Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo „Zotobi Management Ltd“ prašymą dėl Rygos nuolatinio arbitražo teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „On5“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas „Zotobi Management Ltd“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rygos nuolatinio arbitražo teismo (toliau – RNAT) 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą byloje Nr. 27-03/2015, kuriuo pareiškėjui iš suinteresuoto asmens UAB „On5“ priteista 15 853,77 Eur nuostolių, 2 366 Eur dokumentų vertimo išlaidų, 2 178 Eur RNAT proceso išlaidų, 3 643,95 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o suinteresuotam asmeniui UAB „On5“ iš pareiškėjo „Zotobi Management Ltd“ priteista 1 621,18 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Didžiosios Britanijos Mergelių salose įregistruota bendrovė, kuri dirba programinės įrangos komercijos srityje, tuo tarpu suinteresuotas asmuo specializuojasi programinės įrangos vystymo srityje. Šalys 2012 m. lapkričio 29 d. sudarė sutartį dėl užsakomosios programinės įrangos kūrimo (toliau – Sutartis), kuria suinteresuotas asmuo įsipareigojo sukurti programinę įrangą – žaidimo „Fantastic Fiches“ versiją, skirtą Android operacinei sistemai. Sutartimi suinteresuotas asmuo įsipareigojo sukurti žaidimą iki 2013 m. balandžio 1 d. bei perduoti žaidimą pareiškėjui be jokių klaidų ir trūkumų. Sutartis taip pat nustatė, kad suinteresuotas asmuo privalo pateikti pataisytą programinės įrangos versiją per 10 darbo dienų po tai, kai pareiškėjas atmeta anksčiau pasiūlytą programinę įrangą. Suinteresuotas asmuo, pažeidęs Sutarties sąlygas, iki Sutartyje nustatytos datos užbaigto žaidimo pareiškėjui nepateikė, pateiktas žaidimas turėjo klaidų, dėl kurių jis tinkamai neveikė. Sutarties pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad suinteresuotas asmuo nepateikė pareiškėjui pataisytos programinės įrangos per sulygtą dešimties darbo dienų terminą. Dėl netinkamo suinteresuoto asmens sutartinių pareigų vykdymo, Sutartis buvo nutraukta. Sutarties 21 punktu šalys sulygo dėl arbitražinės išlygos, taip pat dėl Sutarties aiškinimo pagal Anglijos ir Velso teisę. Siekdamas apginti savo teisėtus interesus ir gauti patirtų nuostolių atlyginimą, pareiškėjas, vadovaudamasis Sutarties 21 punktu, pateikė RNAT ieškinį dėl nuostolių atlyginimo iš suinteresuoto asmens, kurį minėtu 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu RNAT patenkino iš dalies, priteisdamas ankščiau nurodytas sumas. Šis sprendimas įsigaliojo jo priėmimo dieną ir yra neskųstinas.

Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo prašymu ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tokią poziciją UAB „On5“ grindė Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktais, kurie nustato, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad arbitražo teismo sudėtis arba procesas neatitiko imperatyvių KAĮ nuostatų, kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Nagrinėjamu atveju RNAT arbitrų kolegija buvo sudaryta iš trijų arbitrų, kuriuos iš esmės paskyrė pareiškėjas. Suinteresuoto asmens nominuotas arbitras – advokatas E. B. nebuvo paskirtas RNAT pirmininko, kuris taip pat buvo ir pareiškėjo deleguotas arbitras. Be to, RNAT pirmininkas vienašališkai nutarė suinteresuoto asmens arbitru paskirti arbitrą, kurio UAB „On5“ nepageidavo. Tokį sprendimą RNAT pirmininkas priėmė motyvuodamas tuo, kad suinteresuotas asmuo nenurodė savo nominuoto arbitro. Suinteresuoto asmens teigimu, tokie motyvai neatitinka tikrovės, nes bendrovė bent tris kartus prašė jos arbitru paskirti būtent advokatą E. B., kuris studijavo Anglijos ir Velso teisę, įgijo magistro teisės laipsnį Jungtinėje Karalystėje, praktikavo pagal šią teisę ir turi reikiamų žinių nagrinėti šalių ginčą. Tuo tarpu arbitrų kolegija buvo sudaryta iš asmenų, kurie nėra kompetentingi nagrinėti ginčą pagal Anglijos ir Velso teisę – arbitražo byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų arbitrų kolegijos kompetenciją. Arbitrų kolegijos kompetencijos stoką pagrindžia ir aplinkybė, kad RNAT priėmė visiškai priešingą sprendimą, nei savo vertinime nurodė advokatų kontora Boodle Hatfield LLP: suinteresuotas asmuo, gavęs pareiškėjo ieškinį, kreipėsi į nurodytą advokatų kontorą, kuriai buvo pateikta užduotis įvertinti ieškinio reikalavimus bei pagal Anglijos ir Velso teisę įvertinti galimą ginčo baigtį; 2015 m. birželio 3 d. konsultacija advokatų kontora pateikė išvadą, kad suinteresuotas asmuo turi gerų galimybių apsiginti nuo ieškinio dėl to, kad pagal Anglijos ir Velso teisę negalima teigti, jog Sutartis buvo visiškai neįvykdyta. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad RNAT arbitrų kolegija sprendime aptarė ne visus suinteresuoto asmens atsiliepime į ieškinį ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus atsikirtimus, kuriais UAB „On5“ grindė savo nesutikimą su ieškinio reikalavimais. Vadovaujantis Latvijos Aukščiausiojo Teismo praktika, arbitražo teismo nepasisakymas visais šalių argumentais yra itin šiurkštus teisės normų pažeidimas.

