- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-199-803/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22394-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Delintra“
- Trečiasis asmuo
- G. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Andriaus Veriko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo G. B.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 2 943,76 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. Didžiojoje Britanijoje dėl trečiojo asmens G. B., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz 1844“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Mercedes Benz“), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui „MAN TGS 24.440“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „MAN TGS“). Eismo įvykio metu trečiasis asmuo buvo UAB „Delintra“ darbuotojas, o atsakovė buvo automobilio „Mercedes Benz“ savininkė, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus (toliau – ir Vidaus nuostatai), eismo įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje įregistruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą dėl 2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (2943,76 Eur) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.Ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 2 943,76 Eur (2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų). Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas atlyginti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2 943,76 Eur. Atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.Atsakovas UAB „Delintra“ atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi, jo manymu, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo darbuotojo (trečiojo asmens) kaltės. Eismo įvykio kaltininkas yra transporto priemonės MAN 24/440, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, o ne atsakovo darbuotojas, kuris vairavo transporto priemonę Mercedes Benz 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras būtų išmokėjęs dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, skirtą eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas iš informacijos apie susidūrimą blanko nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. apie 6.10 val. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadinta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Mercedes Benz“, vairuojama G. B. ir nuosavybės teise priklausanti UAB „Delintra“, bei Didžiojoje Britanijoje registruotai bendrovei „Wincanton“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „MAN TGS“.Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kad šis atlygintų 2943,76 Eur (2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų) nuostolius. Ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą sumą sumokėjo. Ieškovas 2015 m. sausio 21 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2943,76 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, kurioje išaiškinta, kad nei Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – ir TPVCAPDĮ), nei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103) nuostatose nenurodyta, jog, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Lietuvos draudikų biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.Kadangi Lietuvos draudikų biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise, t. y. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą turi įrodyti ieškovas. Atsakovei ginčijant šią aplinkybę, ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Teismas nustatė, kad atsakovė nepripažino savo darbuotojo kaltės dėl eismo įvykio, todėl ieškovas privalėjo įrodyti, kad pagal eismo įvykio valstybės teisės aktus yra pagrindas konstatuoti atsakovės darbuotojo neteisėtus veiksmus, sukėlusius eismo įvykį. Iš ieškovo pateiktos informacijos apie atsakomybę matyti, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras tuo atveju, jeigu gynybos perspektyvą laiko nedidele, reikalavimus dėl žalos atlyginimo sprendžia ekonominiu pagrindu, įvertinęs, ar verta patirti teisinių išlaidų juos ginant. Tik tuo atveju, jeigu užsienio draudikas nurodo ginti reikalavimą, veikiama pagal užsienio draudiko gautus nurodymus. Tokie ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras tyrė eismo įvykio dalyvių kaltės klausimą ir konstatavo G. B. veiksmų neteisėtumą. Iš Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro ieškovui pateiktų dokumentų ir reikalavimo atlyginti išmokėtą draudimo išmoką matyti, kad buvo teikiami dokumentai tik dėl žalos dydžio ir eismo įvykio schemos, tačiau duomenų apie eismo įvykio dalyvių kaltę nepateikta. Informacijos apie susidūrimą blanke nurodyta, kad pildant šį blanką neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos eismo įvykio aplinkybės. Transporto priemonės „MAN TGS“ vairuotojo rašytiniame paaiškinime yra nurodyta tik kito eismo įvykio dalyvio nuomonė dėl eismo įvykio kaltininko, tačiau tokia nuomonė nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu atsakovės darbuotojo kaltę.Ieškovas nenurodė Didžiosios Britanijos teisės normų, nustatančių vilkiko „MAN TGS“ vairuotojo pirmenybės teisę prieš Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės vairuotoją eismo įvykio schemoje nurodytoje situacijoje. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras, tirdamas minėtą eismo įvykį ir priimdamas sprendimą išmokėti draudimo išmoką, būtų konstatavęs trečiojo asmens neteisėtus veiksmus, lėmusius minėtą eismo įvykį. