Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. R. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje ir skirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą. J. R. pripažinta kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir jai skirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. R. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 9 d., (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini)ambulatorijos patalpose, neįregistravusi veiklos, ne mažiau kaip 214 asmenų atliko dantų protezavimo paslaugas bei už atliktas paslaugas gavo ne mažiau, kaip 84 260 Lt (24 403,38 Eur) pajamų, t. y. vertėsi individualia veikla, atitinkančia 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2 straipsnio 2 dalies nuostatą: „<...> savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius“ bei pažeidė 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 35 straipsnio 2 dalies reikalavimą „<...> Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka <...>“, 2002-12-24 VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 dalies reikalavimą „<...> Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą <...>“ (FR0039 forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29), 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 3 dalies reikalavimą „<...> Gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais ataskaitiniais metais, gali pasirinkti supaprastintą apskaitą“, to paties įstatymo 10 straipsnio 6 dalies reikalavimą „Individualios įmonės apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti tos įmonės savininkas“, 2003-02-17 Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintas Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla buhalterinės apskaitos taisykles, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 9 d. versliškai ir stambiu mastu vertėsi neteisėta veikla.Be to, J. R. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2012 m. lapkričio 16 d. įregistruotos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini)., direktore ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdama atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą bei organizavimą, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio reikalavimą „<...> Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams <...>“, 12 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies reikalavimus: „<...> 1. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. <...> 4. Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius <...>“, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą „<...> Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose <...>“, 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 7 straipsnio 1 dalies reikalavimą „<...> Pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal šio skyriaus nuostatas pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą ir šio straipsnio nuostatas <...>“, 2000 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 3 ir 16 punkto reikalavimus „ <...> 3. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus - ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas. <...> 16. Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą <...>“, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 14 straipsnio reikalavimą „<...> Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į įmonės apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą <...>“, 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 7 straipsnio 1 dalies reikalavimą „<...> Pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal šio skyriaus nuostatas pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą, ir šio straipsnio nuostatas <...>“, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., (duomenys neskelbtini), teikė dantų protezų užsakymus R. T. individualiai įmonei, tačiau 26375 Lt (7638,73 Eur) sumai jų neapskaitė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, t. y. teikiamų užsakymų dėl dantų protezų (R. T. individualiai įmonei) bei gautų protezų 26375 Lt (7638,73 Eur) sumai nedokumentavo, jų pagrindu neįformino sąnaudų 26 375 Lt (7638,73 Eur) sumai atliekant paslaugas bei piniginių atsiskaitymų, patirtų išlaidų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautų sąskaitų - faktūrų registrus, o gautų pajamų neįformino kasos pajamų orderiais ir neįrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygą, neišrašė sąskaitų bei jų neįtraukė į išrašomų sąskaitų (suteiktų paslaugų) registrą; suteikė dantų