Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. Š. paskirta galutinė – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu M. Š. paskirta bausmė subendrinta su 2023 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu viena arešto para prilyginta vienai laisvės atėmimo dienai. Bausmės subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant visą 2023 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą neatliktos bausmės dalį – 2 (du) mėnesius, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 3 dalimis, 5 dalies 5, 6, 7, 8 punktais, nustatyta nedelsiant atlikti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, likusios bausmės, t. y. 4 (keturių) mėnesių bausmės vykdymą M. Š. nuspręsta atidėti 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant: dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinio ieškovo I. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir civilinio ieškovo I. J. naudai iš M. Š. priteista 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

M. Š. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jam įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. Š. pasikėsino apiplėšti žmogų, panaudodamas peilį, o būtent: jis, 2024 m. gegužės 24 d. apie 19.00 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,55 prom. girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jis (M. Š.) priėjęs prie nukentėjusiosios I. J., pareikalavo jos atiduoti jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone SE“, 500 Eur vertės, tačiau I. J. mobiliojo ryšio telefono neatidavus, jis (M. Š.) išsitraukęs peilį „Rapala, Hand ground stainless“ iš rankovės nukreipė į nukentėjusiąją ir grasindamas jį panaudoti, tris kartus peiliu tyčia dūrė I. J. į kairės rankos delną, taip padarydamas tris pjautines žaizdeles kairės plaštakos delniniame paviršiuje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko nukentėjusiajai pradėjus rėkti ir šauktis pagalbos, jis (M. Š.) pasišalino ir savo pradėtos nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Šiais savo veiksmais M. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taip pat panaikinti įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bausmės skyrimo pagrindus, nors BK teismą įpareigoja skiriant bausmę atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad skiriant bausmę atsižvelgta į minėtas aplinkybes, tačiau nuteistojo įsitikinimu, apylinkės teismas neįvertino visų jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių.

2.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir paskyrė M. Š. neteisingą, nors ir baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytą bausmę, tačiau paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje neatsižvelgta į tai, kad M. Š.: prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); aktyviais veiksmais padėjo teismui išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); prisidėjo prie teisėsaugos institucijų atlikto ikiteisminio tyrimo operatyvumo, tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, pavyzdžiui 2024 m. gegužės 24 d. pateikė pareigūnams nusikaltimo įrankį – peilį; netrukdė pareigūnams atlikti kratą ir nesipriešino pareigūnams sulaikymo metu; nekliudė operatyviam bylos išnagrinėjimui; nėra pažeidęs paskiros kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje; padaryta nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje; turi nuolatinę gyvenamąją vietą; yra vedęs; turi nepilnametį sūnų M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), kurį privalo išlaikyti; nukentėjusiajai turtinės žalos nepadarė; atsiprašė nukentėjusios; pasmerkė savo nusikalstamus veiksmus; ateityje pasižadėjo laikytis įstatymų reikalavimų, susilaikyti nuo bet kokių nusikalstamų veikų, nepažeisti visiems priimtų moralės normų reikalavimų; nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės padėties; turi psichologinių problemų dėl nepavykusios santuokos, sutuoktinės neištikimybės; savo noru atlygino nukentėjusiajai 550 Eur neturtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas); suvokė ir patyrė savo neigiamo elgesio pasekmes bei prašė teismo suteikti galimybę ištaisyti savo klaidas; resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo; elgesys šeimoje ir visuomenėje yra pavyzdingas bei tinkamas.

