Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-03 · Administracinė byla Nr. I-2824-789/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-10-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Apeliacija2020-06-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-03
Bylos Nr.
I-2824-789/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01418-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
D. E.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2824-789/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01418-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. E. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–15, 24–35).

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. sausio 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m. Kamerose buvo laikoma po 3–4 asmenis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. gyvenamosios kameros plotas. Teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinamos kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai, todėl negalėjo sportuoti bei dirbti. Taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniu mazgu. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama ventiliacija, vėdinimas, natūrali šviesa, oras ir šilumos pakankamumas. Paaiškina, kad kamerose buvo tik dvi kėdės, lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, todėl buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Neužtekdavo vietos prie stalo, todėl turėjo valgyti atšalusį maistą. Kamerose signalizacijos mygtukai išsikviesti budintį pareigūną yra sugedę, todėl tekdavo daužyti į duris. Lukiškių TI-K suteikdavo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke, nors pagal CPT standartų II skyrių Pataisos įstaigų antrąjį CPT bendros ataskaitos pranešimą Nr. CPT/Inf (92)3 turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Esant prastoms oro sąlygoms, Lukiškių TI-K atsisakydavo vesti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkingi, nėra valomi. Pasivaikščiojimui skirtose patalpose kiti suimtieji rūkydavo, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, tai trukdė mankštintis gryname ore. Lukiškių TI-K kamerose ventiliacija neveikia, vėdinama per langą, yra drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo. Langus dengia keturių eilių grotos, todėl ribojami vėjo bei šviežio oro srautai. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi nebuvo įrengta atskira kabina, todėl jis buvo matomas pareigūnų. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė fizinius skausmus, emocinius, dvasinius išgyvenimus ir bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad su pateiktu Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą nesutinka ir prašė skundą tenkinti (b. l. 60–63).

Paaiškina, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Teigia, kad baldų užimamas plotas sudaro 3,5 kv. m. bendro kameros ploto, į kurį neįskaičiuoti pakabinamų spintelių, radiatoriaus ir tualeto pertvaros plotai. Pažymi, kad sanitariniame mazge sienelė neužtikrina privatumo. Nurodo, kad dėl netinkamos ventiliacijos kameroje jausdavo dūmų kvapą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–45).

Nurodo gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 3 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Teigia, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema.

Paaiškina, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymi, kad lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), suolai atitinka stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.).

Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teigia, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atkreipia dėmesį, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skiras lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Jeigu suimtasis sutinka, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti sutrumpinamas. Paaiškina, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatas, 8 valandų rekomendacija yra taikoma įvairiai veiklai kalinimo metu, tačiau ne pasivaikščiojimui gryname ore.

Suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose, t. y. organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Taip pat įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos šv. mišios, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Suimtieji ir nuteistieji gali naudotis sporto sale, biblioteka, dalyvauti ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, eiti pasivaikščioti, žiūrėti kabelinę televiziją ar naudotis riboto interneto prieiga. Pažymi, kad norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą ir pareikšti norą žodžiu ar raštu bei kreiptis į būrio viršininką.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra registruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl laikymo sąlygų. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 3 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. (b. l. 42).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 22 d. ir nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas šiose kamerose: 17,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 404 (1, 4–6 asm.); 32,33 kv. m. ploto kameroje Nr. 398 (4–5 asm.); 6,48 kv. m. ploto kameroje Nr. 125 (1 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 270 (1–3 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 92 (1–3 asm.). Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktą informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 22 d. ir nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 2 d., iš viso 396 paras. Nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 9 d., 2015 m. sausio 13 d., nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. vasario 27 d., nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. balandžio 22 d., nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. ir nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d., iš viso 168 paras, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros plotą mažino kameroje esantys baldai, todėl turėjo nuolat sėdėti arba gulėti.

Teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10)). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinamos kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kiti renginiai.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose, t. y. organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Taip pat įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos šv. mišios, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Suimtieji ir nuteistieji gali naudotis sporto sale, biblioteka, dalyvauti ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, eiti pasivaikščioti, žiūrėti kabelinę televiziją ar naudotis riboto interneto prieiga. Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą ir pareikšti norą žodžiu ar raštu bei kreiptis į būrio viršininką (b. l. 38–45).

Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymais ar skundais, susijusiais su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose ar socialinių poreikių tenkinimu, ir kad tokie prašymai / skundai nebuvo patenkinti, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimu, todėl daro išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmai užtikrinant suimtųjų ar nuteistųjų užimtumą yra teisėti.

Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, todėl buvo matomas kitų asmenų ir pareigūnų. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira mechaninė oro šalinimo sistema.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 76:2010) (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d.), kurios 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos higienos normos 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo pareiškėjas, sanitarinis mazgas atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio (b. l. 38–45).

Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešimas ,,Dėl D. E. skundo“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 55–56).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiais, kai kamerų sanitariniai mazgai buvo atitverti užuolaidomis, nebuvo pažeista. Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kurie pagrįstu aplinkybes, kad ginčo laikotarpiu visose kamerose asmens privatumui užtikrinti santiariniai mazgai buvo atitiverti sienele ir užuolaida. Atsakovė iš esmės nepateikė teismui išsamių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti tikslų laikotarpį, kada pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta dėl to, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas tinkamai, t. y. sienele ir užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, teismas iš esmės sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad tam tikrą laikotarpį jo teisės privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintos, todėl yra pagrindas teismo diskrecijos ribose spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime ,,Dėl D. E. skundo“ pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 55–56). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimo metu Lukiškių TI-K galiojusi Lietuvos higienos norma 76:2010, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d. nustatė reikalavimą įrengti atskirą oro šalinimo sistemą nuo gyvenamųjų patalpų (Lietuvos higienos normos 76:2010 22 punktas), darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 22 d. ir nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. spalio 31 d., iš viso 302 paras, Lukiškių TI-K sanitariniame mazge neįrengusi atskiros oro šalinimo sistemos iš esmės pažeidė pareiškėjo teises. Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama ventiliacija, vėdinimas, natūrali šviesa, oras ir šilumos pakankamumas. Kamerose yra drėgna ir tamsu, neužtikrinamas gaivaus oro kiekis.

Lietuvos higienos normos 76:2010 26 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju periodu turi būti – 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc.; šaltuoju periodu temperatūra 18–22 °C, santykinė drėgmė – 35–60 proc. Lietuvos higienos normos 76:2010 56 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 22 d. ir nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas kamerose Nr. 92, 125, 270, 398, 404 (b. l. 38–45).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime ,,Dėl D. E. skundo” nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui; tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose, yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo; dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema, todėl šildymo sezono metu, visose gyvenamosiose kamerose, palaikoma optimali temperatūra (b. l. 55–56).

Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją ir Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismo vertinimu pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad ant langų esančios grotos riboja vėjo bei gaivaus oro srautus.

Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus. Todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo tik dvi kėdės, o nuteistieji – 4, todėl turėjo valgyti atšalusį maistą.

Eksploatavimo taisyklių 14.6–14.9 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba.

Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, atsižvelgiant į tai, kiek kameroje yra miegamųjų vietų. Lovos matmenys apie 1,9 m x 0,7 m, kamerose, kuriose iki 4 gultų, stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 m, kitose kamerose – atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus, kėdės matmenys apie 0,3 m x 0,3 m, suolai atitinka stalo dydį. (b. l. 38–45). Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tam tikrais laikotarpiais buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, todėl pripažintina, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu ne visuomet užteko vietos prie stalo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose signalizacijos mygtukai išsikviesti budintį pareigūną yra sugedę, todėl tekdavo daužyti į duris.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K suteikdavo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Mano, kad jis turi teisę 8 valandas per dieną praleisti lauke. Nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkingi, nėra valomi, pasivaikščiojimui skirtose patalpose kiti suimtieji rūkydavo, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, tai trukdė mankštintis gryname ore.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kada jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti, kai jis tokia teise dar nebuvo pasinaudojęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamai organizuojamo pasivaikščiojimo gryname ore. Duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumas nenustatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai (b. l. 43). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K esantys kiemeliai buvo netvarkingi, todėl nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl netinkamai prižiūrimų pasivaikčiojimo kiemelių.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, jog matomose vietose turi būti iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teisės aktai nedetalizuoja, kaip turi būti apibrėžta rūkymo vietos teritorija. Įstatyme numatyta, jog turi būti įspėjamieji užrašai ir ženklai. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, jog pasivaikščiojimui skirtose patalpose asmenys rūkydavo. Be to, pats pareiškėjas skunde teigia, kad buvo laikomas atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu ar skundu dėl galimai netinkamai įrengtų rūkymo vietų pasivaikščiojimo kiemelių patalpose, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-139) nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti. Minėtame įsakyme nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis.

Lietuvos higienos normos 76:2010 (galiojo nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lietuvos higienos norma 134:2015 (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlė) įrengimo nenustato, todėl spręstina, kad nurodytą pareigą Lukiškių TI-K turėjo iki 2015 m. lapkričio 1 d.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje kameroje nebuvo veidrodžio ir (ar) tualeto reikmenų spintelės. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K visose gyvenamosiose kamerose yra lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti (b. l. 38–45). Taip pat visose gyvenamosiose kamerose įrengti veidrodžiai (b. l. 55–56). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniais skausmais, emociniais bei dvasiniais išgyvenimais ir bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto (iš viso 168 paras), pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, neįrengiant sanitariniame mazge atskiros oro šalinimo sistemos nuo gyvenamųjų patalpų ir neužtikrinant pakankamai kėdžių prie stalo, sudaromas pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpius, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1925-556/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1 500 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. E. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. E. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė