- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-33-124/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-02296-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius, Laisvė Aleknavičienė (pran.), Danutė Matiukienė
- Ieškovas
- UAB „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- UAB „Volvega“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja A. Monstavičienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02296-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5,121.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 14 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „BTA Insurance Company“ SE veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3122-79/2011 pagal ieškovo UAB „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui UAB „Volvega“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas teismui pateikė ieškinį (1 t., 1–2 b. l.), prašydamas iš atsakovo UAB „Volvega“ priteisti 46133,17 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. 12 2370290, pagal kurią buvo apdrausta atsakovui priklausančio automobilio DAF FT95XF430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2010-01-28 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausanti transporto priemonė DAF FT95XF430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama P. P., apgadino automobilį RENAULT TRAFIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovo vairuotojas, todėl ieškovas 2010-05-11 išmokėjo 42071,78 Lt draudimo išmoką. Be to, ieškovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. 12 2371431, pagal kurią buvo apdrausta atsakovui priklausančio automobilio MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2009-10-08 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausanti transporto priemonė MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama V. Z. apgadino automobilį CITROEN C4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovo vairuotojas, todėl ieškovas 2010-06-11 išmokėjo 4061,39 Lt draudimo išmoką. Ieškovas 2010-03-09 išmokėjo 864,53 Lt pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 2113704 dėl 2010-02-20 įvykusio autoįvykio, kurio pasekmėje UAB ,,Volvega,, priklausančio automobilio DAF FT 95 XF 480 v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. J. apgadino automobilį (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini). Šio įvykio kaltininku pripažintas UAB „Volvega“ vairuotojas. Atsakovas praleido draudimo sutartyse numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir laiku nesumokėjo įmokų už teikiamą draudimo apsaugą, todėl ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d., įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti dėl padarytos žalos ieškovo išmokėtas išmokas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį ( 1 t., 48–56 b. l.) atsakovas UAB „Volvega“ prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad
tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklosčiusi bendradarbiavimo praktika - atsakovas draudimo įmokas mokėjo vėliau nei buvo numatyta draudimo sutartyse, ieškovas niekuomet nereiškė atsakovui pastabų ar pretenzijų dėl vėlavimo sumokėti draudimo įmokas, ieškovas teisės norminių aktų nustatyta tvarka nepranešė atsakovui apie vėlavimą sumokėti draudimo įmokas, sudarytų draudimo sutarčių nenutraukė, ieškovas atsakovo pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas priėmė, kaip tinkamą iš draudimo sutarčių kylančių prievolių įvykdymą, pavėluotai sumokėtų draudimo įmokų negrąžino, ieškovas pareikštu ieškiniu neįrodo, kad eismo įvykių metu buvo padaryta ieškinyje nurodyto dydžio žala, kad šią žalą yra atlyginęs ir turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (2 t., 69–73 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 2000 Lt už advokato padėjėjo teisines paslaugas ir 68 Lt žyminio mokesčio bei valstybei 21,35 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad tarp šalių draudimo teisiniai santykiai buvo susiklostę nuo 2006 m. ir atsakovas draudė pas ieškovą vidutiniškai apie 50 transporto priemonių. Atsakovas mokėjimus atlikdavo po to, kai ieškovas pateikdavo sąskaitą apmokėjimui, kurioje nurodydavo draudimo liudijimo numerį, apdraustos transporto priemonės valstybinį numerį, datą kada turi būti sumokėta įmoka ir sumą. Sąskaitos būdavo išrašomos iki sueinant sutartyse numatytiems mokėjimo terminams ir jau jiems suėjus. Ieškovas sąskaitą faktūrą Nr. BTA0062384 dėl draudimo įmokos mokėjimo pagal draudimo sutartį Nr. 12 2370290, išrašė tik 2009-09-09 t. y. jau praėjus sutartyje numatytam eilinės įmokos mokėjimo terminui. Kaip matyti iš šios sąskaitos faktūros dar pagal devynias draudimo sutartis eilinės įmokos turėjo būti sumokėtos iki 2009-09-08, tačiau sąskaita buvo išrašyta jau praėjus šiam terminui. Atsakovas ieškovo sąskaitas apmokėdavo praėjus kuriam laikui po sąskaitos pateikimo, t. y. jau praėjus sutartyse numatytiems draudimo įmokų mokėjimo terminams, tačiau ieškovas dėl eilinių draudimo įmokų pavėluoto mokėjimo pretenzijų atsakovui nereiškė, draudimo sutarčių nenutraukė ar nesustabdė, pavėluotas ir vėlesnes draudimo įmokas priėmė. Atsakovas sumokėjo, o ieškovas priėmė visas draudimo įmokas pagal draudimo sutartis Nr. 12 2370290 ir 12 2371431, t. y. atsakovas visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtas draudimo sutartis, todėl draudimo sutartys galiojo ir užtikrino atsakovui draudimo apsaugą per visą jų galiojimo laikotarpį.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 7 str. 2 d. numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Tokiu atveju, nutraukiant draudimo sutartį, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas, tačiau ieškovas to nepadarė, niekada nereiškė pretenzijų dėl draudimo įmokų vėlavimo, nenutraukė draudimo sutarčių ir negrąžino sumokėtų draudimo įmokų už transporto priemones, kurios sukėlė autoavarijas. Tai rodo, kad ieškovas nelaikė pavėluoto draudimo įmokų mokėjimo esminiu sutarčių pažeidimu (Lietuvos Respublikos CK 6.217 str. 2 d.), todėl ieškovo reikalavimą grąžinti išmokėtas draudimo išmokas teismas laikė nepagrįstu, prieštaraujančiu teisingumo principui. Ieškovas, reikalaudamas priteisti išmokėtą sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (LR CK 6.206 str.). Teismas nurodė, kad ieškinio patenkinimas faktiškai prieštarautų ir pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, nes sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą.