protezavimo paslaugas 58 asmenims, tačiau 41 asmeniui iš jų neįformino ambulatorinių kortelių UAB „(duomenys neskelbtini)“, 17 asmenų įformino ambulatorines korteles UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš jų 2 (E. L. ir L. O. J.) asmenims, ambulatorinėse kortelėse padarė įrašus apie protezavimo paslaugas, likusiose 15 (S. K., M. A., N. D., B. A., B. R., Ž. K., B. V., V. V., K. D., B. L., D. L., Š., B., B, E.) asmenų ambulatorinėse kortelėse nedarė įrašų apie atliktas protezavimo paslaugas, 56 asmenims neišrašė dokumentų už suteiktas paslaugas ir gautus pinigus neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje, jų neįtraukė į apskaitos registrus ir neatvaizdavo bendrovės finansinėje atskaitomybėje. Taip J. R. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir įsipareigojimų struktūros už 2012 - 2014 m.Šakių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištirtų įrodymų visetu, kaltinamosios J. R. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, jos veika atitinka nusikaltimų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, požymius. Dėl BK 40 straipsnio taikymo Šakių rajono apylinkės teismas pažymėjo, kad šioje byloje kaltinamoji J. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, kurios tarpusavyje sudaro realiąją sutaptį, todėl ji nelaikyta asmeniu, pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje nenustatytina BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl ko taikyti laidavimo institutą kaltinamajai nėra teisinio pagrindo.Skirdamas bausmę teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajai paskyrus pinigines baudasApeliaciniame skunde J. R. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-876/2017 pakeisti ir išteisinti J. R. dėl nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Atleisti J. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. R. atžvilgiu bylą nutraukti, perduodant J. R. laiduotojo - tėvo R. R. atsakomybėn, be užstato.Dėl J. R. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį skunde vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pažyma, kad įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų nuteistosios kaltę, byloje nėra. Apeliantės nuomone, iš esmės, kaltinimai jai dėl neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla buvo grindžiami R. J. pateikta Exel lentele, kurios pagrindu buvo atlikta specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas laikė Exel lentelėje esančius duomenis teisingais ir patikimais, nepaisant to, kad pati R. J. nurodė, kad lentelėje surašyti duomenys yra nevisiškai „teisingas dalykas“, taip pat patvirtino, kad ji minėtą lentelę Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė dėl asmeninio konflikto su R. T. (nes prie jos priekabiavo). Be to, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pripažino, kad J. R. neįregistravusi veiklos, ne mažiau kaip 214 asmenų suteikė dantų protezavimo paslaugas ir gavo ne mažiau kaip 84260 Lt pajamų. Tačiau skunde pažymima, kad asmenų skaičius, kuriems neva buvo suteiktos protezavimo paslaugos yra netikslus ir neteisingas. Iš byloje apklaustų 10 asmenų (kurie nurodyti Exel lentelėje), tik 5 patvirtino, kad jiems J. R. suteikė dantų protezavimo paslaugas, likę 5 nurodė, kad pas J. R. dantų nėra protezavę, tik gydęsi. Be to, asmenys, kurie nurodė, kad dantų protezavimo paslaugas jiems suteikė nuteistoji J. R., nurodė, kad neprisimena tikslios kainos, tikslios sumokėtos sumos neprisiminė ir apklausiant ikiteisminio tyrimo metu. Skunde akcentuojama ir tai, kad kaltinamajame akte nurodytas J. R. tariamai gautų pajamų už dantų protezavimo paslaugas dydis skaičiuotas FNTT specialistei apskaičiavus antkainį, pagal Exel lentelėje buvusius duomenis, pagrindžiančius protezų kainą (R. T. IĮ) ir trijų asmenų, kurie nurodė apytiksles sumokėtas sumas bei vieno asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėtą kainą už dantų protezavimą ir taip nustačius antkainį. Šiuo aspektu, pažymi tai, kad toks antkainio paskaičiavimas yra pagrįstas tik prielaidomis, Taip pat, pažymima ir tai, kad tariamas J. R. klientų skaičius nustatytas pagal Exel lentelę, tačiau tik trys asmenys (A. L., L. N., I. S.), kurie buvo įtraukti į Exel lentelę nurodė, kad jiems dantis protezavo J. R., likusieji nurodė, kad arba dantų iš vis neprotezavo, o tik taisė, arba jie dantis protezavo pas odontologę D., arba nurodė, odontologo pavardės nežinantys. O būtent, liudytoja L. D. nurodė, kad ji klausė dėl protezavimosi, bet