Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-488-755/2018

teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07622-2017-0

2018 m. liepos 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ir atsakovo Panevėžio Švč. Trejybės rektorato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-673-940/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui Panevėžio Švč. Trejybės rektoratui, trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, S. M. dėl žalos, padarytos aplinkai (kraštovaizdžiui), atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo Panevėžio Švč. Trejybės rektorato apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteistinos atlygintinos žalos dydį sumažino pusiau ir priteisė 2 208 Eur. Kadangi ieškinį tenkino iš dalies (50 procentų), todėl šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis). Apelianto teigimu, šiuo atveju nebuvo konstatuoti ieškovo neteisėti veiksmai, atsakovo skundo patenkinimą iš dalies lėmė tai, jog teismas savo iniciatyva sumažino aplinkai padarytos žalos dydį; atsižvelgiant į tai, ieškovas negali būti laikomas atsakingu dėl atsakovo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo.

20. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

21. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimu

nebuvo konstatuoti ieškovo neteisėti veiksmai, priešingai, teismas laikė, kad ieškovas teisingai paskaičiavo žalos, padarytos kraštovaizdžiui, dydį, įrodė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Tuo tarpu ieškovo ieškinio patenkinimą iš dalies lėmė būtent atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimas bei tai, kad teismas savo iniciatyva sumažino padarytos žalos sumą.

22. CK 1.5 straipsnyje, CPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi, ir civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovo procesinis elgesys kreipiantis į teismą, siekiant apginti pažeistas teises ir interesus, buvo tinkamas ir sąžiningas.

23. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą išsprendė netinkamai, neįvertinęs bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių, todėl šioje dalyje priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą, kurį yra pagrindas keisti. Tik dėl atsakovo atstovo veiksmai be leidimo iškertant tujas ir gera valia nesutikimas su ieškovo pretenzija atlyginti gamtai padarytą žalą, buvo priežastimi pradėti teisminį procesą. Kadangi ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas negali būti laikomas atsakingu dėl paties teisminio proceso inicijavimo ir atitinkamai atsakovo Panevėžio Švč. Trejybės rektorato išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo, todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, neatsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, lieka pačiam atsakovui( CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

24. Atsakovas teigia, jog teismas netinkamai vertino prejudicinę galią turinčias aplinkybes administracinėje byloje Nr. II-55-978/2017, t. y. peržiūrėjo įsiteisėjusią nutartį toje byloje ir nustatė, kad vandalizmo faktas, dėl kurio buvo suniokota tujų gyvatvorė, neįrodytas. Jo manymu, tai (kad tujų gyvatvorė buvo suniokota vandalų) turėjo būti vertinama kaip prejudicinę galią turinti aplinkybė. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto teiginiu nesutinka.

25. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicinę galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir byloje nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-248/2017).

26. Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi tuo, jog šiuo atveju nei šios bylos nagrinėjimo metu, nei nagrinėjant administracinę bylą teisme, faktai, kad iškirstos tujos buvo nudžiūvusios, sunioktos vandalų, nebuvo nustatyti. Teismas, nagrinėdamas trečiojo asmens skundą administracinėje byloje, tik paskyrė švelnesnę nuobaudą S. M., atsižvelgdamas į tai, kad pastarasis siekė sutvarkyti aplinką subjaurotai po vandalizmo akto, tačiau nepaneigė paties pažeidimo padarymo fakto. 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje teismas nekonstatavo, kad buvo iškirstos suniokotos ar nudžiūvusios tujos. 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad buvo išrautas 91 naujai pasodintas tujų sodinukas, tačiau duomenų apie tai, kad buvo išlaužytos ar suniokotos brandžios tujos, dėl kurių yra reiškiamas ieškinys šioje byloje ir dėl kurių iškirtimo buvo surašytas 2017 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas, nėra.

