- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-17
- Bylos Nr.
- eI2-14777-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04627-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. (S. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22752 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos manymu, atsakovės priimtas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovė nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Be to, toks Sprendimas, priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių, o vertinant vien tik darbo sutarties nebuvimo faktą, neatitinka teismų praktikos. Pareiškėja pažymi, kad atsakovė turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjai, tačiau atsakovė apsiribojo pareiškėjai nepalankiais duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos (toliau ir - Sodra) ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką.
Pabrėžia, kad atsakovė, priimdama Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusisiekė su pareiškėja, neišsiaiškino jos individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo priežasčių, taigi nesilaikė VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo.
Pareiškėjos nuomone, atsakovė nepagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymi, kad nepaisant to, jog pareiškėja nedirba, tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su pareiškėja neatsirado. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas. Sprendimas priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėja. Atsakovė į pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar pareiškėja įgyvendina darbo santykių atsiradimo procedūras, neperspėjo jos apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja pažymi, kad ji nežinojo, jog darbo sutartis su ja nėra sudaryta. Taip pat pareiškėja, teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nežinojo, jog su ja darbo sutartis nebus sudaryta. Nesant duomenų, kad pareiškėja sąmoningai ir tyčia teikė duomenis, kad bus įdarbinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ nors žinojo, jog įdarbinta nebus, jos atžvilgiu nepagrįstai Sprendimas grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Pareiškėjos nuomone, kadangi atsakovė individualiai pareiškėjos situacijos nevertino, todėl konstatuojant tik formalųjį neatitikimą Įstatymo reikalavimams, nesiaiškinant realaus neatitikimo, Sprendimas laikytinas neatitinkančiu proporcingumo principo, todėl jis turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja, ketindama dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė) (duomenys neskelbtini), 2023 m. vasario 13 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. kovo 31 d. Migracijos departamentas, pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki 2025 m. balandžio 24 d., kuris pareiškėjai įteiktas 2023 m. gegužės 23 d.
Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėja atsiėmusi leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietė, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 850 Eur. Kadangi darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, užsienietė bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), Migracijos departamento vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietė teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad ji neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai gyventi panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Pažymi, kad pareiškėja skunde neneigia, jog bendrovė su ja sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22752, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini) turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. balandžio 24 d., kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.
Į bylą yra pateiktas pareiškėjos 2023 m. vasario 11 d. prašymas Nr. 2302-LLG-2602 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti (duomenys neskelbtini) pagal darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašyme nenurodyta, kad pareiškėja planuoja užsiimti alternatyviomis veiklomis Lietuvoje, nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis – 850,00 Eur, kurį pareiškėja įvardija vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
Byloje pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas Nr. 20230211-027191, kuriame nurodyta, kad pareiškėja bus įdarbinta (duomenys neskelbtini) pagal neterminuotą darbo sutartį, o numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 850,00 Eur.
Remiantis į bylą pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbinta nebuvo, jokiose kitose įmonėse Lietuvos Respublikoje pareiškėja nedirba.
Migracijos departamentas 2024 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S22752 tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o darbo sutartis su pareiškėja nesudaryta.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo (ginčui aktuali UTPĮ redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.) 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (Įstatymo 44 straipsnio 3-6 dalys).
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) (ginčui aktuali Aprašo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2024 m. birželio 11 d.) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjai) išdavimo ar panaikinimo, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Kaip nurodyta Sprendime, leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo panaikintas, nes pareiškėja nebuvo įdarbinta UAB „(duomenys neskelbtini)“, su ja darbo sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėja šių Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktų neginčija. Tai paneigiančių įrodymų pareiškėja į bylą nepateikė.
Teismas pažymi, kad Sprendime taip pat konstatuota, kad užsienietei leidimas laikinai gyventi išduotas būtent darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau užsienietė, atsiėmusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, todėl padaryta išvada, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Minėta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėja darbo sutarties su bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba. Pažymėtina ir tai, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas savarankiškas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėja skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
Pažymėtina, kad, nors pareiškėja tvirtina, jog nepagrįstai konstatuota, kad ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jai bus mokamas 850,00 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėja iš viso nepradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, negavo darbo užmokesčio, o tai leidžia daryti išvadą, kad prašyme pateikti duomenys, t. y. duomenys, patvirtinantys vieną iš Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų leidimui laikinai gyventi išduoti būtinųjų sąlygų – darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, neatitiko tikrovės. Šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėja, teikdama duomenis dėl ketinimo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir planuojamo gauti uždarbio šioje bendrovėje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes, prašydama leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja nurodė, kad jos vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, gaunamas šioje įmonėje, ji kitų pragyvenimo lėšų šaltinių nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo, visiškai nedirbo. Teismų praktikoje tokia aplinkybė vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1786-575/2024; kt.).
Iš pateiktų faktinių aplinkybių (kurių neneigia ir pareiškėja), akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pažymėtina, kad būtent pareiškėja turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėja Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Be to, pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neneigia, kad nebuvo įdarbinta (darbo sutartis nebuvo sudaryta), tačiau per pusę metų nuo leidimo gyventi išdavimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja objektyviai šį faktą turėjo sužinoti, taip pat privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl pasikeitusių aplinkybių.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių pagrindų buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. sausio 19 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. 24S22752, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2025 m. balandžio 24 d, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. K. (S. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.