nesidėjo, nes buvo brangu ir patvirtino, kad pas gydytoją R. dantų niekada neprotezavo. Liudytoja O. D. taip pat nurodė, kad dantų neprotezavo tik taisėsi. Be to, sumokėjus pinigus buvo išduotas pinigų priėmimo kvitas (tos įmonės, kurioje J. R. dirbo). G. P. taip pat nurodė, kad R. jam dantų neprotezavo, tik taisė. L. A. taip pat nurodė, kad dantų pas R. niekada nei protezavo, nei taisė. Apklausiamas teismo posėdyje V. V. nurodė, kad Šakiuose dantų neprotezavo, nes buvo brangu. Nuteistosios nuomone, šie liudytojų parodymai, neabejotinai patvirtina, kad šiuo atveju J. R. kaltinimai nepagrįsti, todėl nagrinėjamu atveju ji turėjo būti išteisinta dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje. J. R. pastebi ir tai, kad tik 5 liudytojai patvirtino, kad jiems dantis protezavo J. R., tačiau jie negalėjo nurodyti tikslios datos, taip pat patvirtino, kad jiems buvo išduotas pinigų priėmimo kvitas. Šios aplinkybės patvirtina, kad Exel lentelėje pateikti duomenys yra neteisingi. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju, J. R. yra nuteista ir už dantų protezavimą tiems asmenims, kurie patvirtino, kad jie dantų nesiprotezavo, o tik taisėsi. O antkainis ir gautų pajamų suma apskaičiuota remiantis tik 3 asmenų nurodytomis apytikslėmis sumomis. Apeliantei akivaizdu, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo ištirtos ir išsiaiškintos visos aplinkybės, nebuvo pašalinti prieštaravimai, nebuvo nustatytas tikslus asmenų skaičius, kuriems buvo suteiktos dantų protezavimo paslaugos, nebuvo nustatytas tikslus gautų pajamų dydis, apkaltinamasis nuosprendis paremtas tik padarytomis prielaidomis ir neaiškios kilmės Exel lentele.Skunde pabrėžiama, kad bylą nagrinėjant teisme, J. R. iš esmės savo parodymų nepakeitė, toliau laikėsi pozicijos, kad ji keletui asmenų galėjo suteikti dantų protezavimo paslaugas, tačiau tikslaus asmenų skaičiaus nurodyti negali, o specialisto išvadoje visų nurodytų asmenų, kuriems neva suteikė paslaugas neprisimena, nežino, jai negirdėtos pavardės, todėl mano, kad tiems asmenims dantų protezavimo paslaugų nesuteikė. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, liudytojų parodymus, kurie patvirtino, kad J. R. teikė dantų protezavimo paslaugas, formaliai priderino prie kaltinimo, iškraipė liudytojų nurodytas aplinkybes. Apeliantė skunde nurodo, kad už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė (ATPK 173 straipsnio, ANK 127 straipsnio 1 dalį). Skunde nurodoma, kad laikotarpiu 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 9 d. (ir vėliau) dantų protezavimas nebuvo pagrindinė J. R. veiklos sritis. Ji dirbo VĮ (duomenys neskelbtini)ambulatorija, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pagrindinė jos veikla buvo dantų gydymas, o ne protezavimas. Dantų protezavimo paslaugas J. R. jeigu ir atlikdavo, tai tik prašant pacientams ir tokių atvejų buvo vos keli. Jokių aktyvių veiksmų, siekiant suteikti protezavimo paslaugas, ji nesiėmė. Apeliantė skunde rašo, kad nustačius, kad per 12 mėnesių J. R. gautos pajamos neviršijo 500 MGL šioje byloje turi būti atribojama baudžiamoji atsakomybė nuo administracinės. Akcentuojama, kad byloje surinkti duomenys, leidžia neabejotinai teigti, kad neįregistravus individualios veiklos, laikotarpiu 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 9 d. J. R. dantų protezavimo paslaugas suteikė tik 3 asmenims. Dėl to apeliantė mano, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ji ūkine komercine veikla vertėsi versliškai ar stambiu mastu.Dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, J. R. skunde nurodo, kad kaltinimai jai pilna apimtimi nepasitvirtino, nes tik L. N. ir A. L. patvirtino, kad dantis protezavosi pas J. R., tačiau tikslios datos nei vienas iš asmenų nenurodė. Vertinant minėtų liudytojų parodymus su Exel lentelės duomenimis, galima daryti prielaidą, kad minėtiems asmenims dantų protezavimo paslaugos buvo suteiktos tada, kai jau buvo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nėra galimybės nustatyti ar I. S. paslaugos buvo suteiktos J. R. įsteigus įmonę, ar dar neįsteigus įmonės t. y. dėl to, kad neįmanoma nustatyti kokiu laikotarpiu I. S. buvo atliktos protezavimo paslaugos, paslaugų šiai liudytojai atlikimu, jos paaiškinimais, negalima grįsti nei kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Skunde pažymima, kad visuose laikotarpiuose, nurodomos skirtingos pinigų sumos, todėl akivaizdu, kad antkainis paskaičiuotas neteisingai ir nepagrįstai, o FNTT specialisto išvadoje padarytos išvados yra neteisingos ir netikslios. Apeliantė pabrėžia, kad nors ji ir pripažino, kad netinkamai vykdė apskaitą, į apskaitą neįtraukė tam tikrų asmenų bei sumų, tačiau ne tokiam kiekiui asmenų, koks buvo nurodytas kaltinime, todėl kaltinimai J. R. dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje pilna apimtimi nepasitvirtino.Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą J. R. skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino to, kad J. R. atlikti veiksmai yra vienarūšiai ir tapatūs ir turėtų būti vertinami kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Apeliantė pastebi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika yra tęstinė. Skunde pažymi ir tai, kad gynybos įsitikinimu, J. R. veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 202 straipsnio 1 dalies požymių, todėl apeliacinės instancijos teismui išteisinus J. R. dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje padarymo, taip pat turi būti sprendžiamas klausimas dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. J. R. nuomone, egzistuoja visos sąlygos, dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji J. R. ir jos gynėjas parašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.J. R. apeliacinis skundas atmetamas.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo ir pagrįstai J. R. pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, įrodymų vertinimo taisyklės numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nepažeistos, nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat konstatuojama, kad teismas skirdamas ir individualizuodamas bausmę nuteistajai, baudžiamajame įstatyme nustatytų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė ir pagrįstai netaikė nuteistosios atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų.

Dėl veikos numatytos BK 202 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde J. R. skunde nurodo, kad tik 5 liudytojai nurodė, kad J. R. jiems suteikė protezavimo paslaugas, be to, liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti sumokėtų sumų. Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą dėl šios veikos, daro išvadą, kad tiek liudytojų parodymai, tiek ir byloje esantys rašytiniai įrodymai pakankami konstatuoti, kad J. R. veiksmuose yra visi BK 202 straipsnio 2 dalies požymiai. Aplinkybes, kad J. R. nuo 2008 m. spalio 1 d., dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje pagal darbo sutartį, ne tik taisė dantis pacientams, bet ir juos protezavo, nors VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorija neturėjo licencijos (leidimo) protezuoti dantis, o tuo metu ten dirbusi gydytoja J. R. nebuvo įregistravusi savo individualios veiklos, suteikiančios teisę verstis tokia veikla, patvirtina liudytojų A. L., L. N., J. A. G., I. S. parodymai. Visi šie asmenys apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu nurodė, kad dantis protezavosi pas odontologę J. R.. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojai, kurie patvirtino, kad jiems buvo suteiktos protezavimo paslaugos nurodė, kad už protezavimo paslaugas J. R. mokėjo nuo 500 litų iki 2000 litų. Aplinkybes, kad J. R. (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje teikė protezavimo paslaugas, patvirtina ir jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. 2016 m. gegužės 23 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje teikė dantų gydymo paslaugas, tačiau buvo atvejų kuomet pacientai patys kreipdavosi į ją prašydami, kad jiems būtų suteiktos ir dantų protezavimo paslaugos. Ji pati išmatuodavo reikiamus dantų protezus, plokšteles ar tiltus bei užsakydavo jų pagaminimą pas dantų techniką R. T., gyvenantį Jurbarko mieste. Užsakymus R. T. perduodavo pati arba jis pats atvykdavo jų pasiimti. R. T. pagamintus dantų protezus ji primatuodavo ir pritaikydavo klientui. Už dantų protezų gamybą ji tiesiogiai sumokėdavo R. T. grynais. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme J. R. pakeitė parodymus ir nurodė, kad protezavimo paslaugų (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje neteikė. Dėl nuteistosios parodymų, apygardos teismas palaiko apylinkės teismo motyvus, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, t. y. tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, o taip pat ištirti rašytinius parodymus. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, posėdžio metu buvo pagarsinti J. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, posėdžio metu buvo apklaustas vyriausiasis tyrėjas H. J., kuris atliko liudytojų ir kaltinamosios apklausas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. R. apklausa buvo atlikta laikantis baudžiamajame procese numatytos įtariamosios apklausos procedūros. Pažymėtina, kad J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus sugretinus ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, konstatuotina, kad jie atitinka liudytojų parodymus, neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl laikytini teisingais, priešingai nei jos paaiškinimai duoti bylą nagrinėjant teisme, kurie yra nelogiški ir neatitinka kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo liudytojų parodymus ir nuosprendyje aprašė kokie parodymai ir įrodymai, kokias aplinkybes patvirtina, todėl J. R. skundo teiginys, kad teismas liudytojų parodymus priderino prie kaltinimo yra deklaratyvus ir nepagrįstas konkrečiais argumentais. Be to, teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo įsiteisėjusius teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo R. T. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio ir 222 straipsnio 1 dalį, yra konstatuota, kad J. R. atliko užsakymus pas R. T. pagal užsakymų faile įrašytus duomenis. Atitinkamai kaltinime nurodytas asmenų skaičius atitinka užsakymų faile nurodytų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas turi prejudicinę galią nagrinėjam nuosprendžiui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas), turi prejudicinę reikšmę ir jie iš naujo neįrodinėjami. Ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01076-14 metu apklaustas R. T. nurodė, kad su gydytojais odontologai dėl dantų protezų gamybos, gaminimo sąlygos buvo žodžiu aptartos su kiekvienu konkrečiai gydytoju odontologu. Nurodė, kad R. T. arba R. J. dantų protezus gamino pagal odontologų, taip pat ir J. R. užsakymus. R. T. nurodė, kad pats tiesiogiai su odontologų klientais nebendravo. Aplinkybes, kad R. T. individuali įmonė gamino dantų protezus pagal J. R. užsakymus, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir su R. T. kartu dirbusi R. J.. Apeliantė skunde nurodo, kad Exel lentelėje pateikti duomenys yra neteisingi, o antkainis ir gautų pajamų suma paskaičiuota remiantis tik 3 asmenų nurodytomis apytikslėmis sumomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Exel lentelėje užfiksuotais užsakymų duomenimis ir vertina ją kaip tinkamą įrodymą. Liudytoja R. J. paaiškino, kokie duomenys ir kokiu būdu buvo fiksuojami programa Exel sudarytoje lentelėje, kuria USB atmintinėje ji pateikė valstybinės mokesčių inspekcijos specialistams. 2015 m. gegužės 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/83 dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nurodoma, kad buvo ištirta iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos gauta kompaktinė plokštelė, kurioje yra failas „Užsakymai (1).xlsx“, kuris buvo pildomas R. T. IĮ. <...>Tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje užsakymų failo lentelėje „Jurgita“ yra duomenys apie 263 užsakymus 110215 Lt sumai J. R. pacientams laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. Liudytojai A. L., L. N., Jonas A. G., I. S. apklausų metu patvirtino kompaktinėje plokštelėje įrašytus duomenis apie R. T. jiems pagamintus protezus ir mokėtus pinigus, nurodė, kad jiems dantis protezavo J. R. ir kad pinigus už dantų protezus sumokėjo J. R.. Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje specialistė Ž. G. nurodė, kad antkainį apskaičiavo vadovaujantis metodika, kuri yra pati palankiausia kaltinamajai, t. y. kaltinamosios naudai jie skaičiavo mažiausiai galimas neapskaitytas pajamas, iš liudytojų apklausų parodymų, kurie įvardino sumas ir vieną apskaitytą atvejį, pagal kurį irgi buvo išvestas antkainis.Skunde apeliantė akcentuoja, kad protezavimo paslaugas suteikė tik trims asmenims ir nustačius, kad per 12 mėnesių jos gautos pajamos neviršijo 500 MGL ir dėl to bylos duomenys nepatvirtina, kad ji ūkine komercine veikla vertėsi versliškai ar stambiu mastu, todėl šiuo atveju kiltų ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė. Pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo bylose dėl neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog J. R. užsiėmė dantų protezavimu, t. y. versliškai ir stambiu mastu neteisėtai vertėsi profesine veikla. Versliškumą kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį charakterizuoja