Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, patikslintą ieškinį atsakovei keleivių transporto kooperatinei bendrovei „Gintarinis vairas“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo A. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Bylos faktinės aplinkybės

10. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad tarp ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamos filialo Lietuvoje, ir E. D. IĮ buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. LT23-TCA-01270409-4, kuria apdrausta autobuso „MAN A21“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 26 d. iki 2024 m. kovo 25 d.

11. Bylai pateikta tarp E. D. IĮ ir KTKB „Gintarinis vairas“ 2015 m. kovo 17 d. sudaryta sutartis Nr. 37, pagal ją E. D. IĮ išnuomojo autobusą „MAN A21“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), KTKB „Gintarinis vairas“; sutartis sudaryta neterminuotam laikotarpiui. Remiantis byloje esančio autobuso „MAN A21“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimo duomenimis, šios transporto priemonės valdytoja yra įregistruota KTKB „Gintarinis vairas“, savininkė – E. D. IĮ. Remiantis bylai pateiktos tarp darbdavės KTKB „Gintarinis vairas“ ir darbuotojo A. M. 2022 m. sausio 12 d. sudarytos darbo sutarties duomenimis, darbuotojas A. M. buvo priimtas dirbti KTKB „Gintarinis vairas“ vairuotoju.

12. Byloje Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartimi atsakovė E. D.IĮ pakeista tinkama atsakove KTKB „Gintarinis vairas“. Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 28 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. nutarties dalis dėl atsakovės pakeitimo palikta nepakeista.

13. Remiantis 2023 m. liepos 25 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK tyrėjo nutarimo pripažinti nukentėjusiuoju duomenimis ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos pateiktos eismo įvykio informacijos duomenimis, byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 25 d. apie 15.55 val. įvyko eismo įvykis – autobuso vairuotojas A. M., vairuodamas autobusą „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi ieškovė, pirma eismo juosta ir keisdamas eismo juostą į kairę pusę, nesilaikė saugaus atstumo iki antra eismo juosta važiavusio automobilio „Alfa Romeo“, taip jį kliudė ir apgadino, eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. 2023 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos pateiktoje eismo įvykio informacijoje nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas A. M., jam 2023 m. rugpjūčio 14 d. surašytas protokolas su administraciniu nurodymu, pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį paskirta bauda.

14. Remiantis bylos duomenimis, 2023 m. liepos 25 d. eismo įvykis įvyko Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, eismo įvykį ieškovė pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 1 297,28 Eur draudimo išmoką dėl transporto priemonės „Alfa Romeo“ apgadinimų.

15. Nagrinėjamoje byloje ieškovė (draudikė), remdamasi TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškė reikalavimą dėl ieškovės, kaip draudikės, nukentėjusiam asmeniui sumokėtos išmokos sumos grąžinimo, prašydama išmokos sumą priteisti iš atsakovės KTKB „Gintarinis vairas“, kaip atsakingo už žalos padarymą asmens (apdraustos transporto priemonės valdytojos ir vairuotojo darbdavės).

Dėl draudimo išmokos grąžinimo pagrindo

17. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje reglamentuojami draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, atliko TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytus veiksmus.

18. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, įtvirtinančiame vieną iš draudiko sumokėtų išmokų susigrąžinimo pagrindų, nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Iš esmės analogiškas reguliavimas įtvirtintas ir ginčui aktualios redakcijos, galiojusios eismo įvykio metu, Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punkte, numačiusiame, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis yra siejama su reikšmingos aplinkybės, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo pasišalino iš įvykio vietos, nustatymu.

19. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal pranešėjos A. K. pranešimą 2023 m. liepos 25 d. po eismo įvykio buvo iškviesta policija. Iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK, vyriausiojo patrulio 2023 m. liepos 25 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus nurodytu adresu buvo nustatyta, jog pranešime minimas automobilis „Alfa Romeo“ patrauktas iš eismo įvykio vietos, eismo įvykio schema nebraižyta, liudininkų nenustatyta, sankryža filmuojama Klaipėdos m. vaizdo stebėjimo kameromis, įvykio vietoje minimo viešojo transporto autobuso (duomenys neskelbtini) nebuvo.