27. Priešingai nei teigia apeliantas, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog įgaliojimų neviršijusio pareigūno surašytas administracinio nusižengimo protokolas ar nutarimas skirti administracinę nuobaudą gali būti vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas civilinėje byloje (CPK 197 straipsnio 1 dalis), nes, kaip minėta, administracinis nutarimas nėra teismo sprendimas, dėl ko jo prejudicija negalima. Būtent nagrinėjamu atveju prejudicija yra tik teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, kuria viena nuobauda pakeista į įspėjimą, bet joje nekonstatuota, jog vandalizmas buvo nukreiptas į iškirstas tujas (jis paminėtas kaip prasižengusiojo argumentas, kodėl buvo organizuotas tujų kirtimas ir naujų sodinimas, t. y. noras sutvarkyti aplinką, šiai esant subjaurotai po vandalizmo akto). Kartu pastebėtina, jog pats vandalizmo turinys, t. y. kas konkrečiai buvo padaryta, sugadinta, nulaužta ar pan., neatskleistas. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos ir nutarimo galima spręsti, jog buvo sunaikinti išraunant tujų sodinukai, tačiau juose nėra duomenų apie subrendusių tujų apgadinimą. Pagal pobūdį kaltininkas veikė vienas, neturėjo pjūklo, kirvio ar pan., todėl ženklus 32 metrų tujų apgadinimas iki jų visiško nuniokojimo mažai tikėtinas. Išnagrinėjęs administracinę bylą, Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti specialistų, surašiusių patikrinimo aktą, atliktais matavimais. Tai, kad atsakovas nežinojo ar buvo suklaidintas dėl teisės aktų reikalavimų dėl leidimo būtinumo, nėra atsakovo veiksmus pateisinanti ir nuo atsakomybės atleidžianti aplinkybė. Būtent prejudicija yra būtinumas gauti leidimą kirtimui, o jo neturėjimas sąlygojo neteisėtą veiką ir nuobaudą.

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nebuvo pakankamai atidus, apdairus ir rūpestingas, nes nebuvo pasirūpinęs leidimu kirsti tujas; atsakovas prisidėjo prie žalos gamtai atsiradimo, nes savo veikimu sukūrė sąlygas žalos padariniams atsirasti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo išvada yra tinkama. Atsižvelgiant į kraštovaizdžio elementų sunaikinimą, kaip žalos aplinkai padarymo faktą, akivaizdu, jog saugotinų želdinių iškirtimas bet kokiu atveju reiškia žalos gamtai padarymą. Jeigu tai daroma neteisėtai( nesilaiknat nustatytos tvarkos) žala turi būti atlyginama. Gamtai žalą galima daryti ir teisėtais veiksmais, gavus leidimą, todėl tokiu atveju įstatymas atleidžia nuo padarytos gamtai žalos atlyginimo. Pastebėtina, jog apelianto minimi 4 leidimai kirsti saugotinus medžius ir krūmus, kurių, jo teigimu, teismas nevertino, buvo pasibaigę. Vertinant situacijos visumą, svarbu tai, kad teismo paminėtų savybių – būti pakankamai apdairiam, atidžiam ir rūpestingam atsakovui nepakako šiuo konkrečiu atveju, o ne apskritai, kas iššaukė žalos aplinkai susidarymo faktą.

29. Įstatymas reglamentuoja, kad žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimas (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktas, 32 straipsnis). Taigi, pagal Įstatymą žala aplinkai laikoma padaryta tuomet, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis aplinkai. Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008). Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

30. Atsakovas skunde nurodo, kad teismas priėmė formalų sprendimą, nepaisant to, jog tujų gyvatvorė jau administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo atsodinta, nesivadovavo Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Kaip matyti, Aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo 4 punktas reglamentuoja baigtinį sąrašą atvejų, kai saugotini medžiai ir krūmai neatlyginamai gali būti kertami (šalinami), o Aprašo 10 punkte numatyta, kada krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui leidimo nereikia. Aprašo 5 punktas numato, kad šiais atvejais saugotini medžiai ir krūmai gali būti kertami tik įvertinus jų būklę natūroje. Aprašo 12 punktas numato, kad saugotinų medžių ir krūmų vertė neatlyginama, kai darbus vykdo žemės ar želdynų ir želdinių savininkas ir valdytojas ar jo įgaliotas asmuo (12.1 punktas), taip pat kai įsipareigojama ne vėliau kaip per metus pasodinti savivaldybės nurodytoje vietoje kertamų ar kitokiu būdu pašalinamų medžių ir krūmų atkuriamąją vertę atitinkantį nurodytų rūšių ir matmenų medžių ir krūmų kiekį ir juos prižiūrėti 3 metus (12.3 punktus). Tai reiškia, kad saugotinų krūmų iškirtimas neatlyginamas, t. y. taikytini 12.1 ir 12.3 punktai tik kai prieš tai kompetentingi asmenys įvertina krūmų (medžių) būklę. Aprašo 11 punkte numatyta, kad neturint leidimo galima šalinti (kirsti) vėjo, sniego, žaibo ar dėl kitų priežasčių išverstus, nulaužtus medžius, genėti medžius, kai kelia pavojų žmonėms, pastatams ir statiniams ar eismui. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nei prieš iškertant tujas, nei po jų iškirtimo dėl leidimo išdavimo ar tujų būklės įvertinimo kreiptasi nebuvo, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

