Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-02-10 · Administracinė byla Nr. eI2-4431-780/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-02-10
Bylos Nr.
eI2-4431-780/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06449-2024-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
Pareiškėjas
S. K.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Lina Alksnienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4431-780/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06449-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 10 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,dalyvaujant pareiškėjai S. K. ir jos atstovei advokatei Linai Alksnienei,

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei N. I.,

vertėjaujant A. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2024-10-22 sprendimą Nr. 24S236543 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamu sprendimu VSAT nepagrįstai nusprendė išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką, taip pat 36 mėnesiams nuo išsiuntimo dienos uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje 36 mėnesiams nuo išsiuntimo dienos.

Sprendime nurodyta, kad pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, nes joje yra neteisėtai ir nėra Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Pareiškėja su šia Sprendimo išvada nesutinka.

Akcentavo, kad pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024-01-19 sprendimu Nr. 24S22752, tačiau pareiškėja buvo jį apskundusi teismui. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos UTPĮ 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pateikus skundą dėl tokio sprendimo, jo vykdymas yra automatiškai sustabdomas. Sprendimo priėmimo metu pareiškėjos skundas dėl leidimo gyventi panaikinimo vis dar buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024, todėl jo vykdymas buvo sustabdytas ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas negalėjo būti Sprendimo dėl pareiškėjos išsiuntimo iš šalies pagrindu. Pareiškėjos nuomone, dėl to Sprendimas laikytinas savaime neteisėtu.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikintas pareiškėjos turėtas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu turėjo būti priimtas sprendimas grąžinti ją į užsienio valstybę, o ne išsiųsti iš Lietuvos Respublikos pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atitinkamai, tokiu atveju nebūtų buvę pagrindo priimti sprendimus dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti tiek į Lietuvos Respubliką, tiek į Šengeno zoną.

Pažymėjo, kad VSAT visiškai nepagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į ir kitas Šengeno zonos valstybes. Sprendime nenurodoma jokių motyvų, dėl kurių toks draudimas galėtų būti laikomas būtinu ir proporcingu. Tai reikšmingai pažeidžia pareiškėjos teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Pareiškėja praeityje nėra pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padariusi kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad jos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja akcentavo, kad Lietuvos Respublikoje jau yra ilgą laiką, čia susikūrė gyvenimo sąlygas ir yra susijusi nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe. Pabrėžė, kad visuomet laikėsi įstatymų ir stengėsi būti atidi bei sąžininga.

Dėl perspėjimo apie draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS pareiškėja nurodė, kad atsakovė Sprendimo šioje dalyje nėra motyvavusi. Pareiškėja neatitinka nė vienos UTPĮ numatytos sąlygos, kurioms esant toks perspėjimas galėtų būti įvestas į SIS, t. y. atsakovė nėra priėmusi sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Pareiškėjos manymu, Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl jos atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.

Pareiškėjos nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovė nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas turi būti panaikintas. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760237787, galiojęs nuo 2023-04-25 iki 2025-04-24, buvo panaikintas 2024-01-19 Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S22752 tuo pagrindu, kad ji nesudarė darbo sutarties Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja 2024-10-08 buvo grąžinta į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardą iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir buvo sulaikyta, o vėliau apgyvendinta VSAT Užsieniečių registracijos centre.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė, kad patikrinus pareiškėjos duomenis Migracijos departamento informacinėje sistemoje ,,MIGRIS‘‘ nustatė, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, nes neturi galiojančių Šengeno vizų ar leidimo laikinai gyventi. Pareiškėja taip pat neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, nebuvo pateikusi prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje, su Lietuva jos nesieja jokie socialiniai ar ekonominiai ryšiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, nes jos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėja šių argumentų nenuginčijo ir nepateikė svarių priežasčių, kodėl VSAT pareigūnai tokiu atveju negalėjo priimti skundžiamo Sprendimo.

Atsakovės nuomone, priimant Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo, buvo laikomasi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovė teigė atlikusi jos kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Pažymėjo, kad UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja, jog sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos priimamas, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą. Teismo posėdžio metu VSAT atstovė akcentavo, kad tokiu atveju užsienietis pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 8 punktą turėtų bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu ir pateikti prašymą leisti savanoriškai išvykti, ko pareiškėja nepadarė, kadangi kategoriškai atsisakė palikti šalį. Atsakovė pažymėjo, jog dėl to nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos, nenustatant savanoriško išvykimo termino.