2.3. Apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, be to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu M. Š. buvo išreikštas pasitikėjimas, atidedant bausmės vykdymą, neturėjo teigiamo poveikio, o nusikalstamos veikos sunkėja. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas neįvertino, kad ankstesnis jo teistumas buvo susijęs su sutuoktine, su kuria sieja konfliktiški santykiai, o nusikalto iš pykčio, vedamas keršto dėl sutuoktinės neištikimybės, taip pat dėl sutuoktinės netinkamo provokuojančio, etikos bei moralės principų, abipusės pagarbos, šeimos lojalumo bei tarpusavio palaikymo pareigų neatitinkančio elgesio, kurie iš esmės sąlygojo nusikalstamų veikų padarymą (BK 59 straipsnio l dalies 6 ir 10 punktai), t. y. nesuvokus savo veiksmų esmės ir galimų pasekmių. Nurodoma, kad šių aplinkybių vertinimas laisvės atėmimo bausmės skyrimo kontekste neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

2.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti M. Š. psichologines savybes – buvo ir yra sąžiningas, dirba, darbuose buvo teigiamai charakterizuojamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina ir išlaiko savo nepilnametį sūnų, nuosavybės teise turi įgijęs būstą, vykdo kreditorinius įsipareigojimus, yra tėvas, kuris turi būti pavyzdys savo vaikui ir pan. Skundžiamame nuosprendyje taip pat neatsižvelgta į tai, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas itin paveiks M. Š. socialinius ryšius: nepilnametis vaikas liks be priežiūros ir išlaikymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartimi buvo nutarta iš M. Š. priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui M. Š., kas mėnesį mokant periodines išmokas po 250 Eur); negalės vykdyti kreditorinių įsipareigojimų bankui (turi įgijęs kreditorinių įsipareigojimų AB Luminor Bankui pagal 2016 m. balandžio 7 d. kredito sutartį, kiekvieną mėnesį moka 430 Eur dydžio kredito ir palūkanų grąžinimo įmokas ir kt. (būsto paskola)), dėl ko atsiras reali grėsmė prarasti būstą, kuriame dar nuo 2022 m. vasario 2 d. gyvena mano sutuoktinė su bendru nepilnamečiu vaiku; neturės galimybių mokėti komunalinių mokesčių (nors sutuoktinė su vaiku gyvena jam priklausančiame bute, tačiau yra visiškai nusišalinusi nuo pareigos mokėti komunalinius mokesčius už būstui suteiktas paslaugas); senyvo amžiaus neįgalūs tėvai V. ir B. Š. liks be priežiūros ir paramos; neįgali sesuo I. Š. taip pat liks be priežiūros ir paramos.

2.5. Remdamasis Konstitucinio teismo jurisprudencija ir kasacinio teismo praktika, nuteistasis teigia, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas (taikymas) yra kraštutinė priemonė, o esminį teigiamą poveikį jo elgesiui gali padaryti ne izoliavimas nuo visuomenės, o teismo skiriami apribojimai, darbas visuomenės labui ir kiti įpareigojimai, neskiriant bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Cituojant BK 54 straipsnio 3 dalį teigiama, kad teisingumo principas, skiriant bausmę, be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo), įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Nepaisant to, kad buvo pasikėsinta padaryti nusikaltimą, nuteistojo vertinimu yra akivaizdu, jog jis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Toks bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties bei sukelti dar sunkesnius padarinius. Teigiama, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė, su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

2.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė įpareigojimą – neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi (BK 75 straipsnio 6 dalies 7 punktas). Skundžiamu nuosprendžiu paskiriant net dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausmę, iš kurių šeši mėnesiai laisvės atėmimo turi būti atlikti nedelsiant, o keturių mėnesių bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir minėtas draudimas neišeiti iš namų per daug apriboja M. Š. teises. Tokiu atveju nuteistojo vertinimu, jis visus metus negalės nei atostogauti su šeima, nei išvykti gydytis ir pan., o bus ir toliau įkalintas. Apylinkės teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad su vaiku turės praleisti pusę atostogų, kurių metu net negalės su vaiku niekur išvykti, dėl ko bus pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai; kadangi prižiūri senyvo amžiaus tėvus, sesę, jų negalės lydėti sanatoriniam gydymui, būti su jais prie jūros ir pan. Taip pat liko neįvertinta ir kita aplinkybė – nusikalstama veika buvo padaryta dienos metu, o ne kažkur bare ar naktinėse gatvės muštynėse, nuteistasis nėra linkęs į smurtą, dėl ko jam turėtų būti skirtas įpareigojimas būti namuose naktimis.