veiklos pastovumas (ji tęsiasi gana ilgą laiką) ir iš šios veiklos gaunamos pajamos, kurios yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis. Taigi versliškumas identifikuojamas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį ir pajamų dydį. Bet versliškumą gali charakterizuoti ir kiti požymiai. Tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, atitinkamų priemonių veiklai vykdyti įgijimas ir turėjimas (automobiliai, traktoriai, staklės, kiti įrenginiai ir pan.), šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-148/2015). Taigi, veiklos versliškumą lemia ne asmenų skaičius, kuriems suteiktos paslaugos, o visa eilė aukščiau nurodytų kriterijų, kurie vertintini kiekvienu atveju individualiai. Nagrinėjamu atveju J. R. vykdytos neteisėtos veiklos versliškumas konstatuotinas atsižvelgiant į ilgą laiko tarpą, kurio metu ji teikė protezavimo paslaugas, t. y. nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 9 d., užsakymų lentelė patvirtina jos veiklos sistemiškumą ir nuolatinumą. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad kaltinamoji J. R. organizavo parengiamuosius darbus neteisėtai ūkinei veiklai vykdyti. Ji vykdė pacientų dantų apžiūrą, matavimus protezų gamybai, pildydavo užklausos duomenis, juos siųsdavo dantų technikui R. T. protezų kainos apskaičiavimui ir jų gamybai, kuriuos vėliau protezuodavo savo pacientams.Esant aukščiau nurodytoms ir aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. R. veikloje yra visi nusikaltimo numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl nėra jokio pagrindo jos išteisinti dėl nusikaltimo numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje.

Dėl veikos numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje aktuali veika – apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas.BK 222 straipsnyje numatytas apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus ( pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan. ). BK 222 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-422-303/2015, 2K-508-976/2015).Byloje esanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. gegužės 27 d. specialisto išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-2/83 patvirtina, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir įsipareigojimų struktūros, nes nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. tiriama bendrovė teikė dantų protezų užsakymus 28325 Lt sumai (duomenys neskelbtini), tačiau iš jų 26375 Lt (7638,73 eur) neapskaitė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. teikiamų užsakymų dėl dantų protezų ((duomenys neskelbtini)) bei gautų protezų 26375 Lt (7638,73 Eur) sumai nedokumentavo, jų pagrindu neįformino sąnaudų 26375 Lt (7638,73 Eur) sumai atliekant paslaugas, bei piniginių atsiskaitymų. Taip pat neįformino gautų pajamų (tyrimo metu paskaičiuotos neapskaitytos bendros pajamos sudarė 159151 Lt (46093,32 Eur), iš jų 40901 Lt (11845,75 Eur) įregistravus veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas (išskyrus 2000 Lt pajamų už O. J. L. ir 950 Lt pajamų už E. L. suteiktas protezavimo paslaugas), jų nedokumentavo bei neįformino gautų piniginių lėšų už suteiktas paslaugas. J. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad specialisto išvados yra neteisingos ir netikslios. Teisėjų kolegijai šios išvados nekelia jokių abejonių. Išvados tiriamojoje dalyje nurodyta kokiais duomenimis ir liudytojų pardodymais buvo vadovautasi atliekant (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje tyrimą atlikusi specialistė Ž. G. nurodė, kad specialisto išvadai atlikti gavo dokumentus pagal dokumentų perdavimo - priėmimo aktą 2015 m. balandžio 27 d., jame gauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos gauta kompaktinė plokštelė, ikiteisminio tyrimo medžiaga ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalingi tyrimui buhalterinės apskaitos dokumentai. Apeliantė skunde išreiškia abejones dėl specialisto išvadoje nustatytos neapskaitytos sumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialistė nurodė, jog sumą nustatė, pagal CD kompaktinę plokštelę, t. y. R. T. užfiksuotus duomenis, liudytojų parodymus, R. T. buhalterinę apskaitą, J. R. buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad antkainis, dėl kurio apeliantė skunde kelia klausimą, apskaičiuotas vadovaujantis metodika, kuri yra pati palankiausia kaltinamajai, t. y. kaltinamosios naudai jie skaičiavo mažiausiai galimas neapskaitytas pajamas, iš