20. Iš 2023 m. rugpjūčio 14 d. administracinio nusižengimo protokolo Nr. 31‑ANR_P‑16614-2023 duomenų nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. M. surašytas protokolas ir paskirta bauda pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį, t. y. už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Minėtame administracinio nusižengimo protokole užfiksuota, kad A. M. eismo įvykio metu, vairuodamas autobusą pirma eismo juosta, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nesilaikė saugaus atstumo iki antra eismo juosta važiavusio automobilio, taip jį kliudė ir apgadino; eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės; pažeisti Kelių eismo taisyklių 9 ir 126 punktai. 2023 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK 1‑ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos pateiktoje eismo įvykio informacijoje nurodyta, kad autobuso „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas A. M. yra eismo įvykio kaltininkas, eismo įvykis įvyko dėl saugaus atstumo nesilaikymo, A. M. 2023 m. rugpjūčio 14 d. surašytas protokolas, pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį paskirta bauda.

21. Apeliaciniame skunde ieškovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑650‑686/2015, nurodo, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymui svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Apeliantė nurodo, kad aplinkybė, jog vairuotojas nebuvo nubaustas administracine tvarka už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, nesuponuoja atsakomybės išvengimo pagal ieškinį dėl civilinės atsakomybės.

22. Apeliantės akcentuojamoje kasacinio teismo nutartyje yra išaiškinta, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas; nurodoma, jog, sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taip pat pažymima tai, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑650‑686/2015).

23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 23 punktas).

24. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, reikšmingas ne vien tik fakto, jog vairuotojas išvažiavo iš eismo įvykio vietos, konstatavimas. Apeliantė iš esmės teisingai nurodo, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktui taikyti nėra būtina įrodyti būtent tyčią, t. y. konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą. Atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalina iš eismo įvykio vietos. Kaip minėta, procesinė įrodinėjimo pareiga įrodyti tokias aplinkybes tenka draudikei, išmokėjusiai nukentėjusiajam draudimo išmoką, t. y. ieškovei (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Šiuo aspektu reikšminga pažymėti tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog TPVCAPDĮ yra įtvirtintas reglamentavimas, pagal kurį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo panaikina draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-282-403/2023, 27 punktas).

27. Taigi TPVCAPDĮ yra numatytos išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, tačiau tokios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatos – teises ribojančios, todėl jos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai, kad dėl taikomo aiškinimo į nurodyto straipsnio taikymo sritį patektų daugiau atvejų nei tiesiogiai jame nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑146‑701/2016, 15 punktas).

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima tai, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑111‑1075/2019, 27 punktas).

29. Kasacinio teismo praktikoje dėl taikytino atidumo ir rūpestingumo standarto, sprendžiant klausimą dėl apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą draudimo išmokos grąžinimo išimtį, pažymima, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais vairuotojo elgesys neturi būti vertinamas pagal aukštesnį atidumo ir rūpestingumo standartą ir jam neturi būti taikomas maksimaliai apdairaus ir atidaus asmens standartas. Maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais reikštų, kad visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio. Kasacinio teismo vertinimu, pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑111-1075/2019, 27 punktas).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d. administracinio nusižengimo protokole A. M. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o ne pagal ANK 426 straipsnį, numatantį administracinę atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien tik aplinkybe, jog autobusą vairavęs asmuo administracine tvarka nebuvo nubaustas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, tačiau taip pat įvertino ir visumą bylos duomenų, reikšmingų vertinant autobusą vairavusio atsakovės darbuotojo elgesį pagal pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartą.

31. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vairuotojo veiksmai atitiko atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio modelį, ir nurodo, jog nors byloje nėra neabejotinai nustatyta, kad vairuotojas suvokė apie jo padarytą eismo įvykį, tačiau, remiantis pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis (net ir po transporto priemonių prisilietimo / nežymaus kontakto įprastai būna tam tikrų apgadinimų), todėl atsakovė turėtų būti pripažinta kalta dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos (civilinės atsakomybės prasme).