Esminis veiksnys formuojant arbitražo sudėtį yra to teismo gebėjimas priimti teisingą bei vykdytiną sprendimą. Arbitražo kompetencija išspręsti bylą yra pagrindinė prielaida teisingo ir vykdytino sprendimo priėmimui. Nagrinėjamu atveju ginčas buvo išspręstas arbitrų kolegijos, sudarytos iš esmės tik pareiškėjo paskirtų arbitrų, vadovaujantis Anglijos ir Velso materialine teise, kurios taikyti arbitrų kolegija nėra kompetentinga. Paskirti suinteresuoto asmens nominuotą arbitrą RNAT pirmininkas, būdamas pareiškėjo arbitru, atsisakė. Pagal Latvijos Respublikos teisę suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės apskųsti tokio procesinio sprendimo. Suinteresuoto asmens teigimu, nurodyti RNAT veiksmai neatitinka KAĮ 8 straipsnyje nustatytų arbitražo šalių procesinių teisių lygybės, teisės laisvai disponuoti savo teisėmis bei rungimosi principų. KAĮ 8 straipsnis, kuriame nustatyti arbitražo proceso principai, laikytinas imperatyvia teisės norma, todėl konstatuotina, jog bent vienos iš šiame straipsnyje nustatytų taisyklių pažeidimas sudaro pagrindą nepripažinti RNAT sprendimo. 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) V straipsnis nustato, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu arbitražo institucijos sudėtis arba arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokios susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų. Nagrinėjamu atveju RNAT arbitrų sąraše esant tik apie 10 asmenų, nebuvo pagrindo formaliai laikytis reikalavimo rinkti arbitrus iš sąrašo, kai įstatymas nedraudžia pasirinkti arbitrus ir ne iš sąrašo. Latvijos Respublikos arbitražo įstatymas draudžia nagrinėti arbitražo bylą neturint tam reikiamos kompetencijos. Suinteresuoto asmens vertinimu, tai, jog asmuo turi Latvijos universiteto diplomą teisės srityje, nereiškia, kad asmuo yra kompetentingas spręsti ginčus pagal Anglijos ir Velso teisę, jei jis visiškai nepraktikuoja tokios teisės ir dirba išskirtinai kontinentinės teisės sistemos rėmuose.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais apie viešosios tvarkos sampratą, kad viešoji tvarka tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006), konstatuotina, jog bet kokios esminio teisės proceso principo pažeidimas traktuotinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Suinteresuoto asmens nuomone, RNAT, nagrinėdamas bylą Nr. 27-03/2015, apribojo proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nešališkumo, teisingumo ir kitus pagrindinius teisės principus, todėl sprendimas negali būti pripažįstamas ar vykdymas nei pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktą, nei pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies (b) punktą.

2016 m. kovo 30 d. pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas dėsto atsikirtimus į suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentus.