liudytojų apklausų parodymų, kurie įvardino sumas ir vieną apskaitytą atvejį, pagal kurį irgi buvo išvestas antkainis ir taip paskaičiuotos J. R. atžvilgiu mažiausios galimos neapskaitytos pajamos. Skunde nurodomi argumentai, kad liudytoja I. S. negalėjo prisiminti kada lankėsi pas J. R., taip pat negalėjo nurodyti kiek sumokėjo už paslaugas, negali būti vertinama, kaip nuteistosios kaltę paneigianti aplinkybė. I. S. apklausta nurodė, kad pas J. R. dantis protezavosi ilgą laiką, sumokėjo apie 800 litų. Liudytojos parodymai iš esmės sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais, atitinka kompaktinėje plokštelėje įrašytus duomenis, todėl I. S. parodymai neprieštarauja įrodymų visetui ir vertintini, kaip tinkamas įrodymas pagrindžiantis J. R. kaltę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip minėta šioje nutartyje, J. R. veiką vertinant dėl nusikaltimo numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, jos kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį patvirtina ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas, kuris turi prejudicinę galią nagrinėjamam atvejui. Šiame baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad R. T. individuali įmonė J. R. užsakytiems protezams neišrašė pirminių apskaitos dokumentų, sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių už protezus iš J. R. gaunamiems gryniems pinigams. Be to, pati J. R. ikiteisminio tyrimo metu ir duodama parodymus teisiamajame posėdyje pripažino, kad netinkamai vykdė apskaitą, o į savo įmonės apskaitą ji neįtraukė tam tikrų asmenų bei sumų už suteiktas dantų protezavimo paslaugas.Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nusikalstami apgaulingos apskaitos padariniai nustatyti įvertinus buhalterinės apskaitos dokumentus per laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo patikrintais įrodymais. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Veika laikoma padaryta tyčia, kai asmuo, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-170/2012, 2K-564/2014). Apeliacinės instancijos eismas konstatuoja, kad J. R. realizuodama nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius suprato ir žinojo, kad dėl jos veiksmų kils įstatyme numatyti padariniai, t. y. J. R. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir įsipareigojimų struktūros už 2012 - 2014 m., t. y. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo.

Apeliaciniame skunde J. R. prašo jos atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija patikrinusi bylos aplinkybes šiuo aspektu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrindų atleisti J. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. R. skunde teigia, kad jos veika turi būti traktuojama kaip tęstinė, todėl yra visos sąlygos ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, jos veikoje nėra BK 202 straipsnio 1 dalies požymių. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje įrodyta, jog J. R. veikoje yra visi BK 202 straipsnio 1 dalies požymiai. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (keletą metų ir pan.) sistemingais, versliškais, pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, tačiau kvalifikuotam pritaikius tą patį baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-645/2010). Be to, J. R. kaltę pripažino tik iš dalies, todėl neegzistuoja būtinoji laidavimo instituto taikymo sąlyga numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, o būtent – kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi nagrinėjamu atveju, be kitų paminėtų aplinkybių nėra ir formalaus pagrindo J. R. atžvilgiu taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bausmės skyrimo J. R. aspektu, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas J. R. paskyrė teisingą bausmę. Skirdamas J. R. bausmę, teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino, kad nusikaltimai padaryti veikiant tyčia, baigti, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat, teisingai įvertino nuteistosios asmenybę, šeiminę padėtį, amžių, socialinę brandą, teistumą. Iš bylos duomenų matyti, kad J. R. pilnametė, neteista, administracine tvarka nebausta, šiuo metu dirba gydytoja – odontologe, todėl darytina išvada, kad J. R. pagrįstai paskirtos piniginės baudos. Bausmių bendrinimo taisyklės nepažeistos, bendrindamas bausmes apylinkės teismas pagrėstai taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą ir paskirtas bausmes subendrino, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.