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo pranešta apie eismo įvykio dalyvių kaltės klausimo nagrinėjimą kompetentingose Didžiosios Britanijos institucijose ar kad toks klausimas apskritai buvo nagrinėjamas.Ieškovo 2014 m. liepos 28 d. raštas Nr. S-8896-(5.10.) siųstas atsakovei jau po to, kai Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras priėmė sprendimą sumokėti draudimo išmoką ir pareiškė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, todėl atsakovės informacijos apie eismo įvykį pateikimas negalėjo paveikti eismo įvykio aplinkybių tyrimo Didžiosios Britanijos kompetentingose institucijose.Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.Teismas nurodė, kad Lietuvos draudikų biurui įstatymu nustatyta pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra išaiškinęs, kad toks atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, jog Lietuvos draudikų biuras, reikalaujantis sumokėtos sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, taip pat kad asmuo, iš kurio reikalaujama sumokėtos sumos grąžinimo, pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, t. y. sukėlė eismo įvykį, bei įrodžius reikalaujamos sumokėtos sumos pagrįstumą.Tai, kad nurodyto eismo įvykio kaltininkas yra atsakovės darbuotojas, ieškovas įrodinėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. eismo įvykio dalyvių nubraižyta schema (deklaracija) „informacijos apie susidūrimą blanku“, kurioje nurodyta, kad pildant šį blanką neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos aplinkybės, taip pat kito eismo įvykio dalyvio ir liudytojo subjektyviais rašytiniais paaiškinimais, kurių nepatvirtina bylos medžiaga. Byloje nėra įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai būtų sutarę, kuris eismo įvykio dalyvis yra kaltas dėl eismo įvykio. Policijos pareigūnai ar kita kompetentinga institucija nefiksavo eismo įvykio aplinkybių vietoje ir nenustatė už eismo įvykį atsakingo asmens, dėl to į bylą nepateikta objektyvių (nešališkų) įrodymų, kas yra eismo įvykio kaltininkas. Žinoma tik tai, kad kai transporto priemonės „MAN TGS“ vairuotojas, judėdamas atbuline eiga, statė transporto priemonę automobilių stovėjimo aikštelėje, į jį atsitrenkė transporto priemonės „Mercedes Benz“ vairuotojas. Ieškovas taip pat neįrodė, kad transporto priemonės „Mercedes Benz“ vairuotojas turėjo ir galėjo pastebėti transporto priemonės „MAN TGS“ vairuotojo manevrą dar iki susidūrimo. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pozicija dėl transporto priemonės „Mercedes Benz“ vairuotojo kaltės apskritai niekuo nemotyvuota.
Motyvuojamoji dalis
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas atgręžtinį reikalavimą atsakovui reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemos ir ją įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Tai matyti iš paties ieškovo procesiniuose dokumentuose nuosekliai palaikomos pozicijos, kad Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras nukentėjusiam asmeniui žalą atlygino pagal žaliosios kortelės sistemą, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, o vėliau to paties teisės akto pagrindu įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš ieškovo Lietuvos draudikų biuro, šias sumas ieškovas, taip pat vadovaudamasis Vidaus nuostatais, atlygino. Tokią poziciją patvirtina ir kita bylos medžiaga, pavyzdžiui, ieškovo pateikta informacija apie bendruosius reikalavimus atlyginti žalą pagal žaliosios kortelės sistemą Anglijoje ir Velse (1 t., b. l. 120–121). Kadangi turi būti užtikrinta tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą, tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras, spręsdamas dėl poreikio kreiptis į teismą, nukentėjusių šalių reikalavimus vertina atsižvelgdamas į ekonominio naudingumo principą, inter alia, ar būtų prasminga patirti kreipimosi į teismą ir teisinės pagalbos išlaidas dėl eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų prašomos atlyginti žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje teisminis procesas nevyko, todėl galimai atsakingas už eismo įvykį asmuo neturėjo galimybės išsakyti savo argumentų dėl eismo įvykio, tokią teisę jis turi šiame teismo procese. Kadangi atsakovė neigia savo darbuotojo atsakomybę dėl įvykusio eismo įvykio, pagrįsta yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija, kad atsakovės argumentai turi būti vertinami šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pateikęs duomenų apie būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas pagal eismo įvykio vietos teisę, taip pat pateikęs išsamius duomenis apie žalos atlyginimą (procedūra ir principus) pagal Didžiosios Britanijos teisę, tačiau nėra pateikęs duomenų, kokius būtent neteisėtus veiksmus atliko atsakovės darbuotojas G. B. ir kokius konkrečius teisės aktus jis pažeidė savo veiksmais, kad būtų laikomas kaltu dėl įvykusio eismo įvykio. Atsakovei ginčijant būtent savo darbuotojo kaltę dėl eismo įvykio, Lietuvos draudikų biurui, siekiančiam įrodyti savo atgręžtinio reikalavimo pagrįstumą, inter alia, tenka pareiga pateikti Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovės darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos draudikų biuras nepateikė užsienio teisės turinio, kurio pagrindu būtų galima įvertinti, ar atsakovės darbuotojas G. B. atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas dėl Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio. Taigi konkrečių Didžiosios Britanijos normų turinys byloje nėra žinomas. Šis pažeidimas negali būti pašalintas kasaciniame teisme, nes turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus dėl Didžiosios Britanijos teisės taikymo nagrinėjamu atveju (CPK 42, 47 straipsniai).
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Nustatyta, kad bylą pradėjus nagrinėti apeliacine tarka, ieškovas Vilniaus apygardos teismui pateikė Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro atsiųstą informaciją, kurioje nurodyta, jog tokio pobūdžio bylose eismo įvykio dalyvių atsakomybė nustatoma remiantis „...bendrosios teisės, o ne rašytinių įstatymų pagrindu“ (2 priedas), o „...nėra rašytinio įstatymo, teigiančio, kad esant x aplinkybėmis, taikoma Y atsakomybė“. Atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos teismas, spręsdamas analogišką bylą, taipogi konstatavo, „...jog Anglijos teisė yra paremta paprotinės teisės principais, susiklosčiusiais remiantis įstatymais ir teisminiu precedentu, ir į kai kurios klausimus ji negali atsakyti, pateikdama konkrečia teisės norma, nes ji neegzistuoja“ (Kauno apygardos teismo 2018-02-27 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-465-480/2018, 24 punktas).Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovas dar 2014-07-28 buvo informuotas apie Didžiojoje Britanijoje vykstantį 2013-09-13 įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t.y. jam buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus (Biuro 2016-01-04 rašto Nr. S-3- (4.11.) 4priedas). Atsakovas į minėtą informaciją nereagavo.Ieškovas nurodė, kad G. B. pažeidė Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių 146 straipsnį. Taigi, remiantis minėtu straipsniu, nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovo kaip įmonės, atsakingos už savo darbuotojo padarytą žalą, teisinės atsakomybės pagrindas. Taisyklių 146 punktas numato šias pareigas: vairuokite atsižvelgdami į kelio tipą ir būklę. Visų pirma: nesistenkite važiuoti didžiausiu leistinu greičiu – dažnai tai yra netinkama arba nesaugu; ® atsižvelkite į kelio ir eismo sąlygas. Pasirenkite netikėtoms ar sudėtingoms situacijoms, pavyzdžiui, gali būti blokuojamas už staigaus posūkio esantis kelias. Būkite pasirengę sulėtinti; ® sankryžose būkite pasirengę įvažiuojantiems eismo dalyviams; šalutiniuose ir kaimo keliuose gali būti nepažymėtų sankryžų, kuriose niekas neturi pirmenybės; būkite pasirengę prireikus sustoti prie eismo kontrolės sistemų, kelio darbų, pėsčiųjų perėjų ar šviesoforų; ® bandykite numatyti pėsčiųjų ir dviratininkų veiksmus. Jei pėstieji, ypač vaikai, žiūri į kitą pusę, jie gali žengti į kelią jūsų nepastebėję.Iš 2018 m. birželio 15 d. į bylą gautų trečiojo asmens G. B. paaiškinimų galima spręsti, jog jis nesutinka dėl nustatytos kaltės, teigdamas, kad transporto priemonės MAN vairuotojas judėdamas atbuline tvarka atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį, kuris taip pat judėjo. Ieškovas pateikė Žalų administravimo departamento išvadą, kurioje detalizuojamas eismo įvykio mechanizmas. Išvada ir joje atliktas aktų aiškinimas, kaip pabrėžė pats ieškovas, yra nelaikomas oficialiu rašytiniu įrodymu. S.H., komentuodama atliekamą žalos administravimą ir Didžiosios Britanijos teisės taikymą, teigia, jog bylos yra nagrinėjamos individualiai ir vertinamos pagal turimus faktus bei įrodymus. Tais atvejais, kai bylų aplinkybės yra panašios, ankstesni teismo sprendimai gali būti pasitelkti kaip pagalba priimant sprendimą. Jei byla nepasiekia teismo, bet jie turi, jų nuomone, patikimą pasirašytą pareiškimą, kurio pagrindu atsakomybė galėtų būti panaikinta ar padalinta, juo vadovaujasi, todėl būtina kaip įmanoma greičiau gauti transporto priemonės vairuotojo pareiškimą.Teisėjų kolegija, įvertinusi eismo įvykio žalos administravimo specifiką pagal S. H. paaiškinimus, sprendžia, jog būtent faktinės įvykio aplinkybės ir pateiktos sąskaitos – faktūros, sąmatos, sugadinto turto nuotraukų ir inžinieriaus ar „Audatex“ ataskaitos, yra turinčios poveikį eismo įvykio tinkamai ištyrimui ir pagal tai išmokos sumokėjimui. Tačiau