- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- 2-292-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- V. M., Ž. K., A. P. K.
- Trečiasis asmuo
- Kauno
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovams Ž. K., A. P. K., V. M., tretiesiems asmenims Kauno 20-ojo notarų biuro notarei Ramutei Valantiejienei, Kauno apskrities VMI, Kauno 1-ojo notarų biuro notarei Ritai Lugienei, V. (S.) M. dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas E. S. ieškininiu pareiškimu (t.1, b.l. 3-8) prašo pripažinti negaliojančiais: 2006 m. gegužės 16 d. atsakovui V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-RL-2399, 2006 m. gegužės 26 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo aktą dėl gyvenamojo namo su kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal kurią atsakovas V. M. pardavė šį turtą atsakovams Ž. K. ir A. P. K. bei taikyti sandorio restituciją, grąžinant šį turtą Lietuvos valstybei. Ieškovas grįsdamas ieškinį nurodė, kad jis šį namą valdė ir juo naudojosi pagal namo savininkų A. M. ir P. M. išduotą įgaliojimą: namą prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, šiame name gyvena iki šiol. 2007 m. sausio mėnesį sužinojo, kad 2005 m. gruodžio 20 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. M. (buvęs S.) yra K. M., mirusio 1964 m., sūnus, taip pat sužinojo, kad buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta jam atnaujinti terminą palikimui priimti. Šie teismo sprendimai sudarė V. M. pagrindą paveldėti ginčo namą, o vėliau jį parduoti Ž. K. ir A.P. K., kurie padavė ieškovą į teismą dėl iškeldinimo. Mano, kad V. M. 2006 m. gegužės 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes V. M. nėra K. M. sūnus ir negali būti A. M., mirusio 2005-04-14, ir P. M., mirusio 1998-08-23, brolis, nes ieškovo ir atsakovo V. M. motina yra ta pati M. S., o ji negyveno faktinėje santuokoje su K. M.. Be to, V. M. praleido straipsnyje numatytą terminą palikimui priimti, kadangi sąmoningai nesikreipė dėl tėvystės nustatymo, kol buvo gyvi A. M. ir P. M.. Išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad yra ir kitų pirmesnės eilės įpėdinių (P.M. sutuoktinė V. (S.) M. ir A. M. sutuoktinė G. E. M.). Taip pat nurodo, kad palikimas buvo priimtas apgaule, todėl prieštarauja gerai moralei. Atsakovas V. M. neteisėtai paveldėjęs namą, neturėjo teisės jo parduoti, be to, mano, kad sandoris yra fiktyvus, sudarytas tik siekiant apsunkinti namo išreikalavimą. Nurodo, kad Ž. K. ir A.P. K. žinojo, kad V. M. neteisėtai paveldėjo turtą, todėl yra nesąžiningi įgijėjai.
Ieškovas E. S. prašo ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad atsakovas V. M. (jo brolis) elgiasi nesąžiningai, kadangi nepagrįstai paveldėjo ginčo namą, o vėliau ieškovui nežinant jį pardavė Kazlauskams, nors ieškovas visą laiką gyveno šiame name, ankstesnių savininkų įgaliotas jį prižiūrėjo, į jį įdėjo daug lėšų. Todėl parduodant namą jam turėjo būti pasiūlyta pirkti. Nurodo, kad Kazlauskai įgydami namą žinojo, kad atsakovas V. M. neteisėtai jį paveldėjo, kadangi brolio sugyventinė yra K. motina. Nesąžiningumą jo nuomone patvirtina ir maža sandorio kaina. Turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad buvusio savininko P.M. žmona nėra atsisakiusi pretenzijų į ginčo turtą, todėl visi veiksmai galėjo būti atlikti tik jai žinant.
Ieškovo atstovė prašo ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad V. M. tėvystės nustatymas prieštarauja gerai moralei, nes gimimo liudijime jo tėvu buvo įrašytas Jurgis, o K. M. mirė 1964 m., atsakovas tėvystę nusistatė tik 2005 m. ir paslapčia, t.y. niekam nežinant. Mano, kad tokiais veiksmais atsakovas siekė užvaldyti turtą, nors žinojo, kad ginčo name gyvena jo brolis. Be to, ieškovas turtą žymiai pagerino. Nors ieškovas neturi teisės paveldėti ginčo turtą, tačiau pripažinus sandorį negaliojančiu ir grąžinus jį valstybei, jis galėtų šias patalpas išsinuomoti, ir taip būtų apginti jo interesai. Pirkėjų nesąžiningumą patvirtina ta aplinkybė, kad sandorio šalys artimai bendravo, todėl tikrai žinojo, kad V. M. negalėjo paveldėti.