Pareiškėjas nurodo, kad UAB „On5“, nesutikdamas su RNAT sprendimo pripažinimu ir leidimu vykdyti Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai remiasi KAĮ 8, 50 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikomos tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiam arbitražiniam nagrinėjimui (KAĮ 1 straipsnis). Užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarką reglamentuoja tik KAĮ 51 straipsnis, nustatantis, kad arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje – Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal KAĮ 51 straipsnį ir konvencijos nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad sutarties šalių susitarimas buvo sąžiningas, atitiko jų valią, todėl nėra konvencijos V straipsnio 1 dalies (d) punkte nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti RNAT sprendimą. Sutarties šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad visi ginčai ir pretenzijos, kylantys iš Sutarties ar su ja susiję, sprendžiami RNAT pagal šio teismo arbitražo procedūros reglamentą (toliau – Reglamentas). Reglamento 6 straipsnis nustato, kad sudarant arbitražinį susitarimą, šalys papildomai gali susitarti dėl arbitrų skaičiaus, arbitražinio teismo proceso tvarkos, žodinio ar raštiško proceso, ginčo nagrinėjimo vietos, arbitražinio teismo proceso kalbos, taikomų įstatymų ir kitų klausimų. Reglamento 28 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad šalys gali nustatyti arbitrų paskyrimo tvarką, o jei dėl šios tvarkos nesusitariama, arbitrai paskiriami vadovaujantis reglamentu, kurio 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad arbitrai paskiriami iš patvirtinto arbitrų sąrašo. Jei šalis nenurodė jos pasirinkto arbitro, jį skiria arbitražo teismo pirmininkas. Sutarties arbitražinėje išlygoje šalims atskirai nesusitarus dėl arbitrų skyrimo tvarkos ir papildomų reikalavimų, keliamų arbitrams, tačiau nustačius, kad sprendžiant jų ginčus RNAT bus taikomas Reglamentas, laikoma, jog šalys susitarė dėl arbitrų skyrimo iš RNAT arbitrų sąrašo, jiems specialiai netaikant reikalavimo turėti išsilavinimą Anglijos ir Velso teisės srityje. Be to, suinteresuotas asmuo nepareiškė prieštaravimų dėl arbitrų kompetencijos nagrinėti ginčą Reglamento 56 straipsnio nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, atsiliepime į prašymą dėl RNAT sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje nurodytos RNAT tariamai pažeistos teisės normos kvalifikuojamos kaip proceso, kurių Lietuvos apeliacinis teismas neturi kompetencijos tikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-52-381/2015). Pareiškėjas nurodo, kad RNAT sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai, todėl nėra Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies (b) punkte nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti RNAT sprendimą.

2016 m. balandžio 6 d. suinteresuotas asmuo Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos. Rašytiniuose paaiškinimuose suinteresuotas asmuo atsikerta į pareiškėjo rašytinių paaiškinimų argumentus.

Suinteresuotas asmuo pažymi, kad Sutartimi šalys susitarė dėl jų ginčams spręsti taikytinos teisės ir tokiu susitarimu apibrėžė arbitrų kompetencijai keliamą reikalavimą, nes neturint tikslinių žinių konkrečioje teisės srityje, nėra galimybės priimti pagrįstą ir vykdytiną sprendimą. Tai patvirtina Londono advokatų kontoros Boodle Hatfield LLP pateiktas pareiškėjo ieškinio pagrįstumo vertinimas, kuris kardinaliai skyrėsi nuo RNAT sprendime surašyto vertinimo.

Suinteresuoto asmens teigimu, arbitrų parinkimo klausimas vertintinas vadovaujantis esminiais teisės principais, o ne išimtinai formaliomis RNAT Reglamento nuostatomis. Latvijos Respublikos arbitražo įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jei šalys susitarė, kad civilinio teisinio ginčo išsprendimas bus patikėtas nuolatiniam arbitražo teismui, arbitrai turi būti paskiriami iš nuolatinio arbitražo teismo arbitrų sąrašo sutinkamai su nuolatinio arbitražo teismo taisyklėmis, atsižvelgiant į sutarties šalių lygiateisiškumą. Ginčo sutarties sudarymo dieną galiojęs Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymas neišskyrė sąlygos, kad arbitrai turi būti renkami tik iš nuolatinio arbitrų sąrašo. Konvencijos V straipsnio 1 dalies (d) punkto pažeidimą lemia ir tai, kad šalių ginčą sprendę arbitrai buvo parinkti išimtinai tik ieškovo. Ginčo nagrinėjimo RNAT metu suinteresuotas asmuo reiškė prieštaravimus dėl RNAT sudėties ir jų kompetencijos nagrinėti ginčą, todėl pareiškėjo argumentas dėl neginčytos arbitrų kompetencijos yra nepagrįstas.

Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad atsiliepime į prašymą suinteresuoto asmens nurodytos RNAT pažeistos teisės normos kvalifikuotinos kaip proceso, kurių Lietuvos apeliacinis teismas neturi kompetencijos tikrinti. Atsiliepimo argumentai buvo susiję ne su procesiniais pažeidimais, o su arbitražinio susitarimo ir arbitrų paskyrimo pažeidimais. Visi iš to kylantys pažeidimai, ar jie yra procesiniai, ar ne, bet kokiu atveju traktuotini kaip esminiai Niujorko konvencijos pažeidimai, o tai ne tik patenka, bet ir yra pagrindinė Lietuvos apeliacinio teismo kompetencija užsienio valstybių arbitražų teismų sprendimų pripažinimo procese.

Dėl rašytinių paaiškinimų

Teisėjų kolegija priima pareiškėjo ir suinteresuoto asmens rašytinius paaiškinimus, nes bylos šalis turi tokią teisę teikti teismui paaiškinimus raštu ir žodžiu (CPK 42 straipsnis).

Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.

Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Nr. C-126/97 Eco Swiss China Time Ltd v. Benneton International NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-363/2014).

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

Suinteresuotas asmuo UAB „On5“ atsiliepime į prašymą dėl RNAT 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo byloje Nr. 27-03/2015 pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje savo nesutikimą grindžia Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalyje įtvirtintu pagrindu dėl arbitražo sudėties neteisėtumo, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista arbitrų paskyrimo procedūra, kad arbitrai nebuvo kompetentingi spręsti šalių ginčo.

Prieš pasisakydama dėl nurodytų suinteresuoto asmens argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pagrįstai teigia, jog suinteresuotas asmuo nesutikimą su arbitražo sprendimo pripažinimu grindžia RNAT pažeistomis teisės normomis, kurios kvalifikuotinos kaip proceso, tuo tarpu arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti proceso stadijoje Lietuvos apeliacinis teismas neturi kompetencijos vertinti, ar arbitražo institucija tinkamai pritaikė proceso ir materialiosios teisės normos. Kita vertus, suinteresuoto asmens nurodyti RNAT padaryti proceso teisės normų pažeidimai siejami su Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalyje įtvirtintu arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindu, kurio egzistavimą teisėjų kolegija turi pareigą patikrinti.

Šalių 2012 m. lapkričio 29 d. sutartyje dėl užsakomosios programinės įrangos kūrimo įtvirtinta arbitražine išlyga šalys susitarė, kad visi jų ginčai ir pretenzijos, kylantys iš šios Sutarties ar susiję su ja arba su jos dalyku ar sudarymu (įskaitant nesutartinius ginčus ir pretenzijas), arba su jos vykdymu, pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu bus sprendžiami RNAT pagal šio teismo arbitražo procedūros Reglamentą.

Byloje nustatyta, kad RNAT 2015 m. kovo mėnesį informavo suinteresuotą asmenį apie arbitražo bylos iškėlimą; 2015 m. birželio 8 d. RNAT pareiškėjui išsiuntė suinteresuoto asmens atsiliepimą į ieškinį. 2015 m. birželio 15 d. RNAT teismo posėdyje nutarta bylą nagrinėti esant trijų RNAT arbitrų kolegijos sudėčiai. 2015 m. rugpjūčio 21 d. RNAT buvo gautas pareiškėjo prašymas arbitru ginčo byloje paskirti RNAT pirmininką V. K., 2015 m. rugpjūčio 26 d. gautas suinteresuoto asmens prašymas arbitru ginčo byloje paskirti advokatą E. B., kuris nėra įtrauktas į RNAT arbitrų sąrašą. Pareiškėjas nesutiko su UAB „On5“ pasiūlyto arbitro kandidatūra. RNAT pirmininko 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 27-03/2015-10, remiantis Reglamento 26, 30 straipsniais, arbitru šalių byloje paskirtas RNAT arbitras A. P.. 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 27-03/2015-11 RNAT arbitrai V. K. ir A. P. trečiuoju šalių ginčo arbitru paskyrė RNAT arbitrą M. S.. Bylos nagrinėjimo 2015 m. spalio 7 d. arbitražo teismo posėdyje metu suinteresuotas asmuo pareiškė nušalinimą arbitrams M. S. ir A. P.. RNAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 27-03/2015-15 suinteresuoto asmens pareiškimas dėl nušalinimo atmestas. 2015 m. spalio 20 d. arbitražo teismo posėdyje pakartotinai pareikštas UAB „On5“ nušalinimas arbitrams M. S. ir A. P. arbitrų kolegijos taip pat buvo atmestas.

