- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1178-560/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22394-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- UAB „Delintra“
- Trečiasis asmuo
- G. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo byloje G. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 943,76 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. Didžiojoje Britanijoje dėl trečiojo asmens G. B., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz 1844“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Mercedes Benz“), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui „MAN TGS 24.440“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „MAN TGS“). Eismo įvykio metu trečiasis asmuo buvo UAB „Delintra“ darbuotojas, o atsakovas buvo automobilio „Mercedes Benz“ savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus (toliau – ir Vidaus nuostatai), eismo įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje įregistruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą dėl 2 320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (2 943,76 Eur) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 2 943,76 Eur. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas atlyginti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2 943,76 Eur. Atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas UAB „Delintra“ su ieškiniu nesutiko, kadangi, jo manymu, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo darbuotojo (trečiojo asmens) kaltės. Teigė, kad eismo įvykio kaltininkas yra transporto priemonės MAN TGS, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, o ne atsakovo darbuotojas, kuris vairavo transporto priemonę Mercedes Benz 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Trečiasis asmuo G. B. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atvažiavo į parkavimosi aikštelę, kurioje yra pravažiavimui skirti keliai kaip prie prekybos centrų. Nurodė vairavęs keliu, tiek iš dešinės, tiek iš kairės pusės buvo priparkuota transporto priemonių. Jam važiuojant tiesiai MAN TGS išvažinėjo atbuline eiga iš parkavimo vietos ir atsitrenkė į trečiojo asmens vairuojamo automobilio galinę dalį. Aiškino, kad kai pravažiavo, MAN TGS automobilis stovėjo, todėl jis negalėjo į jį atsitrenkti, kaip ir negalėjo numatyti jo veiksmų. Smūgį pajuto į galinę dalį tik jau pravažiavęs, ne jis atsitrenkė į MAN TGS automobilį, o į jį buvo atsitrenkta. Viešai žinoma, kad pagal kelių eismo taisykles iš parkavimosi vietos išvažiuojantis turi duoti kelią važiuojančiam.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-10-24 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1 471,88 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 183,67 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir iš ieškovo ir atsakovo į valstybės biudžetą po 4,39 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme dėl žalos fakto ir dydžio ginčo byloje nekilo. Į bylą pateiktoje schemoje nurodyta, kad atstumas tarp vilkikų stovėjimo vietų vienoje ir kitoje pusėje buvo apie 50 pėdų (15,24 metrai), atsakovo vairuotojas patvirtino, kad tikėtinai toks atstumas ir buvo. Ar kelyje buvo pažymėta jo puses skirianti juosta, patikimų duomenų byloje nėra. Atsakovo vairuotojas paaiškino ir tai, kad vilkiko su priekaba ilgis yra apie 18 metrų, dėl to ginčo byloje nekilo. Taigi, tuo metu, kai G. B. pamatė priekyje esančią transporto priemonę, ji arba buvo įvažiavusi ir į jo kelio pusę, sudarydama jam kliūtį kelyje, arba didžioji jos priekabos dalis jau buvo įstumta į pažymėtą stovėjimo vietą, nes situacija, kad MAN TGS buvo savo kelio pusėje, o Mercedes Benz automobiliui jo kelio pusė buvo laisva yra objektyviai negalima.
