Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-16 · Administracinė byla Nr. I-1931-289/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-16
Bylos Nr.
I-1931-289/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius (pran.), Laisvutė Kartanaitė, Marytė Švažienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. I-1931-289/2013Teisinio proceso numeris: 3-64-3-0694-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.1; 15.2.3.2; 38;74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Stankevičiaus, kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Marytės Švažienės,

nedalyvaujant pareiškėjui V. S.

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovės ir atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT) 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. SP-2846 (7.2551) panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas patenkinti skundą pripažinus atsakovų veiksmus nepagrįstais ir panaikinti skundžiamą atsakovės 2013 m. rugsėjo 6 d. aktą Nr. SP-2846 (7.2551) kaip nepagristą, grubiai pažeidžiantį jo konstitucines teises, pažeidžiantį pareiškėjo teisėtus interesus, neatitinkantį teisinių normų ir nuostatų pagal LR ABTĮ 88 str., įpareigoti atsakovą patenkinti 2013 m. liepos 8 d. prašymą ir skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nurodytoje byloje pagal LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Žin. 2005, Nr. 18-572) 18 str. 4 d. ir LR ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.; įpareigoti Lietuvos Vyriausybę, atstovaujamą Šiaulių VGTPT, atlyginti pareiškėjui padarytą materialinę žalą, susidariusią dėl jų neteisėtų veiksmų, kurios suma 500 Lt, ir nematerialinę, kurios suma yra 500 Lt, pagal LR CK 6.245–6.250 str., 6.271 str. ir LR VAĮ 39 str. ir LR ABTĮ 88 str. 1 d. 5 p.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių VGTPT priėmė skundžiamą sprendimą. Nr. SP-2846(7.2551), kuriuo atsisakė pareiškėjui teikti teisinę pagalbą dėl išgalvotų motyvų, kurie yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas skunde pažymi, jog atsakovas nurodo, kad tariamai jis pats gali ginti savo interesus teisme, nes turi teisminių ginčų praktikos. Skunde nurodoma, kad atsakovas neteisėtai pateko į Liteko duomenų bazę, piktnaudžiaudamas savo padėtimi, nes ši bazė jam pasiekiama, ir užvaldė pareiškėjo asmeninius duomenis apie jo dalyvavimą teisminiuose procesuose. Atkreipia teismo dėmesį į tą faktą, jog norint gauti teisinę pagalbą vienoje civilinėje byloje, pagal susiklosčiusią praktiką, reikia laimėti keletą administracinių bylų. Atsakovo motyvas, jog pareiškėjas gali pats susitvarkyti su byla, kurioje prašo pagalbos prieš Kauno VGTPT, yra aiškiai nepagrįstas, nes pareiškėjas neturi teisinės pagalbos, net nekalba lietuviškai. Iš aukščiau nurodyto teksto matyti, jog byla, kurioje prašo pagalbos, labai sudėtinga, pareiškėjas net apsirikdamas ieškinį 2013 m. liepos 12 d. padavė Vilniaus apylinkės teismui, kuris 2013 m. liepos 22 d. nutartimi Nr. 2-30033-391/2013 atsisakė priimti jo ieškinį, su motyvuodamas, jog byla neteisminga bendros jurisdikcijos teismui ir reikėtų kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą. Tai tik nurodo melagingus atsakovo motyvus, nes pareiškėjas net paprasto reikalo dėl teismingumo negalėjo išspręsti pats. Šiuo metu nurodyta byla Nr. I-1505-644/2013 yra Kauno apygardos administraciniame teisme, skirtas posėdis 2013 m. spalio 9 d. Nurodytas apskundžiamas individualus atsakovo aktas neatitinka LR VAĮ 8 str., nepagrįstas teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą, paliesta minimali pareiškėjo kreipimosi dalis ir ignoruotas daugybės trūkumų faktas. Dokumentas nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Matyti, kad neatliko nustatytų administracinių procedūrų, o tiesiog išsisuko nuo įstatymo ir nuo piliečių teisėtų lūkesčių, LR VAĮ 19 str. Remiantis nusistovėjusia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laisvė reikšti savo nuomonę yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų ir viena pagrindinių visuomenės vystymosi ir kiekvieno piliečio savirealizacijos sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisę skleisti informacijos turinį, pabrėžia laisvės demokratinėje visuomenėje svarbą ir nurodo, kad laisvė reikšti nuomonę, įtvirtinta 10 straipsnio 1 p., yra viena svarbiausių demokratinės visuomenės atramų ir viena svarbiausių jos progreso sąlygų. Būdama objektu, kuriam taikomi apribojimai, nustatyti 10 straipsnio 2 punkte, ji apima ne tik „informaciją“ arba „idėjas“, kurios palankiai priimamos visuomenės arba vertinamos kaip neužgaulios ar neutralios, bet taip pat ir tas, kurios įžeidžia, šokiruoja ar kelia susirūpinimą. Šiaulių VGTPT savo skundžiamu sprendimu atėmė pačią galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče dėl teisių dėl to, kad pareiškėjas be teisinės pagalbos negali pasiekti teisingumo, kaip nurodyta aukščiau. Dėl to atsakovas prisiima visišką materialinę atsakomybę dėl tos žalos, kuri atsirado anksčiau, dėl kitų asmenų kaltės, dėl to, kad atsakovo veiksmai aktyvūs ir su tikslu apsaugoti nuo atsakomybės kaltą pusę ir sukelti pareiškėjui materialinę ir moralinę žalą. Atsakovas ignoravo visas nurodytas ir kitas akivaizdžias aplinkybes ir priėmė akivaizdžiai cinišką ir neteisėtą sprendimą, kokiais motyvais Šiaulių VGTPT beteisintų skundžiamą sprendimą. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamą sprendimą reikia atmesti kaip akivaizdžiai šališką, aiškiai nepagrįstą, tendencingą, ne pagal tuos motyvus, kurie teismui žinomi pagal a priori. Matyti, kad skundžiamas atsakovo aktas turi būti panaikintas, o atsakovas turi būti įpareigotas skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nurodytoje administracinėje byloje. Kaip matyti iš atsakymo, biurokratai tiesiog nemato tos žalos, kurią sukelia valstybei ir žmonėms, remiasi tuo, jog teismas jiems nepriteisė kompensuoti žalos, o biurokratai dėl to nekalti. Pasirašė šį atsakymą Šiaulių VGTPT direktorius T. B., nors skundžiamas aktas pasirašytas jo padėjėjos V. V.. Visi nurodyti faktai patvirtinami pridedamais dokumentais ir gali būti patvirtinti liudininkų. Iš to, kas nurodyta, matyti, kad savo veiksmais atsakovas sistemingai kėlė pareiškėjui materialinę ir nematerialinę žalą, išreiškiamą pinigais. Savo veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui neturtinės žalos, kadangi buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Yra visos LR CK 6.245 str.–6.250 str. numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei, LR CK 6.250 str. numato padarytos žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju atsakovui prasideda atsakomybė pagal LR VAĮ 39 str. ir LR CK 6.271 str., kuriuose numatoma atlyginti žalą, padarytą dėl valstybės tarnautojų veiksmų, jeigu jie neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Pareiškėjas be teisinės pagalbos nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti atsakovo sukeltos materialinės ir nematerialinės žalos. Vis dėlto mano, kad materialinė žala atsirado dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2011 metų. Protingų išlaidų suma viršija 500 Lt. Nematerialinė žala sudaro 500 Lt remiantis LR CK 6245 str. - 6250 str. 2 d. ir 6.271 str. LR VAĮ 39 str. Materialinė žala šiame ginče didesnė nei jis nurodė dėl to, kad be teisinės pagalbos negali jos įrodyti ir pateikti teismui. Dėl šios priežasties teismui pateikiama pati minimaliausia materialės žalos suma, kuri gali padengti tik pašto išlaidas ir pareiškėjo skundų vertimą, kurie buvo paduoti į įvairias valstybės institucijas. Moralinė žala atsirado iš pastovios psichologinės įtampos, dėl galimybių byloje panaikinti neteisėtus įgaliojimus neturėjimo ir dėl biurokratų pasipriešinimo neįmanoma šios teisės realizuoti. Materialinė ir moralinė žala tęsiasi dėl to, kad ginčas dėl teisinės pagalbos tęsiasi metais, o negatyvios pasekmės tampa negrįžtamomis dėl to, kad baigiasi visi terminai paduoti skundą į teismą dėl pirminio ginčo, kuris liko neišspręstas, o materialinės pasekmės kaip įsipareigojimai pareiškėjui liko. Teisminę gynybą galima laikyti prieinama ir realia atsižvelgiant į EŽTPLAK tik, kai valstybė garantuoja, kad bet kurią bylą nagrinės kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas ir kai garantuojama asmenims socialinės nelygybės požiūriu efektyvi ir veiksminga ir kvalifikuota teisinė pagalba. Priešingu atveju šis principas tebūtų fikcija. Tačiau atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydį pagal konstitucinio teisingos žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 str. 2 d.) detalizuoja įtvirtintos nuostatos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarime Nr. 932, kuriame įgalioja atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, tas valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (Nr. IX-895, 2002-05-21 įstatymo redakcija) 5 str. 1 d., jog valstybė, atlyginusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno (kvotėjo, tardytojo), prokuratūros ar teismo pareigūno, teisėjo tyčinių veiksmų (aktų), o kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų įstatymų nustatyto dydžio sumas. Iš to, kas nurodyta, matyti, kad atsakovas pareiškėjui daro materialinę ir nematerialinę žalą. Savo veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui ir neturtinės žalos, kadangi pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Be teisinės pagalbos nesugeba teisingai suformuluoti ir pagrįsti padarytos ir daromos materialinės ir nematerialinės žalos, sukeltos atsakovo veiksmais, vis dėl to mano, kad materialinė žala atsirado iš išlaidų kurios buvo išleistos sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2008 metų. Atsakovui yra visi LR CK numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei, str. 6.245-6.250. LR CK 6.250 str. 2 d. numato padarytos žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju atsakovui prasideda atsakomybė pagal LR VAĮ 39 str. ir LR CK 6.271 str., kuriuose numatoma atlyginti žalą, padarytą dėl valstybės tarnautojų veiksmų, jeigu jie neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsiliepime nurodoma, kad tarnyba susipažinusi su pareiškėjo skundu, nesutinka su skundo reikalavimais. Tarnyba 2013 m. rugsėjo 3 d. gavo pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą Reg. Nr. PR-2551(7.2551), persiųstą Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. 