Kaip minėta, šalys Sutartyje nustatyta arbitražine išlyga susitarė, kad su Sutartimi susiję jų tarpusavio ginčai bus sprendžiami RNAT vadovaujantis šio teismo Reglamentu. Toks susitarimas reiškia, kad minėto teisės akto nuostatos taikytinos ir arbitražo teismo sudėčiai. Reglamento 26 straipsnis nustato, kad arbitražo teismo arbitras yra asmuo, kuris, remiantis arbitražo teismo sutarties ir Reglamento nuostatomis priskiriamas ginčui išnagrinėti. Arbitražo teismo arbitrai priskiriami iš draugijos patvirtinto arbitražo teismo arbitrų sąrašo. Reglamento 28 straipsnis įtvirtina, kad šalys gali nustatyti arbitražo teismo arbitrų paskyrimo tvarką. Jeigu šalys nesusitaria dėl arbitražo teismo arbitrų paskyrimo tvarkos, arbitražo teismo arbitrai paskiriami vadovaujantis Reglamentu. Reglamento 30 straipsnis nustato, kad šaliai nenurodžius iš savo pusės pasirinkto arbitražo teismo arbitro, arbitražo teismo arbitrą paskiria RNAT pirmininkas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad suinteresuotas asmuo, parinkdamas arbitro kandidatūrą, nesilaikė Reglamente nustatytos tvarkos, nes UAB „On5“ nominuotas šalių ginčą nagrinėti arbitras advokatas E. B. nebuvo įtrauktas į RNAT arbitrų sąrašą. Todėl vadovaujantis Reglamento 30 straipsnio nuostatomis už suinteresuotąjį asmenį arbitrą iš RNAT arbitrų sąrašo turėjo teisę ir įgaliojimus parinkti RNAT pirmininkas. Aplinkybė, kad RNAT pirmininkas kartu buvo ir pareiškėjo pasirinktas šalių ginčą išnagrinėti arbitražo teismo arbitras, savaime nelemia arbitrų paskyrimo procedūros neteisėtumo ir neleidžia spręsti apie arbitrų šališkumą. Reglamento nuostatos nedraudžia nei šaliai pasirinkti RNAT pirmininko arbitru ginčui išnagrinėti, nei RNAT pirmininkui, esant byloje paskirtu arbitru, įvykdyti Reglamente nustatytą pareigą parinkti arbitražo teismo arbitro kandidatūrą toje pačioje byloje, jeigu kita šalis tokio arbitro nenurodė. Reglamento 30 straipsnyje nustatytą arbitro parinkimo procedūrą lėmė paties suinteresuoto asmens veiksmai, kurie neatitiko šalių arbitražinės išlygos dėl Reglamento nuostatų taikymo. UAB „On5“ akcentuoja Reglamento 30 straipsnio nuostatą, kad RNAT pirmininkas paskiria arbitražo teismo arbitrą tik tuo atveju, jeigu viena iš šalių nenurodė savo pasirinkto arbitro, tuo tarpu jis (suinteresuotas asmuo) nemažiau nei tris kartus reikalavo, jog arbitru šalių ginčui išnagrinėti būtų paskirtas advokatas E. B.. Suinteresuoto asmens nuomone, aplinkybė, jog jis arbitru prašė paskirti į RNAT arbitrų sąrašą neįtrauktą asmenį, negali būti vertinama kaip situacija, kad šalis nenurodė pasirinktino arbitro ginčui išspręsti. Kolegija nepritaria tokiai suinteresuoto asmens pozicijai, paremtai nepagrįstai suabsoliutintu lingvistiniu minėtos Reglamento normos aiškinimu. Sisteminis ir loginis Reglamento taisyklių aiškinimas patvirtina, kad suinteresuoto asmens prašymas arbitru paskirti į RNAT arbitrų sąrašą neįtrauktą asmenį pagrįstai buvo prilygintas situacijai, kad UAB „On5“ nenurodė iš savo pusės pasirinkto arbitro.