Šalies argumentai
6. G. B. paaiškino, kad vilkiko galva buvo pasisukusi, vairuotojas buvo dešinėje kabinos pusėje ir tokioje padėtyje tikrai neturėjo galimybės pamatyti atvykstančios G. B. vairuotos transporto priemonės nei veidrodėliuose, nei per langą. MAN TGS vairuotojas ir įvykį matęs liudininkas nurodė, kad MAN TGS buvo įjungti atbulinės eigos žibintai. G. B. aiškino, kad jis matė, kad MAN TGS stovi su įjungtais avariniais žibintais, todėl jis, nežinodamas, kodėl jis stovi ir matydamas kad kelio pusė laisva, važiavo, nestabtelėjo įsitikinti, ar MAN TGS tikrai nejudės. Jam išvažiavus iš už posūkio iki kitos transporto priemonės nuo tada, kai ją pamatė jam buvo likę apie 100 metrų, jis automobiliu stovėjimo aikštelės teritorija važiavo apie 20 km/h greičiu. Iš to teismas sprendė, kad nuo tada, kai jis pamatė kitą transporto priemonę iki susidūrimo su ja praėjo apie 5 sek. Teismo vertinimu, tai per trumpas laikas, kad jis būtų galėjęs objektyviai įvertinti MAN TGS padėtį ir jos būsimus veiksmus. Matydamas, kad dalis transporto priemonės yra pažymėtoje stovėjimo vietoje, žinodamas, kad vilkiko vairuotojas iš kabinos neturi galimybės jo matyti, privalėjo įvertinti šią riziką, be to, jis turėjo ir galėjo numatyti, kad judėdamas atbulas ta kryptimi MAN TGS pateks į Mercedes Benz numatomą judėjimo trajektoriją, o nesiėmęs nieko, kad išvengtų susidūrimo, kaip pats paaiškino, net nepristabdęs, siekdamas įsitikinti, ar MAN TGS tikrai nemanevruoja, G. B. nepasirengė galimai sudėtingai situacijai, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Žemesnės instancijos teismas
7. Didžiosios Britanijos kelių kodekso 202 straipsnis įpareigoja vairuotoją, judantį atbuline eiga, atidžiai apsidairyti prieš pradedant manevrą, naudoti veidrodėlius, patikrinti už jo esančius „nematomus taškus“; atkreipti dėmesį, kad priekinė automobilio dalis padarys lanką posūkyje; surasti pagalbą, kuri padės atlikti manevrą, jei gerai matyti pačiam neįmanoma. Vilkikas su priekaba, siekdamas atsistoti į pažymėtą stovėjimo vietą, juda keletą kartų pirmyn ir atgal, nes dėl didelių transporto priemonės gabaritų to padaryti iš karto dažniausiai neįmanoma. Pradėdamas lemtingą judesį MAN TGS vairuotojas neįsitikino, kad nėra kliūties, o priekinė jo vilkiko dalis sukdama nieko nekliudys, nors paskutiniu momentu tokia galimybė buvo, kadangi Mercedes Benz jau buvo priartėjęs ir judėjo pro šalį. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad dėl eismo įvykio yra abiejų vairuotojų kaltė (50/50), o tai sudaro pagrindą per pusę mažinti reikalaujamus priteisti nuostolius (CK 6.248 str. 4 d.). Žala eismo įvykio metu buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone, kuri įstatymo nustatyta tvarka nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Teismui nustačius, jog atsakovo darbuotojas yra abipusiai kaltas dėl eismo įvykio, kurio metu padaryta žalos, teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 1 471,88 Eur (2 943,76 Eur / 2) nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-24 sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti ieškovo 1 471,88 Eur dydžio reikalavimą, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. B. kaltės klausimą dėl Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio netinkamai paskirstė byloje įrodinėjimo naštą bei netinkamai įvertino byloje pateiktus ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ieškovas šioje byloje yra pateikęs daugiau negu pakankamai savo reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį Didžiosios Britanijos teisės turinį pagrindžiančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio bylose kaip ši, teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.
9. Teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis buvo paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatomis. Eismo įvykio vietos valstybės nacionalinio draudikų biuro išimtinę kompetenciją bei jo pateikto teisės aiškinimo svarbą yra ne kartą pripažinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismas nepagrįstai taikė Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių 202 straipsnį. Teismas nesilaikė CPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, bei aktualios LAT praktikos.
