Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. N. ir E. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. N. ir E. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Omega Invest OU, akcinei bendrovei DNB bankas, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, antstolei B. P. dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai A. N. ir E. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nėra įpareigotas vertinti pareiškėjų sandorių, sudarytų anksčiau nei 3 metai iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Tačiau, nepaisant šios aplinkybės, teismas visgi vertino ir senesnius nei 3 metų sandorius, o teismo padarytos išvados dėl pareiškėjų finansinės padėties šių sandorių sudarymo metu yra klaidingos, prieštaraujančios byloje pateiktiems įrodymams. Teismas, pasisakydamas dėl AB DNB banko ir pareiškėjų 2008 m. vasario 11 d. sudarytos kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjų finansinės padėties, t. y. jog atsižvelgus į tai, kad prisiimtiems finansiniams įsipareigojimams refinansuoti pareiškėjai pasiėmė 37 071,36 Eur paskolą, teismui teiginiai apie gerą finansinę padėtį kelia abejonių. Sudarytos sutarties sudarymo tikslas buvo sumažinti iki 2008 m. pareiškėjams suteiktų paskolų mokamas įmokas bei palūkanas, tam, kad būtų galima gauti pageidaujamo dydžio paskolą būstui įsigyti kuo palankesnėmis sąlygomis. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų sudarytų sandorių, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų ir AB DNB banko 2008 m. gegužės 8 d. sudarytos kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Tiek pirmosios sutarties, tiek antrosios sutarties sudarymo metu, pareiškėjų finansinė padėtis buvo beveik tapati, tačiau teismas dėl antrosios sutarties sudarymo aplinkybių, taip pat dėl pareiškėjų (ne)sąžiningumo šios sutarties sudarymo metu visiškai nepasisakė, nepaisant to, kad pareiškėjų prisiimti finansiniai įsipareigojimai pagal antrąją sutartį buvo kur kas didesni, nei pagal pirmąją sutartį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pasirašant 2013-01-07 kreditavimo sutartį pareiškėjų finansinė padėtis nebuvo gera, kadangi pareiškėjai maždaug po 6 mėnesių kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl negalėjimo mokėti bankui už būstui įsigyti suteiktą kreditą. Trečioji sutartis buvo sudaryta 2013-01-07, t. y. kai pareiškėjų finansinė padėtis buvo gera ir stabili, o pareiškėjų bendras mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudarė apie 5 900 Eur. Trečiosios sutarties sudarymo tikslas buvo statybos darbų finansavimas S. N. priklausančio sodo namo atnaujinimui. Tačiau A. N. atleidus iš darbo, pareiškėjai atsisakė planų atnaujinti sodo namą, tuo pačiu atsisakė panaudoti pagal sutartį suteiktą paskolą statybos darbams, o ji buvo panaudota pareiškėjų šeimos būtinosioms išlaidoms ir mažametės dukros išlaikymui. Teismas visiškai nepasisakė dėl tarp pareiškėjų ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudaryto 2013 m. liepos 1 d. mokėjimų draudimo susitarimo prie 2008 m. gegužės 12 d. draudimo sutarties, taigi pažeidė FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatytus reikalavimus tikrinti pareiškėjų sudarytų sandorių galimą įtaką pareiškėjų nemokumui atsirasti. Ši sutartis yra mokėjimų draudimo susitarimas prie pareiškėjų ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2008 m. gegužės 12 d. sudaryto draudimo liudijimo ir ji yra tik priedas prie minėto draudimo liudijimo, o ne naujas įsipareigojimas per se, kurį prisiėmė pareiškėjai. Dėl to šios sutarties sudarymas niekaip nepadidino pareiškėjų prisiimamų finansinių įsipareigojimų masto, o tik tam tikram laikui pakeitė atsiskaitymo tvarką pagal antrąją sutartį.Teismas, pasisakydamas dėl 2015 m. gegužės 21 d. vartojimo kredito sutarties sudarymo padarė visiškai nepagrįstą išvadą konstatuodamas, kad pareiškėjų kreditavimo sutartys, sudaromos refinansuoti kitoms skoloms, kelia abejonių dėl pareiškėjų nesąžiningumo. Pagal penktąją sutartį buvo suteikta 16 296,08 Eur paskola skirta refinansuoti „Swedbank“, AB anksčiau suteiktas paskolas, t. y. 2012 m. kovo 28 d. suteiktą paskolą ir viršytą kreditinės kortelės kredito limitą. Kadangi pagal penktąją sutartį suteiktos paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas tik 2020 m. gegužės 17 d., o aukščiau nurodytų paskolų mokėjimo terminai suėjo 2015 m. kovo mėn., dėl to buvo sudaryta penktoji sutartis, kad būtų sumažintos jau pradelstų 2012 m. kovo 28 d. paskolos ir viršyto kreditinės kortelės kredito limito mokamos palūkanos ir delspinigiai, ir galutinis paskolos mokėjimo terminas būtų nukeltas iki 2020 m. Šios sutarties sudarymas niekaip nepažeidė kreditoriaus „Swedbank“, AB teisių ar teisėtų interesų, kadangi ankstesnės pareiškėjams suteiktos paskolos, kurios buvo refinansuotos penktąją sutartimi, taip pat buvo suteiktos to paties kreditoriaus „Swedbank“, AB. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai veikė pasyviai ir neatsakingai kreditorių atžvilgiu, neišnaudojo galimybių užsidirbti pajamas, kurios galėjo būti panaudotos finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Pareiškėjai netekę gerai apmokamo darbo aktyviai jo ieškojo visą laikotarpį iki pareiškimo teismui pateikimo dienos bei siekė surasti pareiškėjų kvalifikaciją, žinias bei patirtį labiausiai atitinkantį darbą, kuris tuo pačiu būtų ir labiausiai finansiškai naudingas tiek pareiškėjams, tiek ir jų kreditoriams, kad būtų didesnė atsiskaitymo su jais galimybė. Pareiškėjai darbo paieškų metu kandidatavo ne tik į vadovaujančias pareigas, tačiau aplikavo ir į kitokio pobūdžio darbus, o nedarbo laikotarpiu 2013 m. vasario - rugsėjo mėn. buvo įsiregistravę darbo biržoje.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo objektyvių priežasčių pareiškėjų atlyginimų didėjimui. A. N. nuo 2016 m. sausio mėn. sudarė darbo sutartį su UAB „PROBUS CONSULTING“, pagal kurią numatytas darbo užmokestis yra didesnis nei ankstesnių jo sudarytų darbo sutarčių pagrindu mokamas darbo užmokestis, o E. N. darbo užmokestis UAB „LENDERS“ taip pat padidėjo, atsižvelgiant į tai, kad vis didėja susidomėjimas bendrovės teikiamomis paslaugomis, dėl to bendrovė gauna daugiau pajamų ir gali skirti didesnę savo pajamų dalį darbuotojų darbo užmokesčiui. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjų pateiktas susirašinėjimas nepatvirtina, kad jie ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant realizuoti turtą. Pareiškėjai kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė ne tik susirašinėjimą su UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB DNB banku laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. sausio mėn. dėl buto pardavimo, tačiau ir skelbimų apie parduodamą butą internete kopijas, tačiau nepaisant intensyvaus turto realizavimo sąlygų derinimo, buto parduoti nepavyko, o buto pardavimo procedūrą apsunkino neaiškiai kreditorių įvardinamos turto pardavimo sąlygos (turto pardavimo kaina).Kritiškai vertintinas teismo teiginys dėl turto praradimo. Iš pareiškėjų pateikto turto, kuris pareiškėjams priklausė laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m., sąrašo, tik vienintelis iš tame turto sąraše nurodytų daiktų (moteriškas laikrodis, kurio įsigijimo vertė 58,79 Eur) buvo pamestas. Taigi pareiškėjai tinkamai rūpinosi savo turtu ir jį saugojo, o pateikti objektyvių įrodymų, kad būtent iš parduoto turto gautomis lėšomis pareiškėjai atsiskaitinėjo su kreditoriais, nėra galimybės. Nesutiktina su teismo teiginiais, kad perleidžiant UAB „LENDERS“ bei UAB „ERA solutions“ akcijas, pareiškėjai savo veiksmais mažino finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Tiek pateiktos UAB „ERA Solutions“ metinių pelno deklaracijų už 2013-2015 metus kopijos, tiek UAB „LENDERS“ įsiskolinimai kreditoriams patvirtina, kad minėtų bendrovių veikla buvo nuostolinga. Šie dokumentai taip pat patvirtina, kad UAB „LENDERS“ 2014 metų pabaigoje turėjo per vienerius metus vykdytinų įsipareigojimų 20 515 Lt sumai, o įmonės trumpalaikis turtas sudarė 14 899 Lt, įmonė akcijų pardavimo momentui turėjo uždelstų skolų, kurių bendra suma viršijo ½ balanse įrašyto įmonės turto, kas rodo jog realiai įmonė buvo nemoki.Teismas, atsisakydamas pareiškėjams iškelti bankroto bylą, vadovavosi FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija, galiojusia iki 2015 m. gruodžio 31 d., nors turėjo remtis šiuo metu aktualia FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija. Teismui nenustačius, kad pareiškėjai sudarė CK 6.67 str. nurodytus kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius, teismas vertino pareiškėjų kitokius veiksmus sandorių sudarymo metu ir kitu laikotarpiu po jų sudarymo, nors pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., buvo įpareigotas vertinti pareiškėjų veiksmus visiškai kitokiais kriterijais.Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai 2015 m. dirbo vadovaujančius darbus, tačiau jų pajamos siekė apie 20 - 40 Eur/mėn. Neabejotina, kad dirbant vadovaujantį darbą atlyginimas, siekiantis apie 1/10 minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, nėra realus, todėl pareiškėjų darbas ilgą laiką už tokio dydžio darbo užmokestį turėtų būti traktuojamas, kaip siekis išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai galimai neatskleidžia tikrųjų savo pajamų, kadangi būtinųjų poreikių tenkinimui prašė patvirtinti gerokai didesnę sumą nei nurodomos gaunamos pajamos – 1 000 Eur. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai veikė pasyviai bei neatsakingai kreditorių atžvilgiu, neišnaudojo galimybių uždirbti pajamų, kurios galėjo būti panaudotos finansinių įsipareigojimų vykdymui. Taigi pagrįstai pareiškėjus laikė nesąžiningais FABĮ prasme ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą.Suinteresuotas asmuo Omega Invest OU atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, pareiškėjams A. N. ir E. N. buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą sąlygų

Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ). Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). FABĮ numato, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Nagrinėjamu atveju apeliantai atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nėra įpareigotas vertinti pareiškėjų sandorių, sudarytų anksčiau nei 3 metai iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, tačiau, nepaisant to, visgi vertino ir senesnius nei 3 metų sandorius. Kaip jau minėta, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus <...>. Įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui) įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent šitaip (t. y., kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) ir sandoriai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas aiškinamas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų A. N. ir E. N. pareiškimas dėl bankroto bylos jiems iškėlimo teisme priimtas 2016 m. kovo 1 d., todėl pareiškėjų veiksmai (neveikimas) ir sudaryti sandoriai turėjo būti vertinami už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų veiksmus (neveikimą) bei sudarytus sandorius, turėjusius įtakos jų nemokumui, sąžiningumo aspektu, pareiškėjų elgesį vertino ne tik per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir ankstesniu laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra pagrįsti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų veiksmus (neveikimą) ir jų sąžiningumą vertindamas ne per paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet per ankstesnį laikotarpį, netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir pareiškėjų sandorius, sudarytus ne įstatyme numatytu vertinamuoju laikotarpiu, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį neteisėta ir nepagrįsta. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytas 3 metų laikotarpis neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjų veiksmus bei sudarytus sandorius, jeigu jie yra vertinami kartu su pareiškėjų veiksmais (neveikimu) per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Visgi esminę reikšmę, kaip jau minėta, turi pareiškėjų veiksmų (neveikimo) ir sudarytų sandorių įvertinimas sąžiningumo aspektu būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Todėl apeliantų atskirojo skundo argumentai dėl sandorių, sudarytų iki 2013 m. kovo 1 d. (2008-02-11, 2008-05-08 ir 2013-01-07 kreditavimo sutarčių), t. y. daugiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, nevertintini, o apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl pareiškėjų veiksmų (neveikimo) ir sudarytų sandorių įstatyme nustatytu vertinamuoju laikotarpiu atskirojo skundo ribose.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai A. N. ir E. N. vertinamuoju 3 metų laikotarpiu sudarė dvi sutartis – 2013 m. liepos 1 d. mokėjimų draudimo susitarimą prie 2008 m. gegužės 12 d. draudimo sutarties ir 2015 m. gegužės 21 d. vartojimo kredito sutartį, kurių įtaka pareiškėjų nemokumui privalėjo būti įvertinta. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 1 d. mokėjimų draudimo susitarimo prie 2008 m. gegužės 12 d. draudimo sutarties su UAB „Būsto paskolų draudimas“ įtakos pareiškėjų nemokumui išsamiai neįvertino, tačiau, įvertinus šios sutarties turinį ir atsižvelgiant į jos esmę bei tikslus, spręstina, jog ji neturėjo įtakos pareiškėjų nemokumui, kadangi ši sutartis yra tik priedas prie pareiškėjų ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2008 m. gegužės 12 d. sudaryto draudimo liudijimo, juo pareiškėjai neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų (nepadidėjo pareiškėjų prisiimtų finansinių įsipareigojimų mastas), o tik tam tikram laikui pakeitė atsiskaitymo tvarką. Antrąja sutartimi – 2015 m. gegužės 21 d. vartojimo kredito sutartimi – pareiškėjams buvo suteikta 16 296,08 Eur paskola skirta refinansuoti „Swedbank“, AB, anksčiau suteiktas paskolas, t. y. 2012 m. kovo 28 d. suteiktą paskolą ir viršytą kreditinės kortelės kredito limitą. Pagal šią sutartį suteiktos paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2020 m. gegužės 17 d. Taigi šios sutarties sudarymo tikslas buvo ne tik nukelti galutinį paskolos grąžinimo terminą, tačiau ir sumažinti mokamas palūkanas bei delspinigius už pradelstus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kreditą pareiškėjai paėmė ankstesnių kreditų grąžinimui, tą finansavo tas pats kreditorius („Swedbank“, AB), nėra pagrindo konstatuoti, jog tokie veiksmai turėtų būti vertinami aiškiai nesąžiningais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pareiškėjų pasirinktas prievolių įvykdymo būdas kelia abejonių jo racionalumu, tačiau pats savaime yra nepakankamas konstatuoti pareiškėjų nesąžiningumo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Taip pat sutiktina su apeliantų atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pareiškėjams iškelti bankroto bylą, vadovavosi FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija, galiojusia iki 2015 m. gruodžio 31 d., nors turėjo remtis šiuo metu aktualia FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Vadovaujantis 2015 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2235 13 straipsnio 4, 5 dalimis, iki šio įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos (2016 m. sausio 1 d.) iškeltos fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis FABĮ nuostatomis, išskyrus šią išimtį: FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis Nr. e3K-3-133-313/2016). Pagal kasacinio teismo praktiką materialiosios teisės normos gali būti pažeistos taikant šalių materialiesiems teisiniams santykiams netinkamą materialiosios teisės normą, netaikant materialiosios teisės normos, kurią reikėjo taikyti, arba neteisingai išaiškinant ginčo santykiams taikytinos materialiosios teisės normos turinį ir dėl to padarant neteisingą išvadą (LAT senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“). Nustatęs materialiosios teisės normos pažeidimą apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo įvertinti jo įtaką pirmosios instancijos teismo išvados teisingumui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas/nutartis neturėtų būti naikinami dėl formalaus, neesminio materialiosios teisės normų pažeidimo. Nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija, galiojusia iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau iš esmės pritaikė tinkamą materialiosios teisės normą, kurią šiuo atveju ir reikėjo taikyti, bei padarė teisingas išvadas pritaikytos materialiosios teisės normos pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė, kad apeliantai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudarę CK 6.67 straipsnyje nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemokūs (taigi nesąžiningumo prezumpcija teismas nesivadovavo), ar kad kreipdamiesi į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo jie tyčia pateikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpė, o teismo išvada dėl pareiškėjų nesąžiningumo yra pagrįsta sąmoningu jų neveikimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, t. y. pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog nesąžiningais pareiškėjų veiksmais laikytini pasyvus elgesys, vengimas susirasti gerai apmokamą darbą ir mokėti skolas kreditoriams, kas patenka į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.).