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Gytis Normantas (toliau – prokuroras) atsiliepimu prašo nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertinta, jog M. Š. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad jo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu M. Š. išreikštas pasitikėjimas, atidedant bausmės vykdymą, neturėjo teigiamo poveikio, o daromos nusikalstamos veikos sunkėja. Prokuroro vertinimu, byloje nurodytos ir ištirtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės M. Š. taikyti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę (BK 62 straipsnis), o BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas paskirti BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

3.2. Skundžiamame nuosprendyje sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo nuteistajam, taip pat atsižvelgta į tai, kad M. Š. atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, savo veiksmus kritiškai įvertino tik teisiamojo posėdžio metu. Dėl to, prokuroras nurodo sutinkantis su apylinkės teismo vertinimu, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti iš dalies atidedant paskirtos bausmės vykdymą, nustatant, jog M. Š. privaloma nedelsiant atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, be intensyvios priežiūros. Atsižvelgus į skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstytus motyvus, atitinkamai prokuroras sutinka ir su teismo M. Š. paskirtais įpareigojimais vietoje intensyvios priežiūros.

3.3. Pabrėžiama, kad jog skundžiamame nuosprendyje teismas itin detaliai pasisakė dėl M. Š. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių ir dėl nuteistojo charakterizuojančių aplinkybių, procesinio elgesio. Atitinkamai prokuroras nesutinka su apeliacinio skundo argumentacija, kad paskirdamas M. Š. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir taikydamas poveikio priemones, apylinkės teismas esą neatsižvelgė, jog M. Š. nėra linkęs daryti nusikalstamų veikų, kad iš esmės charakterizuojamas teigiamai, akivaizdžiai siekė kuo griežčiau nuteistąjį nubausti, apriboti jo ir jo šeimos laisvę, todėl paskyrė per griežtas bausmes. Nurodoma, kad už BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą numatyta sankcija yra laisvės atėmimas iki septynerių metų. Vadinasi, vadovaujantis BK 61 straipsnio 3 dalimi, bausmės vidurkis yra trys metai septyni mėnesiai penkiolika parų. Nagrinėjamu atveju nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios bei dvi sunkinančios aplinkybės. Vis dėlto, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bendruosius ir specialiuosius bausmės skyrimo pagrindus ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, nusprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas skirti bausmės minimui artimą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Atsiliepime akcentuojama, jog apylinkės teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, paskyrė itin švelnią bausmę. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo teiginys, esą M. Š. nėra linkęs daryti nusikalstamų veikų, yra klaidingas, kadangi skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu M. Š. buvo pripažintas kaltu už nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir 167 straipsnio 1 dalyje, t. y. M. Š. jau buvo teistas už smurtinius veiksmus.

3.4. Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomas subjektyvaus ir deklaratyvaus pobūdžio M. Š. paties savęs bei tariamai jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių vertinimas, kuris nėra pagrindas individualizuotai bausmei keisti, taip pat yra klaidingas. Pažymima, kad apeliaciniu skundu nuteistas dėl hipotetinės (galimos) jo ir jo šeimos socialinės bei ekonominės žalos (nuostolių) M. Š. atliekant laisvės atėmimo bausmę kaltina teismą, priėmusį skundžiamą nuosprendį, visai neatsižvelgiant į faktą, jog M. Š. pats padarė nebaigtą sunkų nusikaltimą (pasikėsino apiplėšti nukentėjusiąją, peiliu padarydamas jai tris pjautines žaizdeles kairės plaštakos delniniame paviršiuje) už kurį įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė. Toks M. Š. vertinimas, prokuroro manymu leidžia spręsti, jog nuteistas nesijaučia atsakingas už savo padarytą nusikalstamą veiką, nors jos aplinkybes ir pripažino. Be to, nuteistas apeliaciniu skundu taip pat teisina ankstesnįjį teistumą, taip pabrėždamas, jog kritiškai nevertina savo veiksmų.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. neginčija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ar kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taip pat panaikinti įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

5. Šiame kontekste pažymėtina, kad laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei vadovaujantis teismų praktika, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-1073/2022).

6. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

7. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

8. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas M. Š. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną sunkų nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje (veika nebuvo baigta dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, skundžiamame nuosprendyje vertinta, kad M. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, t. y. ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta kaip M. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Š. nukentėjusiajai sumokėjo 550 Eur neturtinei žalai atlyginti (2 t., b. l. 149) ir ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo, priešingai nei teigia nuteistasis, taip pat buvo pripažinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors sutiktina su nuteistuoju, kad turtinė žala nukentėjusiajai padaryta nebuvo, tačiau tokia aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo vertinti byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes kitaip nei tai padaryta skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo M. Š. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis aktyviais veiksmais teismui padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Pagal kasacinio teismo praktiką, iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos normos turinio matyti, jog prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra tolygus padėjimui teisėsaugos pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką ir (ar) ją padarant dalyvavusį (-ius) asmenį (-is). Padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintini atvejai, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios (dalis kurių) pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą, o padėjimu išaiškinti padarant nusikalstamą veiką dalyvavusį (-ius) asmenį (-is) laikytina, kai kaltininkas nurodo kito (-ų) padarant nusikalstamą veiką dalyvavusio (-ių) asmens (-ų) vardą, pavardę, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, kitus esminius nusikaltusio (-ių) asmens (-ų) požymius ar kitas žinias apie jį (-uos), jei tai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti, sulaikyti ar patraukti atsakomybėn šį (-iuos) asmenį (-is) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023).

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas M. Š. atsisakė duoti parodymus (2 t., b. l. 26–27), o apklaustas papildomai nurodė, kad nieko pasakyti nepageidauja (2 t., b. l. 31). Kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos M. Š. pripažino tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2 t., b. l. 138–143). Spręstina, kad aplinkybė, kai nuteistasis savo nusikalstamus veiksmus kritiškai įvertino tik teisiamojo posėdžio metu, negali būti laikomas padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, kaip pats teigia, savanoriškai pareigūnams pateikė nusikaltimo įrankį – peilį (1 t., b. l. 113–115), taip pat netrukdė policijos pareigūnams atlikti kratą jo namuose (1 t., b. l. 161–164), savaime nelaikytinos tokiomis aplinkybėmis, kurios padėjo operatyviai išnagrinėti susiklosčiusią situaciją. Pažymėtina, kad padėjimas atskleisti nusikalstamą veiką turi būti atliekamas viso proceso metu, o ne epizodiškai. Kita vertus, šiame kontekste pastebėtina, kad aplinkybę, jog nuteistasis bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino savo kaltę, pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai ir kaip to reikalauja BK 64¹ straipsnis, bausmę sumažino vienu trečdaliu.