Atsiliepimas
Atsakovai Ž. K. ir A.P. K. atsiliepimu į ieškinį (t.1, b.l. 103-104) prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog jiems buvo žinoma apie V. M. paveldėjimą, nes jie nedalyvavo bylose dėl juridinio fakto nustatymo ar termino atnaujinimo, su V. M. praktiškai nebendravo, o ieškovo gyvenimas name nebuvo kliūtis sandoriui sudaryti. Be to, ieškovui duotas įgaliojimas tvarkyti namą buvo atšauktas, o ieškovas ankstesniems savininkams buvo įsipareigojęs išsikelti. Sandoris nebuvo fiktyvus, nes jie siekia įgyvendinti savininkų teises, todėl pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Taip pat nurodo, kad ieškovas bet kuriuo atveju neturi teisės pretenduoti į šį turtą, kadangi jis tėra šio turto naudotojas. Mano, kad ieškovas, pareikšdamas nepagrįstą ieškinį, tik vilkina procesą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
Atsakovė Ž. K. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad įgaliojimas ieškovui tvarkyti namą buvo atšauktas dar buvusių namo savininkų, jie ragino ieškovą išsikelti. Nurodo, kad namo būklė bloga, žemė neišpirkta, todėl sandorio kaina yra reali, o ieškovas jokiais įrodymais nepatvirtino neva padarytų pagerinimų, be to, jis šiuo metu ten negyvena. Neigia, kad jos mama yra V. M. sugyventinė, o apie namo gyventojus žinojo, kadangi šalia gyveno jos močiutė, pas kurią ji lankydavosi, tačiau apie paveldėjimo reikalus nieko nežinojo. Nors ieškovas ir gyveno ginčo name, tačiau nuosavybės teisių neįgijo.
Atsakovas A.P. K. paaiškino, kad jie sąžiningai nusipirko namą, tačiau ieškovas visaip vilkino bylą, rašė įvairius skundus, tačiau visi pradėti tyrimai buvo nutraukti. Pirkdami namą žinojo, kad gyvena ieškovas, tačiau tai nebuvo kliūtis pirkti. Apie paveldėjimo reikalus nieko nežinojo.
Atsakovų Ž. K. ir A.P. K. atstovė prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, kadangi nėra asmuo, pretenduojantis į palikimą. Kadangi ieškovas niekada nebuvo ginčo namo savininkas, todėl negali ginčyti ir pirkimo-pardavimo sutarties. Mano, kad Kazlauskai įsigydami namą elgėsi sąžiningai, t.y. taip, kaip būtų elgęsis bet kuris pirkėjas: sudaryta notarinė sutartis, patikrinta, kam priklauso nuosavybė, turtui nebuvo nustatyti jokie suvaržymai. Kaina taip pat reali, nes namas statytas 1929 m., žemė neišpirkta, o tai, kad name gyvena asmuo, netrukdė įgyti nuosavybę. Sandoris nėra fiktyvus, nes atsakovai Kazlauskai siekia įgyvendinti savo teises į šį turtą, kadangi pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Taip pat nurodo, kad teismų sprendimais dėl tėvystės nustatymo ir termino atnaujinimo yra nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, kurių negalima peržiūrėti. Kazlauskai šiose bylose nebuvo proceso dalyviais, todėl jiems nebuvo žinoma apie paveldėjimą.
Atsakovas V. M. atsiliepimu į ieškinį (t.1, b.l. 188-110) taip pat prašo ieškinį atmesti, kadangi ieškovas nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir neturi reikalavimo teisės. Nurodo, kad ieškovas nebuvo teisėtas namo valdytojas, o tik naudojosi turtu, ir įgaliojimo pagrindu materialinės teisės į šį turtą neperėjo. Taip pat nurodo, kad ieškovui apie priimtus teismų sprendimus ir paveldėjimo teisės liudijimą buvo žinoma kur kas anksčiau, nei 2007 m. sausio mėn., kaip jis nurodo. Tai patvirtina ieškovo rašyti pareiškimai Kauno m. apylinkės prokurorui, Kauno apskrities VMI. Kadangi teismo sprendimu buvo nustatyta, kad jis - V. M. yra K. M. sūnus, todėl jis yra įpėdinis pagal įstatymą ir turėjo teisę paveldėti brolių P.M. ir A. M. turtą. Taip pat nurodo, kad G. M. po vyro A. M. mirties yra atsisakiusi palikimo. Ieškovas teigdamas, kad pirkimo-pardavimo sandoris yra fiktyvus, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Mano, kad ieškovas, pareikšdamas visiškai nepagrįstą ieškinį, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
Atsakovas V. M. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad ir pats ieškovas žinojo, kad jo tėvas yra K. M.. Brolis A. M. namą norėjo jam užrašyti, tačiau kliūtis darė įvairūs netikslumai dokumentuose, todėl A. M. nesuspėjo užrašyti jam turtą, nes mirė. Kito brolio šeima pretenzijų neturėjo, nes taip sakė brolis A.. Pirkėjus surado per J. (K. motiną), kuri bendravo su A. M..