10. Atsakovas dar 2014-07-28 buvo informuotas apie Didžiojoje Britanijoje vykstantį 2013-09-19 įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. jam buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus, tačiau atsakovas to nepadarė. Taigi šiuo atveju nebuvo pagrindo vertinti atsakovo prieštaravimų regresinio ieškinio byloje. Priimtas teismo sprendimas turi įtakos WINCANTON LOGISTICS, kuris nebuvo įtrauktas dalyvauti byloje, teisėms ir pareigoms, kadangi teismo sprendimu konstatavus, kad ieškovo reikalavimas, kuris buvo pagrįstas tokiais atvejais pakankamais įrodymais Didžiojoje Britanijoje, yra nepagrįstas, kartu buvo konstatuota, jog nukentėjusiam asmeniui išmoka Didžioje Britanijoje buvo išmokėta nepagrįstai. Trečiojo asmens įtraukimas dalyvauti byloje yra svarbus ir tuo aspektu, kad teismo sprendimas buvo grindžiamas vien tik išimtinai suinteresuoto bylos baigtimi atsakovo paaiškinimais bei jo darbuotojo liudijimais, taip ir neišklausius kito eismo įvykio dalyvio paaiškinimų.
Atsiliepimas
11. Atsakovas UAB „Delintra“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovas, reikšdamas atsakovui regresinį ieškinį privalėjo įrodyti, kad dėl 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio atsakovui kilo civilinė atsakomybė, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, bei kaltė). Atsakovo vairuotojas kaltu dėl 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio gali būti pripažintas tik pagal Didžiosios Britanijos teisę. Didžiosios Britanijos teisės turinys yra ieškinio faktinis pagrindas, kurį privalo įrodyti būtent ieškinį pareiškęs ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras. Ši ieškovo pareiga negali būti perkeliama nei atsakovui, nei šią bylą nagrinėjančiam teismui. 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykus eismo įvykiui, eismo įvykyje dalyvavę asmenys tik nubraižė eismo įvykio schemą, eismo įvykio dalyviai nesutarė, kuris eismo įvykio dalyvis yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį. Atsakovo vairuotojas G. B. niekada nebuvo informuotas ir/ar šaukiamas į Didžiąją Britaniją dalyvauti kokiame nors procese, kurio metu būtų nustatinėjamas eismo įvykio kaltininkas. Priešingai, nei pateiktame apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, ieškovas atsakovo ir/ar atsakovo vairuotojo G. B. nėra informavęs, jog vyksta koks nors tyrimas dėl eismo įvykio.
Šalies argumentai
12. Ieškovas nurodo, kad tariamai Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras turi teisę nustatinėti kelių eismo kaltininką. Tačiau, ieškovas teismui nepateikė jokio Didžiosios Britanijos teisės turinio, kuris Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui būtų suteikęs teisę nustatinėti, kuris asmuo yra kelių eismo įvykio kaltininkas. 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio dalyvių neteisėtus veiksmus gali nustatyti tik teismas ir tik vadovaudamasis Didžiosios Britanijos teise. Vilniaus miesto apylinkės teismas spręsdamas, kiek atsakovo vairuotojo G. B. neteisėti kalti veiksmai yra susiję su atsiradusia žala, įvertino situaciją ir kitos transporto priemonės vairuotojo veiksmų kontekste. Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat nustatė, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos ne tik transporto priemonės Mercedes Benz vairuotojo veiksmai, bet ir transporto priemonės MAN TGS vairuotojo veiksmai. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi 1971-05-04 Konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 str., bei teisėtai ir pagrįstai ginčo santykiams taikė eismo įvykio vietos valstybės teisę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, jog priimtas sprendimas turi įtakos 2013-09-13 eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui – Wincanton Logistics, kuris nebuvo įtrauktas į bylą. CPK 47 straipsnio 1 dalis numato, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Ieškovas poziciją dėl neįtraukto į bylą asmens pirmą kartą išreiškė tik šiame apeliaciniame skunde. Ši byla yra nagrinėjama nuo 2015 m. birželio mėnesio ir prašymo įtraukti į bylą Wincanton Logistics ieškovas nebuvo pateikęs. Ieškovas nurodo, jog šis asmuo nebuvo byloje išklausytas, tačiau tokio prašymo ieškovas nebuvo pareiškęs. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiam asmeniui išmoka Didžiojoje Britanijoje buvo išmokėta nepagrįstai, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog tokios išvados pirmosios instancijos teismas nepadarė, todėl apelianto argumentai dėl egzistuojančio absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo atmetami kaip neįrodyti, kadangi ieškovo nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nenustatyta.