Siekdamas pagrįsti savo veiksmus, pasirenkant į RNAT arbitrų sąrašą neįtraukto asmens – advokato E. B. kandidatūrą, suinteresuotas asmuo atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad toks jo pasirinkimas pagrįstas esminiais teisės principais bei Latvijos Respublikos arbitražo įstatymo (toliau – Arbitražo įstatymas) nuostatomis, kad arbitrai turi būti paskiriami iš nuolatinio arbitražo teismo arbitrų sąrašo vadovaujantis nuolatinio arbitražo teismo taisyklėmis bei atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumą. Atmesdama šiuos argumentus, kolegija pažymi, kad Reglamento taisyklės neprieštarauja paminėtai ir kitoms Latvijos Respublikos arbitražo įstatymo nuostatoms, tuo tarpu lygiateisiškumo ir kiti bendrieji teisės principai nesuteikia teisės UAB „On5“ nesilaikyti šalių Sutartimi sulygto susitarimo dėl arbitražo institucijos ir jos Reglamento taisyklių taikymo. Toks šalių susitarimas nepažeidžia šalių lygiateisiškumo.

Suinteresuotas asmuo akcentuoja ir tai, kad Sutarties sudarymo metu arbitražo procesą Latvijos Respublikoje reglamentavo ne Arbitražo įstatymas, o Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymas, kurio 449 straipsnio 3 dalis neišskyrė sąlygos, kad arbitrai turi būti renkami tik iš nuolatinių arbitrų sąrašo. Tačiau tiek Sutarties sudarymo metu galiojęs teisės aktas, tiek ir šiuo metu galiojančios Arbitražo įstatymo nuostatos nors ir nepaneigia šalies teisės pasirinkti arbitro ne iš nuolatinių arbitrų sąrašo apskritai, tačiau ir neriboja šalių autonomijos susitarti dėl arbitrų parinkimo tik iš arbitražo institucijos patvirtinto arbitrų sąrašo. Nagrinėjamu atveju šalys yra susaistytos arbitražinės išlygos dėl RNAT Reglamento taikymo, kuris galimybės suinteresuotam asmeniui arbitrą rinktis ne iš RNAT patvirtinto arbitrų sąrašo nesuteikia.

Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalyje nustatyto pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti RNAT 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą egzistavimą suinteresuotas asmuo taip pat grindžia argumentais dėl netinkamos šalių ginčą nagrinėjusių RNAT arbitrų kompetencijos. Suinteresuoto asmens teigimu, šalims sulygus, kad Sutartis aiškinama pagal Anglijos ir Velso teisę, tuo pačiu buvo susitarta ir dėl būtinosios arbitrų kompetencijos, t. y. kad arbitrai turi būti kompetentingi nagrinėti šalių ginčą pagal materialiąją Anglijos ir Velso teisę. UAB „On5“ pasiūlytas arbitras advokatas E. B. turėjo reikiamą kompetenciją, kadangi yra baigęs universitetą Jungtinėje Karalystėje, kuriame studijavo Anglijos ir Velso teisę, o vėliau pagal šią teisę atliko praktiką, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad šalių ginčą išnagrinėję RNAT arbitrai būtų kvalifikuoti minėtoje teisės srityje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia suinteresuoto asmens pozicija.