tik bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacine tvarka, buvo pateiktas vairuotojo paaiškinimas. Kokios priežastys ieškovui, kuris turi specialų teisinį subjektiškumą, žinias ir įgūdžius (CK 1.5 straipsnis, CK 6.38 straipsnis), trukdė išsireikalauti eismo įvykio žalos administravimui būtinus duomenis, nenurodė. Šalies pasyvumas, neatleidžia ieškovo nuo pareigos veikti rūpestingai ir atsakingai (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 26 straipsnio 3 punktas). S. H., be kita ko, nurodė, jog šioje ieškinio byloje 2014-01-23 ieškovas informavo MIB, kad neprieštarauja, jei „mes šį ieškinį išspręsime, kadangi jo teikimas teismui pareikalautų didelių bylinėjimosi išlaidų“. Pažymėjo, kad šioje byloje MIB niekada neprisiėmė atsakomybė atsakovo vardu. MIB išsprendė šią pretenziją, vadovaudamasis atsakomybės neprisiėmimo pagrindu, kadangi pretenzijos vertė nebuvo didelė, o kreipimasis į teismą ne tik būtų buvęs brangus, bet ir sunkiai būtų leidęs tikėtis teigiamo sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. H. paaiškinimai ir žalos administravimo eiga pagrindžia, kad atsakovo darbuotojo atsakomybės klausimas dėl eismo įvykio nebuvo nustatinėjamas. Ieškovo Žalų administravimo departamentas 2018-06-11 rašte Nr. V-2396-18 nurodė, jog „Britų vilkiko vairuotojas, judėdamas atbuline eiga, parkavo transporto priemonę MAN automobilių stovėjimo aikštelėje, kai tuo metu lietuvių vilkiko vairuotojas, neleidęs pabaigti transporto priemonės MAN vairuotojui saugiai pabaigti manevrą, atsitrenkė į kairę, priekinę vilkiko MAN dalį ir ją apgadino. Tai, kad susidūrimo metu buvo apgadinta transporto priemonės MAN kairė priekinė dalis, patvirtina, kad ši transporto priemonė jau buvo bebaigianti daryti manevrą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teigia britų vairuotojas savo paaiškinime apie įvykį, atbuline eiga judančios transporto priemonės MAN žibintai buvo įjungti, todėl transporto priemonė turėjo būti matoma. Atsižvelgus į Didžiosios Britanijos Biuro atstovo 2016-05-20 pateiktą paaiškinimą bei į Didžiosios Britanijos Kelių kodekso taisykles (angl. The Highvvay Code), transporto priemonės Mercedes Benz 844 vairuotojas turėjo važiuoti saugiu ir tinkamu greičiu, tokiu kad, pamatęs kelio važiuojamojoje dalyje kliūtį, šiuo konkrečiu atveju, Į stovėjimo vietą baigiantį įvažiuojantį vilkiką MAN, spėtų sustabdyti transporto priemonę, t.y. kaip numatyta Didžiosios Britanijos Kelių kodekso 146 punktu, vairuotojas turi atsižvelgti į kelio ir eismo sąlygas, važiuoti tinkamu greičiu, būti pasirengęs netikėtoms ir sudėtingoms situacijoms (šiuo atveju lietuvių vairuotojas neleido britų vilkiko vairuotojui laisvai pabaigti manevro)“.Atsakovas UAB „Delintra“ apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje įrodinėja, jog 2013-09-13 eismo įvykis Didžiojoje Britanijoje įvyko ne dėl UAB „Delintra“ vairuotojo G. B., o dėl Wincanton vairuotojo, vairavusio transporto priemonę „MAN TGS 24/440“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės. Anot atsakovo, 1971-05-04 Konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnis numato „Taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė“. Tai reiškia, kad nėra ginčo, jog UAB „Delintra“ vairuotojas kaltu dėl 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio gali būti pripažintas tik pagal Didžiosios Britanijos teisę. Tačiau atsakovas visiškai nepasisako dėl Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių 146 straipsnio nuostatų taikymo, kaip faktinio atsikirtimo pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kyla ginčas iš esmės dėl eismo įvykio faktinių aplinkybių ir vairuotojo kaltės fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėjantis bylą, atkreipia dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamoje byloje būtina taikyti Didžiosios Britanijos teisę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendime, nagrinėjant šalių ginčą, teisingai nurodyta, jog ieškovas neįrodė atsakovo darbuotojo G. B. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio. Tačiau teismas nekvalifikavo ir nepasisakė dėl teisės pažeidimo sudėties pagal atsakovo nurodytus ieškinio atkirtimus. Byloje liko neištirta, ar transporto priemonės Mercedes Benz 1844 vairuotojas turėjo ir galėjo pastebėti transporto priemonės MAN TGS 24/440 vairuotojo manevrą dar iki susidūrimo. Vilniaus apygardos teismui pateiktame vairuotojo paaiškinime matyti, kad vairuotojas apie eismo įvykio aplinkybes (pirmumo teisę kelyje) sprendžia pagal savo turimą supratimą. Byloje nėra tirta, ar vairuotojas instruktuotas apie Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių reikalavimus. Taigi nagrinėjamoje byloje būtina iš naujo tirti ir spręsti dėl atsakovo darbuotojo G. B. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio, nustatinėjant faktines aplinkybes, kvalifikuojant veiką pagal užfiksuotus rašytiniuose dokumentuose veiksmus. Dėl nepakankamų byloje esančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas apsiribojo išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras, tirdamas minėtą eismo įvykį ir priimdamas sprendimą išmokėti draudimo išmoką būtų nustatinėjęs ir konstatavęs G. B. neteisėtus veiksmus, sąlygojusius minėtą eismo įvykį. Aplinkybės, ar vairuotojas žinojo Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių reikalavimus nenustatytos, o atsakovo praktinis situacijos interpretavimas negalėjo būti pakankamas išvadai, jog draudimo išmoka Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro buvo išmokėta ekonominiu pagrindu. Tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas turėjo į bylą pateiktą ieškovo Žalų administravimo departamento įvykių aplinkybių užfiksavimą, tačiau apsiribojo jo perrašymu, detaliau nevertindamas dalyvių nubraižytos schemos ir aplinkybių, nepateikdamas veikos kvalifikavimo pagal byloje esančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismui surinkus įrodymus dėl Didžiosios Britanijos normų turinio, byloje lieka neatskleista jos esmė dėl veikos kvalifikavimo ir atsakovo vairuotojo kaltės nustatymo, o tai yra ieškinio faktinis pagrindas, kurio vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teismo. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 45519/06, 30 punktą; kt). Taigi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principo) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr., pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias and Others prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01 ir 65407/01, 38 punktą; 2006 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan and Angelova, pareiškimo Nr. 44624/98, 42 punktą ir kt.). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo tirtas eismo įvykio dalyvių kaltės klausimas ir spręsta dėl G. B. veiksmų neteisėtumo pagal byloje esančius įrodymus. Atsakovas ginasi argumentu, jog ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė, kad Didžiosios Britanijos teisės Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui (Motor Insurers Bureu UK) būtų suteikusi teisę spręsti/nustatinėti kas yra eismo įvykio kaltininkas. Mano, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras net neturėjo teisės spręsti ir/ar nustatyti, kad 2013-09-13 eismo įvykio kaltininkas yra UAB „Delintra“ vairuotojas G. B.. Atsižvelgiant į tai, kad pagal tokius šalių argumentus apeliacinėje instancijoje būtų sprendžiama dėl kaltės kaip teisinės atsakomybės kilimo pagrindo, tai reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės, apribojant teisę į apeliaciją. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apylinkės teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.