31. Pagal Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą vykdo savivaldybės, kurios organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą, apskaitą, stebi jų būklę, organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos, sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams. Minėto Aprašo 9 punkte imperatyviai nustatyta, kad saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą, išskyrus 10 punkte nurodytus atvejus, leidimą saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo darbams, genėjimui ir tik atlyginus, išskyrus 12 punkte nurodytus atvejus, medžių ir krūmų vertę, nurodytą leidime. Nagrinėjamu atveju ieškovo prašoma priteisti žala kraštovaizdžiui apskaičiuota tinkamai vadovaujantis Aplinkos ministro 2014 m. kovo 12 įsakymu Nr. D1-269 patvirtinta „Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodika“.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas negalėjo nepaisyti aukščiau nurodytų teisės aktų. Akivaizdu, kad nepasirūpinęs leidimais ir nesuderinęs sklypo tvarkymo darbų su atitinkamomis institucijomis, atsakovas neturėjo teisės atlikti nustatytų neteisėtų veiksmų, nes teisės aktai, reglamentuojantys padarytos žalos atlyginimą, nenumato savavališko sunaikintų želdinių atsodinimo. Tuo pagrindu, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje įrodytos visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.266 straipsniai).

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos žalos aplinkai dydį, atsižvelgė į byloje surinktus įrodymus apie žalos kraštovaizdžiui padarymo aplinkybes ir pan., dėl ko atlygintinos žalos dydį sumažino pusiau. Taigi, teismas motyvavo, kodėl jis mažina apskaičiuotą žalą, taip veikė turimos kompetencijos ribose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju buvo nepakankamai atsižvelgta į tai, jog pats pažeidimas iš esmės yra formalus: jis buvo padarytas jau turint planą pakeisti esamą gyvatvorę kita, labiausia tikėtina buvo faktinis pagrindas siekti estetinių pasikeitimų. Vaizdas nėra subjaurotas, gyvatvorė atsodinta; be to, mažai tikėtina, jog būtų nepavykę gauti leidimų tujų kirtimui. Iš esmės sutinkant su teismo argumentais dėl padarytos žalos aplinkai dydžio bei remiantis šiais, apeliacinės instancijos teismo nuomone, žalos atlyginimo turėjo būti sumažintas ženkliau. Tokiu būdu, esant pagrindui, atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į formalų pažeidimo pobūdį, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, priteisiant iš atsakovo žalai atlyginti 500 Eur.

34. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog sprendime išdėstyti teismo motyvai prieštarauja priimtam sprendimui. Kaip minėta, teismas aiškiai ir konkrečiai nurodė argumentus, kodėl mažina, o priteisia ne visą apskaičiuotą, tad atlygintiną žalą. Priešingai apelianto argumentui, laikyti, kad atsodinti sodinukai visiškai atitinka žalos atstatymo – kompensavimo faktą, negalima, nes akivaizdu, jog 20-30 cm aukščio sodinukai tokią pat naudą gamtai teiks tik keliolikos metų. Taigi, nusižengimu aplinkai žala buvo padaryta, nes buvusi vakarinių tujų gyvatvorė yra panaikinta ir jos iš karto atkurti nebeįmanoma.

35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį patenkinus dalinai, kadangi byla tvarkyta elektronine forma, iš atsakovo valstybei priteistina 11 Eur žyminio mokesčio ( 500 Eur x 3 proc. x 100.( CPK 80 straipsnio 7 dalis) ir 4 Eur dokumentų įteikimo išlaidų. Atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio ir 300 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 100 Eur už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra patenkintas, o atsakovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, taip pat į tai, kaip išdėstyta 19-23 punktuose, t. y. kad ieškovas negali būti laikomas atsakingu dėl atsakovo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo, atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme neperskirsto – jos lieka atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo Panevėžio Švč. Trejybės rektorato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, kodas 190742529, iš atsakovo Panevėžio Švč. Trejybės rektorato, kodas 191261281, 500 Eur (penkis šimtus eurų) žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. spalio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Panevėžio Švč. Trejybės rektorato, kodas 191261281, į valstybės pajamas 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi pirmos instancijos teisme išlaidų.