Papildomai pažymėjo, kad priimant Sprendimą nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negalėtų būti išsiųsta iš šalies, pavyzdžiui, kad kilmės valstybėje jai grėstų pavojus. Be to, pareiškėja sąmoningai Lietuvos Respublikoje toliau gyveno turėdama panaikintą leidimą laikinai gyventi bei neteisėtai buvo išvykusi į kitą Europos Sąjungos valstybę, tuo pažeisdama UTPĮ 39 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi, šios aplinkybės sudarė pagrindą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos vadovaujantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, t. y. kai užsieniečiui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti.

Atsakovė taip pat laikosi pozicijos, kad Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nustatytus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjai ginčijamas sprendimas buvo išaiškintas jai suprantama kalba, tinkamai įteiktas bei paaiškinta jo apskundimo procedūra.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pabrėžė, kad Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėja gavo 2024-08-06 ir po to apskundė teismui, t. y. jau galiojant UTPĮ pakeitimams (nuo 2024-07-01), kuriais buvo panaikintas 139 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatęs, jog skundo teismui padavimas sustabdo tokio sprendimo vykdymą. Dėl to Migracijos departamento sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo galiojantis.

Pagal teisės aktų nuostatas, priėmus sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kartu priimamas ir sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovė pažymėjo, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek LVAT praktikoje. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui laisvai judėti valstybės teritorijoje, jeigu tai neatitinka jos nacionalinių interesų. Pareiškėja turi teisę ginti savo interesus ir įgyvendinti savo procedūrines teises, tačiau jos teisės negali būti priešpriešinamos valstybės interesams.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, kadangi ji nebeatitiko buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, savanoriškai neišvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir Šengeno valstybių teritorijoje gyveno neteisėtai. Priimant Sprendimą atsižvelgta į tai, kad ji ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant į SIS įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi. Tuo pagrindu pareiškėjos duomenis nuspręsta įvesti į SIS.

Atsakovės teigimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl VSAT sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Turkiją, 36 mėnesiams uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje 36 mėnesiams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-14777-1161/2024 pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl 2024-01-19 sprendimo Nr. 24S22752, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, panaikinimo. Minėtoje byloje pareiškėjos skundas 2024-10-17 teismo sprendimu buvo atmestas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024-12-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Tiek šios nagrinėjamos bylos, tiek minėtos administracinės bylos Nr. eI2-14777-1161/2024 duomenimis nustatytos šios faktinės aplinkybės: pareiškėja, Turkijos Respublikos pilietė, ketindama dirbti Lietuvoje verslo paslaugų vadybininke pagal darbo sutartį su uždarąją akcine bendrove (toliau – UAB) „Housini“, 2023-02-11 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi; laikinas leidimas gyventi, galiojęs iki 2025-04-24, jai buvo išduotas 2023-03-31 Migracijos departamento sprendimu; atlikęs pareiškėjos duomenų patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazėje, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja UAB „Housini“ įdarbinta nebuvo, jokiose kitose įmonėse Lietuvos Respublikoje nedirba, todėl 2024-01-19 priėmė sprendimą Nr. 24S22752 panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o darbo sutartis su ja nesudaryta.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė nurodė, ir pareiškėja neginčija, jog 2024-10-08 ji buvo grąžinta į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardą iš Vokietijos Federacinės Respublikos pagal Dublino III reglamentą. Vadovaujantis UTPĮ nuostatomis pareiškėja buvo sulaikyta bei pristatyta į VSAT Užsieniečių registracijos centrą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024-10-11 sprendimu administracinių nusižengimų byloje Nr. A20.-425-617/2024 pareiškėjai buvo skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas VSAT Užsieniečių registracijos centre ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos. Priemonės taikymo terminas nustatytas iki 2025-01-09, bet ne ilgiau, negu bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

VSAT, patikrinusi pareiškėjos duomenis Migracijos departamento informacinėje sistemoje ,,MIGRIS‘‘, nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, nes neturi galiojančių Šengeno vizų ar leidimo laikinai gyventi. Pareiškėja su savimi taip pat neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir nebuvo pateikusi prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis šiais duomenimis, VSAT 2024-10-22 priėmė skundžiamą Sprendimą.