11. Bausmės skyrimui reikšmingų duomenų kontekste atsižvelgtina ir į M. Š. asmenybę charakterizuojančius duomenis – iš įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau – ĮKNR) matyti, kad M. Š. yra teistas vieną kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir 167 straipsnio 1 dalį, galutine subendrinta šešiasdešimties parų arešto bausme. Be to, minėtu nuosprendžiu paskirtos galutinės arešto bausmės (past. – į bausmės laiką įskaičius M. Š. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, gauta galutinė bausmė – penkiasdešimt septynios paros arešto) vykdymas atidėtas vieneriems metams be intensyvios priežiūros, paskiriant atitinkamus įpareigojimus (2 t., b. l. 34–36). Priešingai apeliacinio skundo argumentams, nėra pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad M. Š. asmenybę neigiamai apibūdina aplinkybė, jog aptariama nusikalstama veika padaryta praėjus palyginus neilgam laiko tarpui po to, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendis (past. – nagrinėjama nusikalstama veika padaryta 2024 m. gegužės 24 d., o minėtas nuosprendis, LITEKO duomenimis, įsiteisėjo 2024 m. balandžio 2 d.). Bylos duomenimis, M. Š. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre gydėsi vieną kartą 2021 m. (2 t., b. l. 73–77), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje yra gydytas (2 t., b. l. 78), į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniaus filialą per penkerių dienų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (2 t., b. l. 83). Byloje esančiais Sodros duomenimis, paskutinė M. Š. darbovietė buvo UAB „H.“, kurioje dirbo iki 2024 m. liepos 23 d. (2 t., b. l. 70), Užimtumo tarnyboje registruotas nuo 2024 m. liepos 31 d. (2 t., b. l. 69). Tai reiškia, kad M. Š. šiuo metu neturi legalaus pragyvenimo šaltinio ir pastovaus darbo, o siekdamas padaryti skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą, siekė finansinės naudos (past. – kaip pats nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde, nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės padėties).

12. Už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų (pagal BK redakciją, galiojusią iki 2025 m. sausio 31 d.). Pastebėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas atitinkamų BK straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060 (tame tarpe ir dėl BK 180 straipsnio). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 180 straipsnio 2 dalies redakcijoje numatyta, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 180 straipsnio 2 dalies pakeitimai laikytini sunkinantys asmens teisinę padėtį, vadovaujamasi BK 180 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia nusikalstamos veikos padarymo metu. Kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nebuvo numatyta skirtinos laisvės atėmimo bausmės apatinė riba, vadovaujamasi BK 50 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimalus terminas yra lygus trims mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti M. Š. už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus laisvės atėmimą vieneriems metams. Akcentuotina, kad byloje esančios nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo teisingai įvertintos kaip rodančios, jog nuteistojo padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis. Iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau nuteistajam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad nuteistasis turi polinkį į nusikalstamą elgesį ir nesiekia išvengti naujų nusikalstamų veikų darymo, kas rodo jo neigiamą požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir bausmės dydį M. Š. už minėtos nusikalstamos veikos padarymą (jos yra pagrįstos ir proporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui). Priešingai apeliacinio skundo argumentams, aptartų aplinkybių kontekste nėra pagrindo spręsti, kad bausmės tikslai nuteistajam M. Š. galėtų būti pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę.

13. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad sprendžiant švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, visų pirma turi nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik jų nenustačius gali būti sprendžiamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas (past. – remiantis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia BK redakcija). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo M. Š. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajai atsisakius atiduoti telefoną, M. Š. išsitraukęs peilį ir grasindamas jį panaudoti, tris kartus peiliu tyčia dūrė nukentėjusiajai į kairės rankos delną, o nukentėjusiajai pradėjus rėkti ir šauktis pagalbos nuteistasis pasišalino, t. y. nors M. Š. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas. Vadinasi, M. Š. nukentėjusiajai pagalbos nesuteikė, kaip minėta, kaltę pripažino ne iškarto po nusikalstamos veikos padarymo (kritiškai savo nusikalstamus veiksmus įvertino tik teisiamojo posėdžio metu), be to, byloje yra nustatytos ne tik dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bet ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustatyta ir BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė skiriama, jeigu įstatymo nustatytos bausmės (net ir sankcijoje numatytos minimalios) paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms ir tai suponuotų išvadą, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-233-976/2021, 2K-150-511/2022).