Šalies argumentai
Ieškovas pradiniame ieškinyje nurodė, kad 2010-03-09 išmokėjo 864,53 Lt pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 122113704 dėl 2010-02-20 įvykusio autoįvykio, ko pasekoje UAB ,,Volvega“, priklausančio automobilio vairuotojas E. J. apgadino automobilį (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) ir kaltu pripažintas UAB „Volvega“ vairuotojas. Atsakovas 2010-08-11 informavo ieškovą, kad atsakovo vairuotojas E. J. pripažintas nekaltu ir pateikė Šiaulių apygardos administracinio teismo nutarimą, todėl teismas laikė, kad šioje dalyje atsakovui civilinė atsakomybė nekilo, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų, kurios numatytos Privalomojo draudimo 16 str. 2d. Be to, teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas 2011-03-28, teisme priimtas 2011-04-11, praėjus vienerių metų terminui, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl ir šiuo pagrindu šioje dalyje ieškinio netenkino.
Ieškovas UAB „BTA Insurance Company“ SE apeliaciniu skundu (2 t., 76–78 b. l.) prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo 46 133,17 Lt, žyminį mokestį, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. TPVCAPD įstatymo 7 str. 1 dalis nurodo, kad draudėjas turi teisę nutraukti draudimo
sutartį, jeigu nustatomas pažeidimas, atsižvelgiant į LR CK 6.217 straipsnį. Draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį, jeigu draudėjas sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Draudikas nenutraukė draudimo sutarties, nes draudimo sutartis sudaroma ne tik draudėjo, bet ir nukentėjusiojo interesais, be to, draudikas turi tik teisę, o ne pareigą nutraukti draudimo sutartį. Teisė nutraukti ar nenutraukti sutartį yra paliekama draudimo įmonei.
2. Draudėjas sumokėjo draudimo įmoką, praleidęs draudimo sutartyje numatytus terminus ir per tą laikotarpį įvyko eismo įvykis. Įstatymo 11 str. 6 d. numato, kad draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei įvykis įvyko laikotarpiu, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Esant galiojančiai draudimo sutarčiai, t. y. galiojant draudimo apsaugai, draudikas priima visas įmokas, mokėtinas pagal draudimo sutarties sąlygas, tame tarpe ir pavėluotai sumokėtas. Draudimo įmonė neturi teisės atsisakyti priimti draudimo įmoką už suteiktą draudimo apsaugą. CK 6.987 str. nurodo, kad draudikas moka draudimo išmoką už sutartyje nustatytą draudimo įmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui. Draudėjui pavėlavus sumokėti draudimo įmokas, draudikas turi teisę reikalauti delspinigių, o jeigu tuo laikotarpiu įvyko įvykis, draudikas turi teisę reikalauti ir sumokėtos draudimo išmokos.
3. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas net nenumato draudimo įmonei teisės vienašališkai sustabdyti draudimo sutarties galiojimą. Tik draudėjas turi teisę prašyti sustabdyti draudimo sutarties galiojimą. Ieškovas nebuvo išreiškęs noro stabdyti draudimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai, o taip pat Šiaulių apygardos teismo nutarčiai civ. byloje Nr. 2A-281-71/2009, tiek pačiai naujausiai praktikai, suformuotai apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1769-260/2011.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Volvega“ (2 t., 85–90 b. l.) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-26 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1.Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad vykdant draudimo sutartis, buvo vėluojama sumokėti ne visą draudimo įmoką, o tik jos dalį (eilinę draudimo įmoką). LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyti itin neigiami padariniai draudėjui gali būti taikomi ne bet kokio draudimo sutarties pažeidimo, o tik esminio, pažeidimo atveju. LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. gali būti taikomas tik tuo atveju, kai draudėjas apskritai nesumoka visos draudimo įmokos ir tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Vien tik eilinės draudimo įmokos sumokėjimo vėlavimas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu ir taikomi itin neigiami padariniai. Šiuo atveju, ieškovas gavęs visas draudimo įmokas, susigrąžintų draudimo išmokas ir tuo visiškai nepagrįstai praturtėtų.
2. LR TPVCAPDĮ 11 str. 5 d. numato, kad jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi, šiuo atveju, atsakovui pavėlavus sumokėti dalį draudimo įmokos - eilinę draudimo įmoką, ieškovas įgijo teisę reikalauti delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos, bet ne teisę reikalauti visos draudimo išmokos grąžinimo.
3. Ieškovas atsakovui niekuomet nepranešė apie vėlavimą sumokėti draudimo įmokas, draudimo apsaugos sustabdymą, nepranešė, kad vėluojant sumokėti dalį draudimo įmokos sumos, atsakovui ateityje gali būti taikomos TPVCAPDĮ 11 str. 5 ir 7 d. numatytos draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmės. Taip pat nepranešė apie ketinimą nutraukti draudimo sutartį ar draudimo sutarties nutraukimą. Ieškovui neįvykdžius šių įstatymo nustatytų pareigų, ieškovas netenka teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Priešingai, šis ieškovo neveikimas liudija, kad pavėluoto draudimo įmokų mokėjimo ieškovas nelaikė esminiu sutarčių pažeidimu.
4. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė, kad jis yra atlyginęs eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims patirtą žalą (nuostolius) arba būtų atlyginęs žalą (nuostolius) kitiems reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turintiems asmenims ir yra įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas tik nurodė, kad dėl šių eismo įvykių draudimo išmoką išmokėjo Lenkijos bendrovei Compensa ir Ispanijos bendrovei Avus Espana. Ieškovas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė, kad Lenkijos bendrovė Compensa ir Ispanijos bendrovė Avus Espana būtų atlyginusios žalą, eismo įvykių metu žalą patyrusiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
5. Šiaulių miesto apylinkės teismas nenukrypo nuo teismų analogiškose bylose suformuotos praktikos, todėl teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas neturi būti naikinamas.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia, jo manymu, netinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius taikymu, nukrypimu nuo teisminės praktikos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė teisės normas, savo išvadas dėl apelianto reikalavimo nepagrįstumo ir atsisakymo jį tenkinti tinkamai motyvavo ir argumentavo.
Byloje nustatyta, kad apeliantas su atsakovu 2009 09 08 buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį NR.12 2370290 pagal kurią privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovo transporto priemonė DAF FT 95XF.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatant 4300 Lt draudimo įmoką, mokant ją dalimis po 1075 Lt per 4 kartus (1t.,7, 29 b.l. ). Dėl apdraustojo automobilio vairuotojo P. P. kaltės 2010-01-28 Lenkijoje buvo apgadintas automobilis RENAULT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1t. 6, 8-13b.l.),todėl už jo sugadinimą ieškovas išmokėjo 42071,78 Lt draudimo išmoką. Autoįvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui nustatyto dydžio eilinės draudimo įmokos, mokėtinos 2001-01-11 d. Ši įmoka buvo sumokėta po įvykio 2010-02-26.
Be to ieškovas ir atsakovas 2009-09-09 d.buvo sudaręs ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 2371431, pagal kurią privalomuoju draudimu apdraudė atsakovo transporto priemonę MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo įmoka 4300 Lt , mokama dalimis po 1075 Lt per 4 kartus (1 t., 32 b.l). Dėl apdraustojo automobilio vairuotojo V. Z. kaltės 2009-10-08 Ispanijoje buvo apgadintas automobilis CITROEN C4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už jo sugadinimą ieškovas 2010-06-11 išmokėjo 4061,39 Lt draudimo išmoką. Įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui eilinės 1075 Lt draudimo įmokos , kurią turėjo sumokėti iki 2010-09-09, o ją sumokėjo po autoįvykio 2010-10-28.
Byloje nustatyta, kad atsakovas pagal kiekvieną sutartį sumokėjo visą sutartyje numatytą draudimo įmoką.
Byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. aiškinimo, t. y. ar tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo eilinės draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (o sumokėjo ją pavėluotai), ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, atsiranda išmokėjusiam išmoką draudikui teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Taigi įstatymo nuostatos numato, kad draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką, kai yra nesumokama draudimo įmoka, tačiau nereglamentuoja situacijos, kai draudimo įmoka įmokėta, nors ir pavėluotai, ir draudiko buvo priimta, kas yra nagrinėjamu atveju. Apelianto teigimu, minėtos įstatymo nuostatos taikymui svarbiausia aplinkybė yra draudimo įmokos dalies nesumokėjimas laiku. Sprendžiant šį ginčą taikytinas ne tik TPVCAPD , bet ir LR Draudimo įstatymo nuostatos, taip pat šalių santykius reglamentuoja ir LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintos Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik įstatymuose įtvirtintų teisės normų, bet ir teisinių imperatyvų, įpareigojančių teisinių santykių subjektus veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo standartus. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas siejant vien tik su faktu, kad atsakovas draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs priklausančios draudimo įmokos, būtų nepagrįstas minėtų teisės normų požiūriu.
Pats ieškovas neginčija to fakto, kad visos draudimo įmokos pagal draudimo sutartis atsakovo ieškovui buvo sumokėtos ir priimtos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje, net jeigu ir būtų pagrindo laikyti, kad atsakovas priklausančios mokėti draudimo įmokos laiku nesumokėjo, pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra esminis sutarties pažeidimas.
Aiškinant ir taikant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. tam atvejui, kai draudimo įmoką draudėjas sumokėjo pavėluotai, svarbu pažymėti, kad civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai. Kadangi šioje teisės normoje reglamentuota draudiko teisė išreikalauti draudėjo išmokėtą draudimo išmoką yra kompensuojamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio norma, todėl teisingumo principui prieštarautų ir draudimo įmokos priėmimas ir visos 100 proc. dydžio draudimo išmokos grąžinimas. Ieškovas gavo draudimo sumas pagal ginčo draudimo sutartis , kurias ir tikėjosi gauti pagal draudimo sutartis, draudimo įmokas priėmė. Be to minėto įstatymo 7 str. 1 ir 2 d. numatė, kad draudėjas turi teisę nutraukti įprastinę draudimo sutartį dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo, apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 d. iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos, grąžinant tam tikrą dalį sumokėtos draudimo įmokos, tačiau ieškovas to nepadarė, nepareiškė pretenzijos dėl įmokų mokėjimo vėlavimo, nenutraukė sutarties, negrąžino sumokėtų draudimo įmokų už automobilius, kurie sukėlė avariją. Tai rodo, kad ieškovas nelaikė pavėluoto mokėjimo esminiu sutarties pažeidimu, ką numato CK 6.217 str. 2 d. Teismas konstatavo, kad šioje situacijoje ieškovas elgiasi nesąžiningai, todėl patenkinus ieškinį būtų pažeistas ir CK 1.5 str. Taip pat teismas pagrįstai įvertino ir tarp šalių susiklosčiusią ilgalaikę nuo 2006 metų sutarčių vykdymo praktiką . Atsakovas pas ieškovą kasmet draudė apie 50 transporto priemonių , apmokėdavo draudimo įmokas pagal sąskaitas, kurias ieškovas išrašydavo ir vėliau, t.y. jau suėjus įmokos mokėjimo laikui, kas įvyko ir pagal privalomojo draudimo sutartį NR.12 2370290 , t.y. sąskaita išrašyta 2009-09-09, kai apmokėjimas jau turėjo būti atliktas 2009-09-08 d.(1t., 82 b.l.) .Šie ieškovo veiksmai patvirtina, kad ieškovas neteikė esminės reikšmės draudimo įmokos sumokėjimo terminams. Sąskaitos būdavo apmokamos mėnesio eigoje. Ši tarp šalių susiklosčiusi bendradarbiavimo praktika buvo priimtina abiems šalims. Ieškovas niekuomet nereiškė pretenzijų dėl nesavalaikio draudimo įmokų mokėjimo , laikytina, kad toks draudimo įmokų mokėjimas ieškovo buvo (pripažįstamas)laikomas tinkamu sutarties prievolės vykdymu.
Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei) sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-486/2000; 2001 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2003 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 3K-3-600/2006 ,3K-3-78/20102010 m. vasario 23 d.kt.). Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas, taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos šalies atžvilgiu. Šiuo atveju ieškovui tai yra profesinė veikla, todėl jam yra keliami didesni reikalavimai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės teisės, tiek materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje nustačius, kad atsakovui (draudėjui) draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, pretenzijos dėl to nebuvo reiškiamos, buvo apmokama pagal nusistovėjusią praktiką, išrašius sąskaitas, įspėjimas apie įsiskolinimą, nurodant draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes, atsakovui iš viso nebuvo siunčiamas, kas patvirtina, kad ieškovas nesilaikė LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygų 27 p. nustatytų imperatyvių nuostatų – pranešti raštu apie draudimo įmokos nesumokėjimą laiku ir to galimas pasekmes, dėl ko ieškovas negali remtis atsakovo netinkamu sutarties vykdymu (CK 6.206 str.). Nagrinėjamoje byloje draudėjas (atsakovas) pažeidė savo prievolę mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyse nustatytais terminais. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad draudikas (ieškovas) nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų draudimo įmokų mokėjimo terminų, nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam dėl šių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių, numatytų TPVCAPD įstatymo 11 str. 5 ir 7 dalyse.. Taigi ieškovas pats netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Nereikšdamas pretenzijų bei neskaičiuodamas delspinigių, ieškovas tokiais veiksmais patvirtino, t.y. jo neveikimas patvirtina, kad pavėluoto draudimo įmokų mokėjimo ieškovas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovas šiuo atveju neturi teisės susigrąžinti iš atsakovo sumas, ieškovo išmokėtas dėl padarytos žalos, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), t. y. atsakovas sumokėjęs draudiminę įmoką, turėtų atlyginti ir ieškovo išmokėtą draudiminę išmoką, vien dėl to, kad nežinodamas apie galimas pasekmes (ieškovas apie tai neinformavo atsakovo, o iš įstatymo ir sutarties to negalima aiškiai nuspręsti), praleido draudimo įmokos mokėjimo terminą. Tai būtų aiškiai neadekvačia sankcija padarytam pažeidimui. Priešingai aiškinant nagrinėjamą situaciją, gautųsi, kad draudikas būtų suinteresuotas, jog draudėjas praleistų draudimo įmokos sumokėjimo terminą ir įmoką sumokėtų po draudiminio įvykio, tam kad draudikas galėtų gauti ir draudimo įmoką (dar galėtų reikalauti delspinigių), ir išsiieškoti išmokėtą draudimo išmoką, t. y. gauti pelną niekuo nerizikuojant, tuo paneigiant draudimo esmę.
Neesant esminio draudimo sutarties pažeidimo bei atsakovui sumokėjus visas draudimo įmokas pagal sutartis ir visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal šias sutartis bei atsižvelgus į kitas šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, Įstatymo 11 str. 7 d. turi būti netaikoma, kadangi ji negali būti naudojama nesąžiningai.
Kolegija nesutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovas neįrodė, jog atlygino įvykio metu patyrusiems asmenims žalą ir neturi atgręžtinio reikalavimo teisės. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad žalos atlyginimas buvo pervestas atitinkamoms draudimo įmonėms , esančioms užsienio valytėse Ispanijoje bei Lenkijoje šių draudimo sumų išmokėjimui nukentėjusiems asmenims (2t.,2-60b.l.).
Dėl teismų praktikos, kuria turėjo vadovautis teismas , priimdamas sprendimą
Apeliantas nurodo, kad teismas , priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytomis nutartimis, t.y. Šiaulių apygardos teismo Nr. 2A-781-71/2009 bei 2011-10-10 Kauno apygardos teismo nutartimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime pasisakė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų– sprendimų analogiškose bylose. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Tačiau šiose bylose faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl šis apelianto argumentas nepagrįstas.
Nors apeliantas nurodo, kad teismas nevertino Draudimo priežiūros komisijos rekomendacijų dėl TPVCAPDĮ 11 str. 7 dalies taikymo , tačiau pati komisija 2011-02-08 d. rašte nurodė, kad ji nėra institucija, įgaliota aiškinti teisės aktus, todėl šis raštas gali būti vertintinas kaip nuomonė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93str.).Atsakovas nurodo, kad turėjo 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl apeliacinio skundo surašymo (2 t.,93-94 b.l.).Šios išlaidos žymiai viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8.11punkte numatytus dydžius. Atsižvelgiant į tai, kad tas pats advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, apeliaciniame skunde nėra keliami nauji teisės taikymo klausimai, advokato darbo laiko sąnaudos nebuvo didelės, nes advokatas paruošė tik vieną procesinį dokumentą- atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl laikytinos protingos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos 800 Lt, kurios ir priteistinos iš apelianto atsakovui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1d.1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Priteisti iš ieškovo UAB „BTA Insurance Company“ SE veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą atsakovui UAB „Volvega“ 800 Lt.bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.