Dėl pareiškėjų nesąžiningumo

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015; 2015 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. LAT 2013-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.). Pareiškėjai savo atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai veikė pasyviai, neišnaudojo galimybių uždirbti pajamas, kurios galėtų būti panaudotos finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Pareiškėjai aktyviai ieškojo darbo visą laikotarpį iki pareiškimo teismui pateikimo dienos bei siekė surasti pareiškėjų kvalifikaciją, žinias bei patirtį labiausiai atitinkantį darbą, kuris tuo pačiu būtų ir labiausiai finansiškai naudingas tiek pareiškėjams, tiek ir jų kreditoriams, kad būtų didesnė atsiskaitymo su jais galimybė, o nedarbo laikotarpiu 2013 m. vasario - rugsėjo mėn. buvo įsiregistravę darbo biržoje. Su tokiu pareiškėjų argumentu nėra pagrindo sutikti.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja E. N. 2015 metais dirbo dviejose darbovietėse – UAB „LENDERS“ ir UAB „ERA solutions“. Sodros duomenimis jos vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) 2015 metais darbovietėje UAB „LENDERS“ sudarė 39,38 Eur/mėn. (metinis darbo užmokestis – 472,53 Eur), o darbovietėje UAB „ERA solutions“ – 33,79 Eur/mėn. (metinis darbo užmokestis – 405,44 Eur). Šiuo metu pareiškėja E. N. dirba tik UAB „LENDERS“, jos vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) 2016 m. sausio – liepos mėnesiais sudarė 301,71 Eur/mėn. Tuo tarpu pareiškėjas A. N. 2015 metais dirbo UAB „LENDERS“ ir UAB „NILKO FINANSŲ GRUPĖ“. Sodros duomenimis jo vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) 2015 metais darbovietėje UAB „LENDERS“ sudarė 53,77 Eur/mėn. (metinis darbo užmokestis – 645,29 Eur), o UAB „NILKO FINANSŲ GRUPĖ“ pareiškėjas dirbo tik nuo 2015-11-16 iki 2016-01-13 ir jo darbo užmokestis per šį laikotarpį iš viso tesudarė tik 10,16 Eur. Šiuo metu pareiškėjas A. N. dirba UAB „PROBUS CONSULTING“, jo vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) 2016 m. sausio – liepos mėnesiais sudarė 297 Eur/mėn. Iš minėtų duomenų matyti, jog pareiškėjų A. N. ir E. N. darbo užmokestis, lyginant 2015 metų ir 2016 metų vidutinį jų darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), padidėjo kelis kartus (pareiškėjo A. N. – 5,5 karto, pareiškėjos E. N. – 7,66 karto, lyginant jos darbo užmokestį tik darbovietėje UAB „LENDERS“). Atkreiptinas dėmesys, jog darbo užmokestis padidėjo būtent nuo 2015 metų gruodžio mėnesio, t. y. prieš pat kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (pareiškimas pateiktas 2016 m. sausio 28 d.). Įrodymų, jog iš esmės pasikeitė UAB „LENDERS“ ir UAB „PROBUS CONSULTING“ finansinė padėtis ar pareiškėjų darbo krūvis, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Tokie veiksmai, t. y. itin mažo darbo užmokesčio pakėlimas prieš pat proceso dėl bankroto bylos iškėlimo inicijavimą, laikytini objektyviais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjų nesąžiningumą, kaip tai apibrėžta FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, t. y. pareiškėjai nedėjo pakankamai pastangų iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos atsiskaityti su kreditoriais. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nenustačius objektyvių priežasčių tokiam atlyginimų didėjimui, manytina, kad didesnių pajamų deklaravimas yra susijęs su siekiu išsikelti bankroto bylą. Juo labiau, kad pareiškėjai, turėdami vadovaujamo darbo patirties, kvalifikaciją ir gebėjimus dirbti atsakingą, kvalifikuotą darbą, už kurį mokamas nemažas darbo užmokestis, ilgą laiką dirbo už gerokai mažesnį darbo užmokestį nei minimali mėnesinė alga. Šiuos argumentus dar labiau sustiprina aplinkybės, susiję su pareiškėjų darbovietėmis. VĮ Registrų centras duomenimis bendrovės UAB „LENDERS“ buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio buto, kuris įkeistas DNB bankui, adresu. Iš Sodros duomenų matyti, kad įmonėje yra tik 1 darbuotojas. Iš VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad įmonės generaline direktore nuo 2016-01-01 yra pareiškėja E. N. (nuo 2013-09-02 iki 2016-01-07 generaliniu direktoriumi buvo pareiškėjas A. N.), įmonės akcininkais nuo 2013-09-02 iki 2014-12-01 buvo pareiškėjas A. N., nuo 2014-12-01 iki 2015-09-02 – pareiškėjo tėvas S. N.. VĮ Registrų centras duomenimis bendrovės UAB „ERA solutions“ direktore nuo 2012-08-27 taip pat yra pareiškėja E. N., o nuo 2012-08-30 iki 2014-12-02 buvo ir vienintele akcininke. Taigi pareiškėjai, būdami įmonių, kuriose jie dirbo (dirba), direktoriais (akcininkais), turi galimybę kontroliuoti sprendimų priėmimą šiose įmonėse, tame tarpe ir darbo užmokesčio nustatymo klausimus. Nors pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, jog A. N. nuo 2016 m. sausio mėn. sudarė darbo sutartį su UAB „PROBUS CONSULTING“, pagal kurią numatytas darbo užmokestis yra didesnis nei ankstesnių jo sudarytų darbo sutarčių pagrindu mokamas darbo užmokestis, o E. N. darbo užmokestis UAB „LENDERS“ taip pat padidėjo, atsižvelgiant į tai, kad vis didėja susidomėjimas bendrovės teikiamomis paslaugomis, dėl to bendrovė gauna daugiau pajamų ir gali skirti didesnę savo pajamų dalį darbuotojų darbo užmokesčiui, šie pareiškėjų argumentai vertintini kaip abejotini ir nepagrįsti. Kaip jau minėta, pareiškėja E. N. yra UAB „LENDERS“ direktorė ir vienintelė darbuotoja šioje įmonėje, todėl darbo užmokesčio nustatymas yra jos dispozijoje. Tuo tarpu dėl pareiškėjo darbo užmokesčio darbovietėje UAB „PROBUS CONSULTING“, pažymėtina, jog pareiškėjas A. N. jau anksčiau yra dirbęs (2014-06-17 – 2014-12-31) šioje darbovietėje, tačiau jo darbo užmokestis tuo metu vidutiniškai tesudarė tik 101,86 Lt/mėn. (iš viso per minėtą laikotarpį – 713,02 Lt), o šiuo metu jo vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) 2016 m. sausio – liepos mėnesiais jau sudaro 297 Eur/mėn. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas A. N. nuo 2005-07-20 iki 2008-05-12 buvo UAB „PROBUS CONSULTING“ direktoriumi. Kaip reikšmingas pareiškėjų veiksmų sąžiningumo vertinimo aspektu yra įvardytas ir aplinkybių, ar pareiškėjai dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015‑01‑09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu vertindamas pareiškėjų pastangas pagrįstai sprendė, kad šalyje pasibaigus ekonominei krizei, darbo rinkoje pradėjo rastis naujų darbo vietų bei pakilo darbo užmokestis, todėl tai, kad pareiškėjai, turėdami vadovaujamo darbo patirties, kvalifikaciją ir gebėjimus dirbti atsakingą, kvalifikuotą darbą, už kurį mokamas nemažas darbo užmokestis, ilgą laiką dirbo už gerokai mažesnį darbo užmokestį nei minimali mėnesinė alga, rodo jų nerūpestingumą ir pasyvumą kreditorių atžvilgiu arba tai, kad pareiškėjai neatskleidžia tikrųjų savo gaunamų pajamų. Teismui pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų finansinės padėties ir gaunamų pajamų taip pat kelia tai, jog pareiškėjai prašo nustatyti 1 000 Eur sąmatą būtiniausiems poreikiams tenkinti, kuri viršija visą jų gaunamą darbo užmokestį. Nors pareiškėjai nurodo, kad juos finansiškai remia tėvai, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiama teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Teismui nustačius 1 000 Eur sąmatą pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti, nebūtų lėšų atsiskaityti su kreditoriais, todėl pareiškėjų mokumas galėtų būti atkurtas tik nurašius skolas, kas pažeistų skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyrą.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Sąžiningumui įvertinti būtina įvertinti reikšmingas aplinkybes, susijusias su tuo, ar pareiškėja dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65/2015). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjai, anksčiau užėmę vadovaujančias pareigas ir gaudavę nemažus darbo užmokesčius, neišnaudojo ir iki šiol neišnaudoja galimybės gauti panašias darbo pajamas kaip ir anksčiau. Pareiškėjai yra jauno amžiaus, darbingi, turintys vadovaujamo darbo patirties, kvalifikaciją ir gebėjimus dirbti atsakingą darbą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai darbo paieškose veikė pasyviai ir neatsakingai kreditorių atžvilgiu, neišnaudojo visų galimybių užsidirbti pajamas, kurios galėjo būti panaudotos finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Pareiškėjų sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, pastangų gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais nedėjimas, tikrųjų pajamų neatskleidimas prieštarauja FABĮ tikslui.Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas A. N. 2014-11-14 pardavė S. N. UAB „LENDERS“ 1 000 vienetų akcijų, kurias mažiau nei prieš metus, t. y. 2013-07-19, buvo įsigijęs. Tą pačią dieną, t. y. 2014-11-14, savo turimas UAB „ERA SOLUTIONS“ 1 020 vienetų akcijų pardavė ir pareiškėja. Nors pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad perleidžiant akcijas, savo veiksmais nemažino finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, o minėtų bendrovių veikla buvo nuostolinga, tačiau šie apeliantų teiginiai atmestini, kadangi UAB „LENDERS“ akcijos buvo perleistos pareiškėjo tėvui S. N., akcijų perleidimo sandoriai sudaryti kaip tik tuo metu, kai pareiškėjų finansinė padėtis buvo sunki, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad už parduotus vertybinius popierius gautos pajamos buvo panaudotos padengti dalį įsiskolinimo kreditoriams (CPK 178 straipsnis). Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja E. N. iki šiol dirba generaline direktore UAB „LENDERS“, kurios akcijos buvo parduotos, o iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad 2015 metais įmonė dirbo pelningai, skolų Sodrai ir VMI neturi. Atskirajame skunde pareiškėjai nurodo, kad E. N. darbo užmokestis UAB „LENDERS“ padidėjo, kadangi vis didėja susidomėjimas bendrovės teikiamomis paslaugomis, dėl ko bendrovė gauna daugiau pajamų ir gali skirti didesnę savo pajamų dalį darbuotojų darbo užmokesčiui, o 2013-2015 m. planavo ir siekė vykdyti veiklą per UAB „ERA solutions“, dėl projektų įgyvendinimo derėjosi su bankais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjų teiginiai dėl įmonių nemokumo ir vertybinių popierių bevertiškumo laikytini nepagrįstais. Apeliantai taip pat nepagrįstu laiko teismo argumentą, jog pareiškėjai nesiėmė aktyvių veiksmų siekiant realizuoti turtą. Pareiškėjai ne tik susirašinėjo su UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB DNB banku laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. sausio mėn. dėl buto pardavimo, tačiau ir patalpino skelbimus apie parduodamą butą internete. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas tokius apeliantų argumentus atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjai dėl nekilnojamojo turto pardavimo sąlygų su UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB DNB banku pradėjo susirašinėti tik 2015 m. birželio mėn., kai pareiškėjų finansiniai sunkumai, kaip jie nurodo pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsėsi nuo 2013 m. pirmojo pusmečio. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjai ne tik nededa pastangų kuo greičiau realizuoti nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu sumažinti įsiskolinimą kreditoriams, tačiau šio turto ir nenuomoja (gautomis iš nuomos pajamomis galėtų bent iš dalies sumažinti turimus įsiskolinimus). Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjų nurodytos itin nedidelės kilnojamojo turto apimties (1 700 Eur vertės), kurį pareiškėjai tikėtinai nurodė nesąžiningai, kadangi buvo laikotarpis, kai pareiškėjai gaudavo pakankamas pajamas ir jiems tuo laikotarpiu buvo suteiktas pakankamai didelės vertės vartojimo kreditas. Nors pareiškėjų aiškinimu turtas buvo parduotas, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad bent dalis gautų pajamų, derinant pareiškėjų ir kreditorių interesus, būtų panaudota atsiskaitymui su kreditoriais. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.