32. Pažymėtina, kad apeliantė nesiremia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas byloje neįvertino kokių nors konkrečių įrodymų, kurie vienareikšmiškai pagrįstų, jog autobuso vairuotojas suvokė, kad padarytas eismo įvykis. Apeliantė iš esmės laikosi pozicijos, kad autobusą vairavęs trečiasis asmuo A. M., remiantis pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, jog sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, nes yra profesionalus vairuotojas ir, ieškovės įsitikinimu, negalėjo nepajausti susidūrimo, negalėjo nesuprasti, kad jo transporto priemonė liečiasi su pašaliniais daiktais, o jei susidūrimo nepajautė, tai nereiškia, kad jis, manevruodamas ir privalėdamas stebėti veidrodėlius, negalėjo nepamatyti transporto priemonės, kurią apgadino.

33. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos taikymo, privalo išnagrinėtų konkrečios bylos aplinkybių pagrindu nuspręsti, ar ši išimtis konkrečiu atveju gali būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teisme liudytojos A. K. duotus parodymus ir trečiojo asmens A. M. paaiškinimus bei kitų įrodymų byloje visumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ir sudarytų pakankamą pagrindą konstatuoti, jog autobuso vairuotojas pajuto, suvokė ar turėjo suvokti, jog 2023 m. liepos 25 d. įvyko eismo įvykis, t. y. kontaktas su kitu objektu.

34. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu trečiasis asmuo A. M., vairavęs autobusą, nurodė, kad ginčo įvykio jis nematė ir nepajautė, su tokiu autobusu, jei perbraukė jo galas, neįmanoma to pajausti, autobusas didelis; autobuso įbrėžimą kitą dieną pamatė draugas; taip pat nurodė, kad toje vietoje autobuse būna daug žmonių, į transporto priemonės veidrodėlius žiūrėjo, bet automobilio „Alfa Romeo“ nematė. Trečiasis asmuo A. M. nurodė, kad maršrutas yra trumpas, įvykio dieną tuo pačiu maršrutu važiavo 11 ratų, dirbo iki 11 val. vakaro.

35. Byloje pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta A. K. nurodė, kad ji važiavo antra eismo juosta, autobusas važiavo pirma eismo juosta, užsidegus raudonam šviesoforo signalui sustojo, kai užsidegė žalias šviesoforo signalas, autobusas pradėjo važiuoti ir, galbūt norėdamas apvažiuoti kažkokią kliūtį, šiek tiek įvažiavo į jos eismo juostą ir galiniu bamperiu užkliudė jos automobilio priekį; autobusas nuvažiavo tiesiai, o ji šiek tiek nuvažiavo ir pasuko į kiemą, nes važiavo į darbo pokalbį, ir iškvietė policiją; sankryžoje buvo kameros ir policija pagal tai nustatė kaltininką. Duodama parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių liudytoja A. K. paaiškino, kad pajautė susidūrimą, nes automobilis buvo sujudintas ir buvo matyti, kad įvažiavo autobusas, tada ji bandė stabdyti, bet į kitą eismo juostą negalėjo važiuoti, nes buvo kitų automobilių, dėl to judėjo tiesiai. Liudytoja, atsakydama į klausimus, ar buvo imtasi veiksmų iš karto sustabdyti autobusą, nurodė, kad veiksmų nesiimta, nes autobusas tiesiog nuvažiavo; patvirtino, kad po to, kai įvyko susidūrimas, ji toliau tęsė judėjimą ir nebandė signalizuoti, atkreiptų vairuotojo dėmesį, jog jis sustotų. Liudytoja detaliau paaiškino, jog nebandė sustabdyti autobuso, bet susidūrimo momentu autobusui papypsėjo vieną kartą, tačiau jokių reakcijų nebuvo, autobusas nieko nedarė ir tęsė savo judėjimą; ji skubėjo ir tęsė savo judėjimą tiesiai, apsisuko ir įvažiavo į kiemą, kuriame turėjo būti darbo pokalbis, pamatė, jog su automobiliu kažkas negerai; eismo įvykio metu ji neturėjo galimybės matyti vairuotojo veido ar elgesio, taip pat nematė, ar kiti žmonės matė, jog įvyko įvykis.