Sprendime atsakovė konstatavo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir nėra UTPĮ nustatytų pagrindų, dėl kurių ji turėtų būti įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti ją į užsienio valstybę, todėl pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Sprendime taip pat pažymima, kad patikrinus atitinkamas duomenų bazes, nerasta duomenų apie tai, kad pareiškėjai yra išduoti Lietuvos Respublikos asmens dokumentai ar kad ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, taip pat nustatyta, kad jos duomenų nėra Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybiniame registre, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionaliniame sąraše, Administracinių nusižengimų registre. Ieškomų asmenų registro, kaip ir Interpolo generalinio sekretoriato DB duomenimis, pareiškėja nėra paieškoma. Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje rasta duomenų apie jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris, kaip minėta, buvo panaikintas, o sistemoje „MIGRIS“ nerasta duomenų apie tai, kad ji būtų pateikusi prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat duomenų apie jai išduotus Lietuvos Respublikos asmens dokumentus ir Lietuvoje deklaruotą gyvenamąją vietą.

Sprendime atsakovė atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja nebuvo įdarbinta UAB „Housini“ bei negauna darbo užmokesčio ir jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi nuolatinės gyvenamosios vietos bei šeimyninių, socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika. VSAT įvertino ir tai, kad pareiškėja išvyko į kitą Europos Sąjungos valstybę ir buvo joje, kol buvo grąžinta į Lietuvą, todėl sprendė, kad yra tikimybė, jog ji gali pasislėpti. VSAT nenustatė UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Turkijos Respubliką (grėsmės jos gyvybei, sveikatai ar laisvei, persekiojimo, kankinimo, žeminimo, nežmoniško elgesio ar nepagrįsto baudimo tikimybės).

Spręsdama dėl pareiškėjos išsiuntimo iš šalies, atsakovė Sprendime pažymėjo, kad pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą sprendimas grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę galėtų būti priimtas tik tuo atveju, jeigu ji bendradarbiautų su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Atsižvelgiant į Sprendime nustatytas aplinkybes ir tikimybę, kad pareiškėja gali pasislėpti, jos atžvilgiu buvo pritaikyta UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu neteisėtai atvyko į ją ar neteisėtai joje yra bei nesama UTPĮ 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį užsienio valstybę.

Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo neteisėtai Šengeno valstybėse buvo 263 dienas, bei vadovaudamasi UTPĮ 133 straipsnio 2 dalimi, numatančia, jog užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, taip pat Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau - Kriterijų tvarka), 35.2.1 punktu, pritaikė pareiškėjai sutrumpintą 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

Įvertinus tai, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat tai, kad pareiškėja ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, atsakovė, vadovaudamasi Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau - Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės), 15 punktu bei 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau - SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, nusprendė pareiškėjos duomenis pateikti Šengeno informacinei sistemai.

Pareiškėja su Sprendimu nesutinka. Savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad atsakovė nepagrįstai nenustatė pagrindų, dėl kurių pareiškėja galėtų būti įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos arba grąžinama į užsienio valstybę. Pareiškėjos įsitikinimu, pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą jos atžvilgiu turėjo būti priimtas sprendimas grąžinti, o ne išsiųsti ją į užsienio valstybę. Atitinkamai, tokiu atveju nebūtų buvę pagrindo priimti sprendimus dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti tiek į Lietuvos Respubliką, tiek į Šengeno zoną. Pareiškėja taip pat teigė, kad nors jos leidimas laikinai gyventi panaikintas Migracijos departamento sprendimu, ji šį sprendimą buvo apskundusi teismui, todėl pagal tuo metu galiojusios UTPĮ redakcijos 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jo vykdymas turėjo būti sustabdytas ir atsakovė minėtu sprendimu negalėjo vadovautis kaip pagrindu išsiųsti pareiškėją iš šalies.

Pareiškėjos nuomone, sprendimas uždrausti jai atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į kitas Šengeno zonos valstybes, nėra pagrįstas ir proporcingas, kadangi pareiškėja nėra pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padariusi kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėja teigė neatitinkanti nė vienos UTPĮ numatytos sąlygos, kurioms esant į SIS galėtų būti įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjos nuomone, Sprendimas yra nemotyvuotas, neproporcingas ir neatitinkantis VAĮ nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui.

Dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, kuriame nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka bei reglamentuojami kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai.

Pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1-8 punktus, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai: 1) jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu; 8) jis yra UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje, 140⁸ straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pagal UTPĮ 125 straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

UTPĮ 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar UTPĮ 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, o pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą – jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra bei nėra UTPĮ 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.

Šiuo aspektu aktuali ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2008/115/EB, kurios 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.

UTPĮ 127 straipsnyje reglamentuojama skirtinga sprendimų grąžinti arba išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę bei įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos vykdymo tvarka. Pagal šio straipsnio nuostatas, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus jo galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos (1 d.), įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų išvykimo terminas (3 d.), o sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas (2 d.)

Vadovaujantis Regionų administracinio teismo byloje Nr. eI2-14777-1161/2024 nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių nagrinėjamu atveju nėra ginčo, pareiškėja į Lietuvą atvyko ketindama dirbti UAB „Housini“ ir tuo pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kadangi pareiškėja minėtoje įmonėje neįsidarbino, 2024-01-19 Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S22752 jos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėja iš esmės laikosi pozicijos, kad tokiu atveju jos atžvilgiu turėjo būti pritaikyta UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią panaikinus užsieniečio leidimą laikinai gyventi, jis yra grąžinamas į užsienio valstybę, o ne išsiunčiamas iš jos.

Vertindamas minėtus pareiškėjos argumentus, teismas atkreipia dėmesį į nagrinėjamai bylai itin svarbią aplinkybę, kuri buvo nustatyta Vilniaus regiono apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. A20.-425-617/2024, jog pareiškėja buvo neteisėtai išvykusi iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją, kur gyvena jos giminaičiai, o iš Vokietijos 2024-10-08 buvo grąžinta į Lietuvą pagal Dublino III Reglamentą ir čia buvo sulaikyta. Šių aplinkybių pareiškėja neginčija ir nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su atsakovės Sprendime padaryta išvada, jog panaikinus pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, jos buvimas Lietuvoje tapo neteisėtu, o ji, nors ir buvo išvykusi į Vokietijos Federacinę Respubliką, neteisėtai Šengeno valstybėse nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo iki sulaikymo dienos buvo dar 263 dienas.

Atsižvelgtina į tai, kad praėjus laikino sulaikymo terminui, minėtoje administracinio nusižengimo byloje Nr. A20.-425-617/2024 2024-10-11 įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėjai buvo pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė - apgyvendinimas VSAT Užsieniečių registracijos centre su įpareigojimu neišvykti. Bendrosios kompetencijos teismas vertino, kad yra didelė tikimybė, jog netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pareiškėja, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus, tokiu būdu išvengdama galimo sprendimo dėl jos išsiuntimo vykdymo.

Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, jog šios faktinės aplinkybės reikšmingai apsunkina pareiškėjos teisinę padėtį tuo aspektu, kad ji neatitinka UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, pagal kurias užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kadangi pareiškėja ne tik neteisėtai buvo Šengeno zonos valstybėse 263 dienas, tačiau ji taip pat sąmoningai neteisėtai buvo išvykusi į kitą Šengeno zonos valstybę, kol galiausiai buvo grąžinta į Lietuvą, sulaikyta bei priverstinai teismo sprendimu apgyvendinta Užsieniečių registracijos centre su įpareigojimu neišvykti, kas Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies prasme sudaro pagrindą įtarti, jog esama užsieniečio pasislėpimo pavojaus ir dėl to laikotarpis savanoriškai išvykti gali būti nesuteikiamas. Atsakovė, nors ir nepaminėdama šios Direktyvos 2008/115/EB nuostatos, Sprendime pagrįstai įvertino tokį pareiškėjos elgesį kaip pasislėpimo tikimybę ir tuo papildomai motyvavo sprendimą dėl priverstinio jos išsiuntimo iš šalies, nesant UTPĮ 125 straipsnio numatytų pagrindų grąžinti ją į užsienio valstybę ar įpareigoti savanoriškai išvykti.

Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą, užsieniečiui neteisėtai esant Lietuvoje galėtų būti priimtas ir sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jis prašytų leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiautų su kompetentingomis institucijomis grąžinimo klausimu. Pagal Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-12-24 įsakymu Nr. 1V-429, 26 ir 33 punktų nuostatas, tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo, jis, be kita ko, turi pateikti nustatytos formos prašymą leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, kurį užpildo „MIGRIS“ sistemoje (26.12 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nesutinka išvykti iš Lietuvos Respublikos ir nuo sulaikymo dienos prašymo dėl leidimo savanoriškai grįžti į užsienio valstybę nėra pateikusi. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, jog jai buvo siūloma išvykti geruoju, tačiau ji nesutiko to padaryti. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje pateiktoje Sprendimo kopijoje bei VSAT Užsieniečių registracijos centro tyrimų skyriaus specialistės K. A. 2024-10-30 Tarnybiniame pranešime dėl supažindinimo su teisine padėtimi Nr. 15K-4578 užfiksuota, jog pareiškėja atsisakė pasirašyti Sprendimą, nesutiko su juo, nurodė, jog kreipsis į advokatą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė pagrįstai Sprendime netaikė UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto (taip pat ir 8 punkto) pareiškėjos atžvilgiu, kadangi su atsakove ji iš esmės nebendradarbiavo ir išvykti nesutiko.

Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Vilniaus regiono apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. A20.-425-617/2024 nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėja su savimi neturi jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Taigi, nenustatyta, ir pareiškėja neteigia, kad turi kelionės dokumentą, vizą ar kitos valstybės išduotą leidimą gyventi. Atsižvelgiant į tai, jos atžvilgiu negalėjo būti taikoma ir UTPĮ 125 straipsnio 2 dalis, pagal kurią užsienietis, nors ir atitinkantis grąžinimo į užsienio valstybę pagrindus, tačiau turintis galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai neturint jokių teisę keliauti ar būti Šengeno zonos valstybėse patvirtinančių dokumentų, jos atžvilgiu netaikytina ir UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto sąlyga, jog užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (t. y. užsieniečiams, kuriems taikomas bevizis režimas arba turintiems atitinkamą vizą ar kitos valstybės išduotą leidimą gyventi).

Nors pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog Sprendimo priėmimo metu buvo prieglobsčio prašytoja, tai patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja nepaneigė atsakovės argumento, kad iki teismo posėdžio dienos „MIGRIS“ sistemoje nebuvo informacijos, jog pareiškėja būtų teikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kas sudarytų pagrindą ginčijamo Sprendimo nepriimti pagal UTPĮ 125 straipsnio 4 dalį, o jį priėmus – panaikinti kaip neteisėtą.

Pareiškėjos atstovė pateikė į bylą duomenis, jog šiuo metu pareiškėja yra prieglobsčio prašytoja, tačiau prašymą Migracijos departamentui ji pateikė gerokai vėliau nei buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, t. y. 2025-01-28, ir tik po to, kai buvo grąžinta iš Vokietijos ir buvo pradėta jos išsiuntimo iš Lietuvos procedūra. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimas neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjos išsiuntimo teisėtumo, nes vertinami duomenys, kurie Sprendimo priėmimo metu sudarė pagrindą jį priimti (šiuo aspektu žr. LVAT 2025-01-22 nutartį byloje Nr. eA-960-822/2025). Nepaisant to, kol prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bus išnagrinėtas, pareiškėja nebus išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 5 str. 4 d., 22¹ str. 1 d. 2 p., 2 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisė gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suteikta laikino leidimo gyventi pagrindu, kuris vėliau buvo panaikintas, jos atžvilgiu netaikytinos ir UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatos, pagal kurias užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę atšaukus ar panaikinus užsieniečio kelionės leidimą ar vizą, taip pat pasibaigus minėtų dokumentų ar leidimo laikinai gyventi galiojimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir Sprendimo priėmimo metu Lietuvoje ji buvo neteisėtai, be to, buvo neteisėtai išvykusi į Vokietiją ir iš ten deportuota, pareiškėja neatitiko ir UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygos, pagal kurią užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę tuo atveju, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčijamame Sprendime atsakovė įvertino ir UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytas aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgta išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos, t. y. jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti atsakovės Sprendime nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėja Lietuvoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, pragyvenimo šaltinio, kitų ekonominių, šeimyninių ar socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Abstraktus, subjektyvaus pobūdžio ir jokiais objektyviai įrodymais duomenimis pareiškėjos skundo teiginys, kad Lietuvoje ji yra susikūrusi gyvenimo sąlygas bei susijusi nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe, niekaip neįrodo, kad jos atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Priešingai, jos elgesys rodo, kad gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau taip ir nepradėjusi dirbti, o išvažiavusi į Vokietiją, pareiškėja net nesiejo savo ilgalaikių interesų su Lietuva.