1-1505-644/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo prašyme nurodytos informacijos turinys atitiko pareiškėjo Kauno apygardos administraciniam teismui 2013 m. liepos 29 d. pateikto skundo turinį. Išnagrinėjusi prašymą tarnyba 2013 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. SP-2846(7.2551) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 30-827; 2005, Nr. 18-572) (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punktu ir 11 straipsnio 7 dalies 3 punktu – nustačius, kad atstovavimas tokio pobūdžio byloje prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo principams, kadangi pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tarnyba, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 13 dalimi, turi teisę iš valstybės registrų gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui, net ir formaliai atitinkant Įstatymo reikalavimus antrinei teisinei pagalbai gauti, tarnyba privalo patikrinti, ar nėra Įstatymo numatytų aplinkybių, kuomet antrinė teisinė pagalba neteikiama. Viena iš tokių aplinkybių buvo nustatyta išnagrinėjus pareiškėjo prašymą. Sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindžia šie objektyvus duomenys: 1. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjas byloje, kurioje prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, savarankiškai paruošė ir pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo skundas, pateiktas teismui 2013 m. liepos 29 d., surašytas tinkamai, Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1505-644/2013 nusprendė priimti pareiškėjo skundą atsakovėms A. B. ir D. J.. Pareiškėjas savarankiškai parengė teismui teiktiną procesinį dokumentą be trūkumų ir tinkamai realizavo savo teisę į teisminę gynybą. Kaip matyti iš prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, tarnybos nustatytų faktinių aplinkybių, bei kaip nurodė pareiškėjas skunde, procesinius dokumentus pareiškėjas parengė ir teismui pateikė savarankiškai ir pageidavo atstovo administracinėje byloje Nr. 1-1505-644/2013. Pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-3073-11). Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra konstatavęs, kad atstovo nebuvimas administracinėje byloje, kuomet ginčas nesusijęs nei su baudžiamaisiais, nei su administracinių teisės pažeidimų teisiniais santykiais, nepažeidžia nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-2669-11, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-3618-11). Aplinkybę, kad pareiškėjas savarankiškai teismams teikia procesinius dokumentus, kurių pagrindų pradedamos nagrinėti administracinės bylos, taip pat pagrindžia LITEKO informacinėje sistemoje esantys duomenys (pvz. administracinės bylos Nr. 1-4710-426/2013, Nr. I-3609-121/2013, Nr. 1-4193-562/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas ne tik teikia teismams skundus savarankiškai, bet ir laimi bylas, pvz. administracinėje byloje Nr. 1-3421-789/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, administracinėje byloje Nr. 1-720-473/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, administracinėje byloje Nr. 1-1825-815/2009 Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą visiškai ir kt. Pareiškėjas ne tik be atstovo pagalbos dalyvauja paties inicijuotose bylose, bet ir dalyvauja bylose kaip kitų asmenų atstovas (administracinė byla Nr. 2S-1424-640/2013 – Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos atstovas, civilinė byla Nr. 2-34409-545/2013 – Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos atstovas, civilinė byla 2S-587-258/2013 –V. D. atstovas ir kt.). Visi šie objektyvūs duomenys, leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjas pats sugeba tinkamai realizuoti savo teisę ginti pažeistas teises bei teisėtus interesus, paduodant teismams atitinkamus procesinius dokumentus bei dalyvaujant bylas nagrinėjant teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo administracinėje byloje dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų apskundimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. A-438-1150/2010 konstatavo, kad praktika, kai pareiškėjai siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydami tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjai jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejonių dėl pareiškėjų siekio, sąžiningo naudojimosi suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Taigi, tokia situacija, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2289-12). Bet to, tarnyba ginčo sprendimu informavo pareiškėją, kad jis kaip asmuo, gaunantis socialinę pašalpą, gali Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytais pagrindais kreiptis į tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą tik atleidžiant nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų (išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ir proceso išlaidų) mokėjimo, jeigu jam tokia pagalba būtų reikalinga (pvz. vertimo išlaidos). Tačiau pareiškėjas, gavęs ginčo sprendimą, į tarnybą dėl minėtos apimties teisinės pagalbos teikimo nesikreipė. Tarnyba ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus, sprendimą pagrindė faktine medžiaga bei teisės aktų normomis, todėl sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nurodytus administraciniam individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Sprendimas pasirašytas asmens, tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. TD1-65(O1.3) įgalioto laikinai atlikti direktoriaus funkcijas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip susidarė jo prašoma priteisti turtinė 500 Lt žala, nepateikė nei informacijos, nei įrodymų, pagrindžiančių turtinės žalos, padarytos tarnybos sprendimu Nr. SP-2846(7.2551), atsiradimą. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui LR CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikia jokių faktų, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį jam kaip nukentėjusiajam asmeniui dėl valstybės tarnautojų veiksmų (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus) (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A-438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A-438-336/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi Nr. A-62-3218/2011 administracinėje byloje konstatavo, kad pagal ĄBTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 53 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio 4 dalį, 130 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pareiškėjas privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-225/2007, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-662/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei į faktinių aplinkybių visumą, matyti, jog pareiškėjas tinkamai nerealizavo pareigos pateikti reikiamus įrodymus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei nepagrindė tarnybos veiksmų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei kitų skunduose nurodytų aplinkybių, todėl vadovaudamasi ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, tarnyba nesutinka su V. S. skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. S. skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. SP-2846 (7.2551), kuriuo atsakovė atsisakė pagal pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-2378-13) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1505-644/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos.

Ginčijamas tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas grindžiamas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3 punktu bei atsakovo padarytomis išvadomis, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, įstatymų leidėjas VGTPĮ 11 straipsnio 7 d. numatė sąrašą atvejų, kai tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Minėto straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu nustato, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2848/11).

Atsižvelgiant į paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar tarnyba, vertindama pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai nusprendė pasinaudoti VGTPĮ 11 str. 7 d. numatyta teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr.I-1505-644/201.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis, nustatė, jog Kauno apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 29 d. buvo gautas pareiškėjo skundas. 2013 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas A. G., priėmęs pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms A. B. ir D. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, susipažinęs su pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo skundą, nutarė bylą skirti nagrinėti viešame teismo posėdyje 2013 m. spalio 9 d. 13.30 val. Kauno apygardos administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 25 d. gautas V. S. prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. 2013 m. spalio 9 d. nutartimi nutarta sustabdyti administracinę bylą Nr. I-1505-644/2013 iki Šiaulių apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. 1931-289/2013. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas savarankiškai paruošė, įteikė Kauno apygardos administraciniam teismui LR administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkantį skundą, taip pat pats teikė papildomus prašymus (dėl bylos sustabdymo) administracinėje byloje.

Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendime atliktą Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, susijusių su bylomis, kuriose pareiškėjas yra pareiškėjas arba atstovas, apžvalgą, daro išvadą, jog pareiškėjas, savarankiškai pateikęs skundą Kauno apygardos administraciniam teismui bei atstovaujantis kitus asmenis administracinėse ir civilinėse bylose, gali savarankiškai be advokato pagalbos įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A39-1920/2008).

Pareiškėjo skunde nurodoma, jog skundžiamame akte paliesta minimali jo kreipimosi dalis. Įvertinus pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (b.l.45-55) turinį, darytina išvada, jog atsakovė vertino tas faktines bei teisines aplinkybes, kurios buvo tiesiogiai susijusios su pareiškėjo prašymu teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, ir tinkamai įvertino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. numatytus pagrindus dėl teisinės pagalbos suteikimo (nesuteikimo).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. SP-2846(7.2551) yra teisėtas ir pagrįstas. Atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą aktą, pareiškėjo išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą tenkinti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-2378-13) ir skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Nenustačius Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246, 6.271 straipsniai), pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos tiesinės pagalbos tarnybos, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Atsižvelgdama į išvardintas aplinkybes bei teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. SP-2846 (7.2551), įpareigoti atsakovę patenkinti 2013 m. liepos 8 d. prašymą ir skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nurodytoje byloje pagal LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. 4 d. ir LR ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.; įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atlyginti pareiškėjui padarytą 500 Lt turtinę žalą ir 500 Lt neturinę žalą, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus StankevičiusLaisvutė KartanaitėMarytė Švažienė