Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-914-390/2011

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2011-07-18
Bylos Nr.: 2A-914-390/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algimantas Kukalis (pirm.), Gintautas Koriaginas, Ramūnas Mitkus
Ieškovas: E. S.
Atsakovas: V. M., Ž. K., A. P. K.
Trečiasis asmuo: I. S.
Advokatai: Vytautas Merkšaitis, Karina Rakauskienė

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
43.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-914-390/2011

Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė

Procesinio sprendimo kategorija:35.2; 35.6.1; 35.3.6; 43.1; 51; 24.2 ;114.11; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Gintauto Koriagino, Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovui E. S., jo atstovui advokatui Vytautui Merkšaičiui, atsakovo V. M. atstovei advokatei Karinai Rakauskienei, atsakovei Ž. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovams V. M., Ž. K., A. P. K., trečiajam asmeniui I. S. dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu (actio Pauliana) bei išlaidų atlyginimo priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti iš dalies negaliojančia 2006 m. gegužės 26 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7165 ir Perdavimo aktą Nr. 7166 dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo, pagal kurią atsakovas V. M. pardavė šį turtą atsakovams Ž. K. ir A. P. K. bei taikyti sandorio vienašalę restituciją – šio namo 12526/100000 dalį priteisti atsakovui V. M., o likusią 87473/10000 namo dalį palikti atsakovams Ž. K. ir A. P. K.; priteisti iš atsakovo V. M. ieškovui 18789,94 Lt išlaidų atlyginimą; atnaujinti galimai praleistą šio ieškinio senaties terminą, kadangi nuo 2006 iki 2009 metų ginčijo sandorį kitais pagrindais ir tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl ieškinio atmetimo turėjo galimybę pateikti šį ieškinį. (t.1, b.l. 3-6) (2 t. b.l. 51). Nurodė, kad per ilgus gyvenimo metus name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausiusiame P. ir A. M., ieškovas atliko šio namo kapitalinį remontą, įvedė dujas, sudėjo plastikinius langus, pakeitė stogą, įrengė tualetą, vonią, dušą, įdėjo daug lėšų. Įdėjimus vertina 100000 Lt. Beveik visas šias išlaidas patyrė iki atsakovams K. ginčijamu sandoriu tampant namo savininkais. 2006-05-16 išduotais 2 paveldėjimo teisės liudijimais namą su priklausiniais, kuriame jis su šeima gyveno, paveldėjo jo brolis atsakovas V. M. ir 2006-06-26 pirkimo –pardavimo sutartimi (ginčijamu sandoriu) pardavė Ž. K. ir A. P. K.. Apie tai, kad jo brolis V. M. (anksčiau – S.) teismo keliu nusistatė giminystės santykius su mirusiais turto savininkais P.ir A. M., pakeitė pavardę ir paveldėjo jų turtą, ieškovui nebuvo žinoma. Jam taip pat nebuvo žinoma apie ginčo sandorio sudarymą. Po šio sandorio sudarymo atsakovai K.užvedė civilinę bylą dėl jo iškeldinimo iš jų nusipirkto namo. Teigė, kad jo brolis atsakovas V. M. žinojo ir suprato, jog paveldėjęs P. ir A. M. turtą, privalės ieškovui atlyginti jo turėtas namo pagerinimo išlaidas teisėtai valdant ir naudojant ginčo namą pagal ankstesnių savininkų išduotą įgaliojimą, nes iki pavardės pakeitimo V. M. su juo artimai bendravo ir žinojo, kad jis pastoviai prižiūri ginčo namą ir jame gyvena. Tai žinodamas, 2006-06-26 atsakovas V. M. paveldėtą ginčo namą pardavė atsakovams K., pirkimo-pardavimo sutartyje patvirtindamas, kad jokie asmenys neturi pretenzijų į namą, nors jo pretenzijos atlyginti įdėtas išlaidas buvo akivaizdžios. Pirkėjai K. savo ruožtu patvirtino, kad jie perkamą gyvenamąjį namą su ūkio pastatais apžiūrėjo, pretenzijų dėl jo techninės būklės neturi. Mano, kad atsakovai K. neteisingai nurodė šią aplinkybę ir yra nesąžiningi įgijėjai, nes pateikdami ieškinį dėl jo iškeldinimo nurodė, kad negali patekti į ginčo namą, nors pilnai valdė 4-ąjį butą, name yra registruoti, bet neužsiminė, kad į likusią namo dalį negalėjo patekti ir iki jo pirkimo. Jie nepasidomėjo namo būkle, jame gyvenančių asmenų pretenzijomis namo savininkui ir nesielgė kaip natūraliai susidomėjęs pirkėjas, suinteresuotas, kad ateityje neturtų problemų dėl įgyto turto, nesiekė apsisaugoti, kad jis ateityje nebūtų išreikalaujamas.

Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas V. M. yra nesąžiningas skolininkas, nes: paveldint P. ir A. M. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), jam perėjo ir jų prievolės, neatsiejamai susijusios su paveldėtu turtu - sumokėti ieškovui išlaidų atlyginimą už šio turto tvarkymą, pagerinimą ir išsaugojimą. Tačiau atsakovas, t.y. skolininkas šioje prievolėje, V. M. yra beturtis. Gavęs 150 000 Lt sumą grynais pinigais notaro biure ir perleidęs vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, atsakovas nebeturi turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą, įgyvendindamas CK 6.233 str. 4 d. numatytą teisę į išlaidų atlyginimą. Kad atsakovas neturi turto, patvirtina jo paties Kauno apygardos teismui pateiktas prašymas atmesti ieškovo pareiškimą išdėstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dėl sunkios materialinės padėties. Jame atsakovas V. M. nurodė, kad „gauna tik 634,72 Lt pensiją, jokio turto neturi“. Jei atsakovas nebūtų pardavęs savo paveldėto namo (duomenys neskelbtini), jis turėtų turto, kuriuo galėtų atsiskaityti su ieškovu. V. M. nebuvo jokios būtinybės parduoti šį namą. Galiausiai, ginčo sutartyje jis nesąžiningai pareiškė K., kad į namą jokie asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, o Kazlauskai nesąžiningai pareiškė, kad namą apžiūrėjo, tuo tarpu kai jie jo iš viso neapžiūrėjo. Kadangi atsakovė Ž. K. yra V. M. sugyventinės A. R. J. duktė, t.y. faktinė jo podukra, K.laikytini žinojusiais tiek apie galimas ieškovo pretenzijas į teisingą išlaidų atlyginimą už namo pagerinimą, tvarkymą ir priežiūrą, tiek žinojusiais apie jo ir jo šeimos narių nepertraukiamą gyvenimą name ginčo sandorio sudarymo metu. Taigi, abi ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, siekė padėti V. M. išvengti skolos mokėjimo ir atsikratyti turimo paveldėto turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą.

Be nurodytų faktinių aplinkybių, savo teisę į išlaidų atlyginimą ieškovas grindė CK 6.229 str. 2 dalimi ir 4 dalimi, taip pat CK 6.233 str. 4 dalimi. Ieškovas taip pat reikalavimą dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu reiškė CK 6.66 str. pagrindu - skolininkas V. M. tapo nemokus dėl šio sandorio ir juo buvo pažeistos ieškovo teisės atgauti išlaidų atlyginimą už turto tvarkymą; jis jo sudaryti neprivalėjo; tretieji asmenys (K.) turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia šias ieškovo teises. Be to, ieškovas nurodė, jog ginčo sutarties visa vertė su ūkio pastatais - tik 150000 Lt, tuo tarpu kai pačioje sutartyje yra įvardinta ginčo pastato (net be ūkio pastatų) vidutinė rinkos vertė 226414 Lt, t.y. 76414 Lt arba 50,94 procentų daugiau, nei V. M. buvo sumokėta. Ieškovo teigimu, kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), todėl kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Vadovaudamasis CK 6.66 str. 4 d. ieškovas ginčijo ne visą 150000 vertės sandorį, o tik tą jo dalį, kurio suma (verte) atsakovas - skolininkas V. M. jam atsako pagal CK 6.229 ir 6.233 str. nuostatas. Ieškovo paskaičiavimu, jo patirtų išlaidų suma yra 18789,94 Lt, kurią sudaro jo sudarytoje lentelėje išvardintų name atliktų darbų ir įrengimų kaina. Šias ieškovo patirtas išlaidas prašė priteisti iš atsakovo V. M.. Kadangi ginčo namas buvo parduotas nesąžiningai, tai ieškovo reikalavimas pardavimo kainos atžvilgiu suapvalinant atsakovo V. M. naudai sudaro 12,52 procentų, t.y. 12526/100000 dalis. Šia dalimi prašė pripažinti iš dalies negaliojančia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo –pardavimo sutartį Nr. 7165 ir Perdavimo aktą Nr. 7166, taikyti šio sandorio vienašalę restituciją, šio namo 12526/100000 dalį priteisti V. M., o likusią 87473/100000 namo dalį palikti atsakovams Ž. K. ir A. P. K.. Nurodė, kad K. ginčo sutartimi pirkdami turtą nebuvo sąžiningi, dėl to negali tikėtis dvišalės restitucijos taikymo. Taikytina vienašalė restitucija, kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Be to, K. įgijo daug didesnės vertės turtą, nei jų sumokėta kaina; vienašalės restitucijos taikymas neprieštarauja imperatyviai CK 6.66 str. 4 d. normai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovams Ž. K. ir A. P. po 1000 Lt, V. M. – 2500 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 27,20 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas yra remontavęs ir tvarkęs gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) įvedęs dujotiekį, pirkęs dujinį katilą, remontavęs stogą, pakeitęs dalį langų, kriauklę, unitazą. Šiems darbams ir įdėjimams ieškovas panaudojo savo ar name gyvenusių savo šeimos narių lėšas, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad už kai kuriuos ieškovo apmokėtus darbus (dujofikavimą) buvę namo savininkai P. ir A. M. yra atsiskaitę. Teismas laikė nustatyta, kad ieškovo turėtos išlaidos yra ne mažesnės, negu jo nurodyta 18 789,94 Lt suma. Teismas konstatavo, jog tvarkant kito asmens reikalus, turi būti veikiama ne savo, o kito asmens interesais, t.y. suvokiama, kad tvarkomi ne savo, o svetimi reikalai ir tai norima daryti. Veikimas kito asmens interesais reiškia, kad atliekami kitam asmeniui naudingi veiksmai. Kito asmens reikalai turi būti tvarkomi be pavedimo, t.y. be jokio prašymo, nurodymo, paliepimo bei asmens, kurio reikalai tvarkomi, žinios. Jeigu veikiama kito asmens prašymu arba jam apie tai žinant, CK XIX skyriaus normos negali būti taikomos. Teismo vertinimu, namo remontas ir kiti ieškovo atlikti namo tvarkymo ir įrengimo darbai labiausiai buvo reikalingi paties ieškovo šeimai, nes namo savininkai namu nesinaudojo, jiems nebuvo aktualus namo dujofikavimas, plastikiniai langai ar durys. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas pranešė turto savininkams, kad remontuodami ir gerindamiesi savo gyvenimo sąlygas jie tvarko jų reikalus ne jų išduoto įgaliojimo pagrindu, o tiesiog savanoriškai atlikdami jų pareigas. Teismas, nustatęs, kad name ieškovas su šeimos nariais gyveno neatlygintinai, sprendė, kad tiek iki įgaliojimo išdavimo, tiek ir jo galiojimo metu šalia pavedimo santykių, buvo susiklostę ir panaudos teisiniai santykiai. Todėl darė išvadą, jog pats ieškovas turėjo pareigą daryti namo remontą, jį prižiūrėti. Taip pat teismas konstatavo, kad ieškovas namą remontavo ir tvarkė turėdamas išankstinį savininkų sutikimą – jų įgaliojimą. Tai yra veikė jų pavedimu. Ta aplinkybė, jog ir pasibaigus įgaliojimo terminui ieškovas tvarkė namą, keitė langus, atliko kitus darbus tik dar kartą patvirtina, jog tarp namo savininko A. M. ir ieškovo buvo susiklostę ne tik pavedimo, bet ir panaudos teisiniai santykiai. Todėl laikė, jog ieškovas turėjo pareigą net ir pasibaigus įgaliojimo terminui saugoti ir išlaikyti jam perduotą naudotis gyvenamąjį namą, naudoti jį pagal paskirtį, o taip pat ir savo sąskaita daryti jo einamąjį ir kapitalinį remontą, bei apmokėti visas šio turto išlaikymo išlaidas. (1964 m. CK 366 str., 307 str., CK 6. 636 str. ). Nustatė, kad 2002-09-12 A. M. atsiuntė pranešimą E. S. dėl jo užimamo antrojo ir trečiojo buto patalpų, nurodydamas, jog buvo susitarta tik dėl pirmojo buto, siūlė kitus du butus jam ar jo šeimos nariams išnuomoti (2 t. b.l. 8), taip pat 2003-11-15 išdavė generalinį įgaliojimą tvarkyti visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą (be teisės parduoti, mainyti, įkeisti) A. R. J. (2 t. b.l. 14). Teismas sprendė, kad po namo dalies savininko P. M. mirties, A. M. turėjo savo planų dėl namo ir jame gyvenančių asmenų ir neketino leisti ieškovui ir jo šeimos nariams iki mirties neatlygintinai naudotis namu. Teismo vertinimu, gavęs notarinį pareiškimą, ieškovas, kaip pakankamai protingas ir rūpestingas žmogus, turėjo elgtis apdairiau ir įvertinti galimas panaudos pagrindais jam patikėto turto remonto ir tvarkymo pasekmes ir imtis priemonių susitarti su savininku rašytine tvarka dėl tolesnio gyvenimo name sąlygų, leidimo daryti remonto ar pagerinimo darbus, jų atlyginimo. Tuo labiau, kad tiek 1964 m., tiek naujasis CK numatė rašytinę nuomos ir panaudos sutarties formą, jeigu sutartis sudaryta ilgesniam nei vienerių metų terminui (1964 m. CK 366 str., 298 str., CK 6.629 str., 6.478 str.). Kadangi tokio rašytinio susitarimo dėl neatlygintino naudojimosi namu ieškovas su namo savininku nesudarė, taip pat nepateikė įrodymų, kad namo savininkas jam leido toliau namą tvarkyti ir daryti namo pagerinimus, teismo nuomone, ieškovas nuo notarinio pareiškimo persiuntimo jam dienos, t.y. nuo 2002-09-12 (2 t., b.l. 8) neturėjo namo savininko A. M. leidimo daryti namo pagerinimus. Pasikeitus turto savininkams, jų leidimas taip pat nebuvo gautas. Todėl nuo šios datos jo atlikti namo pagerinimo darbai vertintini kaip atlikti be savininko leidimo ir turto savininkas ar jo įpėdinis (atsakovas) jų vertės neprivalo atlyginti (CK 6.629 str., 6.501 str.). Teismo vertinimu, ieškovas prarado teisę reikalauti apmokėti ir už iki 2002-09-12 atliktus įdėjimus, kadangi yra praleidęs naikinamąjį trejų metų ieškinio senaties terminą kreditorių reikalavimams pareikšti. Teismas nustatė, kad palikimas atsirado 1998-08-23 (mirus P. M.) ir 2005-04-14 (mirus A. M.) (2 t., b.l. 24-28, Kauno apygardos teismo sprendime nustatytos mirties datos). Ieškovas, kreditorinius reikalavimus atsakovui pareiškė tik 2009-12-08, pateikdamas ieškinį šioje byloje. Kadangi reikalavimas pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį iš dalies negaliojančia yra išvestinis iš reikalavimo priteisti ieškovo turėtas namo tvarkymo ir remonto išlaidas nuo 2002 -09-12, nustačius, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti jo turėtas namo tvarkymo ir remonto išlaidas nuo 2002 -09-12, be to, nustačius, jog yra praleidęs naikinamąjį senaties terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti ir iki 2002 -09-12 turėtoms išlaidoms, o atsakovai prašo jį taikyti, šį ieškovo reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas E. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo V. M. ieškovui 18 789,94 Lt išlaidų atlyginimą bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, bei netinkamai pritaikė procesines ir materialiąsias teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovo nurodyti pagerinimai atlikti turint turto savininkų sutikimą. Tuo pačiu nepagrįstai konstatavo, kad savavališkai, be savininkų sutikimo atlikti pagerinimai neprivalo būti atlyginami. Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus (1 t. b.l. 21-62) matyti, kad iki 2002-09-12 namo remonto ir pagerinimo darbus ieškovas atliko turėdamas išankstinį savininkų A. ir P. M. sutikimą, t.y. jų išduoto įgaliojimo pagrindu valdyti ir tvarkyti namą. 1987-12-09 namo savininkai P. ir A. M. išdavė įgaliojimą valdyti ir tvarkyti gyvenamąjį namą, imti nuomos sutartį, daryti pagerinimus. Šis įgaliojimas buvo patvirtintas JAV, tačiau nebuvo patvirtintas apostile (l t. b.l. 17), todėl 1988-04-11 namo savininkai išdavė naują, apostile patvirtintą įgaliojimą (2t. b.l. 93-100). Įgaliojimo terminas nenurodytas. Jame buvo nurodyta, kad įgaliojimas išduotas E. S. vykdyti ir tvarkyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), t.y. vykdyti bet kokius ir visus veiksmus savininkų vardu, kurie yra būtini minėtos nuosavybės tinkamai priežiūrai ir valdymui, taip pat imti nuomą, remontuoti namą (2 t. b.l. 93). Tokiu būdu šis įgaliojimas laikytinas ir išankstiniu sutikimu dėl ieškovo atliktų namo pagerinimo darbų, todėl atskiro sutikimo atlikti konkretiems veiksmams susijusiems su minėto namo tvarkymu ir priežiūra nereikėjo. Be to, vienam iš namo savininkų P. M. mirus 1998 m. po jo mirties liko 2 dukros ir žmona, kurios jokių pretenzijų nereiškė. Namo savininkas A. M. kelis kartus buvo atvykęs, buvo susitarta, kad ieškovas gali ir toliau gyventi. Ieškovas namą tvarkė savo lėšomis, nei vienas iš namo savininkų jam pinigų neatsiuntė. Be to, A. M. buvo prašęs įrengti 4 butą, kuriame jis atvykęs apsistodavo, sakė kad neliks ieškovui už tai skolingas. Ieškovo nuomone, byloje esantys du įgaliojimai, taip pat tolimesni namo savininkų veiksmai rodo, kad savininkai pritarė, kad ieškovas gyventų name, jį remontuotų ir prižiūrėtų. Net ir nustačius, jog tarp ieškovo ir namo savininkų buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai, turto savininkui kyla pareiga atlyginti panaudos gavėjui turėtas išlaidas, susijusias su turto išlaikymu. Pagal CK panaudos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai mutatis mutandis taikomos tam tikros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios taisyklės, tarp jų ir nustatančios daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą (1964 m. CK 316 str., 366 str.2 d; 2000 m. CK 6.501 str., 6.629 str. 2 d.). Pagal CK 6.501 str. 1 d. nuostatas nuomininkas (atitinkamai ir panaudos gavėjas) turi teisę reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis. Per ilgus gyvenimo metus name, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovas atliko šio namo kapitalinį remontą, įvedė dujas, sudėjo plastikinius langus, pakeitė stogą, įrengė tualetą, vonią, dušą. Beveik visas šias išlaidas patyrė iki atsakovams Ž. ir A.P. K. ginčijamu sandoriu tampant namo savininkais. Teismas nustatė, kad ieškovas suremontavo ir tvarkė gyvenamąjį namą, konstatavo, kad šių darbų atlikimą patvirtina ieškovo pateikti kvitai ir PVM sąskaitos faktūros (lt. b.l. 21-65). Teismas laikė nustatyta, kad ieškovo turėtos išlaidos yra ne mažesnės negu nurodyta suma - 18 789,94 Lt. Tačiau nustatęs šiuos faktus, padarė nepagrįstą, nelogišką ir nemotyvuotą išvadą, jog nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti, kad namas buvo pagerintas, nes esą nėra jokių įrodymų, kokia buvo namo vertė prieš atliekant nurodytus remonto darbus. Tokia išvada visiškai nepagrįsta, prieštaraujanti byloje nustatytiems faktams ir pateiktiems įrodymams. Pateiktoje UAB „Nidulus“ preliminarioje turto vertės nustatymo pažymoje (2t. b.l. 86) ir joje esančioje vertintojo išvadoje nurodyta, jog minėto turto rinkos vertę, su atliktais pagerinimais sudaro 197 000 Lt, o eliminuojant ieškovo nurodytus atliktus pagerinimus, turto vertė - 146 000 (2 t. b.l. 87-88). Taip pat nurodo, kad teismas pažeidė tarp ginčo šalių pusiausvyrą dėl įrodinėjimo pareigos, nes iš esmės visa įrodinėjimo našta teko ieškovui. Teigia, jog teismas rėmėsi tik atsakovų ir jų pakviestų liudytojų paaiškinimais, neatsižvelgė į šių liudytojų šališkumą, nagrinėjant šią bylą. Nepagrįstai vadovavosi liudytojos A. R. J. parodymais, kadangi būdama atsakovo V. M. sugyventinė yra suinteresuota bylos baigtimi. Tuo pačiu nepagrįstai vadovavosi šios liudytojos teisme pacituotu ir teismui pateiktu, 2001-01-17 A. M. rašytu laišku, kuriame esą buvo teigiama, kad A. M. turėjo savo planų dėl namo ir neketino leisti ieškovui iki mirties neatlygintinai naudotis namu. Tuo pačiu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuo 2002-09-12 A. M. atsiųsto notarinio pranešimo dienos (2 t.b.l. 8), ieškovas neturėjo namo savininko A. M. leidimo daryti namo pagerinimo, neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, jog A. M. išdėstytų pretenzijų atsisakė, nuomos