Pareiškėja taip pat nenurodė, ir atsakovė bei teismas nenustatė, kad esama UTPĮ 130 straipsnyje 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Turkijos Respubliką (byloje nėra duomenų, kad jos gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba ji gali būti persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba vėliau būtų nusiųsta į tokią valstybę; nėra pagrindo manyti, kad pareiškėja bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama; nėra nustatyta, kad jai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį ji, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu).

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pareiškėja neatitinka UTPĮ 125 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų, kurioms esant ji galėtų būti grąžinama ar įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjai neteisėtai esant Lietuvoje bei įvertinus, tai, jog ji buvo neteisėtai išvykusi į Vokietiją ir iš ten deportuota, taip pat nesant UTPĮ 128 ir 130 straipsniuose nustatytų sąlygų, draudžiančių ją išsiųsti į užsienio valstybę, atsakovė pagal UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nustatytą kompetenciją teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš šalies UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjos argumentas, kad Sprendimas negalėjo būti priimtas, nes tuo metu ji buvo apskundusi teismui Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, taip pat atmestinas. Iš Regionų administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI2-14777-1161/2024 duomenų matyti, jog pareiškėja Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo gavo 2024-08-06, o skundą teismui pateikė 2024-08-20, taigi, jau galiojant UTPĮ pakeitimams (nuo 2024-07-01), kuriais neteko galios 139 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatęs, jog skundo teismui padavimas sustabdo sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo vykdymą. Minėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-14777-1161/2024 reikalavimo užtikrinimo priemonės nebuvo pritaikytos. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo galiojantis ir atsakovė pagrįstai juo vadovavosi. Pažymėtina, kad minėtas Migracijos departamento sprendimas teisme nebuvo nuginčytas ir šiuo metu taip pat yra galiojantis.

Dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai 36 mėnesiams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo

UTPĮ 133 straipsnio 8 dalyje reglamentuojama, jog sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima VSAT, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, t. y. dėl užsieniečio išsiuntimo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, įstatyme imperatyviai nurodyta, kad priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio apibrėžia Kriterijų tvarka.

Pagal Kriterijų tvarkos 35 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, ir kuris neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo nuo 91 iki 365 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (35.2. p., 35.2.1. p.).

Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė pagal kompetenciją teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš šalies UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagal tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes, vadovaudamasi imperatyvia UTPĮ 133 straipsnio 2 dalies nuostata, atsakovė privalėjo spręsti dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir pagrįstai tokį sprendimą priėmė.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, jog pareiškėja Lietuvoje neturi šeimyninių ar kitų ryšių bei neteisėtai Šengeno zonos valstybėse buvo 263 dienas nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo iki sulaikymo dienos, minėto teisinio reguliavimo kontekste spręstina, kad pareiškėja atitinka Kriterijų tvarkos 35.2.1. punkte išdėstytas sąlygas ir atsakovė teisingai pritaikė pareiškėjos atžvilgiu sutrumpintą trejų metų draudimo atvykti laikotarpį. Byloje nenustatyta kitų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu toks draudimo atvykti laikotarpis galėtų būti laikomas neproporcingu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pagal Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 28 punktą pareiškėja turi teisę pateikti motyvuotą prašymą dėl nustatyto termino sutrumpinimo ar jos išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – Sąrašas).

Dėl Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo

Ginčijamu Sprendimu atsakovė nusprendė įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi, t. y. uždrausti atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktą, duomenys iš Sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal 2018-11-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Prieš įvedant perspėjimą valstybės narės turi užtikrinti, kad bus surinkti minimalūs duomenys (SIS reglamento 22 str.), patikrinti perspėjimų suderinamumą (SIS reglamento 23 str.).

Nagrinėjamu atveju, Sprendimas dalyje dėl perspėjimo įvedimo į SIS motyvuojamas tuo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, o ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tuo, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose. Atsakovės vertinimu, šis tikslas bus pasiektas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi į SIS.

LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvesti į SIS, nes, prieš tai, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023-11-15 nutartį byloje Nr. eA-2450-624/2023).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš į SIS įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – VSAT) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Atitinkamai teisėjų kolegija apibendrino, kad institucija turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., LVAT 2024-04-17 nutartį byloje Nr. eA-1044-789/2024, 2024-07-17 nutartį byloje Nr. eA-1909-662/2024).