36. Autobusą vairavęs trečiasis asmuo A. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad jis įvykio nematė ir nepajautė, o su tokiu autobusu nebuvo įmanoma to pajausti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šiuo atveju autobuso vairuotojas (trečiasis asmuo) vairavo miesto maršrutinį autobusą, juo eismo įvykio dieną važiavo tuo pačiu nustatytu maršrutu. Iš esmės nėra pagrindo vertinti, jog autobuso vairuotojas (trečiasis asmuo) būtų turėjęs paskatą pasišalinti iš įvykio vietos. Liudytoja A. K. nurodė, kad transporto priemonių susidūrimo metu vieną kartą panaudojo automobilio garsinį signalą, tačiau patvirtino ir tai, jog po susidūrimo nebandė signalizuoti, kad atkreiptų autobuso vairuotojo dėmesį, jog jis sustotų. Svarbu įvertinti ir tai, kad iš liudytojos A. K. paaiškinimų taip pat matyti, jog po eismo įvykio jos automobilis (apgadintas eismo įvykio metu) nesustojo, o abi transporto priemonės, t. y. ne tik autobusas, bet ir automobilis, toliau tęsė judėjimą ankstesne važiavimo kryptimi – tiesiai. Taigi net vertinant apeliantės argumentus, kad autobuso vairuotojas privalėjo stebėti savo transporto priemonės veidrodėlius, nėra pakankamo pagrindo įvertinti, jog tokiomis aplinkybėmis, kaip nustatytos byloje, autobuso vairuotojas susidariusioje situacijoje galėjo (turėjo) suvokti, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kad jo vairuojama transporto priemonė susidūrė su kita transporto priemone ir šią apgadino.

37. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl byloje nustatomos aplinkybės – ar autobuso vairuotojas suvokė, ar turėjo ir galėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį – padarė išnagrinėjęs konkrečios bylos aplinkybes, įvertinęs įrodymų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantė nenurodo faktinių aplinkybių, kurių nebūtų tyręs ir į jas tinkamai atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas. Apeliantė nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kad autobusą vairavęs trečiasis asmuo suprato, galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (CPK 178 straipsnis). Apeliantė iš esmės remiasi argumentais dėl bendro pobūdžio atidumo ir rūpestingumo pareigos pažeidimo. Tačiau pažymėtina tai, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje iš esmės nustatomos ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygos, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtys, dėl to nurodyto pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standarto taikymas ir situacijos vertinimas neturi paneigti privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo tikslo bei esmės. Sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, reikšminga įvertinti transporto priemonės vairuotojo elgesį, kai jis pasitraukė iš eismo įvykio vietos, ir išvykimo iš įvykio vietos aplinkybes.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų apie eismo įvykio aplinkybes visumą, sutinka su pirmosios instancijos įvertinimu, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą išvadai, jog autobusą vairavęs trečiasis asmuo suvokė ar, pritaikius pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartą, turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis, ir būtų sąmoningai ar nerūpestingai, neatsargiai pasišalinęs iš eismo įvykio vietos (CPK 185 straipsnis). Tokios aplinkybės byloje neįrodytos, dėl to, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės (autobuso) vairuotojo elgesys neatitiko pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) asmens standarto.

39. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, įtvirtinančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo pagrindą pasišalinimo iš įvykio vietos atveju, taikymo praktikos. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos taikymo pagrindo ir ieškovė neturi pagrindo reikalauti, kad atsakovė KTKB „Gintarinis vairas“, privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytoja, grąžintų draudikei žalai atlyginti išmokėtą draudimo išmokos sumą, dėl to pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

42. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 210 Eur advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka nustatyto maksimalaus rekomenduojamo užmokesčio dydžio. Nurodytos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteisiama 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, atsakovei keleivių transporto kooperatinei bendrovei „Gintarinis vairas“ 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.