mokesčio ir toliau neprašė, taip pat nereikalavo išsikelti, pritarė daromiems remonto darbams. Teismas neįvertino trečiojo asmens I. S. paaiškinimų, jog 1993 m. namo savininkui A. M. atvykus į Lietuva, jis buvo patenkintas kaip yra tvarkomasi, davė žodinį leidimą toliau prižiūrėti namą. Po to jis atvažiuodavo dažniau, tačiau jokių pretenzijų nereiškė dėl to kaip yra tvarkomas namas. Ieškovas apie jokį A. R. J. esą 2003-11-15 išduotą generalinį įgaliojimą tvarkyti visą A. M. priklausiusį turtą (2 t. b.l. 14) nieko nežinojo. Apie tai, kad atsakovas, teismo keliu nusistatė giminystės santykius su mirusiais savininkais P. ir A. M., pakeitė pavardę ir paveldėjo minėtą namą su priklausiniais, pagal 2006-05-16 išduotus paveldėjimo teisės liudijimus l-RL-2399 ir l-RL-2402 ir ginčijama 2006-06-26 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė minėtą turtą Ž. K. ir A. P. K., ieškovui tapo žinoma tik kai atsakovai K. užvedė civilinę bylą (Nr.2-964-454/2009) dėl ieškovo iškeldinimo iš jų nusipirkto namo. Nurodo, jog galimai praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių, kadangi kreipėsi nuo 2006 iki 2009 metų ginčijo teisinį namo įgijimo pagrindą, t.y. patį paveldėjimo faktą, Kauno apygardos teismo 2008-10-06 sprendimu (c.b. Nr. 2-292-230/2008) ieškinys buvo atmestas, sprendimas nepakeistas nei Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimu (c.b. Nr. 2A-264/2009) nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c.b. Nr. 3K-3-286/2009). Ieškinio senaties terminas praleistas, kadangi tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl ieškinio atmetimo ieškovas turėjo galimybę pateikti ieškinį kitais pagrindais. Reikšdamas ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, aktyviai rūpinosi savo pažeistų teisių gynyba. Į atsakovą dėl išlaidų atlyginimo kreipėsi ne kartą, tačiau šiam atsakius, kad namas parduotas, pradėjo teisminį procesą dėl sandorio nuginčijimo, kuris truko keturis metus. Galutinai paaiškėjus, kad atsakovai K. yra namo savininkai, kreipėsi į teismą dėl išlaidų priteisimo. Įstatyme nėra numatyta, kada turi būti atlygintos patirtos išlaidos. Todėl darytina išvada, kad jos turi būti atlygintos pareikalavimo momentu. Pareikalavimo momentas šiuo atveju sutapo su ieškinio pareiškimu. Todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas dėl išlaidų atlyginimo nepraleistas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo reikalavimams priteisti už jo padarytus name pagerinimus pagal ieškinio 3 lape esančios lentelės 2, 3, 4, 5, 6, 7, 10, 14, 15, 16, 17, 18 pozicijas taikytinas LR CK 84 str. 1 d. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. 1-459 redakcija) nustatytas ieškinio senaties terminas, kadangi visi darbai atlikti ir išlaidos galimai patirtos iki 2001 metų liepos 1 d. naujojo LR CK įsigaliojimo. Iš esmės šiems reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminas suėjo 1999 metais. Kadangi reikalavimams, susijusiems su patirtomis išlaidomis namo dujofikavimo darbams atlyginti, dušo kabinai įsigyti, maišytuvui, WC ir kitiems, nurodytiems nagrinėjamose pozicijose, senaties terminas baigėsi 1999 metais (kai kurioms išlaidoms atitinkamai 1993 metais ir 1997 metais), t.y. iki naujojo LR CK įsigaliojimo, todėl teismas pagrįstai jį taikė. Nesutinka su apelianto argumentu, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl šių pagerinimų priteisimo tik 2009 metais, jokių aplinkybių, trukdžiusį pareikšti ieškinį dėl nurodytų pagerinimų per LR CK 84 str. 1 d. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) nustatytą laikotarpį, ieškovas nenurodė. Pagrįstos teismo išvados, kad ieškovas yra praleidęs ir LR CK 5.36 straipsnyje nustatytą naikinamąjį terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. LR CK 5.63 str. 4 dalis nustato, kad teismas gali pratęsti LR CK 5.63 str. 1 d. nustatytą terminą tik tuo atveju, jeigu nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Taigi, trejų metų terminas yra naikinamasis. P. M. mirė 1998 m. rugpjūčio 23 d. A. M. mirė 2005 m. balandžio 14 d. Jų mirties datos yra palikimo atsiradimo laikas sutinkamai su LR CK 5.3 straipsniu. Todėl iki 2009-12-09, kai ieškovas kreipėsi į teismą, naikinamasis senaties terminas jau buvo suėjęs, o naikinamojo senaties termino teismas negalėjo atnaujinti. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl išlaidų atlyginimo ne tik neparemti jokiais byloje esančiais įrodymais, bet ir melagingi. Ieškovas taip pat yra praleidęs LR CK 6.66 str. 3 d. nustatytą terminą reikšti actio Pauliana ieškinį. Ieškovo nurodytos termino atnaujinimo priežastys- kad jis manė savo teises apginsiantis pareiškiant ieškinius kitais pagrindais, nėra objektyvios, nuo ieškovo valios nepriklausiusios priežastys. Ieškovas laisva valia pasirinko savo teisių gynimo būdą ir turėjo įvertinti bylos perspektyvas. Teigia, kad teismas pagrįstai nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai teisiniai panaudos santykiai. LR CK 6.636 straipsnis numato, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas. Panaši nuostata buvo įtvirtinta ir LR CK 307 straipsnyje (1964 m. įstatymo redakcija). Todėl neatlygintinai naudodamasis turtu, ieškovas turėjo įstatyme nustatytą pareigą rūpintis turtu, jį išlaikyti, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad tokių išlaidų priteisimas prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams, kadangi ieškovas ginčo namu naudojosi neatlygintinai daugiau kaip 30 metų, tiek savininkams sutinkant, tiek ir be jų sutikimo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2002 m. rugsėjo 12 d. E. S. namo savininkas A. (A.) M.išsiuntė raginimą sudaryti nuomos sutartis dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad ieškovas E. S. be jokio teisinio pagrindo naudojasi 2 ir 3 butu, tačiau E. S. ignoruodamas savininko nurodymus ir toliau gyveno visame ginčo name. Iš nurodyto raginimo darytina išvada, kad buvę namo savininkai leido E. S. naudotis namo 1 butu, o likusius namo butus E. S. buvo užsiėmęs savavališkai, be teisinio pagrindo. Ginčo namo savininkui tapus V. M., o vėliau atsakovams K., ieškovas turtu naudojosi prieš savininkų valią. Tokie ieškovo atlikti pagerinimai, kaip naujo maišytuvo, tualeto, radiatorių, dušo kabinos įdėjimas 1994-1996 metais, nelaikytini namo pagerinimais, nei juo labiau už juos turi būti priteista daiktų įsigijimo kainomis, kadangi nuo 1994-1996 metų iki pat 2010 metų šiais daiktais naudojosi pats ieškovas, jo ir jo šeimos narių naudojimo metu šie daiktai nusidėvėjo. Pats ieškovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad namo savininkų įgaliojimą turėjo tik iki 2002 metų rugsėjo 12 d., kai gavo iš A. M. raginimą atlaisvinti 2 ir 3 butus. Ši aplinkybė yra teisiškai svarbi, kadangi ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad visos išlaidos, nurodytos jo ieškinio 3 lape esančios lentelės 1, 8, 9, 11, 12, 13, 19 punktuose yra patirtos dėl remonto darbų, atliktų 3 bute, t.y. ne 1 bute. Nustatyta, kad šiuo butu nuo 2002 metų rugsėjo 12 d. ieškovas naudojosi prieš savininkų valią. Nurodyti pagerinimai buvo padaryti po 2002 metų, todėl ieškovas ne tik kad neturėjo ir negalėjo turėti savininkų sutikimo dėl tokių pagerinimų atlikimo, bet ir jam neprivalo būti atlyginama už jokius pagerinimus, atliktus savavališkai naudojamose patalpose. Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo UAB,, Nidulus“ preliminaria turto vertės nustatymo pažymą, yra nepagrįstas. Mano, kad ši pažyma nepatvirtina nei ieškovo atliktų konkrečių remonto darbų, nei jų vertės. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad atėmus jo padarytus pagerinimus turto rinkos vertė yra 146 000 Lt., o su pagerinimais 197 000 Lt. Pažyma buvo atlikta pagal ieškovo nurodymą. Turto rinkos vertė eliminavus tam tikrus patobulinimus buvo nustatyta taip pat pagal tai, ką nurodė ieškovas. Be to, tam tikri remonto darbai, kuriuos atliko ieškovas nelaikytini pagerinimais, kadangi dėl jų daiktas netapo vertingesnis. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo ieškinio 3 lape esančios lentelės 19 pozicijoje prašomų priteisti išlaidų dydžio, o lentelės 13 pozicijoje nurodytos išlaidos dėl langų įsigijimo iš UAB „Aveplast“ yra patirtos ne ieškovo, o I. M., todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į tokių išlaidų atlyginimą. Ieškovas reikalavo jam priteisti už namo pagerinimo ar remonto darbus, tų darbų įsigijimo kainomis, kai nuo kai kurių darbų atlikimo praėjo daugiau kaip 10 metų, neatsižvelgdamas nei į tam tikrų daiktų (tualeto, maišytuvo, dujų katilo, grindų) nusidėvėjimą, nei į tai, kad per visą laiką iki ieškinio pateikimo dienos ieškovas pats visais tais pagerinimais naudojosi. Toks ieškovo reikalavimas pagrįstai buvo įvertintas kaip prieštaraujantis protingumo ir teisingumo kriterijams. Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad namo savininkas A. M. buvo prašęs ieškovo jam įrengti 4-ą butą, kuriame pats gyveno. Šie teiginiai prieštarauja liudytojos A. J. parodymams. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes apie jo 4-ame bute neva atliktus pagerinimus, ir neprašė jų atlyginti, todėl šie apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šią civilinę bylą. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas pažeidė LR CPK 176-178 str., 185 str., pažeidė ginčo šalių pusiausvyrą dėl įrodinėjimo pareigos. Iš esmės šie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nenurodomi konkretūs pažeidimai, kuo pasireiškė pusiausvyros dėl įrodinėjimo pareigos pažeidimas. Teismas rėmėsi tiek ieškovo, tiek ir trečio asmens paaiškinimais byloje. Liudytoja A. R. J. buvo iškviesta į posėdį paties ieškovo iniciatyva. Šios liudytojos parodymus, kad namo savininkas buvo ją įgaliojęs rūpintis namu, kad buvo įspėjęs ieškovą nesinaudoti namo 2 ir 3 butu, patvirtino į bylą pateikti rašytiniai įrodymai-2002-09-12 pranešimas, 2003-11-15 įgaliojimas. Taigi, rašytiniai įrodymai patvirtino minėtos liudytojos parodymus, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Teismas pagrįstai vertino 2002 m. rugsėjo 