Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Broniaus Valiaus, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV) ieškinį atsakovui S. P. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas teigia, kad teismas sprendimu nustatė, kad ieškovo sumokėtos sumos yra skirtos nukentėjusiajam R. P. padarytai žalai atlyginti, todėl teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje nukentėjusiojo R. P. teisių ir pareigų, o tai pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti, nes skundžiamu teismo sprendimu teismas nesprendė dėl R. P. materialinių teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad R. P. nuo 2010-07-09 iki 2011-07-08 ir nuo 2011-07-04 iki 2040-09-12 nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis ir paskirta 847,74 Lt valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Šio sprendimo pagrindu R. P. jokių naujų teisių ir pareigų neįgijo. Remiantis tuo, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą neįtraukus į ją R. P., CPK 266 str. ir 329 str. 2 d. 2 p. nuostatos nebuvo pažeistos.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo R. P. išmokėtą ligos pašalpą ir netekto darbingumo pensiją sutapatino su R. P. turtine žala, atsiradusia dėl sveikatos sužalojimo, nes ieškovas nukentėjusiajam mokėdamas išmokas teikė socialinę valstybės paramą, o ne atlygino žalą už atsakovą, todėl atsakovas neprivalo padengti valstybės patirtų išlaidų, atsiradusių dėl tokių išmokų mokėjimo, ir ieškovas neįgijo regreso teisės į atsakovą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

VSDĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais ir yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Taigi visos socialinės draudimo išmokos yra skirtos apdraustojo asmens dėl draudžiamųjų įvykių prarastoms darbo pajamoms kompensuoti arba papildomoms išlaidoms apmokėti, ir jos nelaikomos valstybės teikiama socialinė parama, kaip nepagrįstai teigia atsakovas.

Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Teisine prasme žala yra tik tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kuris atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurio kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad apdraustojo sužalojimo atveju taikomos bendrosios CK 6.249 straipsnio žalos atlyginimo nuostatos, pagal kurias atlyginamos asmens negautos pajamos ir patirtos išlaidos, atsiradusios kaip žalą sukėlęs padarinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad VSDĮ, VSDPĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos yra skirtos sužaloto asmens nuostoliams padengti ir apima dėl sužalojimo negautas pajamas, susijusias su sužalojimu patirtas išlaidas gydymui, vaistams, reabilitacijai, slaugai, priežiūrai, prisitaikymui gyventi; tai susiję su sveikatos sužalojimu nuostoliai, atitinkantys bendruosius nuostolių atlyginimo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ieškovas neįgijo regreso teisės į atsakovą, nes, pasak atsakovo, jis pats atlygino visą žalą nukentėjusiam asmeniui.

Pagal CK 6.111, 6.113 straipsnių, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 2 dalies, 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokios sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal CK 6.280 straipsnį atgręžtiniai reikalavimai regreso tvarka pareiškiami skolininkui – žalą padariusiam asmeniui tokio dydžio, kiek sumokėta žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose įtvirtinta valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką, regreso teisė į žalą padariusį asmenį bei tokio asmens pareiga šią žalą atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013).

Bylos duomenimis, 2012-03-12 įvykusio nelaimingo atsitikimo metu buvo sunkiai sužalotas R. P., kaltu dėl šių pasekmių pripažintas atsakovas. R. P. laikotarpiais nuo 2010-03-12 iki 2010-07-09 ir nuo 2010-09-02 iki 2010-10-01 buvo laikinai nedarbingas, jam išmokėta 3 655,61 Lt ligos pašalpa. Dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų R. P. patyrė sveikatos sužalojimų ir tai nulėmė jo darbingumo lygio sumažėjimą. Laikotarpiu nuo 2010-07-09 iki 2011-07-08 ir nuo 2011-07-04 iki 2040-09-12 R. P. nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis ir paskirta 847,74 Lt valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Ieškovas, sužalotam R. P. netekus darbingumo, už laikotarpį nuo 2010-07-09 iki 2013-02-28 išmokėjo 25 996,77 Lt netekto darbingumo pensijos. Ieškovo išmokėta netekto darbingumo pensijos išmoka kompensuoja nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą ir ji įskaitomos į atlygintinos turtinės žalos dydį. Todėl ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam socialiniu draudimu apdraustam asmeniui E. P. socialinio draudimo išmokas iš VSDFV biudžeto, atlygino už atsakovą nukentėjusiam asmeniui jo turtinę žalą ir ši suma laikytina ieškovo patirta žala. Atsižvelgiant į tai, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį, šiuo atveju – atsakovą (CK 6.290 str. 3 d.).

Apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino to fakto, kad nukentėjusiajam visą turtinę žalą atsakovas jau yra atlyginęs, todėl mano, kad atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes nėra vieno pagrindinio elemento – žalos. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentas taip pat neturi pagrindo sutikti.

CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį apeliantui, kaip atsakingam už R. P. sveikatos sužalojimą asmeniui, atsirado pareiga atlyginti visą žalą (tiek tiesiogines išlaidas, tiek negautas pajamas, tiek neturtinę žalą). Atsakovo susitarimas su nukentėjusiu asmeniu R. P. dėl žalos atlyginimo negali pakeisti įstatyme įtvirtintų socialinio draudimo išmokų paskirties bei nukentėjusiojo teisės gauti įstatymų jam garantuojamų socialinių išmokų, skirtų jo patirtai žalai kompensuoti. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų atsisakęs socialinio draudimo išmokų. Priešingai, nukentėjusiojo elgesys, t. y. po Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-07-12 nutarties priėmimo 2010-07-15 kreipimasis į VSDFV dėl nedarbingumo pensijos skyrimo, patvirtina, kad atsakovas neatlygino visos nukentėjusiojo patirtos žalos. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė tik dėl žalos dalies, kurios nepadengia socialinio draudimo įstatymų normų pagrindu nukentėjusiajam mokamos socialinio draudimo išmokos, atlyginimo. Taigi, nepaisant to, kad atsakovas atlygino dalį žalos, kaip jis teigia, 20 000 Lt nukentėjusiam asmeniui, tai nepaneigia atsakovo pareigos atlyginti žalą socialinio draudimo institucijai, kuri išmokėjo nukentėjusiam asmeniui socialines išmokas ir tokiu būdu atlyginimo nukentėjusiojo patirtą žalą dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų. Tai, kad atsakovas, sudarant su nukentėjusiuoju susitarimą dėl žalos atlyginimo, nežinojo, ar ieškovas apskritai mokės nukentėjusiajam kokias nors išmokas ir koks gali būti jų dydis, nepanaikina atsakovo pareigos atlyginti žalą ir nepanaikina ieškovo teisės sumokėjus kompensaciją nukentėjusiam asmeniui regreso teise išmokėtas socialinio draudimo išmokas išieškoti iš atsakovo. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ieškovas neįrodė, kad visa 29 652,38 Lt dydžio išmokėta suma buvo skirta nukentėjusiojo patirtai turtinei žalai atlyginti. Ieškovas pateikė įrodymus, kad netekto darbingumo pensija R. P. skirta nustačius visas jos skyrimo sąlygas pagal VSDPĮ, įskaitant atitinkamo laipsnio darbingumo netekimą, kurio priežastis – atsakovo neteisėti veiksmai, bei pagrindė netekto darbingumo pensijos dydį. Tuo tarpu atsakovas nepaneigė, kad ieškovo nukentėjusiajam asmeniui išmokėta socialinio draudimo išmoka yra didesnė už R. P. patirtą žalą, todėl darytina išvada, kad ieškovo išmokėta draudimo išmoka – netekto darbingumo pensija kompensavo nukentėjusiojo prarastas darbo pajamas ir tokiu būdu atlygino jo patirtą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nukentėjusiam asmeniui išmokėjo draudimo išmokas, taigi atlygino už sveikatos sužalojimą atsakingo asmens padarytą žalą nukentėjusiajam, atsakovas privalo atlyginti ieškovui žalą, kurios atsiradimo priežastis – atsakovo neteisėta veika.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.125 str. 5 d. 9 p. numatyta penkerių metų ieškinio senaties terminą, nes šioje byloje turėjo būti taikytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas, todėl ieškovas praleido ieškinio senatį ir ieškinys turėjo būti atmestas.

Nagrinėjamoje byloje prašomos priteisti piniginės lėšos buvo sumokėtos VSDFV Klaipėdos skyriaus nukentėjusiajam R. P. kaip socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju. Taigi ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl žalos, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, padarymo fakto, todėl ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, numatanti trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str.). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo 2013-03-15, CK 1.125 straipsnio 5 dalyje 8 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, kuris prasidėjo nuo tada, kada žala paaiškėjo, t. y. kai nukentėjęs asmuo R. P. 2010-04-21 pateikė prašymą ieškovui dėl ligos pašalpos mokėjimo, informavo apie įvykio aplinkybes, nepraleido. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pabrėžia, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ginčo santykiams taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 9 punkte numatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų pareikšti, tačiau padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, todėl teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo atmesti ieškovo reikalavimą kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleisdamas bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus (CPK 176, 178, 185 str.). Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.