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-09-13 apie 6.10 val. Didžiojoje Britanijoje, M25 Chobham Services įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadintos dvi transporto priemonės: Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Mercedes/Actros, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama trečiojo asmens G. B. ir nuosavybės teise priklausanti atsakovui UAB „Delintra“, bei Didžiojoje Britanijoje registruotai bendrovei Wincanton Logistics nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė MAN 24/440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kad šis atlygintų 2 943,76 Eur (2 320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų) nuostolius. Ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą sumą sumokėjo. Ieškovas 2015 m. sausio 21 d. pretenzija kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2 943,76 Eur, tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs bylą kasacine tvarka, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ieškovas yra pateikęs duomenų apie būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas pagal eismo įvykio vietos teisę, taip pat pateikęs išsamius duomenis apie žalos atlyginimą (procedūrą ir principus) pagal Didžiosios Britanijos teisę, tačiau nėra pateikęs duomenų, kokius būtent neteisėtus veiksmus atliko atsakovo darbuotojas G. B. ir kokius konkrečius teisės aktus jis pažeidė savo veiksmais, kad būtų laikomas kaltu dėl įvykusio eismo įvykio. Atsakovui ginčijant būtent savo darbuotojo kaltę dėl eismo įvykio, Lietuvos draudikų biurui, siekiančiam įrodyti savo atgręžtinio reikalavimo pagrįstumą, inter alia, tenka pareiga pateikti Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovo darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus.
17. Vilniaus apygardos teismas, vykdydamas kasacinio teismo nurodymus, 2018 m. birželio 7 d. nutartimi įpareigojo ieškovą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą Vilniaus apygardos teismui pateikti paaiškinimus ir įrodymus, o atsakovą UAB „Delintra“ ir trečiąjį asmenį G. B. įpareigojo pateikti paaiškinimus ir savo samprotavimus ir argumentus dėl Didžiosios Britanijos teisės taikymo nagrinėjamu atveju. 2018 m. birželio 21 d. nutartimi pakartotinai išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apylinkės teismui, kuris, minėta, 2018-10-24 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1 471,88 Eur nuostolių, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas, pateikęs apeliacinį skundą, skundžia pirmos instancijos teismo sprendimą tik toje dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą (1 471,88 Eur). Taigi šios bylos, pradėtos pagal ieškovo apeliacinį skundą, nagrinėjimo ribos, yra sprendimo dalis, kuria netenkinta ieškovo ieškinio dalis. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netenkino ieškovo ieškinio, nes nustatė, kad atsakovo darbuotojas yra abipusiai kaltas dėl eismo įvykio, tai yra, kad dėl įvykusio eismo įvykio egzistuoja abiejų vairuotojų kaltė, dėl to, teismas ieškovo prašomus priteisti nuostolius sumažino per pusę.
19. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos. Šios nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – Didžiosios Britanijos teisę. Esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus.
20. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. B. kaltės klausimą dėl Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, netinkamai paskirstė byloje įrodinėjimo naštą bei netinkamai įvertino byloje pateiktus ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Šią bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017 nurodė, kad Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. 33 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra.
21. Taigi, šiuo atveju, kaip ir nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pareiga pateikti ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus priklauso ieškovui, kuris teikdamas ieškinį, turi įrodyti savo ieškinio reikalavimus. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas nepateikė kitokį Didžiosios Britanijos teisės turinį pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nenurodo, iš kur kildina pareigą atsakovui įrodinėti Didžiosios Britanijos teisės turinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovė ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovė, siekdama nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-393-313/2017). Taigi ieškovui pateikus įrodymus dėl Didžiosios Britanijos teisės turinio, kurių pagrindu bus galima įvertinti atsakovės darbuotojo veiksmus, atsakovė, reikšdama savo atsikirtimus, gali, siekdama pagrįsti savo teiginius, teikti teismui ir įrodymus, jos nuomone, pagal Didžiosios Britanijos teisę patvirtinančius kito dalyvavusio eismo įvykyje asmens atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017). Taigi šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą, nurodė, jog atsakovas gali teikti teismui įrodymus, tačiau tokios privalomos pareigos atsakovui nenustatė.
22. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apelianto teigimu, teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, kadangi jis buvo paremtas išimtinę kompetenciją aiškinti teisės aktų nuostatas, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą, turinčio subjekto – Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią bylą, nutarė sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris 2018-06-21 nutartimi bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi, teismų vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kas yra kaltas dėl eismo įvykio, duomenų, jog kaltas yra trečiasis asmuo, jog byloje nebuvo tirtas eismo įvykių dalyvių kaltės klausimas, spręsta dėl trečiojo asmens veiksmų neteisėtumo ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-199-803/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog Lietuvos draudikų biurui, siekiančiam įrodyti savo atgręžtinio reikalavimo pagrįstumą, inter alia, tenka pareiga pateikti Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovo darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, šios aplinkybės rodo, jog teismai laikė, jog ieškovui pateikus jų nurodytus įrodymus, byloje turėtų būti nustatinėjamas kaltininkų klausimas, tai reiškia, jog pareigą nustatyti už įvykusį eismo įvykį kaltus asmenis turi teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateikti įrodymai byloje buvo vertinami kartu su kitais įrodymais. Apeliantas nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Didžiojo Britanijos teisės aktus ir netinkamai įvertino asmenų kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Byloje nėra ginčo, jog šio ginčo sprendimui turi būti taikoma Didžiosios Britanijos teisė, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.
23. Apeliantas nesutinka su tuo, jog teismas savarankiškai pritaikė Didžiosios Britanijos kelių kodekso 202 straipsnį, kuris įpareigoja vairuotoją, judantį atbuline eiga, atidžiai apsidairyti prieš pradedant manevrą, naudoti veidrodėlius, patikrinti už jo esančius „nematomus taškus“; atkreipti dėmesį, kad priekinė automobilio dalis padarys lanką posūkyje; surasti pagalbą, kuri padės atlikti manevrą, jei gerai matyti pačiam neįmanoma. Apelianto teigimu, britų vairuotojas buvo bebaigiąs judėjimo atbuline tvarka manevrą, o šis straipsnis apibrėžia vairuotojo, judančio atbuline eiga pareigą apsidairyti prieš pradedant manevrą. Apeliacinės instancijos šį apelianto argumento atmeta ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog Mercedes Benz vairuotojas prieš pradėdamas manevrą neįsitikino, kad nieko nekliudys ir kad nėra jokios kliūties. Teismas nurodė, jog Mercedes Benz dar nepradėjus manevro, trečiojo asmens vairuojamas automobilis jau buvo priartėjęs ir Mercedes Benz vairuotojas prieš pradėdamas judėti atbuline kryptimi turėjo galimybę apsidairyti ir pamatyti trečiojo asmens vairuojamą transporto priemonę. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų eismo įvykio aplinkybių apeliantas nepaneigė, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė eismo įvykio kaltininkus ir pagrįstai rėmėsi Didžiosios Britanijos kelių kodekso 202 straipsniu.
24. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, jog teismas vertintų tik jam palankius įrodymus, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo eismo įvykio aplinkybes, jas įvertino Didžiosios Britanijos teisės kontekste ir nustatė asmenis, kurie yra kalti dėl įvykusio eismo įvykio. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ar taikė Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo patirtą žalą, teismo nebuvo įvertinti. Pirmosios instancijos teismas įvykusio eismo įvykio kaltininkus nustatė remdamasis byloje esančiais įrodymais, trečiojo asmens paaiškinimais, Didžiosios Britanijos teisės aktais.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl tenkinti apelianto apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.