Pirma, nors Reglamento 6 straipsnis nustato, kad, sudarydamos arbitražinį susitarimą, šalys papildomai gali susitarti dėl arbitražo teismo arbitrų skaičiaus, proceso tvarkos, ginčo nagrinėjimo vietos, kalbos, taikytinų įstatymų ir kitų klausimų, ginčo atveju šalys atskirai nesusitarė dėl konkrečios arbitrų specializacijos užsienio teisės srityje, tačiau sulygo dėl Reglamento taikymo, kuriame, kaip minėta, nustatytas arbitražo teismo arbitrų sąrašas. Taigi arbitražine išlyga šalys susitarė, kad pasitiki visų RNAT sąraše esančių arbitrų kompetencija. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad RNAT sąraše nurodyti arbitrai yra kvalifikuoti teisininkai ir prisiekusieji advokatai. Atsižvelgiant į tai, preziumuotina, kad teisinį išsilavinimą turintys asmenys, turi reikiamus gebėjimus ir įgūdžius taikyti ne tik nacionalinę, bet ir užsienio šalių teisę. Priešingu atveju, jie nebūtų įtraukti į minėtą sąrašą. RNAT arbitrų kompetencijos nepaneigia UAB „On5“ argumentas, kad Londone įsikūrusi advokatų kontora Boodle Hatfield LLP, įvertinusi pareiškėjo reikalavimų patenkinimo perspektyvas pagal Anglijos ir Velso teisę, suinteresuotam asmeniui nurodė, jog jis turi gerų galimybių apsiginti nuo pareiškėjo reikalavimų. Advokato, suinteresuoto parduoti savo teisines paslaugas, klientui suteikta informacija neatitinka objektyvumo kriterijaus ir nelaikytina šalių ginčą nagrinėjusių arbitrų – teisininkų kompetencijos stokos įrodymu (CPK 185 straipsnis). Kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų grindžiami argumentai dėl nekompetentingų RNAT arbitrų, suinteresuotas asmuo nepateikė, todėl ankščiau paminėta prezumpcija dėl jų (RNAT arbitrų) kompetencijos nepaneigta (CPK 178 straipsnis).

Antra, tam tikrais atvejais užsienio teisės normos bei šių normų aiškinimo ir taikymo aktai yra ginčo įrodinėjimo dalyko sudedamoji dalis. CK 1.12 straipsnio 2 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Taigi informacija apie užsienio teisę yra bylos faktai ir įrodinėjimo našta dėl jų tenka bylos šaliai, kuri remiasi užsienio teise, o ne teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2009). Nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarusios dėl Anglijos ir Velso teisės taikymo, todėl šalių ginčą nagrinėjusiai RNAT arbitrų kolegijai nekilo poreikio savo iniciatyva aiškintis šios užsienio teisės turinio, tuo tarpu ištirti ir įvertinti bylos faktus konkreti specializacija užsienio teisės srityje teisininkui nėra reikalinga. Aplinkybę, kad Anglijos ir Velso teisės taikymas buvo ginčo įrodinėjimo dalyko sudedamoji dalis, patvirtina ir RNAT 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo turinys (t. 1, b. l. 21-38).

Trečia, būdamas apdairus kontrahentas, suinteresuotas asmuo, prieš sudarydamas arbitražinę išlygą dėl jo ir pareiškėjo ginčų nagrinėjimo RNAT pagal šio teismo arbitražo procedūros Reglamentą, galėjo ir turėjo pasidomėti tiek RNAT arbitrų kvalifikacija, tiek siekti susitarimo dėl atitinkamų kvalifikacijos reikalavimų arbitrams nustatymo. Kadangi ginčo arbitražinė išlyga buvo šalių valios išraiška, suinteresuotas asmuo neturėjo teisinio pagrindo reikalauti, kad jo ir pareiškėjo ginčą nagrinėtų išimtinai Anglijos ir Velso teisėje besispecializuojantys teisininkai.