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliaciniame skunde nuteistasis laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galėtų būti jam švelninama skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, tačiau detalesnių būtent šią poziciją pagrindžiančių argumentų, kodėl teismas turėtų taikyti bendrosios taisyklės išimtį, iš esmės nepateikiama. Kitaip tariant, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo perspektyvų klausimu, nuteistasis apeliaciniame skunde dėsto tik savo subjektyvią nuomonę. Akcentuotina, kad teisėjų kolegija išimtinių aplinkybių, leidžiančių vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis šiuo konkrečiu atveju nenustatė. M. Š. yra vieną kartą teistas, savo nusikalstamo elgesio nepakeitė, ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu jam išreikšto teismo pasitikėjimo atidedant paskirtos bausmės vykdymą nepateisino. Be to, nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu M. Š. buvo įpareigotas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, vis dėlto, aptariamu atveju nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus (nustatytas 2,55 prom. girtumas) (1 t., b. l. 111–112). Taip pat, nors minėtu nuosprendžiu M. Š. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir bylos duomenimis nuteistasis lankė tokius užsiėmimus (2 t., b. l. 159), tačiau nagrinėjamos bylos kontekste, vertintina, kad tokie užsiėmimai nebuvo itin veiksmingi.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, moka būsto paskolą, yra vedęs, turi nepilnametį sūnų (kurį privalo išlaikyti), taip pat turi senyvo amžiaus neįgalius tėvus, neįgalią seserį, kuriems reikia priežiūros ir paramos. Iš bylos medžiagos matyti, kad butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso M. Š. (1 t., b. l. 141–142; 2 t., b. l. 158) (past. – tai yra nuteistojo deklaruojama gyvenamoji vieta, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini), Vilnius). Pagal byloje esantį santuokos liudijimą, M. Š. ir A. Š. susituokė (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 153), gimimo įrašo liudijimo duomenimis, M. Š. ir A. Š. turi sūnų M. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) (2 t., b. l. 154). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad M. Š. sesuo I. Š. yra pripažinta neveiksnia konkrečiose srityse, jos darbingumo lygis yra penkiolika procentų (2 t., b. l. 163–168), motinai B. Š. nustatytas penkiasdešimties procentų darbingumo lygis, išduotas neįgaliojo pažymėjimas (galioja iki 2025 m. birželio 29 d.), tėvui V. Š. nustatytas penkiasdešimt penkių procentų darbingumo lygis, išduotas neįgaliojo pažymėjimas (galiojo iki 2024 m. gruodžio 17 d.) (2 t., b. l. 169–170). Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad M. Š. turi būstą, mažametį sūnų, kurį turi išlaikyti ir rūpintis, neveiksnia konkrečiose srityse pripažintą seserį, tik iš dalies darbingus tėvus, neatsirado netikėtai, t. y. šios aplinkybės egzistavo ir nuteistajam buvo žinomos nusikalstamos veikos darymo metu, tačiau tai nesukliudė M. Š. pažeisti baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, minėtas apeliacinio skundo argumentas laikytinas deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepagrįstai paskyrė įpareigojimą – neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi (BK 75 straipsnio 6 dalies 7 punktas). Nuteistojo įsitikinimu, toks įpareigojimas pernelyg suvaržo jo teises, kadangi jis negalės leisti laiko nei su vaiku, nei su tėvais ir seserimi (išvykti atostogų, išvykti gydytis ir pan.). Pažymėtina, kad atidedant paskirtos bausmės vykdymą, atitinkamų įpareigojimų (BK 75 straipsnio 6 dalis) paskyrimas nuteistajam priklauso teismo diskrecijai. Spręsdamas atitinkamų įpareigojimų parinkimą nuteistajam, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes ir kitus reikšmingus bylos duomenis. Įvertinus anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, spręstina, kad minėtas įpareigojimas nuteistajam paskirtas teisėtai ir pagrįstai, be to, toks įpareigojimas leis pasiekti bausmei ir bausmės vykdymo atidėjimo institutui keliamus tikslus. Priešingai nuteistojo argumentams, pastebėtina, kad paskirtas įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val. turi ir išimčių – jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, t. y. negalima teigti, kad toks įpareigojimas absoliučiai suvaržo M. Š. teises. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė dienos metu, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados dėl paskirto įpareigojimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.