Atsakovo V. M. atstovė prašo ieškinį atmesti, nes ieškovas nėra nei įstatyminis, nei testamentinis įpėdinis, todėl neturi reikalavimo teisės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą. V. M. paveldėjo ne slapta, kadangi yra duomenys, kad G. M. atsisakė palikimo, o V. S. M. buvo įtraukta byloje dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Kad palikimą būtų galima įgyti jį reikia priimti įstatymų nustatyta tvarka. P. M. mirė 1998 m., jo įpėdiniai valios dėl palikimo priėmimo nėra išreiškę, todėl jų teisės negali būti pažeistos. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas ginčija tik vieną konkretų paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau buvo išduoti du paveldėjimo teisės liudijimai. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad palikimas buvo priimtas apgaule, nepaneigtas ir pirkėjų sąžiningumas, neva padaryti namo pagerinimai taip pat nepatvirtinti. Mano, kad ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį, ir prašo taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes – skirti baudą.
Tretysis asmuo notarė R.Lugienė prašo ieškinio dalį dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu atmesti. Paaiškino, kad buvo patikrintas testamentų registras, remiantis teismų sprendimais nustatytas 4-tos eilės įstatyminis įpėdinis – mirusiojo brolis V. M.. Notarė neturėjo teisės neišduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Taip pat nurodo, kad palikimo nepriėmimas traktuotinas kaip palikimo atsisakymas.
Ieškinys atmestinas. Ieškovas paduotu ieškiniu reiškia du reikalavimus pripažinti negaliojančiais: 1) 2006 m. gegužės 16 d. atsakovui V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-RL-2399, t.y. dėl P. M. priklausiusios namo dalies (t.1 b.l. 114-115) ir 2) 2006 m. gegužės 26 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo aktą dėl gyvenamojo namo su kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimo, pagal kurią atsakovas V. M. pardavė šį turtą atsakovams Ž. K. ir A. P. K. (t.1, b.l. 61-64) bei taikyti šio sandorio restituciją, grąžinant turtą Lietuvos valstybei. Pirmuoju reikalavimu yra ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas, tačiau pats ieškovas neginčija, kad jis negali pretenduoti į ginčo palikimą nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis, 5.2 straipsnis), ieškovo teisė paveldėti ginčo turtą byloje ir nebuvo įrodinėjama. Tai reiškia, kad ieškovas neturi teisės ginčyti V. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. CK 5.8 straipsnyje numatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Įstatymų leidėjas labai aiškiai nustatė, kas galėtų kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo teisėtumo, t.y. tik asmuo, pretenduojantis į palikimą. Kadangi ieškovas neturi jokio pagrindo (nei įstatyminio, nei testamentinio) pretenduoti į palikimą, todėl jis neturi reikalavimo teisės, tai reiškia, kad jis šiuo atveju neturi teisės kreiptis teisminės gynybos CPK 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir vien dėl šios priežasties šis ieškinio reikalavimas atmestinas. Ieškovo bandymas neva ginti kitų galinčių pretenduoti į palikimą teises, o būtent V. (S.) M. (P. M. žmona) teises, procesiškai taip pat nepagrįstas. Civiliniame procese asmuo veikti kito asmens vardu gali tik šiame procese nustatyta tvarka t.y. jį atstovaujant CPK 56, 58, 59 straipsniuose numatyta tvarka. V. (S.) M. apie šios bylos nagrinėjimą yra žinoma, tačiau ji nepareiškė savarankiško reikalavimo ir net nepaskyrė savo interesams atstovauti įgalioto asmens Lietuvoje CPK 805 straipsnyje numatyta tvarka, nors jai tai buvo pasiūlyta padaryti (t.2, b.l. 71-82).
Be to, byloje pateikti įrodymai – Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimas dėl tėvystės fakto nustatymo (t.1, b.l. 72-73) ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimas dėl termino V. M. priimti palikimą po P. M. ir A. M. mirties atnaujinimo (t.1, b.l. 77-79) paneigia ieškovo nurodomą aplinkybę, kad V. M. neturėjo teisės paveldėti pagal CK 5.11 straipsnį. Nurodyti teismų sprendimai yra įsiteisėję ir nėra panaikinti, todėl juose nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir jų nebereikia įrodinėti iš naujo. Nurodytais teismų sprendimais nustatyta, kad V. M. yra K. M. sūnus, o tai reiškia, kad jis yra mirusiųjų savininkų P. M. ir A. M. brolis, ką patvirtina ir šių asmenų gimimo liudijimų nuorašai (t.1, b.l. 41, 46). Todėl V. M. turėjo teisę paveldėti mirusiųjų brolių turtą pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis). P. M. mirė 1998 m. rugpjūčio 23 d. (t.1, b.l. 43-45) , o A. M. - 2005 m. balandžio 14 d. (t.1, b.l. 42), kitų P.M. ir A. M. įpėdinių palikimas CK 5.50 straipsnio tvarka nebuvo priimtas, o V. M. paveldėjo teismo sprendimu atnaujinus terminą palikimui priimti. G. E.(M.) M. – A. M. žmona yra atsisakiusi teisių į palikimą (t.2, b.l. 27-28), o V. (S.) M. nustatytu terminu nepareiškė pretenzijų į turtą.
Atmestinas ir ieškovo tvirtinimas, jog atsakovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas prieštarauja gerai moralei, kadangi atsakovas V. M. tėvystę nusistatė ir paveldėjo slapčia nuo kitų įpėdinių. Procesas nurodytose bylose ieškovo prašymu nebuvo atnaujintas (t.2, b.l. 129-137, o pradėtas ikiteisminis tyrimas – nutrauktas (t.1, b.l. 178-180). Todėl nėra įrodyta ieškovo nurodyta prieštaravimo gerai moralei aplinkybė. Priešingai nurodyti įsiteisėję teismų sprendimai patvirtina, kad atsakovas V. M. yra teisėtas paveldėtojas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį ir formuluodamas ieškinio dalyką, ginčija tik vieną paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą į ½ dalį gyvenamojo namo ir jo priklausinių, nors V. M. į nurodytą ginčo objektą – gyvenamąjį namą buvo išduoti du paveldėjimo teisės liudijimai (t.1, b.l. 112-113, 114-115), ir jie byloje yra pateikti seniai.
Antrasis reikalavimas pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia yra išvestinis iš pirmojo, todėl nenuginčijus paveldėjimo teisės liudijimo pirkimo-pardavimo sandoris neprieštarauja įstatymo reikalavimams t.y. imperatyvioms įstatymo normoms ar gerai moralei. Nors ieškovas bandė teigti, kad ginčo sandoris yra fiktyvus, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Sandorio fiktyvumą paneigia ir pirkėjų Ž. K. ir A.P. K. aktyvūs veiksmai, siekiant įgyvendinti savo nuosavybės teises į ginčo namą: yra užvesta byla dėl ieškovo iškeldinimo (t.1, b.l. 53, 55), atsakovai taip pat aktyviai gina savo teises šioje byloje. Neįrodytas ir atsakovų Ž. K. ir A.P. K. nesąžiningumas, t.y. nepaneigtas jų sąžiningumas, kuris yra pagal įstatymą yra preziumuojamas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Tačiau šios aplinkybės nebėra svarbios, kadangi nenustatyti pirkimo-pardavimo sandorio negaliojimo pagrindai ir neiškyla restitucijos problema.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nurodytų priežasčių ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Sprendimui įsiteisėjus naikintinos ir šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 4 dalis).
Ieškinį atmetus tenkintini ir atsakovų prašymai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes tai numato CPK 98 straipsnis. Išlaidų dydį patvirtina pateikti kvitai: atsakovai Ž. K. ir A.P. K. turėjo 2350 Lt atstovavimo išlaidų, o atsakovas V. M. – 2500 Lt. Šios atstovavimo išlaidos nepripažintinos pernelyg didelėmis, nes yra ne didesnės, nei numatyta LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Be to, atsižvelgtina į tai, kad bylos nagrinėjimas ilgai užtruko dėl byloje įtrauktų trečiųjų asmenų, gyvenančių užsienyje, informavimo apie iškeltą bylą.
Atsakovo V. M. atstovės prašymas CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu skirti ieškovui baudą už nepagrįsto ieškinio pareiškimą netenkintinas, kadangi nėra nustatytas labai akivaizdus nepagrįsto ieškinio pareiškimo faktas.
Rezoliucinė dalis
n usprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo E. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovams Ž. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir A. P. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2350 Lt atstovavimo išlaidų, kiekvienam po 1175 Lt, V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) – 2500 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 17,50 Lt pašto išlaidų.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi – gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune areštą
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.