažesnis, nei BK numatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis (BK 284 str. 1 d., 48 str. 2 d.). Atsižvelgiant į aptartas baudžiamosios bylos aplinkybes, siekiant užtikrinti BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį: sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, konstatuotina, kad apylinkės teismo nuteistajam L. V. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., paskirta bausmė nelaikytina per griežta ir prieštaraujanti teisingumo principui, todėl keisti ją į švelnesnes bausmes (baudą ar viešuosius darbus) nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią prašo taikyti apeliantas, apibūdina objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Pagal teismų praktiką, provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Pažymėtina tai, jog duomenų apie tai, kad L. V. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, byloje nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo pats L. V., kuris be jokios aiškios priežasties sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam.

Nors apeliantas L. V. skunde nurodo, kad prisipažino dėl nusikaltimo ir gailisi, ko teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kolegija atkreipia dėmesį, kad L. V. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu kaltu prisipažino tik iš dalies. Teismų praktikoje laikoma, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 1A-281/20112, kasacinė nutartis 2K-632/2005). Nors L. V. pirmos instancijos teisme nurodė, jog gailisi dėl savo elgesio, tačiau gailėjimasis turi būti nuoširdus, tuo tarpu iš jo parodymų matyti, kad jo gailėjimasis išreikštas formaliai ir nėra pagrindo teigti, jog jis gailisi nuoširdžiai. Be to, savo kaltę teismo posėdyje jis pripažino tik iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė L. V. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Kauno apygardos teisme 2015-02-17 buvo gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam L. V. išlaidas iki 2015-02-17 sudaro 32,77 eurų. BPK 106 str. numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir įstatyme įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo L. V. netenkinamas.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, bausmė paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, paskirta bausmė individualizuota tinkamai, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. V. apeliacinį skundą atmesti.