Teismas pažymi, kad SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto taikymo kontekste pareiškėjos atvejui esminę reikšmę turi jau aptartos Vilniaus regiono apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. A20.-425-617/2024 neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėja buvo neteisėtai išvykusi iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją, kur gyvena jos giminaičiai, o iš Vokietijos 2024-10-08 buvo grąžinta į Lietuvą, taip pat Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-14777-1161/2024 nustatytos aplinkybės, jog Migracijos departamentas teisėtai panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o darbo sutartis su ja nebuvo sudaryta. Minėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-14777-1161/2024 pirmosios instancijos teismas konstatavo, o apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam vertinimui, jog pareiškėja, nors ir gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad dirbs UAB „Housini“, minėtoje įmonėje (ar kitose Lietuvos įmonėse) iš viso nepradėjo dirbti, negavo jokio darbo užmokesčio, todėl jos prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikti duomenys neatitiko tikrovės. Be to, minėtoje byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja, nors ir nebuvo įdarbinta, per pusę metų nuo leidimo gyventi išdavimo iki Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo gyventi panaikinimo nesikreipė į Migracijos departamentą dėl pasikeitusių aplinkybių ir apie savo padėtį nepranešė.

Apibendrindamas tiek šioje, tiek aptartose bylose nenuginčytai nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėja, gavusi leidimą gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau čia niekuomet neįsidarbinusi ir neteisėtai išvykusi gyventi į Vokietiją pas giminaičius, elgėsi nesąžiningai ir tokiu būdu bandė apeiti Europos Sąjungos bei nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Iš tokio pareiškėjos elgesio darytina išvada, kad jos tikslas nuo pat pradžių buvo pasinaudoti Lietuva kaip tranzitine valstybe siekiant išvykti į Vokietiją, juolab, kad pareiškėja nebendradarbiavo nei su atsakove, nei su Migracijos departamentu, neteisėtai buvo Šengeno zonos valstybėse 263 dienas ir iki šiol nesutinka išvykti. Be to, Lietuvoje ji nėra sukūrusi jokių ekonominių, šeiminių ar kitų ryšių, o prieglobsčio pareiškėja pasiprašė ne iš karto, o tik šios bylos nagrinėjimo metu, t. y. po deportavimo iš Vokietijos ir sulaikymo Lietuvoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad VSAT minėtų faktinių aplinkybių visumą Sprendime pagrįstai vertino kaip grėsmę, jog pareiškėja pasislėps ar ateityje sieks pasilikti kitose Šengeno zonos valstybėse, kas sudaro pagrindą pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, 2 dalies c punktą ir Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktą įvesti įspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje 36 mėnesiams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Toks draudimo atvykti ir apsigyventi terminas šiuo atveju taip pat laikytinas teisingu ir proporcingu.

Teismas sprendžia, kad toks VSAT sprendimas atitinka draudimo atvykti instituto paskirtį ir esminį SIS tikslą – užtikrinti Lietuvos ir valstybių narių visuomenės aukšto lygio saugumo lygį Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose (Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007-09-17 įsakymu Nr. 1V-324, 5 p.).

Dėl Sprendimo atitikties VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytiems reikalavimams

Teismas nesutinka ir su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2019-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021-09-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2020-10-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2756-662/2020).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį, sprendžia, kad Sprendimas atitinka VAĮ ir LVAT praktikoje suformuluotus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam sprendimui. Sprendimas yra aiškus, suprantamas, motyvuotas teisės aktų nuostatomis ir pagrįstas objektyviais duomenimis, jame aptarta pareiškėjos individuali situacija. Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka ir jį priėmęs bei pasirašęs kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Teismo vertinimu, Sprendimas priimtas išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas faktines aplinkybes, susiejant jas su konkrečiomis UTPĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis, kurios taip pat yra Sprendime išdėstytos ir pacituotos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad VSAT, priimdama skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jai teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas nenustatė jokių kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (ABTĮ 91 straipsnis), todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas - 22,50 Eur žyminį mokestį, ir advokato atstovavimo išlaidas, tačiau ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjos skundas yra atmestas, t. y. priimtas atsakovės naudai, pareiškėja netenka teisės reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jos prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos. S. K. skundą atmesti.

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Audrius GrauželisRamūnas ŠarkaAsta Vailionė