Ketvirta, kaip pagrįstai rašytiniuose paaiškinimuose pažymi pareiškėjas, suinteresuotas asmuo nepareiškė prieštaravimų dėl arbitrų kompetencijos nagrinėti ginčą Reglamento 56 straipsnio nustatyta tvarka. Minėta norma nustato, kad tuo atveju, jeigu šalis mano, kad pažeidžiama kuri nors iš arbitražo teismo proceso nuostatų, nustatytų Arbitražo įstatyme, Reglamente ar šalių arbitražinėje išlygoje, kai tik apie tokį pažeidimą tapo žinoma, ji turi teisę nedelsiant pateikti arbitražo teismui ar kitai šaliai raštiškus prieštaravimus. Arbitražo procesas pagal pareiškėjo ginčą buvo pradėtas 2015 m. kovo mėnesį, suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį 2015 m. birželio mėnesį, nenurodydamas savo reikalavimo dėl būtinos arbitrų kompetencijos Anglijos ir Velso teisės srityje, nors RNAT arbitrų sąrašas UAB „On5“ buvo prieinamas kelis mėnesius prieš jam pateikiant 2015 m. rugpjūčio 25 d. prašymą dėl arbitro skyrimo ne iš RNAT arbitrų sąrašo. Suinteresuoto asmens akcentuojami nušalinimai, kuriuos bylos nagrinėjimo metu jis reiškė arbitrams M. S. ir A. P., atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, neleidžia spręsti, kad argumentus dėl arbitrų kompetencijos stokos UAB „On5“ reiškė savalaikiai ir Reglamente nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog suinteresuoto asmens argumentai nesudaro pagrindo pripažinti arbitražo bylos nagrinėjimo metu buvus esminių arbitražo proceso pažeidimų, kurie galėtų sudaryti RNAT 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo nepripažinimo pagrindą, numatytą 1958 m. Niujorko Konvencijos V straipsnio 1 dalis d) punkte.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti ir tokie užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktu, užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).

Pastarojo užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo egzistavimą savo atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodo ir suinteresuotas asmuo. Nors UAB „On5“ teigimu RNAT pažeidė esminius proceso teisės principus, ankščiau nurodytų motyvų pagrindu šie suinteresuoto asmens argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Tuo tarpu kitų argumentų, išskyrus bendro pobūdžio teiginių apie viešąją tvarką, suinteresuotas asmuo nenurodė. Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga procese priklauso proceso šalims, o ne teismui (CPK 12, 178 straipsniai). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių ar arbitrų veiksmus, taip pat įvertinus Arbitražo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pripažinus RNAT 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą Lietuvos Respublikoje atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija nutaria, kad Rygos nuolatinio arbitražo teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimas byloje Nr. 27-03/2015 yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su RNAT sprendimo pripažinimu ir leidimu vykdyti Lietuvos Respublikoje, atsiliepime nepagrįstai remiasi KAĮ 8, 50 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikomos tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiam arbitražiniam nagrinėjimui (KAĮ 1 straipsnis). Kaip minėta, užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarką reglamentuoja tik KAĮ 51 straipsnis, nustatantis, kad arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – Niujorko konvencijos dalyvėje – Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal KAĮ 51 straipsnį ir Niujorko konvencijos nuostatas.

Kiti šalių procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus prašymą pripažinti bei leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje RNAT 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą, pareiškėjas „Zotobi Management Ltd“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismui pateikti dokumentai (vietinio mokėjimo nurodymai, sąskaitos už teisines paslaugas, teisinių paslaugų detalizacijos lentelė) įrodo, kad pareiškėjas už minėto prašymo parengimą patyrė 2 062,30 Eur teisinio atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų bei už prašymo taikyti suinteresuotam asmeniui UAB „On5“ laikinąsias apsaugos priemones parengimą patyrė 1 503,79 Eur išlaidų, iš viso 3 566,09 Eur bylinėjimosi išlaidų.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Pareiškėjo patirtos išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus nurodytų teisinių paslaugų maksimalių dydžius. Atsižvelgiant į tai, bei protingumo ir sąžiningumo principus, pareiškėjui „Zotobi Management Ltd“ priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 2 000 Eur (CPK 98 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš suinteresuoto asmens UAB „On5“.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rygos nuolatinio arbitražo teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą byloje Nr. 27-03/2015, kuriuo „Zotobi Management Ltd“ (j. a. k. 1515102, adresas: 197 Main Street, Road Town, Tortola, Didžiosios Britanijos Mergelių salos) iš UAB „On5“ (j. a. k. 302689216, adresas: Pilaitės pr. 16, Vilnius) priteista 15 853,77 Eur nuostolių, 2 366 Eur dokumentų vertimo išlaidų, 2 178 Eur RNAT proceso išlaidų, 3 643,95 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o UAB „On5“ iš „Zotobi Management Ltd“ priteista 1 621,18 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš suinteresuoto asmens UAB „On5“ (j. a. k. 302689216, adresas: Pilaitės pr. 16, Vilnius) pareiškėjo „Zotobi Management Ltd“ (j. a. k. 1515102, adresas: 197 Main Street, Road Town, Tortola, Didžiosios Britanijos Mergelių salos) naudai 2 000 (du tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.