12 d. pranešimą, kuriuo A. M. įspėjo E. S. dėl neteisėto naudojimosi namo 2 ir 3 butu, kaip savininko raštu išreikštą valią dėl panaudos santykių nebuvimo, bei tuo pačiu patvirtinančią tą aplinkybę, kad savininkas nedavė sutikimo atlikti namo pagerinimo darbų. Šias išvadas patvirtino ir pateiktas A. M. laiškas, bei liudytojos A. R. J. parodymai apie tai, kad ieškovo iškeldinimo iš savavališkai naudojamų patalpų buvo rengiami, tačiau jų rengimas užtruko, kadangi A. M. nebuvo susitvarkęs palikimo priėmimo po P. M. mirties dokumentų. Paveldėjimo dokumentų tvarkymas truko ilgą laiką, kadangi P. M. mirties liudijime, bei kituose giminystės dokumentuose buvo padaryta daug klaidų. Rūpintis palikimo priėmimu A. M. buvo įgaliojęs A.R. J., kuri apklausta posėdžio metu ir nurodė tokias aplinkybes: A. M. Lietuvoje lankėsi retai, lankymosi Lietuvoje metu gyveno ne jam priklausančioje nuosavybėje adresu (duomenys neskelbtini), o pas A. R. J.. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad A. M. pritarė remonto darbams, yra nepagrįsti. Pažymi, kad išlaidos radiatoriams ir medžiagoms jų montavimui, pagal 2005-06-22, 2005-06-22, 2005-07-20 kvitus (ieškinio 3 lapo lentelės 8, 9, 12 punktus) patirtos po A. M. mirties, todėl akivaizdu, kad ieškovas neturėjo sutikimo atlikti nurodytus darbus, kadangi atsakovas V. M., kuriam atiteko turtas po jo brolių A. ir P. M. mirties tokio sutikimo nedavė. Ieškovas netgi neįrodinėjo, kad turėjo atsakovo sutikimą tokių darbų atlikimui. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad 1988 m. balandžio 11 d. įgaliojimas reiškia išankstinį namo savininkų sutikimą namo pagerinimo darbams. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad toks įgaliojimas įsigaliojus naujam LR CK buvo pasibaigęs, todėl darbų, atliktų po 2001 m. liepos 1 d., vertinimui, šis įgaliojimas negalėjo turėti teisinės reikšmės. Teismo išvadų dėl įgaliojimo termino ar jo pabaigos, apeliantas neginčija.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai Ž. K., A. P. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovams grindė actio Pauliana reglamentuojančiomis teisės normomis (LR CK 6.66 str.). Išnagrinėjus šią bylą, teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ginčyti sandorį šiuo pagrindu nėra jokių motyvų ir argumentų. Be to, tokiam ginčui pareikšti yra praleistas ieškinio senaties terminas, kurį teismas, esant atsakovų prašymui, pagrįstai pritaikė. Mano, kad ieškovo nurodyta priežastis - tai, kad jis 2006 -2009 m. ginčijo sandorį kitais pagrindais, negali būti laikoma svarbia ir pakankama ieškinio senaties termino atnaujinimui. Teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastis galima pripažinti svarbiomis tik jeigu jos yra susiję su ieškovo asmeniu. Ieškovas E. S. nenurodė tokių asmeninių savybių, kurios realiai būtų jam trukdę laiku pareikšti ieškinį. Priešingai, ieškovas aktyviai veikė, reikšdamas ieškinius, prašymus, skųsdamas teismo priimtus procesinius sprendimus, teikdamas pareiškimus dėl ikiteisminio tyrimo įvairioms institucijoms. Visos šios veiklos metu ieškovas naudojosi ne vieno advokato ar teisininko paslaugomis. Taigi, galima teigti, jog jokių kliūčių kreiptis į teismą su ieškiniu pagal LR CK 6.66 str. (actio Pauliana) nustatytu terminu ir esant reikalingoms sąlygoms ieškovui nebuvo. Todėl ieškovo prašymas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstai buvo atmestas. Atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas savo skunde (beje ir bylos nagrinėjimo metu) nėra nuoseklus dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymi, kad savo apeliaciniame skunde ieškovas praktiškai keičia savo reikalavimus. Ieškinyje buvo prašoma iš dalies panaikinti sandorį, pagal kurį atsakovai įsigijo gyvenamąjį namą. Teismui atmetus ieškinį, apeliaciniame skunde neginčijama ta sprendimo dalis, kuria išspręstas klausimas dėl šio sandorio teisėtumo. Taigi, ieškovas nepalaiko jokio reikalavimo Ž. K. ir A. P. K., o tik prašo priteisti išlaidas iš atsakovo V. M..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Iš apelianto apeliacinio skundo dalyko matyti, kad apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti, tačiau apeliaciniame skundo turinyje nenurodo argumentų dėl atmestų ieškinio reikalavimų iš dalies pripažinti ginčo gyvenamojo namo 2006 m. gegužės 26 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7165 ir perdavimo aktą Nr. 7166 negaliojančiais bei taikyti vienašalę restituciją, todėl apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų šių ieškovo atmestų ieškinio reikalavimų dalyje neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Apelianto apeliacinio skundo visi argumentai iš esmės susiję su netinkamu faktinių bylos aplinkybių nustatymu pirmosios instancijos teisme, netinkamu visų byloje pateiktų įrodymų įvertinimu, o taip pat su neteisingu materialinių teisės normų pritaikymu priimant teismo sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškovas ieškiniui pareikšti ieškinio senaties termino dėl išlaidų atlyginimo nepraleido.

Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad ieškovas yra praleidęs CK 5. 63 straipsnyje nustatytą naikinamąjį terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti priėmusiems palikimą įpėdiniams. CK 5. 63 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldėjimo turto. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5. 63 straipsnio 4 dalis). Aiškinant šią teisės normą suprantama, kad CK 5. 63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą teismas gali pratęsti, tik tuo atveju, jeigu nuo palikimo atsiradimo dienos praėjo ne daugiau kaip treji metai. Įstatymo nustatytas trejų metų terminas yra naikinamasis ir jis negali būti pratęstas. Nagrinėjamos bylos duomenimis ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai buvo P. ir A. M.. P. M. mirė 1998 m. rugpjūčio 23 d., o A. M. mirė 2005 m. balandžio 4 d. Byloje nustatyta, kad ieškovas ieškinio reikalavimą dėl 18789,94 lt išlaidų atlyginimo (turto pagerinimo) Kauno miesto apylinkės teisme atsakovui pareiškė 2009 m. gruodžio 8 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kad ieškovas jau nuo 2006 m. ginčijo paveldėjimo faktą (paties ieškovo nurodymas apeliaciniame skunde) ir jam buvo žinomas turto paveldėtojas. Todėl ieškovui terminas atsakovui minėtam reikalavimui pareikšti pagal CK 5. 63 straipsnį turėtų būti skaičiuojamas nuo 2006 m. pradžios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas praleido įstatymu nustatytą terminą tokiam reikalavimui pareikšti ir toks terminas yra naikinamasis. Tokio termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimui netenkinti, todėl kitų apeliacinio skundo argumentų analizė taptų nebūtina ir reikalinga. Tačiau teisėjų kolegija pasisako dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama teismo sprendimo dalis dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo.

Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 – 220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovo nurodomo fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl išlaidų priteisimo (turto pagerinimų) ir įvertinęs tiek ieškovo, tiek ir atsakovų paaiškinimus bei byloje pateiktus kitus leistinus rašytinius įrodymus nustatė, kad ieškovas remontavo ir tvarkė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, įvedė dujotiekį, pirko dujinį katilą, remontavo stogą, pakeitė dalį langų, kriauklę, unitazą. Teismas nustatė, kad tokiems darbams atlikti ieškovas panaudojo savo ir kitų savo šeimos narių lėšas. Bet teismas konstatavo, kad šiuos darbus ieškovas atliko dar buvus gyvam ginčo namo savininkui A. M.. Teismas taip pat pažymėjo, kad tarp namo savininko ir ieškovo buvo susiklostę ne tik pavedimo, bet ir panaudos santykiai, todėl laikė, kad ieškovo buvo pareiga saugoti ir išlaikyti jam perduotą naudotis gyvenamąjį namą, naudoti jį pagal paskirtį, o taip pat ir savo sąskaita daryti jo einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas šio turto išlaikymo išlaidas (1964 m. CK 366, 307 straipsniai, CK 6. 636 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia nustatytų faktinių aplinkybių konstatacija ir padarytomis išvadomis. Apylinkės teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė motyvus ir argumentus dėl teismo padarytų išvadų. Teismas išanalizavo bei įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir davė faktų kvalifikaciją. Iš teismo sprendime nurodytų įrodymų analizės yra aišku, kodėl teismas vienus įrodymus priėmė, o kitus atmetė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus visumoje įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Priimdamas sprendimą teismas teisingai taikė materialinės teisės normas. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto apeliacinio skundo argumentai pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmestus ieškovo apeliacinį skundą iš jo atsakovui V. M. priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos C P K 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. sausio 4d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo E. S. priteisti 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti turėtų apeliacinės instancijos teisme atsakovui V. M..

Kolegijos pirmininkas Algimantas KukalisKolegijos teisėjai Gintautas KoriaginasRamūnas Mitkus